Tag Archives: ekonomika

Kodėl jokie bitkoinai niekad netaps realia valiuta

Bitkoinų mylėtojai nuolat skelbia apie tai, kaip auga ir auga bitkoinų pardavimo kainos. Taip, lyg tai būtų kažkoks stebuklas, įrodymas jog tie bitkoinai vis labiau pripažįstami ir kad jie visur išplis. Deja, tai išties rodo visiškai priešingą dalyką – ekonomikoje jis žinomas kaip defliacija ir iš to kylanti stagfliacija. O pastaroji visada reiškia ekonominį kolapsą.

Bitcoin kaina auga – todėl jis ir traukia. Ir kartu tame kainos augime yra priežastis, dėl kurios bet kokia Bitcoin paremta ekonomika yra pasmerkta kolapsui. Doleris patiria nedidelę infliaciją, o todėl juo paremta ekonomika klesti.

Kadaise kilusi Didžioji depresija yra bene geriausiai žinomas defliacijos ir stagfliacijos problemų pavyzdys. Pakanka jį žinoti ir viskas – bitcoin ateitis yra aiški.

Šitas straipsnis, beje, skirtas tiems, kas jau kažkiek žino apie ekonomikos procesus – todėl jame nėra didelių paaiškinimų, o jis pats – panašesnis į pastabas. Neskaitykit, jei tame nesigaudote.

Continue reading

Raimondas Kuodis kankinasi pensijomis

Aš vis skaitau Raimondą Kuodį, kuris kartais būna, kad pasako kokią gerą gyvenimišką mintį. Na, taip buvo, išties, aš jums pažadu, kad buvo. Neatsimenu, tiesa, nei vienos jo geros minties, bet atsimenu, kad buvo jis kažką prasmingo sakęs. Berods, kad kai mažai pinigų turi, tai būna blogai. Ar tai dar kažką tokio, kur nesigauna pasiginčyti, nes tiesa.

Labai sudėtingi tie visokie ekonominiai procesai, kai dvejybinė apskaita yra kažkokia svetima. Paskui būna labai visokių dvasingų kalbų apie visokius ekonominius dvasingumus ir ekonominius Nobelių laureatus su visokiais dvasingais atradimais.

Vieną kartą Raimondas Kuodins netgi pašarino iš kažkur surastą mistišką matematinį juoką, kad jei sudėsi savo gimimo metus su savo amžiumi, tai stebuklingu būdu gausis 2017. Aš net nežinau, kas ten jam užėjo, kad jis tokius dalykus šarina. Bet šiaip tai smagu ir gražu. Ir paprieštarauti nesigauna. Labai giliamintiška.

Continue reading

Kai karvės neatskiri nuo mopedo, o mokesčių – nuo kaupimo

Visai neseniai rašiau straipsnį apie progresinius mokesčius, o paskui pas mane į Facebook komentarus atėjo toksai Raimondas Kuodis, kuris pradėjo man aiškinti apie tai, kaip Lietuvoje baisiai siaubingai progresiniai mokesčiai yra jau dabar. Ir tai baigėsi tuo, kad aš jums čia parašiau šį straipsnį. Tiesiog apie tai, kokio lygio absurdą pasiekia mūsų viešasis ekonominis diskursas.

Nesuvokti nuosavybės sąvokos, neskirti savo pinigų nuo kažkieno kito pinigų - tai panašiai, kaip neskirti karvės nuo mopedo (žinau, kad čia nuotraukoje motoroleris). Įsivaizduokite žmogų, kuris mopedą pavadina karve, o paskui iš tokios "karvės" nuoširdžiai bando primelžti pieno, o paskui dar ima šnekėti apie karvės variklio apsukas.

Nesuvokti nuosavybės sąvokos, neskirti savo pinigų nuo kažkieno kito pinigų – tai panašiai, kaip neskirti karvės nuo mopedo (žinau, kad čia nuotraukoje motoroleris). Įsivaizduokite žmogų, kuris mopedą pavadina karve, o paskui iš tokios „karvės“ nuoširdžiai bando primelžti pieno, o paskui dar ima šnekėti apie karvės variklio apsukas.

Ponas Raimondai Kuodi, taip, čia šiandien apie jūsų teorijas ir nesupratimus, nes jūs to panorėjote. Aš jūsų klausiau, ar tikrai norite to, kad aš parašyčiau apie tai. Ir jūs pasakėte, kad norite. Taip jūs padarėte dar vieną klaidą, bet ta klaida natūrali. Ta klaida – irgi jūsų nesupratimų pasekmė. Paprastai nesupratimai po vieną nevaikšto.

Continue reading

Gal jau laikas pagalvoti apie progresinius mokesčius?

Ponai ir ponios. Progresinių mokesčių priešininkai aiškina apie tai, kad progresiniai mokesčiai – tai daugiau dirbančiųjų apmokestinimas. Išties nei velnio. Tai tiesiog nesąmonė, kuri kyla galvose tų, kurie nori daugiau pinigų (teisingas noras), galvoja apie save (tai irgi teisinga), bet dėl savo netolimo mąstymo patys iš savęs atima galimybę tų pinigų daugiau turėti.

Noras uždirbti kuo daugiau pinigų yra labai natūralus. Bėda tik tame, kad pinigus uždirbame iš kitų žmonių. Todėl tai, kiek galime iš jų uždirbti, priklauso nuo to, kiek jie uždirba. Jei visi aplinkui skurdūs, daug neuždirbsi. Norint uždirbti daug, reikia, kad visi aplinkui irgi būtų pakankamai turtingi. Tai elementaru.

Noras uždirbti kuo daugiau pinigų yra labai natūralus. Bėda tik tame, kad pinigus uždirbame iš kitų žmonių. Todėl tai, kiek galime iš jų uždirbti, priklauso nuo to, kiek jie uždirba. Jei visi aplinkui skurdūs, daug neuždirbsi. Norint uždirbti daug, reikia, kad visi aplinkui irgi būtų pakankamai turtingi. Tai elementaru.

Pradėkim gal nuo to, kad dažniausias (ir visiškai klaidingas) argumentas, kovojant prieš progresinius mokesčius, yra viena iš loginių klaidų – tai proponentams projektyviai priskiriamas aiškinimas, esą progresinių mokesčių įvedimas reikalingas tam, kad daugiau mokesčių surinkti arba kad tai išvis esą mokestis iš pavydo. Aišku, labai patogu pačiam susigalvoti kokią nors nesąmonę, ją priskirti oponentui ir paskui visaip įrodinėti, kad oponentas neteisus.

Continue reading

Mokslas ir pseudomokslas Sovietų Sąjungoje

Sovietų Sąjungos mokslą valdė ideologija ir politika, persimaišiusi su tiesiog nevėkšliškų aktyvistų kliedesiais ir nuolatinėmis valdžios veikėjų intrigomis. Todėl mokslinė realybė egzistavo tik tiek, kiek jai leisdavo egzistuoti režimo ideologai. Jei kažkokiems ideologams kas nors nepatikdavo, jie pareikšdavo, kad kokia nors mokslinė kryptis esą yra pseudomokslas – o jau tada tuos menamo pseudomokslo atstovus išrepresuodavo. Į visokius mokslinius postus šitaip pakliūdavo visokie intrigantai, o vietoje realaus mokslo atsirasdavo pseudomokslinės teorijos.

Buvo tokių mokslo sričių, kur SSRS visgi pasiekė nemažai. Beveik visos tos mokslo sritys buvo labai stipriai susijusios su karo pramone. Tiesiog ginklai režimui buvo tokie svarbūs, kad jais užsiimantiems mokslininkams valdžia leisdavo neužsiimti ideologiniais kliedesiais. Bet ten, kur kariškių įtakos nebuvo, šarlataniškas pseudomokslas siautėjo nevaldomai.

Buvo tokių mokslo sričių, kur SSRS visgi pasiekė nemažai. Beveik visos tos mokslo sritys buvo labai stipriai susijusios su karo pramone. Tiesiog ginklai režimui buvo tokie svarbūs, kad jais užsiimantiems mokslininkams valdžia leisdavo neužsiimti ideologiniais kliedesiais. Bet ten, kur kariškių įtakos nebuvo, šarlataniškas pseudomokslas siautėjo nevaldomai.

Bene ryškiausiai visas šitas „pseudomokslų“ naikinimas vyko Josifo Stalino laikais, kai banaliai uždrausta buvo genetika, kibernetika, psichoterapija, kvantinė fizika, Einšteino reliatyvumo teorija, o kalbų atsiradimas būdavo aiškinamas kažkokiais darbiniais šūkavimais. Kai kurios to meto sovietinės „mokslo“ teorijos buvo tokios absurdiškos, kad dabar jas prisimenant, sunku patikėti, kad tai išvis galėjo būti.

Skirtingi draudimai, apribojimai ir iškraipymai būdavo skirtingais sovietmečio periodais. Tarpais draudimai, neigimai ir ribojimai būdavo labai dideli ir ilgalaikiai (kaip, pvz., psichoterapijos ar genetikos atvejais), o tarpais – kažkas būdavo draudžiama tik viešumoje, tuo pat metu kuriant atitinkamos mokslo srities institutus (pvz., kaip kvantinės mechanikos, branduolio fizikos ar vėlesnių laikų genetikos atvejais). Viskas priklausydavo nuo to, kiek smarkiai kurios nors mokslo srities reikėdavo režimui. Bendrai žvelgiant, Stalino laikais dominavo įvairūs šarlatanai, kurių Brežnevo laikais jau liko nedaug. Kita vertus, Brežnevo laikais viską valdė neįtikėtinas atsilikimas ir stagnacija, kur vietoje mokslo atsirado tiesiog biurokratinė popierių kūryba.

Keista, tačiau kai kurios sovietinio mokslo absurdų nuoplaišos retkarčiais dar išlenda į paviršių, nors jau praėjo daugybė metų. Nesąmonės linkę ilgai gyvuoti.

Continue reading