Tag Archives: kalbainiai

Labą dieną, VLKK kabutės

Aš kažkada jau rašiau apie kabutes, su kuriomis VLKK bei kitiems kalbainiams yra gilios problemos. Tokios gilios, kad jie nei nesupranta, ką jie ten daro. Problema čia labai paprasta – jie tiesiog nesupranta, kas ta gramatika ir kam išvis tos gramatikos reikia. Iš to kyla prisirišimai prie kokių nors visiškai jokio lietuviškumo neturinčių menamai lietuviškų kabučių, kurių skirtumo anie net nesupranta.

Į jus žiūri kalbainystės katė.

Su kabutėmis bendru atveju yra labai paprasta: bazinė kabučių funkcija yra teksto išskyrimui, nurodant, kad jose patalpintas tekstas nėra pagrindinio teksto gramatinė dalis. Kitaip tariant, mes galime turėti tekstą „labas, bezdaliukai“, o tas tekstas bus kabutėmis išskirtas iš einamojo tam, kad būtų parodyta, jog kabutėse esantis tekstas nėra gramatinė einamojo teksto dalis.

Continue reading

Kalbos policija

Neseniai buvo tas pristatymas, kuriame kalbėjome apie knygą, kuri tiesiog pritvoja kalbainystės bandymus vaizduoti kažkokį mokslą. Knygą sudarė Loreta Vaicekauskienė ir Nerijus Šepetys, o efektą ji jau kelia tokį, kokį ir sakiau – dabar eina ignoravimo stadija, o greitai bus ir visiškas pasiutimas.

Ačių, siūlau Audronę į VLKK pirmininkes. Ir jai tai bus gerai, ir VLKK tai bus gerai. Kodėl gi ne? Juk reikia išlaikyti pirmaujančius kalbos reguliavimo tempus.

Kad kalbainystė (kalbos dusinimas) savo esme yra tokia nesąmonė, kad karjerą anose institucijoese galėtų padaryti netgi kokia Audronė Pitrėnienė – tą kaip ir galime suvokti. Priminsiu jums, kaip už kalbinę švarą kovojanti VLKK sugebėjo per kažkokius 2009 metais vykusius ištiktukų rinkimus priimti žodį „jablynkšt“, nei nesuprasdama, ką tas žodis reiškia ir iš kur atėjęs. Toks nesupratimas – tai išties kažkas panašaus į tą garsųjį Pitrėnienės „ačių“.

Bet nors ir taip baisu viskas, aš dar kai ką patikslinti noriu. Kad atsirastų suvokimo, jog pas mus realiai prasta padėtis.

Tiesiog Rimvydas Valatka per aną pristatymą minėjo, kad panašūs į mūsiškius reguliavimai tėra Čekijoje ir Rusijoje. Dėl Čekijos aš nesu tikras (įtariu, kad ten daugiau yra noro reguliuoti, nei reguliavimo), o vat dėl Rusijos… Lietuva čia smarkiai ją lenkia, ir Rusija daug ko galėtų pasimokyti blogąja prasme. Ir, beje, po truputį ir bando mokytis.

Continue reading

Prasmių magija ir Greimo kvadratas

Ponai ir ponios, jei patys straipsnių nerašote, tai gal ir neskaitykite šio straipsnio apie semiotiką. Nes šitas straipsnis skirtas tik blogeriams ir žurnalistams. O ir tai ne visiems, o tik tiems, kas rašo protingomis temomis ir kažką nagrinėja bei analizuoja, o ir išvadas pateikia. Niekas kitas nesugebės čia nieko suprasti, o jei ir sugebės, tai bus neįdomu.

Čia slepiasi visa magija, kurios dėka protingi ir teisingi dalykai skiriasi nuo durnų ir neteisingų. Kadaise toksai Hermis Trismegistus kai išdėstė tą struktūrą, tai nuo to laiko šita struktūra ir susukinėja žmonėms galvas. Labai atidžiai patyrinėkite šitą schemą, jei norite išmokti rašyti protingai.

Čia slepiasi visa magija, kurios dėka protingi ir teisingi dalykai skiriasi nuo durnų ir neteisingų. Kadaise toksai Hermis Trismegistus kai išdėstė tą struktūrą, tai nuo to laiko šita struktūra ir susukinėja žmonėms galvas. Labai atidžiai patyrinėkite šitą schemą, jei norite išmokti rašyti protingai.

Trumpai tariant, reikalas paprastas: galima parašyti straipsnį apie ką nori, bet klausimas, ar kas nors supras. Ir klausimas, kuris dar didesnis – ar pats save suprasi ir nenusišnekėsi. O toksai variantas irgi daugeliui pasitaiko, o paskui tenka skųstis, kad kažkodėl visi durniumi vadina.

Tai aš jums čia išaiškinsiu, ką daryti, kad ir kiti lengviau suprastų, ir kad durniumi (ar durne) kas nors nevadintų. Žodžiu, kaip bent jau dalinai savo pačių nusišnekėjimus atpažinti ir išfiltruoti. Jei visai jau paprastai – tai duosiu kai ką iš pačių sunkiausių ir labiausiai esminių semiotikos pagrindų.

Continue reading

Kaip atskirti kalbajobą

Vakar pas mane į blogą atėjo pusprotis kalbajobas*, kuris su begaliniu pasitikėjimu ėmė skleisti kažkokius kliedesius apie tai, kad negalima vartoti** žodžio „kad“ su bendratimi. Ir dar kažką vograuti apie puskalbę*** ir dar ten kažką. Gerai, kad nepradėjo dar pasakoti, jog į kokią nors kalbos inspekciją kreipsis.

Pasitikėjimas savimi pas tą tipą buvo toks, kad jis net trystelėjo kažką apie tai, kaip „čia tau ne tiuringai su bebidžiais, kad apie kalbą šnekėtum“. Aš jau senokai galvojau, kad tokių daugiau nebepamatysiu, nes paskutinius porą metų visokie kalbiniai puspročiai manęs bijo nelyg kokio pragaro išperos. Aišku, yra toje baimėje pagrįstumo, nes neprotinga eiti į mano blogą ir kažkokius kliedesius rašinėt.

Kad daryti dalyką, konkretumo nereikia. Bet kad darytum konkrečiai - jau reikia pagalvoti, kur darysi. Tačiau ir vienu, ir kitu atveju, smegeninė turi būti netuščia, o smegenys joje - nemirę, nes kitaip - jei ir darysi, tai kur papuola, o tada visi negražiais žodžiais vadins, pvz., sakys, kad esi kalbajobas.

Kad daryti dalyką, konkretumo nereikia. Bet kad darytum konkrečiai – jau reikia pagalvoti, kur darysi. Tačiau ir vienu, ir kitu atveju, smegeninė turi būti netuščia, o smegenys joje – nemirę, nes kitaip – jei ir darysi, tai kur papuola, o tada visi negražiais žodžiais vadins, pvz., sakys, kad esi kalbajobas.

Bėda su kalbajobais yra labai paprasta: jiems trūksta smegenų. Tiksliau tai netgi ne šiaip bėda, o skiriamasis požymis – kalbajobas yra besmegenis. Protingų kalbajobų elementariai nebūna, nes pati kalbajobystė yra tiesiog nesuderinama su protu. Kaip tik todėl kalbajobai amžinai ima kliedėti visokias nesąmones, o bandant susišnekėti kažką, nieko, ką besakytum, jie negirdi, o tik labai užtikrintai įsivaizduoja, kad jie patys yra kieti, o vat aplinkui juos – vieni durniai. T.y., būna tipiškas Dunning-Kruger efekto atvejis visame gražume.

Continue reading

Idiotinės kalbainijos diskursas

Aš jau esu sakęs, kad kalbainystė yra tiesiog neišpasakytas durnumas. Bet tas durnumas yra nuostabus (savo baisumu) ir neįtikėtinas – jis perauga visas įmanomas ribas, jis perauga tas ribas tiek, kad tuo netgi neįmanoma patikėti. Todėl aš turiu jums parašyti apie tą fenomeną – kalbainiškąjį (o gal tiksliau – kalbajobiškąjį) diskursą.

Kai kuriose atbukimo stadijose viskas pasidaro nepataisoma.

Kai kuriose atbukimo stadijose viskas pasidaro nepataisoma.

Absoliučiai nesuvokiamas, visiškai užribinis (ne vulgariąja prasme užribinis, o realiai – pramušantis suvokimo ribas) kalbajobų durnumas atsiranda dėl to, kad kalbainiai savo idiotizmais keičia kalbą. Keičia tą įrankį, kuris leidžia mąstyti.

Continue reading