Author Archives: Rokiškis Rabinovičius

About Rokiškis Rabinovičius

Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Mano pagrindinis blogas - Rokiškis Rabinovičius. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.

Apie paminklus kolaborantams

Kodėl dėl šūdino ir parsidavusio poeto-kolaboranto yra tiek aktyvumo iš norinčių pastatyti jam paminklą?

O todėl, kad tie norintys jam pastatyti paminklą tiesiog su tuo pačiu poetu-kolaborantu susitapatina, jaučiasi panašūs į jį – irgi taip pat prisitaikę prie sovietmečio ir kartu norintys būti garbinami, kenčiantys dėl savo užmaskuoto narcisizmo.

Taigi, pasakius, kad tas poetas buvo šūdinas ir parsidavęs kolaborantas, žlunga narcizų susikurti mitai ir visa ta jų saviapgaulė, kad jie, sėdėdami komfortiškai ant sofkučių ir nieko nedarydami, kažką visgi darė ir kūrė kažkokią vertę.

Sovietmečio veikėjai faktiškai nieko nesukūrė, išskyrus prisitaikėlišką briedą. O kurie realiai kažką sukūrė – buvo vienaip ar kitaip persekiojami.

Nu tai va, dabar tie prisitaikėliai hiperaktyviai bando įrodyti, kad šūdinas labiausiai išgarsintas sovietmečio poetas buvo kažkoksai tai dvasingas belenkas.

Nu nebuvo, nebuvo. Buvo tiesiog sėkmingas kolaborantas ir šūdinas poetas. Kadangi buvo sėkmingas kolaborantas, sėkmingai garbstęs valdžią, nu tai ir iškilo į viršų. Ir viskas.

Dabar kiti panašūs, tik dar mažiau vykę, kurie save mato panašiais į šūdiną poetą (o toje rašytojų sqjungėlėje dominuoja būtent tokie nevykėliai), bando susikurti savęs pačių garbinimo paminklą.

Pranešimas spaudai. Kodėl negaliu atsisakyti laidos su Andriumi Užkalniu.

Deja, kartais būna laikas nelengviems kalbėjimams.

Iki šiol nemažai žmonių klausinėjo (ačiū jiems), kaip man nėra britku dirbti su Andrium Užkalniu. Mes su Užkalniu darom bendrą laidą, tiksliau, Užkalnio produkcijoje iki šiol nuolankiai ir, deja, neprincipingai dalyvaudavau aš. Panašiai Ramanausko juk klausia, kaip jis gali dirbti su Bačiuliu, kuris yra daugelio aprašomas kaip mizoginas, seksistas, dešinysis. Ir tokiais atvejais nelengva kažką atsakyti.

Rokiškis Rabinovičius ir Andrius Užkalnis. Jūs suprantate, kad čia vienas yra žmogus, o kitas yra monstras, bet aš negaliu to pasakyti, nes būsiu apkaltintas rasizmu, leftizmu, seksizmu, o taip pat ir politiniu nekorektiškumu, netolerancija bei panieka kitoms nuomonėms.

Iki šiol sakydavau kažką tipo: “mūsų nuomonės išsiskiria, bet mes sutariame nesutarti” ar panašų konformistinį fufelį, dėl kurio kartais gėda, bet dėl dešimties tūkstančių eurų per mėnesį ko tik nenurysi. Savo pasiteisinimui galiu pasakyti, kad kiti už mažesnius pinigus ima žymiai nemalonesnius dalykus į burną, negu Užkalnio mikrofonas.

Daug kam atvėrė akis publikuoti šokiruojantys skaičiai: vieni Patreono kūrėjai pajamas skelbia, kiti – ne. Kaip manote, kodėl? Atsakymas yra aiškus. Neskelbia tie, kas turi ką slėpti. Ir aš, deja, dalyvavau tame mele ir apgaulėje.

Daug kas per tuos metus pabodo. Nepatinka Užkalnio arogantiškas elgesys per laidos įrašus, kai norma yra alkoholio ir narkotikų vartojimas studijoje, dar ir man yra brukami kvaišalai “kad geresnis būtų laidos draivas”. Be to, Andriui patinka, kai jį šlovina, visaip aukština, pripiešia nebūtus nuopelnus, neva jis Anglijoje dirbęs, kai žinau tikrai, kad JK jis buvęs tik mėnesį, kol nedeportavo. Tačiau tuose grotesko spektakliuose dalyvavau, nes pinigai man svarbu. Nė vienam mūsų kepti karveliai patys neatskrenda, tenka užsidirbti.

Ne paslaptis, kodėl Užkalnis atsisako mūsų laidą filmuoti: nedaug kam patiktų matyti, kas vyksta kadre, o gal ir pajamos nukentėtų.

Deja, lengvai pasitraukti iš šio gėdingo kabareto negaliu: šiuo metu Andriaus įmonė yra sudariusi su manimi sutartį iki 2022 metų pabaigos, ir nutraukus ją, sankcijų nepakelčiau. Kas yra susidūręs su antstoliais, mane supras.

