Rokiškis

O dabar vat jums bus teminis (ir šiuo atveju – neaiškaus patikimumo, užtat tiesiog smagus) praplėtimas tokios istorijos, kurią jau minėjau viename iš ankstesnių straipsnių, kai rašiau apie klaikias sovietmečio katastrofas. Ten buvo apie tokį laimingai pasibaigusį gaisrą Novočeboksarsko cheminio ginklo gamykloje. Bet tame fabrike incidentų buvo ir anksčiau. Ir per vieną iš jų SSRS susidūrė su faktu, kad iki tol nelabai teprabandytas fosforganinių cheminių ginklų antidotas veikia ne taip, kaip reikia.

Vat čia jums ir istorija: esmė tame, kad fosforo organiniai junginiai veikia organizmą labai staigiai, tačiau nuo jų padeda kai kurie cholinolitikai, įskaitant ir atropiną, skopolaminą ar netgi kažkiek ir nikotiną. Aišku, dauguma šitų nelabai naudojami, tik atropinas, kuris irgi toksai, kaip čia pasakius – ribotai veikiantis.

Leninas į jus taip žiūri, kaip gyvas, tuoj ims kalbėti

Kita vertus, labai svarbus toksai momentas: kai žmogus apsinuodija kokiu nors dichlofosu, tai kartais prireikia kokių dešimties mirtinų atropino dozių, kad tas atsigautų, o ir tai tik kuriam laikui. O tai reiškia, kad jei koks cheminiu ginklu apnuodytas kareivis gaus pakankamą atropino dozę, tai bus labai dideli šansai, kad jis nuo to atropino numirs. Bet jei gaus kiek per mažą, tai numirs nuo cheminio ginklo.

Taigi, apie 1950-1960 įvairios pasaulio šalys labai aktyviai ieškojo ko nors, kas veiktų daug kartų smarkiau ir greičiau, tačiau būtų ne taip nuodinga. Ir vat tada sovietai atrado vieną preparatą – safoleną (jei tiksliau – safolen-21), kurio antidotinės savybės buvo tikrai puikios, o toksiškumas – bent kelis kartus mažesnis, nei analogišką efektą turinčių atropino dozių.

Bet kažkaip taip jau gavosi, kad pakankamai visapusiškai prabandyti jo neprabandė, tik vat štai ėmė ir prasidėjo klaikiai spartaus fosforganinių cheminių ginklų gaminimo programa, kurios metu ir buvo pastatytas tas pats Novočeboksarsko cheminio ginklo fabrikas, kaip ir krūva kitų. O darbuotojai ten juk irgi gali apsinuodyti cheminiu ginklu, tiesa, taigi ką daryt? Ogi gaminti tai, kas yra. Taigi, gavo anie ir krūvas antodoto, to paties safoleno. Tik vat kokios pasekmės bus, nepagalvojo…

(continue reading…)

Dar šarinimo...

Pasižiūriu aš čia kurią dieną į feisbuką ir žinot, kaip įprasta – šiukšlių srautas visokių. Žiūriu aš tas šiukšles, o tarp tų šiukšlių vienas-kitas prasmingas dalykas, anekdotas ten koks, pasisakymas kieno nors ar dar kažkas. Ir tarp viso to šlamšto – visokios pažįstamų žmonių nuotraukos. Ir tarp viso to – dar ir viena tokia pažįstama moteris išlenda, savo profilio fotkę pasikeitusi. Tik vat kažkas neteisingai toje fotkėje, kažkas labai neteisingo, bet neaišku, kas.

Na, trumpai tariant, žiūriu aš į tą fotkę ir galvoju, kas gi čia ne taip. Užkliuvo tas kažkoks neteisingumas, o vat kas būtent užkliuvo – tai bbž, nesuprantu ir viskas. Nuotrauka lyg ir kaip įprasta: melejonai panašių būna – ir gražesnių, ir baisesnių, tik paprastai be jokio tokio neteisingumo. Žodžiu, kažkoks klaikiai nemalonus kraupumas tos pažįstamos veide matosi. Irgi kažkoks neaiškus – veidas lyg ir kaip įprasta, lyg ir panašus, tik kad tasai veido snukis kažkoks kraupinantis, nors ir neperkreiptas.

Čia tokia Priscilla Presley, apsipumpavusi botokso. Būdingas dalykas - papurtęs veidas, lyg užtinęs po ilgo gėrimo ar alergijos. Visos raukšlelės, įskaitant ir emocines - dingę. Raumenys praradę judrumą (botulino toksinas blokuoja nervinius signalus, faktiškai suparalyžuodamas), tad nepriklausomai nuo to, ką žmogus jaučia, veidas praktiškai nieko nerodo, išraiška lieka maždaug tokia, kokia suformuota injekcijomis.

