Author Archives: Rokiškis Rabinovičius

About Rokiškis Rabinovičius

Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.

Romas Lazutka sako, kad Sodra nebankrutuos

Man toksai vaizdas iš visų tų straipsnių apie tai, kaip Sodra tokia gera ir kaip ji visokia puiki, kad kažkam dega subinės. Štai vat straipsnis, kur Romas Lazutka pasakoja, kad Sodra nebankrutuos, nes suprantate, jei ji bankrutuos, tai valstybė ją išgelbės ir Sodra bankrutuoti negali, nes valstybė ją išgelbės.

Kažkodėl man vis prisimena tos piramidės, kai galvoju apie Sodros veikimą. Kol pajamos tinkle vis auga ir auga, tol viskas gerai. Piramidės griūtis prasideda tada, kai augimas sustoja. Lietuvoje prasideda dirbančiųjų kritimas ir pensininkų augimas – tai reiškia persisukusį pensijų sistemos balansą. Nors ką ten. Ekonomistai iki tokių dalykų, kaip dvejybinė apskaita, nenusileidžia – nelygis matyt.

Suprantate, įsiklausykit į pačią esmę: Romas Lazutka nesako, kad Sodra nebankrutuos, jis sako, kad Sodra negali bankrutuoti, nes ne todėl, kad ji taip dirbtų, kad neužsilenktų, o todėl, kad valstybė ją išgelbės. T.y., negana to, kad išties trečdalis mūsų pajamų, kurias darbdaviai skiria mūsų atlyginimams, nueina į Sodrą, tai dar ir papildomai kitų dar mūsų sumokamų mokesčių prireiks. Tai labai smagu.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Ar pelnytai skrieja akmenys į Sodrą? Pelnytai.

Lol, pasidariau sau internetuose paiešką po straipsnio, kur apie Sodrą prieš kažkiek laiko rašiau. Net nežinojau, kad Lietuvoje tokie kiekiai keistos regioninės žiniasklaidos (kai kada – tiesiog absoliučiai identiškų portalų, duodamų skirtingais pavadinimais – paklausa matyt tiesiog siautėja. Ir regioninė žiniasklaida, ko gero, tiesiog klesti.

Čia šiaip asociatyvinė nuotrauka, ar kaip ten vadina. Apie rišlų diskursą.

Na, pasižiūrėkit patys – virš 8000 rezultatų, kai tą pavadinimą įvedi į Google. Aišku, kažkur ten bus komentarų puslapiai, kažkur šiaip puslapiai, kur nuorodos į taip pavadintus straipsnius, tačiau kiekiai tiesiog stebina. Netgi ne tas žodis, kaip stebina. Nuostabu tiesiog.

Ne, ne, žinoma, jokių čia užsakytų reikalų (aš tikrai taip negalėčiau pagalvoti, tikrai tikrai), tiesiog žiniasklaida labai dvasingai ir susiprantančiai ima iš valdiškos kontoros straipsnius ir juos perpublikuoja. Nes patys nuomonių ir minčių tomis temomis neturi. Todėl didžia minia visi stoja piestu ir klausia to paties klausimo – „Ar pelnytai skrieja akmenys į Sodrą?“ 😀

Taip, pelnytai skrieja akmenys į Sodrą.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Viešieji pirkimai: policijos autobusiukas

Čia kažkoks jau visai srautas gaunasi apie tuos viešuosius pirkimus, bet aš jus dar pakamuosiu ir šiandien, ir paskui apie tą reikalą. Esmė tame, kad kiekvienas triukšmas, kuris kyla, nesvarbu iš kur ir kaip bekiltų, leidžia užduoti klausimą: o kur gi išties problema, kodėl prasideda kažkas, kodėl išvis kyla klausimai, nesupratimai ar klaidos?

Kažkur Pakistane problemos sprendžiamos paprastai – perkami realiai pigiausi sunkvežimiukai, tada jie verčiami autobusiukais ir gerai. Jei kur nors nepravažiuoja – na, tai būrys pakistaniečių rankomis tokį pernešt gali. Žodžiu, jūs jau supratote, išties grynai kainos kriterijus. Be jokių ten specialių reikalavimų. Nes o kam?

Istorija tokia, paprastai kalbant: policija perka autobusiuką, kuris turi būti su visais varomais ratais ir automatine pavarų dėže. Paaiškėja, kad realiai tokius siūlo, sakykim, pusantro tiekėjo (vienaip pažvelgus – gal ir vienas, o kitaip – visgi du, tad sakykim, kad pusantro). Ir tada kyla triukšmas, kam ten policijai tokio autobusiuko reikia ir taip toliau.

Taigi, ir šiandien čia klausimas: o kodėl išvis toksai triukšmas kyla, kaip išties norėtume, kad būtų ir kaip apibrėžti procesą, kad viskas būtų gerai – t.y., kad priežasčių tam triukšmui tiesiog nebūtų?

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Sudie, Statoil

Kadaise, 1995 metais atsidarė pirmoji Statoil degalinė Lietuvoje. Jau iki tol berods buvo viena-kita užsienio kompanijų degalinė (apie anuos laikus – Neste ir Texaco), tačiau Statoil plėtėsi taip, kaip nei vienas kitas tinklas. Jie statė degalines ir jos buvo kaip maži stebuklai – gražios, šviečiančios, su gražiais pardavėjais, geromis prekėmis, tviskančios.

Nykioje, šiukšlinoje postsovietinėje pilkumoje Statoil tapo stebuklu. Tai buvo tiesiog neįsivaizduojamai nuostabu.

Lietuva anuomet buvo vis dar labai labai postsovietinė. Namai vis dar priminė griuvėsius, buvo pilna tokių parduotuvių, kurios nuo sovietinių skyrėsi tik tuo, kad jose buvo prekių. Visur buvo nesuvokiamas skurdas. Įsivaizduokite, realios mėnesinės pajamos pas didesnę dalį žmonių buvo vos koks 100 eurų. Aš nežinau, kaip nupasakoti tai, ką aš dar prisimenu.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Griūnantis Gedimino kalnas ir viešieji pirkimai

Kadangi viešųjų ir bendrai vsiokių pirkimų tema baigėsi tuo, kad manęs įvairūs žmonės ėmė prašinėti komentaruose rašyti dar, o tema apie tai, kodėl griūna Gedimino kalnas – išvis susilaukė neįsivaizduojamų reakcijų (man netgi blogas buvo dėl to nulūžęs), tai dabar imkim ir užkabinkim vieną aspektą: kaip gali sietis priežastys tarp kaip nors palaidai (bet formaliai – gal ir teisingai) vykdomų pirkimų ir pasekmės, kurios kartais katastrofiškos. Ir kokios organizacinės nesąmonės turėjo vykti, kad galėtų taip viskas įvykti.

Žodžiu, bus jums šiandien tam tikras, sakykim, tokio hipotetinio-dedukcinio atvejo analizės pavyzdys.

Gedimino pilies kalnas kovo 27 dieną, prieš pusantro mėnesio. Dabar gal ir dar prasčiau. Šlaito slinkimas prasidėjo po to, kai buvo visai nedideli pamatai pastatyti viršuje. Ten, prie tos funikulieriaus būdelės. Matyt, kad tiek ir tetrūko. Vat taip po mažą gabaliuką ir susidėjo. Perkamos tos statybos buvo, kiek suprantu, irgi pakankamai mažais gabaliukais. Ir atrodo, kad tie maži paskirai pirkti gabaliukai ir yra pirminė problemos priežastis.

Tarp kitko, Gedimino kalnas iš lėto byra toliau – tai matosi, kai laikas nuo laiko pro jį praeini. Iš lėto, bet vis dar juda žemyn tos kadaise suverstos žemių krūvos. Vietoje to, kad būtų išardytos ant suverstų krūvų pastatytos nesąmonės, toliau vyksta tų pačių nesąmonių sutvirtinimo projekto vystymo planavimo ekspertizių tvirtinimo veiklų organizavimo įgyvendinimo renginiai.

Juk paprasčiau padaryti dar kokius nors projektus nesąmonių išsaugojimui, nei pripažinti priarytas nesąmones, ar ne?

Kiek nukrypstant: viena iš dažniausiai įmones sužlugdančių bėdų yra paskandintų kaštų sindromas (sunken costs syndrome). Organizacija sukiša krūvą pinigų ir darbo į kokią nors nesėkmingą nesąmonę, bet kadangi daug darbo ir resursų sukišta, tai išmesti gaila. O tada prasideda tos nesąmonės gelbėjimas. Ir nuo to ta nesąmonė tik dar labiau auga ir dar labiau jos gaila. Ir todėl ji dar labiau gelbstima, į ją kišamos krūvos pinigų. Ir taip toliau, ir taip toliau. Kai paskandintų kaštų sindromas įsisuka, jis tęsiasi tol, kol organizacijos vadovai neišlekia iš postų arba kol organizacija nesubankrutuoja.

Gerai, grįžtant prie pirkimų ir Gedimino kalno: pasižiūrėkim, kaip galime įsivaizduoti tą visą kalno griūties reikalą iš dedukcinės pusės (kas turėjo būti blogai su procesais), o taip pat – kaip galima padaryti, kad ir pirkimai (ir statybų kontrolė, beje) galėtų mus nuo tokių katastorfų apsaugoti. Beje, pagausit šį bei tą dar ir apie vadybos problemų atradimo metodus.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter