Author Archives: Rokiškis Rabinovičius

About Rokiškis Rabinovičius

Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Mano pagrindinis blogas - Rokiškis Rabinovičius. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.

Kas yra multitaskingas ir kodėl jis yra blogis

Kai kalbam apie darbuotojų efektyvumą, tai vienas iš dalykų, į kurį tenka kreipti dėmesį, yra multitaskingas. Jei tik jį pasitaiko aptikti, tai reiškia, kad viskas prastai ir tą multitaskingą reikia naikinti.

Būna, aišku, atvejų, kur multitaskingo pilnai panaikinti neįmanoma (reaktyvūs darbai su aukšta skuba, pvz., helpdeskas, ligoninių priėmimo skyriai ir pan.). Visgi daugeliu atvejų panaikinti multitaskingą galima, o išlošimas iš to būna labai didelis.

Šiandien realiai trumpai pažiūrėkim į keletą esminių multitaskingo keliamų bėdų.

Svarbiausia multitaskingo problema matosi iš paveiksliuko žemiau – tai yra tai, kad visi darbai yra padaromi užvėlintai, tiesiog maksimaliai užvėlintai.

Trys darbai. Vienu atveju – daromi ištisai, o kitu atveju – suskaidyti gabalais. Kada jie baigiasi?

Štai pasižiūrėkim į labai saikingo multitaskingo atvejį: vos trys darbai, vos į tris dalis išskaidyti, išmaišyti ir daromi menamai „paraleliai“, multitaskinant. Kas gaunasi? Pirmas darbas baigiamas beveik du su puse karto (!!!) vėliau, antras darbas – virš pusantro karto vėliau, o trečias darbas – kaip ir laiku.

Continue reading

Kodėl lietuviai blogai maitinasi ir kodėl negalima jų perauklėti

Ponas Andrius Užkalnis, kuris yra daugelio prakeiktas maisto ekspertas, visai neseniai parašė kraštutinai humanistišką, optimistišką ir mielą straipsnį apie tai, kad galima lietuvius perauklėti ir išmokyti valgyti padoriai. Tai jis ten, kad ir bandydamas būti demonstratyviai grubus, atskleidė savo išties gerą ir mielą būdą. Bet jis neteisus.

Čia manęs buhalteris Ričardas Savukynas ėda japonišką sriubą kaip paršas, nes jis supranta, kas yra geras maistas. Bet ne kiekvienas tą supranta.

Aš manau, kad kai koks nors žmogus, pvz., pakliūna į kokią nors liūdnai maistu pagarsėjusią ligoninę* ir ten pavalgo afsiankės su kažkokia šleikščiu mėsos pakaitalu ir dar kažkuo neaiškesniu, padarytu iš išvis neaišku ko, o paskui sako, kad buvo ligoninėje XXX ir „visas maistas ten normalus, ir išvis, ko jūs norite, ligoninė – taigi ne restoranas“ – tai čia jau ne šiaip nemokėjimas susigaudyti maiste.

Aš manau, kad kai kurie žmonės turi kažkokių pažeidimų su uosle, skonio receptoriais ir panašiai. Nes akivaizdu, kad esant dabartinėms galimybėms, dabartinei produktų gausai, sveikam žmogui neįmanoma nepriprasti prie maisto, kuris skoniu ir kvapu panašus į maistą.

Continue reading

Miško aukcionai

Žodžiu, šį kartą bus trumpas straipsnis apie finansus, dargi net ne tiek finansus, kiek apie šiaip pardavimą, kai tame sudalyvauja gudrios lapės, kurios nori apsukti. O tema atsirado taip, kad tiesiog per kažkokį pasisėdėjimą su pora pažįstamų kalbėjom apie miško pardavimą ir ten leptelėjo vienas – kad lyg ir vienodai visur parduot, bet jei nežinosi detalių, tai gali prarasti porą tūkstančių eurų lygioje vietoje.

Ateina laikas, kai parduodi mišką, bet tada ima ir paaiškėja, kad jį parduodamas, koją gali išsisukti. Taigi, reikia būti atsargiam.

Reikalas paprastas – visur dabar miškų supirkimas vyksta per interneto puslapius, tik vieni padaryti kaip skelbimų puslapiai, o kiti – kaip aukcionų puslapiai. Užeina žmogus į kokį nors puslapį, tipo “UAB Lapių šeimos Miškinis Aukcionas”, o ten – tipo viskas nemokamai, labą dieną, susisieksim, taip toliau, tik visa lapių šeimynėlė gudri, laukia kol kažkas ateis.

Na, žmogus užeina, užsiregistruoja, parduoda ten savo mišką, gauna pinigus…

Continue reading

Lėtinis darbuotojų perdegimas

Karoši (Karoshi) japonai vadina tokį reiškinį, kai žmogus dirba dirba, kol numiršta darbo vietoje. Tiesiog dirba dirba ir numiršta vieną dieną. Nepasiekęs senatvės, o tiesiog vat taip – nuo persidirbimo, nuo perdegimo, nuo žudančio streso.

Kartais atrodo, kad perdegusį darbuotoją taip pat lengva pakeisti, kaip ir kokią lemputę. Deja, taip nėra. Jei darbuotojai perdega – reiškia, kad jūs prarandate daugiau pinigų, nei įsivaizduojate.

Tiesiogine karoši mirties priežastimi dažniausiai tampa infarktas arba insultas, kuriuos, savo ruožtu, sukelia visokie uždegiminiai procesai, o šiuos, savo ruožtu, sukelia badavimas (nes nėra kada netgi pavalgyti) ir stresas (dėl jo sutrikusi liaukų veikla ir kortizolio apykaita). Prie Karoši mirčių paskutiniu metu priskiriamos ir su darbu susijusios savižudybės.

Karoši atvejams būdinga, kad darbuotojai dirba labai daug, darbas būna keliantis stresą, negana to, būna paplitę kritiniai darbo režimai (kuriam laikui nenormaliai smarkiai padidėjęs darbo apkrovimas) bei itin ilgai trunkantys budėjimai, pvz., po 2,3 ar netgi daugiau pamainų. Žmonės apserga lėtinio perdegimo sindromu, tačiau nenustoja persidirbti ir toliau. Taigi, galų gale – ir numiršta.

Vakaruose mirtys darbo vietose yra daug retesnės, nei kur Japonijoj ar Pietų Korėjoje, tačiau lėtinis perdegimo sindromas irgi yra labai paplitęs. Ir jis kelia daug bėdų. Ir tos bėdos būna didelės. Ir, deja, dažnai nepastebimos.

Pirmi perdegimo požymiai – žmonės ima daugiau sirgti visokiomis lyg ir nedidelėmis ligomis, jų darbo našumas smarkiai krenta, krenta pasitikėjimas savimi, neretai krenta ir jų pačių pajamos. Ir visa tai dar įvyksta kaip procesas, kuris lyg mirties spiralė, įtraukiantis darbuotoją ir darbdavį į spąstus.

Deja, skirtingai nuo daugelio kitų vadybos bėdų, darbuotojų perdegimas yra labai sunkiai pataisomas, nors pasekmes duoda labai blogas. Kai darbuotojų perdegimas pastebimas, neretai taisymui reikia juntamų išlaidų ir labai daug laiko.

Dar labiau pablogina situaciją, jei vadovai darbuotojų perdegimą neigia. Taip neretai būna vien dėl to, kad prasti vadovai bijo pripažinti problemas ir galvoja, kad geras vadovavimas – tai ne problemas spręsti, o problemų neturėti. Geri vadovai problemų turi ir jas sprendžia. Bet tokių vadovų būna ne visur.

Kuo anksčiau pastebėsite lėtinį stresą ir beprasidedantį darbuotojų perdegimą, tuo lengviau ir pigiau jį galėsite pataisyti. Netaisomas perdegimas tik sunkėja. Tai vienas iš procesų, kurie niekada nepasitaiso savaime.

Continue reading

Vergovė, žaidimų teorija ir normatyvai

Neseniai vienoje diskusijoje supratau, kad kai kurie dalykai, kurie dirbantiems vadyboje atrodo tiesiog savaime aiškūs, kitiems visiškai nesuprantami. Normatyvų žala – vienas iš tokių atvejų. Man ar kolegoms žodis „normatyvas“ skamba panašiai, kaip gydytojui skamba „urinoterapija“, bet štai kažkam kitam ir urinoterapija, ir normatyvai gali atrodyti visia geru, naudingu dalyku, padedančiu nuo kokių nors ligų.

Kai kas nors naudoja normatyvus, tai sako, kad didelis, kietas ir panašiai. O pasižiūrėjus į realybę, pasimato, kad įvedus normatyvus, grafikas žemyn nuėjo ir jau netgi ne kabo, o išvis nupuvo ir nukrito.

Normatyvų žalą kadaise atskleidė dar Adam Smith, kalbėdamas apie vergovės neefektyvumą. Adam Smith buvo tas pats XVIII amžiaus ekonomistas, kuris buvo ir pirmu ekonomistu pasaulyje bendrai, padėjusiu visus pagrindus šitam mokslui. Adam Smith įtaka buvo tokia didelė, kad visa pasaulio ekonomika dabar jau gali būti skirstoma į du periodus: iki Adam Smith ir po jo. Iki jo buvo pilna žmonių, kurie galvojo, kad vergovė ar baudžiava gali būti kaip nors efektyvi. O po jo visi pamatė, kad ilgainiui visada laimi tie, kas turi laisvą rinką, laisvus žmones ir laisvą ekonomiką. Pasaulis tada link to ir pasuko – ilgainiui visur laisvoji rinka ir ėmė dominuoti.

Taigi, vienas iš esminių dalykų, ką įvardino Adam Smith, buvo vergovės neefektyvumas. Ši sistema, jo teigimu, buvo pati neefektyviausia iš visų, kokios tik gali egzistuoti. O priežastis buvo labai paprasta: vergas visada suinteresuotas dirbti tiktai kuo mažiau ir prasčiau, nes jis negali spręsti, ką ir kiek jam dirbti. Jis tik gali būti vergu. Taigi, vergas visada ir mažina savo darbo kiekį, bet kokiais įmanomais būdais. Atitinkamai, vergovėje darbo našumas būna kraštutinai žemas.

Sudėtingiausias dalykas su vergove yra toks: jei esame vergvaldžiais, mums visus vergus reikia valdyti. Jie negali spręsti už save, todėl mes viską turime už juos nuspręsti. Pasakyti, ką, kur, kiek jie turi dirbti. Ir tada dar priversti juos dirbti. O vergai to darbo vis bandys išvengti, todėl vergvaldys vis kažkaip turės tuos vergus pergudrauti.

Iš to seka, kad vergovė nėra vien tik šiaip kažkoks žmonių laisvės atėmimas – išvystyta vergovė yra dar ir gana kompleksiška vadybos metodologija, kuri yra katastrofiškai žemo efektyvumo, bet kartu pakankamai sudėtinga. Ta vadybos metodologija paprastai vadinama tiesiog normatyvais arba normatyvine sistema. Jos esmė – viskam sukurti normas – kiek darbų žmogus turi padaryti per dieną, kiek vienas darbas turi užimti laiko ir taip toliau.

Iš esmės vergovinė darbo sistema buvo ir baudžiava – ilgiausiai ją išlaikiusi Rusijos imperija tapo Europos subine – ekonomika atsiliko nuo pasaulio tiek, kad tai valstybei teliko žlugti. Paskui vergovinę sistemą dar pabandė ir sovietai, vergovę diegę lageriuose. Kadangi lageriuose niekas nenorėdavo dirbti, tai visiems būdavo nustatomos išdirbio normos, o kas jų nepadarydavo – negaudavo valgyt. Dar didesnės, strateginės normos būdavo nustatomos ir ištisiems lageriams, kolchozams ar gamykloms. Tai vadinosi metiniai ir penkmečių planai. Taip sakant, strateginiai normatyvai, neturintys nieko bendra su normaliu planavimu.

Kuo baigėsi SSRS – visi žinom. Į pabaigą SSRS gyventojas uždirbdavo apie 100 rublių per mėnesį. Juodojoje rinkoje už tuos pinigus toksai žmogus galėjo nusipirkti 5-10 dolerių. Štai ir viskas. Normatyvinė ekonomika visame gražume.

Kita vertus, klausimas apie vergovinę sistemą nėra toksai jau paprastas: daugelis SSRS gyvenusių galvoja, kad jie nevergavo. O daugelis gyvenančių laisvoje rinkoje, įsivaizduoja, kad jie vergauja kokiam nors darbdaviui. Vergovė išties nėra vien kokios nors grandinės – vergovinė santvarka visada būna gana kompleksiška. Vergoviškumo lygis visada gali būti nustatomas būtent pagal tai, kiek smarkiai valdyme naudojami normatyvai.

Šiandien straipsnis bus apie blogį. Ne apie tai, kaip daryti gerai (protingas planavimas, tikslai, į klientą subordinuoti rodikliai, paslaugų pateikiamumas, etc.), o apie tai, kas būna, kai būna taikoma bloga praktika. Ir apie tai, kokia viena iš blogiausių praktikų – valdymas pagal normatyvus.

Continue reading