Vat žiūriu į tą nuotrauką, žiūriu ir nesuprantu, kas tenai ne taip, nes labai jau baisiai. Netgi žinot, kažkoks toksai veidas, lyg ir panašiai, kaip turi būt, bet lavoniška išraiška tokia. Žinot, kaip būna pas lavonus? Visi raumenys atsipalaidavę ir kažkaip papurtę – lyg būtų kaukė kokia nors, o ne tikras žmogus. Tai vat kažkokia tokia baisi beišraiškė išraiška tame veido snukyje.

Čia aš dar pasakysiu, kad moteris tai visiškai jauna, dar net ir 40 nesulaukusi, ir šiaip tai graži, ir šiaip jau nėra kažkokia besmegenė višta, tik vat kažkas labai nenormalaus tame veide, kad atrodo panašiai, lyg kažkoks užpakalis žiūrėtų iš nuotraukos, o ne žmogus. Maždaug įsivaizduokit, kokią išraišką turi šikna: du žandai ir skylė. Tai vat, kažkaip panašiai ir atrodo – nors nuotraukoje veidas, bet išraiška kaip užpakalio. Na, pabandykit įsivaizduoti, jums į akis užpakalis žvelgia – tai maždaug taip ir atrodo.

Ir vat žiūrėjau, galvojau, KPŠ čia toksai baisumas ir nutariau pažiūrinėt, kodėl čia dabar pažįstamas (nors ir kelis metus nematytas) žmogus taip kraupina. Paspaudžiau ant tos jos profilio nuotraukos, pradėjau žiūrėt ankstesnes – ogi akurat! Ir netgi, atrodo, taip, kad kaip nors kitaip, kaip kokiais keiksmažodiniais šauksmininkais įvertinti ir sunku – baisumas virsta per ekraną tiesiog.

Žodžiu, žiūriu ir matau, kad tos ankstesnės nuotraukos – suvisam klaikios. Ir maždaug taip už kokius pusę metų ar tai gal metus – vis baisiau ir baisiau eina. Ir jau tame periode, kur visai baisiai – viskas stoja į savo vietas: taigi ta asilagalvė prieš kokius metus aiškiai prisivarė į veidą botokso, dargi tokiais kiekiais, kad net ir neatpažintum. Aiškiai bent metai laiko praėjo, visi tie išpurtimai sumažėjo, ančialūpiška išraiška nunyko, bet sustingęs beprasmiškas mordos snukis vis dar išliko taip, kad šviečia net per nuotraukas sustingusiu lavoniškumu.

Nu jūs man pasakykit, KPŠ čia vyksta? Kodėl lyg ir sveiko proto turėjusi jauna moteris, lyg ir ne visiška dūra, ir graži, ir taip toliau, užsiima šūdais ir susigalvoja sau į veidą prisivaryti botoksų? KPŠ, atleiskit?

Dar šarinimo...

Kadangi anuo straipsniu, kur rašiau apie ekologiją tarybiniais laikais, susidomėjo labai daug žmonių, tai ir šitas gal vienam-kitam bus įdomus. Nes visi juk žino, kaip valdžia rūpinosi žmonėmis tais laikais, visi turėjo darbą, ėdė apsirydami bulkutėmis po tris kapeikas, užsikąsdami jas natūraliomis dešromis (nes dabar tokių nėra, o vien tik chemikalai), ir visas maistas buvo švarus, be jokių priedų ar chemijos, gamtos tais laikais neteršė.

Taigi, jei jau galvojate, kad visgi teršė, o viskas buvo kažkaip kitaip, tai apie vieną-kitą ryškesnę sovietmečio katastrofą pašnekėkim. Aišku, ne apie visas, nes katastrofos buvo juk visiška kasdienybė. Netgi toksai anekdotas sklandė:

Atvyko amerikonas į SSRS. Vos atkeliavęs, išeina į gatvę ir po kelių žingsnių įkrenta į kanalizacijos liuką. Susilaužė kaulus, galvą susitrenkė, apsibrozdino visas. Atsibunda ligoninėje – visi daiktai pavogti, visas sulaužytas, sugipsuotas. Ateina gydytojas, o amerikonas jo ir klausia:
- Daktare, kur aš, kas man atsitiko?
- Į atvirą kanalizacijos liuką įkritot, nepastebėjęs.
- Pas mus Amerikoje, jei tik atidaro kanalizacijos liuką, tai jį aptveria, ir pažymi raudonomis vėliavėlėmis…
- Tai ir pas mus taip pat: kai atvykote, tai spygliuotas tvoras ir didelę raudoną vėliavą matėte?

Taigi, realiai ta raudona vėliava tą ir reiškė. Visas sovietmetis buvo ištisinis periodas, kur būdavo arba šiaip chaosas, arba avarijos, arba katastrofos. O kartais – ir visi šitie dalykai vienu metu. O kad užsieniečiams būtų saugu, tai ir visa šalis buvo spygliuotų vielų tvoromis aptverta.

Apie kosmonautus ir kosmosą čia nebus, nors šioje srityje katastrofos ėjo viena po kitos. Kosmonautai SSRS ne veltui buvo vadinami didvyriais: jie žūdavo vienas po kito. Bet ir bendrai sovietmetį galima pavadinti didvyrišku periodu - tiktai todėl, kad reikėjo būti didvyriu, norint paprasčiausiai išgyventi. Ir dažniausiai didvyriais žmonės tapdavo visai ne savo noru.

Papasakosiu tik apie keletą įdomesnių ir mažiau žinomų dizasterių (nes kaip patys suprantate, katastrofos vyko tiesiog kasdien), o pradėsiu apie tas katastrofas nuo vienos – tokios, nuo kurios dabar Rusijoje švenčiama cheminės saugos diena, Balandžio 28-oji. Tas pats įvykis inspiravo ir Pasaulinę Sveikatos Organizaciją, kuri Balandžio 28-ąją paskelbė pasauline saugumo ir sveikatos darbe diena. Būtent tą dieną įvyko avarija, galėjusi tapti didžiausia technogenine katastrofa žmonijos istorijoje. Tokia, kad Černobylis pasirodytų kaip švelnutis atvejis.

(continue reading…)

Dar šarinimo...

Aš jums vieną nuotrauką duosiu. Čia Tomskas, Rusijos miestas. 1976 metai, vaikų darželis. XXV Tarybų Sąjungos Komunistų Partijos (aka TSKP, aka SSKP, aka KPSS) suvažiavimo nutarimai aiškinami darželio auklėtiniams, siekiant taip pakelti moralinį-politinį jaunosios kartos išsilavinimą.

Tarybinis išsilavinimas pats geriausias, o valdžia rūpinasi jaunąja karta, jos politiniu-moraliniu veidu ir neteisingų socialinių atgyvenų išgyvendinimu. Užrašai ant transparantų: "TSKP XXV suvažiavimo sprendimus - įgyvendinsime!", "Visa, kas geriausia - vaikams!"

Taip, jūs teisingai supratote: TSKP suvažiavimo nutarimai aiškinami vaikams. Lietuvoje irgi, beje, tokiu vaikų švietimu rūpindavosi. Tik kažkodėl nuotraukų nelikę. Matyt, gėdindavosi netgi fotografuot.

Reikia pasakyti, kad sovietinė vaikų auklėjimo sistema buvo labai ideologizuota ir išvystyta. Aišku, nors nuo Nikitos Chruščiovo pradėto Atšilimo bent jau kažkiek imtas šalinti Antono Makarenkos palikimas (t.y., atsisakyta nuostatos, kad kolonija – tai geriausias vaiko auklėjimo metodas), bet bendras požiūris liko: valstybė turi reguliuoti, kaip vaikai auklėjami, o vaikai turi būti panaudojami ir kaip informacijos šaltiniai apie tėvus.

Tėvų kontrole užsiimdavo nepilnamečių reikalų inspekcijos, kurių inspektoriai, jei nuspręsdavo, galėdavo už kokią nors netinkamą priežiūrą ar blogą auklėjimą atimti vaiką iš šeimos, o paskui perduoti, priklausomai nuo visokių sprendimų, į koloniją, vaikų namus ar internatą (aišku, ne normalų internatą, kaip kad prie kokios Čiurlionkės, o į tokį, kaip čia pasakius, kiek kitokį).

Kolonijos buvo iš esmės nepilnamečiams nusikaltėliams skirtos, vaikų namai – ne nusikaltėliams, bet tiems, kur tėvų nėra arba iš tėvų atimtos tėvystės teisės. Internatai – visiems kitiems atvejams. Tiesą sakant, aiškios ribos tarp vienų ir kitų nebuvo, tas pats vaikas kartais kursuodavo tarp tų trijų rūšių įstaigų pirmyn-atgal.

Valstybė laikėsi nuostatos, kad ji geriau žino, kaip auklėti vaikus, tik kad valstybės taip auklėti vaikai vėliau neretai kraupindavo žmones nusikaltimais, sėsdavo į kalėjimus, patirdavo sunkiai suvokiamą smurtą, o jei kurie sugebėdavo tapti normaliais žmonėmis, tai visam gyvenimui išsaugodavo kraupius prisiminimus.

Dar šarinimo...

Kadaise Jonas Jablonskis kūrė bendrinę lietuvių kalbą kaip tam tikrą tarpinį, daugiau mažiau suprantamą ir bendras normas turintį kalbos variantą, kuris išspręstų problemas, kylančias, kai sunku susikalbėti. Tai buvo labai praktinis sprendimas, atnešęs labai daug naudos: buvo įvardinti bendri, daugumai suprantami žodžiai, daugumai suprantamos tarimo formos, standartizuota rašyba. Jono Jablonskio dėka galime susikalbėti žymiai lengviau, jo dėka lietuvių kalba tapo žymiai gyvesne.

Kalbonaciai jums nurodys kaip kalbėti, nes jūs nemokate lietuvių kalbos ir esate puskalbis beraštis.

Čia svarbu neužmiršti vieno fakto: nors kalbainiai dažnai bando remtis Jonu Jablonskiu, išties jų aiškinimai yra visiškai priešingi, nei Jonas Jablonskis teigė. Taigi, nagrinėjant kalbainių požiūrį į tarmes ir išvis į lietuvių kalbą, svarbu turėti omeny, kad faktais ir logika šieji nesiremia, vietoje to naudodami melą, propagandą ir demagogiją.

Jono Jablonskio suvienyta lietuvių kalba augo per visą Tarpukarį, tačiau vėliau atsirado nacionalfašistinio raugo grupė, kuri turėjo kitą požiūrį – kad visus skirtumus ir nuokrypius reikia sunaikinti, sukuriant kalboje kažkokią kareivinių ar lagerio tvarką. Itin sustiprėjo ši grupuotė po II Pasaulinio karo, kai komunistai susigalvojo, kad kalba – tai ideologijos nešėja. Toksai komunistuojančių nacionalfašistų kalbinis sparnas ilgainiui ir išsivystė į tą kalbainių fenomeną, kurį matome: tarmes jie vadina svetimybių rinkiniais, o tarmiškai kalbančius žmones keikia, kaip nemokančius kirčiuoti ar išvis kalbėti.

Aš nesigilinsiu čia į tokį absurdišką požiūrį – manau, kad jis nevertas jokių komentarų. Kalbainišku supratimu, didžiausias lietuvių kalbos globėjas buvo Josifas Stalinas, tad čia nėra ką ir šnekėti.

Reikia suprasti vieną esminį dalyką apie visus “bendrinė kalba vs. tarmės” diskursus: fokusavimasis vien į tarmes išties reikštų kalbinį skilimą, kur bendros kalbos neliktų, o tarmės įgautų paskirų kalbų statusą (faktiškai, tas jau yra įvykę su žemaičių kalba, kurios vadinimas tarme – greičiau tradicija, nei faktas: neretas žemaitis tiesiog negali susišnekėti su lietuviais). Kita vertus, tarmių naikinimas būtų tiesiog totalinis kalbos skurdinimas, nes gera pusė lietuviškos kalbos turtų būtent tarmėse ir slypi, kad ir ką bebandytų pasakoti visokie tarmių nekentėjai, dabar valdantys kalbainiškąsias institucijas.

Kai kalba užeina apie lietuviškus nacių klonus, tai vertėtų pagalvoti apie tai, kad būtent kalbainiai pas mus ir atstovauja tą durniausią ir kraštutinai totalitarišką nacionalizmo šaką: jų kliedimos teorijos apie žodžių grynovę bei kenksmingas slaviškas kilmes (ir tai turint omeny, kad baltų ir slavų kalbos sudaro bendrą grupę) – tiesiog kalbinis nacių genetinių teorijų ekvivalentas. Tai visiška priešingybė nacionalizmui: ne savo kalbos ugdymas, o savo kalbos ribojimas, užmaunant kiekvienam kalbinį antsnukį ir skelbiant, kad vardan kalbonaciškų idėjų reikia visus bausti ir riboti.

Jono Jablonskio atstovautas požiūris buvo labai paprastas: bendrinė kalba yra skirta tam, kad būtų bendra komunikacija, t.y., ji per niekur nėra absoliuti, ji turi vystytis, o taisyklės neturi kalbos žudyti, versdamos ją negyvu daiktu. Bendrinė kalba yra tiesiog kažkoks didžiausiai žmonių daliai priimtinas konstruktas: žemaitis gali susikalbėti su suvalkiečiu, suvalkietis – su aukštaičiu, aukštaitis – su dzūku ir t.t., o tai jau ir leidžia visiems apsijungti. Kalba netampa savitiksle, ji auga ir vystosi kartu su mumis – būtent tai yra sveiku protu paremtas nacionalizmas.

Galim suprasti, kad toksai požiūris,  kur išties įvertinami kalbos turtai ir leidžiama kalbai augti ir vystytis, kalbainiams nėra priimtinas. Būtent taip ir atsiranda tipiniai kalbainiški pasakojimai apie tai, kad 99 procentai žmonių Lietuvoje tėra puskalbiai, nemokantys nei šnekėti, nei rašyti: nomenklatūriška, stagnacinė, kraštutinai ideologizuota kalbainystė nepripažįsta nieko, kas neatitiktų lagerinės tvarkos.

Dar šarinimo...