Todėl tęsiu dalyvavimą tose laidose, bet stengsiuos elgtis padoriau, rečiau eiti į kompromisus su sąžine, kad nebūtų pačiam gėda žiūrėti į save veidrodyje. Esu visiškai atviras ir kviečiu žiūrėti, kaip man sekasi.

Mūsų laida „Žmonės ir monstrai“ (taip, ji vis dar ir mano) yra čia: https://www.patreon.com/rokiskisiruzkalnis

Atsiprašau, kad negalėjau būti sąžiningesnis pats su savimi anksčiau.

Apie kinetinį balistinį ginklą

Vienas mano draugas, toksai Darius Antanaitis, neseniai iškėlė tokią svajonių idėją – apie tai, kad galima būtų prikaupti kosmose inertiškų galvučių (žargoniškai – balvankių), kurias, esant reikalui, galima nukreipti į kokius nors taikinius ant žemės. Ir kad tai galėtų būti visai naujos kartos ginklas, kuris, gal būt, pakeistų ir galimą karo strategiją.

Šitie kelių dešimtmečių senumo aprūdiję vamzdžiai – tai didžiausias priartejimas prie realiai efektyvaus balistinio kinetinio ginklo.

Išties ta idėja apie didelį kiekį nebranduolinių galvučių, kurios gali skristi tolima balistine arba išvis apie Žemę apskriejančia trajektorija, o paskui kalti priešui į visokius objektus, nėra nauja – jai gal koks pusė šimtmečio. Maždaug apie 1980-1990 ta idėja buvo labai stipriai vystoma, bet paskui nuduso.

Čia vat pasižiūrėkime, kas ten buvo gero ir kas buvo prasto. Ir kodėl tos idėjos yra ir nuostabios, ir pavojingos, ir kartu nelabai įgyvendinamos. Ir gal ir gerai, kad nelabai įgyvendinamos, nes, kaip sako, galima duoti beždžionei degtukų, galima duoti beždžionei benzino, bet geriau neduoti vieno ir kito vienu metu.

Continue reading

„Fermentas“ versus „Ferment“

Indraja Šalaviejūtė – mokslo sluoksniuose gerai žinoma tyrinėtoja, taikanti genų inžineriją savo darbe. Ji man dabar suteikė realiai didelę garbę paskelbti jos straipsnį mano bloge, ir tokia garbė žiurkėnams pasitaiko nedažnai. Ir dėl to aš čia noriu pridėti kad ir nereikšmingą ir neprasmingą, bet ir savo įžangą. Kad būtų dar daugiau visko.

Indrajos straipsnis yra apie labai paslaptingas, sunkiai atsekamas vienos iš sėkmingiausių, realiai nuostabiausių Lietuvos įmonių ištakas.

Aš tą institutą prisimenu visiškai kitokiais kontekstais, ir tie konktekstai susiję visai ne su tomis temomis, kurios čia kabinamos. Visų pirma, tame institute buvo viena iš pirmų ir pačių galingiausių Sąjūdžio grupių. Sklandė gandai, kad kai kurie iš tų mokslininkų buvo tokie drąsūs, kad atviru tekstu siuntinėdavo KGB darbuotojus ant X, Y ir dar kažkokio simbolio, o tie kagebistai palenkdavo galvas ir būtent ten, kur pasiųsti, ten ir nueidavo, nes žinodavo, kad nieko tiems mokslininkams negali padaryti.

Buvo toksai vienas specifinis, gal ne visada patikimas, bet šį tą sakantis požymis – eglutės. Kažkodėl jas itin dažnai ir noriai sodindavo prie padidinto slaptumo ir svarbos institutų ir gamyklų. Gal kad nekalčiau atrodytų. Nuotraukoje jau galite pamatyti, kokio masto buvo tasai institutas, nes suprantama, kad matosi tiktai fragmentas – išties tai bene ilgiausias pastatas visame Vilniuje.

Sklandė gandai, kad būtent tie mokslininkai sukūrė ir gamina gyvybės eliksyrą, kurį vartoja patys aukščiausi SSRS šulai. Ir nors tas gyvybės eliksyras nepadaro žmonių nemirtingais, jis sugeba netgi beviltiškų karšenų gyvenimą pratęsti dešimtmečiu ar dviem. Leonidas Brežnevas esą gyvenęs būtent dėl to, kad vartojo kažkokius toje įmonėje sukurtus interferono prepratus, todėl gyvu buvo netgi tada, kai jo veidą išmušusios lavondėmės buvo įžiūrimos jau netgi TV ekrane, netgi nepaisant storo sluoksnio grimo, kuriuo tas lavondėmes TV darbuotojai bandydavo užmaskuoti. Būtent dėl to jokie KGB veikėjai nedrįso šių mokslininkų judinti.

Gerokai vėliau paaiškėjo, kad išties tai tie eliksyrai gal ir nelabai pratęsdavo gyvenimo, bet kažkurie tyrimai išties bandymuose pristabdydavo vėžį ar kažkurias kitas ligas. Visgi svarbiausia to instituto veikla buvo kiek kitokia. Tokia, kad netgi instituto vadovai nelabai žinojo, kam jie išties yra skirti. Nujautė tiktai, kad užsiima kažkuo labai ypatingu ir nelabai aiškiu, apie ką jiems patiems geriau per daug nežinoti. Juoba kad matyt visi buvo girdėję keistų gandų apie dar kelias Lietuvoje veikusias panašaus paslaptingumo, kad ir mažesnes įstaigas.

Nuo tų laikų praėjo jau keli dešimtmečiai, tačiau Lietuvoje mažai kas tyrinėjo tas istorijas. O jos įdomios. Nuo tų istorijų prasidėjo viena iš moklso sričių, kur Lietuva dabar yra viena iš pajėgiausių valstybių pasaulyje – biotechnologijos. Ir jei kadaise apie gyvybės eliksyrus buvo tiktai gandai, dabar mūsų mokslininkų darbai išties padeda išgydyti milijonus žmonių.

Taigi, jūsų dėmesiui tikros mokslininės (dirbančios genų inžinerijoje) straipsnis apie lietuviškų biotechnologijų istoriją.

Nuotraukos – Indrajos Šalaviejūtės. Prierašai po nuotraukomis – mano.

Indraja Šalaviejūtė

„Fermentas“ versus „Ferment“

Kai 1990 metais plačiame poledyniniame Vokės slėnyje už Aukštųjų Panerių stūksantis institutas pasirinko vardą „Fermentas“, veikėjai Maskvoje galėjo šoktelti ant kėdės. 1975 m. Vilniuje įkurtas Sąjunginis taikomosios enzimologijos mokslinių tyrimų institutas priklausė Ministrų Tarybos Vyriausiosios mikrobiologijos pramonės valdybos padaliniui „Biopreparatas“ [1]. Aštuoniasdešimtųjų pabaigoje „Biopreparatas“ apėmė 32–40 objektų, kuriuose dirbo bent 30 000 žmonių [2]. 1973 m. įkurta „civilinė“ struktūra oficialiai buvo skirta vakcinų, biopesticidų, laboratorinės ir medicininės įrangos kūrimui ir gamybai [3]. Didžioji dalis darbuotojų nė nežinojo, jog šios funkcijos yra priedanga svarbiausiajai paskirčiai: biologinio ginklo kūrimui. Programa, skirta kurti prieš žmones nukreiptą naujos kartos biologinį ginklą, turėjo kodinį vardą „Ferment“ [2].

1990-aisiais Nepriklausomybę atgavusios Lietuvos „Fermentas“ turėjo nuosavų tikslų, siekių ir rūpesčių, nebeturinčių nieko bendro su yrančios Sąjungos „Biopreparato“ įsibėgėjančiomis bėdomis. Aukštos kokybės molekulinius įrankius genų inžinerijai kuriančio instituto laukė iššūkis: išeiti į Vakarų rinką ir išsilaikyti bei dar geriau įsitvirtinti pasauliniame moksle. Šiame kelyje bet kokios sąsajos ir asociacijos su sovietiniu palikimu buvo tiktai kliūtis [4]. Todėl nekeista, jog kruopščiai aprašytose Lietuvos – aukštųjų biotechnologijų šalies ištakų istorijose [1, 4] vardijami įvykiai ir pavadinimai, tačiau maža platesnio konteksto. Tuo tarpu intriguojančiuose asmeniškuose [3] ar tiriamuosiuose [2] pasakojimuose apie sovietinę biologinio ginklo programą minimi ir Vilnius, ir Lietuva. Keturiasdešimt penkerių ar trisdešimties metų praeitis yra istorija, nebe įvaizdis. Tikra sėkmės istorija ryškiau nutapytame fone išsiskirs dar geriau. Tad ką galime rasti, perskaitę ir sulyginę prieinamus tekstus?

Continue reading

Jei sergate sausa gerklė, tai virusas paprastas medus

Antraštė – ne šiaip absurdas, o beveik citata iš vieno kliedesinio teksto apie koronavirusą. Šitą, žemiau pateiktą kliedesinį tekstą vis dar platina nemažai žmonių, kurie tiesiog nesuvokia nei kas tie virusai, nei kas tos ligos, nei dar kažkas. Bet tie žmonės kažkokiu būdu turi kantrybės perskaityti tuos kliedesius.

Kartais Facebook galima tokių kliedesių atrasti, kad maža tikrai nepasirodo. Bet dar labiau nepasirodo maža, kai pamatai, kad tokiais kliedesiais dalinasi šimtai kitų veikėjų. Tai kažkas už suvokimo ribų. Ir visi – apimti aiškiai baisios baimės.

Aš jums žemiau juos pateiksiu, kad matytumėt. Tai vienas iš kelių kopypeistinamų variantų, kuris platinamas Feisbuke. O platina jį žmonės, kurie bijo infekcijos (tai natūralu, durna būtų nebijoti), bet vietoje pasigilinimo – užsiima kažkokiomis nesąmonėmis.

Kai paskaitysit, tai maža nepasirodys, pažadu.

Continue reading