Tag Archives: semiotika

Kodėl marginalai nekenčia Andriaus Tapino?

Jau seniai galima pastebėti, kaip visokie marginalai, lyg apsiputoję taškosi apie tai, koks Andrius Tapinas blogas. Kaip jis nuteisia ką nors, kaip jis ten gali sau leisti turėti savo nuomonę ir panašiai. Iki to net prieina, kad pradeda lyg kaltinimus (kaltinimus kuo? teisėtais dalykais?) aiškinti, kad Andrius Tapinas ruošiasi tapti Lietuvos prezidentu.

Andrius Tapinas yra tas žmogus, kuris daro gerus darbus ir kovoja prieš stagnaciją, korupciją bei bukumą. Tai yra akivaizdu. Ir jis, negana to, yra protingas. Ir štai todėl marginalai kraustosi iš proto.

Dėl durnumo marginalams netgi nepavyksta suprasti, kad jei Andrius Tapinas eis į prezidentus – tai bus tiesiog nuostabiausias dalykas Lietuvai. Blogai tik tas, kad iki šiol daugybę metų jis kategoriškai atsiriboja nuo politikos. Ką padarysi. Na, bet aš čia nukrypau, nes ne apie tai šis straipsnis.

Pastebėkime, kad aiškinimus apie Andriaus Tapinio blogį (ir dar su tokiais žodžiais, kaip „tapinizmas“, „tapinokratija“, „tapinoidai“ ir pan.) skleidžia pirmiausiai būtent marginaliausi sluoksniai. Tie, kurie tiki sąmokslų teorijomis, tie, kurie balsuoja už baisiausius populistus, tie, kurie išrenka korupcionierius, tie, kurie patys yra baisūs nelyg kažkokie urvažmogiai.

Realiai čia labai paprasti dalykai – kaip tik tas atvejis, kur semiotika labai padeda viską sudėti į vietas. Tiesiog struktūrinė analizė – paimam požymius (atributus), pozicijas – ir gausime atsakymus. Šįsyk išties labai paprastai ir greitai.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Biheviorizmas, semiotika ir echolalija

Bihevioristai, patys to nepastebėdami, kadaise pakliuvo į savo pačių paspęstas pinkles: pozityvistinė teorija, verčianti remtis tik tuo, kas būtina, yra nesuderinama su matematiškai objektyviom proto galimybėm, t.y., faktu, kad ir smegenys, ir kalba puikiai emuliuoja Universalią Tiuringo mašiną

Kuo čia dėta echolalija? Ogi tiesiog tai senas ir primityvus bihevioristinis bandymas paaiškinti kalbą. Kam ta kalbos logika, jei galim manyti, esą viskas, ką tik kas nors kalba – tėra kažkoks reflektyvus žodžių atkartojimas? Kilo kažkas, gerdamas, pasakė žodį „butelis“, vadinasi, pamatęs butelį, užsimanysi gerti ir pasakysi tą patį žodį. Paprastas aiškinimas, tiesa? Būtent šitas paaiškinimas, ko gero, geriausiai demonstruoja visą paprastų kalbos teorijų neproduktyvumą.

Taip, beje – būtent šitaip kalbos atsiradimas buvo aiškinamas bihevioristų tarpe. Ir JAV bihevioristai (Burrhus Frederic Skinner), ir sovietinis Ivanas Pavlovas, kuris atrado refleksus, aiškino, kad kalba – tai tiesiog kažkokių refleksų rinkinys.

Tiesa, SSRS šita kliedesinga teorija įgavo ypatingą lygmenį – ten Ivano Pavlovo fantazijos persimaišė su vieno tokio pseudolingvisto fantazijomis – toksai Nikolajus Maras sukūrė teoriją apie tai, kad kalba esanti net ne šiaip refleksais, susijusiais su reakcijomis į daiktus, o išvis esą kažkokie tai darbiniai šūksniai. Šūksniai reflektyviai susiformuoja, o paskui kažkaip ten nelabai suprantamai pavirsta į kalbą, o visa kalba išvis tesanti reflektyvių šūksnių kratinys, įgavęs kažkokį ten pavidalą. Na, bet čia kiek per toli nukrypom. Grįžkim prie biheviorizmo.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Sąvokų perrašinėjimas – pavyzdys

Vienas toksai visiškai aiškus vatnikas, galintis tiesiog pavyzdiniu vatniko etalonu būti, kartą Facebook paskelbė labai gerą, rinktinį tiesiog pavyzdį to, kaip yra perrašinėjamos sąvokos. Pavyzdys – gana senas, bent dalinai verstas iš rusų kalbos: kadaise tokius visokie vatnikai ir koloradai platindavo Ukrainoje, o galų gale buvo padarytas ir plakačiukas, adaptuotas Lietuvai.

Labai geras šūdiniausios propagandos pavyzdėlis, skleidžiamas ganėtinai tipinių vatnikų. Anei žodžio apie tai, kas išties yra vatnikai, tačiau daug teiginių, kurie anei per niekur nėra vatą kaip nors savaime identifikuojantys.

Labai geras šūdiniausios propagandos pavyzdėlis, skleidžiamas ganėtinai tipinių vatnikų. Anei žodžio apie tai, kas išties yra vatnikai, tačiau daug teiginių, kurie anei per niekur nėra vatą kaip nors savaime identifikuojantys.

Aišku, pats tą daiktą paskelbęs vatnikas nei nesuprato, kad sąvokų perrašinėjimo pavyzdį skelbia. Nes tiesiog yra pakankamai bukas, kad jam tai būtų pernelyg sudėtinga. Liūdna tai, kad nepaisant tokio buko propagandos atvejo, tąkart pamačiau, kaip kai kurie žmonės, pasiskaitę šitą fufelį, realiai identifikavosi su visokiais vatnikais.

Čia, beje, pastebėkim bendrą panašios propagandos tendenciją: labai dažnas vatinis naratyvas yra būtent toks, kad esą „jei tu esi nepatenkintas valdžia, tai tave valdžios palaikytojai vadina vatniku“. Tai yra visiškas LoL: išties visokias nesąmones darančios valdžios kritika niekaip nesisieja su Putino palaikymu. Bet tuo pat metu kiekvienas Putino palaikytojas bando pateikti save, kaip esą Lietuvos valdžios kritiką.

Gerai, o dabar tiesiog imkim šitą daiktą ir grubiai pakapokim įprastais semiotikos metodais. Ir pasižiūrėkim, kas gi už to slypi. Jau esame panašius dalykus darę anksčiau, taigi, ir dabar gausis lengvai. Iš to gausis ir apie praktinę semiotiką pamokėlė, ir šiaip smagumas. Aš manau, kad jau numanote, kokios čia bus dekonstrukcijos.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Mokslas ir pseudomokslas Sovietų Sąjungoje

Sovietų Sąjungos mokslą valdė ideologija ir politika, persimaišiusi su tiesiog nevėkšliškų aktyvistų kliedesiais ir nuolatinėmis valdžios veikėjų intrigomis. Todėl mokslinė realybė egzistavo tik tiek, kiek jai leisdavo egzistuoti režimo ideologai. Jei kažkokiems ideologams ka nors nepatikdavo, jie pareikšdavo, kad kokia nors mokslinė kryptis esą yra pseudomokslas – o jau tada tuos menamo pseudomokslo atstovus išrepresuodavo. Į visokius mokslinius postus šitaip pakliūdavo visokie intrigantai, o vietoje realaus mokslo atsirasdavo pseudomokslinės teorijos.

Buvo tokių mokslo sričių, kur SSRS visgi pasiekė nemažai. Beveik visos tos mokslo sritys buvo labai stipriai susijusios su karo pramone. Tiesiog ginklai režimui buvo tokie svarbūs, kad jais užsiimantiems mokslininkams valdžia leisdavo neužsiimti ideologiniais kliedesiais. Bet ten, kur kariškių įtakos nebuvo, šarlataniškas pseudomokslas siautėjo nevaldomai.

Buvo tokių mokslo sričių, kur SSRS visgi pasiekė nemažai. Beveik visos tos mokslo sritys buvo labai stipriai susijusios su karo pramone. Tiesiog ginklai režimui buvo tokie svarbūs, kad jais užsiimantiems mokslininkams valdžia leisdavo neužsiimti ideologiniais kliedesiais. Bet ten, kur kariškių įtakos nebuvo, šarlataniškas pseudomokslas siautėjo nevaldomai.

Bene ryškiausiai visas šitas „pseudomokslų“ naikinimas vyko Josifo Stalino laikais, kai banaliai uždrausta buvo genetika, kibernetika, psichoterapija, kvantinė fizika, Einšteino reliatyvumo teorija, o kalbų atsiradimas būdavo aiškinamas kažkokiais darbiniais šūkavimais. Kai kurios to meto sovietinės „mokslo“ teorijos buvo tokios absurdiškos, kad dabar jas prisimenant, sunku patikėti, kad tai išvis galėjo būti.

Skirtingi draudimai, apribojimai ir iškraipymai būdavo skirtingais sovietmečio periodais. Tarpais draudimai, neigimai ir ribojimai būdavo labai dideli ir ilgalaikiai (kaip, pvz., psichoterapijos ar genetikos atvejais), o tarpais – kažkas būdavo draudžiama tik viešumoje, tuo pat metu kuriant atitinkamos mokslo srities institutus. Viskas priklausydavo nuo to, kiek smarkiai kurios nors mokslo srities reikėdavo režimui. Bendrai žvelgiant, Stalino laikais dominavo įvairūs šarlatanai, kurių Brežnevo laikais jau liko nedaug. Kita vertus, Brežnevo laikais viską valdė neįtikėtinas atsilikimas ir stagnacija.

Keista, tačiau kai kurios sovietinio mokslo absurdų nuoplaišos retkarčiais dar išlenda į paviršių, nors jau praėjo daugybė metų. Nesąmonės linkę ilgai gyvuoti.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Buvimas savimi ir psichoterapijos įvadas

Retokai ir mažokai rašau psichologijos temomis. Man pačiam tai gana keista, nes tai viena iš sričių, po kurias kapstausi gana daug ir gana seniai. Kažkaip gal tai pernelyg asmeniška, o gal tiesiog šioje srityje jaučiuosi viską viską dar tik atrandantis. Atrandantis, nes psichoterapiją supranti tiek, kiek supranti pats save. Kelias į savęs supratimą yra ilgas, o atradimų jame – labai daug.

Ne taip seniai (bene prieš metus kokius) sužinojau, kad Lietuvoje psichoterapeutų sluoksniuose Stephen Karpman Dramos trikampis žinomas keistai menkai, nors tuo pat metu puikiai žinoma Eric Berne transakcinė analizė (beje, pats Eric Berne prie Karpmano koncepto savo rankas irgi pridėjo). Ir keista, bet vis tenka išgirsti kalbų netgi iš vieno-kito kokią nors mokyklą atstovaujančio psichoterapeuto, kad kitos teorijos esą neteisingos ar ignoruotinos, nors išties viskas išties siejasi ir gulasi vienon krūvon kuo gražiausiai.

Kaišiadorių parkas yra labai gražus, aš norėčiau, kad Vilniuje kiekviename rajone būtų po panašų parkelį.

Kažkuriuo metu mums tenka tiesiog imti ir pasižiūrėti į save. Kažkaip kitaip. Mes bandome viską susidėlioti, peržiūrėti, o galų gale atrandame tai, kas svarbiausia – kad mes galime būti patys savimi. Ir tada į mūsų širdis ateina pavasaris.

Ponai psichologija besidomintys, o taip pat gal net ir kai kurie psichologai bei psichoterapeutai, visos tos skirtingos psichoterapinės teorijos kuo gražiausiai susiderina ir gulasi vienon krūvon. Ir daugelis tą puikiai žinote. Gal mažiau apie tai žino kai kurie žmonės, kurie psichologija domisi nebent paviršutiniškai. Tai gal vat tokiems ir bus šis straipsnis. Truputį perteklinai koncentruotas, nelabai rišlus, kartais pernelyg viską supaprastinantis, labai daug ką praleidžiantis, tačiau labai labai glaustas įvadas į psichoterapijos sąvokas ir teorijas, kurias verta žinoti, gyvenant XXI amžiuje.

Pirmas dalykas, kurį būtina įsikalti į galvą, prieš skaitant – tai pats psichoterapijos pagrindas: visi mūsų išmokimai, visos mūsų patirtys, visiškai viskas – tai yra subjektyvu ir asmeniška. Subjektyvu – tai reiškia, kad per kažkur neatitinka objektyvios realybės. Kitaip tariant – tai yra savo esme neurotiška – mūsų suvokimas konfliktuoja su realybe. Taigi, mes visi, be jokių išimčių esame neurotikai.

Antras dalykas, tiesiog sekantis iš pirmojo – tai, kad būti tobulu, ne neurotišku – tiesiog nėra įmanoma iš principo. Tai reiškia, kad būtent tie, kas pretenduoja būti kažkuo tobulais savo jausmuose ir santykiuose (t.y., neigia ir slopina savo neurotiškumą), išties ir turi problemų, kurios yra nesprendžiamos.

Psichoterapijos paradoksas yra toks: santykiai gerėja ir mes patys laimingėjame, kai mes pripažįstame ir priimame save, kitus žmones ir visą pasaulį taip, kaip yra – su visais konfliktais ir neatitikimais. Tik priimdami savo pačių neurotiškumą ir pasakydami sau, kad tai yra visiškai Ok, mes galime pasidaryti tikrais, gyvais, priimančiais kitus žmones ir pasaulį. Kuo labiau mes leidžiame sau būti neurotiškais, tuo mažiau mes būname neurotiškais.

O dabar, jei jau priėmėte tai, kad visi esate neurotikai (na, gerai, ir aš toks), tai galime pereiti prie psichoterapijos pagrindų. Žinoma, tuose pagrinduose daugybė dalykų ne tik kad fragmentiškai užkabinta bus, bet net ir visai neužkabinta. Bet manau, kad visvien vaizdą ir šiokią tokią orientaciją gausite.

Oj, ne, palaukit dar. Dar, prieš jums pradedant skaityti, aš noriu padėkoti porai draugų, kurie mane parecenzavo ir pakonsultavo šiomis temomis.

Ypatingai noriu padėkoti Agnei Matulaitei, kuri yra viena iš garsiausių Lietuvos psichoterapeučių (ir turinti pasaulinį vardą) – žinoma, jai mano paviršutiniškas priešokis prie šių temų turėjo pasirodyti juokingai, bet ji yra tiesiog nuostabi ir recenzuodama labai geranoriškai ir vienareikšmiškai sugebėjo man įkalti tiek vinių kakton, kad aš supratau, kad viską reiks perrašyti, o paskui, pažvelgęs į tai, kiek jau prirašiau, supratau, kad aš šiuo atžvilgiu beviltiškas, o jau tada pagalvojau, kad galiu sau leisti būti netobulu – kokiu tik noriu (taip, aš sau viską galiu leisti, nes tiesiog aš sau galiu leisti viską).

Trumpai tariant, klaidų, netikslumų ir taip toliau čia liko net nepaisant to, kad Agnė Matulaitė į jas labai teisingai pabaksnojo. Bet be jos šis mano ilgas straipsnis būtų daug prastesnis. Ji pakėlė šitai į kardinaliai geresnį lygį.

Taip pat išskirtinai noriu padėkoti ir senam savo draugui, psichologui ir coaching meistrui Audriui Matiukui, kuris kartą man išdėstė pokyčių kilpos esmę, o paskui, kai aš žiauriai supaprastintą tos teorijos variantą įdėjau čia į straipsnį, man davė visą metodinę medžiagą, kuri jūsų laukia atskirai – jau kaip Audriaus straipsnis. Paskaityti galėsite jį jau gana greitai. Ir ten bus tai, ko jūs norite – neįtikėtinai glausta, koncentruota ir ryški medžiaga.

Taip, aš atvirai jums reklamuoju šiuos žmones, nes tai yra žmonės, kurie verti reklamos.

Ir dar, aš noriu padėkoti visiems, kas priėmė ir priima mane tokį, koks esu. Tiems, su kuriais aš galėjau ir galiu būti savimi. Kartais tai išties labai sunku – ir man pačiam, ir tiems, kas su manimi bendrauja. Ačiū jums.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter