Tag Archives: pyderai

Pasitikrinkite, ar esate kelių šiknapaukštis

Kaupiausi, kaupiausi ir prisikaupiau čia galų gale parašyt, ką aš galvoju apie kai kuriuos tipažus, važinėjančius gatvėmis. Ir dabar jūs galėsite pasitikrinti save, ar esate vienas iš tų šikninių asilų, dėl kurių visiems vien problemos. Skaitykite ir galvokite apie save, ar išties taip elgiatės. Ir jei atpažinsite save, tai žinokite, ką apie jus galvoja aplinkiniai. Nes jie taip apie jus pelnytai galvoja.

Degeneratas vairuotojas numušinėja dviratininkus

Jums atrodo, kad jūs esate kietas ir gerai vairuojate. O jūs išties esate dibilas, panašus į tą nuotraukoje, tik kai šitai suprasite, tai jau bus per vėlu. Jūs galvojate, kad sėsti už vairo girtam, viršyti greitį ir bevairuojant kalbėtis telefonu - nieko tokio. Todėl jūs esate šūdinas dalbajobas.

Anksčiau kai kurie visokius panašius veikėjus vadindavo kelių ereliais, o vėliau ėmė vadinti kelių gaideliais. Bet nei ereliai ten, nei gaideliai, nes nei erelis, nei gaidys nėra vertas lyginimo su nekatrais atmatomis. Tokie atmatos yra greičiau kažkokie šiknapaukščiai, kuriems šūdas vietoj smegenų. Nes jei tokių trydasmegenių gatvėse nebūtų, tai avaringumas sumažėtų belenkiek kartų ir pasaulis būtų žymiai gražesnis.

Čia aš jums pasakysiu apie kai kurias aiškias rūšis tokių veikėjų. Skaitykit ir galvokit apie save, ar nesate vieni iš panašių. Ir jeigu esate tokie, tai čia perskaitysite ir paaiškinimus apie tai, kodėl jus aplinkiniai vadina įvairiais žodžiais, kurių jūs nusipelnote.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Mobilieji telefonai ir Nokia

Nokia Fail

Šitie kiniečiai, kurie gamina Nokia falsifikatus, padaro padirbtus telefonus, kurie turi daugiau navarotų, nei tikros Nokia mobylkės, o kainuoja kelis kartus pigiau.

Aš aišku esu absoliutus anachronistinis idiotas, nes nerašau SMS žinučių telefonais, nenaudoju interneto ir perku tuos dumbfonus, kurie atrodo kaip kažkoks atsilikimas (nes daro būtent tai, ką reikia, o ne visokias nesąmones, kurių nereikia niekam, išskyrus fanatiškus madingų navarotų puspročius). Paskui nusipirktus telefonus nešioju kišenėje su raktais, kur jie per kelis mėnesius nusitrina taip, kad ima atrodyti, lyg iš šiukšlyno ištraukti.

Naudoju dumbfonus labai sąmoningai – su visokiais kišeniniais kompiuteriukais atsižaidžiau dar prieš kokius 7-8 metus (turėjau jų berods 4 ar 5 skirtingus, įskaitant ir legendinį Sharp Zaurus), o telefonuose nereikalingų navarotų kategoriškai nenoriu nuo to laiko, kai man parodė, kaip lengvai ir neišvengiamai galima daryti ajajaj, kokius fokusus su visokiais Sony Ericsson, tokio telefono savininkui apie tai nieko net neįtariant.

Priešpaskutinį savo telefoną paskandinau prieš porą dienų upėje. Ten pat, kur paskandinau ir naują fotoaparatą. Fotoaparatas, reikia pasakyti, buvo šūdinas, nes beskęsdamas sugebėjo kažkaip perdegint kortelę, kas leidžia spėti, jog nemenkai pasistengė jį gaminęs Samsung padaryti tai, kas beveik neįmanoma – kad bendrai užtrumpinus visas schemas, būtų paduotas impulsas kortelėn iš ksenono maitinimo per kažkokius nuo vandens nuizoliuotus laidininkus. Čia dėmesio vertas funkcionalumas, abejoju ar dar kas nors iš fotikų gamintojų tokius zapadlo sugeba sukurt.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Rosalie Bosquet, Madame Max Adolphe

Nuotrauka, deja, nespalvota, tad nesimato, kad uniforma ir kepurė - ryškiai mėlynos, veik žydros indigo spalvos, kaip šviesūs ryškūs džinsai. Tai tonton-makutų apsirengimo spalva.

Rosalie Bosquet, pasaulyje plačiau žinoma, kaip Madame Max Adolphe. Haičio prezidento François Duvalier karšta gerbėja, nusipelniusi jo meilės taip, kad tapo Fort Dimanche rūsių valdove – sako, kad ten vien savo rankomis nužudė virš 1000 žmonių.

