Tag Archives: psichologija

48 pagrindinės emocijos ir Robert Plutchik emocijų ratas

Emocijos mums dažniausiai atrodo labai paprastas dalykas, nes mes jas jaučiame ir todėl jaučiamės ekspertais. Kas gi čia gali būti sudėtingo, jei jauti savo emocijas ir jas lyg ir žinai? Taigi, taip įsivaizduodami, mes į tas savo emocijas nesigiliname, numetame jas į šoną, ignoruojame jas, nesuprantame jų ir gaunasi, kad atsiduriame kaip tik tame paradokse, kur nieko nesuprasdami, jaučiamės žinovais.

Čia yra Robert Plutchik emocijų ratas pačiame paprasčiausiame pavidale. Pradžioje jis atrodo toks paprastas, kad nu ką čia išvis dar žiūrėt, tiesa? Paskui, kai imsime žiūrėti emocijų sąveikas ir jų lygius, paaiškės, kad ojojoj, kiek čia visko daug. Aš jums pažadu, kad maža nebus, nors užkabinsime čia tiktai pagrindus – vos 48 skirtingas emocijas.

Mes labai mažai kalbame apie emocijas, nors mūsų gyvenimai yra emociniai. Viskas, ką jaučiame – jausmai, ir mūsų gyvenimo tikslai – irgi susivedantys į tam tikrus jausmus, jų tenkinimą. Tačiau jei paklaustum kokio nors žmogaus, kokias emocijas (jausmus) jis gali įvardinti – greičiausiai išgirstum, pvz., kokias 5-10 emocijų pavadinimų, o gal ir dar mažiau.

Mane kelis kartus nustebino vienas toks dalykas – aš susidurdavau su žmonėmis, kurie domisi psichologija, domisi emocijomis, ir tiek smarkiai neranda didesnių tyrimų lietuvių kalba, kad skaito angliškai, o paskui apie savo pačių emocijas ima kalbėti angliškais žodžiais. Vienas iš tipiškiausių atvejų – kai žmogus sako „anxiety“, nes nežino, kaip tą jausmą pavadinti lietuviškai.

Su žmonėmis, kurie vietoje žodžio „nerimas“ sako anglišką „anxiety“, esu susidūręs jau gal kokius penkis kartus vien per pastaruosius metus. Man tai labai geras požymis, rodantis kiek katastrofiškai menkai mes su emocijomis esame susipažinę. Žodis „anxiety“ reiškia tiesiog nerimą, tačiau šis žodis daugeliui tiesiog nežinomas. Tiksliau, daugeliui gal ir žinomas, tačiau kažaip nesusietas su atitinkama emocija.

Emocijos išties nėra paprastos, įvardinti jas dažnai būna sunku, o kai įvardinti jas sunku, sunku ir apie jas kalbėti. Kai sunku apie emocijas netgi kalbėti – sunku ir tvarkytis jas.

Išsiaiškinti apie savo emocijas yra sunku. Tam reikia daug mokymosi. Tiesą sakant, net ir mokymosi čia nepakanka. Mokslinius emocijų modelius psichologai ir psichoneurologai kuria jau kokius pusantro šimto metų. Ir, nepaisant begalės tam skirto laiko, tik šiais laikais jau ima įsitvirtinti kažkiek rišlesnis emocijų supratimas. Ir tai dar nepilnas.

Šiuo metu pats pilniausias ir išsamiausias modelis yra Robert Plutchik emocijų ratas, paremtas evoliucine emocijų būtinybės teorija. Šis modelis neapima visų emocijų pilnai (ir jis nenagrinėja pirminių ir antrinių emocijų mechanizmų), bet kartu jis visgi pilniausias iš visų. Tai vat, šiandien aš jums jį ir išdėstysiu.

Aš jums pateiksiu 48 skirtingas emocijas, jų pavadinimus, jų tarpusavio sąryšius ir apibūdinimus. Maža tikrai nebus. Bet nors maža nebus, žinokite, kad tai tik dalis tų emocijų, kurias patiriame – tos 48, kurias įvardinu – tiesiog pagrindinės, itin dažnai pasitaikančios.

Robert Plutchik emocijų ratas tiktai atrodo paprastas, bet išties yra toks didelis, kad vien gana paviršiniam jo supratimui reikia kelių mėnesių gana intensyvaus mokymosi. Mokymasis čia gali būti tik praktinis – vienaip ar kitaip perjaučiant ir patiriant pačiam. Teorinis paskaitinėjimas psichologijoje, lygiai kaip ir vadyboje, nelaikomas mokymusi.

Kai pabandai nuosekliai per visą Plutchik emocijų ratą pereiti, prisimindamas konkrečias emocijas nusakančias situacijas, atkurdamas, suprasdamas tas emocijas ir jas pajusdamas (būtent emocijų pajutimu mes mokomės, o ne abstrakčiu mąstymu) – tai darbo čia yra belenkiek. Ir paskui dar reikia kartoti, kad supratimas pasidarytų gilus.

Kita vertus, svarbu neužmiršti, kad ir Plutchik emocijų ratas nėra pilnas – į jį nepavyko įtraukti kai kurių specifinių emocijų, kaip kad užuojauta ar pavydas, jame buvo paignoruotos kai kurios su instinktais susijusios emocijos, kaip kad alkio jausmas ar seksualinis susijaudinimas. Dar kai kurios emocijos, kaip kad meilės jausmas (siejamas su oksitocinu) yra sąlyginai išvedamos kaip kombinuotos, nors paskiro mediatoriaus buvimas aiškiai rodo, jog jos yra paskiros, bazinės. Dar kitos, kaip laimės jausmas (siejamas su endorfinais) – tyliai tarp eilučių lyg ir gali būti sutapatinamos su džiaugsmu ar linksmumu, nors gali būti, kad tai visgi skirtingi jausmai.

Plutchik rate nekabinami ir kai kurie sudėtingesni atvejai – pvz., baimė ir pyktis, kurie abu kyla iš vieno, nesaugumo jausmo, o tik paskui pavirsta į vieną iš tų dviejų jausmų. Žodžiu, bent jau kai kurios Plutchik minimos bazinės emocijos išties nėra bazinės – už jų slypi dar gilesni mechanizmai.

Taip ar anaip, aš kol kas nemačiau geresnio struktūrinio modelio, nei Plutchik emocijų ratas. Jis yra labai geras, tiesiog nuostabiai geras.

Continue reading

Karpmano Dramos trikampis ir santykiai tarp gydytojų ir pacientų

Pasitaikė čia man perskaityti naują, bet visiškai tipišką, pasikartojančią istoriją iš lietuviškos medicinos: žmonės atvežė močiutę į ligoninę, močiutė sirgo, ligoninėje – dar labiau apsirgo, visokios komplikacijos prasidėjo, o paskui dar ir medikai kažkaip reagavo ne taip kaip reikia, ir visai ten kažkaip viskas pasidarė blogai.

Būna baisu, kai lyg ir lygioje vietoje kyla Drama. Tad šiandien apie tai ir pakalbėsime – kaip kyla dramos, kodėl jos kyla, ką daryti, jei jau kilo ir ką daryti, kad išvis tų dramų nebūtų.

Aišku, kalčiausiu šioje istorijoje liko kažkoks gydytojas rezidentas, nes močiutės giminės pamatė, kad anas, paėmęs kažkokius popierius (gal ligos istoriją), kažką daro su savo telefonu, kažą ten skaito. Matyt feisbukus naršo. Suprantate, internetus brauzina, vietoje to, kad gydytų ar kažko ten mokytųsi.

Istorija, nors ir tipiška, visgi įdomi, nes aspektų joje atsiskleidžia daug – pvz., akivaizdus, akis badantis mechanizmų dėl artimųjų informavimo trūkumas: artimieji paskambina į ligoninę, o ligoninė informacijos nesuteikia, nes juk slapta viskas. Ir lyg ir paprasta tai suprasti, ir lyg ir procedūros neleidžia, ir neaišku, ką tada daryt.

Sprendimas čia būtų paprastas: pakaktų ligoninėje išduoti unikalų identifikacinį kodą ir pagal jį galima būtų gimines informuoti, nepažeidžiant jokių ligos slaptumų. Tai padaroma su faktiškai nulinėmis investicijomis, bet tam reikia trupučio procesų valdymo žinių.

Akis bado ir aiškus pacientų ar jų giminių nesuvokimas, kad gydytojai šiais laikais Internetu (ypač Pubmed ir pan.) naudojasi kraštutinai aktyviai, ir tai padeda išgelbėti gyvybes. Ir ypač tuo naudojasi naujesnė gydytojų karta. Ir ta pati naujesnė gydytojų karta labai dažnai dar ir tarpusavye konsultuojasi – ir wow, tas daroma per tuos pačius Facebook messengerius bei panašias programas. Pacientai dažnai tiesiog nesuvokia, kad gydytojas, čatinantis feisbukuose ir besikapstantis po internetus, dirba daug daug geriau.

Visgi dar įdomiau yra tai, kaip ir kodėl išvis išsivysto tokios dramos, kai pacientai ar jų artimieji, netgi esant geram gydymui (ir jau juo labiau esant blogam gydymui, o toks kartais irgi būna) sukelia didžiulius skandalus, pasiekiančius spaudą. Ir ką reiktų daryti, kad būtų kitaip.

Šiame straipsnyje aš pradėsiu nuo šiokio tokio ekskurso į transakcinės analizės ir Karpmano Dramos trikampio pagrindus, paskui panagrinėsime atvejį, kuris kažkiek kažkuo primintų kažkokį realų (bet tai nebus realus atvejis, nes aš jį išsigalvojau), o tada – sprendimo mechanizmus. Pamatysime, kaip kai kurie dalykai gali būti gerai pataisomi, jei tik supranti, kaip tie dalykai išvis veikia.

Continue reading

Tamsioji tetrada ir pragariški reikalai

Šiandien bus apie tamsiąją tetradą – apie tai, kas yra išties klaikūs, siaubą keliantys asmenybės sutrikimų atvejai. Anksčiau šis dalykas buvo vadinamas tamsiąją triada (dark triad) – tai įvairios psichopatijų, narcisizmo ir makiavelizmo kombinacijos, bet paskutiniu metu prie jo buvo prijungtas ir sadizmas – tiesiog paaiškėjo, kad kartais tai būna savarankiškas, ir toks pats pragariškas asmenybės sutrikimas.

Visokie narcizai, psichopatai, makiavelistai ir sadistai dažniausiai atrodo visai nekaltai, tačiau išties jie gali sukelti organizacijos apokalipsę.

Apie asmenybės sutrikimus ir tai, kaip tai reiškiasi – aš rašiau visai neseniai. Labai patariu (netgi primygtinai rekomenduoju) prieš skaitant šį straipsnį, paskaityti apie tuos asmenybės sutrikimus bendrai, nes kitaip kai kurių konceptų (pvz., apie nekintamumą, giluminius mąstymo persikreipimus ir negalimumą juos pataisyti) išvis nesuprasit. Norint suprasti tamsiosios tetrados mechanizmus, būtinas asmenybės sutrikimų supratimas, bent jau minimalus.

Žinote, toks ToC kūrėjas Eliyahu M. Goldratt kadaise įvedė vieną tokią aksiomą, tapusią vienu iš ToC pagrindų – kad visi žmonės yra geri. Taigi, taip, bet ne visi. Štai apie tai mes šiandien ir kalbėsime.

Continue reading

Kas vyksta tose galvose: asmenybės sutrikimai ir neurozės

Visų pirma, aš nesiūlau šio straipsnio skaityti tiems, kas mėgsta užsiimti savidiagnozėmis. Ir nesiūlau pagal tai diagnozuotis. Ir nesiūlau diagnozuoti kitų. Ir jau juolab nesiūlau išsyk pulti savęs ar kažko kito skirstyti į kokius nors tokius tipus. Geriau čia pamąstyti apie savo paties būdus suvokti pasaulį – tai žymiai produktyviau.

Kartais atrodo, kad pasodinsi žmogų dirbti ir jis dirbs. Tiesiog kažkodėl skirtingu našumu ir su skirtingomis problemomis, bet visvien – nu ką ten, darbuotojas ir viskas. Bet kartais būna kiek kitaip, taip, kad nei suprasti nesigauna. O norint suprasti paprastesnius atvejus, reikia pirma suprasti ryškiausius, kraštutinius atvejus.

Antra, šitas straipsnis nėra skirtas šiaip pop-psichologijos mėgėjams – jis apie gilesnius reikalus, nei kokie nors psichologijos žurnaluose aprašomi charkterio tipai. Čia aš rašau pirmiausiai apie tai, kas yra tikri sutrikimai, ir kaip tie sutrikimai gali kelti problemas ar kaip tik tapti privalumais darbinėje veikloje. Taip, kartais asmenybės sutrikimas tampa labai dideliu privalumu, kartais ten slepiasi stebuklingi darbuotojai. Bet kartais – tai gali būti ir problema. Ir įmonių vadovams dėl to reikia žinoti ir suprasti kai kuriuos psichologinius reikalus, kokių kartais būna.

Tiesa, išsyk pasakysiu vieną svarbų dalyką: visus visus šių aprašomų sutrikimų požymius turi visi žmonės. Kiekvienas iš mūsų. Jei pastebėjote, kad kažkurio sutrikimo požymiai pas jus pernelyg ryškūs – nesidiagnozuokite pats, o geriau pasitarkite su psichoterapeutu. Nes daugelis šiems sutrikimams labai artimų požymių yra visai įprasti visiems žmonėms.

Įsivaizduokite tokį žmogaus mąstymo ir pasaulio supratimo sutrikimą, kur viskas viskas, kas bebūtų, jam yra blogai, nieko gero nėra ir nieko gero išvis nebus. Tokį sutrikimą, kur ateityje viskas blogai, niekas niekada nepasitaisys, kur žmogus ir pats niekam tikęs, ir kur visi aplinkiniai – ištisai negeranoriai. Aš manau, kad visiems yra tekę patirti panašią būseną, ypač jei dar teko pakliūti į juodą nesėkmių periodą – gal valandoms, gal savaitėms, o gal net ir mėnesiams.

Tai visiškai natūralu: mes visi esame subjektyvūs, mes visi pasaulį ir save pačius suvokiame per savo anksčiau gautas subjektyvias patirtis ir supratimus – o tai reiškia, kad visi suvokiame daugiau ar mažiau perkreiptai, kitaip tariant – neurotiškai. O neurotiškas suvokimas yra linkęs kažkiek užsiciklinti, save auginti ir stiprinti – tad ilgainiui mes natūraliai gauname kažkokius bent jau kažkiek perkreiptus mąstymo, pasaulio ir savęs suvokimo požymius.

Skirtumas tarp paprasto neurotiko ir žmogaus, kuris turi asmenybės sutrikimą – labai paprastas ir labai stiprus: tiesiog neurotikai būna visokie – skirtingu metu skirtingi. Neurotikas vieną minutę gali mąstyti kaip narcizas, o po kelių minučių – jau kaip histrionikas. Vieną gyvenimo dalį neurotikas gali praleisti taip, lyg didesne dalimi būtų ribinis, bet po kažkiek metų gali pasikeisti ir imti elgtis daugiau kaip depresyvinis. Žodžiu, neurotikai keičiasi. O štai asmenybės sutrikimą turintys – nesikeičia. Jie lyg užstrigę viename mąstymo būde, o kitų – tiesiog nemoka, net nelabai suvokia, kad kokį nors kitą pasualio suvokimą išvis galėtų turėti.

Žmogus su asmenybės sutrikimu būna ne šiaip sau linkęs į kažkokį specifišką mąstymo ir pasaulio vertinimo būdą – jis iš principo nesupranta kitų suvokimo būdų ir viskas, nes tų kitų suvokimo būdų gali būti tiesiog net ir nepatyręs.

Tas amžinas nekintamumas, tas perkreiptas mąstymas visose srityse, kokias tik galima sugalvoti – tai ir yra tikro asmenybės sutrikimo požymis. Žmogus būna lyg sustabarėjęs, užsidaręs kažkokiame mąstymo modelyje, kuris niekaip nesikoreguoja, trunka visą gyvenimą ir reiškiasi tiesiog visur, visose veiklose.

Continue reading

Apie mąstymo klaidas ir kognityvinę elgesio terapiją

Šiandien ne šiaip sau rašau jums apie kognityvinę elgesio terapiją (KET). Aš vis dažniau pastebiu, kad propaganda iškreipia žmonių mąstymą, įtikina klaidingais dalykais, tačiau tie įtikinimo būdai itin dažnai remiasi klaidomis, kurios dėstomos KET vadovėliuose. Ir tas pačias KET vadovėliuose išdėstytas mąstymo klaidas paskui kartoja ir kartoja žmonės, kuriems propaganda praplauna galvas.

Kai visai neturi smegenų – tai reiškia, kad ir mąstymo klaidų negali daryti. Jei gali daryti mąstymo klaidas – reiškia, kad turi bent kažkiek smegenų. Pataisius mąstymo klaidas, smegenys dirba naudingai. Nepataisius mąstymo klaidų, smegenų resursai švaistomi klaidoms. Kai mąstome neteisingai, turim daug nesąmonių ir esam nelaimingi. Norint turėti prasmingus dalykus ir būti laimingiems, reikia pataisyti mąstymo klaidas. Paprasta, tiesa?

Taigi, dėl to šiandien aš jus ir supažindinsiu su kognityvine elgesio terapija. Jūs pamatysite, kaip visai paprastos ir įprastos mąstymo klaidos ir klaidelės, kurios mums netgi neatrodo klaidomis (nes pernelyg įprastos) iškreipia mūsų suvokimą. Išmokę pažinti klaidas, galėsite lengviau tvarkytis ir su savo problemomis, ir su kai kuriais propagandos absurdais.

Continue reading