Category Archives: Vadyba ir marketingas

Vadyba, marketingas, įmonių ir organizacijų valdymas

Karpmano Dramos trikampis ir santykiai tarp gydytojų ir pacientų

Pasitaikė čia man perskaityti naują, bet visiškai tipišką, pasikartojančią istoriją iš lietuviškos medicinos: žmonės atvežė močiutę į ligoninę, močiutė sirgo, ligoninėje – dar labiau apsirgo, visokios komplikacijos prasidėjo, o paskui dar ir medikai kažkaip reagavo ne taip kaip reikia, ir visai ten kažkaip viskas pasidarė blogai.

Būna baisu, kai lyg ir lygioje vietoje kyla Drama. Tad šiandien apie tai ir pakalbėsime – kaip kyla dramos, kodėl jos kyla, ką daryti, jei jau kilo ir ką daryti, kad išvis tų dramų nebūtų.

Aišku, kalčiausiu šioje istorijoje liko kažkoks gydytojas rezidentas, nes močiutės giminės pamatė, kad anas, paėmęs kažkokius popierius (gal ligos istoriją), kažką daro su savo telefonu, kažą ten skaito. Matyt feisbukus naršo. Suprantate, internetus brauzina, vietoje to, kad gydytų ar kažko ten mokytųsi.

Istorija, nors ir tipiška, visgi įdomi, nes aspektų joje atsiskleidžia daug – pvz., akivaizdus, akis badantis mechanizmų dėl artimųjų informavimo trūkumas: artimieji paskambina į ligoninę, o ligoninė informacijos nesuteikia, nes juk slapta viskas. Ir lyg ir paprasta tai suprasti, ir lyg ir procedūros neleidžia, ir neaišku, ką tada daryt.

Sprendimas čia būtų paprastas: pakaktų ligoninėje išduoti unikalų identifikacinį kodą ir pagal jį galima būtų gimines informuoti, nepažeidžiant jokių ligos slaptumų. Tai padaroma su faktiškai nulinėmis investicijomis, bet tam reikia trupučio procesų valdymo žinių.

Akis bado ir aiškus pacientų ar jų giminių nesuvokimas, kad gydytojai šiais laikais Internetu (ypač Pubmed ir pan.) naudojasi kraštutinai aktyviai, ir tai padeda išgelbėti gyvybes. Ir ypač tuo naudojasi naujesnė gydytojų karta. Ir ta pati naujesnė gydytojų karta labai dažnai dar ir tarpusavye konsultuojasi – ir wow, tas daroma per tuos pačius Facebook messengerius bei panašias programas. Pacientai dažnai tiesiog nesuvokia, kad gydytojas, čatinantis feisbukuose ir besikapstantis po internetus, dirba daug daug geriau.

Visgi dar įdomiau yra tai, kaip ir kodėl išvis išsivysto tokios dramos, kai pacientai ar jų artimieji, netgi esant geram gydymui (ir jau juo labiau esant blogam gydymui, o toks kartais irgi būna) sukelia didžiulius skandalus, pasiekiančius spaudą. Ir ką reiktų daryti, kad būtų kitaip.

Šiame straipsnyje aš pradėsiu nuo šiokio tokio ekskurso į transakcinės analizės ir Karpmano Dramos trikampio pagrindus, paskui panagrinėsime atvejį, kuris kažkiek kažkuo primintų kažkokį realų (bet tai nebus realus atvejis, nes aš jį išsigalvojau), o tada – sprendimo mechanizmus. Pamatysime, kaip kai kurie dalykai gali būti gerai pataisomi, jei tik supranti, kaip tie dalykai išvis veikia.

Continue reading

Apie mokesčius ir investuotojus

Ne taip seniai buvo nemažas skandalas: U2 vokalistas Bono (Paul David Hewson) pasitraukė iš investavimo Lietuvoje – po to, kai paaiškėjo, kad buvo kažkokių keistumų su mokesčių nesumokėjimais 2012 metais. Anuomet per kažkokią klaidą (ar neklaidą) kažkokia investicijas gaunanti įmonė, kuri valdo prekyos centrą „Aušra“ Utenoje, kažko nesumokėjo, o paskui mokėjo delspinigius.

Bono aka Paul David Hewson moka padainuoti. Ir todėl naivios dainelės apie „oj, čia tik klaidelė buvo“ jo nepaveiks. Finansines dainas jis irgi moka. Ir puikiai žino, kokius dalykus gali reikšti mokesčių slėpimas.

Aš labai trumpai čia pasakysiu vieną labai labai svarbų dalyką apie mokesčius ir jų slėpimą: nors atrodo, kad šitaip pinigų susitaupo, išties tokie taupymai atima bet kokias galimybes gauti didesnių investicijų. Ir netgi šiaip ima trukdyti suvaldyti finansus.

Investuotojai nebūna kokios nors stebuklingos moralinės fėjos, kurios dėl gilaus dvasingumo norėtų mokėti kuo daugiau mokesčių. Tačiau investuotojai, ir ypač dideli investuotojai – tai žmonės, kurie perka, parduoda ir augina didelius pinigus. Realiai didelius. Ir jie labai gerai žino, kokie požymiai visada reiškia riziką, kad investuoti pinigai pražus

Continue reading

Kai negali kontroliuoti kokybės

Žinote tą anekdotą: atvažiuoja senukas su senu supuvusiu žiguliu į remonto dirbtuves ir prašo, kad jam bent kažkuo jį pagerintų, pridėtų bent kokią nors Mercedes detalę. O dirbtuvėse sako:
– Taigi kam tau, tavo žigulys beprasmis, niekas jo jau nepagerins.
Senukas tada prašo bent jau langų valytuvų varikliuką iš merso įdėti. Meistrai sako:
– Jei tą padarysim, tai tavo žigulį į šonus per lietų mėtys.
Senukas nesupranta – klausia, kodėl. Meistrai paaiškina:
– To variklio galingumas už žigulio didesnis.

Šitas Fiat Multipla yra maždaug milijoną kartų kokybiškesnė ir maždaug 100 kartų gražesnė už naują žigulį. Kai per 20 metų šita Multipla supus, ji bus maždaug 1000 kartų patikimesnė ir 50 kartų gražesnė už naują žigulį.

Šitas anekdotas išties yra apie tai, kad perteklinė ir tik vieną sritį apimanti kokybė kainuoja labai daug, o jai atsiradus tiktai kažkuriame gamybos ar paslaugų proceso dalyje, ji kartais gali netgi pabloginti visą situaciją.

Sunkiau pastebimas anekdoto paradoksas yra kitas: jei kokybė būtų gerinama tik truputėlį, bet visur, keičiant visas detales – žigulys pavirstų į Fiat. Ir tai jau būtų visai neblogas sprendimas, nes netgi supuvęs Fiat yra geresnis net už naują žigulį.

Jums neatrodo, kad šiame anekdote jau matosi kažkokia kokybės valdymo problema? Žigulys yra toks prastas daiktas, kad net neaišku, nuo ko jį gerinti. Viskas ten per daug blogai.

Continue reading

Šūdina valdiškų įmonių defokusacija

Lietuvos paštas kažkada išnaikino pašto dėžutes, skirtas laiškų išsiuntimui. Nes esą daug pinigų kainuoja iš jų laiškus paimdinėti. Rezultatas – per kelioliką metų žmonės užmiršo kaip laiškus siųsti. Lietuvos paštas tapo merdinčia nesakysiu ko skyle. Ir jie dabar, kaip kartą sakė kažkas iš pažįstamų, jie prekiauja kažkokiomis paduškėlėmis, o norint ką nors per juos išsiųsti… Aš nesakysiu nieko, bet tai tiesiog man pasirodė neįmanoma.

Kai būna defokusacija, sunku net ir suprasti, kas išvis per problemos vyksta. Ar atpažįstate, kokios čia įstaigos vadovas nuotraukoje? Štai taigi… Kai toks defokusuotas vaizdas, tai ir atpažinti nesigauna.

Lietuvos geležinkeliai kažkada išgriovė geležinkelio liniją į Alytų, nes tipo krovinių mažai. Paskui ir liniją į Latviją. Dabar gavo baudą už pastarąją – 28 milijonus. Buvęs vadovas, Stasys Dailydka, nemato tame problemos. Jūs suprantate, tiems tipažams atrodo, kad geležinkelių ardymas yra geležinkelių veiklos gerinimas. Aš labai tikiuosi, kad pasikeitusi vadovybė ten imsis totalaus senų degradų valymo.

Susisiekimo paslaugos ir VVT pasiekė to, kad būtų išnaikinti mikriukai, kurie esą kėlė kažkokią konkurencijai klaikiems griuvėsiams, vadinamiems VVT. Jūs nematėte, kaip tai atrodo – tai valstybinė įmonė, kurioje darbuotojams yra tokio baisumo sąlygos, kad aš privačiame versle nieko panašaus išvis nesu matęs. O SP žinote, kuo užsiima? Keleivių tikrinimu (nors tą puikiai išsprendžia įlaipinimas per priekines duris) ir maršrutų derinimu (nors tai išvis yra absurdas). T.y., neaišku kam reikalinga veikla.

Tai yra valdiškos organizacijos, į kurias realiai baisu žiūrėti, nors jos yra pakankamai skirtingos. Tiesiog baisu žiūrėti vien dėl to, kaip absurdiškai jos dirba ir kaip jos pačios nemato iki kokio absurdo jos yra priėjusios. Ir problema yra ne tame, kad kokie nors politikai ar dar kažkas ten blogai veiktų – problema yra tame, kad tose organizacijose tiesiog neaišku kas užsiima neaišku kuo, ir tai tęsiasi tol, kol visas marazmatinis šūdas užrūgsta tiek, kad ima putoti ir lietis per kraštus. O mes tada stebimės – iš kur čia šitiek šūdų lenda.

Continue reading

Ką reiškia „pilnai apkrauti žmones darbu“

Senokai nerašiau vadybos temomis. Tai šiandien truputį pastebėjimų duosiu – visai iš praktinės vadybos, tačiau skirtų tiems, kas jau kažkiek pažengę, turintys kažkokios patirties ir supratimo. Attinkamai, viską duosiu be didelių aiškinimų, o tiesiog su keliomis esminėmis sąvokomis ir praktiniais apkrovimų rezultatais, kurie gaunasi tada, kai vykdomi reaktyviniai darbai.

Jei norite, kad ugniagesiai visada spėtų užgesinti gaisrą, jų apkrovimas darbu turi būti artimas nuliui. Jei jie bus apkrauti darbais, daugelio gaisrų užgesinti jie tiesiog nespės. Žodžiu, melskitės, kad gaisrininkai darbo neturėtų ir nieko neveiktų.

Pirmiausiai pradėkime nuo dviejų esminių sąvokų:

  • Reaktyvinis darbas reiškia, kad kažkur įvykis įvyko (pvz., klientui į galvą šovė) ir todėl reikia tą darbą daryti. Daryti tiesiog todėl, kad klientui prireikė. Reaktyvinis – tai reiškia, kad daromas kaip reakcija, į kažką reaguojant.
  • Proaktyvinis darbas – tai toks, kuris gali būti planuojamas, savo paties susigalvtas ir susidėliotas. Proaktyvinis – tai reiškia, kad daromas aktyviai, priešingai nei reaktyvinis.

Reaktyvinio darbo pobūdis yra toks, kad jis visada pertraukia proaktyvinį darbą. Kadangi reakcijos prioriteto nustatymas yra išorėje (ne pas vykdytoją), tai realus reaktyvinio darbo prioritetas visada gaunasi aukštesnis nei proaktyvinio darbo.

Continue reading