Gandai sako, kad pabėgo berods į Kanadą 1986, kur ėmė dirbti aukle (čia, beje, kažkoks nesveikas noras pas daugelį visokių atmatų – vaikus auklėt). O dar gandai sako, kad padvėse, prisigėrusi vaistų 1989.

Prie François Duvalier (plačiau žinomo, kaip Papa Doc) ta Madame Max Adolphe tapo antru asmeniu valstybėje ir faktiškai neformaliu haitietiško saugumo vadu. Taip, Milice de Volontaires de la Sécurité Nationale, plačiau pasaulyje žinomi, kaip Tonton Macoute, buvo vadovaujami būtent šios juokingai atrodančios sutraukos.

Savo neįtikėtinai didelę politinę galią ši boba įgijo po to, kai savo valdomuose Fort Dimanche rūsiuose nukankino tonton makutų kūrėją Clement Barbot – banditą ir teroristą, kurio dėka François Duvalier atėjo į valdžią. Savaime aišku, kad nukankino paties prezidento nurodymu.

Vėliau sukūrė ir moterišką tonton makutų dalinį – Fillette Laleau, kuris žiaurumu dar pranoko ir vyriškus. Bendrai imant, tonton makutai per ketvirtį amžiaus nužudė nuo 60 iki 300 tūkstančių žmonių, tikslus skaičius – nelabai aiškus iki šiol. Žinoma, tai gal ir nėra daug, lyginant su Raudonaisiais Khmerais, tačiau taip ar anaip, sunkiai suvokiama.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Kaip nekalti ideologiniai svaigimai tampa smurtu

Antifa tokie antifašistai

Aš niekad nebuvau nacionalistiškas, nors kai kurie ultrakairieji gnydos ne sykį yra mane išvadinę fašistu. Jiems matyt labai rūpi surasti kokių nors fašistų aplink, nes juk jų saviidentitetas yra apibrėžtas per savęs priešpastatymą kažkam. Žinoma, tie švaistymaisi visokiomis etiketėmis yra labai būdingi kogitofobams, tai tiesiog silpnaprotystės požymis, tad šitai mane tiktai džiugina. Tegul ir dirginasi tie komunistėliai.

Kita vertus, su ponu Zeppelinusu mes nuolat vienas kitą keikdavom, kol buvau LJ – vos nesusipjaudami. Anas ir čionai retkartčiais dabar užsuka, kad mane pakeiksnot. Šiaip jau jis turi smegenų, nors ir yra savaip trenktas, tad padiskutuoti būna apie ką, nors daugeliu atžvilgių mūsų pažiūros vos ne priešingos būtų. Sakyčiau, ganėtinai įdomus atvejis.

Bet aš čia apie ką – ogi apie tą, kas įvyko Kaune, kai būrelis debilavotų išgamų užpuolė ir geležiniais strypais sutalžė antropologą Tadą (Tautvilą) Kavolių. Skinus tyrinėjęs mokslininkas buvo vos ne užmuštas vien už tai, kad pasirodė įtartinas kažkokiems „antifašistams“. Nes bendrauja su skinais. Kaip jau minėjau, tiems atmatoms labai svarbu surasti kažką, kam jie save galėtų priešpastatyti – štai ir surado kažką.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Buvo Tiesa, pasidarė Diena, buvo Diena, vėl bus Tiesa

Laikraštis Tiesa

Gal jau laikas pagalvoti "Diena Media" grupei apie savo logotipų keitimą? Šitas logotipas ne tik puikiai atitinka turinį, bet ir kelia nostalgiją akcininkams. Pakeitę logotipą, ne tik geriau orientuotumėtės į savo auditoriją, bet ir galimai premijų gautumėt už teisingą požiūrį.

Kadaise buvo toksai kompartijos laikraštis – „Tiesa“. Pavadinimą jis gavo, tiesiog išvertus rusišką „Pravda“ („Правда“). Ta pravdinė „tiesa“ būdavo tokia, kad ilgainiui žodis „pravda“ tapo melo sinonimu. Vėliau, į sovietmečio pabaigą, kai visiems viskas pasidarė aišku, žodžio „tiesa“ prasmė irgi jau ėmė verstis – žmonės taip priprato, kad kur „tiesa“ pagal komunistus, ten ne tiek tiesa, kiek melas. Būdavo net nepatogu kažkaip sakyti tą žodį, nes galėjai būti ne taip suprastas. Žodį „tiesa“ iš buitinės vartosenos po truputį net ėmė išstumdinėti pakaitalai, pavyzdžiui, „teisybė“, „faktas“, „tikrovė“ ir pan..

Žodį „tiesa“ komunistai sugadino panašiai, kaip ir žodį „draugas“, kuris buvo suniveliuotas iki žodžio „tovarišč“ prasmingumo – jau sakydavom ne „draugas“, o „draugelis“, „korešas“, „bičiulis“, „pažįstamas“ ir pan., kad tiktai to „draugo“ nevartot. Pasibaigus sovietmečiui, prireikė kokių 10 metų, kad vėl išdrįstume tokius komunistų sunešiotus žodžius laisvai vartot, nejausdami gėdingų asociacijų su komunistinėmis prasmėmis. Ir dar 10 metų prireikė tam, kad visai užmirštume tą iškreiptą, komunistinę naujakalbišką prasmę, kadaise tiems žodžiams suteiktą.

Bet aš čia nukrypau nuo temos. Tiesiog nedaugelis žino, kad po Nepriklausomybės paskelbimo laikraštis „Tiesa“ dar kurį laiką gyvavo, spausdindamas visokius kliedesius, o 1994 pakeitė pavadinimą į „Diena“. O paskui, jau 1996 ta „Diena“ galutinai subankrutavo. Tačiau laikraštis „Tiesa“ nedingo – jį vėliau nelegaliai leido Lietuvoje vis dar veikianti LKP (Lietuvos Komunistų Partija). Taip, tokia buvo ir liko, bent jau prieš porą metų ji vis dar veikė, šlovindama tą patį savo mylimą Mykolą Burokevičių ir rašydama visokius kliedesius apie visokius SSRS laikų pasiekimus, tuometinę darbo liaudies gerovę ir t.t.. Gal ir dabar dar ta „Tiesa“ spausdinama, kokių 500 egzempliorių tiražu.

O dar paskui, 2007 metais, atsirado tokia „Diena Media“, kurios kontrolinį paketą nuo 2010 valdo anokia „Ūkio Banko Investicinė Grupė“, kurios pagrindinis akcininkas, savo ruožtu, yra toksai Vladimiras Romanovas, turintis dar ir krepšinio komandą „Žalgiris“.

Čia, žinoma, galėtume prisiminti, kad Gedvydas Vainauskas irgi turi krepšinio komandą, pavadintą „Lietuvos Rytu“, o pats laikraštis „Lietuvos Rytas“ kadaise vadinosi „Komjaunimo Tiesa“, o dabar didesne dalimi priklauso Snoro Bankui. Tačiau tokių kvankštelėjusių straipsnių, kaip laikraštyje „Diena“, tenai nebūna nei pėdsako. Dar daugiau: kai kas net sako, esą visas tas Vladimiro Romanovo susigalvotas pirkinys „Diena Media“ – tiktai tam, kad būtų galima pakonkuruoti su jo nemėgstamu „Lietuvos Rytu“. Pakonkuruoti spaudoje.

Išties aš apie štai, ką: dabar tasai Vladimiras Romanovas nutarė išbandyti savo plunksną savo laikraštyje, imdamas rašinėti visokius kliedesius apie tai, kokia gera ir galinga buvo SSRS, kaip gerai Stalinas ir kompartija paskui tvarkėsi, ir kaip Michailas Gorbačiovas Sovietų Sąjungą sugriovė, o jei nebūtų sugriovęs, tai dar keli metai ir būtų buvęs komunistinis rojus. Paskaitykite tuos kliedesius, labai rekomenduoju. Arba, pavyzdžiui, ima kliedėti apie tai, kaip Korėjos karo laikais sovietinė ginkluotė aplenkė moderniausius šiuolaikinius amerikoniškus ginklus, o tai reiškia, kad kapitalizme vieni vagys. Trumpai tariant, kliedesių kratinys, primenantis kažkokį keistą 1980-ųjų pradinukiškų baikių mišinį su labiausiai nukvakusių komuniagų sąpalionėmis. Irgi vertas paskaitymo, nes tiesiog ženkliškas – su povandeniniais greideriais (gaila, kad ne ekskavatoriais), iš marsiečių gautomis statistikomis, ir iš tramvajų štampuojamais miražais.

Labai panašus briedas prieš keliasdešimt metų būdavo spausdinamas LKP CK laikraštyje „Tiesa“. Labai panašus briedas prieš kelis metus būdavo spausdinamas ir pogrindinėje „Tiesoje“ (o gal ir dabar tebespausdinamas, jei ji vis dar leidžiama). Trumpai tariant, telieka tik sulaukti, kada laikraštis „Diena“ bus oficialiai pervadintas į laikraštį „Tiesa“ – tai labai atitiktų Romanovo straipsnių turinį ir laikraščio savininkų poziciją. Ir žinoma, sukurtų tą patį tęstinumą kadais buvusiai „Dienai“, kuri buvo tiesiog pervadinta iš laikraščio „Tiesa“.

Dar kas nors nepasidarė išvadų? Aš tai galvoju paprastai: jei jau turi visą laikraštį, tai net ir botų nereikia.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter