Tag Archives: semiotika

Būlio algebra ir argumentavimo klaidos

Gyvenimas man tiesiog ant lėkštutės atnešė iliustraciją praeitam mano straipsniui – apie tai, kaip žinojimo skylės žmonėms iškreipia pasaulio supratimą ir įklampina juos į visiškas klaidas. Ir apie tai, kodėl reikia visgi enciklopedinių žinių – apie viską viską.

Čia pavaizduoti kai kurie iš loginių veiksmų ir kaip jie keičia rezultatą, kai tie veiksmai atliekami su kažkuriais teiginiais. Kita vertus, norint atlikti veiksmus, pirma reikia iš kažkur išskirti pačius teiginius, o paskui dar ir įsitikinti, ar teiginys yra klaidingas, ar teisingas.

Atvejis buvo labai paprastas: vienas senas mano draugas, prisiskaitęs kažkokių lazutkų, apspango ir ėmė kartoti visiškai absurdiškas demagogines nesąmones, nesuvokdamas, kad išvis daro klaidas. Klaidos buvo paprastos – iš tų, kur vietoje loginių sekų yra pritaikomos asociatyvinės, kurios išties su jokiomis logikomis nieko bendro neturi.

Problema buvo ta, kad anas draugas negalėjo netgi suprasti, kas su tomis jo asociatyvinėmis sekomis yra ne taip. Tą, deja, teko suprasti man. Ir kai aš supratau ir paklausiau, ar jis mokinosi Būlio algebros, jis atsakė, kad kadangi mokykloje nemokė, tai nesimokino.

Štai taip ir pasidarė man aišku, kaip žmogus nesuvokia elementarių nesąmonių, kurios būna rašomos.

Džordžo Būlio (George Boole) algebra yra pagrindas visai šiuolaikinei matematikos teorijai, o kartu ir metateorijai, o tuo pačiu – ir išvis visoms teorijoms, ir kartu ir tai pačiai mano neretai minimai semiotikai. Taip, semiotika irgi paremta tuo pačiu – norint suprasti tekstą, reikia jį skaidyti į teiginius ir paskui tikrinti, transliuojant. Transliavimo taisyklės yra tokios, kad transliuotas teiginys turi būti tapatus pagal savo prasmę pirminiam teiginiui. Na, žodžiu.

Žodžiu, na taip jau gavosi, kad gavau sau atvejį, kuris man pačiam parodė, kiek būtina yra turėti įvairių sričių žinias.

Ai, beje, šiaip dėl įdomumo: George Boole, sukūręs loginę algebrą (kur vietoje skaičių yra teiginiai, kurių reikšmė yra tiesa arba melas), buvo faktiškai totalus savamokslis. Nors nebaigęs formalių mokslų, jis mokėsi, mokėsi, mokėsi, kol galų gale nutarė kad reiktų gal pasimokyti kokiame universitete, o tada paaiškėjo, kad jam prieš tai reikia praeiti krūvą mokymų vien reikalingiems popieriams gauti, tad jis į tą mokslą universitete nusispjovė. Baigėsi tuo, kad visvien jis tapo matematikos profesoriumi, o galutiniame rezultate – tuo žmogumi, kuris padėjo pagrindus visai šiuolaikinei (revizuotai) matematikai – tai pačiai, kuri jau paremta metateorija. Ai, ir kartu dar ir kompams pagrindus padėjo – visi kompiuteriai tėra ne kas kitas, o Būlio algebros skaičiuotuvai.

Pats George Boole buvo kuo geriausias pavyzdys, kad esmė yra ne formalūs popieriai, o enciklopedinės, plačios žinios, kurios leidžia apjungti įvairias mokslo sritis į vieną.

Taigi, šiandien čia bus jums truputį apie Būlio algebros pagrindus ir logines operacijas. Kad būtų truputį mažiau klaidų tose analizėse, kurias mums visiems tenka daryti.

Continue reading

Iš kur atsirado semiotika

Aš labai seniai nerašiau apie semiotiką. Ir aš labai nemėgstu durnių. Tiksliau, itin nemėgstu vienos labai specifinės durnių rūšies – tokių, kuriems smegenų trūksta, noro gilintis ir aiškintis – irgi trūksta, bet užtat yra didžiulis perteklius tūpo pasitikėjimo savo durnu „nesupantu, nežinau – vadinasi nesąmonė, kliedesius čia man pasakoja„.

Jūs nesuprantate semiotikos? Aš jums ją paaiškinsiu taip pat suprantamai, kaip ir visada 😀

Yra vienas dalykas, kurį aš žmonėse gerbiu ir pats bandau to laikytis – tai noras aiškintis ir sužinoti kuo daugiau. Kai aš rašau kokį nors straipsnį, aš perverčiu bent 10-20 kartų daugiau medžiagos, nei tame straipsnyje būna. Nes reikia suprasti, apie ką rašai. Ir yra vienas dalykas, kurio aš žmonėse visiškai negerbiu – tai savimyliškas nenoras nieko aiškintis ir sužinoti, laikant save savaime tokiu tobulu, kad tiesiog viską žinai.

Durnių būna visokių. Būna ir šiaip nieko nesiaiškinančių, o būna ir tokių, kurie įklimpsta į kažkokią sritį ir nemato jokių dalykų, kurie absoliučiai greta, beveik panosėje. Ir kai kada tokie žmonės irgi elgiasi kaip tie patys durniai, tik dar užtikrinčiau, nes jaučiasi žinantys kažkurią sritį pakankamai gerai, kad visa kita jiems tiesiog neegzistuotų.

O aš vat nežinau, nes gal aš tiesiog neturiu to jausmo, kad aš viską žinau. Aš jaučiuosi nuolat daugybės dalykų nežinantis. Ir dėl to nuolat įtariu, kad kažko nežinodamas, aš kažką praleidžiu ir dėl to aš nuolat kapstausi, vis stengdamasis sužinoti dar daugiau. Ir paskui būna, kad nustembu, kaip, pvz., koks nors matematikas gali nežinoti, kad kompiuteriai, programavimas ir išvis visas IT yra ne kas kita, kaip apčiuopiamą pavidalą įgavusi matematinė metateorija, o pati ta metateorija – tėra tiesiog mokslas apie kalbą, skirtą formulavimui, analizei ir įrodymams. Man tokie momentai būna visiškas wow.

Čia panašiai, kaip būna, lyg kalbėtum su kokiu nors gydytoju ir staiga suprastum, kad tas gydytojas nuoširdžiai nežino apie tai, kad virusai nėra bakterijos. Taip, būna ir tokių atvejų, for real.

Žodžiu, šiandien aš jums tiesiog pasaką paseksiu, apie matematiką, Greimą ir kompiuterius.

Continue reading

Koks sąryšis tarp SSRS, meilės Rusijai ir karo?

Seniai seniai, dar prieš visą Rusijos invaziją, buvo padarytos Ukrainos apklausos – kaip žmonės vertina santykius su Rusija. Tai vyko 2012 metais, bet jau tada pasimatė bėdos – Donbaso gyventojai tuos santykius įsivaizdavo kažkaip neadekvačiai gerai. Gana įdomius rezultatus rodė ir krūva kitų tyrimų, pvz., apklausos apie tai, su kuo norėtųsi turėti bendrą valstybę ar kokia šalis yra tavo Tėvynė.

Vimdančiai atrodantis diskursas apie tėvynę SSRS – ne šiaip sau šleikštus. Už to slepiasi daug blogesni dalykai, nei gali pasirodyti. Panagrinėsime čia tą SSRS nostalgiją Greimo kvadratais – pasimatys propagandos reikalai, kurie yra realiai nusikalstami.

Akivaizdu, kad rengiantis invazijai į kitą šalį, agresoriui būna kraštutinai svarbu pasukti visuomenės nuomonę taip, kad būtų kuo mažiau agresijai besipriešinančių žmonių ir kuo daugiau agresiją palaikančių žmonių.

Galima tokį pasirengimą įvardinti kaip du tikslus:

  • Priešintis linkusių žmonių nuomonę pakreipti taip, kad jie pasipriešinimui nematytų jokios prasmės ir poreikio.
  • Neutralių žmonių nuomonę pakreipti taip, kad jie imtų palaikyti invaziją.

Štai šiuo atžvilgiu ir verta panagrinėti kai kuriuos gyventojų vertinimus, kurie Rytų Ukrainoje (Donbase – Donecke, Luhanske) buvo prieš visus karo įvykius.

Continue reading

Kuo propaganda skiriasi nuo požiūrio

Čia ne tik bus truputis apie skirtumus tarp požiūrio (ir jo atstovavimo) bei propagandos. Čia bus ir truputis įvado į kai kurias semiotikos sąvokas, kurios labai durnai visiems skamba. Tiksliau, apie vieną sąvoką – apie paradigmą. Kas tai yra ir kaip tai veikia. Suprasite ir tada jau apie propagandą susigaudysite geriau už daugelį tos pačios propagandos skleidėjų.

Kaip jau išsyk matosi iš schemos, į tuos pačius dalykus galima žiūrėti labai įvairiai, iš visokių taškų. Bet be tikrų dalykų (pažymėti žaliai) yra ir visokių išsigalvojimų (pažymėti raudonai). Štai čia ir atsiranda esminis skirtumas.

Taigi, pradėkim nuo paveiksliuko – schemos, kuriame pavaizduoti visokie dalykai. Raidėmis (išskyrus X ir Y, kurios simbolizuoja nesamus skaičius) pažymėti tam tikri informacijos ar kažko ten skleidėjai. Skaičiais – kažkokie dalykai, kuriuos tie skleidėjai mato ir apie kuriuos tie patys skleidėjai kalba.

Continue reading

Kodėl marginalai nekenčia Andriaus Tapino?

Jau seniai galima pastebėti, kaip visokie marginalai, lyg apsiputoję taškosi apie tai, koks Andrius Tapinas blogas. Kaip jis nuteisia ką nors, kaip jis ten gali sau leisti turėti savo nuomonę ir panašiai. Iki to net prieina, kad pradeda lyg kaltinimus (kaltinimus kuo? teisėtais dalykais?) aiškinti, kad Andrius Tapinas ruošiasi tapti Lietuvos prezidentu.

Andrius Tapinas yra tas žmogus, kuris daro gerus darbus ir kovoja prieš stagnaciją, korupciją bei bukumą. Tai yra akivaizdu. Ir jis, negana to, yra protingas. Ir štai todėl marginalai kraustosi iš proto.

Dėl durnumo marginalams netgi nepavyksta suprasti, kad jei Andrius Tapinas eis į prezidentus – tai bus tiesiog nuostabiausias dalykas Lietuvai. Blogai tik tas, kad iki šiol daugybę metų jis kategoriškai atsiriboja nuo politikos. Ką padarysi. Na, bet aš čia nukrypau, nes ne apie tai šis straipsnis.

Pastebėkime, kad aiškinimus apie Andriaus Tapinio blogį (ir dar su tokiais žodžiais, kaip „tapinizmas“, „tapinokratija“, „tapinoidai“ ir pan.) skleidžia pirmiausiai būtent marginaliausi sluoksniai. Tie, kurie tiki sąmokslų teorijomis, tie, kurie balsuoja už baisiausius populistus, tie, kurie išrenka korupcionierius, tie, kurie patys yra baisūs nelyg kažkokie urvažmogiai.

Realiai čia labai paprasti dalykai – kaip tik tas atvejis, kur semiotika labai padeda viską sudėti į vietas. Tiesiog struktūrinė analizė – paimam požymius (atributus), pozicijas – ir gausime atsakymus. Šįsyk išties labai paprastai ir greitai.

Continue reading