Author Archives: Rokiškis Rabinovičius

About Rokiškis Rabinovičius

Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.

Trys propagandos lygiai: baltoji, pilkoji ir juodoji

Propaganda grubiai būna klasifikuojama į visokias rūšis, bet pirmiausiai, jei jau kalbėsime apie metodus – mums reikia išskirti baltąją, pilkąją ir juodąją. Baltoji propaganda irgi nieko gero savyje neturi, tačiau ji yra bent jau neperžengianti kažkurių etikos ribų – joje remiamasi kokiais nors faktais, nutylimi kiti faktai ir padaromos tiesiog reinterpretacijos.

Visai tipiškas propagandos pavyzdys – nacių Vokietijos žemėlapis, vaizduojantis vargšus silpnus nacius ir baisias šalis aplinkui. Tokių žemėlapių buvo ir daugiau – viename matytame netgi Lietuva buvo vaizduojama su beveik tiek pat kariuomenės, kaip ir visa Vokietija. Dabar labai panašius žemėlapius kuria Kremliaus propaganda – juose vaizduojama, kaip milžiniškos NATO pajėgos supa Rusiją.

Labai svarbu suprasti, kad propaganda, kokia bebūtų, skirta žmonių nuomonės keitimui ir formavimui. Nei baltoji, nei pilkoji propaganda nėra gera – ji tiesiog grubiai nepažeidžia kažkurių, platesnių ar siauresnių moralės normų (skirtingai nuo juodosios). Bet tai visvien propaganda, o ne nuomonė ar pozicija.

Dar vienas labai svarbus supratimui dalykas – kad propaganda toli gražu neprivalo būti tiesioginė. Dažnai propaganda naudojama tam, kad, pvz., sukurtų ir įtvirtintų kokius nors lyg ir nesvarbius, su propagandos tikslais nesusijusius žmonių įsitikinimus, o jau tie įsitikinimai panaudojami kitiems tikslams.

Kaip pvz., iki pat II Pasaulinio karo išvakarių naciai labai intensyviai skleidė propagandą apie tai, kad visos valstybės aplink juos nepaprastai apsiginklavusios, o pats III Reichas yra visiškai neginkluotas. Tai buvo daroma tiktai tam, kad būtų galima skleisti kitą propagandos teiginį – kad Vokietijai reikia nepaprastai smarkiai ir greitai ginkluotis. Nepaskleidus pirmojo įsitikinimo, antrasis būtų atrodęs beprasmiu.

Labai svarbu suprasti, kad propagandos užsakovai, kūrėjai ir skleidėjai tiesiog sukuria melagingą pasaulio vaizdą – tokį, kur vietoje realybės tikima propagandiniais teiginiais.

Dar vienas pastebėjimo vertas dalykas – tai, kad sėkminga propaganda indoktrinuoja. Tai reiškia, kad žmonės, kurie priima propagandą kaip tiesą, ilgainiui patys tampa nesąmoningais, o kartais ir sąmoningais propagandos skleidėjais.

Gerai, o dabar truputį grįžkime prie pagrindų – trijų propagandos tipų: baltosios, pilkosios ir juodosios.

Baltoji propaganda

Baltoji propaganda būna paremta atsekamais šaltiniais, turi gana aiškius užsakovus ir gana aiškius tikslus. Kita vertus, kadangi tai visvien propaganda, tokia propaganda irgi būna linkusi pavaizduoti kažkokią teisybę ar nuomonę, o ne žmonių nuomonės formavimo instrumentą.

Baltoji propaganda nėra anei niekuo gera. Ji tik nepažeidžia kažkurių etikos normų, todėl nekompromituoja ir nediskredituoja propagandos užsakovo. Ir nediskredituoja to užsakovo tik paties užsakovo požiūriu. Tiek joje ir baltumo.

Tipiškas baltosios propagandos pavyzdys: „Rusija turi daug turtų, Lietuvai verta su ja draugauti, tada visi bus turtingesni„.

Galima suprasti, kad tai yra melagingas diskursas, nes ankstesni periodai, kai Lietuvos prekyba buvo smarkiau orientuota į Rusija, pasižymėjo ir nerealiai didelėmis dujų kainomis, ir nuolat pasikartojančiais fokusais – pvz., pieno produktų importo draudimais, sunkvežimių stabdymais pasienyje ir pan. – jokių juntamų išlošimų iš tokios prekybos Lietuva negaudavo, tačiau dėl prekybos darėsi priklausoma nuo Rusijos norų.

Kitas tipiškas baltosios propagandos pavyzdys: „Rusija nenori su niekuo kariauti, čia tik rusofobai viską meluoja, o išties Rusija yra taiki šalis, kuri nieko nepuola„.

Gana nesunku suprasti, kad tai irgi yra melagingas diskursas – Rusija jau puolė Gruziją, aneksavo Krymą, Rusija yra sukūrusi marionetines pseudovalstybes, remiamas Rusijos jėgų – tai Luhansko ir Donetsko respublikos, Padniestrės respublika, Abchazija, Pietų Osetija. Ilgai besitęsiantis karas Ukrainoje visą Rusijos agresyvumą rodo nepaneigiamai, kaip ir vis augantis ginklavimasis ar netgi grasinimai „preventyviai“ panaudoti branduolinį ginklą.

Ir viename, ir kitame propagandiniame diskurse galime aiškiai pamatyti ir užsakovą (Kremlių), ir tikslą – pvz., Lietuvos perslinkimą nuo ES/NATO link Rusijos.

Verta pastebėti, kad kuo mažiau matosi propagandos dirbtinumas, kuo ji atrodo mažiau nukrypusi nuo realybės (tai nereiškia, kad nenukrypusi nuo realybės – tai reiškia, kad tik atrodo nenukrypusi), tuo ji veikia įtikinamiau, o ją skleidžiantys – ima atrodyti pateisinamai.

Esminis baltosios propagandos požymis yra tiktai tai, kad ji nekompromituoja ir nediskredituoja jos skleidėjo bent jau paties užsakovo požiūriu – t.y., pats propagandos užsakovas gali tą propagandą skleisti, nesislėpdamas.

Pilkoji propaganda

Pilkoji propaganda skiriasi tuo, kad informacijos šaltiniai, kuriais remiamasi, būna nuslepiami ar falsifikuojami, tikslai irgi visiškai maskuojami, o užsakovas lieka nežinomu. Pilkoji propaganda tam tikrose ribose gali ir kompromituoti, ir diskredituoti jos užsakovą. Būtent todėl tokia propaganda ir būna maskuojama.

Tipiškas pilkosios propagandos pavyzdys: „Lietuvoje viskas tragiška, žmonės evakuojasi iš šalies, nes ES Lietuvą nustekeno„.

Panagrinėję, pamatome, kad čia ryškiai iškraipoma realybė – Lietuvoje yra daug problemų, tačiau jos yra suabsoliutinamos (nutylima daugybė teigiamų dalykų) ir suveliamos su nelabai patikrinamu melu apie tai, kaip ES nustekeno Lietuvą. Kažkurie tiesos elementai permaišomi su faktais ir papildomi nesąmonėmis.

Nesunku suprasti, kad šis propagandinis diskursas turi du tikslus: sukelti ar pagilinti žmonių nusivylimą valstybe, o taip pat – supriešinti Lietuvą su ES.

Kitas tipiškas pilkosios propagandos pavyzdys: „SSRS nebuvo bedarbių, reiškia, kad visi turėjo darbą, todėl visi buvo laimingi – todėl atkurkime SSRS„.

Galime pastebėti, kad realybės iškraipymas šiame diskurse yra akivaizdus: darbas buvo daugeliu atvejų priverstinis irba toks, kaip valdžia nurodys, be žmogaus pasirinkimo, o ir pinigų uždirbdavo žmonės mažai. Kita vertus, tokius dalykus daugeliui sunku patikrinti – dalis anais laikais negyveno, o dalis tiesiog turi trumpą atmintį ir nesugeba atsiminti. Atitinkamai, tokia propaganda tampa veiksminga.

Lengva suprasti, kad šis propagandinis diskursas turi tikslą idealizuoti SSRS ir sukelti norą atkurti SSRS arba prisijungti prie Rusijos ar NVS bloko.

Dar vienas pavyzdys: „Dalia Grybauskaitė eskaluoja karą, NATO veža kariuomenę, o ką gali daryti Rusija – tik gintis, mes ką – norime, kad mus užpultų?

Čia galim pastebėti ir melą apie karo eskalavimą, ir kartu greitą apvertimą – esą Rusija ginsis ir todėl puls. T.y., pati Rusijos agresija jau pateikiama kaip esą gynyba ir tuo bauginama, kartu į kaltųjų vietą pastatant Prezidnetę ir NATO. Jei žmogus mažiau analizuoja tai, ką jam kažkas sako, tokie makaronai gali kažką ir subalamutinti.

Visais nupasakotais atvejais nesunku suprasti, kad tokie propagandos diskursai yra skirti tam, kad sukurtų Lietuvos poslinkį link Rusijos – kuo toliau nuo ES ir kuo arčiau buvusios SSRS.

Verta pastebėti, kad abiejų minėtų pavyzdžių atvejais Rusijai norėtųsi pavaizduoti, kad tokios propagandos ji neskleidžia: pernelyg aiškiai matosi jos norai, o ir propagandos melagingumas per didelis.

Esminis pilkosios propagandos požymis – tai, kad ji tam tikrose ribose gali diskredituoti ar netgi kompromituoti jos skleidėją, todėl pilkosios propagandos užsakovas ir kūrėjas stengiasi bent kažkiek nuslėpti ir save, ir savo tikslus. Nepaisant to, pilkoji propaganda neišeina už tų ribų, kur ji gali būti tiesiai įvardinama, kaip akivaizdžiai nusikalstama, todėl ji būna labai paplitusi.

Labai svarbu suprasti ir dar vieną dalyką: išties pilkoji propaganda tėra ta pilka zona, kur propagandos skleidėjas ir jo interesai lyg ir nėra atviri, bet kartu ta propaganda dar lyg ir nėra juodoji. Pilkoji propaganda – tai tiesiog išskydusi didelė sritis tarp baltosios ir juodosios.

Būtent todėl, kad pilkoji propaganda lyg ir nėra nusikalstama, tačiau jos užsakovas slepiasi arba slepia savo tikslus, ji ir yra vadintina pilka.

Juodoji propaganda

Juodoji propaganda visada būna paremta ar nusikalstamais, ar tiesiog amoraliais, neetiškais veiksmais – pradedant tiesiog banaliu šlykščiu melu ir baigiant labai realiais nusikaltimais, kurie galėtų tuos melus paremti ar sukurti tiems melams pagrindą.

Tipiškas juodosios propagandos pavyzdys: „NATO kariai išprievartavo paauglę kažkur prie Jonavos„.

Galim išsyk pastebėti, kad tokia propaganda veikia kaip melas, kuris labai stipriai emociškai paveikia jos gavėjus. Nors skleidžiamas visiškai melagingas pranešimas apie niekur nebuvusius įvykius, pats įvykis pernelyg baisus, kad kas nors galėtų patikėti, jog šitaip galima imti ir primeluoti.

Pabandę suprasti, koks tokio pranešimo tikslas, aiškiai pamatysime propagandos žinutę: „NATO kareiviai yra klaikus blogis“.

Nesunku suprasti, kad toksai pranešimas yra skirtas tam, kad NATO kariuomenė būtų diskredituota, žmonės ja nepasitikėtų ar netgi imtų reikalauti jos išvedimo. Akivaizdu, kad tai puikiausiai atitinka Kremliaus tikslus – būtent todėl tokia propaganda ir yra kuriama.

Kita vertus, nesunku suprasti ir tai, kad tokia propaganda jau yra nusikalstamo lygio.

Visai kitas, tačiau kažkuo panašus nusikalstamos propagandos variantas (dar juodesnis lygmuo) – tikslingas nusikaltimų/provokacijų rengimas, skirtas tam, kad būtų galima imtis baigiamųjų propagandos veiksmų, pvz., prieš pradedant karą. Gan tipiški pavyzdžiai – gyvenamųjų namų sprogdinimai Rusijoje, surengti prieš II Čečėnijos karą (po truputį vis daugiau duomenų apie tai, kad sprogdinimai rengti FSB), Sender Gleiwitz incidentas, skirtas III Reicho invazijai į Lenkiją pateisinti, Mainila incidentas, skirtas SSRS karui prieš Suomiją pagrįsti.

Kai kuriais atvejais vietoje nusikalstamų provokacijų, gali būti panaudojami ir realūs įvykiai, juos iškraipant taip, kad apie juos būtų kalbama taip, kaip reikia propagandai.

Visai tipišku pavyzdžiu gali būti menamas paauglės išprievartavimas Vokietijoje, skirtas tam, kad būtų sukurtos ar išpūstos kalbos apie nusikaltimus darančių pabėgėlių antplūdi (o tos kalbos reikalingos paaiškinimui apie tai, kad ES viskas labai blogai) bei rusų nacionalinių jausmų sudirginimui. Realus įvykis, kai paauglė nueina nakvoti pas draugą, baigiasi visokiais propagandiniais triukšmais, išpūstais iki nesuvokiamo lygio.

Beje, nagrinėjant du tokius menamus išprievartavimus (lietuvišką ir vokišką atvejus), galima pastebėti, kad jais paremta propaganda smarkiai skiriasi: vienu atveju yra kuriamas tiesioginis pranešimas apie esą baisius NATO karius (tiesioginis neigiamo įvaizdžio kūrimas), o kitu atveju – kuriamas baisiųjų imigrantų vaizdinys. Pastarasis tiesiogiai neneša Kremliui naudos, tačiau yra propagandos naudojamas tada, kai norima apjuodinti Europos Sąjungą ir sukelti baimės jausmą.

Dar vienu tipišku realių įvykių propagandinio panaudojimo pavyzdžiu galėtų būti Butajevo incidentas, kai 1940 Lietuvoje dezertyravęs SSRS pajėgų kareivis Butajevas buvo propagandoje pateikiamas, kaip esą pagrobtas Lietuvos vyriausybės, o paskui, kai šis buvo surastas ir nusižudė, įvykis buvo pateikiamas, kaip esą Lietuvos išpuolis prieš SSRS. Toks atvejis irgi gerai rodo, kaip realūs įvykiai gali būti panaudojami propagandai, tuos įvykius tiesiog iškraipant taip, kaip tik nori.

Reikia pastebėti, juodoji propaganda visada siejasi ir su įvairiais nusikaltimais – tipiniais atvejais tai būna opozicijos persekiojimai, žurnalistų nužudymai, o kartais ir įvairūs provokaciniai veiksmai prieš kitas valstybes. Nusikalstama propaganda būna su nusikaltimais – ir tam, kad užčiauptų visus bandančius pasipriešinti, ir tam, kad falsifikuotų įvykius.

Esminis juodosios propagandos požymis – kad ją identifikavus ir išaiškinus, ji visada diskredituoja ir kompromituoja propagandos skleidėją, nes tokia propaganda mažų mažiausiai būna amorali, o sunkesniais atvejais – ir susijusi su nusikaltimais, kurie daromi propagandos tikslais.

Būtent dėl to diskreditavimo ir kompromitavimo juodosios propagandos užsakovas visada slepia ir neigia savo dalyvavimą, sukuriant tokius propagandinius įvykius.

Pabaigai

Propaganda būna labai įvairi. Nepriklausomai nuo to, kiek ji atvira, ji visada yra susijusi  su melu. Ir kartu propaganda taip intensyviai stengiasi pateikti save kaip tiesą, kad visada vienu iš propagandos taikinių tampa žiniasklaida – tie, kas stengiasi informuoti apie tai, kas vyksta iš tikrųjų. Todėl propaganda visada stengiasi pateikti save kaip žiniasklaidą, kaip visuomenės informavimą. Ir kartu propaganda visada bando žiniasklaidą ir visuomenės informavimą pateikti kaip propagandą.

Reikia pastebėti ir kitą procesą: visas tas propagandos skirstymas į baltąją, pilkąją ir juodąją yra labai sąlyginis – tik pagal tai, kaip į tą propagandą žiūri pats propagandos užsakovas. Todėl tuo atveju, kai laikomasi teisingumo principų, netgi daugelis baltosios propagandos metodų atrodo visiškai nepriimtinai – paties galimo propagandos užsakovo vertinimu, jie pakliūna į pilkąją ar netgi juodąją zoną. Kitais atvejais, kai nuo teisingumo nukrypstama smarkiai – daugybė juodosios propagandos metodų tampa visiška norma – t.y., baltąja propaganda. Kitaip tariant, viskas priklauso nuo požiūrio taško.

Čia ir verta suprasti tokį dalyką: žiauriausiems totalitariniams režimams būdinga tai, kad į oficialų, baltosios propagandos lygmenį pereina klaikūs juodosios propagandos metodai – įskaitant netgi propagandiniais tikslais įvykdomas žmogžudystes. Ir kartu tokiuose režimuose baisiausiai ir melagingiausiai šmeižiami visi, kas tokiems režimams neįtinka. Būtent toks juodosios propagandos perėjimas į baltosios, oficialiosios propagandos lygmenį buvo būdingas naciams ir komunistams.

Toks pat juodosios propagandos lygmuo atitinka ir nematomus, slepiamus veiksmus – susidorojimus su opozicija ar žurnalistų  nužudymus. Kai kuriais skaičiavimais, per Vladimiro Putino valdymo metus buvo nužudyta apie 100-150 žurnalistų – didžiule dalimi rengėjai likdavo neišaiškinti. Per paskutinius metus, išnaikinus žiniasklaidą, nužudymų ėmė mažėti – tiesiog dėl to, kad visi jau žino, kad geriau tylėti ir vaizduoti, kad viskas gerai. Žurnalistai irgi nori išgyventi.

Jeigu pabandytume įsivertinti Kremliaus propagandą pagal silpnus demokratinius kriterijus (tokius, kur aukščiau apibrėžta baltoji propaganda laikoma priimtina viešąjame diskurse), tai paaiškėtų, kad Rusijos viduje priimtinas propagandos lygmuo yra ten, kur mums yra viršutinė juodosios propagandos zona (apatinės, beje, dažniausiai mes net įsivaizduoti negalim – tiesiog pernelyg baisu).

Oficialiais kanalais ir per savo diplomatus Rusija sugeba skleisti atvirą dezinformaciją, melą, šmeižtą – ir apie įvykius Ukrainoje, ir apie Lietuvą, ir apie kitas valstybes. Toks lygmuo atitiktų kokių 1933-1935 Vokietiją ar SSRS, o kartais (kalbant apie įvykius karo metu – Ukrainoje ar Gruzijoje) – gal ir blogesnį, netgi 1937-1939 metų lygį.

Galų gale, svarbiausias dalykas, kurį būtina suprasti, kalbant apie propagandą: pati propagandos giluminė esmė – tai melas. Vienais atvejais tas melas gali būti nedidelis ir užmaskuotas, kitais atvejais – sunkiai suvokiamo didumo, tačiau visada tai melas. Ir melu prieš melą kovoti neįmanoma, ir tai akivaizdu: tie, kas indoktrinuoti propagandiniu melu, netiki kitu melu, o paaiškėjus melui – jie išvis nustoja bent kiek pasitikėti. Visa tai reiškia, kad propagandą nugalėti įmanoma tik teisybe.

Būtent todėl žurnalistų įtaka čia yra lemiama – būtent nepriklausoma, konkuruojanti ir faktus tikrinti besistengianti žiniasklaida tampa esminiu kontrprapagandos veiksniu. Anksčiau ar vėliau propagandos melas išaiškėja ir ji žlunga.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Vladimir Jakovlev: specialioji propaganda

Šitą straipsnį man parodė po to, kai įvyko paskutinių dienų triukšmai – ypač garsus buvo skandalas apie menamai išprievartautą paauglę, kur buvo kaltinami NATO pajėgų kariai, atvykę iš Vokietijos. Po skandalo paaiškėjo, kad viskas buvo falsifikuota, tačiau dalis lietuviškos žiniasklaidos, nepatikrinę, sugebėjo tuos pranešimus paskelbti. Tiesiog pranešimai buvo parašyti įtikinamai, privelti visokių detalių – atrodė tikroviškai.

Galime identifikuoti, kad tai yra „didžiojo melo“ metodas – nes viskas atrodo pernelyg baisiai, kad bet koks normalus žmogus išdrįstų taip klaikiai meluoti. Būtent todėl, kad melas pernelyg didelis, mes sau pasakome, kad negali būti, kad šitaip drastiškai kažkas meluoja. Ir tada leidžiame sau tokiu melu patikėti, jo nekvestionuodami.

Rusijos propaganda nesismulkina. Jos veidas – Dmitrijus Kiseliovas, kuris yra pareiškęs apie tai, kad Rusija gali JAV paversti į radioaktyvias dulkes. Tas pats Dmitrijus Kiseliovas aktyviai pila purvą ir ant Ukrainos, ir ant Lietuvos, ir ant ES, ir ant ko papuola. Pagal poreikius. Nemaža dalis Kiseliovo pasisakymų kuo gražiausiai atitinka Vladimiro Jakovlevo įvardinamus metodus.

Pratęsiant apie Rusijos TV programas – daugelyje jų labai akivaizdžiai matosi ir tas pats „40/60“ metodas – kai kurios programos būna lyg ir kritiškos Kremliui, didelė dalis informacijos lyg ir neiškraipoma, bet dalis panaudojama grynai propagandos tikslais. Nesunkiai gali susidaryti apgaulingas įspūdis, kad kokia nors TV ar radijo stotis yra neutrali ar netgi kritiška Kremliaus režimui – todėl propaganda suveikia daug efektyviau.

Įvairių juodos propagandos metodų yra begalė. Negana to, jie neretai naudojami ir kombinuotai – per „40/60“ kanalus skleidžiamas „absoliutus akivaizdumas“, kuris pastiprinamas „apvertimais“, „o kaip su X?“, „supuvusiomis silkėmis“ ir taip toliau. Kai propaganda realiai masyvi, darosi sunku suprasti, kas išvis vyksta.

Na, gerai, aš matau, kad savo įžangoje prirašiau jau vos ne daugiau, nei pats straipsnio autorius. Taigi, nuo Rabinovičiaus kalbų pereikim prie Jakovlevo.

Oj, ne – dar truputį: po rusišką literatūrą apie propogandą man teko kapstytis – kai kurie Jakovlevo minimi įvardinimai išties pasitaiko kitose knygose (tai yra sistemingos terminijos – t.y., organizuotos propagandos sistemos požymis). Kita vertus, reikia pasakyti ir tai, kad sovietmečiu visa bent kiek rišlesnė literatūra, kurioje būdavo analizuojama propaganda, būdavo įslaptinama (pradedant „tarnybiniam naudojimui“ ir baigiant visišku įslaptinimu). Slaptindavo netgi tais atvejais, kai būdavo išverčiamos Vakarų autorių knygos. Toks slaptumas buvo ne dėl to, kad būtų bandoma nuslėpti nuo Vakarų, o dėl to, kad nesukeltų nereikalingų minčių pačios SSRS gyventojams, kuriems ta propaganda buvo kemšama smarkiausiai.

Taigi, o dabar jau paskaitykite, straipsnį, kurį rašė Vladimir Jakovlev, Rusijos žurnalistas (originalas, iš kurio versta – http://www.sguschenka.com/propaganda/)

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Kaip veikia propaganda: melas ir šmeižtas

Kaip tik Vasario 16 išvakarėse pasimatė vėl naujos propagandos bangelės. Ir šįsyk kai kurios buvo žymiai keistesnės, jau ir nematytas formas įgaunančios – gal netgi tai būtų ir smagu dėl absurdiškumo, bet nesmagu dėl to, kad iš to jau galima daryti kai kokius spėjimus apie būsimus propagandos metodus.

Marius Jonaitis pasakoja, kaip aš laužiuosi į jo serverius.

Štai ima ir atsiranda pas tokį Marių Jonaitį, tokio keisto judėjimo „Nacionalinis interesas“ pirmininką, toks keistas įrašas, kuris lyg ir toks, kad nei čia kur kreiptis dėl šmeižimo (nes tiesiog kažkoks briedas), nei nereaguot. Žodžiu, atseit lyg ir ne jo (ir gal ir ne jo) sukurtas, bet aišku kaip platinamas fake skrynšotas, kur ateina kaltinimai tiesiog kriminaline veikla – bandymais įsilaužinėti į serverius.

Dar nuostabiau, kad tokį feiką paleidžiantis Marius Jonaitis sugeba ir retoriškai paklausti, apie teisines pasekmes, kurias žmogui, apie kurį sukurtas feikas, gali sukelti tas pats Jonaičio paskleistas feikas.

Ir žinoma, aš galėčiau čia pasakyti, kad laukiu viešo paneigimo ir atsiprašymo, bet kažkodėl galvoju, kad tai beprasmiška, ir kažkaip manau, kad tas beprasmiškumas akivaizdus.

Taip, žinoma, gal ir išties Marius Jonaitis gavo tokį feikinį skrynšotą iš kokio nors feikinio anonimo elektroniniu paštu, nes pats nemoka. Ir jam kažkas galvoje susisiejo ir jis gal šiaip tiesiog skelbia feikus, kuriuos gauna iš visur, nes tai tokia teisibės (su „i“ trumpąja) paieška. Gal netgi kas nors išties bandė į tą jo Kūlgrindą laužtis, o todėl gi visur aplink sąmokslas. Ir taip toliau, ir taip toliau. Viską visaip galima paaiškinti ir pasiteisinti. Ir netgi gali būti, kad pats Marius Jonaitis išties buvo apgautas.

Ir tiesą sakant, feikinių skrynšotų kūryba – irgi nenaujas reikalas. Tiesiog feikiniai skrynšotai anksčiau nebūdavo bent kiek plačiau naudojami panašiems tikslams.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Kai karvės neatskiri nuo mopedo, o mokesčių – nuo kaupimo

Visai neseniai rašiau straipsnį apie progresinius mokesčius, o paskui pas mane į Facebook komentarus atėjo toksai Raimondas Kuodis, kuris pradėjo man aiškinti apie tai, kaip Lietuvoje baisiai siaubingai progresiniai mokesčiai yra jau dabar. Ir tai baigėsi tuo, kad aš jums čia parašiau šį straipsnį. Tiesiog apie tai, kokio lygio absurdą pasiekia mūsų viešasis ekonominis diskursas.

Nesuvokti nuosavybės sąvokos, neskirti savo pinigų nuo kažkieno kito pinigų - tai panašiai, kaip neskirti karvės nuo mopedo (žinau, kad čia nuotraukoje motoroleris). Įsivaizduokite žmogų, kuris mopedą pavadina karve, o paskui iš tokios "karvės" nuoširdžiai bando primelžti pieno, o paskui dar ima šnekėti apie karvės variklio apsukas.

Nesuvokti nuosavybės sąvokos, neskirti savo pinigų nuo kažkieno kito pinigų – tai panašiai, kaip neskirti karvės nuo mopedo (žinau, kad čia nuotraukoje motoroleris). Įsivaizduokite žmogų, kuris mopedą pavadina karve, o paskui iš tokios „karvės“ nuoširdžiai bando primelžti pieno, o paskui dar ima šnekėti apie karvės variklio apsukas.

Ponas Raimondai Kuodi, taip, čia šiandien apie jūsų teorijas ir nesupratimus, nes jūs to panorėjote. Aš jūsų klausiau, ar tikrai norite to, kad aš parašyčiau apie tai. Ir jūs pasakėte, kad norite. Taip jūs padarėte dar vieną klaidą, bet ta klaida natūrali. Ta klaida – irgi jūsų nesupratimų pasekmė. Paprastai nesupratimai po vieną nevaikšto.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Ir vėl elektroninės cigaretės – tęsinys.

Pernelyg nesigilinant į visas peripetijas, buvo taip, kad kartą aš užvariau ant elektroninių cigarečių, o paskui kažkaip gal jau ir ne taip užvariau, o gal ir atvirkščiai, nes įprastos cigaretės gal ir žymiai blogiau, o ir išvis rūkyti nesveika. O paskui buvo daug visokių ginčų ir panašiai. Todėl šiandien bus atnaujinimas, kuriame bus dar blogio, o gal ir ne vien tik blogio apie elektronines cigaretes, kurias rūkyti visvien nesveika, nes tiesiog nikotinas sveikatos neprideda.

Būna visokių elektroninių cigarečių, kai kurios iš jų netgi turi nuosavus ekranus, kuriuose rodo kokius 15 skirtingų veikimo parametrų vienu metu. Bet išties visos jos praktiškai vienodos, ir skiriasi tik tuo, kiek galima skysčio pripilti ir kiek laiko baterija laikys. Daug didesni skirtumai – pačiuose skysčiuose.

Taigi, aš visiškai persimečiau prie elektroninių cigarečių prieš kelis mėnesius. Kažkaip gal ir ne visai rišliai, bet tiesiog ėmiau rūkyti tik jas. Ir po kiek laiko išsiaiškinau visokių įdomių dalykų. Kai kurie gal ir neblogi, o kai kurie – visiškai netikėti ir nelabai malonūs. Tiesa, visa istorija man baigėsi tuo, kad aš vėl persimečiau prie įprastų cigarečių.

Ir galų gale, be įprastų ir elektroninių cigarečių tarp mano rūkomų atsirado dar viena keista rūšis – iQos (Philip Morris kūryba tiems, kas turi daug pinigų), bet apie tai gal kitą kartą.

Elektroninės cigaretės – ko aš nežinojau

Pirmiausiai – apie tai, ko aš nežinojau, bet sužinojau per kažkiek laiko, berūkydamas elektronines cigaretes vietoje paprastų. Kai kurie dalykai nėra labai akivaizdūs.

Visų pirma, elektroninės cigaretės kainuoja išties porą kartų mažiau, negu įprastos – ir tai sudėjus ir jų kainą, ir keičiamų detalių kainą, ir taip toliau, ir taip toliau. Finansiškai tikrai jaučiasi, kad ir kaip skaičiuotum. Tiesiog kardinaliai jaučiasi.

Antra, per kelias savaites man aprimo kažkoks sudirginimas bronchuose, kuris jau buvo tapęs įprastu – toksai, dėl kurio vis tarpais norisi nusikosėti. Ir kartu aš ėmiau užuosti kvapus. Belenkiek daugiau kvapų. Turiu pasakyti, kad gebėjimas užuosti kvapus – labai keistas dalykas. Berūkydamas atpranti nuo to ir nesupranti, bet paskui, kai kvapai vėl atsiranda, būna tesiog keista. Kartais labai malonu, nes užuodi daug malonių kvapų. O kartais – labai nemalonu, nes staiga supranti, kad pvz., eini parku, o kažkur netoliese esantis krūmas aiškiai buvo apmyžtas, nes smirda. Tai jau nemalonu. Bet taip ar anaip, patirtys, kurios yra naujos ir bendrai tai visai smagios 🙂

Trečia – elektroninės cigaretės nėra labai jau patogios. Pilant tuos skysčius, jos apsitaško, keičiant garintuvus – išsimozoja rankos, be to jas reikia krauti per USB, o tai užtrunka kažkiek laiko. Kita vertus, elektroninė cigaretė laiko tikrai bent kelis kartus ilgiau, nei koks iPhone, tad problemų, kad išsikrautų netikėtai – nebūna, jei tik pakrauni iš vakaro. Bet visvien papildomas vargas, lyginant su įprastomis cigaretėmis.

Kvapų tiems elektroninių cigarečių skysčiams yra tiek, kad maža nepasirodytų. Pradedant kažkokiais tualetiniais muilais bei kramomomis gumomis ir baigiant ganėtinai natūralistišku žemarūšio tabako kvapu, kuris gana šleikštokas, bet realiai cigaretes primenantis. Yra netgi išvis tokių fun kvapų, kaip kad kažkokių ten keksiukų ar persikinių pyragų. Ir realiai primena keksiukus ar pyragus. Išbandžiau bent kokias 20 skirtingų kvapų rūšių. O gal ir dar smarkiai daugiau – negaliu net pats pasakyti, kiek. Belenkiek visokių.

Skysčius toms elektroninėms cigaretėms gamina kelios skirtingos kompanijos. Man nepasijuto kažkokio įspūdžio, kad su tais skysčiais būtų kažkas blogo. Gal tik tiek, kad skirtingų skysčių sudėtis ganėtinai skiriasi pagal kažkokius priedus, o dėl to ganėtinai priklauso tų elektroninių cigarečių garintuvų gyvavimo trukmė. Skysčiai skiriasi ne tik kvapais, bet ir stiprumu. Būna ir nulinio stiprumo skysčių, kurie tiesiog neturi nikotino iš viso. Ir žinote, visai irgi galima rūkyti, ir visai jie populiarūs. Įprastų cigarečių be nikotino nebūna, o vat elektroninės – būna. Tai yra gerai, nes esminis blogis yra nikotinas.

Eikvojasi ne tik skysčiai. Tie garintuvai, kurie garina – irgi eikvojasi. Vieno garintuvo kaina – neatsimenu, kiek. Gal keli eurai kokie. Neatsimenu tiesiog. Bet štai tų garintuvų kokybė gerokai skiriasi, netgi jei tą patį skystį eikvoji – iš tos pat partijos vienas gali būti kokybiškas, o kitas – nelabai. Jeigu nepasiseka – garintuvas gali išdegti per 3-4 dienas. Jei pasiseka – gali išlaikyti porą savaičių, jei ne ilgiau. Bendra taisyklė tokia, kad visokie tamsių atspalvių ir tiršti skysčiai degina tuos garintuvus daug greičiau. Kai garintuvas perdega, vietoje įprasto elektroninių cigarečių kvapo atsiranda gerklę graužiantys dūmai, susidarantys dėl svylančios vatos (paprasčiausia medvilninė vata – esminis garintuvo elementas). Tada garintuvą tenka keisti.

Kurie skysčių kvapai patinka, o kurie ne – labai priklauso nuo to, kiek seniai tas elektronines cigaretes rūkai. Kai kurie kvapai, kurie pirmą savaitę atrodo malonūs (gal dėl to, kad vis dar esi pripratęs prie įprastų cigarečių, o nosis išdeginta ir nieko neužuodžia), po kiek laiko ima darytis bjaurokais. Kiti kvapai, kurie pradžioje atrodė šleikščiai, paskui ima darytis kaip tik malonesniais. Žodžiu rinktis reikia daug ir žiūrėti pagal save.

Kita vertus, galima skirtingus skysčius ir pamaišyti – man labai tiko kombinacija iš „Traditional Tobacco“ (žemarūšį tabaką primenantis kvapas), „Bright Tobacco“ (ne tiek tabaką, kiek kažką nutralaus primenantis) ir „Honey Berries“ (medus ir mėlynės). Kažkaip taip vat. Bet kiekvienam savo.

Dabar vienas niuansas apie elektronines cigaretes: kad ir kiek kvėpuotum tais garais į plaučius, netgi kaip orą tuos garus traukdamas, išties įsisavinimas vyksta ne tiek per plaučius, o per gleivinę. Problema matyt visgi temperatūrų skirtumuose: įprastos cigaretės kaitina tabaką iki aukštesnių temperatūrų, o elektroninės skystį kaitina iki gan žemų, o dar ir per tirpalą, dėl ko išsyk susidaro kondensatas (jis ir atrodo, kaip dūmai). Kondensatas nepakliūna taip giliai į plaučius, o vietoje to įsisavina pagrindinai per gleivinę, kaip kokia nikotininė kramtomoji guma. Todėl kai rūkai elektronines, ilgai jautiesi vis neparūkęs, o paskui jautiesi persirūkęs, o galų gale imi keisti rūkymo įpročius.

Aš rūkau 30 metų, tad man šitai svarbu – ir kažkuriuo momentu dėl tų elektroninių cigarečių aš tiesiog ėmiau jausti, kad galiu ir nerūkyti žymiai ilgiau ir gaunasi netgi taip, kad ir kelias valandas neparūkau ir nei neprisimenu apie tai. Žodžiu, man gaunasi taip, kad tos elektroninės cigaretės išties gali būti įrankiu, kuris padėtų mesti rūkyti. Tik viena problema… Problema, kai tenka mesti elektronines ir pereiti atgal prie įprastų.

Nenumatytos problemos ir siaubai

Taigi, rūkant elektronines cigaretes, nikotinas įsisavina per gleivinę. Ir to nikotino gaunasi daug. Netgi labai daug. Ir tas nikotinas pasiekia nervines galūnes, ir jas dirgina – jei persirūkai, kyla jausmas, kiek primenantis tą, kuris nuo snuso (kažkaip lyg dilgčioja dantenas). Bėda ateina tada, jei dėl ko nors ima skaudėti dantis. Ir ta bėda būna baisi ir netikėta.

Žodžiu, vieną dieną man pradėjo skaudėti dantį. Net nežinau nuo ko – gal koks dantenų ar kažkokio nervo uždegimas, o gal ir dar kažkas. Bėda buvo ta, kad skausmas kažkodėl ėmė siekti nepakeliamus lygius. Tokius lygius, kur galima jau pradėti kraustytis iš proto, nes mąstyti darosi neįmanoma, miegoti darosi neįmanoma ir išvis viskas neįmanoma. Jokie nuskausminantys ir priešuždegiminiai kažkodėl nepadėjo – nors dantenų sutinimas ir apmažėjo, skausmas tik augo ir augo, kol pavirto į ištisinį nepertraukiamą košmarą.

Galų gale, po kelių dienų nemiegojimo (supratęs, kad šiaip sau čia nepraeis) aš nuėjau pas odontologą, tas ten kažką pakrapštė, pataisė, prirašė vaistų ir panašiai, bet kažkodėl tai visvien man negelbėjo. Po dar vieno apsilankymo ir dar kelių dienų kankinimosi, supratau, kad danties skausmas lyg ir kažkaip netiesiogiai koreliuoja su tuo, kad aš rūkau – lyg ir taip, kad ima stiprėti, praėjus kokiam pusvalandžiui po parūkymo. Ir čia man ėmė kilti įtarimai…

Žodžiu, aš tiesiog staigiai persimečiau prie įprastų cigarečių ir tas siaubingas danties skausmas jau po kelių valandų susilpnėjo, o po pusdienio beveik baigėsi. Aišku, baigėsi ne visiškai – dančiui išties buvo problemų, bet paparsčiausiai tas skausmas sumažėjo bent 10 kartų. Mažiausiai 10 kartų (o gal ir 100 – nežinau net, kaip tai pamatuoti) – iki tiesiog labai nemalonaus ir užknisančio, bet jau ne tokio, kur tarpais atrodo, kad nuo to skausmo jau imi nesiorientuoti nei kur esi, nei išvis kas aplinkui vyksta.

Įsivaizduokit, aš per tą dančiasopę nemiegojau beveik savaitę laiko. Aš tiesiog atsibusdavau nuo dantų skausmo, kas pusvalandį. Aš negalėdavau užmigti, aš galvojau, kad man atėjo laikas numirti, o paskui, kai jau neišlaikydavau, aš nutrūkdavau ir kokiam pusvalandžiui-valandai užsnūsdavau, o paskui vėl atsibusdavau nuo to, kad dantys varo iš proto. Ir visa tai buvo susiję su sušiktomis elektroninėmis cigaretėmis. Aš per visą savo gyvenimą negalvojau, kad dantų skausmas gali būti toks baisus.

Šitai veikia labai paprastai: nikotinas itin stipriai sudirgina nervines galūnes (visokius ten nervinius receptorius). Ir nors tai nesukelia skausmo, tos galūnės lieka sudirgintos. O vat kai kyla danties skausmas, dėl sudirginimo gaunasi taip, kad jis vietoje šiaip nemalonaus ir užknisančio pavirsta į visiškai nepakeliamą – nikotinas suveikia kaip kažkoks skausmo moduliatorius. O kai elektroninių cigarečių rūkymas vyksta per gleivinę, tai jau patikėkit manim, kiek tos nervinės galūnės to nikotino gauna. Ir visa tai atrodo gana nekaltai tiktai tol, kol neužeina danties skausmas.

Kai paskui vėl nuėjau pas savo dantų gydytoją ir papasakojau, paaiškėjo, kad tai nėra kažkokia super naujiena. Kiek supratau, aš čia buvau pirmas gyvas atvejis, tačiau profesinėje literatūroje apie tai jau rašo. Žodžiu, nemalonus reiškinys.

Žodžiu, nesvarbu, kas ten ir kaip gerai su tomis įprastomis elektroninėmis cigaretėmis, aš jums pasakysiu paprastai – saugokite save ir tausokite. Ir jei jau gali kilti koks nors danties skausmas – būkite atsargūs ir tiesiog žinokite. O šiaip – ką aš žinau. Geriau gal išvis kažkaip mesti rūkyti. Jei tik gaunasi.

Aš pats matyt gal ir vėl pereisiu prie elektroninių. Bet apie tai, kaip jos sustiprina danties skausmą – ilgai, labai ilgai atsiminsiu.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter