Tag Archives: semiotika

Biheviorizmas, semiotika ir echolalija

Bihevioristai, patys to nepastebėdami, kadaise pakliuvo į savo pačių paspęstas pinkles: pozityvistinė teorija, verčianti remtis tik tuo, kas būtina, yra nesuderinama su matematiškai objektyviom proto galimybėm, t.y., faktu, kad ir smegenys, ir kalba puikiai emuliuoja Universalią Tiuringo mašiną

Kuo čia dėta echolalija? Ogi tiesiog tai senas ir primityvus bihevioristinis bandymas paaiškinti kalbą. Kam ta kalbos logika, jei galim manyti, esą viskas, ką tik kas nors kalba – tėra kažkoks reflektyvus žodžių atkartojimas? Kilo kažkas, gerdamas, pasakė žodį „butelis“, vadinasi, pamatęs butelį, užsimanysi gerti ir pasakysi tą patį žodį. Paprastas aiškinimas, tiesa? Būtent šitas paaiškinimas, ko gero, geriausiai demonstruoja visą paprastų kalbos teorijų neproduktyvumą.

Taip, beje – būtent šitaip kalbos atsiradimas buvo aiškinamas bihevioristų tarpe. Ir JAV bihevioristai (Burrhus Frederic Skinner), ir sovietinis Ivanas Pavlovas, kuris atrado refleksus, aiškino, kad kalba – tai tiesiog kažkokių refleksų rinkinys.

Tiesa, SSRS šita kliedesinga teorija įgavo ypatingą lygmenį – ten Ivano Pavlovo fantazijos persimaišė su vieno tokio pseudolingvisto fantazijomis – toksai Nikolajus Maras sukūrė teoriją apie tai, kad kalba esanti net ne šiaip refleksais, susijusiais su reakcijomis į daiktus, o išvis esą kažkokie tai darbiniai šūksniai. Šūksniai reflektyviai susiformuoja, o paskui kažkaip ten nelabai suprantamai pavirsta į kalbą, o visa kalba išvis tesanti reflektyvių šūksnių kratinys, įgavęs kažkokį ten pavidalą. Na, bet čia kiek per toli nukrypom. Grįžkim prie biheviorizmo.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Sąvokų perrašinėjimas – pavyzdys

Vienas toksai visiškai aiškus vatnikas, galintis tiesiog pavyzdiniu vatniko etalonu būti, kartą Facebook paskelbė labai gerą, rinktinį tiesiog pavyzdį to, kaip yra perrašinėjamos sąvokos. Pavyzdys – gana senas, bent dalinai verstas iš rusų kalbos: kadaise tokius visokie vatnikai ir koloradai platindavo Ukrainoje, o galų gale buvo padarytas ir plakačiukas, adaptuotas Lietuvai.

Labai geras šūdiniausios propagandos pavyzdėlis, skleidžiamas ganėtinai tipinių vatnikų. Anei žodžio apie tai, kas išties yra vatnikai, tačiau daug teiginių, kurie anei per niekur nėra vatą kaip nors savaime identifikuojantys.

Labai geras šūdiniausios propagandos pavyzdėlis, skleidžiamas ganėtinai tipinių vatnikų. Anei žodžio apie tai, kas išties yra vatnikai, tačiau daug teiginių, kurie anei per niekur nėra vatą kaip nors savaime identifikuojantys.

Aišku, pats tą daiktą paskelbęs vatnikas nei nesuprato, kad sąvokų perrašinėjimo pavyzdį skelbia. Nes tiesiog yra pakankamai bukas, kad jam tai būtų pernelyg sudėtinga. Liūdna tai, kad nepaisant tokio buko propagandos atvejo, tąkart pamačiau, kaip kai kurie žmonės, pasiskaitę šitą fufelį, realiai identifikavosi su visokiais vatnikais.

Čia, beje, pastebėkim bendrą panašios propagandos tendenciją: labai dažnas vatinis naratyvas yra būtent toks, kad esą „jei tu esi nepatenkintas valdžia, tai tave valdžios palaikytojai vadina vatniku“. Tai yra visiškas LoL: išties visokias nesąmones darančios valdžios kritika niekaip nesisieja su Putino palaikymu. Bet tuo pat metu kiekvienas Putino palaikytojas bando pateikti save, kaip esą Lietuvos valdžios kritiką.

Gerai, o dabar tiesiog imkim šitą daiktą ir grubiai pakapokim įprastais semiotikos metodais. Ir pasižiūrėkim, kas gi už to slypi. Jau esame panašius dalykus darę anksčiau, taigi, ir dabar gausis lengvai. Iš to gausis ir apie praktinę semiotiką pamokėlė, ir šiaip smagumas. Aš manau, kad jau numanote, kokios čia bus dekonstrukcijos.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Mokslas ir pseudomokslas Sovietų Sąjungoje

Sovietų Sąjungos mokslą valdė ideologija ir politika, persimaišiusi su tiesiog nevėkšliškų aktyvistų kliedesiais ir nuolatinėmis valdžios veikėjų intrigomis. Todėl mokslinė realybė egzistavo tik tiek, kiek jai leisdavo egzistuoti režimo ideologai. Jei kažkokiems ideologams ka nors nepatikdavo, jie pareikšdavo, kad kokia nors mokslinė kryptis esą yra pseudomokslas – o jau tada tuos menamo pseudomokslo atstovus išrepresuodavo. Į visokius mokslinius postus šitaip pakliūdavo visokie intrigantai, o vietoje realaus mokslo atsirasdavo pseudomokslinės teorijos.

Buvo tokių mokslo sričių, kur SSRS visgi pasiekė nemažai. Beveik visos tos mokslo sritys buvo labai stipriai susijusios su karo pramone. Tiesiog ginklai režimui buvo tokie svarbūs, kad jais užsiimantiems mokslininkams valdžia leisdavo neužsiimti ideologiniais kliedesiais. Bet ten, kur kariškių įtakos nebuvo, šarlataniškas pseudomokslas siautėjo nevaldomai.

Buvo tokių mokslo sričių, kur SSRS visgi pasiekė nemažai. Beveik visos tos mokslo sritys buvo labai stipriai susijusios su karo pramone. Tiesiog ginklai režimui buvo tokie svarbūs, kad jais užsiimantiems mokslininkams valdžia leisdavo neužsiimti ideologiniais kliedesiais. Bet ten, kur kariškių įtakos nebuvo, šarlataniškas pseudomokslas siautėjo nevaldomai.

Bene ryškiausiai visas šitas „pseudomokslų“ naikinimas vyko Josifo Stalino laikais, kai banaliai uždrausta buvo genetika, kibernetika, psichoterapija, kvantinė fizika, Einšteino reliatyvumo teorija, o kalbų atsiradimas būdavo aiškinamas kažkokiais darbiniais šūkavimais. Kai kurios to meto sovietinės „mokslo“ teorijos buvo tokios absurdiškos, kad dabar jas prisimenant, sunku patikėti, kad tai išvis galėjo būti.

Skirtingi draudimai, apribojimai ir iškraipymai būdavo skirtingais sovietmečio periodais. Tarpais draudimai, neigimai ir ribojimai būdavo labai dideli ir ilgalaikiai (kaip, pvz., psichoterapijos ar genetikos atvejais), o tarpais – kažkas būdavo draudžiama tik viešumoje, tuo pat metu kuriant atitinkamos mokslo srities institutus. Viskas priklausydavo nuo to, kiek smarkiai kurios nors mokslo srities reikėdavo režimui. Bendrai žvelgiant, Stalino laikais dominavo įvairūs šarlatanai, kurių Brežnevo laikais jau liko nedaug. Kita vertus, Brežnevo laikais viską valdė neįtikėtinas atsilikimas ir stagnacija.

Keista, tačiau kai kurios sovietinio mokslo absurdų nuoplaišos retkarčiais dar išlenda į paviršių, nors jau praėjo daugybė metų. Nesąmonės linkę ilgai gyvuoti.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Buvimas savimi ir psichoterapijos įvadas

Retokai ir mažokai rašau psichologijos temomis. Man pačiam tai gana keista, nes tai viena iš sričių, po kurias kapstausi gana daug ir gana seniai. Kažkaip gal tai pernelyg asmeniška, o gal tiesiog šioje srityje jaučiuosi viską visk dar atrandantis. Atrandantis, nes psichoterapiją suprati tiek, kiek supranti pats save. Kelias į savęs supratimą yra ilgas, o atradimų jame – labai daug.

Ne taip seniai (bene prieš metus kokius) sužinojau, kad Lietuvoje psichoterapeutų sluoksniuose Stephen Karpman Dramos trikampis žinomas keistai menkai, nors tuo pat metu puikiai žinoma Eric Berne transakcinė analizė (beje, pats Eric Berne prie Karpmano koncepto savo rankas irgi pridėjo). Ir keista, bet vis tenka išgirsti kalbų netgi iš vieno-kito kokią nors mokyklą atstovaujančio psichoterapeuto, kad kitos teorijos esą neteisingos ar ignoruotinos, nors išties viskas išties siejasi ir gulasi vienon krūvon kuo gražiausiai.

Kaišiadorių parkas yra labai gražus, aš norėčiau, kad Vilniuje kiekviename rajone būtų po panašų parkelį.

Kažkuriuo metu mums tenka tiesiog imti ir pasižiūrėti į save. Kažkaip kitaip. Mes bandome viską susidėlioti, peržiūrėti, o galų gale atrandame tai, kas svarbiausia – kad mes galime būti patys savimi. Ir tada į mūsų širdis ateina pavasaris.

Ponai psichologija besidomintys, o taip pat gal net ir kai kurie psichologai bei psichoterapeutai, visos tos skirtingos psichoterapinės teorijos kuo gražiausiai susiderina ir gulasi vienon krūvon. Ir daugelis tą puikiai žinote. Gal mažiau apie tai žino kai kurie žmonės, kurie psichologija domisi nebent paviršutiniškai. Tai gal vat tokiems ir bus šis straipsnis. Truputį perteklinai koncentruotas, nelabai rišlus, kartais pernelyg viską supaprastinantis, labai daug ką praleidžiantis, tačiau labai labai glaustas įvadas į psichoterapijos sąvokas ir teorijas, kurias verta žinoti, gyvenant XXI amžiuje.

Pirmas dalykas, kurį būtina įsikalti į galvą, prieš skaitant – tai pats psichoterapijos pagrindas: visi mūsų išmokimai, visos mūsų patirtys, visiškai viskas – tai yra subjektyvu ir asmeniška. Subjektyvu – tai reiškia, kad per kažkur neatitinka objektyvios realybės. Kitaip tariant – tai yra savo esme neurotiška – mūsų suvokimas konfliktuoja su realybe. Taigi, mes visi, be jokių išimčių esame neurotikai.

Antras dalykas, tiesiog sekantis iš pirmojo – tai, kad būti tobulu, ne neurotišku – tiesiog nėra įmanoma iš principo. Tai reiškia, kad būtent tie, kas pretenduoja būti kažkuo tobulais savo jausmuose ir santykiuose (t.y., neigia ir slopina savo neurotiškumą), išties ir turi problemų, kurios yra nesprendžiamos.

Psichoterapijos paradoksas yra toks: santykiai gerėja ir mes patys laimingėjame, kai mes pripažįstame ir priimame save, kitus žmones ir visą pasaulį taip, kaip yra – su visais konfliktais ir neatitikimais. Tik priimdami savo pačių neurotiškumą ir pasakydami sau, kad tai yra visiškai Ok, mes galime pasidaryti tikrais, gyvais, priimančiais kitus žmones ir pasaulį. Kuo labiau mes leidžiame sau būti neurotiškais, tuo mažiau mes būname neurotiškais.

O dabar, jei jau priėmėte tai, kad visi esate neurotikai (na, gerai, ir aš toks), tai galime pereiti prie psichoterapijos pagrindų. Žinoma, tuose pagrinduose daugybė dalykų ne tik kad fragmentiškai užkabinta bus, bet net ir visai neužkabinta. Bet manau, kad visvien vaizdą ir šiokią tokią orientaciją gausite.

Oj, ne, palaukit dar. Dar, prieš jums pradedant skaityti, aš noriu padėkoti porai draugų, kurie mane parecenzavo ir pakonsultavo šiomis temomis.

Ypatingai noriu padėkoti Agnei Matulaitei, kuri yra viena iš garsiausių Lietuvos psichoterapeučių (ir turinti pasaulinį vardą) – žinoma, jai mano paviršutiniškas priešokis prie šių temų turėjo pasirodyti juokingai, bet ji yra tiesiog nuostabi ir recenzuodama labai geranoriškai ir vienareikšmiškai sugebėjo man įkalti tiek vinių kakton, kad aš supratau, kad viską reiks perrašyti, o paskui, pažvelgęs į tai, kiek jau prirašiau, supratau, kad aš šiuo atžvilgiu beviltiškas, o jau tada pagalvojau, kad galiu sau leisti būti netobulu – kokiu tik noriu (taip, aš sau viską galiu leisti, nes tiesiog aš sau galiu leisti viską).

Trumpai tariant, klaidų, netikslumų ir taip toliau čia liko net nepaisant to, kad Agnė Matulaitė į jas labai teisingai pabaksnojo. Bet be jos šis mano ilgas straipsnis būtų daug prastesnis. Ji pakėlė šitai į kardinaliai geresnį lygį.

Taip pat išskirtinai noriu padėkoti ir senam savo draugui, psichologui ir coaching meistrui Audriui Matiukui, kuris kartą man išdėstė pokyčių kilpos esmę, o paskui, kai aš žiauriai supaprastintą tos teorijos variantą įdėjau čia į straipsnį, man davė visą metodinę medžiagą, kuri jūsų laukia atskirai – jau kaip Audriaus straipsnis. Paskaityti galėsite jį jau gana greitai. Ir ten bus tai, ko jūs norite – neįtikėtinai glausta, koncentruota ir ryški medžiaga.

Taip, aš atvirai jums reklamuoju šiuos žmones, nes tai yra žmonės, kurie verti reklamos.

Ir dar, aš noriu padėkoti visiems, kas priėmė ir priima mane tokį, koks esu. Tiems, su kuriais aš galėjau ir galiu būti savimi. Kartais tai išties labai sunku. Ačiū jums.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Diskursų konfliktų išsivystymas

Vos parašiau praeitą straipsniuką, su ta schema, kur apie visokių naratyvų sąryšius ir tuo, kaip iš labai nekaltų dalykų ilgainiui išvystomi konfliktai, išsyk atsirado ir nesuprantančių kažko. Tai specialiai jiems viena schemelė, paaiškinimui. Apie tai, kaip per kelis apsijungimus tas pats pasakojimas gali transformuotis į du visai nesuderinamus, diametraliai priešingus variantus.

Pirminis pasakojimas atitinka realybę, tačiau klausimas su kokiais diskursais jis apsijunginės. Galutiniame rezultate galime gauti du tiek skirtingus pasakojimus, kad iš principo kalbėtis bus neįmanoma - teliks visiškai tiesioginis konfliktas.

Pirminis pasakojimas atitinka realybę, tačiau klausimas su kokiais diskursais jis apsijunginės. Galutiniame rezultate galime gauti du tiek skirtingus pasakojimus, kad iš principo kalbėtis bus neįmanoma – teliks visiškai tiesioginis konfliktas.

Kaip matome, pirminis pasakojimas yra savo esme validus: Lietuvoje išties yra ir bedarbių, ir labai skurdžiai gyvenančių žmonių. Tačiau priklausomai nuo to, kokio diskurso bus paveiktas pirminis naratyvas, gali išsivystyti absoliučiai priešingi rezultatai.

Iš esmės, beje, čia turime Chomsky gramatiką kažkuo primenantį transformacijų variantą, tik skirtą jau ne sakinių, o diskursų prasmės keitimui per naratyvo transformaciją, kaskart pakeičiant semantiką kažkuria kryptimi. Čia jums šiaip tiesiog, kaip nuokrypis į visą tą semiotiką.

Schema labai paprasta:

  • Lietuvoje daug bedarbių, daugelis žmonių neturi už ką pragyventi
    • Bet gal bedarbiai nesugeba rasti darbo dėl to, kad nemoka geram darbdaviui parodyti savo žinių ir nedrįsta pasakyti, kad yra išties verti?
      • Jei jau taip, tai įmanoma rasti gerą darbą
        • O jei įmanoma dar ir rinktis darbą pagal savo pomėgius, tai gal ir išties galime gyventi gerai, sėkmingoje valstybėje?
    • O gal valdžia turėtų pasirūpinti žmonėmis, kad jie darbą turėtų, nes štai tarybiniais laikais tai visi darbą gaudavo?
      • Jei jau taip, tai kalta valdžia, kuri žmones skurdina
        • O dar jei ir vertelgos žmones verčia vergauti, tai kokia prasmė čia pasilikti Lietuvoje, nes juk akivaizdu, kad viskas beviltiška?

Kaip matome, iš vieno pasakojimo gali išsivystyti du naratyvai, kurie tiek nesuderinami, kad vieną iš jų skleidžiantis žmogus absoliučiai nesusikalbės su kitą pasakojimą skleidžiančiu žmogumi. Galutiniame rezultate vieno naratyvo skleidėjai kitus vadins konservatnikais, liberastais ir panašiai, o priešinga pusė vadins vatnikais, buduliais ir taip toliau.

Toje ankstesniame straipsnyje buvusioje schemoje nelabai įmanoma sudėti viso to galimo transformacijų komplekso, tačiau kaip patys galite suprasti, kiekvienas perėjimas link prokremliniško diskurso neapsieina be panašių transformacijų. Kiekvieną kartą suveikia panašūs dalykai.

Propagandos esmė – tai paimti kokį nors gana nekaltą diskurso nešėją ir jį transformuoti į sekantį žingsnį. Žingsnių ir transformacijos taškų yra labai daug, tad propaganda būna įvairiapusė. Daugeliu atvejų galima net neįtarti, kodėl koks nors Rubaltic, Šauksmas, Kantas ar dar kas nors skleidžia kokį nors pranešimą. Tačiau kiekvienas toks pranešimas savo esme yra transformacinis, kiekvienas toks pranešimas yra skirtas tam tikriems žmonėms.

Galime nesunkiai suprasti ir tai, kad jei žmogų, kalbantį apie bedarbystę ir skurdą, tiesiog užsipulsime ir pradėsime aiškinti kad tik alkoholikai ir visokie netiškos tampa bedarbiais ir skurdžiais, tai vargu ar pasuksime jį link sėkmingos šalies diskurso. Dar prastesnis efektas bus, jei sakysime, kad tai tik Rusijos propaganda. Iš neteisingų kontrdiskursų rezultatas bus blogas – kad tai yra ir valdžios požiūris ir kad viskas nepataisoma, t.y., kad lietuva yra žlugusi.

Neužmirškim ir to, kad stipriausias diskursas – tai ne kalbos, o veiksmai. Galimybės lengviau rasti darbą, geresnė socialinė apsauga, geresnė sveikatos apsauga, išgyventi leidžiančios pensijos, lengviau pradedamas smulkus verslas – tai daug stipresni kontrdiskursų variantai, negu bet kokios kalbos. Ir būtent tai gali tapti pačiu geriausiu įrankiu kovoje su Rusijos propaganda.

Taigi, ar mes sugebame pamatyti, kaip realių problemų buvimas yra ilgainiui išnaudojamas priešiškos propagandos? Ir ar mes galime visgi imtis efektyvių veiksmų (ar kontrdiskursų), kurie pasuktų reikalus į gerąją pusę?

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter