Merga su dujokauke

Ko pasigestų nostalgiją sovietmečiui jaučiantys durniai

Be ko gyventų tie durniai, kurie jaučia nostalgiją sovietmečiui? Visų pirma – be tualetinio popieriaus. Tasai SSRS buvo deficitas, kurio gauti galėdavo ne kiekvienas, o ir kas gauti galėdavo – tai irgi neretai su papildomu vargu – pvz., rinkdamas didžiules krūvas makulatūros, už kurią būdavo galima gauti talonų, pagal kuriuos kaip kada būdavo galima nusipirkti.

Jauniems žmonėms visiškai nesuprantamas posakis „suglamžyti laikraštį“ yra būtent apie tai – tekdavo šluostytis laikraščiu, kuris, kaip žinia, ir kietas, ir nelabai gerai šluostantis. Kad šluostytų bent kiek geriau ir subinės nedraskytų, reikdavo gerai paglamžyti. Kai laikraščio nepasitaikydavo, tekdavo šluostytis knygomis. Tiskliau – lapais iš knygų. Kai kur nors atrasite seną knygą, iš kurios dalis lapų išplėšta – žinokite, kodėl. Beje, kokių nors normalių knygų nusipirkti irgi gaudavosi tik pagal talonus, kurie gaunami būdavo panašiai, kaip ir talonai tualetiniam popieriui.

Sovietinis tualetinis popierius

Sovietinis tualetinis popierius buvo plonas, vienasluoksnis ir negana to, stebėtinai šiurkštus – tiesiog braižantis subinę. Šiais laikais panašaus jau nerasite netgi tyčia ieškodami, nes netgi prasčiausias popierius daug minkštesnis.

Iš to pat periodo atėjo ir toksai pusiau anekdotas, bet iš realybės: kaip nusišluostyti vinimi? Ogi paprastai: šluostytis pirštu, o jau pirštą – nubraukti į vinį. O kiek po nagu užsiliks – tiek vinies smaigaliu iš panagės išbraukti.

Realybė buvo tokia, kad išties kartais žmonėms taip ir tekdavo šluostytis. Laikraščio kartais pritrūkdavo – ar kur nors kolchoze, kai į darbus išveždavo, ar armijoje, ar dar kur. Todėl kai kada rūpestingi ūkvedžiai ir įkaldavo vinis į tualetų pertvaras, dėl viso pikto: juk ir pačiam kada gali prireikti. Taip tualetuose ir kyšodavo šūdinos vinys. O kur vinių nebūdavo, neretai būdavo galima pamatyti šūdais ištepliotas sienas. O ką daryt, kai popieriaus nėra?

Kadaise toksai Andre Gide, komunistuojantis rašytojas, atvyko į SSRS, norėdamas pamatyti, kaip gyvena sovietiniai žmonės. Tai buvo dar 1935 metais. O jau 1936 anas išleido knygą, po kurios buvo paskelbtas didžiausiu komunistų priešu. Vienas iš įdomumų, kuriuos Andre Gide aprašė, buvo tai, kad netgi užsieniečių viešbučiuose nebuvo tualetinio popieriaus.

Po to, kai Andre Gide parašė tą savo knygą, tualetinį popierių SSRS ėmė importuoti, tačiau tiktai užsieniečiams skirtuose viešbučiuose jis ir tebūdavo. Ir tai tęsėsi iki pat 1969 metų, kai buvo pradėtas gaminti jau Sovietų Sąjungoje. Bet iki pat sovietmečio pabaigos tualetinis popierius taip ir liko prabanga, deficitu ir gero buržujiškai-kapitalistinio gyvenimo simboliu.

Būdavo ir linksmesnių atvejų: sovietmečio pabaigoje kažkoksai tarybinių dešrelių gamyklos direktorius viešai per televiziją aiškino, kad netiesa, jog į pieniškas dešreles ir daktarišką dešrą dedamas tualetinis popierius – suprantate, šis gi deficitinis, jo gauti neįmanoma, todėl taip negali būti. Paskui sklandė juokai, kad tarybinėse dešrelėse tualetinis popierius būdavo panaudojamas antrą kartą. Atsiminus tų tarybinių sasyskų skonį, galima įtarti, kad tokiose kalbose buvo bent truputis tiesos.

Bet ne tik tualetinis popierius buvo nepasiekiamu daiktu. Daugelio kitų dalykų taip pat būtų pritrūkę. Tai apie šitai ir pakalbėkim – ne apie kokius nors deficitinius džinsus ar japoniškus magnetofonus, kurie jau visai buvo svajonė, o tiesiog apie kasdienius, buitinius dalykus.

Pr0n ir erotika

Nebuvo jokios ten erotikos anei pornūškių. Užtat jūs neįsivaizduojate, kaip buvo vertinama tokia knyga, kaip Džovanio Bokačo „Dekameronas“. Vien dėl tų nekaltų istorijėlių su užuominomis.

Matot, čia toks įdomus reikalas gaudavosi: nei erotikos, nei pron (o už jos turėjimą, įvežimą, dauginimą ir platinimą galima buvo išvis sėsti – iki trijų metų, man rodos), bet kita vertus – kadangi dauguma visokių nukvakusių komuniagų knygų nelabai skaitydavo, o visokių viduramžiškų rašliavų nelaikė pavojingomis, tai šis tas tokiu būdu ir prasmukdavo.

Merga su dujokauke

Dauguma visokių moteriškių, besifotografavusių pogrindiniams pornografams, stengdavosi visaip paslėpti savo veidą. Kartais ir pats fotografas veidą ištrindavo, bet dažniausiai moterys nelabai pasitikėdavo, tad užsidengdavo veidus plaukais, maišais, dujokaukėmis ar netgi triusikais. Pagal savo meninį-pornografinį lygį šita nuotrauka yra labai vidutinė: kartais būdavo ir gražesnių, bet dažnai būdavo tokių, kad paskui gailiesi, kad negali atžiūrėti atgal. Ir ne dėl kokio nors iškrypėliškumo, o dėl klaikaus, lagerinio nykumo.

Normalesnė gi erotika arba būdavo naktimis žiūrima tų, kas matydavo lenkišką TV, ar jei kas gaudavo visiškai nelegalaus pr0n, kokį kartais sugebėdavo įvežti jūreiviai. Originalūs pornografiniai žurnalai būdavo tokie brangūs, kad jų neįstengdavo nusipirkti beveik niekas. Daugumai kitų tekdavo apsiriboti kokiomis nors po 10 rublių (dabartiniais pinigais tai būtų apie 100 litų) parduodamomis 5 kartus perfotografuotomis nespalvotomis (apie Perestrokos laikus jau pasirodė ir spalvotos) nuotraukomis, kur beveik nieko būdavo neįmanoma įžiūrėti.

Dėl to vienu metu buvo atsiradę ir pogrindinių pr0n studijų, tokių, kur kokią nors stotinę kekšę kas nors griuvėsiuose ar chruščioviniame bute fotografuodavo supuvusiu sovietiniu „Zenit“ fotoaparatu. Tokios sovietinės nuotraukos taip smarkiai dvelkė sovietine nykuma, kad net ir padarytos tiesiai iš negatyvo, su aiškiai matomomis detalėmis, visvien kainuodavo du-tris kartus pigiau už penkis kartus perfotografuotas užsienines.

Erotika viešumoje ėmė rastis tiktai stagnacijos periodo pabaigoje, o ir tokiais švelniais pavidalais, kaip netyčia porai sekundžių kokiame nors filme šmėkštelėję papai. Tokie filmai sulaukdavo daug daug kalbų. Toksai šlykščiai nykus filmas apie kažkokias klaikias sovietines nykumas, kaip „Mažoji Vera“, pasirodęs 1988, kai barjerai jau ėmė visai byrėt, buvo išvadintas klaikia pornografija, kurią reikia uždrausti. Šiais laikais tokio mėšlo nežiūrėtų nei tie, kas nori erotikos ar pr0n, nei tie, kas nori šiaip kokio nors filmo, nes tai tiesiog kažkoks nykus mėšlas – nei ten erotikos realiai, nei porno. Tačiau tada tai buvo kinematografinė bomba.

Paradoksas, kad sovietinis režimas pradėjo būtent nuo visiško pasileidimo: prieš komunistinę revoliuciją Rusijoje berods tokia Aleksandra Kolontai tratinosi su jūreiviais, kad tie paskui sukiltų – kaip pasakoja, su dešimtim ir net šimtais per dieną, su tūkstančiais per mėnesį, vardan kažkokių komunizmo idealų. Atvarydavo pas jūreivius į laivą ir po du kviedavo į kajutę, o tie eilėje laukdavo. Bet jau po keliolikos metų seksas Rusijoje, o tuo pačiu ir visame vėlesniame SSRS tapo tabu.

O dar daugelis prisimena kitą frazę – „seksa v SSSR niet“ („sekso SSRS nėra“), kurią kažkokia boba pasakė per pakazūchinį JAV-SSRS teletiltą, o paskui puolė kažkaip taisytis, kad ne tai jinai pasakė, o kad tai tiktai šiaip šlykštu.

Vaikiškos sauskelnės

Jei jau net higieninių įklotų ir paketų moterims nebuvo, tai ką, manote, kad sauskelnės buvo? Taigi aišku, kad ne. Būdavo vystyklai, į kuriuos reikdavo išmokti vynioti kūdikius. Ir paskui tuos vystyklus reikdavo skalbti. Vidutinė šeima, turinti kūdikį, turėdavo nuo keliolikos iki kelių dešimčių vystyklų, katruos kasdien skalbdavo ir džiaudavo, kur papuola. O jei būdavo dvynukai ar pametinukai – na, dar padvigubinkit reikalą.

Bendrabučiuose, kur vystyklų nebūdavo kur džiovinti, šeimos visada džiugindavo tais medžiagų gabalais kaimynus – vystyklai būdavo džiovinami balkonuose, koridoriuose, pakabinti po langais, po lempomis kambariuose ir taip toliau. Kadangi šeima turėdavo dirbti, laiko plovimui pritrūkdavo, todėl vystyklų reikdavo daug. Labai daug. Būdavo, užeini pas ką į svečius, o tenai – kaip per šventę, palubėje nuo sienos prie sienos skersai kambarį pravedžiotos virvės, o ant jų – vystyklai džiūsta.

Visgi bjauresnis dalykas buvo kažkokių išgamų išrasti plastmasiniai triusikai kūdikiams, kurie pasirodė gal kokiais 1970, o gal kiek vėliau: tokie gumytėmis aptempdavo vaikiuką taip, kad išmatos ir šlapimas neišbėgtų, o teliūskuotų viduje. Kad dėl tų gumyčių tokie triusikai vaikams padarydavo nuospaudas – tai dar nieko. Baisiau tai, kad dėl to, jog oda nekvėpuodavo, ji vaikams staigiai sušusdavo, o momentaliai prarūgstantis šlapimo ir išmatų mišinys staigiai išėsdavo odą iki pūslių.

Kai kurie tėveliai, kuriems dėl proto aptemimo kažkas užeidavo ir jie apmaudavo vaiką tais plastmasiniais triusikais, paprastai daugiau to nekartodavo, bet ir vieno apleisto karto kai kada užtekdavo tam, kad vaikas pakliūtų į ligoninę, nušutęs lyg būtų nuplikytas verdančiu vandeniu. Tai buvo kažkas užribinio. Atsimenu kažkokią TV laidą, kur kokia tai gydytoja protino tėvus, kad jie tų plastmasinių triusikų nenaudotų, nes labai kenksminga – ale visvien atsirasdavo puspročių, kurie imdavo tuos triusikus naudot.

Taip, nebuvo sauskelnių. Nebuvo. Kas turit vaikų – įsivaizuokit.

Maisto produktai, kurių nebuvo

Pasigestumėte ir vaisių ir daržovių. Bananai, apelsinai, mandarinai, kiviai, avokadai, trumpai tariant, viskas, kas tik egzotika – to nebuvo arba išvis suvisam, arba suvisam, išskyrus šventes ir spec. parduotuves. Ir netgi tose spec. parduotuvėse ne visko buvo. Ir šito pasakoti matyt nereikia, nes ir taip žinote. Bet nebuvo ir krūvos kitų maisto produktų: jokių ten jogurtų ir varškės kremų, jokios ten lašišos, ar netgi paprastų raudonųjų ikrų.

Jūs žinot, ką reiškė raudonieji ikrai eilinio sovietinio žmogaus sąmonėje? Tai buvo maždaug kažkas tokio, kas egzistuoja tiktai mitologiniame pavidale. Aš nežinau, su kuo tai palyginti, nes nėra dabar tokio dalyko. Na, gal koks skrydis į kosmosą būtų kažkas panašaus. Ar jūs galite nuskristi į kosmosą? Negalite, niekada negalėsite, ir netgi niekada nesusipažinsite su jokiu žmogumi, kuris kosmose buvo. Taškas.

O apie jogurtus aš iki šiol atsimenu kažkokį straipsnelį iš kokių gal 1987 žurnalo „Moksleivis“: kokia tai žurnalistė nuvyko į VDR (Vokietijos Demokratinę Respubliką, labiau žinomą kaip Rytų Vokietija), o tenai pamatė, kad vaikai ir suaugę valgo jogurtus. Ir paragavo. Ir aprašė maždaug taip (čia iš kiauros atminties cituoju): „VDR pieno pramonė gamina įvairių rūšių kefyrą, kuris labai skanus ir mėgstamas vaikų ir suaugusiųjų, nes yra paskaninamas įvairiais vaisiais bei uogomis. Galėtų ir LTSR maisto pramonė gaminti tokį kefyrą ir tiekti į mokyklas„. Nebuvo jogurtų. Nebuvo ir viskas.

Netgi kava pasitaikydavo tik jei parduotuvėse „išmesdavo“ (žodžiu „išmetė“ pasakydavo, kai kalbėdavo, kad deficitas parduotuvėje pasirodė). O jei neišmesdavo, tai per blatą iš kavinių žmonės kavos pupeles pirkdavosi. O kavinės, kad galėtų parduot kavą, turėjo ištisą kavos taupymo technologiją: kartą panaudota kava būdavo kaupiama, paskui naudojama dar kartą, o paskui – dar kartą, dar kartą ir dar kartą, o kad nepaisant tokio pernaudojimo turėtų rudą spalvą, tai į ją būdavo dedamas truputis margancovkės (kalio permanganato). Jei kavinėje norėdavai normalios kavos, o ne iš margancofkės ir atliekų – buvo kodinė frazė „man dvigubą“. Tada gaudavai paprastą viengubą kavą, bet užtat iš kavos.

Nors ką ten apie kavą – juk netgi mėsos nebūdavo, o dešrų rūkytų nebuvo išvis. Jūs neįsivaizduojate, kaip pasigestumėte tiesiog bukų paprastų maisto produktų, kuriuos šiais laikais visokios supermamos keikia, kad jie kažkokie ne tokie. Žinote, kokias nuotraukas parveždavo nekurie iš užsienio vėlyvuoju sovietmečiu? Ogi iš parduotuvių dešrų skyriaus. Paskui žmonės žiūrėdavo į tas dešimtis dešrų rūšių ir galvodavo, kad mato tikrą stebuklą, nes taip negali būti. Negali būti, nes tai stebuklas.

Ko dar pasigestumėte

Polietileniniai maišeliai viskam sudėti – to irgi nebuvo. Spėkite, kodėl jūsų mamos ar močiutės iki šiol kaupia visokius plastikinius maišelius? Būtent todėl ir kaupia – senas įprotis. Nebuvo ir šiukšlių maišų. Todėl kiekvienuose namuose būdavo smirdanti šiukšlių dėžė, į kurią nebent koks laikraštis būdavo patiesiamas. O jau gražesni užsieniniai maišeliai, ant kurių būdavo koks nors firminis užrašas – tai jau buvo prabangi puošmena.

Prie namų dažniausiai nebūdavo šiukšlių konteinerių (išskyrus jau visai naujus, kur su šiukšlių šachtomis), todėl daugeliui nebūdavo kur išmesti šiukšlių. Atvažiuodavo šiukšlių mašinos, kurios tas šiukšles surinkdavo, bet pasitaikydavo, kad kas nors tokią mašiną pražioplindavo. O būdavo ir taip, kad koks vairuotojas užgerdavo ir mašina neatvažiuodavo. Taigi, aplink gyvenamuosius namus ilgainiui atsirasdavo šiukšlių krūvelės, o kiek atokiau, visokiuose parkeliuose – ištisi šiukšlynai. Itin dažnai ir greitai šiukšlynais pavirsdavo statybvietės: dėl skylėtų tvorų ir nulinės priežiūros šiukšles vakarais ten būdavo labai patogu išversti. Kai kuriose statybvietėse dėl to susikaupdavo milžiniški šiukšlių kalnai, gaudavosi tokie tikri savaiminiai šiukšlynai. Tai todėl, kad nebuvo šiukšlių konteinerių.

O dar nebuvo bomžų. Tiksliau, bomžai buvo, bet jie arba labai slapstydavosi ir keliaudavo iš vietos į vietą, arba būdavo uždaryti kur nors kalėjime, nes už nepasinaudojimą sovietine konstitucine teise į darbą buvo berods nuo pusės metų iki metų pataisos darbų. Nors bomžų bendrai tai jūs nepasigestumėte. Kaip nepasigestumėte ir narkomanų, kurių buvo tuntai, bet niekur nesimėtydavo visokie panaudoti švirkštai. Nes tiesiog nebūdavo vienkartinių švirkštų, todėl narkomanai saugodavo savo tuos stiklinius labiau, nei save pačius. Stikliniai švirkštai irgi buvo sunkiai gaunami, o vienkartinius imta importuoti gal tik apie kokius 1988. Nors bendrai, esu rašęs, kaip ten tų bomžų ir nusikaltėlių tarybiniais laikais nebuvo.

Ir dar nebuvo normalios televizijos, nes vietoje jos buvo kažkoks propagandinis šyvos kumelės kliedesys. Ir nebuvo normalių cigarečių, o buvo tiktai kažkokios išmatos, permaišytos su tabaku.

O dar nebūdavo kamščių gatvėse. Tiksliau, kamščiais būdavo vadinama, kai sankryžoje susikaupdavo kokios 10-20 mašinų. Primą kartą tikrus kamščius Lietuva patyrė, kai buvo Batijos Kelias 1989 metais. Į jį važiavo tiek mašinų, kad kamščiai gavosi maždaug panašūs, kaip dabar eilinį rytą. Kamščių nebūdavo tiesiog todėl, kad mašiną nusipirkti buvo beveik neįmanoma.

Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui

Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.

Dalinkitės visur: Share on Facebook2.4kShare on Google+58Share on LinkedIn0Tweet about this on Twitter

257 thoughts on “Ko pasigestų nostalgiją sovietmečiui jaučiantys durniai

  1. Edvardas

    Vaiko akimis: „Nemunas“ buvo absoliutus kostmosas. dingus sviestui iš parduotuvių, per klaidą nupirkau margarino, per dar didesnę -- jo paragavau 8-x. Politinės valandėlės, rikiuotės, žygiavimai, paradai ir kitas briedas… Brr, susigadinau nuotaiką

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Buvo vienu metu pasirodę kažkokio suomiško margarino. Tas buvo normalus, valgomas.

      O dėl Nemuno -- čia žurnalą turit omeny ar parduotuvę Vilniuje?

      Reply
        1. Rokiškis Post author

          Žurnalas jo, buvo ten toksai skyrelis, kur rašydavo apie visokias baisias vakarietiškas roko grupes. Tipo kaip jos baisios ir degradavusios. Tai būdavo labai gerai, nes kitų info šaltinių kaip ir nebuvo.

          O dar atsimenu, ganėtinai gūdžiais ankstyvos perestrojkos laikais išspausdino kokį tai meną su plikais papais…

          Reply
          1. Saulius

            Apie roko grupes normaliai rašydavo „Jaunimo gretos“, bet apie 1983 -- 1984 metus viskas baigėsi ir vėl pradėjo rašyt gal tik 1987 metais.

            Reply
            1. Jonas Povilas N

              To meto laikraštyje ‘Komjaunimo tiesa’ atsirado skyrelis ‘roko enciklopedija’,bet gana greitai baigėsi (jei gerai pamenu, pasiekė G raidę-Gary Glitter,Graham Bond Organization ir t.t.)

              Reply
          2. Ramas

            O kuriam žurnale būdavo toks juodo fono stulpelis su baltomis raidėmis: ar tai „Iš visur apie viską“ ar tai „Ar žinote kad“ -- ten visokių trumpų faktų, iš serijos dabartiniams protmūšiams. Žiauriai mėgdavau skaityt tą dalį.

            Reply
              1. Tikras Klajūnas

                Taip, ir vadinosi, jei neklystu, „Pasaulio margumynai“ (visai kaip vėliau pas „Radijo šou“).

                Reply
    2. skirmantas tumelis

      Man yra dar tekę būti tikroje pionierių stovykloje. Tėvai kaip tik kraustėsi iš koridorinio bendrabučio į gautą butą (man buvo 6 metai berods) ir buvo būtina mumis atsikratyti, nes ten savi vargo kalnai.

      Stovykloj buvo trimitai iš ryto, pionieriškas garbės atidavimas, bendras kojų plovimas bendroj prausykloj, bendra mankšta paneminėj („Nemunaičiu“ vadinosi tas lageris).

      Stovykla turėjo savų privalumų -- netoli Lenkijos. Todėl nemažai lenkų į ten atvažiuodavo. Lenkų pionieriai nieko prieš būdavo, nes atsiveždavo krūva kramtoškių ir kitokių nematytų saldainių, kuriuos lietuvos pionieriai tiesiog šluodavo už pasakiškas kainas.

      Aš tada neturėjau iš ko nusipirkti, tai radęs ant asfalto kažkokią spalvotą, kažkieno iškramtytą ir išspjautą, ploviau tualete po vandeniu ir paskui labai prabangiai kramčiau.

      Dar pamenu už kažkokius šūdus gavome baudą su broliu ir turėjome kuopti viešą išvietę (ten kur vietos atsistot yra ir tokia emaliuotos baltos skardos fignia šlapimui, o ekskrementai krisdavo tiesiai į vamzdį).

      Sovietmečiu, pamenu visos tos išvietės buvo dezinfekuojamos kažkokiais chloro junginių turinčiais baltais milteliais (Chlorke vadindavom). Tai mumi su broliu radome tos chlorkės visą maišą tame šikane.

      Su sąlyga, kad gavome baudą, paėmėme kažkokių ten rastų šiferio gabalų, sėmėm tą chlorkę iš maišo ir negalėdami visur pribarstėm. Pribarstėm negailėdami.

