Tag Archives: Rusija

Naujienų apžvalga

Čia jums svarbiausios šio meto naujienos bus. Kad nereiktų daug kapstytis, ieškant. Išties tai labai norėčiau, kad man panašiai kas nors naujienas suvirškintų – tada gautųsi paprasčiau. Šiaip tai tų naujienų tiek padavė, kad aš net nesu tikras, ką išgirdau, o ką praleidau, o ką neteisingai supratau. Tiesiog kažkoks bardakas visiškas prasidėjo. Ar ir jums atrodo panašiai?

Brangūs pacientai, nereikia jums naujienų, kad nerėktumėte, pirma jums užklijuosime burnas, o paskui dar aminazino, nes reikia jus pagydyti. Neskaitykite naujienų daugiau.

United Airlines skandalas: debilavota JAV kompanija nutarė, kad viskas leidžiama, o kadangi avialinijas visada saugo teisėsauga, tai leidžiama netgi labai viskas. Pritrūko lėktuve vietų dėl overbukinimo – tai vietoje to, kad dar prieš skrydį aiškintųsi, nutarė išmesti keleivį tiesiai iš lėktuvo. Keleivis nesutiko, todėl jam sulaužė nosį ir vilkte išvilko iš salono. O paskui dar kompanijai užteko durnumo vaizduoti nekaltą avį ir kaltinti keleivį. Žodžiu, sutaupė 400 dolerių, išvilkdami keleivį, bet per dieną prarado berods 250 milijonų dolerių akcijų biržoje, o bendras vertinamas nuostolis artėja link milijardo.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Cheminio ginklo panaudojimo taktika

Šis straipsnis bus kiek labiau apie chemijos naudojimo būdus bei istoriją ir tik truputį (visai truputį, iš konteksto) ir apie spėliones, kodėl Bashar al-Assad režimas gana drąsiai tą chemiją panaudojo netgi po visų sankcijų. T.y., kodėl galėjo naudoti cheminį ginklą, tikėdamasis kad nepaisant naudojimo, tas panaudojimas liks neidentifikuotu ar bent jau neįrodytu. Tokios Assado padarytos neįrodomumo prielaidos labai derinasi su panaudojimo taktika, kuri buvo matyta visai neseniai įvykusioje atakoje: pirma įprasti ginklai, paskui zarinas, paskui vėl įprasti ginklai.

Rusų kariškiai naikina kažkokią cheminę bombą utilizacijos fabrike. SSRS buvo prisigaminusi tiek cheminių ginklų, kad vargu, ar kokia nors kita šalis ją galėtų pralenkti. Prisigamintą cheminį ginklą paskui labai sunku ir sunaikinti. Žodžiu, nieko gero.

Beje, politinės Assado situacijos (jo režimas Vakarų atžvilgiu dabar jautėsi netgi saugiau, nei 2013 metais) aš čia išvis nenagrinėsiu, nes manau kad tai akivaizdu: kai pas save turi Rusijos kariškius, Rusijos bazes, naują priešlėktuvinę gynybą ir dar visokius Kremliaus pažadus, o kartu Vakarų šalys parodžiusios, kad rimto atsako dėl chemijos nesiima (raudona Obamos linija liko tik kalbomis), tai tą chemiją naudoti norisi dar labiau. Nes tiesiog matai, kad gali naudoti ir lieki nenubaustu.

Praktikoje pamatėme, kad Assadas visgi suklydo – gavo raketų į oro aviacijos bazę. Turint omeny, kad aviacija – tai esminis įrankis, kurio dėka Assado režimas sugeba atsilaikyti prieš sukilėlius, pasiryžusius geriau mirti, nei pasiduoti, smūgis Sirijos valdžiai buvo labai skausmingas.

Beje, prisiminkim kaip Bašaro tėvas Hafez al-Assad surengė Hamos skerdynes 1982 ir kaip panašios politikos laikėsi ir tuometis, ir vėlesnis (dabartinio Assado) režimas, ir tada jau klausimų nei apie Assado režimo metodus, nei apie sukilimo priežastis, nei apie sukilėlių požiūrį daugiau nekils, kaip nekils ir klausimų apie tai, kad Assadas gerai supranta, jog karas ten mirtinas – arba laimi sukilėliai, arba jis. Sirijos režimas yra pakankamai baisus, kad galėtų vienoje gretoje būti su Šiaurės Korėja, Saddamo Husseino Iraku ir panašiomis valstybėmis.

Visgi šįsyk ne apie Siriją. Šiandien aš jums papasakosiu apie kai kurias chemijos naudojimo specifikas ir skirtingų metodų bei ginklų skirtumus, o taip pat ir apie tai, kaip karuose jis pasiteisindavo, o kartais ir ne. Tada bus lengviau suprasti ir Assado taikomus metodus, kurie kažkiek skiriasi nuo daugelio kitų cheminio karo atvejų. Šiuo atveju pasakojimas bus paremtas istoriniais pavyzdžiais.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Vėl cheminės atakos Sirijoje. Kas kaltas?

Kadaise, kai buvo pirmosios cheminės atakos Sirijoje, aš parašiau apie tuos cheminius ginklus, kurie ten buvo naudoti ir kiek tuos cheminius ginklus galėjo panaudoti sukilėliai. Aišku, aš rėmiausi prielaidomis ir bendromis žiniomis, bet praėjus kuriam laikui, tas pačias išvadas pateikė ir Jungtinių Tautų ekspertai. Cheminį ginklą tąsyk panaudojo Bašaro al-Assado režimas.

Khan Sheikhoun, Idlib, Sirija. Tėvas su dviem dukrytėmis, nužudytomis cheminės atakos metu.

Dabar vėl naujas atvejis, žuvusių skaičius, pagal viską – tarp 50 ir 100, gali būti ir dar keli šimtai sužeistųjų. Pabandykim tiesiog pasižiūrėti, kas galėjo vykti. Ir kas negalėjo vykti. Ir kas už tai atsakingas.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

NATO kelia grėsmę Rusijai?

Vienas iš dažniausių Rusijos propagandos mitų yra apie tai, kaip NATO vis steigia aplinkui ją karines bazes ir todėl Rusija turi tik gintis. Tam mitui įtvirtinti nuolat šnekama apie tai, kad NATO puls, kad kitos šalys kelia pavojų ir panašiai. Kiekvieną kartą, kai Rusija pradeda dar labiau plėsti savo karines bazes ir vežti ginkluotę link sienų, Kremlius aiškina, esą čia atsakas į NATO plėtimąsi. Išties tai melas – jame visada nutylimi skaičiai.

Nors ir kaip buvo juokiamasi iš dūmijančio Rusijos lėktuvnešio „Admiral Kuznecov“, kad ir kokie buvo paišomi fotošopai, realybė išties tokia: Rusija jau yra pajėgi permetinėti didžiules karines pajėgas didžiuliais atstumais per gana trumpą laiką. Ji pajėgi kariauti karą Sirijoje, esančioje už tūkstančių kilometrų ir neturinčioje jokių bendrų sienų su Rusija. Tuo tarpu karus palei savo sienas Rusija gali kariauti kardinaliai efektyviau. Ir pajėgumų tam ji turi pakankamai.

Tokia propaganda itin smarkiai veikia Rusijoje, kur prieš eilę metų apklausos rodė, kad netgi Estija vertinama kaip potenciali agresorė – esą ji gali užpulti Rusiją. Panaši propaganda buvo skleidžiama ir apie Gruziją, kuri, daugelio Rusijos gyventojų įsivaizdavimu, esą buvo agresorė, puolusi Rusiją.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Kalbos policija

Neseniai buvo tas pristatymas, kuriame kalbėjome apie knygą, kuri tiesiog pritvoja kalbainystės bandymus vaizduoti kažkokį mokslą. Knygą sudarė Loreta Vaicekauskienė ir Nerijus Šepetys, o efektą ji jau kelia tokį, kokį ir sakiau – dabar eina ignoravimo stadija, o greitai bus ir visiškas pasiutimas.

Ačių, siūlau Audronę į VLKK pirmininkes. Ir jai tai bus gerai, ir VLKK tai bus gerai. Kodėl gi ne? Juk reikia išlaikyti pirmaujančius kalbos reguliavimo tempus.

Kad kalbainystė (kalbos dusinimas) savo esme yra tokia nesąmonė, kad karjerą anose institucijoese galėtų padaryti netgi kokia Audronė Pitrėnienė – tą kaip ir galime suvokti. Priminsiu jums, kaip už kalbinę švarą kovojanti VLKK sugebėjo per kažkokius 2009 metais vykusius ištiktukų rinkimus priimti žodį „jablynkšt“, nei nesuprasdama, ką tas žodis reiškia ir iš kur atėjęs. Toks nesupratimas – tai išties kažkas panašaus į tą garsųjį Pitrėnienės „ačių“.

Bet nors ir taip baisu viskas, aš dar kai ką patikslinti noriu. Kad atsirastų suvokimo, jog pas mus realiai prasta padėtis.

Tiesiog Rimvydas Valatka per aną pristatymą minėjo, kad panašūs į mūsiškius reguliavimai tėra Čekijoje ir Rusijoje. Dėl Čekijos aš nesu tikras (įtariu, kad ten daugiau yra noro reguliuoti, nei reguliavimo), o vat dėl Rusijos… Lietuva čia smarkiai ją lenkia, ir Rusija daug ko galėtų pasimokyti blogąja prasme. Ir, beje, po truputį ir bando mokytis.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter