Author Archives: Rokiškis Rabinovičius

About Rokiškis Rabinovičius

Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Mano pagrindinis blogas - Rokiškis Rabinovičius. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.

Telekomunikacinis bulšitas liejasi laisvai

Kai paskaitau straipsnį, kuriame LRTC ir Darbo birža skundžiasi, kad kažkokios Lietuvos verslo konfederacijos vadovas Valdas Sutkus kovoja prieš vargšes valdiškas institucijas, kurios tokios jautrios, nekaltos ir nelaimingos, tai pirma mintis, kuri kyla – „ką aš čia praleidau, kas čia per tokia organizacija ir kas čia per toksai Sutkus, kuris toksai baisus, kad jo valdininkai bijo“?

Taip, žinoma, aš taip aptekęs pinigais, kad galiu juos taškyti į šiukšlių dėžę, lopetomis tiesiog mesti. Imkit mano pinigus, valdiškų kontorų veikėjai, ir sunaikinkit visokiuose absurduose. Prašom – negi gaila!

Ypatingai įdomiai nuskamba kaltinimai Valdui Sutkui, kad tas kažkaip grąsinęs kažkam skraidančiomis plytomis ir kad jis kažkaip padėjęs Bitei kokius tai dažnius mobiliam ryšiui gauti. Suprantate, kažkur kažkokie veikėjai plytomis skraidinasi. Ir Ryšių reguliavimo tarnyba esą netgi tokioms kompanijoms kaip Bitė, tik per blatą dažnius skiria – kai kažkokios konfederacijos vadas paprašo. Kitaip neskiria, matyt.

Paskui, aišku, kyla kita mintis – kas išties slypi už tų dalykų, kodėl išties tie valdininkai staiga čia ima siausti ir varyt ant kažkokios organizacijos, kurios reikšmė, pripažinkim, yra maždaug tokia pati, kaip ir kokios nors kiemsargių sąjungos. Aš nesakau, kad ta reikšmė yra nulinė – kiemsargiai, jei supyktų, tai labai daug galėtų pridirbti. Na, bet jūs mane supratot.

Taigi, vat tada ir kyla mintis, kad gal visgi čia problemos su visokiomis valdiškomis įstaigomis gali būti? Ir gal visgi čia verta pažiūrėti, kokios įstaigos čia skundžiasi?

Aš nieko negaliu pasakyti apie Darbo biržą, išskyrus tai, kad ji moka pašalpas su sąlyga, kad žmogus nebando dirbti, o jei jau jis dirba, tai pašalpos negauna. Tokia keista mūsų valstybėje sistema. Ir dar apie darbo biržą girdėjau, kad jie turi keistas žmonių atrankas kursams – pvz., kad vidutinio amžiaus žmonės negali gauti programavimo mokymų, nors gali gauti visai jau senukai. Čia matyt kad lengviau ir noriau žmonės įsidarbintų. Ai, nu žodžiu. Nelabai daug aš galiu apie Darbo biržą pasakyti.

Aš nieko negaliu pasakyti apie kaltinimus, kad esą Valdas Sutkus žadėjo plytą numest ant ko nors. Dėl kažkokių nesąmonių. Dafuq, chebra, aš dirbęs tame IT sektoriuje – aš žinau, kas būtų, jei bent kas nors ką nors panašaus kam nors išdrįstų rimtai pasakyt – IT sektoriuje tokie dalykai nevyksta. Tiesiog nevyksta. Tiesiog dėl to, kad IT pasaulyje vadovai negali grasinti pavaldiniams ar vieni kitiems. Jei jie tai daro – jų įmonės kolapsuoja. Ir todėl tokie dalykai tiesiog nevyksta. Gal tas Sutkus ne iš IT sektoriaus, bet man tada visvien ir visiškai nesuvokiama, kokiu būdu jis galėjo kam nors kažką grąsint, ir kaip paskui jo neišmetė tos pačios IT firmos, apie kurias čia kalbame.

Čia man, atleiskit, šitas briedas, primena visai jau kitą, sąlyginai neseniai girdėtą istoriją – kaip kažkokios neaiškios psichiatrų organizacijos prezidentas naktimis rašinėjo masinius laiškus tos organizacijos nariams apie tai, kad kažokie psichologai surengė prieš jį sąmokslą, kuriame padedami kokių tai saugumiečių, žada jį nuversti iš prezidentų. Tai man čia irgi kaip tai panašiai atrodo tos kalbos apie plytas.

Man būtent todėl norisi čia panagrinėti tai, ką aš gal miglotai atsimenu apie tai, kas tas LRTC ir kokiai ten įmonei vadovauja tasai Remigijus Šeris. Jei aš kur suklysiu, tai mane pataisykit.

Continue reading

Blogas maistas? Mokykitės vogti!

Aš nieko nenoriu pasakyti apie skandalus, kurie ten aplink Dainų šventę vyksta, ir apie jos dalyvių maitinimą. Ne, čia ne apie ją. Sakykim, jei jums kyla kokie nors panašumai, tai jūs čia niekuo nesusijęs, o ir panašumai jums čia iš lempos, išsigalvoti. Nieko panašaus čia nėra, o kokios nors įmonės niekuo dėtos. Niekuo niekas dėtas ir niekas dėl nieko nekaltas, o maistas – pasigėrėjimo šaltinis, tiesiog kaip koks rudasis džiaugsmas.

Ši katė nufotografuota vagianti maistą. Ji irgi niekuo dėta, nieko ji nevogia, čia tik maistas blogai padėtas, o viskas skaidru. Pagal procedūras. Ne, jūs nematėte jokių procedūrų. Eikite pro šalį. Nebus čia to.

Žodžiu, šita metodičkė, kurią aš čia skelbiu, yra niekaip nesusijusi su niekuo, ir išvis jūs jos nežinote. Prašau nieko su ja neasocijuoti.

Lietuvoje jokios įmonės tokiomis procedūromis nesinaudoja ir jokie renginių organizatoriai jų nežino. Neišsigalvokit nesąmonių, prašau. Jie turi naudoti tik legalias procedūras, o jei naudoja šitą nelegalią procedūrą – ji neegzistuoja ir niekas jos nežino. Todėl niekas tokios procedūros nenaudoja.

Dar daugiau, išties čia netgi nėra jokio vogimo, nes viskas yra legalu, nes nu už kiek pasiūlė, už tiek nupirko, niekas niekam pretenzijų neturi, ko jūs čia norit?

Continue reading

48 pagrindinės emocijos ir Robert Plutchik emocijų ratas

Emocijos mums dažniausiai atrodo labai paprastas dalykas, nes mes jas jaučiame ir todėl jaučiamės ekspertais. Kas gi čia gali būti sudėtingo, jei jauti savo emocijas ir jas lyg ir žinai? Taigi, taip įsivaizduodami, mes į tas savo emocijas nesigiliname, numetame jas į šoną, ignoruojame jas, nesuprantame jų ir gaunasi, kad atsiduriame kaip tik tame paradokse, kur nieko nesuprasdami, jaučiamės žinovais.

Čia yra Robert Plutchik emocijų ratas pačiame paprasčiausiame pavidale. Pradžioje jis atrodo toks paprastas, kad nu ką čia išvis dar žiūrėt, tiesa? Paskui, kai imsime žiūrėti emocijų sąveikas ir jų lygius, paaiškės, kad ojojoj, kiek čia visko daug. Aš jums pažadu, kad maža nebus, nors užkabinsime čia tiktai pagrindus – vos 48 skirtingas emocijas.

Mes labai mažai kalbame apie emocijas, nors mūsų gyvenimai yra emociniai. Viskas, ką jaučiame – jausmai, ir mūsų gyvenimo tikslai – irgi susivedantys į tam tikrus jausmus, jų tenkinimą. Tačiau jei paklaustum kokio nors žmogaus, kokias emocijas (jausmus) jis gali įvardinti – greičiausiai išgirstum, pvz., kokias 5-10 emocijų pavadinimų, o gal ir dar mažiau.

Mane kelis kartus nustebino vienas toks dalykas – aš susidurdavau su žmonėmis, kurie domisi psichologija, domisi emocijomis, ir tiek smarkiai neranda didesnių tyrimų lietuvių kalba, kad skaito angliškai, o paskui apie savo pačių emocijas ima kalbėti angliškais žodžiais. Vienas iš tipiškiausių atvejų – kai žmogus sako „anxiety“, nes nežino, kaip tą jausmą pavadinti lietuviškai.

Su žmonėmis, kurie vietoje žodžio „nerimas“ sako anglišką „anxiety“, esu susidūręs jau gal kokius penkis kartus vien per pastaruosius metus. Man tai labai geras požymis, rodantis kiek katastrofiškai menkai mes su emocijomis esame susipažinę. Žodis „anxiety“ reiškia tiesiog nerimą, tačiau šis žodis daugeliui tiesiog nežinomas. Tiksliau, daugeliui gal ir žinomas, tačiau kažaip nesusietas su atitinkama emocija.

Emocijos išties nėra paprastos, įvardinti jas dažnai būna sunku, o kai įvardinti jas sunku, sunku ir apie jas kalbėti. Kai sunku apie emocijas netgi kalbėti – sunku ir tvarkytis jas.

Išsiaiškinti apie savo emocijas yra sunku. Tam reikia daug mokymosi. Tiesą sakant, net ir mokymosi čia nepakanka. Mokslinius emocijų modelius psichologai ir psichoneurologai kuria jau kokius pusantro šimto metų. Ir, nepaisant begalės tam skirto laiko, tik šiais laikais jau ima įsitvirtinti kažkiek rišlesnis emocijų supratimas. Ir tai dar nepilnas.

Šiuo metu pats pilniausias ir išsamiausias modelis yra Robert Plutchik emocijų ratas, paremtas evoliucine emocijų būtinybės teorija. Šis modelis neapima visų emocijų pilnai (ir jis nenagrinėja pirminių ir antrinių emocijų mechanizmų), bet kartu jis visgi pilniausias iš visų. Tai vat, šiandien aš jums jį ir išdėstysiu.

Aš jums pateiksiu 48 skirtingas emocijas, jų pavadinimus, jų tarpusavio sąryšius ir apibūdinimus. Maža tikrai nebus. Bet nors maža nebus, žinokite, kad tai tik dalis tų emocijų, kurias patiriame – tos 48, kurias įvardinu – tiesiog pagrindinės, itin dažnai pasitaikančios.

Robert Plutchik emocijų ratas tiktai atrodo paprastas, bet išties yra toks didelis, kad vien gana paviršiniam jo supratimui reikia kelių mėnesių gana intensyvaus mokymosi. Mokymasis čia gali būti tik praktinis – vienaip ar kitaip perjaučiant ir patiriant pačiam. Teorinis paskaitinėjimas psichologijoje, lygiai kaip ir vadyboje, nelaikomas mokymusi.

Kai pabandai nuosekliai per visą Plutchik emocijų ratą pereiti, prisimindamas konkrečias emocijas nusakančias situacijas, atkurdamas, suprasdamas tas emocijas ir jas pajusdamas (būtent emocijų pajutimu mes mokomės, o ne abstrakčiu mąstymu) – tai darbo čia yra belenkiek. Ir paskui dar reikia kartoti, kad supratimas pasidarytų gilus.

Kita vertus, svarbu neužmiršti, kad ir Plutchik emocijų ratas nėra pilnas – į jį nepavyko įtraukti kai kurių specifinių emocijų, kaip kad užuojauta ar pavydas, jame buvo paignoruotos kai kurios su instinktais susijusios emocijos, kaip kad alkio jausmas ar seksualinis susijaudinimas. Dar kai kurios emocijos, kaip kad meilės jausmas (siejamas su oksitocinu) yra sąlyginai išvedamos kaip kombinuotos, nors paskiro mediatoriaus buvimas aiškiai rodo, jog jos yra paskiros, bazinės. Dar kitos, kaip laimės jausmas (siejamas su endorfinais) – tyliai tarp eilučių lyg ir gali būti sutapatinamos su džiaugsmu ar linksmumu, nors gali būti, kad tai visgi skirtingi jausmai.

Plutchik rate nekabinami ir kai kurie sudėtingesni atvejai – pvz., baimė ir pyktis, kurie abu kyla iš vieno, nesaugumo jausmo, o tik paskui pavirsta į vieną iš tų dviejų jausmų. Žodžiu, bent jau kai kurios Plutchik minimos bazinės emocijos išties nėra bazinės – už jų slypi dar gilesni mechanizmai.

Taip ar anaip, aš kol kas nemačiau geresnio struktūrinio modelio, nei Plutchik emocijų ratas. Jis yra labai geras, tiesiog nuostabiai geras.

Continue reading

Karpmano Dramos trikampis ir santykiai tarp gydytojų ir pacientų

Pasitaikė čia man perskaityti naują, bet visiškai tipišką, pasikartojančią istoriją iš lietuviškos medicinos: žmonės atvežė močiutę į ligoninę, močiutė sirgo, ligoninėje – dar labiau apsirgo, visokios komplikacijos prasidėjo, o paskui dar ir medikai kažkaip reagavo ne taip kaip reikia, ir visai ten kažkaip viskas pasidarė blogai.

Būna baisu, kai lyg ir lygioje vietoje kyla Drama. Tad šiandien apie tai ir pakalbėsime – kaip kyla dramos, kodėl jos kyla, ką daryti, jei jau kilo ir ką daryti, kad išvis tų dramų nebūtų.

Aišku, kalčiausiu šioje istorijoje liko kažkoks gydytojas rezidentas, nes močiutės giminės pamatė, kad anas, paėmęs kažkokius popierius (gal ligos istoriją), kažką daro su savo telefonu, kažą ten skaito. Matyt feisbukus naršo. Suprantate, internetus brauzina, vietoje to, kad gydytų ar kažko ten mokytųsi.

Istorija, nors ir tipiška, visgi įdomi, nes aspektų joje atsiskleidžia daug – pvz., akivaizdus, akis badantis mechanizmų dėl artimųjų informavimo trūkumas: artimieji paskambina į ligoninę, o ligoninė informacijos nesuteikia, nes juk slapta viskas. Ir lyg ir paprasta tai suprasti, ir lyg ir procedūros neleidžia, ir neaišku, ką tada daryt.

Sprendimas čia būtų paprastas: pakaktų ligoninėje išduoti unikalų identifikacinį kodą ir pagal jį galima būtų gimines informuoti, nepažeidžiant jokių ligos slaptumų. Tai padaroma su faktiškai nulinėmis investicijomis, bet tam reikia trupučio procesų valdymo žinių.

Akis bado ir aiškus pacientų ar jų giminių nesuvokimas, kad gydytojai šiais laikais Internetu (ypač Pubmed ir pan.) naudojasi kraštutinai aktyviai, ir tai padeda išgelbėti gyvybes. Ir ypač tuo naudojasi naujesnė gydytojų karta. Ir ta pati naujesnė gydytojų karta labai dažnai dar ir tarpusavye konsultuojasi – ir wow, tas daroma per tuos pačius Facebook messengerius bei panašias programas. Pacientai dažnai tiesiog nesuvokia, kad gydytojas, čatinantis feisbukuose ir besikapstantis po internetus, dirba daug daug geriau.

Visgi dar įdomiau yra tai, kaip ir kodėl išvis išsivysto tokios dramos, kai pacientai ar jų artimieji, netgi esant geram gydymui (ir jau juo labiau esant blogam gydymui, o toks kartais irgi būna) sukelia didžiulius skandalus, pasiekiančius spaudą. Ir ką reiktų daryti, kad būtų kitaip.

Šiame straipsnyje aš pradėsiu nuo šiokio tokio ekskurso į transakcinės analizės ir Karpmano Dramos trikampio pagrindus, paskui panagrinėsime atvejį, kuris kažkiek kažkuo primintų kažkokį realų (bet tai nebus realus atvejis, nes aš jį išsigalvojau), o tada – sprendimo mechanizmus. Pamatysime, kaip kai kurie dalykai gali būti gerai pataisomi, jei tik supranti, kaip tie dalykai išvis veikia.

Continue reading

Melagingi gandai apie tai, kodėl Ramūnas Karbauskis palaiko MG Baltic

Melagingi gandai visur, visur vieni negeranoriai kažkokie. Melagingi gandai skleidžia klausimą, kodėl Ramūnas Karbauskis palaiko MG Baltic tuose skandaluose. Melagingi gandai netgi uždavinėja melagingus klausimus. Visa tai melas ir šitą reikia paneigti, nes tai melas. Užmirškite apie tai. Melas, nedora, neskaista ir nedarna.

Viskas melas ir netiesa, nieko panašaus nėra tarp Ramūno Karbauskio ir Raimondo Kurlianskio, čia viskas yra negeranorių išsigalvojimai ir šmeižtas.

Visokie negeranoriai ir melagingų gandų skleidėjai jau ima aiškinti, kad Ramūnas Karbauskis ir LVŽS veikėjai dėl MG Baltic bylos pereina į MG Baltic, Dariaus Mockaus ir Raimondo Kurlianskio gynybą. Kaip pvz., melagingi gandai sako, kad LVŽS ima ima pulti Dalią Grybauskaitę dėl to, kad ši priešinosi MG Baltic manipuliacijoms. Dar kokie tai gandai aiškina, kad LVŽS dėl to nori daryti ne tai tyrimą, ne tai apkaltą.

Melagingi negeranoriai, darnos, skaistos ir doros nekentėjai aiškina, kad Ramūnas Karbauskis ir Agnė Širinskienė savo veiksmais gina kažkokius korupcionierius. Melagingi gandai sako, kad KPŠ ir kaip čia tai suprasti?

Aš iš anksto įspėju, kad tie gandai yra aiškiai melagingi, nes kaip žinia, melagingi gandai neturi savyje jokios čia tiesos. Kol neįrodė teismas ir Aukščiausiasis teismas, ir dar kažkas, tol, kaip žinia, visi gandai yra melagingi. Todėl visus melagingus gandus taip ir įvardinkim – visa tai melas ir netiesa, nes čia aplinka kalta, ji viską meluoja.

Ir ne, čia šiuo atveju aš ne apie tą Raimondo Kurlianskio eilutę, sakančią kažką apie „Skvernas 40“ ar tai kažką panašaus. Čia viskas melagingi gandai. Jokių korupcionierių nėra.

Taigi vat, pasidėliokim tai, ką žinome apie MG Baltic bylą ir kartu pasidėliokim visokius melagingus gandus. Kaip žinia, melaginguose ganduose tiesos nėra, viskas tiktai melas:

  • Melagingas gandas: Raimondas Kurlianskis (ir tik liudytojo statusą byloje teturintis Darius Mockus) vadovauja vienai iš didžiausių Lietuvos įmonių, t.y., turi nepaprastai didelę finansinę ir kitą įtaką Lietuvoje
  • Melagingas gandas: Ramūnas Karbauskis yra faktinis vienos iš didžiausių įmonių savininkas, didžiausias Lietuvoje žemvaldys, t.y., turi nepaprastai didelę finansinę ir kitą įtaką Lietuvoje
  • Melagingas gandas: Raimondas Kurlianskis davinėjo paskolėles ar tai kažkokius pinigus politikams, kad šie galėtų dalyvauti rinkimuose į Seimą
  • Melagingas gandas: Ramūnas Karbauskis siūlė paramėles kažkokiems politikams, kad šie galėtų dalyvauti rinkimuose į Seimą su LVŽS
  • Melagingas gandas: Raimondas Kurlianskis susikūrė sau kažkokią liberalų partiją, kuri vykdė jo nurodymus
  • Melagingas gandas: Ramūnas Karbauskis susikūrė sau kažkokią valstiečių partiją, kuri vykdo jo nurodymus

Kaip matome, visa ta situacija yra labai aiški: kažkokie negeranoriai skleidžia melagingus gandus apie Ramūną Karbauskį, norėdami šį sukompromituoti. Tai vat ir apie Raimondą Kurlianskį bei Darių Mockų irgi kažkokie negeranoriai skleidžia melagingus gandus. O Ramūnas Karbauskis yra toksai už teisybę, kad negali tos neteisybės pakęsti ir todėl ir laikosi tos visuomenei nesuprantamos keistos pozicijos. Nes viskas melaginga!

Ramūnas Karbauskis yra doras, geras, sąžiningas, nemelagingas, tyras, darnus, skaistus ir visiškai niekuo neprimena Raimondo Kurlianskio, ir niekaip čia niekas nepanašu, o tik melagingi gandai kalba apie melagingus panašumus ar netgi apie tai, kad esą viskas taip pat! Visa tai – totalus melagingas melas!

Žodžiu, nieko čia keisto ir niekuo čia nesistebėkite, nes viskas melaginga! Jokių čia sąsajų ir panašumų išties nėra! Užmirškite apie tai ir negalvokite! Negalvokite apie tai! Tai melas ir netiesa!