Visai šviežiai parašiau apie tai, nuo ko prasidėjo NWOBHM banga, o dabar jums apie kitus tos bangos atstovus – grupę Wrathchild, kurie išties turėjo gauti visą tą šlovę, kurią gavo Motley Crue, o paskui – ir Bon Jovi. Tačiau, savaime aišku, šlovės negavo ir buvo užmiršti. Žvaigždėmis britiškoje scenoje grupė patapo labai staigiai, vos susikūrusi 1980, tačiau firma, su kuria buvo sudarytas kontraktas, pirmą Wratchild albumą išleido tiktai 1984. Visą tą grožį, kuris paskui nuvilnijo pasaulinėmis glam metal bangomis, galit pamatyti čia, Wrathchild dainoje „Stakk Attakk“:
Dažniausiai, kai kalbama apie NWOBHM (New Wave Of British Heavy Metal), kitaip tariant – apie tą britiško metalo bangą, kuri ėjo po Led Zeppelin, Black Sabbath ir pan., prisimenami kokie nors Iron Maiden ar Judas Priest, kiek rečiau – tokie retesni atlikėjai, kaip Nazareth, į hard rock įlieję britiško folko ir viduramžių muzikos. Bet kartais galima pažvelgti ir paprasčiau, atrandant tuos pirmuosius, kurie liko nežinomais.
Ir šįsyk nežinomieji – tai seniai pamiršta ir niekam neįdomi Velso grupė Budgie, susikūrusi dar 1967, kitaip tariant – anksčiau net už „pirmus“ metalistus Black Sabbath. Niekam neįdomi grupė niekada neišpopuliarėjo, nors ir surinko savą mėgėjų ratą. Tačiau jų hiperenerginga, jau gan ryškius gitarinius rifavimus turinti muzika tapo ne tai kad įkvėpimo, bet tiesiog pamėgdžiojimo šaltiniu visai NWBOHM bangai.
Štai jums gabalas. Atsimenate tokią metalo grupę Metallica? Taigi, atsiminkit dar kartą. Budgie – „Breadfan“, 1973 metai. Dar iki tos visos NWOBHM bangos pradžios:
Ne taip jau dažnai pasitaiko parašyt apie moteriškus balsus turinčias metalo grupes. Na, taip, berods minėjau Girlschool, Doro Pesch, Nightwish, Arch Enemy, dar kažką… Nors gal ir ne, gal ir viskas – tik apie šitas keturias ir terašiau matyt, nebent mano atmintis kiaura (kuo gal ir neverta abejoti).
Bet taip ar anaip moterys metalo vokalistės – dalykas nelabai dažnas. Tad man pačiam labai nuostabu buvo atrasti senut senutėlę, visų pamirštą moteriškabalsę belgų Speed metal grupę Acid, labai neblogai grojusią 1980-1985, tačiau vėliau iširusią. Veltui iširusią, nes ganėtinai stipri grupė buvo, nors ir neįvertinta. Mano manymu, iš melodinės ir kompozicinės pusės Acid buvo žymiai galingesnė už gerokai garsesnius, bet kažkuo panašius Hellion. Kita vertus, rūgštinė Kate de Lombaert visgi iki pragarinės Anne Boleyn netraukia. Taip ar anaip, grupė liko užmiršta, net nepaisant vėlesnio bandymo susišvelnint ir pasukt į popsą.
Gal tas suktelėjimas link popsumo išties ir tapo tikrąja žlugimo priežastimi – vėliau jų vokalistė Kate dar berods bandė ir solinę karjerą daryt su gražiom dainelėm. Ir nesėkmingai, žinoma, nors ir buvo jau pralavinusi balsą, tad dainavo geriau. Tiesa, sako, kad 2009 grupė atsikūrė, tačiau neatrodo, kad rimtai – greičiau tiesiog smagumo dėlei, tam kad prisimintų jaunas dieneles.
Čia vaizdus pavyzdys apie tai, kaip vyrus jaudina moterys, mėgstančios gitarinę muziką. Komentarų nereikia. O kaip moteris jaudina vyrai, grojantys gitara - visiems pasako Antonio Banderas vardas: šį netgi teliko ekrane pamačiusios, panos sudrėksta momentaliai vien todėl, kad jis visad su gitara, kuri yra žvėriškas afrodiziakas, nenusileidžia Viagrai, tačiau puikiai tinka abiem lytims
Tokia tema išpuolė kažkaip – ką galima nustatyti apie žmogų pagal tai, kokią muziką jis mėgsta, o kokios negali pakęsti.
Ir ką jūs manot, jei bent truputį pagalvoji – taigi akivaizdu, kad Punk Rock mėgsta pankai ir šiaip ant visko padėję anarchistai, rusišką estradą – sovietukai, nykią klasikinę muziką – silpnoko proto snobai, kuriems pro vieną ausį įeina, o pro kitą išeina, svarbu tik kad bilietai būtų brangūs, o visokį fufelišką popsą labiausiai mėgsta paprasti durniai. Elton John ar Bryan Adams mėgsta visokios vidutinybės, Pink Floyd – senstelėję hiparikai, o kokius nors bitlus – išvis kažkokie istoriniai nesusipratimai. Elektroninę muziką mėgsta visokie technopatai, besikrapštantys varikliuose ir kompiuteriuose, liaudies dainas – nukvakusios megztos beretės, o disco – paviršutiniški tūsavonių mėgėjai.
Visame tame muzikos kontekste ypatingai įdomūs yra metalistai: jie pasižymi aukštu intelektu, nes tai sudėtinga muzika, nelabai suprantama primityvios psichikos žmonėms, jie pasižymi gebėjimu struktūruotai analizuoti įvairius dalykus, nes kitaip ir šios muzikos nesuprastų, jie pasižymi ir sugebėjimu nestandartiškai mąstyti, nes metalas – būtent tokia, nestandartinė muzika.
Taip, aišku, yra ir išimčių, tikrai žinau, kad retkarčiais būna žmonių, kurie visiškai neturi klausos, mėgsta kokią nors Britney Spears, Rytį Ciciną, Andrių Mamontovą ar Borisą Grebenščikovą, tačiau visvien pasižymi šiokiu tokiu intelektu. Bet kaip sakoma, išimtys nepaneigia taisyklės: intelektualai mėgsta normalią muziką – pradedant Heavy Metal bei Hard Rock ir baigiant Death Metal bei Grindcore, trumpai tariant – metalą (taip, aš sąmoningai traukiu į tą kategoriją ir Hard Rock, kaip stilių, kuris visą metalą pagimdė). O jei žmogus metalo nemėgsta, tai paprastai galima išsyk pasakyti apie jo žemą intelektą ir paprastai nesuklysi.
Mihai Sorohan
Beje, net ir darbdaviams visai verta turėt omeny: atrankos metu galima nekaltai paklausti būsimo darbuotojo, kokią muziką jis mėgsta, ir jei anas pavardins kelias metalo grupes, tai išsyk galima pasidaryti išvadą, kad žmogus struktūralus, protingas, galvojantis apie savęs ir įmonės tobulinimą. O jei nepavardins – tai reiškia, kad neapsišvietęs ir nykus, darbui netinkamas, nesavarankiškas ir kvailas.
Dar daugiau, jei žmogus pasako, kad metalo jis nesupranta ir negali pakęsti, tai išsyk galima užtikrintai tarti, kad jis yra tiesiog eilinis pacukas, neturintis klausos ir mėgstantis visokias čiastuškes, į kurių taktą gliaudo siemkes, sėdėdamas ant suoliuko ir užsigerdamas bambaliniu surogatu, kuris jau pirmą darbo dieną užgers ir antrą dieną neateis dirbti.
Darius Gylys
Taigi, kad nepasirodyčiau kažkam galaslovnas (lietuvių kalbos talibanas sako „nuogastiklainiškas“), štai jums ir prašom, pavyzdėlis: metalistai, paskaitę Rokiškį Rabinovičių, gitaros kursuose gauna apsilankymų už dyką, o nemetalistams viena tokia pat pamoka kainuoja 40 litų. Ar žinot, kodėl? Todėl, kad metalistai mąstyt sugeba, įsimena, kaip pirštus laikyt, kaip grot ir taip toliau, o tie, kas nemėgsta metalo – tai jiems nors kuolą ant galvos tašyk, praeina mėnesiai, kol išmoksta varganai sugrot dainą iš vieno akordo ir nepataikydami ritmo. Tai susiję tiesiog su intelektiniais žmonių gebėjimais ir labai gerai paaiškina, kokie žmonės išrado rusiškas čiastuškes.
Čia kad patys įsitikintumėt faktais, patikrinti ir patikimi duomenys iš gitaros studijos „Noriu Groti„:
Taigi, kaip matom, puikūs ir profesionalūs gitaristai metalistams duoda pamokas už dyką. Aišku, čia viskas dėl to, kad susiginčijom kažkaip, užtrolinau aš visus, įskaitant ir gitaros studiją ir gavosi toks vat siurprizas jums, mano brangūs metalo mėgėjai. Aišku, čia viskas su išlyga, kad ne šiaip iš bet kur tie metalo mėgėjai, o tik iš Rokiškio, ta prasme, iš šito blogo atėję. Toksai vat malonus dalykas, kurio nusipelno išimtinai tiktai visokie metaliūgos.
Taip kad ponai metalistai (metalistai – reiškia, kad metalą mėgstantys) nepraleiskit dabar progos ir rezervuokitės pamokas, užėję į registracijos formą. O paskui keliaukit į šitą vat studiją Žemaitės 26 Vilniuje, taip gaudami nuo manęs ir „Noriu Groti“ puikų prezentą, kurio niekad negautų tokie žmonės, kurių mašinose sukasi Olialia Pupyčių kompaktai:
Nemetalistai, aišku, irgi registruokitės, tik jums pinigus reiks mokėt. Bet negalvokit, kad tai pinigai į balą. Čia bus pati geriausia babkių investicija jūsų gyvenime – pasimokę kelias pamokas, suprasit, kad verta tapti metalo mėgėjais ne dėl pinigų taupymo, o dėl to, kad tai kaip reikiant intelektą lavinanti muzika. Ir aš garantuoju, kad ta chebra išmokins jus ir proto, ir groti. Čia jei netikit, tai galit netgi pasidaryti IQ testą kur nors prieš gitaros pamokas ir po pamokų, tai pamatysit rezultato pagerėjimą (čia rimtas dalykas, pasitikrinę įsitikinsit). Ir, jei norėsit – galėsit netgi išmokti groti taip, kaip garsusis pasaulio stebuklas Mark Goffeney:
Tiktai aišku, jei esat nemetalistai, tai negalvokit, kad ką nors sugudrausit, apsimesit metalistais ir gausit pamokų už dyką, nes čia galima nuspėt, kad kas nors klausos neturintis sugalvos, kad žino grupę Metallica ir kad čia jau pasiekimas, kad kokį nors „Nothing Else Matters“ yra girdėjęs, ar ten kokių nors Guns and Roses pasiklauso kartais, vadinasi yra metalistas. Tokie bajeriukai nepraeis, tą galiu užgarantuot jums 110 procentų, nes panašūs „mėgėjai“ būna nieko negirdėję nei apie Slayer, nei apie dar ką nors, taip kad bus išrišti per 3 sekundes ir turės mokėti pagal dvigubą tarifą. Aš jums tai garantuoju, aš specialiai paprašysiu, kad su apsimetėliais būtų nesicackinama.
Nulinė kaina už gitaros pamoką – tik realiai metalą mėgstantiems, o visiems kitiems reiks mokėt pinigus.
Ponai Kreivarankis ir Maumaz labai pareikalavo, kad parašyčiau ką nors apie Guns’n’Roses. Ale gi kad neturiu aš, ką parašyt. Nėra ką tiesiog. Bet užtat duosiu pažiūrėt ir paklausyt, ko šiaip gal ir neišgirstumėt ir nepamatytumėt, jei tyčia neieškotumėt.
Pradėkim nuo bene 1981 metų gabalo „Anything Goes“. Kas ten sakė, kad Guns’n’Roses tais laikais dar neegzistavo? Šitie puspročiai ne tik egzistavo (tiesa, vadinosi kažkaip kitaip), bet ir bandė klipus kurti. Žemo idėjinio-meninio lygio, tačiau su labai nebloga muzika ir jau tuo tikruoju Axel Rose motoriniu balsu, taip primenančiu kažkokią muzikinę „drūžbą“ ar britvos variklio staugsmą:
