Tag Archives: istorija

Mokslas ir pseudomokslas Sovietų Sąjungoje

Sovietų Sąjungos mokslą valdė ideologija ir politika, persimaišiusi su tiesiog nevėkšliškų aktyvistų kliedesiais ir nuolatinėmis valdžios veikėjų intrigomis. Todėl mokslinė realybė egzistavo tik tiek, kiek jai leisdavo egzistuoti režimo ideologai. Jei kažkokiems ideologams kas nors nepatikdavo, jie pareikšdavo, kad kokia nors mokslinė kryptis esą yra pseudomokslas – o jau tada tuos menamo pseudomokslo atstovus išrepresuodavo. Į visokius mokslinius postus šitaip pakliūdavo visokie intrigantai, o vietoje realaus mokslo atsirasdavo pseudomokslinės teorijos.

Buvo tokių mokslo sričių, kur SSRS visgi pasiekė nemažai. Beveik visos tos mokslo sritys buvo labai stipriai susijusios su karo pramone. Tiesiog ginklai režimui buvo tokie svarbūs, kad jais užsiimantiems mokslininkams valdžia leisdavo neužsiimti ideologiniais kliedesiais. Bet ten, kur kariškių įtakos nebuvo, šarlataniškas pseudomokslas siautėjo nevaldomai.

Buvo tokių mokslo sričių, kur SSRS visgi pasiekė nemažai. Beveik visos tos mokslo sritys buvo labai stipriai susijusios su karo pramone. Tiesiog ginklai režimui buvo tokie svarbūs, kad jais užsiimantiems mokslininkams valdžia leisdavo neužsiimti ideologiniais kliedesiais. Bet ten, kur kariškių įtakos nebuvo, šarlataniškas pseudomokslas siautėjo nevaldomai.

Bene ryškiausiai visas šitas „pseudomokslų“ naikinimas vyko Josifo Stalino laikais, kai banaliai uždrausta buvo genetika, kibernetika, psichoterapija, kvantinė fizika, Einšteino reliatyvumo teorija, o kalbų atsiradimas būdavo aiškinamas kažkokiais darbiniais šūkavimais. Kai kurios to meto sovietinės „mokslo“ teorijos buvo tokios absurdiškos, kad dabar jas prisimenant, sunku patikėti, kad tai išvis galėjo būti.

Skirtingi draudimai, apribojimai ir iškraipymai būdavo skirtingais sovietmečio periodais. Tarpais draudimai, neigimai ir ribojimai būdavo labai dideli ir ilgalaikiai (kaip, pvz., psichoterapijos ar genetikos atvejais), o tarpais – kažkas būdavo draudžiama tik viešumoje, tuo pat metu kuriant atitinkamos mokslo srities institutus (pvz., kaip kvantinės mechanikos, branduolio fizikos ar vėlesnių laikų genetikos atvejais). Viskas priklausydavo nuo to, kiek smarkiai kurios nors mokslo srities reikėdavo režimui. Bendrai žvelgiant, Stalino laikais dominavo įvairūs šarlatanai, kurių Brežnevo laikais jau liko nedaug. Kita vertus, Brežnevo laikais viską valdė neįtikėtinas atsilikimas ir stagnacija, kur vietoje mokslo atsirado tiesiog biurokratinė popierių kūryba.

Keista, tačiau kai kurios sovietinio mokslo absurdų nuoplaišos retkarčiais dar išlenda į paviršių, nors jau praėjo daugybė metų. Nesąmonės linkę ilgai gyvuoti.

Continue reading

Štai ir 5G mobilus ryšys ateina

Trumpai tariant, ponas Andrius Baranauskas paorganizavo smagumo – pasižiūrėti, kaip atrodo patys pirmi pasaulyje 5G mobilūs telefonai. Tele2 atvežė tokius du mobiliakus, kartu su Nokia. Na, ir žinote, tie mobiliakai atrodo maždaug taip, kaip nemažos komodos. Pervežamos sunkvežimiais. Kol kas. Išties, aišku, tai išvis net ne mobiliakai, o 5G ryšio stotys, na, bet esmė, kalbant paprastai – vis vien ta pati: radijo bangomis perduodamas signalas.

Čia maždaug taip galite įsivaizduoti du mobilius 5G telefonus. Arba jei tiksliau, tai dvi bazines mobilaus 5G ryšio stotis. Maždaug kokį 100 kartų pralaidesnes už 4G. O paskui gal ir 1000 kartų pralaidesnes.

Čia maždaug taip galite įsivaizduoti du mobilius 5G telefonus. Arba jei tiksliau, tai dvi bazines mobilaus 5G ryšio stotis. Maždaug kokį 100 kartų pralaidesnes už 4G. O paskui gal ir 1000 kartų pralaidesnes.

Ta proga aš jums pirmiausiai papasakosiu vos vos neįdomios techninės dalies, o paskui – žymiai įdomesnių futūrologijų truputį.  Techninę dalį galite ir praleisti, nors jei kažkiek radiotechnika bei IT domitės, tai pažadu, kad bus irgi įdomu.

Continue reading

Nacizmo kapituliacijos diena

Ponai ir ponios. Prieš daug daug metų, gegužės 7 dieną, Vokietijos generolas Alfred Jodl Prancūzijos mieste Reimse pasirašė besąlygiškos Vokietijos kapituliacijos aktą. Aktas įsigaliojo gegužės 8 dieną – tai yra pasaulinė pergalės prieš nacizmą diena.

Prisiminkime ir supraskime, kad karas - tai didžiausias košmaras, koksai tik gali kilti

Prisiminkime ir supraskime, kad karas – tai didžiausias košmaras, koksai tik gali kilti

II Pasaulinis karas buvo siaubingiausias karas, koksai galėjo būti. Jame dalyvavo beveik visas pasaulis. Vien tiesioginiuose karo veiksmuose dalyvavo apie 100 milijonų žmonių ir 30 pasaulio valstybių. Dėl karo žuvusių skaičiaus taip ir nepavyko tiksliai įvertinti – maždaug nuo 50 iki 85 milijonų.

Continue reading

Lukiškių aikštė

Jau ketvirtį amžiaus vis kyla reguliarūs triukšmai apie tai, kaip iš Lukiškių aikštės reikia padaryti kažkokį memorialinį raudų ir ašarų kompleksą, su visokiais paminklais, grauduliais ir taip toliau. Arba bent jau šiaip kokį nors paminklinį kompleksą pastatyti. Nes taip kažkodėl esą reikia.

Būtent sovietmečiu Lukiškių aikštė iš kažkokios turgelių ir pasismaginimų vietos buvo paversta kažkokiu memorialiniu kompleksu. Totalinio paminklinimo mylėtojai tą sovietinę paminklinimo idėją nori ir toliau pratęsti, tik kitais pavidalais.

Būtent sovietmečiu Lukiškių aikštė iš kažkokios turgelių ir pasismaginimų vietos buvo paversta kažkokiu memorialiniu kompleksu. Totalinio paminklinimo mylėtojai tą sovietinę paminklinimo idėją nori ir toliau pratęsti, tik kitais pavidalais. Nes turi būti koks nors paminklas kažkam ir visi turi eiti tenai paminėti paminėjimų ir graudžiai ašaras dėl ko nors lieti.

Žinoma, taip, reikia kažko. Nes vyko tenai žudynės. Bet išties kažkas jau ten ir yra, kaip tik žudynių vietoje, viename aikštės krašte, tad nieko naujai galvoti kaip ir nereikia. Nes jau tiesiog yra tai, kas reikia.

O vat visokių paminklinių kompleksų, kurių prisigalvoja visokei nepilnavertiškumais ir grauduliais besikankinantys architektūriniai neurotikai – tikrai nereikia. Nes jei jiems duosi, tai jie tenai pastatys kažką panašaus į krematoriumo ir futbolo stadiono hibridą, papuoštą kokiu nors prietaisu, jojančiu ant šyvos kumelės.

Čia gal paprasčiausiai prisiminkime, kad į kažkokį paminklinį-ritualinį kompleksą visa ta aikštė tebuvo paversta sovietmečiu, kai tenai nubarstė raudonus takelius, viduryje sustatė klaikų raudono akmens postamentą ir pastatė balvoną su Leninu, šlovingai ranka rodančiu kažkur į KGB rūmus. Vat ir visas tas ritualinis-paminklinis reikalas.

Situacija čia ta pati, kaip ir su tais Žaliojo tilto balvonais, kurie buvo tiesiog sovietiniai balvonai: juos tereikėjo nugriauti ir viskas. Ir nieko vietoje jų statyti nereikia. Taip ir su Lenino balvonu: nugriautas jis buvo, ir nereikia nieko vietoje jo. Jokių ten paminklų ir kitų kliedesių, kurių kažkas prisikliedi.

Aš jums nuotraukų duosiu, kad susivoktumėte, kokia ta Lukiškių aikštė buvo ir kokį ji savyje diskursą iš esmės turėtų nešti, jei tik ištiesintume sovietūchinius kliedesius, kurie ten iki šiol matosi (ir vat jų kaip tik ir neturėtų tenai likti anei jokiu pavidalu).

Continue reading

Pinigai Lietuvoje. 1794 Kosciuškos banknotai

Pirmi popieriniai pinigai Lietuvoje pasirodė dar XVIII amžiaus pabaigoje. Galime tarti, kad Lietuva taip tapo viena iš pažangiausių valstybių Europoje, bet kita vertus, šitaip pat tapo ir viena iš pirmų pasaulio šalių, patyrusių hiperinfliaciją.

Prasidėjo viskas dar 1772, kai įvyko pirmasis Abiejų Tautų Respublikos padalijimas. Po jo valstybė smuko į vis gilėjančią finansinę krizę. Po antrojo padalinimo, įvykusio 1793, krizė pavirto į taip vadinamą politinį ir ekonominį pyzdauską, pasibaigusį Tado Kosciuškos sukilimu 1794. O štai jau sukilimui prireikė pinigų.

Tado Kosciuškos banknotas, popierinis 1794 metų pinigas, 4 zlotai

Čia yra pusė talerio arba 4 sidabriniai zlotai, išleisti Tado Kosciuškos 1794 metų sukilimo metu

Pinigų trūko. Trūko ir iki sukilimo, o jau prasidėjus sukilimui, trūkumas pasidarė visiškai tragišku. Vat čia Tadas Kosciuška ir pasinaudojo 1790 prancūzų revoliucionierių patirtimi: vietoje to, kad mokėtų auksu ir sidabru, išleido praktiškai niekuo nepadengtus popierinius pinigus. Prancūzai, išleidę asignacijas, padengtas išimtinai valdžios įsipareigojimais, kuriam laikui sugebėjo išspręsti finansines problemas, tegul ir patirdami hiperinfliaciją. Tado Kosciuškos sukilėliai, išleidę zlotus, po kelerių metų irgi įstengė pafinansuoti savo reikalus popieriumi.

Vat čia pasižiūrėkim truputį paveiksliukų su tais pinigais. Visi jie vienpusiai, spauda – iškiliaspaudė. Skiriasi popieriaus spalva, banknotų numeriai įrašyti ranka, ranka ir pasirašyti. Vertę šie banknotai ėmė prarasdinėti jau po kelių savaičių – niekas netikėjo, kad sukilėliai ilgai išsilaikys. Tas ir atsitiko – jau tų pačių 1794 rudenį sukilimas buvo nuslopintas, o 1795 įvyko paskutinis, trečiasis Abiejų Tautų Respublikos padalijimas.