      Baudos mums nebepratęsė, bet velnių išrašė ir tėvams 😀

      Reply
      1. Tomas Bikelis

        Teisingai, šiferis!
        Baisu net prisiminti, kokiam kiekiui žmonių sukėlė (ir vis dar tebesukelia!) vėžį šis tamsaus sovietinio genijaus produktas.

        Reply
        1. Klevas

          Na, kiek man žinoma tai šiferis buvo daug kur naudojamas, ne tik sovietų sąjungoj. Užsienyje tiesiog anksčiau jį naudot baigė.

          Reply
              1. Ramas

                Teisingai, beasbestinis nesproginėja. Mes to asbestinio prikraudavom prie kokių statybų į laužą: fejerverkas būdavo jomajo koks, su dūmų juostelėmis.

                Reply
  2. axo

    ar teisingai supratau? Tuoletinio deficitas didžiausias iki 1969 buvo? Bo draugas vilnietis nepamena, kad 80-90 metais būtų jo trūkumas parduotuvėse…

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Ponas Axo, jūsų tas draugas matyt šluostydavosi laikraščiu arba tuo pačiu jau minėtu viniu, jei neprisimena tualetinio popieriaus trūkumo. Arba buvo banaliai per jaunas, kad rūpintųsi tokiais dalykais.

      Reply
      1. axo

        pamena, kad būdavo tikrai ne lapeliais, o tiesiog vientisas tas popierius. Aišku, jo dėdė parduotuvės direktorius buvo, tai gal tas irgi lėmė deficito nepastebėjimo.

        Reply
          1. Tomas Gluosnis-Tyla

            Mūsų šeimoje šluostymasis laikraščiu buvo taip giliai įaugęs į kraują, kad iki kokių 1995 tai buvo aktyviai propaguojama.
            O dėl parduotuvės direktorių (dažniausiai būdavo vadinami vedėjais) -- mano mamos mama kol dirbo vedėja, tol mamai netrūko nieko. Apskritai, tik užvežus naujų dalykų, labiausiai deficitiniai tekdavo darbuotojams, jų draugams ir giminaičiaims, o paprastiems mirtingiesiems -- tik liekanos.

            Reply
            1. Martynas

              O aš atsimenu kad darželyje netgi tokie „darbeliai“ būdavo – susėda visi grupės vaikučiai prie stalo su žirklėmis ir draugiškai karpo laikraštį „Tiesa“ į gabaliukus. Kad savaitę būtų kuo užpakaliukus šluostyti.

              Turėjo tėvai nemalonumų nes vieną kartą taip Brežnevo nuotrauką iškirpau, kažkaip dydis atitiko.

              Reply
              1. skirmantas tumelis

                😀

                O mūsų šeimoj buvo specifinė technika -- suimi už kraštų ir trini, kaip skalbiamą rūbą.

                Dar kiek vėliau prieš einant į tualetą, jei turėdavau laiko, tai laikraštį apdirbdavau gan kruopščiai ir ilgai: pradžioje labai smulkaus sulankstymo vėduoklę, kurią suspausdavau stipriai, tada vėduoklę statmenai toms linijoms, dar kiek palankstydavau ir gaudavosi gan švelnus popierius.

                O tėvas gal dar iki šiol bamba, kad kiek gi galima to šikpopieriaus naudoti -- imi vieną lapelį, na maksimum du ir turi užtekt! 😀

                Reply
        1. Nemalonus žmogus

          Tas vientisas buvo vadinamas „ligninu“. Kai užėjo ponepriklausomybinė blokada ant Lietuvos, tėvas vieną dieną išdidžiai iš velniai žino kur partempė namo tokį nemenką kukulą to „lignino“, su sakiniu, kad „daba galėsim daug valgyt“. 🙂 Tiesa, ėst, kaiptyč, nebuvo ko. 🙂

          Reply
          1. Darau, Blė

            Ligninu apsirūpindavo visokie dantistų draugai-bičiuliai-broliai. Paskui tuos lapus vakarais karpydavom, kad būtų ergonomiško dydžio.

            Pirmame savo vaikystėje pamatytame „moderniame“ tualete buvo neregėtas išmislas: tualetinio popieriaus laikiklis. Tačiau pritaikytas to meto realijoms. Buvo ant jo ir volelis tualetiniam popieriui, bet dar buvo ir kišenėlė integruota knygų (ar naglesnio lignino) lapams sudėti.

            Reply
            1. Rokiškis Post author

              Jo, būdavo, beje, ir tokie laikikliai, kur volelis nei nenumatytas -- vien tik kokio nors laikraščio gabalams vieta.

              Reply
      2. ilgius

        O aš jaunas dienas leisdamas sėdynę šluostydavau prabangiai -- sukarpytu prancūzų komunistų laikraščiu L’humanite. Ten buvo Pifo nuotykiai (komiksai) ir Renault-12 ir pan. mašinų foto -- prabanga! PS.: tualetinio gaudavom tik kartkartėm „po blatu“.

        Reply
    2. Edvardas

      buvo tų laikų anekdotas:
      -Kas yra deficitas deficite?
      -Servelatas, suvyniotas į tualetinį popierių.

      Reply
      1. Ramas

        Pilna versija:
        Eina deficitas deficite, nešasi deficitą deficite. Kas?
        Eina nekalta mergina Levi’s džinsais ir nešasi rūkytą dešrą (servelatą -- you name it) suvyniotą į tualetinį popierių. 🙂

        Reply
    3. As

      Buvo deficitas ir rimtas. Vienas mano giminaitis vėlyvuoju sovietmečiu prakuto (praktiškai užteko NAMUI pasistatyti, nors turėjo dar visokių pašalinių versliukų kaip naminė polietileninių maišelių gamyba) pirkdamas tualetinį popierių Maskvoje ir veždamas jį į Lietuvą.

      Įsivaizduok, iš tualetinio popieriaus vežiojimo vienu sunkvežimiu. 😀

      Reply
  3. tmv

    Na taip, bet kam kas pusmetį rašyti tą patį. Tai irgi truputį pradeda priminti demagogiją.

    Reply
        1. Rokiškis Post author

          Būtų nenepoxui -- nerašinėtumėte. Kita vertus, jūsų dabar čia jau nebus ir neperskaitysit jau šito atsakymo.

          Reply
        2. Tomas Bikelis

          Nusipirkite „Tarybinių“ dešrelių su nepakartojamu panaudoto tualetinio popieriaus skoniu -- Jums tai turėtų padėti atgauti dvasinę pusiausvyrą.

          Reply
  4. Laiqualasse

    „Ar jūs galite nuskristi į kosmosą? Negalite, niekada negalėsite, ir netgi niekada nesusipažinsite su jokiu žmogumi, kuris kosmose buvo. Taškas.“

    Ir vis tiek netinkamas palyginimas. Dabar jau atsiranda kosmoso turizmas, taigi žmonių, buvusių kosmose, skaičius nuolat auga ir auga. Lyginti turbūt būtų galima su nuskridimu į kitas žvaigždes, arba bent jau į Jupiterio sistemą.

    Kas dėl šiukšlių -- čia vienas iš ankstyvųjų mano vaikystės atsiminimų, kaip vakarais (neatsimenu, ar kiekvieną vakarą, ar rečiau) tėvai man liepdavo sėdėti prie lango ir žiūrėti, kada atvažiuos šiukšliavežė. Tada aš pašaukdavau, tėvas stverdavo kibirą ir bėgdavo žemyn (gyvenom ketvirtam aukšte), kad spėtų išmesti šiukšles.

    Reply
    1. Adis

      Visiškai pritariu dėl kosmoso.

      O dėl šiukšlių mašinų -- dabar pasitikslinau su laikmečio liudininkais, tai bent jau viename iš Vilniaus rajonų bent jau nuo 1967 būdavo taip: atvažiuodavo kiekvieną dieną du kartus (išskyrus 7dienį), iš anksto nustatytu grafiku -- pvz. apie 17:15 ir apie 20:30 val. Ne visai punktualiai, todėl atvažiuodavo ir pypindavo. Tada nuo pirmo pyptelėjimo turėdavai kažkur ~5 minutes prisistatyti prie mašinos.

      Jei matai, kad nespėji -- iškart bėgdavai prie tolimesnio namo, kur pagal maršrutą važiuos.

      Dar atsimenu, būdavo atskiras konteineris duonai, prikabintas šiukšlinės šone.

      Reply
        1. ignitron

          Vos ne iki 2000’ųjų, bent jau Kaune, visiškai taip ir vykdavo. Atvažiuoja, papypsi, visas namas lekia su kibirais.

          Reply
      1. Audra

        taip taip, pamenu ir aš, su siaubu. žiema, šalta, visi laukia šiukšlių mašinos, vaikų klyksmas „atvažiuoja“ -- ir laukiančiųjų padešimtgubėja -- visi susigrūda į būrį ir besistumdydami pila kibirus. tikras bomžynas.

        Reply
  5. Bombardyrius

    apie tai reikia rasyti kasdiena ir dar pasalpu mokejimo diena duoti perskaityti ir pasirasyti, kad supratai ka skaitei.

    Reply
  6. Petras N.

    Apie pron:

    Tėvas kelis metus kinomechaniku dirbo, tai va tokią istoriją papasakojo. Kažkada į jų kino teatrą atvežė filmą, kur kaip sakėt, „netyčia porai sekundžių šmėkštelėję papai“. Tėvas, po filmo rodymo, susirado juostoje tą vietą, išsikirpo vieną kadrą ir toje vietoje vėl suklijavo juostą. Tą vieną kadrą į skaidrę įsimontavo ir draugams skolindavo, kartais ir už mokestį.
    Smagumas tas, kad ta juosta kai padarė visą ratą per kino teatrus ir vėl po metų atgal pas juos į kino teatrą sugrįžo, tos scenos jau visai nebuvo likę -- net kur „jau beveik matosi tie papai“, ir tuos kadrus buvo kinomechanikai iškarpę.

    Reply
  7. Rugilė

    Aš pamenu ir laikraščius, ir vietoje tualetinio popieriaus naudotą „ligniną“, ir tai, kaip skalbiau brolio vystyklus -- nors brolis gimė 1991-aisiais:) Tačiau kadangi gimiau 1983-iaisiais, tai ir bananų pasitaikydavo, ir šiukšlių aplink nesikaupdavo, ir tirpios kavos paragauti tekdavo. Beje, ir daktariška dešra buvo labai skani:) Ir knygų užtekdavo, nors atsimenu, kad ankstyvojoje vaikystėje laikraščių „įvairovė“ buvo labai skurdi ir jie buvo žiauriai nuobodūs. Kažkada studijuodama dar specialiai pavarčiau -- na, tikrai tik vietoje tualetinio popieriaus tinkami, vien apie derlių ir partiją:D
    Mano vaikystė buvo kuo puikiausia. Žinoma, vaikystė, jei augi mylinčioje šeimoje ir jei jos nepaliečia represijos, karas, badas, paprastai ir būna puiki. Tačiau nostalgijos tarybinei santvarkai, tfu tfu tfu, nejaučiu.

    Reply
    1. A

      Dėl knygų, tai tarybiniais laikais lietuviškų knygų buvo, ko gero, tik Brežnevo raštai ir komunistų partijos istorija. Net į knygyną netraukdavo užeit. O apie 1990-uosius pradėjo lietuviškos leidyklos leisti knygas lietuvių kalba, istorines, detektyvus, klasiką, viską ko su žiburiu nebuvo galima gauti iki tol be blato. Žinoma, kokybė buvo prasta, ploni viršeliai, gelsvas popierius, bet knygai gi svarbu turinys. Dirbau didelėje gamykloje, tai ten kažkas atveždavo ir pardavinėdavo. Susidarydavo didžiausios eilės, pirkdavom viską iš eilės, kaip išbadėję duoną.

      Reply
  8. edvva

    Dar nebuvo, arba buvo labai mažai -- aliejaus. Pamenu, tėvai naudodavo baltus taukus iš kaimo, kurių kvapas nekoks būdavo, gal ir buvo kartais aliejaus, bet ir jis ne ką geriau kvepėjo. Turbūt dabar parduotuvėje parduodamas pats pigiausias ir prasčiausias aliejus yra n kartų geresnis nei tada buvęs pats geriausias.
    Šiukšlių kibirai iškloti laikraščiu irgi buvo geras „išradimas“.
    Apie tūlikinį popierių pamenu, kad kai buvau dar turbūt darželyje apie kokius 1987 metus, vieną gražią dieną kažkaip tėvai gavo ar tai talonų ar tai kaip buvo straipsnyje pavartotas žodis „išmesdavo“, tai ūkinių prekių parduotuvėje pavyko didelį pakį tų popierių nusipirkti, tiesa, mama man rodos turėjo atsiprašyti iš darbo, kad spėtu dienos metu nubėgti, tuoj pakuotėj gal buvo 16 rulonų, bet tai buvo didelis turtas :D.
    Apie glamžomus laikraščius net nekalbu 😀

    Reply
    1. skirmantas tumelis

      Būdavo tik nerafinuoto saulėgražų aliejaus.

      Jei kas mūsų bendrabutyje sumanydavo pasiskrudinti duonos, tai apie tai žinodavo ne tik visas bendrabutis, bet gal dar ir aplinkiniai namai.

      Mama vis dar kartais pasiskundžia, kad tame koridoriniame bendrabutyje ji sutrindavo po tapkių porą per mažiau nei mėnesį…

      Reply
      1. Janina

        Gal žinai,mielasis,kur dabar galėčiau pirkti to nerafinuoto sauėlgražų..Tikrai labai reikia,seniai ieškau..Geras yra ir alyvų aliejus,tik kad kaina labai kandžiojasi.. O visi kiti, tai prisotinti kokios nors triučyznos..

        Reply
          1. Almiasas

            Jemeljanovo gatvė buvo pervadinta į Vingio gatvę. Tai taip išeitų, kad gyvenai čia: http://goo.gl/maps/F6UYN

            Gal dar į 5 vidurinę ėjai?
            Nes aš tai irgi visai netoli gyvenau -- dvylikaaukštyje kur su tuometine Žiburėlio parduotuve sujungtas.

            Reply
    2. nuolaida

      Apie skalbinius primena iki šio kai kuriuose kiemuose stovinčios Metalinės konstrukcijos ir primenančios didelius vartus. Tarp jų įsitempdavai atsinešęs savo šniūrą ir kabindavai skalbinius. Gudruoliai ten buvo per visą ilgį kablių privirinę. Ne retai ten pasikabindavo vaikai ir džiaugdavaisi jei tik įsibrėždavai ir plyšdavo drabužiai. Dažnai traumos būdavo ir tokios, kad prireikdavo medikų. Jei kažkas įsivaizduoja tokiais kai dabar parduotuvėse -- pasvajokite. Ten būdavo taip, kaip girtam darbininkui pavyko. Todėl pasitaikydavo ir labai aštrių. Tokius kablius kieme galėjo parodyti kiekvienas.

      Reply
  9. Laurynas

    Romas Sadauskas-Kietkevičius kažkada rašė Facebooke, kad kaip komunizmas, taip tualetinio popieriaus nėra: http://www.lrytas.lt/verslas/rinkos-pulsas/nuo-pasaulio-atsitverusi-venesuela-pristigo-muilo-ir-tualetinio-popieriaus.htm.

    Tai taip buvo gegužę, o po to atėjo rugsėjis: http://www.15min.lt/naujiena/laisvalaikis/ivairenybes/venesueloje-tualetini-popieriu-gamins-tik-priziurint-kariskiams-61-370997, matyt tos gegužės priemonės buvo itin efektyvios. Ir, be abejo, „Šalies valdžia dėl susiklosčiusios situacijos apkaltino liberalus.“

    Reply
  10. Politologažmogis

    Nežinau kaip dėl kitų miestų, bet Alytaus bufetuose buvo tokia kavų klasifikacija: kava, kavusė, kavasiusė. Tai maždaug galit suprast, kaip koreliuoja su Rokiškio aprašyta kavos rinkos situacija. Dar galėtumėt atskirai apie sasyskas ir dešrą parašyt (o gal jau ir rašėt, tai nuoroda būtų puiku). Nes pasitaiko visokių veikėjų, kurie apie tų sasiskų skonį ir kokibę aiškina.

    Reply
  11. ENORCA

    Atsimenu, kaip vaikystėje vieną kartą grįžau namo visa pikta, kad dalis šiukšlių iš kibiro su įtiestu laikraščiu išbyrėjo ne į šiukšlių vamzdį (gyvenau name, kuris tokią prabangą turėjo), o mama juokiasi „pamatysi, gyvensim vieną dieną kaip vakariečiai ir šiukšles dėsim į maišelius“. O aš, mažas vaikas, galvoju „nu negyvensim mes niekad taip gerai“ ir iš to liūdesio apsiverkiau.

    🙂 Dabar kiekvieną kartą išmesdama šiukšles atsimenu ir džiaugiuosi.

    Reply
  12. An

    Rokiški, ar esi matęs rusišką laidų ciklą „Хроники московского быта“? Yra online, patariu pažiūrėt -- pasakojama apie sovietmečio gyvenimo ypatumus -- pvz plastikinius maišelius, sovietinį apatinį trikotažą ir pan. Nežinau, kiek ten tiesos, bet rašant kitą panašų straipsnį turėtų padėt, yra įdomių istorijų. :))

    Beje, iki šiol man neaišku, kodėl sovietmečiu buvo mėsos trūkumas -- kaip galėjo egzistuoti kolūkiai, o mėsos, kaip suprantu, nebuvo absoliučiai nekur?

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Ponas An, jums, kaip nemačiusiam sovietmečio, gal ir reikia kažkokių ten laidų. Tai jūs jas ir žiūrėkit.

      O dėl mėsos trūkumo -- kaip tik todėl, kad egzistavo kolūkiai, tos mėsos ir nebuvo niekur.

      Reply
      1. As

        Mhm. Teko girdėti pasakojimus apie krūvomis kolūkiuose išdvesiančius paršelius, kraunamus į krūvas lauke ir šunų aplinkui ištampomus.

        Reply
    2. Gnz

      Planinės ekonomikos perliukai:) Visa mėsa išauginta LT, LV, EST, BS, UKR sukristadavo į nieko neauginančios tingios ir neišsiblaivančios Rusijos srėbtuvę. Rusija per didelė, logistikos nulis. Negi veši mėsą iš Sibiro. Kuo? Malunsparniais? Todėl ir susirinkdavo, koncentruotai, iš artimiausių respublikų.

      Reply
    3. giedrius

      Beje, logistika neveikė ir mažesniais mastais. Ypač kai kolūkiai tik pradėti kurti. Verta pasiskaityti apie Golodomorą Ukrainoje, kaip sugebėjo bandant perskirstyti maistą badu numarinti dalį gyventojų.

      Reply
    4. eugenijus

      mesos nebuvo, nes gyvulius ne skersdavo, o sprogdindavo. Sprogmenu netruko. po to mesos nelabai ir belikdavo, tik partijos nariams teatkrapstydavo. o darbo liaudziai kanopos ir kaulai.

      Reply
      1. Rokiškis Post author

        Jo, vaikščiojo šitas prankas. Kaip ir apie Brežnevo basanožkes (kanopas) ir stebuklingą tarybinės pramonės išradimą: nusiperki batus, juos savaitę nešioji, pakol suplyšta, o tada išsiverdi ir suvalgai.

        Reply
    5. Artas

      Čia kaip ir su žirneliais maždaug, LTSR juos gamino ir aprūpindavo visą likusią „tėvynę“, o Lietuvoje deficitas.

      Reply
  13. ignitron

    Mano mamos dėdė 70’aisiais išvažiavo gyventi (per didelius vargus, aišku) į Vokietiją, vedęs vokietę. Kai grįžęs papasakojo apie gyvenimą tenai, įvarė mamai depresiją keliom savaitėm. Nes ji iki tol buvo pavyzdinga komjaunuolė ir pionierė. Didžiausias nusivylimas buvo ne dėl to, kad ten pakeliui į darbą gali įsigyti paruoštos silkės be žarnų ir galvų. Keisčiausia buvo tai, kad žmonės vakaruose ne vien dirba. Kažkas bėgioja, kitas važinęja dviračiu, kažkas meistrauja kokius nors dalykus savo malonumui. Ir atostogauja šiltuopse kraštuose. Prie sovietų nebuvo tokio dalyko, kaip hobis.

    To dėdės siunčiami guminukai ir šokoladai (tipo Mars ir Twix)apie 1990’uosius metus atrodė kaip nerealus lobis. Dar stebuklas buvo kai kokiais 1993 metais atidarė parduotuvę „Pas Juozapą“ Ukmergės g 125 Vilniuje, pirmąjį Maximos tipo supermarketą. Susirinko visi Pašilaičiai pažiūrėti, teko ilgai laukti prie įėjimo, kol įleis. Jei pamenu, tada pirmąkart gyvenime pamačiau ananasą ir kokosą realybėj. Tik kad mums buvo neįperkama.

    Čia dar verta pastebėti tokį dalyką, kad prie turto priprantama. Nebesupras šiuolaikianiai vaikai, kiek malonumo gali sukelti šokoladas Snickers, sėkmės dėka gautas vienintelį kartą. Lygiai kaip ir tarybiniai vaikai jau nežinojo, kaip yra gerai, kad šiandien nemirei iš bado.

    Reply
    1. belem

      o kasos gale stovėjo mergaitė ir dėjo tavo prekes į maišelį, kad kamščių nesudarytum

      Reply
      1. ignitron

        Visiškai teisingai 🙂 Šiaip labai džiugu, kad šita profesija neprigijo, nes primena Anglijos klubų tūlikuose dirbančius negrus, kurie tau padeda nusiplauti rankas.

        Reply
  14. Ingrida Simonyte

    Čia ištisas prisiminimų vakaras jau vyksta 🙂 Bet, mano nuomone, esmė ne bananuose ir tamponuose, kuriuos tuo metu vadino gražiu žodžiu „gvozdi“ ( vinys buvo tikrai multifunctional dalykas) -- tie Jūsų minimo durniai labiausiai pasiilgtų galimybės loti (ypač no name’iniuose komentaruose) prieš valdžią ir spoksoti per rakto skylutę kaip gyvena elitas ir „elitas“. Ir nemanau, kad pasididžiavimas turint Levi’s reklaminį maišelį už 10 rublių išdidžiai nešiojamą vietoj rankinuko galėtų tą netektį užpildyt

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Na, tas visiška tiesa. Tik jau šito dalyko tie durniai niekada nesuvoks, jei nepraras tos galimybės. Laisvė jiems yra pernelyg didelė abstrakcija.

      Reply
      1. Ingrida Simonyte

        Na taip, matyt, kad tokie iš principo įgalūs kontempliuoti tik subinės ir skrandžio klausimus, todėl tamstos įžvalga tiksli.

        Man sovietmetis iškart prisimena žvelgiant į šprotų dėžutę už kelis litus pardėj -- o juk tai buvo deficitas, delikatesas ir dar nežinia kas, ko dėžutė taupoma artimiausiam baliui.

        Reply
        1. Rokiškis Post author

          Jo, man irgi visada šprotai parduotuvėje primena sovietmetį ir deficitą, kurio dabar nėra. Oj, susigraudinau net. Einu raudonųjų ikrų paėsiu.

          Reply
    2. skirmantas tumelis

      Tie durniai galėtų atsigriebti lodami ant savo kaimyno, kad nesilaiko partijos linijos.

      Man atrodo, kad dalis šiandien lojančių -- būtent to pasiilgsta. Čia kažkada Kreivarankis rašė apie tai, kaip anksčiau žodis turėjo didesnę galią, galinčią sužlugdyti žmogų. Nors čia irgi gal daugiau iliuzija. Žodžiams dar reikėjo turėti ir gerą šiknos laižymo įdirbį kokio nors raikomispolšūdui.

      Reply
    3. Kęstutis

      Dėll Levis maišelių -- tikrai taip. Pats juos veždavau tuo metu iš Lenkijos ir pardavinėdavau. Vieną kartą atvežiau LevYs, o ne Levis, tai daugumai netiko, nes tai ne firma, o „padielka“. Kaip kažkada radiotelefonai „Sony“ ir „Sonya“. Juokingi man tada buvo tie žmonęs kuriuos jie pirko kaip ir dabar juokingi tie, kurie ir dabar perka rūbą tik tada jei yra parašyta GAP.

      Reply
  15. Jonas Povilas N

    Perestroikos laikais ėmė trūkti dantų pastos,skalbimo miltelių,šampūnų.Yra tekę tų dalykų atsivežti iš Maskvos,ten vis dar būdavo laisvai-imperijos sostinė buvo aprūpinama geriausiai.

    Reply
  16. Lina

    Jo, o dar tose sovietinėse mašinose taip benzinu atsiduodavo, kad įsėdus į jas, vemti norėdavosi. Talonėlius irgi pamenu. Maža to, kad kai tėvai, seneliai juos gaudavo, į krūvą kaip kokie kontrabandininkai sueidavo ir dėliodavo it kortas- kada panaudoti ir kiek ko gaunasi, o po to, kilometrinėj eilėj stovėdavom suviltim, kad gal dar mums užteks.

    Reply
  17. Viktoras

    Esu atlikdamas praktiką kolchoze vežęs į mėsos kombinato sanitarinę skerdyklą paliegusius galvijus ir kiaules -- privaryti antibiotikų ir kitų vaistų, nusitriedę, niežuoti ir t.t. Pakeliui kai kurie nudvėsdavo, bet už kyšį priimdavo ir tuos. Va iš jų pagrinde ir gamindavo tikrą ir skanią daktarišką dešrą ir sasyskas. Ir tušonkę.

    Reply
    1. Ramas

      Mano a.a. senelis dirbo mėsos kombinate. Iki mirties nevalgė sasiskų, šlapiankės -- net nepriklausomybės laikotarpiu. Sakė: „Vaikeli, tu nežinai, kas būna kai autoklavą pajungia po pertraukos“. Kiek pavyko išpešt vėliau -- pirma partija dešryčių būdavo su gera pelyčių kailiukų priemaiša…

      Reply
  18. giedrius

    Vienkartiniai švirkštai atsirado tik tada, kai CCCP pasirodė pirmi užkrėsti AIDS (nu, gal ne pirmi, bet išaiškinti ir suprasta, kad neišeis slėpti). Todėl tie 1988. Švirkštus saugojo ne tik narkomanai…. Kaip ir panaudodavo nevirintus ( buvo bent keli atvejai su AIDS infekcijomis ligoninėse ar per dantistus).
    Su automobiliais situacijos palyginimui galima įsivaizduoti, kad prie vieno daugiabučio, statyto sovietiniais laikais, buvo numatyta maždaug perpus mažiau stovėjimo vietų mašinoms (o kartais dar mažiau) negu yra butų. Dabar matome ir pasekmes 🙂 Beje, antifrizas mašinose buvo nenaudojamas ar naudojamas retai, vietoje jo buvo naudojamas mažesnis deficitas -- distiliuotas vanduo.

    Reply
    1. Marija G.

      Pamenu, kaip mus mokykloje pradėjo skiepyti vienkartiniais švirkštais, ir tėvai liepdavo po to savo švirkštą pasiimti su savimi. Kad sesėlės nepanaudotų antrą kartą, „sutaupant“.
      O mes po to laustydavomes iš tų švirkštų :). Nes vandens pistoletai irgi buvo egzotika.

      Reply
    2. Rokiškis Post author

      Dėl perpus mažiau vietų, negu butų -- tai čia vėlyvuoju sovietmečiu taip buvo padidinta. Didžiąją laiko dalį santykis buvo berods 1:4, o visai senais laikais -- dar prastesnis, berods 1:10. Ir nepaisant to, kiemai visvien būdavo pustuščiai.

      Reply
  19. taiptaip

    Aš irgi gal iš kanapių išlindus-nepamenu, kad tualetinio kada būtų trūkę, tiesa, šiurkštus be galo būdavo, kaip su pjuvenom.
    Dar iš tų laikų atsimenu zelcą-tokį produktą, tarsi mėsos, bet lyg ir ne. Jį pardavinėdavo mėsos skyriuje, kai net virtos dešros nebebūdavo, zelco dar likdavo,-jis paskutinis dingdavo.Pilkam apvalkale tokie smulkinti pilki gabaliukai būdavo, gal oda ten smulkinta.

    Reply
    1. Aušra

      Ne, turbūt ne iš kanapių, o tiesiog tada buvote vaikas ar bent ne savarankiškai gyvenantis žmogus, taigi nežinojote, iš kur visa tai atsiranda ir kiek pastangų tam reikia padėti. Tokių dalykų reikėdavo gauti per blatą -- pažintis su prekybininkais jiems permokant (kitaip tariant, juodojoje rinkoje) arba atsilyginant galimybe įsigyti kitų prekių, kurių nebūdavo legalių parduotuvių lentynose, arba pačiam būti prekybininku ar privilegijuoto sluoksnio atstovu -- nomenklatūrininku.

      Reply
  20. dirikas

    Skalbimo miltelių nuolat trūkdavo. Buvo berods kažkokie Loos ar Loc ar pan. Baisus deficitas, atsivežamas iš Maskvos, tėvai gaudavo per draugus, kurie gaudavo iš kažkokio tiekimo sandėlio viršininko. Kažkuriuo metu (neatgaminsiu, nes buvau vaikas), buvo talonai cukrui ir skalbimo milteliams. Milteliai užsienietiški pagerintiems. Vaikai kalbėjo, kad suomiški, bet greičiau estiški, baltame įpakavime. Tekdavo stovėt eilėje 2-3 valandas, kad galėtum jų nusipirkti.

    Ypatingi buvo ir troleibusai, kadangi vairuotojos (vyrai troleibusus vairuodavo retai), šaldavo prie kiaurų langų ir durų, žiemos metu šildydavosi, šildydavo ir keleivius. Ne retai nuo keleivių šildymo užsidegdavo ar pradėdavo rūkti sėdynės (po jomis radiatoriai tirpindavo guminius batų padus). Sėdėdavai ant tokios keptuvės ir usdavai ar šikna jau dega ar tik jausmas toks, kad viduriai užvirs…

    Prodtorgo viršūnė buvo daržovių skyriai parduotuvėse. Visad smirdantys supuvusiais kopūstais, bulvėm ir burokėliais. Ir kaip taisyklė prieangyje iš stiklinių piltuvo formos kolbų sultis pilstančios bufetavos, kažkada buvusiais baltais chalaitais. Pomidorų, slyvų ir beržų (vanduo su cukrum) sultys iš retkartčiais praskalaunamų daugkartinio naudojamo granionų (briaunuotas) stiklinių, praplaunamų po vandens fontanėliu.

    Nupurto prisiminus.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Skalbimo milteliai vadinosi „Lotos“. Vėlesniais laikais nustojo būti deficitu, būdavo parduotuvėse. BTW, absoliučiai visi be jokių išimčių pakeliai būdavo byrantys.

      Dėl pagerintų miltelių -- jo, buvo kokie tai ir estiški, bet gal tas pats Lotos tai ir buvo, neatsimenu dabar. Šiaip kažkokius pagerintus įveždavo berods iš Sirijos, o visai jau kai pasisekdavo, tai pasitaikydavo ir Persil.

      O dėl daržovių parduotuvių -- anos karštą vasarą smirdėdavo taip, kad kai kurias iš už kokio kilometro kartais būdavo įmanoma užuost.

      Reply
      1. Nemalonus žmogus

        Plastmasinėse bankėse gyvendavo puiki pasta „Jūra“ voniai plauti, pasižymėjusi ne tik įsidėmėtinu odoru, bet ir šiokiomis tokiomis plaunamosiomis savybėmis. 🙂

        Po šiai dienai kažkur užsilikę keli indukai su „Зубной порошок“, kurio gana įspūdingą kiekį kokiais taip ’85-87 išradingas tėvas sugebėjo išmainyt su „teisingais“ pijokais į butelį(-ius)ir panaudojo kaip pagrindinį ingredientą kokteiliui chatos luboms nubalint. 🙂

        Reply
        1. kapinių sargas

          dantų milteliai -- puikus dalykas melchioriniams ir sidabriniams įrankiams ir žvakidėms šveisti

          Reply
        2. Taspacas

          Gerai prisimenu laikraščius tūlike, šiukšliavėžes, Riga skalbiankę, Inkariukus (sportbačius) jų padai labai greitai nudildavo, bimbalinius treningus, su kuriais pradinukai eidavo į fizinio lavinimo pamokas ir brezentinį maišelį „inkariukams“. Į juos dar dėdavome sumuštinius vykdami į ekskursijas.
          Prisimenu keptas saulėgražas turgelyje supakuotas popieriniais tiubeliais, gazuoto vandens sifoną, kurį užpildydavo specialioje parduotuvėje, gazuoto vandens aparatus ir giros bačkas kurių stiklines plaudavo vandens srovele, žygio ir dainos konkursus. Nepatikdavo kai tekdavo kokį mėnesį mokintis žygiuoti prieš gegužio šventes, paradus (gegužės 9, spalio), į kuriuos suvarydavo per prievarta ir kuriu metu atneštomis priemonėmis (vėlinėmis ragatkėmis) sprogdindavome balionus. Prievartinis darbas kolūkiuose -- bulvių ar akmenų rinkimas. Džiaugdavomės, jei vešdavo pamokų metu. 20.30 val. Legendinė vaikų laida „Labankat vaikučiams“ ir teta Beta. Svarbus dalykas -- „Buitinyje“ veikianti pusiau legali įrašu studija. Prisimenu sauslapius sąsiuviniuose, medinius žaislus parduotuvėse, Šatrijos slides ir vašką joms, šokoladinį batonėlį „Ąžuolynas“ po 18 kapeikų dviejų rūšių, su trupintais vafliais arba riešutais. Kramtomą gumą „Trys paršiukai“ po 15 kp. kurią vos galėjai įkąsti, estiškas kramtomas gumas, nešiojamą kasetinį magnetofona, kuris pastoviai suveldavo kasetes, juostos, plokštelės. Labai gerai prisimenu eiles, visur eilės -- prie mėsos (kai ateidavome su visa šeima, nes parduodamas kiekis limituotas vienam žmogui), batų, knygų (prie kai kurių užsiimdavo iš vakaro, stovėdavo per naktį) ir visur kitur. Prisimenu teftelių bei šprotų pašteto skonį. Tai žuvies gaminiai iš kaulų, akių ir vidurių. Keisto skonio sausa vermišelių sriuba su mėsa, kuria dažnai pasigamindavome iš pakelių žygiuose. Prisimenu, kad pigus transportas, be galo pigus transportas. Indiški, prancūziški filmai kinoteatruose peržiūrėti po kelis kartus. Prisimenu blaivyklas ir voronokus, kurių pagalba mentai kartu su draugovininkais (savanoriais su raudonais raiščiais) rankiodavo įkaušėlius. Socialistinės mokymo sistemos atributai -- mokyklinės uniformos -- „kalakutai“ (pionierių skarelės), spalikų, pionierių ir komjaunuolių ženkliukai. Į pionierius įstojau labai vėlai dėl banalios priežasties -- labiau patiko nešioti „šlipsą“ nei „kalakutą“. Tada dar nesupratau, kodėl klasės auklėtoja (dabar žinoma rašytoja- lituanistė) užduoda keistus klausimus -- ar kartais mano tėvai neleidžia būti pionieriumi.

          Tarybiniais metais budavo labai mažai pramogų. Tad vaikai turėdavo linksminti save patys. Vaikai žinodavo galybę lauko žaidimų, ir visas gyvenimas vyko tenai. Didžiausia bausmė, kai tėvai vydavo mamo. Kelios pramogos iš tų laikų: lenkiškas žurnalas konstruktorius -- „Malij moderlaž“. Išsikirpę detales klijuodavome karinės technikos modeliukus. Fotolaboratorijos voniose. Praktiškai visi draugai mokėjo pasigaminti ryškalus bei fiksažą, išsiryškinti nespalvotas juosteles ir pasigaminti nuotraukas. Pirmoje klasėje iš vielos, varžos ir juodų kareiviškų ausiniu pasigaminau pirmąjį savo radijo imtuvą veikianti be „batareikų“. Populiariausia „batareika“ buvo plokščia 3,5 v, kur prie kontaktų pridėjęs lemputę gaudavai mini šviestuvėlį. Kiekvienas vaikas mokėjo pasikeisti padangą dviračiui ar atlikti smulkų remontą. Populiariausi buvo ereliukas, sulankstomas dviratis „Desna“, „Dubysa 1“ ir kiti. Mandresni turėjo motorinkas ar mopedus, kurie daugiau gedo nei važiavo. Praktiškai visą laiką leidome žaisdami krepšinį, futbolą, tinklinį arba mirkome ežero ar upės vandenyje. Slapta žaisdavome „trinką“ iš pinigų ar durnių porno kortomis. Praktiškai visi ką nors kolekcionavo -- markutes, monetas, saldainių ar kramtomų gumų popierėlius, nuotykius iš „Donald“ gumos, tuščias alaus „skarbonkes“ ir kt. Visi domėjosi muzika. Dalindovėmės įrašais vienas kitam perrašinėdami sujungę magnetofonus. Iš aliuminio miltelių, kalio permanganato, suriko dažų gamindavome sprogmenis naujiems metams ir ne tik. O ką mums reiškė karbidas, naudojamas gaminti dujas suvirintojams.

          Šiandienos akimis žiūrint, tame skurdžiame laikotarpyje, mūsų vaikų vaikystė buvo žymiai turtingesnė nei šiuolaikinių. Nelinkiu savo vaikams lankyti mokyklos kiauromis kojinėmis bei sutrintais batais, kai tai dariau aš. Tačiau turtinga daiktais aplinka tikrai nėra laimingos vaikystės garantas.

          Reply
      2. Guus Aribians

        Tie estiški milteliai mėlynose dėžutėse vadinosi „BIO EST“. Jie buvo pagerinti, nes, berods, buvo su enzimais. Juokindavau visus greitakalbe išberdamas prierašą estų kalba „biolisanditega suntespesupulber“ (tų dvibalsių rašybos jau nepamenu) 🙂 Šiaip jų kartais būdavo pirkti.

        Apskritai, skaitant komentarus susidaro įspūdis, kad skirtinguose miestuose (kartais ir jų mikrorajonuose) tam tikrų prekių (ne)deficitas būdavo šiek tiek skirtingas.

        Reply
        1. Rokiškis Post author

          Oj, jo, taip -- „Bio Est“. Buvo tokie. Išties, per krūvas metų jau iš galvos krenta.

          O dėl deficitų skirtumo -- tikrai taip. Vienas iš niuansų buvo toksai, kad plano komitetai viską skirstydavo daugmaž vienodai, pagal gyventojų skaičių, o tai jau savaime reikšdavo deficito skirtumus.

          Kaip pvz., knygų lietuvių kalba lengviau buvo nusipirkti kur nors Sniečkuje, nes niekas ten jų neperka, o kokio nors beveik niekam neregėto „Marlboro“ buvo įmanoma rasti kur nors Kalabybiškėse, nes vėlgi tokių cigarečių ten niekas neperka. Tačiau tiems patiems Sniečkaus gyventojams knygų lengviau buvo gauti kur nors Kaune, o Kalabybiškių gyventojams tarpais kažkur kitur tekdavo ieškoti banaliausios „Primos“.

          Plius dar prisidėdavo paskirų gamyklų ar įstaigų tiekimo kanalai -- pvz., jei kokioje nors Varėnoje vardan grybų supirkimo buvo sukombinuota didelė partija kokių tai importinių džinsų, tai reiškia, kad nukrito paklausa Šatrijos džinsams, o tai reiškia, kad gali pasisekti jų nusipirkti parduotuvėje laisvai, nors kituose miestuose tuos pat džinsus tik iš po prekystalio gautum, t.y., per blatą.

          Problema buvo tik ta, kad transportas pakankamai brangus, o žinoti, kur ko galima gauti -- gana sudėtinga, t.y., neprivažinėsi tiek.

          Reply
  21. 31337

    Šiukšlių mašinos, bent Antakalny, dar buvo ir po Nepriklausomybės, pamenu. Bet čia matyt nuo rajono priklauso. Pamenu, jau buvo atsiradę ir šiukšlių maišeliai, ir dar mašina atvažiuodavo. Tai man, vaikui, būdavo pramoga įmesti tą šiukšlių maišelį į dar nesustojusią mašiną:)

    Reply
  22. Bombardyrius

    pamenu, kad ~90 susilauziau ranka supdamasis ant kreivu, rusisku, raudonu supyniu. Nuvaziavus i ligonine paaiskejo, kad narkozes nebus ir jokiu nuskausminamuju nera, tai 3 seseles laike, o daktaras lauze ranka. Mama sake, kad lauke girdejosi staugimas. Tikiuosi, kad tas prasigeres daktaras kencia uz viska bletsva.

    Reply
    1. tomas

      70aisiais prie namų visai nebuvo projektuojamos automobilių aikštelės. Žmonės savo auto priemones laikydavo už kelių kilometrų esančiuose sovgaražuose. 90aisiais prie tokių namų ėmė rastis savavališkos aikštelės, kurias dabar įvardijam, kaip projektuotas aikšteles.

      Reply
    2. Rokiškis Post author

      Dėl narkozės -- visas reikalas buvo labai paprastas: bet kokie opioidiniai nuskausminantys būdavo parduodami narkomanams. Todėl jų ir nebūdavo.

      Reply
    3. Rk

      as apie 90 metus buvau smelio dezej po nagu pasigavus kazkokia infekcija ko pasekoj teko visiskai nulupt naga nuo pirsto, zinoma taip pat be jokiu nuskausminamuju. Dar iki siol pamenu daktares zodzius: „Juk susitarem, kad pasakysi kai skaudes, o ne reksi….“

      Reply
  23. Krokas

    Tais laikais Latvijoje gal buvo kiek didesnis prekių pasirinkimas, tai lietuviai kurie gyveno arčiau pasienio reguliariai važiuodavo į Latviją tikrinti, ar „ten ko neišmetė“. Nors iš esmės ten būdavo toks pat sovietinis šlamštas, bet pasitaikydavo užsirauti ant kokio nors „deficito“. Gi latviai važinėdavo į Lietuvą mėsos, prie kurios čia nereikėjo valandomis stovėti eilėse.
    O apie seksą: apie 1989 metus pasirodė toks sovietinis filmas ”Intermergaitė”, kurio pagrindinė mintis turėjo būti įrodymas, koks baisus dalykas yra prostitucija, ateinanti iš supuvusių vakarų ir pražudanti dorų mergaičių komjaunuolių gyvenimą. Bet į ideologinę filmo prasmę buvo visiems nusispjauti, nes ten kokias 30 sek. parodė nuogus papus, ir todėl apie jį kalbėjo kaip apie baisiausią pornuškę. Ir į tą filmą masiškai veržėsi nostalgikų vaizduojami dvasingi, kapitalizmo nesugadinti ir hemingvėjų apsiskaitę lietuviai.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Į kitas respublikas važiuodavo išties ne dėl to, kad mažesnis deficitas, o dėl to, kad juntamai kitokios prekės. O šiaip, deficitas ir šen, ir ten būdavo.

      O „Interdevočka“ -- jo, buvo ir toksai.

      Reply
      1. kapinių sargas

        Vojažus po Latvijos miestelių „univermagus“ -- Bauska, Saldus, Jelgava, Dobele, Skrunda tėvai darydavo po keletą kartų per metus. Pirkdavo pramonines prekes -- šviestuvus (tokiu su kabančiais varvekliais), laikrodžius -- pastatomus ir pakabinamus, žadintuvus, telefonus, radijo apparatus, patefonus (ten juos gamino), kilimus, rūbus, batus, degtukus. Latvijoje pramoninių prekių tiesiog buvo daugiau.
        Reguliariai apsipirkti važiuodavo ir į Maskvą. Ir šukuodavo Erfurto, Budapešto, GUM ir kitas universalines parduotuves. Kursuodavo spec Ikarus maršrutai. Apsipirkinėdavo 2 -- 3 dienas, daiktus palikdavo traukinių stoties saugojimo kamerose. Pirkdavo ten viską -- kosmetiką, skalbimo priemones, patalynę, batus, rūbus, žaislus, saldumynus, muilines, dantų šepetukus ir kitus buityje reikalingus daiktus.

        Reply
    1. Viktoras

      Zmogau plaukuotas,jei Rokiskis rasytu apie tai,ko buvo galima gauti,tai butu ne straipsnis,o keliu eiluciu pirstelejimas.Kur pirmu numeriu eitu aminazino arkline doze i subine psichuskej.Kaip bausme uz per ilga liezuvi.

      Reply
    2. Ramas

      Laisvai buvo galima gaut Lenino, brežnevo raštų, tskp programų ir suvažiavimo protokolų. Budavo visada SSRS ir LTSR (o tokia kaip atrodo bent kas pamena?:) vėliavų univermaguose ir antgalių vėliavų kotams (tokių liepsnos-lašo formos). Visada būdavo sporto prekėse šaškės, popierinių šachmatų lentų. pačių šachmatų -- nelabai. bambukinių meškerių ir bambukinių slidžių azdų. Slidžių -- nevisada. Lenktinių peiliukų -- po 60 kapeikų -- plastmasinėm kriaunom. Kortų. Visada -- kaladės po 36 kortas (dryžuotom nugarėlėm), o nevisada -- 54 kortas (o super retai -- 56, kur 4 džokeriai, liūdesys visiškas, nes žaisdavom karuselę), tų nugarėlių būdavo įvairesnių. Dar būdavo sportbačių Inkaras. Visa šūlia su vienodais būdavo. Kaip ir vienodais treningais. Bucų būdavo visada. Ūkinėse prekėse būdavo grandinių visada (nu lenciūgai tokie, karvėms rišt. Kuolų tiems lenciūgams -- nevisada). Emaliuotų kibirų, puodų ir paprastų kibirų ir puodų būdavo. Lėkščių, puodelių ir stiklinių („fužerių“) -- retai. Granionų stiklinių -- beveik visada. Dar tokių debiliškų pakabinamų apvalių spynų ir vyrių tvarto durims. Medvaržčių -- nepamenu. Vinių poros rūšių (geriausiu atveju), iš kurių vieni -- tie jezusiniai, 25 cm ar kiek. Tų būdavo visada. Ką su jais, blt, kalt -- neįsivaizduoju. Nu nebent Jėzų prie kryžiaus. Vadinasi, realiai jie ir tebuvo vienąkart reikalingi prie 2000 m. Kam juos SSSR gamino -- nežinau. Visada buvo raudonų pipirų maltų -- bent jau mūsų kaime. Aštrūs jie iki debiliškumo tada atrodė, tai niekas ir nepirkdavo -- nors tėvas juos mėgdavo. Acto visada būdavo (9proc), esencijos -- retai. Duona (juoda, 20 kap -- galima būdavo persipjauti pačiam -- pusę pirkt, arba ketvirtį), pienas (blem nepamenu kiek???), sviestas (68 kap.), batonas (22 berods kap.) Batono pjaut nebuvo galima, vieną kartą perpjoviau -- tokį customer service gavau iš pardavėjos, kad dabar bet kuri Bezdonių snarglinės kasininkė yra aptarnavimo dyva. Beje -- batono, sviesto, pieno, grietinės būdavo nevisada. Pienas, kefyras, grietinė būdavo stiklinėje taroje. Pienas, kefyras -- taroje, kurios vertė 10 kap., berods (rinkdavom, parduodavom). Reikdavo namie išplaut, ir atnešt į parduotuvę priduot :). Tam net specialūs tokie šepečiai plovimui būdavo. Uždaryti būdavo su aliuminio folga ant viršaus, kuri neretai parduodant tuos produktus budavo pradurta, atsilupus ir pan. o kad ir tvarkinga -- nefega nesandari, tai jei negerai įdėdavai į maišą, nafeg visi daiktai pienu, kefyru apsidirbdavo. Maišus polietileninius po naudojimo plaudavo ir naudodavo vėll. Ypač cukraus maišelius (jie panašūs į dabartinius). Ai dar visada (bent pas mus) būdavo lašinių parduotuvėj -- nežinau, ar jie ten sūdyti, ar rūkyti būdavo: tokie pabrinkusio ir vėliau perdžiūvusio ūkinio muilo spalvos, konsistensijos, ir matyt skonio -- nes kiek prisimenu, ten vienas ir tas pats gabalas tų lašinių gulėdavo metus gal, kol išmesdavo ir tada padėdavo kitą -- kad visai tuščia nebūtų. Dar žuvies skyriuje būdavo tefteliai (žuvies, tiksliau -- žuvies atliekų kukuliai su perlinėm kruopom, pomidorų padaže) -- tokia skarbonkė, melsvu popieriuku, su raudonais ženklais. Na, čia maždaug ir yra tai kas būdavo (vėlgi ne visada) mano miestuke. Beje, šie daiktai nebūdavo vienoje vietoje -- buvo skirtingos 4 rūšių parduotuvės: maisto prekių (pienas duona batonas, pirpirai, konservai), mėsos, žuvies (kartais pastarosios dvi kartu -- kad visai kraupiai nebūtų nuo tuštumo), tada ūkinės prekės (lenciūgai, spynos, vinys), sporto prekės (slidžių lazdos ir šaškės su popierinėm lentom) ir univermagai (vėliavų kotai, sportbačiai, kortos). Lyg ir tiek.

      Reply
  24. Saulius

    Pats tikriausias bomzynas gyvavo savartyne, kuris buvo dabartiniu Fabijoniskiu vietoje. Taip vadinamos „darbines praktikos“ per vasaros atostogas metu dirbome Baltupiu girininkijoje. Girininkas mums ir parode juo, kaip savo misko ekskliuzyva. Tie bomzai gyveno tokiose pasiurese is kartono ir polietileno pleves, saku beigi kitokiu atplaisu. Jie bijojo zmoniu. Pats maciau kaip issoko pusnuogis is salaso ir nubego i miska. Girininkas sake, kad jie bijo tiktik nepazistamu, o su juo bendrauja. Girininkijos darbuotojai bomzus vadino aborigenais. Choces, abarigiena pakazu?

    Reply
      1. Justas Kacvinskis

        Jo, gyvuoja ten toks.
        Dar šį rudenį prakeikė, kai į darbą važiuodamas dviračiu per „svetainę“ pervažiavau netyčia.

        Reply
  25. Justi0

    Menu tokį albumą „žiedai tarp žiedų“ su nuogom merginom (nuoga mergina?) belakstančia po pievas ir besiturškiančia jūros pursluose; ir, jei neklystu, tas albumas buvo išleistas vėlyvu sovietmečiu, tačiau pati fotosesija vyko gūdžiais laikais -- ar tokios ar panašios meninės fotografijos necirkuliavo?

    Reply
    1. Adis

      „Žiedai tarp žiedų“ (liaudiškai „Papai tarp lapų“) buvo -- ir yra -- kultinis Rimanto Dichavičiaus albumas, išleistas 1987-aisiais.

      Kiek pamenu, sufotografuotas lyg per vieną dešimtmetį, skaičiuojant atgal.

      O fotografija superinė, tiesą sakant. Lietuviškos fotografijos landmarkas, sakyčiau.

      Reply
  26. Agnė

    Aš gimiau 1989 metais, todėl tikrojo sovietmečio neprisimenu, tačiau prisimenu tuos laikus, kai parduotuvėse atsirado Bounty ir Mars šokoladai, pampersai, Coca Cola, egzotiški vaisiai ir kiti gėriai. Taip pat gerai prisimenu išvyką į pirmąją „savitarnos parduotuvę“, kuri tais laikais buvo didžiausia ir moderniausia Šiauliuose, nors, palyginus su šiais laikais, tas prekybcentris buvo pusės vieno X Maximos dydžio 😀
    Džiaugiuosi, kad gyvenu laisvoje Lietuvoje ir niekaip nesuprantu, kodėl kiti žmonės sovietmetį prisimena su nostalgija.

    Reply
  27. Gražvis

    Man irgi be narkozės blogai gyjančią ranką antrą kartą laužė:) Faini laikai buvo, kad juos kur velnias. O tikrai internetuose šie Rokiškio rašymai išliks, ar jau pradėt juos kopijuot, kad vaikai paaugę galėtų paskaityt?

    Reply
  28. Kapinių sargas, visatos seniūnas

    Rokiškis meluoja tas niekšas. Mūsų laimingoj taribinėj tėvynėj visko buvo. Bananus gaudavom iš bazių porą kartų per metus po dėžę,reikėjo būt geram žmogui tik, o ne kokiam nors disidentėliui, kenkėjiškam elementui su telniaške prirukytoj virtuvėj, klausančiam Makarevičiaus ar užsienietiškų „šliagerių“. Mėsos buvo galima gauti šioje laiptinėje esančiame viename iš butų http://goo.gl/maps/m8Knt (Vilniaus mėsos kombinato darbuotojų namas), o palengvicas ir dešras iš šios mėsos išrūkydavo kas antrame šio rajonėlio name http://goo.gl/maps/EobnG , todėl melas, kad nebuvo dešrų.
    Melas, kad nebuvo užsienietiškos produkcijos, visko galėjai gauti štai šioje vietoje buvusioje parduotuvėje http://goo.gl/maps/MVDtr, ir jogurtų ir saldainių ir kosmetikos ir padangų Volgai ir visa Volgą galėjo gauti taribinis žmogus. Nu, jei turėjo giminių pas kapitalistines keules. O jei pasisuksite šitoj vietoj 180 laipsnių kampu, tai toje vietoje, kur stovi ta šlykšti stekliaška, buvo taribinės armijos išvaduotojos teritorija, kurioje buvo parduotuvė paprastam žmogui -- vojentorgas. Tai joje budavo Instant Indian Cofee, kurios dėžutė taip tiko sliekams susidėti, kad taupių žmonių iki šiol naudojama, todėl Rokiškis vėl demaskuotas kaip melagių melagis, nes kavos irgi buvo ir tirpstančios arbatos buvo. O dar darbštus taribinis žmogus galėjo užsidirbti ar gauti kaip premijas čekių ir be kliūčių apsipirkti šitoje parduotuvėje, ko tik širdis geidžia http://goo.gl/maps/qGCqQ.
    Kefyro be problemų galėdavai gauti jau suniokotame Bangos restorane, kuriame vertelgos dabar aprenginėja žmones skarmalais iš kapitalistinių vakarų http://goo.gl/maps/D6yXO.
    Dar daugiau -- taribiniais žmonėmis pasirūpindavo partija ir vyriausybė, ne taip, kaip dabar, va čia http://goo.gl/maps/xLLl2 po devynaukščiais esančiose parduotuvėse būdavo kalnai batų, žaislų, gastronominių prekių, bei, konkrečiai nuorodoje matosi vieta, kur būdavo parduodami jau paruošti skaniausi mišinėliai vaikams, specialiose bonkikėse. Nu būdavo ten nedidelės eilės, bet tai dabar kokios eilės Akropoliuose. O mašinų buvo mažiau, nes valdžia aprūpindavo beveik nemokamu visuomeniniu transport, tokiu būdu siekdama sumažinti CO2 išmetimus ir kitą taršą. gera buvo augti taribinėj tėvynėj,kai gretimoje gatvėje, šalia ūžiančių gražtų gamyklos staklių ir konvejerių, prie kurių plušo laimingi žmonės štai šiame pastate http://goo.gl/maps/AMez5 jau dirbo ir taribinės tėvynės vadovaujančiuosius kadrus ruošė Dalia Grybauskaitė.

    Reply
  29. Viktoras

    Ka jau cia apie sovietinius sneket.Kokias 2005 sugalvojau nuskrist i dabartine olimpine vieciuke,vsesojuznij kurort gorod Sochi.Is Kaliningrado skridau.Tai vat Kaliningrado oro uoste tulike vietoj tualetinio popieriaus ant palanges radau puikiuju laikrasciu su pilnu servisu,laikrasciai buvo tvarkingai sukarpyti reikiamo dydzio gabaleliais.Tai begau i kioskeli,nusipirkt Zewa salfietku.Jau besededamas soste girdejau ta stebuklinga laikrascio minkstinimo proceso siurenanti garsa,kuri leido ne toks isrankus tualeto kaimynas:-D

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      O, tai ten neįtikėtinas progresas, kad laikraščių yra. Nes viešuose tualetuose arba turėdavai savo laikraštį, arba kaip pasakius…

      Žinot, kaip nusišluostyti subinę autobuso talonėliu? Nusišluostyt pirma pirštu, o jau tą pirštą -- į talonėlį.

      Reply
      1. skirmantas tumelis

        O pas mus dar buvo kitas anekdotas apie vinį tualete: nusišluostai pirštu, o tada trenki tuo šūdinu pirštu per vinį. Tada, su sąlyga, kad skauda, pirštas nevalingai atsiduria burnoj.

        Pasakojant anekdotą, paskutinėje dalyje vaizdžiai parodomas piršto įdėjimas burnon.

        Reply
      2. Viktoras

        Imantresnis budas taloneliu yra toks:taloneli islankstai,kad gautusi kaip sovietinio dazytojo kepurele,nuplesi virsune,tada mauni ant pirsto ir pirstu valai.Po to kepurele numaunant pirstas nusivalo.O ta trikampe virsunele iskrapstoma panage:))

        Reply
      3. Nemalonus žmogus

        Yra įmantresnis variantas 🙂 Imi talonėlį, sulankstai keturlinką. Tada nuplėši kamputį (kad gautųsi skylė talonėlio vidury), bet jo neišmeti. Užsimauni talončiką ant piršto, nusivalai subinę neišsišūdindamas visos rankos, nu o sutaupytu kampuku išsivalai panagę. 😉

        Reply
  30. Zaibys

    Sikpopierio trukumo nepamenu, turbut nelabai kreipdavau demesi su kuo sluostaus. Kartais su laikrasciu, kartais su sikpopieriu.

    Daktariska desra pamenu, skani skaites. Nezinau kaip butu palyginus su dabartine. Paco mesos procentas, manau, islieka panasus.

    Svirkstus stiklinius pamenu, 1989 vasara sirgau meningitu, tai apturejau malonuma menesi su tais svirkstais po 4 kartus per diena i subine priimti po 4 ukolus (pora neskausmingu, tada vitaminas c toks jau skausmingesnis, ir penicilinas toks kur jau zviegt norisi). Ir siaip nors ligoninese prasitryniau vaikystej nemazai, vienkartiniu svirkstu iki kokiu 1993 Panevezy neteko pamatyt.

    Maisto produktu kazkaip netruko. Nors argi vaikui ko nors truksta, ypac kai nezino kas ten tie saldainiai ir kitokia fignia. Kotletu budavo. Darzoviu bent jau lietuvisku budavo. Grybu ir zuvies budavo, na bet cia jau patys apsirupindavom.
    =====================

    Salia temos:

    Man va siaip toks fenomenas pasidare idomus. Kai paskaitau dauguma Rokiskio ir kitu atsiminimus apie sovietmeti: maisto produktai patys nesveikiausi kiek imanoma, aplinka uztersta 10x daugiau negu dabar, darbo aplinkos, ir apskritai aplinkos saugumo ten beveik jokio, gerimai vos ne denaturato lygio, nu zodziu viskas skirta tam, kad sveikata pagadint kiek imanoma. Nu ir as tuo pilnai tikiu, nes ir pats si bei ta prisimenu.

    O dabar viskas daug sveikiau, naturaliau ir saugiau, bet kazkaip ziniasklaida itin daznai trimituoja, kad sergamumai ivairiomis ligomis tik dideja, kardiovaskuliarines ir onkologines ligos musa rekordus, ir apskritai vidutinis individas siais laikais yra daug labiau palieges, nutukes ar kitaip nususes, lyginant su kokiais 1970. (Cia lyginu grynai visuomenes sveikata, o ne isgyvenamu metu vidurki, nes siuolaikine medicina geba pratempti tiek vyresniu individu, tiek serganciu zmoniu gyvenima, ko ankstesne medicina, visai imanoma, negalejo).

    Gaunasi biski paradoksas.

    Noriu iskart pasakyt, kad monitoringo tyrimu kazkokiu neatlikau, tiesiog is vienos puses nuomone apie visuomenes pasiligojima, kaip kontrasta netolimai praeiciai, suformavo ziniasklaida. Na o kiti saltiniai negincijamai irodo, kad ivairus sveikata galintys itakoti veiksniai toje netolimoje praeityje buvo dar blogesni.

    Tai kaip cia gaunasi?

    1. As prisiskaiciau per daug blogu naujienu, ir is tikruju zmoniu fizine bukle nera prastesne?
    2. Sovietai slepdavo ne tik per katastrofas mirusius zmones, bet eilinius susirgimus, jei jie virsydavo kokia nors norma?
    3. Sovietai prievarta primesdavo sporta ivairioms amziaus grupems, tuo tarpu dabar galima nesunkiai jo isvengti net moksleiviams?
    4. Trukstant tu nesveiku deficitiniu produktu visi susiorganizuodavo kokiu nors tiesiog darzoviu, ir ju racionas, is esmes, gaudavosi sveikas?
    5. Any other reason?

    Reply
    1. giedrius

      Labai didelio skirtumo tarp laukiamos gyvenimo trukmės nėra. Yra šioks toks skirtumas dėl tikėtino produktyvaus amžiaus (t.y. dabar žmogus ilgiau galėtų išlikti darbingas).

      Kelios priežastys, ir 1 yra ne paskutinėje vietoje.
      4 -- daržovės, net bulvės, buvo kartais deficitas. Prisimenu daržovių parduotuvę Kaune, kur kartais daržovių tiesiog nebūdavo išvis. Dar prisimenu bulviakasio talkas pas gimines, po kurių parsiveždavome bulvių žiemai.

      Reikia prisiminti, kad didelė gyventojų dalis gavo fizinio krūvio. Darbo jėga buvo tai, ko sovietai turėjo, ir didelė dalis dirbo fizinį darbą. Tiek kolchozuose, tiek gamyklose. Va toks tas sportas. Šiuo metu (nuo 1990 ) vyksta judėjimas iš kaimų (ir miestelių) į miestą (VLN), kuris vienintelis išaugo 2x nuo nepriklausomybės pradžios.

      Nuo 1960 mirtingumas vaikų pradėjo mažėti, nes vyko šiokia tokia industrializacija, sveikatos sistema truputi judėjo į prieki.

      O didžiausias sovietų sveikatos sistemos progresas prasidėdavo tada, kai Gensek’as susirgdavo kokia nors liga. Štai visos sovietų kardiologijos progreso pradžia -- Brežnevo širdies liga. Tik tada buvo įsteigti atitinkami tyrimo centrai….

      Reply
    2. Rokiškis Post author

      Dėl nutukimo -- gero gyvenimo požymis. O dėl ligų -- pokytis yra dėl ankstyvos diagnostikos. Čia, beje, jau klasika tapęs dalykas -- prieš kokius porą dešimtmečių atsiradus ankstyvai vėžio diagnostikai, segamumas vėžiu „padidėjo“ berods du ar tris kartus.

      Skirtumas čia tik toks, kad nediagnozuotų vėžio mirties atvejų beveik neliko, o mirštamumas per diagnozių skaičių sumažėjo keliasdešimt procentų. Žodžiu, kai yra statistika, tai ją reikia žiūrėt, atsižvelgiant į tai, kaip keičiasi skaičiavimo metodai.

      Kur tai čia buvo komentaruose apie žuvusių keliuose skaičių -- dabar jis gal ir gautųsi didesnis, bet jei žuvusius per mašinų skaičių žiūrėsim, tai pokytis yra žiauriai į gerą.

      Dėl eilinių susirgimų skaičių slėpimo -- taip, slėpdavo, ir slėpdavo labai konkrečiai. Ypač slėpdavo susirgimus susijusius su infekcijomis, nors būdavo ištisos dizenterijos, infekcinės geltos ir pan. epidemijos. Kai rašiau apie katastrofas LTSR, tai buvo truputis apie tai, bet ten tik fragmentai, nes labai mažai duomenų -- būtent dėl to slėpimo. Čia apie jas truputį daugiau: http://rokiskis.popo.lt/2013/05/22/pabiros-apie-sovietmecio-katastrofas-lietuvoje/

      Sportas išties būdavo primetamas prievarta. Moksleiviams -- visokie GTO, vyresniems -- privalomos mankštos darbe („gamybinė mankšta“), privalomas dalyvavimas kai kuriuose sporto renginiuose ir pan.. Tiesa, į vėlyvąjį sovietmetį dauguma jau dėdavo ant tų mankštų, tad daromos jos būdavo tik vienoje-kitoje gamykloje.

      Racionas nebūdavo sveikas, būdavo tik bulšito daug, iš serijos „mėsa nesveika, todėl reikia mažinti jos vartojimą, nes per daug suvartojama“.

      Reply
      1. pliumbum

        Tai kad kaip nori, taip žiūrėk -- absoliučiais skaičiais, dalink iš žmonių, dalink iš mašinų -- visais atvejais žymiai geriau. Žiūrint absoliučiai pagal įvykių, žuvusių ir sužeistų skaičių šiuo metu yra per pusę mažiau, jeigu atsižvelgti į mašinų skaičių -- 7-10 kartų mažiau. Nors ES mastu vis dar esame gale pagal eismo saugumą. Tiesa, reikia paminėti, kad visgi didysis proveržis eismo saugume Lietuvoje įvyko nuo 2008 m. Socialinės akcijos, rimta kontrolė, greičio matavimo prietaisai miestuose, žiedinių sankryžų ir lėtėjimo salelių įsigalėjimas rajoninės reikšmės keliuose ir pan.

        Čia platesnė statistika nuo 1980 m.: http://www.lakd.lt/lt.php/eismo_saugumas/eismo_ivykiu_statistika/27 Dar reikia aišku atsižvelgti, kad ta statistika iš senesnių metų ir pašvelninta gali būti.

        Reply
    3. Agnė

      Dabartiniai paliegę senukai apie 50 savo gyvenimo metų praleido būtent šluostydamiesi užpakalį su švino dažais atspausdintomis naujienomis, namie rūkydami „Astrą“ ar „Primą“ (nesvarbu gyveni vienas, turi mažų vaikų ar gal esi nėščias), kepdami antro šviežumo kanopas ant trečio naudojimo aliejaus ir pan. Tad vėžio susirgimų skaičius neturėtų stebinti.
      Be to, lyginant su 1960 metais kūdikių mirtingumas sumažėjo apie 6 kartus. Šių laikų silpnos sveikatos jaunuoliai būtų numirę per pirmuosius savo gyvenimo metus ir visuomenė būtų daug sveikesnė.

      Reply
      1. Rokiškis Post author

        Čia dar jei prisiminsim ekologinius bajerius, kaip kad medvilnės aliejus ir margarinas su anais laikais visiškai niekaip nekontroliuotais dioksinais, krūvos visokios chemijos kur papuola, nenormaliai didelis oro užterštumas, buityje paplitęs medienos impregnavimas kreozotu ir pan. -- vėžiukų nuo to gausis labai daug.

        Reply
      2. Pulsaras

        Va kaip tik laukiau kažkokio panašaus komentaro. Lietuvoje yra labai didelė (dešimtimis tūkstančių) žmonių bendruomenė (jei taip galima pavadinti), sergančių tiesiosios žarnos vėžiu. Tai va jie būtent nuo tų laikraščių persunktų švininiais dažais ir susirgo. Na, jiems tiesiog išpjaudavo tiesiąją žarnai ir tekdavo vaikščioti su maišeliu. Tiesa, ta bendruomenė drastiškai mažėja, nes naujų susirgimų nelabai ir bebūna dėl visiems aiškios priežasties -- tualetinio popieriaus. Beje, dabar net tie laikraščių dažai nebe tokie, pamenu prieš kokių 15 pakeitė į bešvinius. Bet vis tiek nerekomenduoju valytis 😉

        Reply
  31. zz

    Ppradinėse klasėse bent 2x metuose valgydavau sumuštinius su raudonais ikrais -- klasiokių gimtadienių proga, nes jų tėvai dirbo CK kažkokiais viršininkais. Vėliau kranelis užsisuko, nes kiemo bičai dėl bendravimo su panom mane vadino babniku, o tai buvo ne lygis. Tad dėl vyriškumo, atsisakiau ikrų.

    Reply
  32. Lina

    Aš užaugau daug skaitydama ir jau tada supratau, kad yra šalių, kurių niekada nepamatysiu, nes negalėsiu išvažiuoti į užsienį. Draugas iš JAV kažkada nusistebėjo, kodėl tau taip norisi keliauti, lyg tai būtų koks keistas ekscentriškas pomėgis. Atsakiau, todėl, kad nemaniau, kad kada nors turėsiu tokią galimybę.
    Čia dar prie viso to, ko pasigestų.

    Reply
    1. oba

      Matyt bunant vaiku, tokie dalykai kaip deficitas neuzsifiksuoja, nes nieko blogo is tu laiku nepamenu. Na norejau dviracio -- nebuvo ir nenumiriau, kramtoske irgi prisimenu tik pas kaimyna jureivi matydavau, tik rodos neduodavo 🙂 Bet idomiausia,kodel tuo metu suauge nesiskusdavo del tu deficitu, juk jie viska geriau suvokdavo. Nemanau, kad buvo nelaimingi. Dabar zymiai daugiau nelaimingu zmoniu. Bet kodel? Juk nors daznas ir negali daug ko leisti, bet nepalyginamai geriau gyvena

      Reply
      1. Rokiškis Post author

        Dabar gali kalbėti ir skųstis. Ir neatsisėsti už tai. O anais laikais -- nei ten spauda ką parašys, nei pakalbėt galėsi. Pakalbėsi -- atsisėsi. Taip kad nebūdavo nelaimingų, o buvo tiktai laiminga tarybinė liaudis.

        Reply
  33. zirga galva

    o- gal kas žinot kokie galėjo būtų tų minėtų šiukšlių mašinų modeliai? Ar tai specialiai sukonstruotos mašinos ar koks pagerintas Zilas?

    Reply
      1. Almiasas

        Rokiški, atsimenu 2 šiukšliavežių variantus:
        1. Ant GAZ-53 benzininio sunkvežimio bazės būdavo sumontuotas nedidelis hidraulinis kranas, o priekabos zona sudalinta berods į 6 (o gal 8?) kvadratus, kur talpindavo konteinerius. Tai su kranu būdavo tik sukeičiami pilnas konteineris su tuščiu.

        2. Ant GAZ-53 benzininio sunkvežimio bazės būdavo sumontuotas presas su hidrauline „ranka“ konteineriui paimti, pakelti ir išpilti į viršuje esančią angą. Dar ir dabar kai kur tokie važinėja.

        Reply
        1. Rokiškis Post author

          Tai pirmas variantas buvo konteineriniai tiesiog. Jie konteinerius išveždavo iš ten, kur šiukšlių šachtos būdavo. Paprastai jų nei nepastebėdavo niekas. O vat antras variantas -- tai ir būdavo tos šiukšlinės, kurių visi laukdavo su šiukšlių kibirais lauke.

          Reply
          1. golfietis

            Aš kiek pamenu šiukšliavežes, tai iš pradžių atvažiuodavo va tokia į kiemą http://goo.gl/5wVvKX

            Kadangi namas gana ilgas (5 laiptinės), o šiukšliavežė sustodavo viename gale, tai tame tolimajame gale žmogai kai kurie buvo prisikonstravę prie lango kažkokio gaziko veidrodžius -- ka žiemą langų nereiktų atidarinėt, ir matytų anam gale sustojusią šiukšlių mašiną.

            Paskui jau atsirado tos su hidrauline ranka, nuleidžiančios konteinerį, į kurį mesdavo visi savo atliekas. Va tos tai šiukšlyną palikdavo, nes pusę tų šiukšlių iš to konteinerio išbyrėdavo besusiverčiant į save. Va taip panašiai -- tik ne tokios negretos jos būdavo… http://goo.gl/2dxUM0

            O į Latviją važiuodavo tėvai gana dažnai -- dažniausiai į Elija, Jelgavą. Elijoj pirkdavo visada rūkytų strimėlių, latviškų karvučių, kažkada man mažam nupirko dviraty vaikišką -- meškiuku vadindavom -- buvo su pripučiamais ratais ir normalia galine stebule su stabdžiais -- ne taip kaip tie kiti triperiai su tiesiogiai sujungtais pedalais su ratais 🙂

            Reply
        2. aras

          O, GAZ-53 buvo jau moderniais laikais. Mano vaikystėje atvažiuodavo kretantis GAZ-51, kuris dar amžinai užgesdavo ir užvesti jį buvo galima tik rankomis su užvedimo rankena, įkišama priekyje.

          Reply
  34. hh

    Šiaip tai buvo patogesnis variantas vietoj vinies nusivalymui. Susirandi kokį kartoninį popierėlį, perlenki, perlenkimo vietoje viršuje nuplėši kampą ir gauni neblogą V formą pirštui perbraukti ir kraštais nusivalyti.

    Reply
  35. skirmantas tumelis

    Buvo dar toks „mažasis džo“ (ar panašiai) lietuviškas filmas. Tai ten kažkuri aktorė leido nufilmuoti savo ežiuką.

    Čia jau po 91 metų kažkada.

    Jei gerai pamenu tai scena buvo kažkur vonioj ar tualete.

    O gal ten įėjo ta mergina tik su kailiniais, kuriuos nusimetė įėjus.

    Įdomumo dėlei dar pažiūrėčiau tą filmą dar kartą, nors šiaip tai jis visiškas šlamštas.
    ***********

    O žodį „jogurtas“ išgirdau irgi gal tik įpusėjus 9’am dešimtmečiui. Nebuvo jogurto, nebuvo net žodžio tokio.
    ***********

    O smėlinį secondhandinį žiguliuką (berods 13’ą -- tie skaičiai irgi mistika, žmonės atskirdavo tos vienodus žigulius pagal kažkokias detales) tėvas nusipirko Leningrade tuometiniame už nerealius pinigus, kurių dalį pasiskolino iš diedulio, katras gyveno kolūkyje kaime ir vairavo pienovežį. Giminė ilgai dar priekaištavo, kad taip va iš diedulio pinigų paėmė. Ypač, kai rubliai nuvertėjo.

    Reply
  36. Zaibys

    Turbut turi omeny filma „Tykusis Dzonas“. Arba jo tesini „Zuzana negali gyventi be bananu“.

    Yra jutubej.

    Reply
    1. skirmantas tumelis

      Pabandžiau pažiūrėti „Tykusis Džonas“. Ne toks blogas, kaip kad galvojau 😀

      Labai nebloga tų fetišinių daiktų, kaip importinis maišelis iliustracija.

      Visas filmas padarytas toje vertybių skalėje.

      Reply
  37. Almiasas

    Rokiški, taigi neparašei apie 1969 metų filmą „Briliantinė ranka“. Sakoma, kad tenai buvo pirmasis striptizas sovietiniame kine.

    Dar teko girdėti, kad 1959 metų Holivudo filmas su Merlin Monro „Džiaze tik merginos“ (Some like it hot) irgi buvo kažkaip nupirktas ir rodomas kinuose -- neva demonstruojantis vakarų pasileidimą.

    Reply
  38. hm

    Maisheliai buvo plaunami ir kabinami kaip skalbiniai pradzhiut. Ekonomija ir gamtosauga ksakant. Skalbimo priemones LOTOS. Dar buvo kazhkokios skalbimo pastos plastikiniuose indeliuose. Aishku, geriausiai skalbdavo ukishkas muilas. Skalbimas ishvis tragedija buvo. Jei turejei skalbenke RIGA, dar kazhkiek lengviau. Bet…visas butas paklodem nukabinetas.

    Reply
  39. Jurgita

    Buvo rodomas kinuose, pati kine ir mačiau. Baisiausias matytas kine porno buvo Machulskio „Naujosios amazonės“.
    O ko buvo parduotuvėse iš maisto… Sviesto sveriamo, vyniodavo į tokį šiurkštų storą popierių. Margarino. Pieno, kefyro, grietinės. Saldainių „Šermukšnėlė“ su uogiene vidury. Limonado „Buratinas“. Klaikių vermišelių. Kisieliaus pakelių, pirkdavom ir grauždavom sausą, mums buvo skanu.
    Ledų būdavo kuriame nors miestelio kioske, į kurį tuoj pat visi subėgdavo ir tada jau jų tuoj pat nebebūdavo.
    Kopūstus raugdavom patys, virtuvėj stovėjo didelė bačka, užtekdavo per žiemą.
    Čia bandau atsiminti maisto situaciją iš vaikystės, kokie 1978-1980 m. Telšiuose. Klaipėdoje kartais būdavo bananų, visada -- grietinėlės ir dar tokio keisto rožinio saldaus kefyro. Jis nesivadino jogurtu ir parduodamas buvo tokiuose pat buteliuose, kaip kefyras. Tirpią kavą ir arbatą „Bodrost'“ veždavo iš Maskvos, Telšiuose nebūdavo nei vienos, nei kitos, o tik kažkokia siaubinga gruziniška arbata. Kokių nors citrinų ar apelsinų net neminiu, prieš naujus metus būdavo mandarinų. Kartu su žirneliais ir majonezu. Paskui, kokiais 1989, parduotuvėse ėmė nebebūti nieko. Nu išvis nieko. Bet čia jau kitas etapas.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Jo, su tuo rudu vyniojimo popieriumi -- viską į jį vyniodavo. Ir nesuprasdavau, kaip taip vikriai sugeba tos pardavėjos bet kokį, kad ir visai beformį daiktą į tą popierių supakuot taip, kad ir laikytųsi ta pakuotė.

      Reply
    2. apropos

      Tas tarybinis „rožinis saldus kefyras“ vadinosi „Riaženka“ ir buvo pats tikriausias jogurtas, tiktai be vaisių ir kitų priedų. Turbūt toks, kaip dabar vadinamasis geriamasis jogurtas.

      Jogurtas nuo kefyro ar rauginto pieno skiriasi rauginimui naudojamų bakterijų sudėtim. Jogurte yra 2 rūšių bakterijos, ir būtent jos buvo naudojamos „Riaženkai“. Jogurtas yra laikomas bulgariškos kilmės ir tikram jogurte bulgarai draudžia naudoti kokius nors priedus -- turi būti tiktai grynas pienas ir tos 2 bakterijos tam tikru santykiu. Dabar į pramoninius jogurtus papildomai deda pieno baltymų (pieno miltelių) ir dar visokio velnio. Tai gal produktas ir išeina skanesnis, bet ar tik ta „Riaženka“ nebuvo tikresnis jogurtas už dabartinius? Nors kažkokio sirupo tikriausiai buvo dedama ir į „Riaženką“.

      O tarybinis kefyras buvo geras tuo, kad jį raugindavo buteliuose, jau išpilstytą. Tai buvo toks kietas, kad negalėjai iškratyt.

      Tarp kitko, iki brandžiojo socializmo epochos tarybinis pienas ir kefyras buvo 3,2 proc. riebumo. O vienu metu buvo gaminamas ir 6 proc. Man asmeniškai 6 proc. kefyras patiko, bet pieno negalėjau gerti, nes buvo per riebus. Normalus pienas ir kefyras kainavo po 13 kap. už pusę litro, plius pats butelys 15 kap. pariebintas kainavo 20 kap.

      Tuščius butelius teko tampytis į parduotuvę pakeitimui, ir man dar dabar ausyse stovi butelių žvangesys, kai parduotuvėj tampydavo aukštas rietuves geležinių dėžių su tuščiais pieno buteliais.

      Tarp kitko, pieną išvežiodavo po parduotuves naktimis, o parduotuves atidarydavo tik nuo 8:00 ryto. Tai dažnai pieno rietuves atvežę sukraudavo tiesiog prie durų ant šaligatvio. Nu ir kažkaip nebuvo mados vogti. Neįsivaizduoju to dabar.

      Buvo laikas, kai pieną išpilstydavo ir į 1 litro butelius. Tokios pačios formos, kaip ir puslitriniai, tik XXXL. Tai šitie buteliai pagimdė dar vieną deficitą.
      Į juos moteriškės pradėjo konservuoti visokius kompotus. Kadangi konservavimo dangtelių nebuvo ir trilitrinių panaudot neišėjo, tai konservavo į pieno butelius ir užtempdavo guminėm vaikiškom soskėm. Ant trilitrinių soskės užsitempdavo, bet dažnai neatlaikydavo ir praplyšdavo po kurio laiko. O ant pieno butelių kaip tik. Tai, savaime aišku, netrukus pritrūko soskių. Jas duodavo tiktai vaistinėse pagal receptus, jei buvo naujagimis.

      Reply
      1. Rokiškis Post author

        Ponuli, viskas labai įdomu, tik jau apie tą „nebuvo mados vogti“ -- tai jau leptelėjote taip, kad nežinau, kaip jus pavadinti.

        Pieno atveju buvo labai didelės normos nurašymui.

        Reply
  40. Rasa

    1985m. kieme šalia Skalvijos kinoteatro radau Wrigley’s kramtoškę (ten mūsų darželis šalia buvo). Kramtėm visa grupė…Iki šiol pamenu. O stebuklas koks tokį DAIKTĄ rast

    Reply
  41. Paulius T.

    Kaune tai dar iki šiol tarp vyresnių žmonių sklando atsiminimai, kaip stagnacijos metais Inkaro futbolininkai kažkur iš vakarų futbolo kamuolyje pravežė visą pluoštą pornožurnalų. Po to anie gerą penkmetį cirkuliavo po visą miestą kaip didžiausia brangenybė.

    Reply
  42. Saulius

    Ką gi, dėl patrolinimų, pažaidimų reiks registruotis facebooke ir platinti šitų straipsnių apie gerąją SSSR seriją 😀
    O gal bandėt jau? Kokia reakcija?

    Reply
  43. Paulius Žuvyčius

    Mano atsiminimai tokie migloti. Pamenu,kad mėsos nebuvo, bet ją kaip ir visa Lietuva gaudavom iš giminaičių kaime. Pamenu kokių trijų rūšių limonadus ir dar pamenu, kad kažkaip pepsi išmesdavo kartas nuo karto. Nors gal maišau jau su nepriklausomybe. Dar pamenu kaip tėvas pasakė man per blokadą, valgyk mėsą, nes nežinia kada kitą kartą gausi. Pamenu taukus smirdančius. Pamenu, kad tokie dalykai kaip magnetofonai buvo drambliuko svajonė. Eiles prisimenu. Pamenu Viatka avtomat. Vienas būgnas skalbdavo, o kitas gręždavo. Visumoje atrodo, kad kažko kaip ir buvo, bet tai buvo taip nyku ir blogai padaryta, kad net atsiminti baisu.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Pepsi būdavo sovietmečiu. Kartais. Taip kad nepainiojate. Ale kainavo tas buteliukas Pepsi labai jau brangiai, lyginant su kitais limonadais.

      Reply
      1. Paulius Žuvyčius

        o šiaip tai tiems durniams reikia vat demonstracinį daugiabutį įrengti su to meto technologijom sovietinėm ir šalia kapitalistinėm. Vaizdas maždaug toks virtuvė klaikiai maža (nors ne visur) kurioje buvo dujinė arba elektrinė viryklė, baldai savadarbiai arba kokie pagal paskyrą gauti, stalas su kljonke užtiestas. Kas penktas butas turėjo elektrinę bulvių tarką, kas antras mėsmalę rankinę, kas dešimtas aparatą kavai virti smėlyje, kas trečias kavamalę. Peiliai daugiausia savadarbiai. Šakutės ir indai tai čia kaip kas. Kas turėjo padorius kas aliumininius. Šaldytuvas dar būdavo, bet toks kad elektros valgo eina na ir triukšmo dar daugiau eina na. Kriauklė dažniausiai tokia šlykšti emaliuota su pastoviai gendančiais kranais. Tai kaip ir viskas. Miegamasis (jei toks buvo) turėjo dvigules lovas (čia pas šulus, bet dažniausiai tai buvo išlankstomos sofkės kurios ir dabar dar studentams tarnauja. Dar stovėdavo spinta su antresolėmis kurioje sukaupiamas visas turtas ir po blatu gauti daiktai. Televizoriaus nebūdavo, nes jis būdavo vadinamam salone. Ten šeima ilsėdavosi ir švesdavo arba netgi miegodavo Televizorius lempinis ir nespalvotas, nors gal kas trečias ir spalvotas. Bet vistiek jei žiūri šonu tai beveik nieko nematai. Dar salone būdavo knygų spinta su enciklopedijomis ir Lenino raštais. Taip būdavo jau pas tuos kurie skaito, nes tie kurie neskaito jiems buvo dzin ir džniausiai jie gyvendavo bendrabutyje. Vonioje kas penktam bute skalbiankė kuri plėšo drabužius ir paskui mačiau kelias jas perdirbtas į sulčiaspaudę. Dar turėdavo žmonės siurblį. Tokį baisų ir dydis maždaug su sėdimu pufu. Prie jo būdavo priedas kuriuo galėjai dažyti purkšdamas dažus. Bet dažydavo taip klaikiai, kad gražiau išeidavo teptuku. Dar būdavo lempos, o pas pižonus toršeras. Lempos šviesdavo į viršų kažkodėl, o į apačią būdavo tokios šlykščios kur gaubtas visas baltas arba tokios kur dabar nebent techninėse patalpose kabinamos su metaline apsauga. Durys dažniausiai buvo su pasibjaurėtinu apmušimu arba medinės. Naglesni pas meistrus užsisakydavo. Vidinės durys su stiklais (čia salono), o miegamieji be stiklų. Grindys tai čia jau kaip pasisekdavo. Jei namas prie gudresnių tai ir parketas buvo, jei ne tai kartonas. Kilimai dažnai ant sienos atsirasdavo, bu mol gaila sumindysi ir kito tai gali ir negauti. Pažiūrėjus per langą, 60 butų namo, matydavai kokius tai 5 moskvyčius, 2 žigulius ir 3 zapus. Volgas turėdavo tie kurie nusipelnę, o tokių mažai. Ai va dar kas ketvirtam buvo toks daiktas kaip telefonas, kurio eilėje laukei maždaug 5 metus. Normaliai? Kažkodėl vietoje to, kad kelti namą į viršų darydavo rūsius. Kiekvienas butas gaudavo rūsį. Ten jau pagal išmonę. Kas turėdavo dirbtuves ar laikydavo uogienes, o kas bombas gamindavo (čia aš), nes petardų nebuvo. Kas dar buvo sovietiniam bute? Dar buvo 3 kartos žmonių. Tai yra gyvena tėvai, jų vaikai ir vaikų vaikai. Va dar buvo vonia ir tualetas. Šitie gėriai buvo visokio formato. Nuo 2 kvadratinių metrų bendro su dušu iki atskirų su vonia. Plytelės tokios baisios rudos ir tos pačios suskilinėjusios, nes turbūt gamintos girto meistro. Durš rankenos tai čia yra tas daiktas kuris atrodo technologiškai kaip ir nesudėtingas ir nesunku padarytu gražų. Kur tau vietoje jų buvo sulenktas strypas kuris dažnai dar ir apvarvėjęs baltais dažais, nes statybininkui buvo dzin kai dažė. Jos pradėdavo klibėti maždaug po mėnesio ir visam laikui kol galų gale sugesdavo. Pamenat kaip su laikraščiu sulankstytu užkišdavom duris? Arba laikraštis po stalo kojomis, nes nebuvo reguliavimo sistemos? Taigi va tokie namai sovietiniai:)
        Dabar vat prisiminkit tuos žurnalus kuriuose buvo reklamuojamos prekės (OTTO ar kokie ten). Ten buvo visko ir to meto kapitalistas galėjo pirkti beleką. Netgi pamenu buvo soliariuminiai įrenginiai pardavinėjami.
        Tai va čia tik namai taip skiriasi. Jei panagrinėti visa kita tai liūdna pasidaro.

        p.s. Jei sugalvosi savo tarybinę seriją išleisti, kaip Valdovo raštus (privalomus mokyklose) prisidėčiau kokiu 1000 europietiškų.

        Reply
        1. Rokiškis Post author

          Čia tamsta tik dėl vieno perlenkėte -- Lenino raštų namuose nekaupdavo žmonės, nes kas nors užėjęs į svečius ir tą pamatęs, kitiems papasakotų ir liktum izoliuotas nuo visų.

          Taip kad anuos turėdavo nebent tie, kam reikdavo norom nenorom -- kokiai disertacijai ar dar kažkam, nes be Lenino citatų -- niekaip.

          O tuos Lenino raštus, kuriuos kaip privalomą priedą kaip kada pridėdavo, perkant knygas -- taigi išmesdavo ar kokiom prakurom kaime suvartodavo. Tualetiniam vartojimui netiko, nes popierius pagerintas buvo :-/

          Reply
          1. Paulius Žuvyčius

            gali būti, kad perlenkiau. Pataisyk jei neteisus Lenino raštai reikšdavo, kad esi partijos narys ar kokiai agentūrai priklausai? Vienaip ar kitaip tai reikšdavo papildomą riziką, kad jūsų pokalbis neliks tarp keturių sienų… Kažkaip kito paaiškinimo nesugalvoju tų raštų slėpimui ar išmetimui.

            Reply
            1. Rokiškis Post author

              Jei lentynoj stovėdavo Lenino raštai, tai tiesiog reikšdavo, kad esi visiškas ir absoliutus dalbajobas visais įmanomais požiūriais.

              Reply
        2. okeana burbuls

          Yra toks demonstracinis butas Estijoj, Haapsalu muziejuj (du netgi, pagal laikotarpius).

          Reply
        3. Donatas

          Yra technikos muziejuje tipinė tarybinė virtuvė ir „salionas“. Na, nykiai atrodo, nors ten prie tokių jau pagerintų.

          Reply
    2. Peliauckų Jadzė

      Viatka-avtomat buvo gėrių gėris ir sovietinės inžinerijos stebuklas. Lyginant su Ryga. Nepamenu, kaip mama į Rygą vandenį pildavo, lyg ir rankomis. Pamenu, kad išpylimo procesas būdavo kažkoks itin fiziškai sudėtingas, mariodavosi mama su tomis šlangomis. Bet šiaip jau didžiąją dalį ta Ryga prariogsodavo kampe, o mama skalbdavo rankomis ir ūkiniu muilu. Kartais gaudavo kažkokių ten miltelių, bet tie buvo deficitas.

      Reply
      1. Paulius Žuvyčius

        žinai tos skalbimo mašinos tiek daug reiškė, kad tarkim kai apvogė mūsų butą 96 ar 97 tai mama pirmiausia klausė ar nepavogė skalbiankės (tada jau turėjom vakarietišką). Tai daug pasako apie tai kaip paveikė žmogų tas begalinis trūkumas visko ir visada.

        Reply
        1. skirmantas tumelis

          Tai kad užtenka pagyvent kokį pusmetį be skalbimo mašinos tam, kad suprastume kokia tai vertybė.

          Pamenu pirkau už 1500 iš vienos pirmųjų algų kokiais 2002. Būdavo kad sėdėdavau it koks katinas ir žiūrėdavau į besisukantį būgną.

          Reply
      2. Rokiškis Post author

        Pilamas vanduo būdavo kibirais karštas vanduo į tą „Rygą“, arba per šlangą, užmautą ant krano. Vandens šildymo joje nebuvo, tik vandens sukimas ganėtinai mažu greičiu. Išleidžiamas vanduo būdavo per mažą plastmasiniu kamščiu užsukamą skylutę, esančią mašinos apačioje -- į kokį nors bliūdą, pastatytą ant grindų. Į jokį bliūdą tiek vandens netilpdavo, taip kad reikdavo per daug kartų išleidinėt.

        Reply
    3. apropos

      Deja, tos su dviem atskirais būgnais buvo ne Viatka avtomat, bet Čaika arba Aurika. Turėjau tokią, pirkau maždaug apie 1978 m. ir tos mašinos jau buvo didelė pažanga palyginus su ankstesnėm labai paplitusiom Ryga, nes turėjo centrifūgą gręžimui, o Ryga -- tiktai rankinius velenėlius. Su velenėliais išeidavo pusiau šlapi, varvantys, o centrifūga jau nusunkdavo kaip priklauso. O kadangi džiovinti dažniausiai nelabai buvo kur, tekdavo virtuvėj ar koridoriuj, tai varvantys buvo didelė problema.

      Viatką avtomat nusipirkau 1987 metais. Ji buvo atsiradus jau prieš kelerius metus ir iš pradžių kainavo 495 rublius, kas buvo labai dideli pinigai. Todėl jas pirkdavo labai mažai kas ir vėliau jas nupigino iki 400 Rub. Ir dar buvo galima pirkti išsimokėtinai.

      Tik nereikia įsivaizduot, kad tos Rygos arba Viatkos buvo kažkokie tarybinio atsilikimo simboliai. Labiausiai paplitę Rygos modeliai buvo Husqvarna kopijos ir pradėtos gaminti vos pora metų vėliau, negu originalas. Viatka avtomat iš viso buvo Ariston atitikmuo ir gamintas pagal licenciją. Taip kad tai nebuvo toks epinis anachronizmas, kaip kažkas galvoja. Tiesiog tokios buvo to meto technologijos.

      Aš tai prisimenu laikus, kai namie pas mus skalbimas būdavo vos ne kaip revoliucija: Virtuvė užversta kalnu skalbinių, viskas paskendę garuose nuo pusės bačkos dydžio specialiam puode virinamų paklodžių, o pats skalbimas vyksta trinant skalbinius rankom į gofruotas skalbimo lentas vaikiškoj skardinėj skalbimo vonelėj. Miltelių nebuvo, naudojo ūkišką muilą, kurio virinimui tiesiog pritarkuodavo su elementaria virtuvine tarka. Daug kur senamiesty buvo vandens kranai tiesiog kiemuose, kyšodavo iš namo arba buvo vandentiekio kolonėlės. Tai vat prie jų dažnai šeimininkės skalaudavo skalbinius, nes reikėjo daug vietos ir daug vandens.Tokį vaizdą galėjai pamatyt dar apie 1980 metus ir netgi vėliau. Šnipiškėse tai gal ir dabar pamatytum. Taip kad ir Ryga buvo didelis proveržis, mano tėvai ją nusipirko maždaug tais metais, kai paleido Gagariną.

      Reply
    4. apropos

      Deja, tos su dviem atskirais būgnais buvo ne Viatka avtomat, bet Čaika arba Aurika. Turėjau tokią, pirkau maždaug apie 1978 m. ir tos mašinos jau buvo didelė pažanga palyginus su ankstesnėm labai paplitusiom Ryga, nes turėjo centrifūgą gręžimui, o Ryga -- tiktai rankinius velenėlius. Su velenėliais išeidavo pusiau šlapi, varvantys, o centrifūga jau nusunkdavo kaip priklauso. O kadangi džiovinti dažniausiai nelabai buvo kur, tekdavo virtuvėj ar koridoriuj, tai varvantys buvo didelė problema.

      Viatką avtomat nusipirkau 1987 metais. Ji buvo atsiradus jau prieš kelerius metus ir iš pradžių kainavo 495 rublius, kas buvo labai dideli pinigai. Todėl jas pirkdavo labai mažai kas ir vėliau jas nupigino iki 400 Rub. Ir dar buvo galima pirkti išsimokėtinai.

      Tik nereikia įsivaizduot, kad tos Rygos arba Viatkos buvo kažkokie tarybinio atsilikimo simboliai. Labiausiai paplitę Rygos modeliai buvo Husqvarna kopijos ir pradėtos gaminti vos pora metų vėliau, negu originalas. Viatka avtomat iš viso buvo Ariston atitikmuo ir gamintas pagal licenciją. Taip kad tai nebuvo toks epinis anachronizmas, kaip kažkas galvoja. Tiesiog tokios buvo to meto technologijos.

      Aš tai prisimenu laikus, kai namie pas mus skalbimas būdavo vos ne kaip revoliucija: Virtuvė užversta kalnu skalbinių, viskas paskendę garuose nuo pusės bačkos dydžio specialiam puode virinamų paklodžių, o pats skalbimas vyksta trinant skalbinius rankom į gofruotas skalbimo lentas vaikiškoj skardinėj skalbimo vonelėj. Miltelių nebuvo, naudojo ūkišką muilą, kurio virinimui tiesiog pritarkuodavo su elementaria virtuvine tarka. Daug kur senamiesty buvo vandens kranai tiesiog kiemuose, kyšodavo iš namo arba buvo vandentiekio kolonėlės. Tai vat prie jų dažnai šeimininkės skalaudavo skalbinius, nes reikėjo daug vietos ir daug vandens.Tokį vaizdą galėjai pamatyt dar apie 1980 metus ir netgi vėliau. Šnipiškėse tai gal ir dabar pamatytum. Taip kad ir Ryga buvo didelė pažanga, mano tėvai ją nusipirko maždaug tais metais, kai paleido Gagariną.

      Reply
  44. orgas

    Nesu koks nors snobas kuriam patinka šluostyti subinę su laikraščiu,bet straipsnio autorius kažkoks šališkas pridurkas.Jis lygina ne santvarką su santvarka,bet santvarką su technologiniu progresu.Dar betruko,kad parašytų,tarybų sąjunga blogai,nes nebuvo aifonų.Aišku,vakaruose technologinis progresas buvo geresnis,bet ten buvo kitokia bybienė ir jie atsigavo tik sugriuvus tarybų sąjungai.Lyginant santvarkas tarybinę ir dabartinę,tai man abi blogos.Ten vieną šūdą į galvą kišdavo,čia kitą šūdą į galvą kiša.Čia tik pridurkai gali tikėti,jog mes esam laisvi.Laisvė-tai galimybė rinktis.Ir kol visokie pridurkai seime nurodinės kas mums ir mūsų vaikams yra geriau,jokios čia laisvės nematau.Tarybiniais laikais Maskva dirigavo,dabar Briuselis.Tarybiniais laikais buvo pinigų,bet nebuvo ko pirkt,o dabr yra visko,tik pingų trūksta.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Ponuli, aš suprantu, kad tamsta arba neskatėt ir komentuojat, arba nesugebėjot perskaityti. Ką čia veikiate ir kodėl dar nesate kur nors Peru kalnynuose?

      Reply
  45. Rimtas

    Jei apie deficitą, tai man iš atminties iškyla vaizdas kai grįžta tėvas iš komandiruotės iš Vilniaus ir stovi tarpduryje su kailine ušanke ir su girlianda ilgiausia ant kaklo iš tualetiniaus popieriaus suverto ant virves. Veidas šviečia visas, tipo žiūrėkit kiek brangakmenių parvežiau

    Reply
  46. Kristina

    Mano didžiausia nostaligja būtų -- seneliai vienkiemyje. Ten mus ištremdavo visai vasarai, visą krūvą anūkų. Mums tiesa nieko netrūko, nes ten buvo viskas 🙂 Ir iš ten namo išleisdavo su pilnom tašėm…
    Dabar visi seneliai miestuose. Maksimum ką gali parodyt tai kačiukas ir šuniukas.

    O mėsą papildomai gaudavom iš po kaimynės sijono. Aha -- pakelia būdavo, ir nuo rietų nusivynioja faršą iš mėsinės. Pamiršot? Gi visai kas ką sugebėdavo nešdavo namo 🙂

    Pasiilgau nelauktų svečių. Mobiliakų gi nebūdavo. Niekas nepasiskambindavo paklaust ar esi -- eidavo ir užeidavo.
    O vietinio telefono visus numerius atmintinai žinodavom. Bent smegesnis mankštinom.

    Dar kaip iš sapno atorodo jog tiesiog gatvėje žiemą su pačiūžom čiuožinėjom… Niekaip nesuprantu -- kaip?

    Plakta grietinėlė -- didžiausias desertas.

    Ir gimtadieniu iš dviejų tetų gavau dvi mėlynas sukneles. Visiškai vienodas, nes kitokių tiesiog nebuvo 🙂

    Reply
  47. antysysaldermokratas

    Ačiū partijai ir tėvynei,
    už taloną patalynei,
    o jei rankšluostį dar gaučiau,
    visą amžių jai tarnaučiau…

    Mama pamenu tokį padeklamavus liepė jo niekam neperdeklamuot 🙂

    Reply
  48. kapiniu sargas

    Rokiškis, kas do cenzūra, aš ne tam mapsuose nuorodas rinkau, kad tu teisibes žodį užgneužtum

    Reply
  49. Jonas Povilas N

    Kažkaip vėl apėmė ankstyvosios vaikystės atsiminimai prisiminimai…. Vėl prisimenu arklių mėšlo kvapą Kalvarijų (buv.Dzeržinskio g.)gatvėje-ja važinėdavo vežimai guminiais ratais,o juos traukiantys arkliai barstydavo savo ‘obuolius’ čia pat gatvėje. Taip pat menu neprilygstamo aromato ‘pončikus’-spurgas,kimštas maltais gyvulių plaučiais ar kitais ‘subproduktais’ su keptais svogūnas ir išvirtas daugkartinio panaudojimo nerafinuotame saulėgrąžų aliejuje.Jas pardavinėdavo prie Dzeržinskio (dab.Kalvarijų) turgaus,prie Tėvynės ir Lietuvos kinoteatrų.

    Reply
    1. As

      Na, kad ir kiek baisybių apie sovietmetį teko girdėti, bet nuo tokio vaizdinio tiesiog nupurto ir lengvai supykina…

      Reply
  50. Justinas A.

    Super straipsniu serija, didelis aciu Rokiski, nezinau ar minejot, bet pamenu, kad ir dantu pastos nebuvo, ir tekdavo burna valytis tinko skonio milteliais is apvalios dezutes i kuria tetis po to varztus ir gaikas dedavo 😉

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Na, jei tamstos atsiminimai apie tai yra vėlyvi, tai čia iš kokių 1989-1990 maždaug, kai dantų pasta tiesiog dingo iš parduotuvių. Iki tol daugiau mažiau būdavo.

      Reply
  51. Lokyz

    Ne visai tamsta teisus.
    Tokio gero čekiško pr0n platinimas vyko ir per filatelistus, beje, iš Čekijos. Banderolėmis:)
    Aš kuo toliau gilinuosi į Lietuvos filatelistus tuo labiau pažįstamų veidų išlenda.
    Va neseniai sužinojau, kad mano buvęs kaimynas ir vaikystės draugo tėvas pagarsėjęs įtarimais „baltukių“ padirbinėjimais.
    Mąstai turėjo būti neblogi, jei Kauno senamiestyje butą gavo:)

    Reply
  52. Justinas A.

    Gali būti, nes mano prisiminimas buvo būtent iš tų laikų. Dar norėčiau pastebėti kelis dalykus, kodėl žmonės jaučiantys nostalgiją praeičiai nėra durniai.
    1. žmonės yra linkę idealizuoti praeitį ir jausti jai nostalgiją, nesvarbu ar tai sovietmetis ar ankstyvoji nepriklausomybė, iš čia ir frazė „o mūsų laikais buvo kitaip“. Panašiai ir aš iki šiol žaidžiu Heroes 3. Lietuvos žmogus idealizuoja savo praeitį, pirmąją meilę, pirmąją už širdies griebusią knyga, tačiau jis nekaltas, kad ta praeitis buvo būtent sovietmetyje. Lygiai taip pat Amerikonas idealizuoja 60ousius sakydamas, kad tuo metu buvo tikra muzika ir nuoširdūs filmai, o dabar tik greiti ir įsiutę.
    2. Pasirinkimo įvairovė dažnai apsunkina žmogaus tapatumo paieškas, ji nėra apriori gera, iš vienos pusės interneto platybės tau leidžia konstruoti savo tapatumą kaip tik nori, tačiau viena pora džinsų vietoj 100 irgi turi savo privalumą psichologinį/sociologinį. Žmogui lengviau rasti santarvę su savimi ir stabilų tam tikrų sričių vartojimą. Amerikiečių sociologai yra parašę rimtų darbų apie sudetingėjančias tapatumo paieškas didėjant vartojimo galimybėms.
    3. Taip, dabartinė visuomenės santvarka yra be komentarų geresnė mums visiems ir nereikia idealizuoti sovietmečio, tačiau nereikia ir daryti priešingai (idealizuoti dabartį priešpastatant tragišką sovietmetį), nes yra gausybė pavyzdžių sakančių, kad toks kokybiškai mes taip stipriai neperėjom į visiškai naują santvarką. Pvz, tada juokėmės iš pono antakio Brežnevo, dabar iš Graužikienės, tada gėrėjomės Riazanovu, dabar Tarantinu. Nebuvo tada juoda nėra dabar balta, tą norėjau pasakyti.

    Reply
  53. Donys

    Tualetinio popieriaus buvo galima nusipirkti autostradoje ties Grigiskiu popieriaus fabriku. Popieriu vagiantys darbininkai kartais visai akivaizdziai stovedavo pakeleje, iskele popieriaus rulona. Is toliau atrodydavo kaip tranzuotojai.
    Paziurejus krepsini, prisiminiau apie Cedevita. Tai buvo tokie Jugoslaviski deficitiniai geltoni milteliai rudoje dezuteje. Juos uzpylus vandeniu, budavo afigieniskiausias apelsinu gerimas. Gal kas ka nors prisimena apie tu milteliu sudeti?

    Reply
  54. Nemalonus žmogus

    „Gazirovkės“ automatai. 🙂 Šiuolaikinės „supermamelės“ plaukus nusirautų, pamačiusios, kaip jų vaikas už 3 kap. geria iš graniono stakono, iš kurio prieš tai guršktelėjo velniai žino kas, gal netgi ir meniškas sifilitikas. 🙂 Ačiūdie, granionkės ilgai tuose automatuose neužsibūdavo. Kaip tik šalia diedukų namų ant kampo stovėjo tokis automatas. Tai tas 3 kap. „ant gazirovkės“ kieme pasidarydavom visai paprastai, dėka kantrybės: susirasdavom alaus arba limonado skardinį kamštuką, padėdavom prekine puse ant asfalto ir su koja brūžindavom, pakol kraštai nulėkdavo. Pgl. dydį ir svorį gaudavosi maždaug 3 kapeikos. Suveikdavo. 🙂

    Reply
  55. Rasa

    Cha gazirovkes gerdavau tik sirupą. Iš pradžių bėgdavo sirupas, paskui vanduo, tai as mikliai atitraukdavau stiklinę. O dėl higienos, tai ir mano mama vaipydavosi, kad bjauru gert iš vienos stiklinės.
    O dėl vogtų produktų-visiška tiesa. Skanėstus paraudavom iš juodosios rinkos. Veršiena, palendvica…Kokia šventė būdavo, kai gaudavom. Sviestą pirkdavom iš kaimynės, kuri „nešė“ iš „Pergalės“ saldainių fabriko. Nebuvo įvardijama: „jis/ji vagis“, sakydvo „neša“.

    Reply
  56. MaRa

    Aš ir dabar naudoju savo vaikui daugkartines sauskelnes ir kaupiu bei kelis kartus panaudoju plastikinius maišelius -- ne iš nostalgijos sovietmečiui (man tik 25 metai) ir net ne iš taupumo, o vardan ekologijos

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Tai jūs tiesiog darot sąmoningą pasirinkimą. SSRS apie ekologiją negalvojo -- šiuo atžvilgiu ta šalis buvo tikras košmaras.

      Kita vertus, šiaip jau sauskelnės gamtoje pakankamai neblogai suyra -- tiesiog apimtys jų labai didelės. O vat polietileniniai maišeliai -- jo, tie ilgai išlieka.

      Reply
  57. Levander Kroydon

    Geras straipsnis,labai geri komentarai
    Peržiūrejau abu filmus cia paminetus,malenkaja Vera ir Intergirl

    Kaip trisdesimtmeciu kartos zmogus ,man baisiausia buvo apsilankymas pas Dantistą.
    Jokių nuskausminamūju,o kai gręždavo dantį,tada man dar buvo pieniniai,tai aš įsivaizduoju jei ten reikedavo daryti koki rout kanal treatment,išimti nervą,o arba deėti karūneles,nors kazin ar is vis jos tada buvo
    Teko man dukart tarybinej ligoninej apsinuodijus guleti,ir bade su tais stikliniais svirkstais ir ziauriai man astuonmeciui vaikui skaudedavo,ziauriai ten lyg penicilina ar kazka kai leisdavo tai skausmas stiprus,o veliau tuos svirkstus sesutes virindavo karstame vandenyje,kitiems pacientams.
    Būdavo ilgos ir po keturias valandas eiles pas daktara.
    Tevai nusiunca stovet i eile,stovi tris valandas ir be eiles kokia mokytoja ar partinio zmona poniute naglai ilenda,tada dar viena ,kita,o ant galo pasako,jau eiles pabaigoj kai zmogus vienas priesais tik likes jog viskas babaa desra ,bananai viskas baigesi,ir reikia kulniuot namo
    Na tris valandas vaikui eilej islaukti budavo tikrai sunku.Bent man
    Atsimenu kaip man rado gerklej ,kazkokias ataugas.Jas daktaras vadino varliukais.Ir be jokiu nuskausminamuju man jas ispjove.kaukiau,klykiau nezinau kaip nes vos ejo prakvepuoti .
    Ir ispjove man tuos mesos gabalus salia gerkles,imete i bliūdą,ir veliau parode kartu su skrepliais

    Bet va buvau pries pora metu Baltarusijoje,tai vis pervaziavus LT siena atsiduri kaip sovietmeti,ir ta vaikystes prisiminimu banga valgant tokia tikra tarybine duona tarybini sviesta batona,tarybinej valgykloj sriuba kotletai,-na jausmas malonus,Bet kaip turistui
    Baltarusija yra ta salis kur jos provincijos mieste gali trumpam sugryzti i vaikyste
    Galėtų ta straipsni isspauzdinti delfi.
    Del kokybes palyginimo,na tai tas pats dabar yra Kuboje.Zadu nuskristi i ja siais metais
    Ten irgi deficitas
    Bet va apie elitines klaipedos prostitutes sovietmeciu zinomas dar kaip 16ji divizija,cia jau butu atskira knygos verta tema

    Reply
    1. Giedrius

      Va, kai perskaičiau tamstos kometarą iškilo iš atminties ta varliukų operacija. Viskas identiškai -- jokių anestetikų, įkišo skalpelį ar kažką panašaus, išpjovė, sako spjauk tuos varliukus ir atkišo parodyti patenkintas.

      Reply
      1. giedrius

        Tuo metu tonzilių šalinimo operaciją darydavo be nuskausminamųjų arba su kažkokia ribotu nuskausminimu. Man, prisimenu, prieš operaciją kažkokį švirkštą suvarė, bet kas ten buvo -- nežinau. Visviena skaudėjo. Užsienyje tuo metu jau su pilnu atjungimu operuodavo.
        Bet vat ko dar tikrai pasigestų CCCP fanai -- nuskausminimo dantų taisymo metu.

        Reply
        1. Ramas

          Vienas ankstyviausių mano atsiminimų -- kraujo purslais nuo rėkimo nutaškyti chirurgo akiniai per tonzilių šalinimo operaciją. 🙂

          Reply
          1. Rokiškis Post author

            Žinot, prisimenat jūs tą tonzilių ar polipų šalinimą, o moksliniai tyrimai dabar rodo, kad statistika nuo to nerodo jokio pagerėjimo. Papjaustė gerklėse, pakarpė tenai, o naudos -- nulis.

            Reply
  58. Kate

    Man prisiminimas tai buvo stikliniai sunkūs sifonai, kuriuos tysdavau būdama 5 metukų pildyti gazirofkės per tris blokinius kiemus. Vėliau jau mūsų laikais atsirado plastikiniai ir daugiau punktų, tai palengvėjo 🙂 Dar tįsdavau košeles ir pieną kažkokį specialų pagal davinius savo kūdikiui broliui. O šiaip daugkas nebuvo taip blogai kaip nupiešta. Daugelis turėjom senelius kaime ir gaudavom dešrų, vištų, klestėjo grybavimas, uogavimas ir visko vakavimas (ko mūsų vaikai jau nebeįsivaizduos). Dar daug žmonės užsiaugindavo kolektyviniuose soduose -- nebūtinai netgi kaime. Visos moterys mokėjo siūti, ir kurios norėjo -- rengėsi labai stilingai ir vakarietiškai (mano mama 70’taisias stiliumi nenusileido hipiams už atlanto). Turėjome žigulius ir nesijautėm dėl to išskirtiniai… Prie namų aikštelėje mašina nebuvo laikoma -- ji stovėjo garaže už pusės miesto, ir buvo naudojama tik kelionėms -- o mes naudojomės viešuoju transportu. Dėl tualetinio popieriaus nieko nepamenu, matyt anksčiau manęs taip buvo (laikraščius esu mačius kaimo lauko tualetuose). Tiesą sakant mūsų 5 asmenų (3 vaikai) šeimą ištiko didis skurdas būtent po 90’tųjų ir nieko čia nei pridėsi nei atimsi… Dideliame brangiai išlaikomame bute gyvenome visi už vieną 400 Lt minimalią algą -- tiek liko, kai mamos meno įmonę visai uždarė, o tėvo geras pareigas privatizavo jį palikę sargu. Va tada tai buvo iššūkiai -- teko ir turgelyje paprekiauti krapais, kad gauti litų traukiniui iki giminių žemaitijoje ir pan. -- t.y. dabar tai būtų laikoma vaikų išnaudojimu… bet buvo tokia būtinybė. Ir tėvai, kad ir sukdamiesi per darbus ir papildomas „chaltūras“, atsigavo tik tada, kai mes visi baigėm aukštuosius mokslus (pajamos niekaip nepavydavo augančių kainų ir poreikių). Iki pat mano bakalauro baigimo gyvenome bute su gipso dekoru palei lubas ir kreida dažytomis sienomis -- priminimu apie… geresnius laikus?! Kelionės į užsienį tokioms šeimoms teliko taip pat tik tolimu tarybiniu prisiminimu -- ir nors teoriškai keliauti buvo atviros visos sienos, praktiškai -- vos ėjo sukrapštyti vieninteliams sezoniniams batams iš skuduryno (vyriausiam vaikui -- mažesni nešiojo vyresnių palikima…). Ištikro štai DABAR jau gyvename puikiai, bet nesunku matyti, kodėl žmonėms prikimba nostalgija -- jei jie vis dar liko gyventi skurdžiau, nei iki 90tų -- buka juos kaltinti. Skaudu žiūrėti į močiutes prie visko kupinų lentynų Maximose, bet negalinčių pasiimti nieko daugiau tos pačios prastos šlapenkos ir bulkos, ir AKIVAIZDU kodėl JOMS buvo geriau -- nes JOMS taip ir buvo 😉

    Reply
  59. niki

    As gimimo 76, todel paauglystej jau sulaukiau snickers ir paskui kelioniu ir laisves, todel kai kas man vaikui atrode kitaip nei cia kalbantiems vyresniems. bet,zinot, kai nezinai, jog kazkur turi zmones materialiu daug dalyku apie kuriuos tu neturi supratimo, tai sirdies neskauda, nes nelaimingas zmogus daznai tampa kai lygina su kitais. cia as tik apie savo vaikyste. nes kai atnesdavo tecio draugas tos anos daktariskos desros, ji man atrodydavo baisingai skani. ir desreles palangos pliaze, ‘kopos’ bare prie gelbejimo stoties buvo tokios skanios…o jau tas bounty ‘kooperacineje parduotuvej’ ar smth panasiai ten ji vadinosi:-) turbut tokio dievisko skonio pojuti per gyvenima man teko patirti ant ranku pirstu suskaiciuojama kieki:-) komiskas ivykis-kadangi gyvenom netoli sovietsko, kartais vaziuodavom ten apsipirkti, ten pamaciau pirma savo gyvenime saldainiu parduotuve (nezinojau, kad tokiu buna:-)) ir vienasyk kazkaip pavyko gauti bananu, nebuvau ju maciusi iki siol, tevai padejo nokti juos I tamsia spintele, nes buvo zali, bet as kaipo neklusnus vaikas uztikau juos ir kazkaip susigaudziusi, kad zieve reikia nulupti, apgrauziau jau spejusi kiek panoktk virsutini bananu sluoksni, dziugavau, aisku, tik kol tevai surado tuos apgrauztus vargsus bananus:-) …. aisku, zinoma, be abejo, neisivaizduoju kaip zmonems buvo sunku tada. ir esu labai laiminga dabar. mano gyvenime stikline yra pusiau pilna, taip buvo visada. esu girdejusi, kad tai, kiek zmogus jauciasi laimingas didziaja dalimk priklauso nuo vidiniu parametru, isoriniai ivykiai lemia maziau.

    Reply
  60. Marius

    Dar pamenu astronome budavo (kartais) alaus gerimo „Zhygulinis“. Tevas sakydavo, kad drumzlinas, slykstus ir siltas. O nukautus bananus reikdavo nokinti ant palanges virtuvej kokia savaite.

    Reply
  61. Martynas S.

    Tas šiukšlių nešiojimas į mašinas buvo visisška pornografija. Ale turėjo teigiamą aspektą -- susipažindavai su kaimynais. Nes dabartinių aš per 10 metų nespėjau visų pamatyti 🙂

    Reply
  62. analog

    O per naujus metus fejerverkus leisdavot? Kiek tėvų klausiau, tai apie karines, gal signalines raketas pasakojo.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Jo, fejerverkų irgi nebuvo. Visi saliutai būdavo maždaug tokie, kad kareiviai iššaudavo keletą nykių, klaikiai nykių spalvotų fufelių.

      Žmonės šadydavo signalines raketas, kas gaudavo -- praktiškai tokių gaunančių būdavo labai labai mažai, tai per rajonėlį kokios kelios būdavo.

      Reply
      1. zuvycius

        gal aš kiek maišau, bet lyg ir būdavo chlapuškių (na tokių kur patrauki už virvutės ir iššauna konfeti). O štai tų signalinių raketų, bent jau Panevėžyje, netrūko. Matomaitai susiję, kad karinė bažė buvo šalia ir nemažai dirbančių ten. Žinoma kiekiai su dabartiniais nepalyginami, kai tūlas pilietis kokius 20 kartų daugiau raketų paleidžia nei prieš tai visas namas butelių išgeria.

        Reply
        1. Rokiškis Post author

          Taip, konfeti chlapuškių būdavo. Vienu metu buvo pasirodę ir raketų, panašiose kartonkėse, kaip chlapuškės, bet labai trumpai -- gal apie kokius 1981-1982 kokius. Raketos buvo labai prastos -- vienas žiburėlis, tepakylantis į kokių 15-20 metrų aukštį.

          Ir vienos, ir kitos labai dažnai nesuveikdavo arba suveikdavo užvėlintai. Paskui būdavo traumų dėl to nesuveikimo, ypač dažnai su raketomis -- neiššovė, pažiūrėjo žmogus vidun, kodėl, o tada jau rusenanti dagtis suveikė. Ir kažkas liko be akies. Matyt todėl tas raketas ir pašalino.

          Reply
  63. Viktoras

    Cha,dar vienas prisiminimas aplanke:)Labai megau Juru muzieju Klaipedoj.Pramoga prasidedavo jau keliantis keltu ir po to einant krantine iki muziejaus.Skaitinedavau laivu pavadinimus,atplaukusiu is normalaus pasaulio ir svajodavau.O viena karta aplanke mintis,kad uzrasas ant doko Slow speed,tai bene vienintelis uzrasas angliskai Lietuvos teritorijoj,matomas visiems…

    Reply
  64. pletkininkas

    Nors buvau dar mažas, bet daugelį išvardintų dalykų pamenu. Ir šiukšlių mašinas, ir šiukšlių dėžes užklotas laikraščiais ir kitka. Tarp kitko, tikrai teisybė dėl maišelių kaupimo. Maišelius tėvai kaupia iki pat dabar. Neleidžia išmest. Taip pat pamenu, kai į parduotuvę atvežė persikų. Stovėjome su mama eilėje geras dvi valandas. Tėvas bananų gaudavo „po blatu“, nes turėjo pažįstamą parduotuvės vedėją. Koldūnų gauti, buvo deficitas. Vistyklai taip pat buvo problema. Nes tuo metu gimė jaunesnis brolis. Visur kur džiuvo, būdavo dedami vistyklai, dalis vistyklų buvo dar mano, nors nuo gimimo buvo praėję 7 metai. Mama plovė, plovė ir plovė. Dar išliko vimdantis darželio maistas. Namie kažkaip visada turėdavom tualėtinio popieriaus, bet kaime į trasą ėjo tik laikraščiai:)). Į kaimą popierius atėjo gana vėlai. Jau gerokai po nepriklausomybės. Broliui papasakojus, tai jam atrodo, kaip iš fantastikos srities, kad taip galėjo būti..

    Reply
    1. As

      „Dar išliko vimdantis darželio maistas. “

      Leiskite išplėtoti temą: pieniška sriuba su žirneliais ir plėvele, kotletai, kur mėsa sumaišyta su ryžiais, saldi sriuba (iš esmės kompotas su makaronais), burokėlių salotos ir t.t. Kas baisiausia tai, kad dar ir ankstyvosios nepriklausomybės laikais vaikus tokiu siaubu maitindavo. 😀

      Reply
      1. Rokiškis Post author

        Dar papildomai galėjot virtas smirdačias morkas paminėti, kad visai jau apvainikuot šitą antikulinarinį pasažą visu vimdančiu šlykštumu.

        Reply
        1. zuvycius

          hmz…vat aš ir galvoju kodėl nemėgstu virtų morkų, jokio pieno ar pieniškos sriubos. Tik prieš porą metų pirmą kartą paragavau morkų kurios apsirodė man skanios. Skirtumas toks , kad jos buvo sūrios, o vat darželyje ir bendrai mūsuose jos tokios saldžios. Matyt pasamonėje išlenda koks apvemtas kampas po tokių pietų.

          Reply
          1. Rokiškis Post author

            Su morkomis viskas buvo blogiau. Specifika, žinote.

            Visų pirma, jų neskusdavo prieš verdant, nes daug vargo -- dėl to skonis būdavo labai labai kitoks. Nuskusdavo po virimo, nes taip kardinaliai lengviau.

            Visų antra, morkos, kaip ir kitos sovietinių kolchozų daržovės, būdavo smarkiai papuvusios, tad kai jas virdavo su visais puvėsiais, kuriuos tik paskui nupjaustydavo, beskusdami jau išvirtas -- puvėsių skonis pasilikdavo.

            O nesuvaldomą pasišlykštėjimą morkomis ne tik jūs turite -- tai labai paplitęs reikalas mūsuose. Ir pas visus -- sovietiniuose vaikų darželiuose užsiaugintas.

            Reply
            1. zzz

              galiu tik paantrinti dėl saldžios sriubos ir morkų..įsivariau kompleksą visam gyvenimui.

              Dar puikiai prisimenu sadistiniu polinkių darželio auklėtojas..

              Reply
          2. Jonas Povilas N

            Vaikų darželyje,kurį lankiau,taip pat būdavo pieniška sriuba su plėvele,kuri vis pakliūdavo į šaukštą,labai sūriai rūgštūs agurkai,barščiai su bjauraus skonio riebalais,’mėsos’ kukuliai-‘galkos’-taip pat specifinio skonio ir kvapo,šalta kiaušinienė vandenyje.Tikriausiai tai buvo standartiniai patiekalai daugumoje to laikmečio švietimo įstaigų.

            Reply
  65. Agnė

    Paklausiau šiandien savo bendradarbės, iš kur ji gaudavusi tualetinį popierių Vilniuje. Ši atsakė, kad tualetinis popierius atsirado apie 1988 metus., iki tol tokio apskritai nebuvo. Nematai ir širdis neskauda.

    Reply
  66. Gintautas

    Šiauliuose 1986, studijų metais, pamačiau didelę eilę prie kanceliarinių prekių parduotuvės pėsčiųjų alėjoje. Su draugu išsiaiškinom, kad „duos“ tualetinio popieriaus. Stovėti eilėje nesinorėjo, tai pamėginom prie galinių durų. O ten kaip tik vienas parduotuvės darbininkas su vairuotoju krovė iš furgono tą popierių. Pasisiūlėm padėt iškraut, jei parduos paskui po 10 ruloniukų. Darbininkas su džiaugsmu sutiko, o paskui kai iškrovėm pats pas vedėją išrūpino tuos 10 ruloniukų nusipirkt. Tai parsinešėm į studentų bendrabutį išdidžiai.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Čia toks įdomus momentas -- parduotuvės neretai vykdydavo prekybą per dvi duris -- priekines visiems išrinktiesiems ir užpakalines -- specialiesiems, kurie blatą turi kokį nors 🙂

      Reply
  67. jurgis

    Šiukšlių mašinos važiuodavo senamiestyje, o taip pat seniuosne rajonuose. Aš gyvenau naujam rajone su dvokiančia šiukšlių šachta.
    Mes vilniuje dar palyginus gerai gyvenom -- prekybos centre buvo 5 rūšių gan šviežia duona -- kiek žinau kaimuose tai tik vienos rūšies buvo, ir dar nešviežia dažniausiai. Sąjudžio laikais parduotuvėje net atsirado prancūziškų bagečių, pieną ėmė pilstyti į tetrapakus. Limonadas buratinas kainavo 13 kap -- 10 kapeikų už butelį o 3 už jo turinį. Kartais būdavo ir pepsi-kolos. Labai daug prekių buvo deficitinės, gauti galima buvo per blatus. todėl jei ką nors išmesdavo į prekybą -- sumanesni pirkdavo iškarto dideliais kiekiais.
    Tačiau buvo šiokių tokių oazių vietiniams ponams ar užsieniečiams -- spec. parduotuvės, spec. butai, net spec ligoninės, kur tuos ponus gydydavo.
    Kartelį man teko per blatą papult į antakalnio gale esančią ligoninę -- tai padarė įspūdį: funkcinės lovos (tais laikais niekur kitur ir nemačiau tokių),
    užsienietiška diagnostikos įranga. Budintys daktarai nešiodavo japoniškas radijo stoteles, sienos dekoruotos žymių dailininkų darbais. Pastato langai buvo tamsinti, veidrodiniai, durys irgi ne vietos gamybos -- vyriai buvo su tais laikais neregėtu pristabdymo mechanizmų, kad neprisitrenkt.

    Reply
  68. DonC

    Apie tai, kaip buvo šūdina jau pakankamai prirašyta, dar pridėsiu kiaušinius, kurių nusipirkt, kad bent vienas pašvinkęs nebūtų, buvo praktiškai neįmanoma ir pabandysiu apie tai, ko pasigesčiau.
    Vilniuje apie 1980-1990 metus.
    Gazirovkės iš bendrų stiklinių, normalių sulčių iš trikampių kolbų -- bendrose stiklinėse nematau nieko blogo, o sultys buvo sultys, o ne myžalas iš koncentrato.
    Pigių kelionių į laukinę gamtą (vakaruose man per daug žmonių ir civilizacijos), pamyrą, kaukazą, sibiro upes. Mėnesio trukmės atostogų, o ne max 2 savaičių ir su įjungtu darbiniu mobiliaku.
    Ir kelionėse valgytų mėsos konservų, kur būdavo jautienos gabalas užpiltas kiaulės taukais, o ne kiaulių odelės su popierium. Jo, šitų konservų pasigesčiau labiausiai, jų ir dabar prireikia.
    Kaimiškų maisto produktų. ne „kaimiškų“ masinės gamybos, o būtent kaimiškų.
    Durnų saugumo taisyklių nebuvimo. dviratis ir šalmas -- nesuderinami dalykai, jau nekalbant apie spalvotas liemenes. ir laisvo įėjimo į statybvietes.
    Mopedų „Ryga“. antroj, trečioj klasėj važinėdavom gatvėmis. ir jų remonto proceso.
    Durnų reguliavimų nebuvimo, pradedant katėmis daugiabučiuose, baigiant kalbajobais.
    Ėjimo ar važiavimo troliku į mokyklą, to proceso, kurio metu išmokom pakovot už save. nieko baisaus nenutikdavo jei grįždavau su mėlyne -- pats kaltas, anot tėvų. Dabar gi -- baisu kaip nesaugu, vos kas -- mamos ašaroja -- liurbiai auga, o ne vaikai.
    Normalaus santykių aiškinimosi -- naxui arba į snukį, o ne „vajėzau įžeidė, į teismą paduosiu“.
    Dar pasigesčiau tėvo, prieš kalėdas gavusio „pajoką“, žirnelų, majonezo ir kitų gėrybių, dabar turbūt taip apsidžiaugčiau tik 10 tūkstančių laimėjęs.
    Mokėjimo džiaugtis mažais dalykais pasigesčiau.
    Žvejybos be žvejo bilieto ir vėgelių upeliuose, kuriuose dabar tik varlės ir uodai.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Ponuli, iš to ką pasakojate, galiu pasakyti, kad jūs ne tiek atsimenate, kiek mitologizuojate tai, ko neatsimenate.

      Pašvinkę kiaušiniai pasitaikydavo, bet toli gražu ne taip dažnai, kad galima būtų pasakoti apie tai, kad visi pašvinkę būdavo.

      Dėl tų bendrų stiklinių -- jos buvo viena iš esminių priežasčių, dėl kurių plito infekcijos. Ir plito labai žiauriai. Tai, kad jūs nieko blogo nematote -- tai tamstos negebėjimas orientuotis.

      Dėl konservų -- tie geri konservai būdavo pajokiniai, parduotuvėse jų nebūdavo. Dabar būna, tik reikia pirkti ne pigiausius. Bendrai imant, rekomenduočiau nusipirkti kokios nors elnienos ar stirnienos konservų kokioje Prisma parduotuvėje.

      Kaimiškus maisto produktus reikia pirktis iš ūkininkų kur nors turguje, tai ir gausit kaimiškus, ir nereiks skųstis kad esą jų nėra.

      Apie tai, kaip antroje-trečioje klasėje gatvėmis važinėjot mopedu -- papasakokit kur nors kitur. Dar pridėkit kad paskui jau, nuo ketvirtos klasės ėmėt vairuoti mašiną. Duosit malonumą žmonėms pažvengt.

      Apie esą nebuvusius kalbajobus (ir Glavlitą) -- papasakokit savo bobutei.

      Apie normalių santykių aiškinimusis duodant kam nors į snukį -- nueikit kur nors į Naujininkus vakare ir pasiaiškinsit santykius su kuo nors, jei taip labai norisi ir jaučiate malonumą iš mardabojų.

      Žvejyba buvo leidžiama kaip ir dabar -- tik su leidimu, išsiimamu iš kažkokios žvejų mėgėjų draugijos. Gaudymas žvejojančių be leidimo būdavo, vėlgi kaip ir dabar -- arba pagaus, arba nepagaus. Priklausomai nuo to, kur žvejoji ir kiek prižvejoji.

      O apie vėgėles -- nepainiokit to kas buvo ir ko nebuvo su tuo, kuo užsiimat ir kuo neužsiimat. Žuvų dabar daug daugiau, esminė priežastis -- užterštumas sumažėjęs, tik vat jei negaudote -- nu tai ir nepagaunate. Ir nereikia skųstis, kad tik uodai.

      Žodžiu, ponuli, jums galvoje kažkas susimaišę ir fantazijų nuo realybės jūs neskiriate.

      Reply
      1. DonC

        Jūs labai aršiai puolate, kaip kokį sovietų mylėtoją propagandistą. Nemyliu aš sovietų, ir nostalgijos nejaučiu, neabejokite.

        Nu gerai, kad ne visus punktus išpeikėte.

        Kalbu apie vėlyvą sovietmetį.

        Dėl kiaušinių -- būdavo pašvinkusių ir nemažai. Statistikos nevedžiau, bet 1 kartą iš 10 kepant kiaušinienę pašvinkęs pasitaikydavo. Po to pradėjau kiaušinius mušt pirma į puoduką, o po to supildavu į keptuvę.

        Dėl stiklinių -- statistikos neturiu, bet pamenu infekcijos protrūkius dėl šūdinų pieno protrūkių ir kūdikių maistelio, berods apie 1987.

        Konservus pats pirkau 1986-1989, paskutinį kartą juos valgiau pamyre, o atbėgę kirgizai vaikai išlaižė skarbonkes, kurias išmetėme. Pabandysiu prismos konservus, gal iš tikrųjų bus geri, ačiū už nuorodą.

        Turguje maisto produktai nėra kaimiški, jie gaminami masiškai ir pardavimui. kalbu apie tuos, kurie gaminami sau, kitas technologinis procesas, suprantate. (-ką tu darai?, sako žmona vyrui, dažančiam sviestą morkų sultimis. -- nesijaudink, miesčionis suės. buvo tada toks anekdotas)

        Su mopedais važinėjom. apie 1983-1985. 45 kubiniai cm. Pardavinėjo juos kirtimuose, visokių sporto prekių parduotuvėje, o šalia buvo parduotuvė, kur bomžai pirkdavo mums salietrą. Aš ir pats suabejojau laiku. Atminty išliko, kad 4oj klasėj jau nebebuvom trys darugai, nebesusitikinėjom, tai dėl trečios klasės aš jums garantuoju.

        Dėl kalbajobų ir glavlito -- čia gal ir perlenkiau, bet man labiau dabartiniai užknisa, bet per jaunas buvau, kad mane tai tiesiogiai paliestų.

        Dėl santykių: pvz kaimyno šuva įkando vaikui. Vaiko tėvas užmušė šunį ir reikalas išspręstas, nei triukšmo, nei istorijos pratęsimo. Panašiai ir su mardabojum -- pasipykstam, pasimušam, susitaikom ir vėl gyvenam, kam tie teismai, bylinėjimaisi ir moralinės kompensacijos ? Čia draugiškai taip, kaimyniškai, o ne tada kai banditai muša.

        Dėl žvejybos atsiptrašau, gal ir perlenkiau, reikėjo leidimų.
        O va dėl vėgelių -- draugė, kilusi iš Rokiškio rajono pasakojo, prie namų, upelyje 1984 maždaug, gaudydavo vėgeles šakute. Dabar tame upelyje jokios žuvies nėra.
        Tėvas prie žaslių irgi. Tik anksčiau.

        Žuvų daugiau kai kur, ypač ežeruose be pramoninės žvejybos. o kai kur, mažuose upeliuose, jos visai išnyko. dėl hidroelektrinių ir kelių žuvims nebuvimo ir dėl upeliūkščių melioravimo beigi žuvų buveinių sunaikinimo.

        Didžioji dalis mano pasakojimų yra iš asmeninio ar iš artimų žmonių gyvenimo, jokio briedo ir jokių fantazijų.
        Aš nemeluoju, žinote. Labai to nemėgstu.

        Reply
          1. DonC

            Dėl stiklinių papildymas. gerdavom gazirovkę su pasimėgavimu, nesirgom. net žinojom žvėryne stovinčio aparato vietą, į kurią reikia stuktelt, kad nemokamai pribėgtų. Ir prašydavau vyresnės sesės klasioko, kad stukteltų, bo pačiam jėgų dar nepakako. Ir gėriau gazirovkę iki pat tų aparatų išnaikinimo, niekuo nesusirgau.

            Reply
            1. Rokiškis Post author

              Ponuli, tai kad jūs neidentifikuodavot, per kur pasigaudavote kokią nors trydą, tai nereiškia, kad nesirgdavote, nes tai reiškia tiktai tiek, kad jūs neidentifikuojate.

              O identifikuoti ir negalite, nes žarnyno infekcijos išsivysto toli gražu ne momentaliai, o per kelias dienas ar netgi ilgiau.

              Tiesiog prisiminkit tuos atvejus, kai kelias dienas iš eilės skystai varydavot -- ir už tai tokiems aparatams padėkokit.

              Šiuo metu panašių infekcijų (visokie rotai, norovirusai ir t.t.) kiekiai yra sumažėję tiek, kad vaikai kartą per kelis metus suserga, o anuomet -- kas kelis mėnesius.

              Beje, turint omeny, kad šitų virusų anuomet net neidentifikuodavo, o susirgimai būdavo kraštutinai dažni, to daugelis netgi liga nelaikė. Nu, užėjo tryda, neišlendi iš tualeto kelias dienas -- nu ir ką?

              Aišku, tos pat žarnyno infekcijos, parneštos į namus, paskui labai smarkiai didindavo mažų vaikų, ypač kūdikių mirtingumą.

              Tarp kitko, dėl totalinių žarnyno infekcijų kai kuriais periodais tie automatai per visą Vilnių išvis kuriam laikui atjungiami būdavo. Būtent dėl to paties „nesirgimo“.

              Žodžiu, nepainiokit savo vaikiškų įsivaizdavimų su realijomis.

              Reply
              1. DonC

                Įtikinot.
                Tingiu ieškot info, kodėl buvo atjungiami gazirovkės automatai, o ir info patikimumas būtų abejotinas, pats pasakojote, kokie totalūs buvo info iškraipymai. Žodžiu, įtikonote.
                Pamenu, palangoj apie 1985 skystai variau, neaišku nuo ko.
                Pamenu, 2006 buvau salmoneliozę pasigavęs, 90 procentų tikimybė, kad nuo maximos gatavo maisto. Bet ir salmoneliozėj buvo teigiama dalelytė: per 2 savaites sukūdau 10 kg 🙂

                Reply
        1. Rokiškis Post author

          Ponas DonC, aš ir nemanau, kad jūs meluojate. Tiesiog jaunystės ir ypač vaikystės vaizdiniai turi tokią savybę, kad atsisieja nuo realybės ir juose atsiranda daug daug informacinio triukšmo bei iškraipymų.

          Dėl melioracijos -- taip, vėlyvu sovietmečiu ta totalinės melioracijos programa žiauriai pakeitė daugelio upių ekologiją, pakito ir ten augusios žolės, ir visokie vabzdžiai, ir žuvys. Dėl to daug kur žuvų mažėjo, bet tai kiek ankstesnis periodas, pokyčiai įvyko dar sovietmečiu.

          O šiaip, anais laikais didžiausiu žuvų priešu buvo trąšos ir pesticidai, kuriuos lietus išplaudavo į upes ir ežerus. Žuvys nuo to labai smarkiai nykdavo, o pvz., vėžiai išvis buvo tapę retenybe. Posovietiniais laikais šitie reikalai pasikeitė labai į gerą.

          Dėl mopedų -- matot, yra paprastas reikalas, kad tiesiog pagal gabaritus tie mopedai ne tokiems vaikams, kurie į antrą-trečią klasę vaikšto, nes toks mopedas panašų vaiką savo paties svoriu gali pritrėkšt -- 70 kilogramų visgi, o aukštis toksai, kad kojomis žemės nepasieks, nepaguldęs, atitinkamai ir nepastatys, kad važiuot galėtų. Ir netgi Riga Mini kokius 50 svėrė, taip kad irgi nekas. Žodžiu, ne pradinukiškas tai buvo daiktas 😀

          O dėl kiaušinių -- vat ir išsiaiškinom: visgi ne visi, o kas dešimtas. Išties tai netgi dar mažiau, bet tiesiog labai jau šlykštus reikalas, kurio tekdavo saugotis. Kai kurie žmonės iki šiol turi įprotį, kepdami kiaušinienę, kiekvieną kiaušinį paeiliui pirma įmušt į puoduką, o tik paskui į keptuvę išpilt -- būtent dėl to, kad pašvinkę pasitaikydavo.

          Žodžiu, tiesiog susidėliokim faktus tiksliai, be perlenkimų į visokias puses 🙂

          Reply
        2. Pulsaras

          Pilni upeliai dabar tų vėgėlių, ir tokių, kur su šakute vaikas nenusmeigs, nes per didelės. Ir tikros, o ne šlyžiai. Ir upeliai tie sugadinti buvo tarybiniais laikais, o ne dabar. Dabar tik atsigauna po truputį (ne visi), nors jau 25 metai praėjo. Žinau, nes darbas toks. Dabar atvažiuoji prie upelio, tai vietiniai: „Nėra čia jokios žuvies, o va anksčiau kiek buuuuuuuuvo“. Tai kai pradedi gaudyti -- akys ant kaktos iššoka, net savo vaikystėj nematę tiek ir tokių.
          P.S. dėl viso kito -- absoliučiai pritariu Rokiškiui. Apibendrinant -- „jūs ne tiek atsimenate, kiek mitologizuojate tai, ko neatsimenate“ ir „nepainiokit to kas buvo ir ko nebuvo su tuo, kuo užsiimat ir kuo neužsiimat“. ir dar „galvoje kažkas susimaišę ir fantazijų nuo realybės jūs neskiriate“.
          Hau 😉

          Reply
    2. apropos

      Žmogus aiškiai kažką painioja arba sapnuoja.

      Visokios tušonkės gal ir buvo neblogos. Egzistavo netgi toksai tarybinis lyg ir brandas -- „Zavtrak turista“ iš kiaulienos ir jautienos. Bet brandaus socializmo laikais visuomet buvo deficitas ir taip jau paprastai nusipirkt negalėjai. Gaudavo žmonės kažkaip, kaip ir kitus deficitus. Kaip tik brandaus socializmo įkarštyje buvo tokia mada per įmones skirstyti vadinamuosius „maisto paketus“, į kuriuos įeidavo kokie žirneliai, majonezas, rūkyta dešra, višta, jaučių uodegos ir kiti deficitai plius kokia nors nagruzka -- pavyzdžiui, kilkė pomidorų padaže. Tai tuose paketuose kartais būdavo ir tas „Zavtrak turista“. Tik prašom nepainioti su kita „Zavtrak turista“ atmaina, kur buvo perlinių kruopų košė su žuvim.

      Man yra pasitaikę net lietuviškų žvėrienos konservų rinkinių iš įvairių rūšių žvėrienos.

      Bet šiaip mėsos konservų negalėjai prisiryti tiek, kad prisimintum tai kaip epochos simbolį.

      Kiaušiniai yra įdomus dalykas. Tarybiniais laikais jie kainavo 70 kap., 90 kap. ir 1,20 rub., tai yra, santykinai žymiai brangiau, negu dabar. O ypač palyginus su tuo, kas buvo prieš vištų komforto pagerinimą prieš kelerius metus. Bet buvo laikas, kai kiaušiniai irgi buvo deficitas. Tiksliau, jų parduotuvėse nebuvo visai. Manau tai galėjo būti apie kokius 1965-1968 metus. Mano mama tuomet dirbo Žemės ūkio ministerijos sistemoj, tai jų valdžia suorganizavo darbuotojams iš kažkur kalakutų kiaušinių. Parsivilkom visą dėžę, gal kokius 200, kad užtektų ilgam. Kiaušiniai buvo milžiniški, kriaušės dydžio, ir reikėjo gerai šert peiliu, kad perskeltum. Skonis lyg ir ypatingai nesiskyrė nuo vištos, bet man kažkaip vistiek truputį kėlė psichologinį diskomfortą.

      Reply
      1. Rokiškis Post author

        Išties geri mėsos konservai būdavo stačiakampėse skardinėse -- gan liesos kapotos jautienos gabalas drebučiuose. Kiek atsimenu, parduotuvėse niekad nebūdavo 0 tik per pajokus. Net nežinau, ar būna kažko panašaus dabar.

        Reply
  69. DonC

    Dėl žuvų ir kiaušų sovietmečiu -- sutarėm.

    Dėl mopedų -- reikėtų ieškot savo senų klasiokų, su kuriais jau seniai ryšys prarastas, ir prašyt, kad jie ieškotų kokių nors pirkimo dokumentų… Buvo mintis kilusi lažybas pasiūlyt, bet per daug vargo, netgi dėl dėžės alaus.
    Taip, mopedas buvo didelis, palyginus su mumis. tam, kad sustojus koja pasiektų žemę, reikėjo mopedą šiek tiek palenkti į šoną. Šiaip tas daiktas, kaip ir dabar iki 50 cm3 buvo prilyginams dviračiui, nei teisių reikėjo, nei amžiaus.

    Ir apskritai, reikėjo man parašyt pačiam pirmam komentare, kad tai vieninteliai geri dalykai, kuriuos atsimenu iš sovietmečio, visa kita totalus šūdas.

    Reply
  70. Macka

    Prisimenu „Merkurijų“. Mama perestroikos pradžioj nusivedė. Stotelėj, pas kažkokį dėdę mašinoj čekius išsikeitė. Eilė… Interjeras -- na, dabar panašiai provincijoj parduotuvės atrodo: papigiaiskų spalvotų prekių univermagas. Kiekvienasyk prisimenu tą vaizdą eidamas į maksę. O durniai pasigestų darbo dienos be PIETŲ PERTRAUKOS. ir INVENTORIZACIJOS. (Ir taip biblėj užpisa tos „sanitarinės dienos“ -- jie ką, tik 1 kartą į mėn. ten grindis valo?)

    Reply
  71. Vardaitis

    Neteko gyvent sovietmetyje, bet kartais internete iškrenta foto iš to laikotarpio ir išdalies padeda susidaryti nuomonę. Čia: http://englishrussia.com/2014/04/11/faces-of-ussr-by-underground-soviet-photographer/ pogrindinis fotografas fotkino žmones, na akivaizdu, kad visi nėra laimingi, švitintys iš laimės. Skiriasi nuo oficialių foto. Vėl iš to paties tinklalapio foto darytos 1984 olandų turisto: http://englishrussia.com/2014/03/31/moscow-30-years-ago/ Na nėra taip jau švaru, gatvėse daug rankų darbo, pastatai niūrūs kaip ir dabar, visur matosi kažkoks grubumas. Kas krito į akį, tai kad keliose nuotraukose matyti vakarietiškų automobilių VW, SAAB, Mercedes-Benz.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Dėl tų nuotraukų -- sunku pasakyti, kur pirmas (juodai-baltas) rinkinys darytas. Antras rinkinys -- Maskvoje, kuri buvo ojojoj kaip gerai aprūpinta, gerai tvarkoma ir prižiūrima, lyginant su likusiu SSRS, o ir užsieniečiams laisvai valkiotis kur jie nori neduodavo -- taigi, skaitykit, kad tai kažkoksai neįtikėtinai geras ir prabangus vaizdas 🙂

      Dėl užsieninių mašinų -- dalis ambasadoms priklausančios, dalis -- KGB, dalis -- kai kuriems mažorams. Uostamiesčiuose pasitaikydavo dar, kad koks geriau prasisukęs jūreivis kokį seną kiaurai perpuvusį pirdalą įsiveždavo.

      Bendrai imant, SSRS buvo neįsivaizduojama prabanga turėti užsieninę mašiną -- ir ne tik dėl kainos, bet ir dėl to, kad susiremontuoti už priimtinus pinigus būdavo beveik neįmanoma.

      Reply
  72. Ausrys Krisciunas

    Alio garaž apie sex’ą? 🙂 O Zalytis meilės vardu kur buvo ir papai, ir vaginos ir t.t. O žurnalas NEMUNAS su pirmosiomis aktų fotografijomis, „Žiedai tarp Žiedų“, meninė programa Kaune, Orbitoje? Tai buvo pats tikiriausias sexas 🙂 O apie maitą atskirą straipsnį reikėjo , bet berod nepaminėjote Žiurkėne šokolad glaistytų sūrelių, kurių pradavima būdavo lygiai pusę valandos nuo parduotuvės atidarymo…

    Reply
  73. Linas

    ..smagumėlis buvo „vizitinės“ kortelės, skirtos „identifikuoti“ būtent to miesto mikrorajono, kaimo ar pan. gyventoją -- čia jau priešpaskutiniai sistemos pasispardymai, prieš pat „perestroiką“, -- jau paskui Gorbis „nedarbinių pajamų“ terminą paleido, o po nepilnų dvejų metų leido kurt kooperatyvus…
    Neturėjai tokios kortelės -- o apiformintos jos buvo sąžiningai, -- su asmens nuotrauka ir apylinkėje(t.y. apylinkės taryboje, -- kas užmiršo: dabartinės seniūnijos atitikmuo) uždėtu antspaudu; net ir vaikai turėjo, -- o kaip tėveliams parneši su tuo pat metu TALONAIS IMTŲ NORMUOT KRUOPŲ ar degtukų?Aliejus, miltai -- net kaime, -- tik griežtai nustatytomis dienomis,-nespėjai, nenusipirkai, -- tavo bėda, -- lauk kitos savaitės (Muilo?muilas buvo rimtas deficitas -- net „Šluotos“ žurnalas -- jau perestroikinis- leido sau spausdint A.Deltuvos karikatūras: sov. valdininkėlis skambina šeimynai ir aukštesnei valdžiai, girdi, galima ruoštis pirtin,- gavo KYŠĮ ŪKIŠKU MUILU) ar daugiau nei vieną duonos kepaliuką (daugiau 2jų vis tiek neparduodavo..)? Vienu metu iš vis negalėjai apsipirkt „svetimoj“ parduotuvėj. Momentas -- net TV partiniai bonzos leido sau „pripažinti“ -- daug produktų išperka atvažiuojantys iš „plačios tėvynės“. Toks rytas būdavo Laisvės Alėjoj -- išlipi iš sausakimšo troleibuso, patrini nuo „elektrošoko“(purtė turėklai, ir viskas, kas trolyje iš geležies.. 🙂 -vadinas, kone viskas, prie ko lieteisi) pavargusias rankas -- „prieš galą“ žiauriai trūkdavo visko -- ir detalių, ir žmonių remontui, -- ir žiūri, kaip iš „Nemuno“ viešbučio (kas negalėjo sau leisti apsigyvent ten, belsdavosi į Linksmadvarį, „Sporto“ viešbutį -- traktoristų, komandiruotųjų ir sporto delegacijų „teritoriją“), išlekia „į medžioklę“ minia moteriškaičių (ir ne tik), egzotišku apavu -- šlepetėm, ir puošnia, išraiškinga rusų kalba džiovina alėjos liepas. Aišku, be iš klijuotės pasiūtų krepšių paveikslas būtų nepilnas…bet klijuotė -- jau prabanga, dažnai tiesiog maišas ir tiek. Paskui, prasidėjus kooperatyvams, vaizdas kiek „sušvelnėjo“..
    Keiktis toj pačioj Laisvėj(alėjoje 😉 ) nelabai ir kliudė -- jei nieko neužkabinėjai… bet jei stabtelsi kad ir tuometiniame Ramybės parke arti vietos, kur kažkada buvo slėpti Dariaus ir Girėno palaikai -- galėjai „sugauti’ ir vieną kitą „profesionaliai susidomėjusį“ žvilgsnį. Apie Miesto sodo pakraštį prie Muzikinio Teatro nėr ko nė kalbėt. Nepastebintis jaunimėlis rūkė ant suolų, pliurpė -- bet jei apsidairydavai: visada, ypač gegužės pradžioj, prieš kalantines, keli pilki žmogeliai stebėjo aplinką. Apoteoze tapo 1988 vasario 16oji -- kas prisimena, kaip (bent Kaune) visų įstaigų darbuotojai -- bent keli -- turėjo budėti per naktį savo darbovietėse; motina dirbo poliklinikoje, tėvas geležinkelietis -- strateginės sritys… bet ir mokyklose mokytojai naktinėjo, kažkas šnekėjo, kad „Juzėj“ -- buitinių paslaugų „kombinate“- irgi pernakt budėjo..mokinukams griežtai kalta po 22val į lauką nekišti nosies, ir t.t. -- 100% komendanto valanda.
    Komendanto valandos nebuvo vagystėms, kyšiams ir skundikams. Vogt sistema mokė nuo vaikystės, vogė visur, savo dalį pasiimdavo visos valdžios pakopos, iki pat Maskvos ir t.t. Nevagi -nesavas.. Įmonėse egzistavo dienos, kai sargams būtinai reikėjo sugaut PLANINIUS vagis -- sugavimui buvo patvirtinti planai, ir vargas tekdavo atpirkimo ožiams. O ar tu vogei, ar ne, cecho, įmonės valdžiai savo dalį vis tiek turėjai atiduot, kaip viduramžių bažnyčiai dešimtinę, ar -- lagerio blatnajam duoklę. Kodėl tuomet iš tiesų nepradėti vogt?. Ir nereikia apie sąžiningesnius žmones -- taip, tarpusavio bendravimas buvo kitas… bet ir gyvenimo tempas buvo ne tas, ir atstumai tarp žmonių -- tiesiogine prasme-kiti. Buvo BAM’as, Urengojus ir kiti ilgo rublio ir lėto žudymosi variantai, bet daugumas žmogelių virė gan uždaroj bendruomenėj ir vieni kitus žinojo kaip nuluptus. Kur jau ten pridarysi nebaudžiamų nuodėmių..
    Laikraščiai? Turbūt paradoksas, kad retkarčiais įdomesnė pasirodydavo būtent rajoninė spauda -- parašydavo apie gyvus žmones, vieną kitą sporto renginį ar pan. Visa kita : Š..lovė TSKP & supuvusiam kapitalizmui -- galas. O kas buvo už šito fasado -- pažiūrėkit į šiandieninę Kom(jaunimo) Tiesą.. a, taip, vadinasi tas daiktas dabar kitaip, valkioja Lietuvos vardą, bet esmė ta pati -- godumas, bulvariniai pletkai ir intrigos.
    Kriščiūnas -- Tynta parašė „maitą“- įtariu, suklydo, bet -- dėsningai.. gryna teisybė. Mėsos parduotuvė Laisvės alėjoj -- ne bet kur! Dirbo mano giminaitė, atsiminimai autentiški -- vidurdienis, lentynose ir 1name šaldytuve: 1 mėlyna višta, 3pokai „Kulinarinių taukų“, kelios karvių uodegos… ir -- geriausiu atveju -- pora kaiulės kojų. Dar -- daug tuščios, bet ne pačios švariausios erdvės. Nustatytom dienom -- prekių papildymas; bent kiek normalesnius produktus visi išsinešioja iš anksto „užsakę“. Ir „iš po prekystalio“ beveik nebelikdavo ką siūlyti..
    O knygos? rimtesnės -- deficitas, pirkdavo, „gaudavo“ tikrai dažniausiai ne tie, kam reikėjo, o kas paskui gyrės, kad „gavo“.“Pasaulio literatūros“ seriją, „Drasiųjų kelių“ ar kokias Enciklopedijas užsiprenumeravęs stodavai jau 4val. nakties į eilę prie Centrinio knygyno ir melsdavais, kad liktų… Kaip dabar meldies, kad liktų UŽ KĄ įsigyt ką nors panašaus. Panašios eilės -- „gyva eile“, kai net tarpuvartėn gamtinių reikalų negali pasitraukt, nes tavo eilę užims, -- per naktų stovėjo prie moteriškų batų, paprastiems mirtingiesiems gamintų pagal UŽSAKYMĄ. Mama tokioj eilėj pūslės uždegimą įsigijo, -- naktis papuolė šalta, ruduo…
    Ką nors išvardint -- begalybės prieangis. Jei kas sakys -- tik tai prisimenu.. prisimenu ir savo mokyklinius pietus -- 5kap. riestainis + pokelis pieno 15kap. arba kefyro butelis -- 25kap. Kiti pinigai -- kinui (moksleiviškas -- 10kap.), knygoms… vėliau kavai.. po 25, vėliau -- po 26kap. O kieno uždarbis buvo daugiau nei 80-90rublių? Buvo ir dar mažiau gaunančių.

    Reply
  74. jooo

    Prisimenu, kaip mama daržovių parduotuvėj liepdavo verkt pradėt, tada bobulytės į priekį dažniausiai praleisdavo, juk mažas vaikas verkia

    Reply
  75. Alytus

    O politileniniai maišeliai, sauskelnės, cigaretės, erotika, pornografija tai yra gerai? Tai šių laikų didžiuliai minusai. Seniau rūkydavo žymiai mažiau žmonių. Sauskelnės kūdikiams naudos irgi neprideda, paskui jiems sunku suprasti, kas yra kaip.

    Reply
    1. Rokiškis Rabinovičius Post author

      Nešnekėkit nesąmonių. Pabandykit auginti vaiką be sauskelnių ir nustosit šnekėti apie sauskelnių blogį jau tą pačią dieną. Apie rūkymą sovietmečiu esu rašęs -- tiek daug žmonių, kiek tada rūkydavo, nerūkydavo nei tada, nei po to. Apie erotiką ar pornografiją -- nesvarbu, kiek tai gerai, bet tai buvo nuo neatmenamų laikų, ir sovietmečiu irgi buvo, tik kad nelegaliai. O apie polietileninius maišelius -- įsivaizduokite, kad jums suvynioja parduotuvėje mėsos gabalą į popierių, per kurį viskas sunkiasi ir kuris ištyžta.

      Reply
  76. Tomas

    Sprendžiant iš straipsnio pavadinimo ir turinio, autorius pats yra įsitikinęs ir bando įtikinti kitus, kad anksčiau gyventi buvo daug blogiau, negu dabar.
    Mąstantis žmogus turėtu suprasti, kad kiekviena lazda turi du galus, o kiekvienas medalis turi dvi puses.
    Bet kokia santvarka taip pat turi mažiausiai dvi puses (teigiamą ir neigiamą).

    Kadangi autorius vadina kitaip mąstančius durnais ir motyvuoja tai rodydamas tik vienos „medalio“ pusės tamsiausias vietas, tai sekantis jo straipsnis turėtu vadintis –
    Ko pasigestų EU gyvenę durniai, jei european sąjunga subyrės

    Tualetinio popieriaus EU durniai tikriausiai nebe pasiges. Dabartinėje sąjungoje tokio popieriaus lyg ir netrūksta. Tačiau ne visi EU durniai sugeba jį įpirkti.

    Anksčiau tualetinio popieriaus kartais gal ir pritrūkdavo (ypač kaimo parduotuvėse), tačiau tokių, kurie jo neįpirktu tikrai nebuvo. Dabar tokių deja tikrai yra.
    Kaip ir yra daug „žmonių“, kurie tokių nebe įperkančių tiesiog nebe pastebi. Juk sotus alkano neužjaučia.

    Jei autorius netyčia susirgs kokia liga, kad visų jo pajamų neužteks „kompensuojamiems“ vaistams, ir nebeliks už ką nusipirkti ne tik tualetinio popieriaus bet ir duonos, tuomet jis tikriausiai prisimins savo straipsnį ir pasijus pilnaverčiu EU durniumi.

    Reply
    1. Rokiškis Rabinovičius Post author

      Jeigu jums pasiūlys ėsti šūdą, tai jūs irgi sakysite, kad čia tas šūdo ėdimas turi du galus? Ir papasakosite, kad anksčiau šūdą visi žmonės įpirkdavo, o dabar neįperka? Ir kad čia ES durniai tik nevalgo šūdo, o anksčiau visi pinigų turėjo užtektinai?

      Eikit kur nors kitur, čia jums ne vieta.

      Reply

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *