Tag Archives: semiotika

Iš kur atsirado semiotika

Aš labai seniai nerašiau apie semiotiką. Ir aš labai nemėgstu durnių. Tiksliau, itin nemėgstu vienos labai specifinės durnių rūšies – tokių, kuriems smegenų trūksta, noro gilintis ir aiškintis – irgi trūksta, bet užtat yra didžiulis perteklius tūpo pasitikėjimo savo durnu „nesupantu, nežinau – vadinasi nesąmonė, kliedesius čia man pasakoja„.

Jūs nesuprantate semiotikos? Aš jums ją paaiškinsiu taip pat suprantamai, kaip ir visada 😀

Yra vienas dalykas, kurį aš žmonėse gerbiu ir pats bandau to laikytis – tai noras aiškintis ir sužinoti kuo daugiau. Kai aš rašau kokį nors straipsnį, aš perverčiu bent 10-20 kartų daugiau medžiagos, nei tame straipsnyje būna. Nes reikia suprasti, apie ką rašai. Ir yra vienas dalykas, kurio aš žmonėse visiškai negerbiu – tai savimyliškas nenoras nieko aiškintis ir sužinoti, laikant save savaime tokiu tobulu, kad tiesiog viską žinai.

Durnių būna visokių. Būna ir šiaip nieko nesiaiškinančių, o būna ir tokių, kurie įklimpsta į kažkokią sritį ir nemato jokių dalykų, kurie absoliučiai greta, beveik panosėje. Ir kai kada tokie žmonės irgi elgiasi kaip tie patys durniai, tik dar užtikrinčiau, nes jaučiasi žinantys kažkurią sritį pakankamai gerai, kad visa kita jiems tiesiog neegzistuotų.

O aš vat nežinau, nes gal aš tiesiog neturiu to jausmo, kad aš viską žinau. Aš jaučiuosi nuolat daugybės dalykų nežinantis. Ir dėl to nuolat įtariu, kad kažko nežinodamas, aš kažką praleidžiu ir dėl to aš nuolat kapstausi, vis stengdamasis sužinoti dar daugiau. Ir paskui būna, kad nustembu, kaip, pvz., koks nors matematikas gali nežinoti, kad kompiuteriai, programavimas ir išvis visas IT yra ne kas kita, kaip apčiuopiamą pavidalą įgavusi matematinė metateorija, o pati ta metateorija – tėra tiesiog mokslas apie kalbą, skirtą formulavimui, analizei ir įrodymams. Man tokie momentai būna visiškas wow.

Čia panašiai, kaip būna, lyg kalbėtum su kokiu nors gydytoju ir staiga suprastum, kad tas gydytojas nuoširdžiai nežino apie tai, kad virusai nėra bakterijos. Taip, būna ir tokių atvejų, for real.

Žodžiu, šiandien aš jums tiesiog pasaką paseksiu, apie matematiką, Greimą ir kompiuterius.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Koks sąryšis tarp SSRS, meilės Rusijai ir karo?

Seniai seniai, dar prieš visą Rusijos invaziją, buvo padarytos Ukrainos apklausos – kaip žmonės vertina santykius su Rusija. Tai vyko 2012 metais, bet jau tada pasimatė bėdos – Donbaso gyventojai tuos santykius įsivaizdavo kažkaip neadekvačiai gerai. Gana įdomius rezultatus rodė ir krūva kitų tyrimų, pvz., apklausos apie tai, su kuo norėtųsi turėti bendrą valstybę ar kokia šalis yra tavo Tėvynė.

Vimdančiai atrodantis diskursas apie tėvynę SSRS – ne šiaip sau šleikštus. Už to slepiasi daug blogesni dalykai, nei gali pasirodyti. Panagrinėsime čia tą SSRS nostalgiją Greimo kvadratais – pasimatys propagandos reikalai, kurie yra realiai nusikalstami.

Akivaizdu, kad rengiantis invazijai į kitą šalį, agresoriui būna kraštutinai svarbu pasukti visuomenės nuomonę taip, kad būtų kuo mažiau agresijai besipriešinančių žmonių ir kuo daugiau agresiją palaikančių žmonių.

Galima tokį pasirengimą įvardinti kaip du tikslus:

  • Priešintis linkusių žmonių nuomonę pakreipti taip, kad jie pasipriešinimui nematytų jokios prasmės ir poreikio.
  • Neutralių žmonių nuomonę pakreipti taip, kad jie imtų palaikyti invaziją.

Štai šiuo atžvilgiu ir verta panagrinėti kai kuriuos gyventojų vertinimus, kurie Rytų Ukrainoje (Donbase – Donecke, Luhanske) buvo prieš visus karo įvykius.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Kuo propaganda skiriasi nuo požiūrio

Čia ne tik bus truputis apie skirtumus tarp požiūrio (ir jo atstovavimo) bei propagandos. Čia bus ir truputis įvado į kai kurias semiotikos sąvokas, kurios labai durnai visiems skamba. Tiksliau, apie vieną sąvoką – apie paradigmą. Kas tai yra ir kaip tai veikia. Suprasite ir tada jau apie propagandą susigaudysite geriau už daugelį tos pačios propagandos skleidėjų.

Kaip jau išsyk matosi iš schemos, į tuos pačius dalykus galima žiūrėti labai įvairiai, iš visokių taškų. Bet be tikrų dalykų (pažymėti žaliai) yra ir visokių išsigalvojimų (pažymėti raudonai). Štai čia ir atsiranda esminis skirtumas.

Taigi, pradėkim nuo paveiksliuko – schemos, kuriame pavaizduoti visokie dalykai. Raidėmis (išskyrus X ir Y, kurios simbolizuoja nesamus skaičius) pažymėti tam tikri informacijos ar kažko ten skleidėjai. Skaičiais – kažkokie dalykai, kuriuos tie skleidėjai mato ir apie kuriuos tie patys skleidėjai kalba.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Kodėl marginalai nekenčia Andriaus Tapino?

Jau seniai galima pastebėti, kaip visokie marginalai, lyg apsiputoję taškosi apie tai, koks Andrius Tapinas blogas. Kaip jis nuteisia ką nors, kaip jis ten gali sau leisti turėti savo nuomonę ir panašiai. Iki to net prieina, kad pradeda lyg kaltinimus (kaltinimus kuo? teisėtais dalykais?) aiškinti, kad Andrius Tapinas ruošiasi tapti Lietuvos prezidentu.

Andrius Tapinas yra tas žmogus, kuris daro gerus darbus ir kovoja prieš stagnaciją, korupciją bei bukumą. Tai yra akivaizdu. Ir jis, negana to, yra protingas. Ir štai todėl marginalai kraustosi iš proto.

Dėl durnumo marginalams netgi nepavyksta suprasti, kad jei Andrius Tapinas eis į prezidentus – tai bus tiesiog nuostabiausias dalykas Lietuvai. Blogai tik tas, kad iki šiol daugybę metų jis kategoriškai atsiriboja nuo politikos. Ką padarysi. Na, bet aš čia nukrypau, nes ne apie tai šis straipsnis.

Pastebėkime, kad aiškinimus apie Andriaus Tapinio blogį (ir dar su tokiais žodžiais, kaip „tapinizmas“, „tapinokratija“, „tapinoidai“ ir pan.) skleidžia pirmiausiai būtent marginaliausi sluoksniai. Tie, kurie tiki sąmokslų teorijomis, tie, kurie balsuoja už baisiausius populistus, tie, kurie išrenka korupcionierius, tie, kurie patys yra baisūs nelyg kažkokie urvažmogiai.

Realiai čia labai paprasti dalykai – kaip tik tas atvejis, kur semiotika labai padeda viską sudėti į vietas. Tiesiog struktūrinė analizė – paimam požymius (atributus), pozicijas – ir gausime atsakymus. Šįsyk išties labai paprastai ir greitai.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Biheviorizmas, semiotika ir echolalija

Bihevioristai, patys to nepastebėdami, kadaise pakliuvo į savo pačių paspęstas pinkles: pozityvistinė teorija, verčianti remtis tik tuo, kas būtina, yra nesuderinama su matematiškai objektyviom proto galimybėm, t.y., faktu, kad ir smegenys, ir kalba puikiai emuliuoja Universalią Tiuringo mašiną

Kuo čia dėta echolalija? Ogi tiesiog tai senas ir primityvus bihevioristinis bandymas paaiškinti kalbą. Kam ta kalbos logika, jei galim manyti, esą viskas, ką tik kas nors kalba – tėra kažkoks reflektyvus žodžių atkartojimas? Kilo kažkas, gerdamas, pasakė žodį „butelis“, vadinasi, pamatęs butelį, užsimanysi gerti ir pasakysi tą patį žodį. Paprastas aiškinimas, tiesa? Būtent šitas paaiškinimas, ko gero, geriausiai demonstruoja visą paprastų kalbos teorijų neproduktyvumą.

Taip, beje – būtent šitaip kalbos atsiradimas buvo aiškinamas bihevioristų tarpe. Ir JAV bihevioristai (Burrhus Frederic Skinner), ir sovietinis Ivanas Pavlovas, kuris atrado refleksus, aiškino, kad kalba – tai tiesiog kažkokių refleksų rinkinys.

Tiesa, SSRS šita kliedesinga teorija įgavo ypatingą lygmenį – ten Ivano Pavlovo fantazijos persimaišė su vieno tokio pseudolingvisto fantazijomis – toksai Nikolajus Maras sukūrė teoriją apie tai, kad kalba esanti net ne šiaip refleksais, susijusiais su reakcijomis į daiktus, o išvis esą kažkokie tai darbiniai šūksniai. Šūksniai reflektyviai susiformuoja, o paskui kažkaip ten nelabai suprantamai pavirsta į kalbą, o visa kalba išvis tesanti reflektyvių šūksnių kratinys, įgavęs kažkokį ten pavidalą. Na, bet čia kiek per toli nukrypom. Grįžkim prie biheviorizmo.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter