Merga su dujokauke

Ko pasigestų nostalgiją sovietmečiui jaučiantys durniai

Be ko gyventų tie durniai, kurie jaučia nostalgiją sovietmečiui? Visų pirma – be tualetinio popieriaus. Tasai SSRS buvo deficitas, kurio gauti galėdavo ne kiekvienas, o ir kas gauti galėdavo – tai irgi neretai su papildomu vargu – pvz., rinkdamas didžiules krūvas makulatūros, už kurią būdavo galima gauti talonų, pagal kuriuos kaip kada būdavo galima nusipirkti.

Jauniems žmonėms visiškai nesuprantamas posakis „suglamžyti laikraštį“ yra būtent apie tai – tekdavo šluostytis laikraščiu, kuris, kaip žinia, ir kietas, ir nelabai gerai šluostantis. Kad šluostytų bent kiek geriau ir subinės nedraskytų, reikdavo gerai paglamžyti. Kai laikraščio nepasitaikydavo, tekdavo šluostytis knygomis. Tiskliau – lapais iš knygų. Kai kur nors atrasite seną knygą, iš kurios dalis lapų išplėšta – žinokite, kodėl. Beje, kokių nors normalių knygų nusipirkti irgi gaudavosi tik pagal talonus, kurie gaunami būdavo panašiai, kaip ir talonai tualetiniam popieriui.

Sovietinis tualetinis popierius

Sovietinis tualetinis popierius buvo plonas, vienasluoksnis ir negana to, stebėtinai šiurkštus – tiesiog braižantis subinę. Šiais laikais panašaus jau nerasite netgi tyčia ieškodami, nes netgi prasčiausias popierius daug minkštesnis.

Iš to pat periodo atėjo ir toksai pusiau anekdotas, bet iš realybės: kaip nusišluostyti vinimi? Ogi paprastai: šluostytis pirštu, o jau pirštą – nubraukti į vinį. O kiek po nagu užsiliks – tiek vinies smaigaliu iš panagės išbraukti.

Realybė buvo tokia, kad išties kartais žmonėms taip ir tekdavo šluostytis. Laikraščio kartais pritrūkdavo – ar kur nors kolchoze, kai į darbus išveždavo, ar armijoje, ar dar kur. Todėl kai kada rūpestingi ūkvedžiai ir įkaldavo vinis į tualetų pertvaras, dėl viso pikto: juk ir pačiam kada gali prireikti. Taip tualetuose ir kyšodavo šūdinos vinys. O kur vinių nebūdavo, neretai būdavo galima pamatyti šūdais ištepliotas sienas. O ką daryt, kai popieriaus nėra?

Kadaise toksai Andre Gide, komunistuojantis rašytojas, atvyko į SSRS, norėdamas pamatyti, kaip gyvena sovietiniai žmonės. Tai buvo dar 1935 metais. O jau 1936 anas išleido knygą, po kurios buvo paskelbtas didžiausiu komunistų priešu. Vienas iš įdomumų, kuriuos Andre Gide aprašė, buvo tai, kad netgi užsieniečių viešbučiuose nebuvo tualetinio popieriaus.

Po to, kai Andre Gide parašė tą savo knygą, tualetinį popierių SSRS ėmė importuoti, tačiau tiktai užsieniečiams skirtuose viešbučiuose jis ir tebūdavo. Ir tai tęsėsi iki pat 1969 metų, kai buvo pradėtas gaminti jau Sovietų Sąjungoje. Bet iki pat sovietmečio pabaigos tualetinis popierius taip ir liko prabanga, deficitu ir gero buržujiškai-kapitalistinio gyvenimo simboliu.

Būdavo ir linksmesnių atvejų: sovietmečio pabaigoje kažkoksai tarybinių dešrelių gamyklos direktorius viešai per televiziją aiškino, kad netiesa, jog į pieniškas dešreles ir daktarišką dešrą dedamas tualetinis popierius – suprantate, šis gi deficitinis, jo gauti neįmanoma, todėl taip negali būti. Paskui sklandė juokai, kad tarybinėse dešrelėse tualetinis popierius būdavo panaudojamas antrą kartą. Atsiminus tų tarybinių sasyskų skonį, galima įtarti, kad tokiose kalbose buvo bent truputis tiesos.

Bet ne tik tualetinis popierius buvo nepasiekiamu daiktu. Daugelio kitų dalykų taip pat būtų pritrūkę. Tai apie šitai ir pakalbėkim – ne apie kokius nors deficitinius džinsus ar japoniškus magnetofonus, kurie jau visai buvo svajonė, o tiesiog apie kasdienius, buitinius dalykus.

Pr0n ir erotika

Nebuvo jokios ten erotikos anei pornūškių. Užtat jūs neįsivaizduojate, kaip buvo vertinama tokia knyga, kaip Džovanio Bokačo „Dekameronas“. Vien dėl tų nekaltų istorijėlių su užuominomis.

Matot, čia toks įdomus reikalas gaudavosi: nei erotikos, nei pron (o už jos turėjimą, įvežimą, dauginimą ir platinimą galima buvo išvis sėsti – iki trijų metų, man rodos), bet kita vertus – kadangi dauguma visokių nukvakusių komuniagų knygų nelabai skaitydavo, o visokių viduramžiškų rašliavų nelaikė pavojingomis, tai šis tas tokiu būdu ir prasmukdavo.

Merga su dujokauke

Dauguma visokių moteriškių, besifotografavusių pogrindiniams pornografams, stengdavosi visaip paslėpti savo veidą. Kartais ir pats fotografas veidą ištrindavo, bet dažniausiai moterys nelabai pasitikėdavo, tad užsidengdavo veidus plaukais, maišais, dujokaukėmis ar netgi triusikais. Pagal savo meninį-pornografinį lygį šita nuotrauka yra labai vidutinė: kartais būdavo ir gražesnių, bet dažnai būdavo tokių, kad paskui gailiesi, kad negali atžiūrėti atgal. Ir ne dėl kokio nors iškrypėliškumo, o dėl klaikaus, lagerinio nykumo.

Normalesnė gi erotika arba būdavo naktimis žiūrima tų, kas matydavo lenkišką TV, ar jei kas gaudavo visiškai nelegalaus pr0n, kokį kartais sugebėdavo įvežti jūreiviai. Originalūs pornografiniai žurnalai būdavo tokie brangūs, kad jų neįstengdavo nusipirkti beveik niekas. Daugumai kitų tekdavo apsiriboti kokiomis nors po 10 rublių (dabartiniais pinigais tai būtų apie 100 litų) parduodamomis 5 kartus perfotografuotomis nespalvotomis (apie Perestrokos laikus jau pasirodė ir spalvotos) nuotraukomis, kur beveik nieko būdavo neįmanoma įžiūrėti.

Dėl to vienu metu buvo atsiradę ir pogrindinių pr0n studijų, tokių, kur kokią nors stotinę kekšę kas nors griuvėsiuose ar chruščioviniame bute fotografuodavo supuvusiu sovietiniu „Zenit“ fotoaparatu. Tokios sovietinės nuotraukos taip smarkiai dvelkė sovietine nykuma, kad net ir padarytos tiesiai iš negatyvo, su aiškiai matomomis detalėmis, visvien kainuodavo du-tris kartus pigiau už penkis kartus perfotografuotas užsienines.

Erotika viešumoje ėmė rastis tiktai stagnacijos periodo pabaigoje, o ir tokiais švelniais pavidalais, kaip netyčia porai sekundžių kokiame nors filme šmėkštelėję papai. Tokie filmai sulaukdavo daug daug kalbų. Toksai šlykščiai nykus filmas apie kažkokias klaikias sovietines nykumas, kaip „Mažoji Vera“, pasirodęs 1988, kai barjerai jau ėmė visai byrėt, buvo išvadintas klaikia pornografija, kurią reikia uždrausti. Šiais laikais tokio mėšlo nežiūrėtų nei tie, kas nori erotikos ar pr0n, nei tie, kas nori šiaip kokio nors filmo, nes tai tiesiog kažkoks nykus mėšlas – nei ten erotikos realiai, nei porno. Tačiau tada tai buvo kinematografinė bomba.

Paradoksas, kad sovietinis režimas pradėjo būtent nuo visiško pasileidimo: prieš komunistinę revoliuciją Rusijoje berods tokia Aleksandra Kolontai tratinosi su jūreiviais, kad tie paskui sukiltų – kaip pasakoja, su dešimtim ir net šimtais per dieną, su tūkstančiais per mėnesį, vardan kažkokių komunizmo idealų. Atvarydavo pas jūreivius į laivą ir po du kviedavo į kajutę, o tie eilėje laukdavo. Bet jau po keliolikos metų seksas Rusijoje, o tuo pačiu ir visame vėlesniame SSRS tapo tabu.

O dar daugelis prisimena kitą frazę – „seksa v SSSR niet“ („sekso SSRS nėra“), kurią kažkokia boba pasakė per pakazūchinį JAV-SSRS teletiltą, o paskui puolė kažkaip taisytis, kad ne tai jinai pasakė, o kad tai tiktai šiaip šlykštu.

Vaikiškos sauskelnės

Jei jau net higieninių įklotų ir paketų moterims nebuvo, tai ką, manote, kad sauskelnės buvo? Taigi aišku, kad ne. Būdavo vystyklai, į kuriuos reikdavo išmokti vynioti kūdikius. Ir paskui tuos vystyklus reikdavo skalbti. Vidutinė šeima, turinti kūdikį, turėdavo nuo keliolikos iki kelių dešimčių vystyklų, katruos kasdien skalbdavo ir džiaudavo, kur papuola. O jei būdavo dvynukai ar pametinukai – na, dar padvigubinkit reikalą.

Bendrabučiuose, kur vystyklų nebūdavo kur džiovinti, šeimos visada džiugindavo tais medžiagų gabalais kaimynus – vystyklai būdavo džiovinami balkonuose, koridoriuose, pakabinti po langais, po lempomis kambariuose ir taip toliau. Kadangi šeima turėdavo dirbti, laiko plovimui pritrūkdavo, todėl vystyklų reikdavo daug. Labai daug. Būdavo, užeini pas ką į svečius, o tenai – kaip per šventę, palubėje nuo sienos prie sienos skersai kambarį pravedžiotos virvės, o ant jų – vystyklai džiūsta.

Visgi bjauresnis dalykas buvo kažkokių išgamų išrasti plastmasiniai triusikai kūdikiams, kurie pasirodė gal kokiais 1970, o gal kiek vėliau: tokie gumytėmis aptempdavo vaikiuką taip, kad išmatos ir šlapimas neišbėgtų, o teliūskuotų viduje. Kad dėl tų gumyčių tokie triusikai vaikams padarydavo nuospaudas – tai dar nieko. Baisiau tai, kad dėl to, jog oda nekvėpuodavo, ji vaikams staigiai sušusdavo, o momentaliai prarūgstantis šlapimo ir išmatų mišinys staigiai išėsdavo odą iki pūslių.

Kai kurie tėveliai, kuriems dėl proto aptemimo kažkas užeidavo ir jie apmaudavo vaiką tais plastmasiniais triusikais, paprastai daugiau to nekartodavo, bet ir vieno apleisto karto kai kada užtekdavo tam, kad vaikas pakliūtų į ligoninę, nušutęs lyg būtų nuplikytas verdančiu vandeniu. Tai buvo kažkas užribinio. Atsimenu kažkokią TV laidą, kur kokia tai gydytoja protino tėvus, kad jie tų plastmasinių triusikų nenaudotų, nes labai kenksminga – ale visvien atsirasdavo puspročių, kurie imdavo tuos triusikus naudot.

Taip, nebuvo sauskelnių. Nebuvo. Kas turit vaikų – įsivaizuokit.

Maisto produktai, kurių nebuvo

Pasigestumėte ir vaisių ir daržovių. Bananai, apelsinai, mandarinai, kiviai, avokadai, trumpai tariant, viskas, kas tik egzotika – to nebuvo arba išvis suvisam, arba suvisam, išskyrus šventes ir spec. parduotuves. Ir netgi tose spec. parduotuvėse ne visko buvo. Ir šito pasakoti matyt nereikia, nes ir taip žinote. Bet nebuvo ir krūvos kitų maisto produktų: jokių ten jogurtų ir varškės kremų, jokios ten lašišos, ar netgi paprastų raudonųjų ikrų.

Jūs žinot, ką reiškė raudonieji ikrai eilinio sovietinio žmogaus sąmonėje? Tai buvo maždaug kažkas tokio, kas egzistuoja tiktai mitologiniame pavidale. Aš nežinau, su kuo tai palyginti, nes nėra dabar tokio dalyko. Na, gal koks skrydis į kosmosą būtų kažkas panašaus. Ar jūs galite nuskristi į kosmosą? Negalite, niekada negalėsite, ir netgi niekada nesusipažinsite su jokiu žmogumi, kuris kosmose buvo. Taškas.

O apie jogurtus aš iki šiol atsimenu kažkokį straipsnelį iš kokių gal 1987 žurnalo „Moksleivis“: kokia tai žurnalistė nuvyko į VDR (Vokietijos Demokratinę Respubliką, labiau žinomą kaip Rytų Vokietija), o tenai pamatė, kad vaikai ir suaugę valgo jogurtus. Ir paragavo. Ir aprašė maždaug taip (čia iš kiauros atminties cituoju): „VDR pieno pramonė gamina įvairių rūšių kefyrą, kuris labai skanus ir mėgstamas vaikų ir suaugusiųjų, nes yra paskaninamas įvairiais vaisiais bei uogomis. Galėtų ir LTSR maisto pramonė gaminti tokį kefyrą ir tiekti į mokyklas„. Nebuvo jogurtų. Nebuvo ir viskas.

Netgi kava pasitaikydavo tik jei parduotuvėse „išmesdavo“ (žodžiu „išmetė“ pasakydavo, kai kalbėdavo, kad deficitas parduotuvėje pasirodė). O jei neišmesdavo, tai per blatą iš kavinių žmonės kavos pupeles pirkdavosi. O kavinės, kad galėtų parduot kavą, turėjo ištisą kavos taupymo technologiją: kartą panaudota kava būdavo kaupiama, paskui naudojama dar kartą, o paskui – dar kartą, dar kartą ir dar kartą, o kad nepaisant tokio pernaudojimo turėtų rudą spalvą, tai į ją būdavo dedamas truputis margancovkės (kalio permanganato). Jei kavinėje norėdavai normalios kavos, o ne iš margancofkės ir atliekų – buvo kodinė frazė „man dvigubą“. Tada gaudavai paprastą viengubą kavą, bet užtat iš kavos.

Nors ką ten apie kavą – juk netgi mėsos nebūdavo, o dešrų rūkytų nebuvo išvis. Jūs neįsivaizduojate, kaip pasigestumėte tiesiog bukų paprastų maisto produktų, kuriuos šiais laikais visokios supermamos keikia, kad jie kažkokie ne tokie. Žinote, kokias nuotraukas parveždavo nekurie iš užsienio vėlyvuoju sovietmečiu? Ogi iš parduotuvių dešrų skyriaus. Paskui žmonės žiūrėdavo į tas dešimtis dešrų rūšių ir galvodavo, kad mato tikrą stebuklą, nes taip negali būti. Negali būti, nes tai stebuklas.

Ko dar pasigestumėte

Polietileniniai maišeliai viskam sudėti – to irgi nebuvo. Spėkite, kodėl jūsų mamos ar močiutės iki šiol kaupia visokius plastikinius maišelius? Būtent todėl ir kaupia – senas įprotis. Nebuvo ir šiukšlių maišų. Todėl kiekvienuose namuose būdavo smirdanti šiukšlių dėžė, į kurią nebent koks laikraštis būdavo patiesiamas. O jau gražesni užsieniniai maišeliai, ant kurių būdavo koks nors firminis užrašas – tai jau buvo prabangi puošmena.

Prie namų dažniausiai nebūdavo šiukšlių konteinerių (išskyrus jau visai naujus, kur su šiukšlių šachtomis), todėl daugeliui nebūdavo kur išmesti šiukšlių. Atvažiuodavo šiukšlių mašinos, kurios tas šiukšles surinkdavo, bet pasitaikydavo, kad kas nors tokią mašiną pražioplindavo. O būdavo ir taip, kad koks vairuotojas užgerdavo ir mašina neatvažiuodavo. Taigi, aplink gyvenamuosius namus ilgainiui atsirasdavo šiukšlių krūvelės, o kiek atokiau, visokiuose parkeliuose – ištisi šiukšlynai. Itin dažnai ir greitai šiukšlynais pavirsdavo statybvietės: dėl skylėtų tvorų ir nulinės priežiūros šiukšles vakarais ten būdavo labai patogu išversti. Kai kuriose statybvietėse dėl to susikaupdavo milžiniški šiukšlių kalnai, gaudavosi tokie tikri savaiminiai šiukšlynai. Tai todėl, kad nebuvo šiukšlių konteinerių.

O dar nebuvo bomžų. Tiksliau, bomžai buvo, bet jie arba labai slapstydavosi ir keliaudavo iš vietos į vietą, arba būdavo uždaryti kur nors kalėjime, nes už nepasinaudojimą sovietine konstitucine teise į darbą buvo berods nuo pusės metų iki metų pataisos darbų. Nors bomžų bendrai tai jūs nepasigestumėte. Kaip nepasigestumėte ir narkomanų, kurių buvo tuntai, bet niekur nesimėtydavo visokie panaudoti švirkštai. Nes tiesiog nebūdavo vienkartinių švirkštų, todėl narkomanai saugodavo savo tuos stiklinius labiau, nei save pačius. Stikliniai švirkštai irgi buvo sunkiai gaunami, o vienkartinius imta importuoti gal tik apie kokius 1988. Nors bendrai, esu rašęs, kaip ten tų bomžų ir nusikaltėlių tarybiniais laikais nebuvo.

Ir dar nebuvo normalios televizijos, nes vietoje jos buvo kažkoks propagandinis šyvos kumelės kliedesys. Ir nebuvo normalių cigarečių, o buvo tiktai kažkokios išmatos, permaišytos su tabaku.

O dar nebūdavo kamščių gatvėse. Tiksliau, kamščiais būdavo vadinama, kai sankryžoje susikaupdavo kokios 10-20 mašinų. Primą kartą tikrus kamščius Lietuva patyrė, kai buvo Batijos Kelias 1989 metais. Į jį važiavo tiek mašinų, kad kamščiai gavosi maždaug panašūs, kaip dabar eilinį rytą. Kamščių nebūdavo tiesiog todėl, kad mašiną nusipirkti buvo beveik neįmanoma.

Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui

Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Mano pagrindinis blogas - Rokiškis Rabinovičius. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.

Dalinkitės visur: Share on Facebook
Facebook
0Share on Google+
Google+
0Share on LinkedIn
Linkedin
Tweet about this on Twitter
Twitter

275 thoughts on “Ko pasigestų nostalgiją sovietmečiui jaučiantys durniai

  1. Edvardas

    Vaiko akimis: „Nemunas“ buvo absoliutus kostmosas. dingus sviestui iš parduotuvių, per klaidą nupirkau margarino, per dar didesnę -- jo paragavau 8-x. Politinės valandėlės, rikiuotės, žygiavimai, paradai ir kitas briedas… Brr, susigadinau nuotaiką

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Buvo vienu metu pasirodę kažkokio suomiško margarino. Tas buvo normalus, valgomas.

      O dėl Nemuno -- čia žurnalą turit omeny ar parduotuvę Vilniuje?

      Reply
        1. Rokiškis Post author

          Žurnalas jo, buvo ten toksai skyrelis, kur rašydavo apie visokias baisias vakarietiškas roko grupes. Tipo kaip jos baisios ir degradavusios. Tai būdavo labai gerai, nes kitų info šaltinių kaip ir nebuvo.

          O dar atsimenu, ganėtinai gūdžiais ankstyvos perestrojkos laikais išspausdino kokį tai meną su plikais papais…

          Reply
          1. Saulius

            Apie roko grupes normaliai rašydavo „Jaunimo gretos“, bet apie 1983 -- 1984 metus viskas baigėsi ir vėl pradėjo rašyt gal tik 1987 metais.

            Reply
            1. Jonas Povilas N

              To meto laikraštyje ‘Komjaunimo tiesa’ atsirado skyrelis ‘roko enciklopedija’,bet gana greitai baigėsi (jei gerai pamenu, pasiekė G raidę-Gary Glitter,Graham Bond Organization ir t.t.)

              Reply
          2. Ramas

            O kuriam žurnale būdavo toks juodo fono stulpelis su baltomis raidėmis: ar tai „Iš visur apie viską“ ar tai „Ar žinote kad“ -- ten visokių trumpų faktų, iš serijos dabartiniams protmūšiams. Žiauriai mėgdavau skaityt tą dalį.

            Reply
              1. Tikras Klajūnas

                Taip, ir vadinosi, jei neklystu, „Pasaulio margumynai“ (visai kaip vėliau pas „Radijo šou“).

                Reply
    2. skirmantas tumelis

      Man yra dar tekę būti tikroje pionierių stovykloje. Tėvai kaip tik kraustėsi iš koridorinio bendrabučio į gautą butą (man buvo 6 metai berods) ir buvo būtina mumis atsikratyti, nes ten savi vargo kalnai.

      Stovykloj buvo trimitai iš ryto, pionieriškas garbės atidavimas, bendras kojų plovimas bendroj prausykloj, bendra mankšta paneminėj („Nemunaičiu“ vadinosi tas lageris).

      Stovykla turėjo savų privalumų -- netoli Lenkijos. Todėl nemažai lenkų į ten atvažiuodavo. Lenkų pionieriai nieko prieš būdavo, nes atsiveždavo krūva kramtoškių ir kitokių nematytų saldainių, kuriuos lietuvos pionieriai tiesiog šluodavo už pasakiškas kainas.

      Aš tada neturėjau iš ko nusipirkti, tai radęs ant asfalto kažkokią spalvotą, kažkieno iškramtytą ir išspjautą, ploviau tualete po vandeniu ir paskui labai prabangiai kramčiau.

      Dar pamenu už kažkokius šūdus gavome baudą su broliu ir turėjome kuopti viešą išvietę (ten kur vietos atsistot yra ir tokia emaliuotos baltos skardos fignia šlapimui, o ekskrementai krisdavo tiesiai į vamzdį).

      Sovietmečiu, pamenu visos tos išvietės buvo dezinfekuojamos kažkokiais chloro junginių turinčiais baltais milteliais (Chlorke vadindavom). Tai mumi su broliu radome tos chlorkės visą maišą tame šikane.

      Su sąlyga, kad gavome baudą, paėmėme kažkokių ten rastų šiferio gabalų, sėmėm tą chlorkę iš maišo ir negalėdami visur pribarstėm. Pribarstėm negailėdami.

      Baudos mums nebepratęsė, bet velnių išrašė ir tėvams 😀

      Reply
      1. Tomas Bikelis

        Teisingai, šiferis!
        Baisu net prisiminti, kokiam kiekiui žmonių sukėlė (ir vis dar tebesukelia!) vėžį šis tamsaus sovietinio genijaus produktas.

        Reply
        1. Klevas

          Na, kiek man žinoma tai šiferis buvo daug kur naudojamas, ne tik sovietų sąjungoj. Užsienyje tiesiog anksčiau jį naudot baigė.

          Reply
              1. Ramas

                Teisingai, beasbestinis nesproginėja. Mes to asbestinio prikraudavom prie kokių statybų į laužą: fejerverkas būdavo jomajo koks, su dūmų juostelėmis.

                Reply
        2. Andrius

          Aaaasile tu, o dabar nuo makdonaldo maisto ir kokakolos nesergi vežiu? Ar tu blet dibiloide ant stogo miegadavai?

          Reply
          1. Rokiškis Rabinovičius Post author

            Manau, kad asilas šiuo atveju esate būtent jūs. Asbestas sukelia vėžį, ir tai įrodyta jau labai seniai, vienas iš pirmesnių atvejų, kai buvo įrodytos vienareikšmės vėžio sąsajos su kai kuriomis plačiai paplitusiomis medžiagomis. O štai dėl makdonaldo ir kokakolos -- apie jų sąsajas su vėžiu tėra blevyzgos, panašios į liūdnai pagarsėjusius pasyvaus rūkymo kliedesius, kur bet kas susiejama su bet kuo ir paskui šnekami bet kokie pezalai.

            Šiaip, nesilankykit mano bloge gal. Ne vieta čia durniams.

            Reply
            1. G1ee

              asbestinis šiferis nepavojingas, kol ramiai guli ant stogo. Tas asbestas negaruoja niekur ir nieko nesukelia(arba jei tiksliau, viskas vyksta nykstamai mažu poveikiu sveikatai). Problemos prasideda, jei jis laužomas ar daužomas. Tuomet asbesto dalelės pakyla į orą ir būna sukvėpuojamos. Tik tuomet visos blogybės ir vėžiai pradeda darytis.

              Reply
  2. axo

    ar teisingai supratau? Tuoletinio deficitas didžiausias iki 1969 buvo? Bo draugas vilnietis nepamena, kad 80-90 metais būtų jo trūkumas parduotuvėse…

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Ponas Axo, jūsų tas draugas matyt šluostydavosi laikraščiu arba tuo pačiu jau minėtu viniu, jei neprisimena tualetinio popieriaus trūkumo. Arba buvo banaliai per jaunas, kad rūpintųsi tokiais dalykais.

      Reply
      1. axo

        pamena, kad būdavo tikrai ne lapeliais, o tiesiog vientisas tas popierius. Aišku, jo dėdė parduotuvės direktorius buvo, tai gal tas irgi lėmė deficito nepastebėjimo.

        Reply
          1. Tomas Gluosnis-Tyla

            Mūsų šeimoje šluostymasis laikraščiu buvo taip giliai įaugęs į kraują, kad iki kokių 1995 tai buvo aktyviai propaguojama.
            O dėl parduotuvės direktorių (dažniausiai būdavo vadinami vedėjais) -- mano mamos mama kol dirbo vedėja, tol mamai netrūko nieko. Apskritai, tik užvežus naujų dalykų, labiausiai deficitiniai tekdavo darbuotojams, jų draugams ir giminaičiaims, o paprastiems mirtingiesiems -- tik liekanos.

            Reply
            1. Martynas

              O aš atsimenu kad darželyje netgi tokie „darbeliai“ būdavo – susėda visi grupės vaikučiai prie stalo su žirklėmis ir draugiškai karpo laikraštį „Tiesa“ į gabaliukus. Kad savaitę būtų kuo užpakaliukus šluostyti.

              Turėjo tėvai nemalonumų nes vieną kartą taip Brežnevo nuotrauką iškirpau, kažkaip dydis atitiko.

              Reply
              1. skirmantas tumelis

                😀

                O mūsų šeimoj buvo specifinė technika -- suimi už kraštų ir trini, kaip skalbiamą rūbą.

                Dar kiek vėliau prieš einant į tualetą, jei turėdavau laiko, tai laikraštį apdirbdavau gan kruopščiai ir ilgai: pradžioje labai smulkaus sulankstymo vėduoklę, kurią suspausdavau stipriai, tada vėduoklę statmenai toms linijoms, dar kiek palankstydavau ir gaudavosi gan švelnus popierius.

                O tėvas gal dar iki šiol bamba, kad kiek gi galima to šikpopieriaus naudoti -- imi vieną lapelį, na maksimum du ir turi užtekt! 😀

                Reply
        1. Nemalonus žmogus

          Tas vientisas buvo vadinamas „ligninu“. Kai užėjo ponepriklausomybinė blokada ant Lietuvos, tėvas vieną dieną išdidžiai iš velniai žino kur partempė namo tokį nemenką kukulą to „lignino“, su sakiniu, kad „daba galėsim daug valgyt“. 🙂 Tiesa, ėst, kaiptyč, nebuvo ko. 🙂

          Reply
          1. Darau, Blė

            Ligninu apsirūpindavo visokie dantistų draugai-bičiuliai-broliai. Paskui tuos lapus vakarais karpydavom, kad būtų ergonomiško dydžio.

            Pirmame savo vaikystėje pamatytame „moderniame“ tualete buvo neregėtas išmislas: tualetinio popieriaus laikiklis. Tačiau pritaikytas to meto realijoms. Buvo ant jo ir volelis tualetiniam popieriui, bet dar buvo ir kišenėlė integruota knygų (ar naglesnio lignino) lapams sudėti.

            Reply
            1. Rokiškis Post author

              Jo, būdavo, beje, ir tokie laikikliai, kur volelis nei nenumatytas -- vien tik kokio nors laikraščio gabalams vieta.

              Reply
      2. ilgius

        O aš jaunas dienas leisdamas sėdynę šluostydavau prabangiai -- sukarpytu prancūzų komunistų laikraščiu L’humanite. Ten buvo Pifo nuotykiai (komiksai) ir Renault-12 ir pan. mašinų foto -- prabanga! PS.: tualetinio gaudavom tik kartkartėm „po blatu“.

        Reply
    2. Edvardas

      buvo tų laikų anekdotas:
      -Kas yra deficitas deficite?
      -Servelatas, suvyniotas į tualetinį popierių.

      Reply
      1. Ramas

        Pilna versija:
        Eina deficitas deficite, nešasi deficitą deficite. Kas?
        Eina nekalta mergina Levi’s džinsais ir nešasi rūkytą dešrą (servelatą -- you name it) suvyniotą į tualetinį popierių. 🙂

        Reply
    3. As

      Buvo deficitas ir rimtas. Vienas mano giminaitis vėlyvuoju sovietmečiu prakuto (praktiškai užteko NAMUI pasistatyti, nors turėjo dar visokių pašalinių versliukų kaip naminė polietileninių maišelių gamyba) pirkdamas tualetinį popierių Maskvoje ir veždamas jį į Lietuvą.

      Įsivaizduok, iš tualetinio popieriaus vežiojimo vienu sunkvežimiu. 😀

      Reply
  3. tmv

    Na taip, bet kam kas pusmetį rašyti tą patį. Tai irgi truputį pradeda priminti demagogiją.

    Reply
        1. Rokiškis Post author

          Būtų nenepoxui -- nerašinėtumėte. Kita vertus, jūsų dabar čia jau nebus ir neperskaitysit jau šito atsakymo.

          Reply
        2. Tomas Bikelis

          Nusipirkite „Tarybinių“ dešrelių su nepakartojamu panaudoto tualetinio popieriaus skoniu -- Jums tai turėtų padėti atgauti dvasinę pusiausvyrą.

          Reply