Britney Spears

Tag Archives: Britney Spears

12 dalykų, kurie yra aukštas lygis šiais laikais

Su draugais bekalbant, kilo tokia mintis man, kad šiais laikais visai ne tie dalykai yra lygis, kaip kad anksčiau. Anksčiau buvę narcisistiški lygio atributai praranda jau prasmę, nes tuos pat narcisistinius dalykus turi visi, tiesiog visi. Arba jei ir ne visi, tai kas antras – ir visai tai neįdomu niekam. Būti išskirtiniu – visada lygis, bet lygis būti išskirtiniu – tiktai tada, kai esi išskirtinis. Būti tiesiog madingu milijono žmonių klonu – tai niekada nėra lygis.

Aukštas lygis – tai tada, kai į tave kiti žiūri ir jaučiasi žiūrintys iš apačios į viršų, nes tu jiems esi lygis. Išties tai labai lengva pasiekti aukštą lygį, jei rūpiniesi savimi ir priimi kitus kokie jie yra. Aš pažįstu labai daug žmonių, kurie yra tikrai aukštas lygis.

Kadaise kažkokie neformalūs judėjimai bandydavo išsiskirti, protestuodami prieš ką nors, bandydami būti savimi, ieškodami ko nors naujo – taip rasdavosi bytnikai, hipiai, pankai, metalistai – bet paskui tai kažkaip ėmė smukti. Reiveriai jau netapo tokia ilgai gyvuojančia karta, emo, kurie ieškojo emocijų – išvis buvo užmiršti kaip nesusipratimas, o galų gale atsirado hipsteriai.

Kas yra hipsteris? Tai tiesiog kažkoks tipo hipis, bet be idėjos – tiesiog norintis atrodyti išskirtiniu, kitokiu. Todėl pasukantis nuo visokių konservatyvių ar įprastų apsirengimų link hipiškų, o paskutiniais metais – ir link metalistiškų, pankiškų ar dar kokių nors. Būdinga, kad iš viso to lieka tik imitacijos. Kaip pvz., kokia nors striukė, atrodanti lyg metalistiška, bet pasiūta iš plonytės dirbtinės odelės, kurią galima rankomis suplėšyt.

Na, jūs supratote – tai yra išskirtinumo imitavimas. Nes už to neslypi jokia prasmė, jokia priežastis. Daiktai dažniausiai tėra išskirtinumo imitavimas. Tu turi gerą daiktą? Tai čia daiktas išskirtinis, o ne tu.

Tikras išskirtinumas – tai toks, kuris turi priežastis, toks, kuris leidžia pats iš savęs kitiems pasakyti – „aš esu toks, ir aš sau galiu tai leisti“. Toks pasakymas savaime sako viską.

O kas bus tie išskirtinumai, kurie nėra savęs imitavimas? Aš nežinau tiksliai (būtų gerai, jeigu jūs papildytumėte), bet gal štai tokie:

Nešioti akinius. Tai bene vienintelis, retas, senas ir kartu geras išskirtinumas, nes jis apie tai, kad gali sau ant veido užsikabint kažkokį daiktą, kuris atrodo taip kaip tu pats nori. Ir tas daiktas yra stiprybės įrodymas, nes jis pataiso tai, kas tūkstančius metų atrodė kaip nepataisoma silpnybė – prastas regėjimas. Dabartiniai akiniai būna visokie – ir brangesni, ir pigesni, įvairiausių formų – jei jūs seniai nebuvote akinių parduotuvėje – labai patariu nueiti. Ir netgi jei jūs niekada nebuvote akinių parduotuvėje – patariu nueiti. Japonai, beje, nešioja netgi akinius be dioptrijų – nes taip jaučiasi kieti. Ir jie akinius nešioja netgi kai nešioja korekcines linzes. Tiesiog akiniai visada yra lygis.
Darytis kokybišką manikiūrą. Ir moterims, bet labiausiai – vyrams. Ne kažin kokį, nedidelį, minimalų, bet rūpestį nagais. Purvinos panagės iš tolo rodo, kad esi tiesiog purvinas paršas. Nagai, kurie tiesiog apkirpti, o paskui apdildinti dilde – rodo, kad gali rūpintis savimi, savo savijauta, išvaizda, o tai reiškia – kad moki rūpintis ir darbais, ir kitais žmonėmis. Labai smulki smulkmenėlė, kuri žinantiems labai daug ką pasako. Apie moterišką manikiūrą nei nekalbu – pagal jį apie moterį galima pasakyti daugiau, nei pagal drabužius. Darytis manikiūrą yra lygis.
Turėti savo psichoterapeutą (ar psichoterapeutę). Absoliuti dauguma Lietuvos gyventojų sau negali to leisti – kad ir dėl to, kad tai banaliai per brangu. Ypač jei psichoterapeutas ne iš kokio nors KET, o iš kokios rimtesnės, giluminės psichoterapijos krypties. Pagal tą, beje, galima atskirti ir runkelius – žemo intelekto asmenims žodis „psichoterapija“ ar „psichologas“ asocijuojasi su durnynais, o psichologijos ir psichiatrijos jie išvis neskiria. Galima suprasti, kad tokie žmonės ne tik tūpi kaip vazonikai, bet ir šiaip nemalonūs, nes nesirūpina nei savo, nei aplinkinių emocine būkle. Žodžiu, turėti savo psichoterapeutą yra lygis.
Daryti klaidas yra lygis. Kai darai klaidas – tai reiškia, kad jas pripažįsti, apie jas kalbi, iš jų mokaisi ir išmoksti kažko naujo. Tai reiškia mokymąsi. Kai mokaisi – tai reiškia, kad klaidų nekartoji antrą kartą, o tiesiog jas pripažįsti ir iš jų kažką išmoksti. Ir tada pats jautiesi geriau, ir kiti tave gerbia, ir žmonės tiesiog žavisi tavo darbu, o tavo darbas gaunasi geresnis, nei bet kieno kito. Norite gero pavyzdžio? Tai Andrius Baranauskas, Tele2 atstovas spaudai, kuris kalba apie savo ir savo įmonės klaidas, o to rezultatas – įmonė auga taip, kaip niekas kitas. Svarbu tik suprasti, kad daryti klaidas – tai reiškia, ir jų pripažinimą, ir mokymąsi. Kai kartoji tas pat nesąmones – tai jau ne klaidų darymas, o durnumas, nes durniai nesimoko. Žodžiu, būkit kaip Baranauskas, darykit klaidas – nes tai lygis.
Klausytis metalo. Jei kažkur kitose šalyse tai gal ir ne lygis (tai turtingų skandinavų mėgstama muzika), Lietuvoje tai išsyk pasako, kad tu nesi tūpas marozas, nesi šiaip kiaušingalvis, o esi išsilavinimą turintis, mąstantis, pigiai reklamai nepasiduodantis žmogus. Visiškus puspročius galima atskirti tiesiog pagal vieną paprastą parametrą – jie klauso šūdiniausio popso, tokio su autotiuningu. Netgi Britney Spears jiems tinka. Tai va, kai klausaisi metalo – tai reiškia, kad tai lygis.
Skaityti knygas. Kad ir elektronines, bet knygas. Tekstus, kuriuose daugiau nei dešimt puslapių. Daugiau, nei šimtas puslapių. Skaityti daug. Tai yra lygis. Jei tą darai – tai reiškia, kad gali greitai ir efektyviai įsisavinti didelius kiekius abstrakčios informacijos. Ir negana to, tai reiškia, kad užsikabini už bandrakultūrinių dalykų, kurie yra knygose. Knygos yra lygis. Jų skaitymas irgi yra lygis. Ypač popierinių knygų – tai tiesiog demonstruoja lygį. Fcuk, nori atrodyti kietas – pasiimk seną knygą, kuo labiau nutrintą, eik į parką, kaboką ar dar kur nors, kur nori – ir skaityk. Skaityk, laukdamas draugų, skaityk per pertrauką, skaityk kada papuola. Skaityti yra lygis.
Mokėti daryti valgyti, ir ne šiaip kokį nors pyragėlį ar tortą iš receptų, o kažką rimtesnio. Tai yra realiai lygis, jei mokate daryti valgyti. Tai yra realiai lygis, jei mokate daryti valgyti taip, kad skanu ir kitiems. Tiesa, čia nesunku apsigauti – neretai būna žmonių, kurie galvoja, kad moka, o išties yra tokie nereiklūs maistui, kad galėtų valgyti burokėlius, permaišytus su pupelėmis ir silke (ir vadina tai kokia nors firmine mišraine). Arba kokius nors žirnelius, permaišytus su morkomis ir majonezu (ir tą irgi vadina kokia nors mišraine). Tačiau tai – nėra maistas, tai yra kažkokios nevalgomos nesąmonės, ir tai nėra lygis. Lygis yra tikri, padorūs patiekalai – kepsniai, salotos, sriubos – bet kas, kas yra realiai skanu. Lygis, jei mokate daryti valgyti.
Sveikintis ir dėkoti. Mandagumas yra lygis. Lygis yra sveikintis su padavėjomis, su vairuotojais, lygis yra dėkoti parduotuvėje ar kaboke, lygis yra būti maloniu su žmonėmis, su kuriais bendrauji. Su žmonėmis, kurie patys rūpinasi tavimi, kurie nori, kad viskas būtų gerai. Lygis yra būti maloniu ir mandagiu. Lygis yra netgi jūsinti 20 ar 40 metų jaunesnius, jei jie jus jūsina. Mandagumas yra lygis. Tai, beje, niekaip nereiškia, kad negalima ko nors naxui pasiųsti – nes pasiųsti kartais reikia. Tai reiškia tik tai, kad kai visi gali elgtis maloniai, pačiam irgi elgtis maloniai ir mandagiai – tai tikrai lygis.
Nešioti laikrodį (su sąlyga, kad padorų). Čia gal kiek primena akinius, bet iš kiek kitos serijos – tai reiškia ir rūpestį laiku, ir konservatyvų papuošalą (kone vienintelį, leidžiamą vyrams), ir rimtumą, ir bet ką. Moteris, užsisegusi laikrodį, iškart atrodo kaip verslo moteris, o ne šiaip moteris. Vyras, užsisegęs laikrodį, išsyk atrodo kaip verslo vyras, o ne šiaip kaip asmuo su vyriškais požymiais. Rekomenduoju neieškoti brandinių laikrodžių, o rinktis kažką iš nebrangių, į akis per daug nekrentančių šveicariškų ar japonų klasikos. Jei esate praktiškas ir norite kažko universalaus – rekomenduoju tiesiog kvarcinį su rodyklėmis, už 50-200 eurų, paieškoję galite tose ribose rasti ir kažką iš šveicariškų. Beje, rusiški laikrodžiai lygio nerodo – jie tinka nebent su treningais ir rodo durnumą. Lygis yra nešioti padorų laikrodį.
Branginti savo valstybę, kad ir kiek ji problemų turi. Lygis yra siekti, kad tos problemos būtų pripažįstamos ir taisomos (nes tik pripažintos problemos gali būti pataisytos). Lygis yra siekti kuo stipresnės valstybės – nes tai gerovė ir sau, ir savo aplinkai. Lygis yra tarnauti kariuomenėje, lygis yra naikinti kremlinų botus, lygis yra rūpintis savo šalimi. Čia esmė labai paprasta: jei rūpiniesi savo valstybe – tai reiškia, kad rūpiniesi ir kitais žmonėmis, kurie aplinkui tave. Rūpintis aplinkiniais – visada buvo, yra ir bus lygis. Kai ir kitiems geriau, tai ir tau geriau. Lygis gyventi Lietuvoje ir didžiuotis savo šalimi.
Rašyti blogą. Vis dar lygis, net jei blogas yra Feisbuke ar dar kažkur. Žinot, prieš kelioliką metų žodis „blogeris“ skambėjo panašiai, kaip „čatintojas“. Paskui tas žodis ėmė skambėti panašiai, kaip „žurnalistas“. Dabar tai jau skamba visai jau – lyg būtum ir žurnalistas, ir redaktorius, ir nuosavo portalo savininkas. Bliamba, tai yra lygis. Aš čia jaučiuosi visiškai kietai.
Gyvai pažinoti profesorių Vytautą Landsbergį. Tai yra lygis.

O ką jūs laikote aukštu lygiu?

Versli Lietuva gali turėti patrauklesnį veidą

Galime sakyti, kad pasakymas „nyki ir beviltiška skylė“ – tai tiesiog tipiškos valdiškos įstaigos apibrėžimas*. Ir netgi Versli Lietuva, kurioje turėtų būti visokios inovacijos, irgi atrodo nykiai. Vien dėl to, kad tai kažkokia valdžios įstaiga ir kitokia ji pagal apibrėžimą būti negali. Ir nieko tenai linksmo nėra, ir netgi į anekdotą nepanašu.

Pokalbis pas kokį nors ministrą kabinete. Ministrai yra griežti ir rimti žmonės, todėl netinkamus pavaldinius išmeta pro langą. Kad būtų linksmiau. O tinkamus pavaldinius paskatina.

Kad valdiškos įstaigos neatrodytų pernelyg niūrios, nykios ir beviltiškos, reikia imtis priemonių. Ir kaip sako gandai, Ūkio ministerija žada priemonių imtis, paskirdama ten naują vadovę, bent jau laikinai – tai tokia Rūta Pentiokinaitė esą bus, bent jau anas gandas taip sako. Ir šitai matyt labai gerai pagerins kokį nors tos Verslios Lietuvos gerumą ir sumažins nykumą. Šiaip tai aš nieko prieš neturiu, tik man šiaip sau smagu atrodo ir linksma.

Continue reading →

Atsakas į pono Mariaus Kundroto neiginius

Ponas Marius Kundrotas savo straipsnyje polemizuoja su mano greitu įvykių vertinimu. Iškart pasakysiu: daug kur pono Kundroto požiūris yra elementariai gynybinis (nes užkabinau partiją), o ne holistinis, o iš to – atsiranda vertinimo klaidos, o ir vertinimas gaunasi tiesiog nepakankamas, toks, kai paprasčiausiai nematoma savęs, nes žiūrima gi iš savo pozicijų. O nematoma todėl, kad rūpinamasi partijos reikalais, kas yra labai pagirtina. Bet problema ta, kad kartais reikia pažvelgti iš šalies. Ir vat čia kritiką reikia priimti, kaip didžiulį gėrį, nes ji leidžia atrasti silpnas vietas ir jas pataisyti.

Daugumai atrodo, kad ekonomika labai paprasta. Bet kai pradedi žiūrėti į tai, kas ten gaunasi, paaiškėja, kad viskas yra kažkaip ne taip…

Tasai požiūrio nepakankamumas kyla dėl to vidinio požiūrio taško: iš atsakymo jaučiasi, kad ekonomika ponui Kundrotui atrodo svetima – kaip priedas prie politikos (t.y., kažkoks išorinis procesas). O kai ji atrodo svetima ir išorinė, į ją žiūrima ne kaip į esminį gerovę reguliuojantį pradą ir viso ko aplinką, o kaip į kažkokį antrinį mechanizmą, kur nėra didelio skirtumo, ar taip suktelsi, ar anaip.

Tačiau yra atvirkščiai: būtent politika yra priedas prie ekonomikos, nes ekonomika yra visur, o politika ekonominėje aplinkoje veikia, kaip terpėje. Ir tai yra visur – pradedant rinka ir baigiant tuo, ar mes galime daugintis (taip, gyventojų dauginimasis – irgi ekonominis procesas).

Tiems, kas perskaitė ankstesnį mano pasisakymą apie tautininkus ir seka visą diskusiją, o ir pačiam ponui Mariui Kundrotui pasakysiu gal nelabai daug, bet pakankamai pamąstymo vertų dalykų. Tiesiog pamąstymui, padetalizavimui ir padiskutavimui. Atsakinėsiu ne pagal pono Kundroto punktus, nes jie tiesiog netinkamai sudėlioti (būtent dėl holistinio požiūrio trūkumo: ponas Kundrotas žiūri iš vidaus, o ne iš šalies).

Aš labai tikiuosi, kad tai, ką parašysiu, bus pergalvota, nes ten slepiasi daug daugiau įdomybių, nei galėtų pasirodyti. Ir iš to tautininkai gali išpešti labai daug naudos, jei pažvelgs giliau, kaip į sistemą, kurioje pilna visokių priežasčių ir pasekmių. Tik viskas dažnai kiek kebliau, nei norėtųsi. Todėl ir noriu, kad pergalvotumėt.

Continue reading →

Botoksas padarys tave gražia kaip užpakalis

Pasižiūriu aš čia kurią dieną į feisbuką ir žinot, kaip įprasta – šiukšlių srautas visokių. Žiūriu aš tas šiukšles, o tarp tų šiukšlių vienas-kitas prasmingas dalykas, anekdotas ten koks, pasisakymas kieno nors ar dar kažkas. Ir tarp viso to šlamšto – visokios pažįstamų žmonių nuotraukos. Ir tarp viso to – dar ir viena tokia pažįstama moteris išlenda, savo profilio fotkę pasikeitusi. Tik vat kažkas neteisingai toje fotkėje, kažkas labai neteisingo, bet neaišku, kas.

Na, trumpai tariant, žiūriu aš į tą fotkę ir galvoju, kas gi čia ne taip. Užkliuvo tas kažkoks neteisingumas, o vat kas būtent užkliuvo – tai bbž, nesuprantu ir viskas. Nuotrauka lyg ir kaip įprasta: melejonai panašių būna – ir gražesnių, ir baisesnių, tik paprastai be jokio tokio neteisingumo. Žodžiu, kažkoks klaikiai nemalonus kraupumas tos pažįstamos veide matosi. Irgi kažkoks neaiškus – veidas lyg ir kaip įprasta, lyg ir panašus, tik kad tasai veido snukis kažkoks kraupinantis, nors ir neperkreiptas.

Čia tokia Priscilla Presley, apsipumpavusi botokso. Būdingas dalykas - papurtęs veidas, lyg užtinęs po ilgo gėrimo ar alergijos. Visos raukšlelės, įskaitant ir emocines - dingę. Raumenys praradę judrumą (botulino toksinas blokuoja nervinius signalus, faktiškai suparalyžuodamas), tad nepriklausomai nuo to, ką žmogus jaučia, veidas praktiškai nieko nerodo, išraiška lieka maždaug tokia, kokia suformuota injekcijomis.

Vat žiūriu į tą nuotrauką, žiūriu ir nesuprantu, kas tenai ne taip, nes labai jau baisiai. Netgi žinot, kažkoks toksai veidas, lyg ir panašiai, kaip turi būt, bet lavoniška išraiška tokia. Žinot, kaip būna pas lavonus? Visi raumenys atsipalaidavę ir kažkaip papurtę – lyg būtų kaukė kokia nors, o ne tikras žmogus. Tai vat kažkokia tokia baisi beišraiškė išraiška tame veido snukyje.

Čia aš dar pasakysiu, kad moteris tai visiškai jauna, dar net ir 40 nesulaukusi, ir šiaip tai graži, ir šiaip jau nėra kažkokia besmegenė višta, tik vat kažkas labai nenormalaus tame veide, kad atrodo panašiai, lyg kažkoks užpakalis žiūrėtų iš nuotraukos, o ne žmogus. Maždaug įsivaizduokit, kokią išraišką turi šikna: du žandai ir skylė. Tai vat, kažkaip panašiai ir atrodo – nors nuotraukoje veidas, bet išraiška kaip užpakalio. Na, pabandykit įsivaizduoti, jums į akis užpakalis žvelgia – tai maždaug taip ir atrodo.

Ir vat žiūrėjau, galvojau, KPŠ čia toksai baisumas ir nutariau pažiūrinėt, kodėl čia dabar pažįstamas (nors ir kelis metus nematytas) žmogus taip kraupina. Paspaudžiau ant tos jos profilio nuotraukos, pradėjau žiūrėt ankstesnes – ogi akurat! Ir netgi, atrodo, taip, kad kaip nors kitaip, kaip kokiais keiksmažodiniais šauksmininkais įvertinti ir sunku – baisumas virsta per ekraną tiesiog.

Žodžiu, žiūriu ir matau, kad tos ankstesnės nuotraukos – suvisam klaikios. Ir maždaug taip už kokius pusę metų ar tai gal metus – vis baisiau ir baisiau eina. Ir jau tame periode, kur visai baisiai – viskas stoja į savo vietas: taigi ta asilagalvė prieš kokius metus aiškiai prisivarė į veidą botokso, dargi tokiais kiekiais, kad net ir neatpažintum. Aiškiai bent metai laiko praėjo, visi tie išpurtimai sumažėjo, ančialūpiška išraiška nunyko, bet sustingęs beprasmiškas mordos snukis vis dar išliko taip, kad šviečia net per nuotraukas sustingusiu lavoniškumu.

Nu jūs man pasakykit, KPŠ čia vyksta? Kodėl lyg ir sveiko proto turėjusi jauna moteris, lyg ir ne visiška dūra, ir graži, ir taip toliau, užsiima šūdais ir susigalvoja sau į veidą prisivaryti botoksų? KPŠ, atleiskit?

Porcija šviežių paieškos atradimų

Kadangi laiks nuo laiko vis jums parašau ką nors apie tai, kaip mane atranda visokie puspročiai, tai manau, kad vėl atėjo laikas. Kadangi paskutinį kartą apie paieškos kliedesius rašiau vasarą, o dabar štai ir žiema prasideda – manau, kad laikas pasilinksminti visiems. O kita vertus, kadangi jau visus užknisau su visokiomis politinėmis temomis, tai juk tikrai laikas, tiesa?

Milžiniškas žiurkėnas šalia žmogaus skeleto

Jūs dabar žinote, ką jums daryti. Jums dabar telieka filosofiškai savęs paklausti apie savo būties beprasmybę. Tikėkite manimi ir jūsų gyvenimas įgaus naują prasmę, melskitės man ir aš jums atleisiu, niekingi žmogiūkščiai!

Štai ta proga jums ir duosiu naujų šedevralių paieškos perlų, kuriuos čia suneša visokie mikrocefalai. Kaip jau įprasti spėjau, pradėsiu nuo sisteminių marazmų – tokių, kurie daugiau ar mažiau reguliarūs. Kitaip tariant, ne vieno žmogaus patiriami ir ne vieno ieškoti. Taip galėsite sužinoti apie visokių puspročių ir nevispročių mąstymo procesus. Ta pačia proga pabandysiu į tas nesąmones ir atsakyti, jei pavyks.

Žinoma, kaip ir anksčiau, didžioji dauguma ieškotojų ateina čia, jau žinodami, ko ieško – tai tokios paieškos, kaip „Rokiškis Rabinovičius“, „Žiurkėnas Rokiškis“, „Rokiškis Popo“ ir panašiai. Bet kažkuri mažesnė dalis atranda šitą mano blogą kitais būdais. Vat tokiais:

Vidutinis penio ilgis Lietuvoje – prisiskaitę visokių kliedesių apie pimpalų ilgius ir jų prailginimus, kažkokie masturbatoriai ieško savo neurozėms įrodymų, galvodami, kad jų pimpalai yra per maži. Aš jums pasakysiu taip: kadangi smegenų neužtenka jums, tai niekas, ką pasakysiu, jūsų nepaveiks. Todėl žinokit, kad vidutinis pimpalo ilgis Lietuvoje, supermamų eksperčių duomenimis, yra 21 centimetras ramybės būsenoje. Ir jūsų pimpalas yra per trumpas, ir jums niekas jau nepadės. O turint omeny, kad vidutinis vaginos gylis tėra 5-7 centimetrai, tai su tais, kas turi vidutinį pimpalą, jokia moteris prasidėt nenorės, nes jai tiesiog viską išdraskys. Taip kad jūs bet kuriuo atveju niekada neturėsite lytinių santykių. Užmirškit apie tai.
Rokiškis Rabinovičius slaptažodis – berods kokį kartą-kitą skelbiau kažkokį straipsnį su slaptažodžiu. Matyt, kad žmonės nuo to pablūdo. Ai, taigi dar ir Sistemų administratorių diena buvo – taip taip, tasai Sysadminday 2012, kur kažkam gal kažko ir reikėjo. Nesakysiu aš jums jokio slaptažodžio, nes kas yra sisteminis administratorius, tam tenai ir taip viskas aišku bus be jokių ten slaptažodžių.
Filosofijos marginalas – čia gal irgi apie mane? Tai jei šito ieškojote, tai gal ir pataikėte, spėju. Nors gal ir ne, nes klausimas čia giliai būtovės slėpiniuose paskandintas. O gal kokį Kreivarankį kartais turit omeny? Tai jis, žinokite, ne marginalas, o tiktai kuklinasi.
Lytinių organų niežėjimas (ir analogiškos frazės „lytinių lūpų niežulys“, „ką daryti, kai niežti makštį“, „lyties organų perštėjimas“ ir pan.) – ką moterims daryti, jei niežulys kyla, esu rašęs. Ką daryti vyrams – matyt irgi plautis reiktų. Ir jei nepadeda – tai pasitikrinti gal nuo kokių nors ligų. Tarp kitko, kai kurie higienos patarimai, kurie subalansuoti moterims, tinka ir vyrams.
Stoties prostitutės išvažiavo – vat čia matyt naujiena rimta, nes tai viena iš pagrindinių paieškos temų, o visai keista tokia. Aš taip suprantu, kad Lietuva tobulėja ir dabar netgi bomžavotas narkomaniškas stotines kūrvas samdantys puspročiai jau irgi naudojasi internetu. Ir jie matyt patiria problemų, nes aiškiai tos prostitutės išvažiavo kažkur. Čia aš galiu tiktai pasidžiaugti, nes man dėl to visiškai negaila. Prostitučių klientams patariu pistis su suoliukais – tai ir žymiai saugiau, ir nemokama, ir, galų gale, tiesiog moralu.
Putės skutimas – nepatariu tuo piktnaudžiauti, jei nėra kokio reikalo. Taip, šiais laikais darosi visai įprasta skustis kūšį, tačiau oda tenai yra jautri, vieta yra subtili, drėgmės daugiau, nei kitur – todėl labai lengva pasigauti kokią nors infekcijėlę, kad ir paprasčiausius spuogus. O tai yra nemalonu. Todėl siūlyčiau pagalvoti apie natūralumą. Na, nebent plaukų būtų tiek, kad kasas pintis reiktų. Kita vertus, tokiu atveju gal pakaktų tiesiog apsikirpti?
Matriarchatas Rokiškyje – aišku, dar gerai, kad ne Kaišiadoryse, Radviliškyje ar dar kažkur. Taip, esu rašęs apie matriarchatą. Matyt, kažkam užkliuvo visgi, jei jau ieško žmonės.
Metalo sprogdinimas – čia labai paprastai: jei paimsite gabalą metalo, pvz., geležies ar aliuminio ir jį apsuksite izoliacija, o tada gerai daužysite plaktuku, tai tas metalo gabalas sprogs. Pabandykite. Čia tiktai kantrybės reikia ir tikrai sprogimas įvyks. Patikėkite manim. Svarbu tik daužyti pakankamai ilgai, tam reikia kantrybės.
Putės forma – dažniausiai ji būna ovali, apvali, kvadratinė arba trikampė, kiek rečiau – pailga, zigzaginė, spiralinė arba raityta. Neretai pasitaiko ir beformės, o kartais – netgi fraktalinės putės.
Breiviko lavonai – štai taip, einant laikui, vis labiau mutuoja ta niūri politinės beprotybės istorija, kurią kadaise truputį nagrinėjau.
Lakštingala bybys – žinoma, kad bybys. Ir dar tas bybys dainuoja ir čiulba. O dar čia galim spėti, kad lakštingalos savo bybiais moterims sukelia kokius nors romantiškus jausmus, todėl lakštingalų pimpaliukų paštetas turėtų būti vertinamas dar labiau, nei paštetas iš lakštingalų liežuvėlių.
Duskit pavidolei Rokiškis – čia kažkodėl jau man paties Andriaus Užkalnio frazes kažkas priskiria. Matyt kad irgi legendarėju. Greitai manęs ims žmonės bijot ir gatvėse atsisukinėt, reiks išvis urve slėptis, o pinigus uždirbinėti iš savęs demonstravimų cirkuose.
Kelių šiknapaukštis – čia aš pasidžiaugsiu, kad žodis „šiknapaukštis“ matyt krito žmonėms į širdis, tai jie dabar to žodžio ieško ir atranda. Ir gali būti, kad atradę, nesidžiaugia, nes daugelis save galėtų kelių šiknapaukščiu pavadinti.
Kas yra mąstalas? – ogi galva. Tiesiog Tarpukario kalbainių manymu, žodis „galva“ buvęs nevartotinu, nes panašus į rusišką „golova“, taip kad įtarti galima, jog skolinys, svetimas lietuvių kalbai. O kadangi kito žodžio galvai pavadinti lietuviai neturėjo, tai išradingi kalbainiai sugalvojo žodį „mąstalas“. Kaip matome, kalbainystė jau senais laikais buvo tapati beprotybei.
Ar Adomas Mickevičius mokėjo lietuviškai? – kiek teko girdėti, dažniausi pasakojimai būna, esą mokėjo, tačiau paties Adomo Mickevičiaus teiginiai leidžia įtarti, kad lietuvių kalbos jis nemokėjo visiškai.
Bulvių auginimo technologija profesionalams – nežinau, kodėl čia tokių dalykų pas mane bloge ieško, nors ta technologija gan įdomi. Esmė yra ta, kad didžiulę dalį bulvių savikainos sudaro bulvių kasimo kaina. O tai galima sumažinti, automatizuojant. Seni būdai, naudojant traktorius, yra neefektyvūs, o ir bulves žalojantys. Nauji būdai – kai bulvės (o ir kitos daržovės, pvz., svogūnai ar morkos) auginamos specialiuose tinkluose, kurie tiesiog iškeliami iš žemės – lieka tik nukratyt ir kraut sunkvežimin. Tiesa, nežnau, kiek tai daroma Lietuvoje.
Jūs visi durniai – taip.
Antidepresantai be recepto – o narkotikų be recepto nenorite kartais?
Narkotikai be recepto – taip, žinoma, be recepto. Šūdų pasirankiokit, išsidžiovinkit ir bus jums be recepto.
Rokiškis Rabinovičius Rolandas – ir ką?
Kubilius telekomo privatizavimas – deja, jūs painiojate. Lietuvos Telekomas buvo privatizuotas prie Gedimino Vagnoriaus.
Balsų skaičiuotojų karjera – žinoma, jei kažkam kažkaip tinkamai skaičiavo, tai gal ir karjeros gali kokios nors tikėtis. Bet šiaip jau tai nėra tokios pareigos, kur galima karjerą padaryti.
Greitas kreditas – aš labai tikiuosi, kad jūs pas mane kažkur gavote tinkamos informacijos apie greitus kreditus, kitaip tariant, apie lupikavimą ir lupikautojus.
Karstas su ratukais – kartą rašiau išties apie tą šiurpę, kur grabas ant ratukų, o iš jo išlenda Juodoji Ranka. Kaip paskui paaiškėjo, istorija apie Juodąją Ranką turi pagrindo – buvo nuo jos ir mirusių.
Bebrai išprievartavo moterį – ponios moterys, jūs supraskite, ko išties reikia saugotis. Netgi durniai žino, o jūs nesuprantate. Argi tai gerai? Saugokitės – nesiartinkite prie bebrų ir jau juo labiau neužsiimkite, jiems matant, nešvankybėmis. O tai žinot, kaip būna – susigalvoja kokia nors moteriškė pamyžt į upelį, nusimauna triusikus, pritupia – o koks nors bebras tik to ir telaukia. O paskui skundžiasi išprievartavimais, matote.
Kaip įsidarbinti be patirties – apie tai, kaip įsidarbinti, neturint patirties, kartą rašiau. Patariu paskaityti, tikrai pravers. Ir nereiks stradalint tada, kad niekas į darbą nepriima.
Uspaskicho agurkų receptas – spėju, kad pas mane jo nerasit, o ir kam jums to recepto reikia? Močiutiški būdai marinuoti agurkus – visada geresni už bet kokius gamyklinius. Tą ir rekomenduoju.
Su kuo geriau marinuoti mėsą – su actu, ar su citrinos rūgštimi? – be abejonės, geriau su actu: šis, kepant išgaruoja, mėsos skonis lieka natūralus. Citrinos rūgštis neišgaruoja, todėl mėsa lieka rūgštoka ir jei citrinos rūgšties bus per daug, tai turėsite problemų – mėsa bus rūgšti. Negana to, actas žymiai smarkiau marinuoja – citrinos rūgštis, su juo palyginus, yra visiški niekai. Taigi, išvada čia aiški: actas.

Kaip matote, kažkodėl pas mane ėmė eiti ne tik durniai, bet ir kažkiek žmonių su smegenimis, kurių yra absoliuti mažuma. Tai mane stebina, nes tai visvien daugiau, nei aš galėčiau tikėtis. Bet kita vertus, sisteminių durnių vis dar yra daug ir jie puikūs. Tačiau durnumas ir beprotybė – nesisteminiai dalykai savo esme. Todėl ir dauguma frazių tesikartoja vos po vieną kartą.

Continue reading →