Rokiškis

Aš gal pradėsiu nuo to, kas greičiausiai sukėlė isterikas nekuriems Tele2 konkurentams: ši įmonė pasiūlė mobilų internetą už pastovų mokestį ir be apribojimų. Taip, būtent tai, kas prieš kelioliką metų padarė lūžį internetuose, kai flat rate atsirado per virvėlaidinį telefoną (iki tol būdavo mokesčiai už minutes irba megabaitus), dabar atsirado mobiliam tinkle. Nesu tikras, ar tai tęsis labai ilgai, bet panašu, kad bent jau iki metų galo, kol įsivažiuos, tai tikrai. O paskui – galimai irgi. Kaip sakant, be skaičiuojamų megabaitų. Pigiausias planas – 19 litų per mėnesį, brangiausias – 49 litai, bet tam jums reiks nuvažiuoti į Alytų.

Sako, kad vienas iš navarotų su tais supergreitais mobiliais broadbandais bus toksai, kad mašinos galės turėti savo korteles ir tarpusavy bendrauti, apsikeisdamos visokia informacija ir pačios susižinodamos, kur kokie kamščiai, kur kokios avarijos ir taip toliau. Tuo pačiu ir GPS galės peraugt į kitą lygį.

Čia, žinote, kažkoksai deficito sudarymas gaunasi: važiuoti reikia į Alytų, nes Vilniuje jie, kiek suprantu, nepardavinėja šito dar. Ir labai sąmoningai nepardavinėja, nors po kažkiek laiko gal jau irgi pardavinės. Todėl ir buvo tas mistinis kvietimas žurnalistams bei blogeriams, persunktas saviironijos ir humoro jausmo – “Tele2 kviečia savo klientus rinktis į mikrobusą, veš į ryšio zoną“.

Tą seną anekdotą prisimena tie, kas mobiliu ryšiu naudojosi, vos Tele2 atėjus į rinką – konkurentų kainos vienu kartu smuktelėjo trečdaliu, o paskui vyko toksai kainų kritimas, kad maža nepasirodė – iš vienos brangiausių šalių pagal mobilų ryšį Lietuva per porą metų pavirto į vieną pigiausių pasaulyje. Jau net neatsimenu, kiek man kainavo ryšys, kai ėmiau juo naudotis – gal keletas litų už minutę? Atsimenu tik, kad kainų kritimas buvo stebuklingas*.

Taip kad jei aktyviau naudojatės internetu, tai išsyk turiu jums patarimą: nuvažiuokit į Alytų, tenai nusipirkit 4G LTE ryšį, o paskui galėsite ir 4G, ir 3G visoje Lietuvoje naudotis už 19 litų per mėnesį. Arba už daugiau – čia kaip pasirinksit. Megabaitai neskaičiuojami. Palyginimui – kiek paieškojau UK, tai mobilaus interneto kainos yra panašios skaičiais, tiktai kad svarais ir su kelių-keliolikos gigabaitų limitu. Taip kad Lietuva čia rūlina.

Jei negalite nuvažiuoti į Alytų, tai yra ir kitų miestų, kur 4G internetu Tele2 prekiauja – tai Mažeikiai, Utena, Jonava ir Marijampolė. Ten galite nusipirkti ir taip gudriai sugudrauti.

(continue reading…)

Dar šarinimo...

Aš jau spėjau užmiršti, ką norėjau čia parašyti prieš pusantrų metų, kai pamačiau pirmus fyntus, kuriuos ėmė išdarinėti Google – parašiau pavadinimą, o straipsnis taip ir liko kaboti tuščias, kaip priminimas. Paskui dar kelis kartus norėjau parašyti, bet vis užmiršdavau, ką anksčiau norėjęs buvau, tai taip ir liko kaboti tuščias daiktas, kaip priminimas. Ale šiandien parašysiu, nes atrodo, kad Google Reader uždarymas labai daugelį sunervinęs bus. Ir daugelis užduoda klausimą: kur migruoti?

Daugelis vartotojų pyksta ir nesupranta, kodėl čia Google uždarinėja tokias paslaugas, bet pirma imkim ir įvardinkim pagrindinį, svarbiausią faktą: Google žino, kad vartotojai pyksta. Ir uždarydami, jie puikiai žinojo, kad pyks. Ir jiems giliai monopenisualu*, ką jūs galvojate ir sakote, nes dėjo jie. Jie yra dideli ir jie gali sau leisti daug. Ir po kiek laiko dėl to jiems ateis liūdnos dienos.

Tiesą sakant, aš to Google Reader nenaudoju, todėl man turėtų būti nei šilta, nei šalta, tačiau šitas žingsnis yra didelis, negana to, jis yra labai gerai atitinkantis tą paterną, kurį pastebėjau. Ir tai visai ne kokie nors vartotojų poslinkiai ar koks nors Google senų paslaugų atmirdinėjimas, apie kurį šneka patys Google veikėjai. Ir tai nėra šiaip kažkoksai paprastas taupymas, kaip kažkas norėtų pavaizduoti, nes viskas yra truputį įdomiau.

Google dabar jau yra tokia kompanija, kuri daro, ką nori. Ji yra tokia didelė, kad tiesiog dėjo ant visų. Jei nusprendžia - jie ką nors nusiperka. Jei nusprendžia - uždaro. Ir niekur jūs nedingsit. Todėl jiems yra giliai monopenisualu, ką jūs galvojate apie Google Reader uždarymą.

Paternas paprastas: Google uždarinėja viską, kur tik yra galimybių integruoti ką nors su kuo nors. Aišku, išskyrus paties Google produktus.

Jau anksčiau, kai Google paskelbė apie krūvos kitų paslaugų uždarymus, pvz., Google Translate apribojimus, kad jo negalėtų naudoti pašalinės įmonės, čia jau buvo pradžia. Keistas dalykas buvo ir tai, kad Google vis žadėjo, bet taip ir nepadarė jokių priemonių, kad būtų galima automatais kažką parašyti į Google Plus. Paskui dar nutarė uždaryti Shopping Search API. Tai labai suprantama: kai esi vienintelis, galintis naudoti savo API, tai esi vienintelis, galintis kurti integruotus produktus. Todėl būtent pirmieji veiksmai, nuo ko prieš metus ar du viskas prasidėjo – tai ir buvo masiniai Google paslaugų API uždarinėjimai.

Šiaip jau šitai yra senas fokusas – kadaise Microsoft, būdami vieninteliais, kas žino Windows API, tapo vieninteliais, galinčiais kurti darbingas ofiso programas, o konkurentai su visokiais Word Perfect ir panašiais daiktais tiesiog paduso, nepaisant nei mažesnių kainų, nei didesnio funkcionalumo. Tokie metodai išties nėra konkurenciniai: veikiama ne per tai, kad vartotojas gautų daugiau, o tik per tai, kad yra kokios nors sąlygos, kurių neturi konkurentai. Gaunasi panašiai, lyg turėdamas katilinę, visus verstum pirkti bulves, nes kas nepirks – tiems šildymą atjungsi.

Neseniai mane sunervino kitas reikalas: Google labai įdomiai ėmė keisti paveiksliukų paiešką: gal šioji dar ne pas visus pasikeitė, tačiau nauji pokyčiai, kur užvedus ant paveiksliuko, neatsiranda po juo buvę linkai “more sizes” ir “similar”, o paspaudus paveiksliuką, atsidaro ne paveiksliuko puslapis, o per pusę lango atsiranda kažkokia peržiūra – tai irgi simptomas: vietoje realaus funkcionalumo dabar jau kišami kažkokie dizainerių prikurti išgražinti fufeliai, kuriais naudotis tik nepatogiau. Spėkit, kas turi darytis įmonėje, kad vardan išvaizdos, būtų žalojamas produkto funkcionalumas?

Keista buvo ir to paties Google Plus evoliucija: pradžioje startavęs, kaip puikus, labai prognozuojamas socialinis tinklas, kuriame visada žinai, ką iš kokio rato matysi, dabar šitas daiktas naudoja kažkokius klaikius, dar baisesnius, nei Facebook algoritmus, pagal kuriuos visiškai neprognozuojamai ir labai prastai pats nusprendžia, ką tau rodyti, o ko nerodyti. Rezultatas – stebuklingais būdais tiesiog nepamatai kažkokių postų, kokius norėjai pamatyti. Keista buvo ir su kitkuo: pačioje pradžioje Google Plus buvo galima skaityti per RSS. Kur ir kodėl tokios galimybės dingo – irgi neaišku. Tiksliau, aišku – taigi kur tik RSS, ten ir integravimai. Jiems juk nereikia, kad kažkas Google+ skaitytų per RSS.

Tuo pat metu patys Google savo produktų integraciją daro per visur, kur gali. Youtube integruojama su Google+, Blogger – taip pat. Perdarinėjamas Google Calendar ima elgtis nevaldomai – kokie nors pridūrkai dabar gali prirašinėti jums visokių įvykių, kuriuose dalyvausite. Ir visa ta nelabai sveiko aktyvumo integracija daroma, uždarinėjat senas paslaugas.

Taip, čia yra labai aiškių pokyčių simptomai: kadaise buvusi kompanija, orientuota į vartotojus, Google perėjo į plato fazę, kur vyksta tipiški stagnuoti pradėjusioms korporacijoms būdingi pokyčiai. Pradedami naudoti Total Cost Cutting (TCC) metodai**, produktus ima reguliuoti marketinginiai svaigalai, matantys tik išvaizdą, bet ne vidurius, vykdoma unifikacija ir apjunginėjimas bet kokia kaina, kapojama viskas, kur tik kažkas kitas iš tavo produktų galėtų uždirbti (nes jei kažkas uždirba – tai matyt, kad vagia, ar ne?), statomos užtvaros visokiems konkurentams, o tuo tarpu klientai tiesiog užmirštami.

Google Reader uždarymas yra būtent toks simptomas: šis produktas yra aiškiai integracinis, jo vartotojai pinigus neša neaišku, kaip (išties tai aišku – per paieškos sistemos taiklumo padidinimą, ir labiausiai patyrusių, ekspertinių vartotojų įtaką, bet patiems Google veikėjams tai dzin, nes jie jaučiasi labai dideli), šitas produktas puikiai dirba su visais Google konkurentais, negana to, jis dirba su RSS.

Taip, vienas požymis, kuris bene bendriausias viskam, ką Google naikino per paskutinius metus – RSS palaikymas. Nes RSS leidžia integruoti pačius įvairiausius puslapius, net ir tarpusavy konkuruojančių įmonių. Ir Google būtent tą galimybę integruoti po truputį visur naikina. Dabar, jei norite RSS, turėsite migruoti į Google Blogspot (aka Blogger), kuris jau suintegruotas su Google Plus – nes jei jau skaitote RSS, tai skaitote blogus, o jei jau skaitote blogus, tai turite skaityti tiktai Google blogus. Ai, žinoma, kad taip – Blogger yra vienitnelė platforma, kuri automatais moka postinti į Google Plus.

Visur dabar daroma konsolidacija – visi akauntai apjungiami, viskas metama krūvon. Po truputį vartotojai stumiami link to, kad arba jie turės būti su Google, arba jie turės būti su Google, nes pasirinkimo jie neturi gauti.

Kova ne vardan vartotojo, o prieš konkurentus, vartotojų prievartavimas, TCC, ir taip toliau – tai tipinis stagnuoti ėmusios įmonės simptomas. Panašu, kad jie jau pametė kryptį. “Don’t do evil” – jau irgi liko praeityje: ši įmonė jau nesidrovi kelti į pirmą vietą savo pačių Google+ įrašų, net jei tie neverti netgi išvis pakliūt į paieškos rezultatus.

Taip, Google vis dar yra visiški internetų valdovai***, bet jei mes gražiai nuspręsime, tai jie nudus greičiau. O dabar belieka paieškoti viskam alternatyvų – Google Reader, Gmail, Google Maps žemėlapiams, o svarbiausia – paieškai. Bet… O kur?

————-

* Žodį “monopenisualu” labai gražiai Lietuvoje išplatino ponas Grumlinas. Jei kam nors neaišku, ką jis reiškia, tai išverčiu: tai reiškia “vienabybiška”. Tai yra vertinys iš maskvėnų kalbos į romėnų kalbą, kuris specialiai padarytas taip, kad visokie marginaliniai pseudointeligentai nesuprastų.

** Total Cost Cutting – labai populiarus tarp didesnės patirties neturinčių vadovų metodas – karpyti lėšas visur, kur tik nėra labai akivaizdaus ir tiesioginio uždarbio mechanizmo. Kartais, kai kompanijoje yra chaosas, o švaistymai yra pasiekę klaikius mastus, TCC padeda labai staigiai pagerinti finansinę padėtį ir padidinti įmonės efektyvumą bei fokusaciją. Bet daug dažniau (tur būt, kokiais 9 atvejais iš 10) TCC pats savaime tampa degradacijos priežastimi: nukarpoma ne tai, kas reikia, tad padėtis ima prastėti, o tada jau bandoma dar labiau karpyti viską, kas papuola. Bendru atveju TCC dažniausiai tampa požymiu, kad vadovavimu užsiėmė kažkas, kas nesigaudo pačios įmonės procesuose ir klientų poreikiuose.

*** Tiems naivuoliams, kurie įsivaizduoja, kad Facebook pralenkė Google, verta pasiaiškinti realybę: Google.com stovi pirmoje vietoje pagal lankomumą. Iš top-3 lankomiausių pasaulyje domenų 2 priklauso Google. Iš 25 pasaulyje labiausiai lankomų – Google priklauso 7. Goolge+ socialinis tinklas, kaip sako gandai, jau turi virš pusės milijardo vartotojų ir vis dar auga nesustodamas. Normalesnių Google paieškos konkurentų – iki šiol nėra. Internetinių video paslaugų rinkoje – Google (Youtube) dominuoja visiškai be konkurencijos. Elektroninis paštas – vėlgi Gmail. Žemėlapiai – ir vėl Google. Jie įlindę visur, kur tik įmanoma. Ir dar jie dar lenda į jūsų telefonus (Android) bei kompiuterius (Chrome).

Dar šarinimo...

Šitą straipsnį aš jau kokius 5 metus noriu parašyti, o gal ir dar seniau. Ir neparašau, net nepradedu – tema tokia plati ir gili, kad ją normaliai norint užkabinti, reikia parašyti knygą, o gal netgi ir kelias. O mintis gi paprasta: kuo gyvosios kalbos skiriasi nuo kompiuterinių? Ką vienos gali, o kitos negali?

Visas šitas vaizdas - tai kažkokio kompiuterinio žaidimo momentas. Visas jis sukurtas tiesiog teksto. Programos teksto, kuris, giliau pažvelgus, nelabai tesiskiria nuo įprastų tekstų. Ir dangus, ir medžiai, ir žmonės, ir leopardas - tai tiktai sakiniai, kurie užrašyti. Visa semantika pakankamai detalizuota, kad galų gale sukuriamas dinamiškas vaizdas, kuris dar ir sąveikauja su žaidėju. Bet savo esme - tai visvien paprasčiausias tekstas.

Esu rašęs apie kai kuriuos niuansus, bet tenai jau gyvųjų ir kompiuterinių kalbų tiesioginio santykio problematika kabinama. O įdomesnis yra kitas reikalas: ar galima, pvz., grynai formalia programavimo kalba parašyti kokį nors grožinės literatūros kūrinį? Ir vat čia jau susiduriame su tuo įdomumu, katrą nujausdamos, kalbainiškos lervos visad ima cypti, esą kompiuterinės kalbos yra negyvos ir joms kažkokie kiti kriterijai taikomi, negu gyvoms, o gyvosios kalbos esą negali būti taip vertinamos, analizuojamos ir taip toliau, todėl jomis jokio kūrinio gražaus neparašysi.

(continue reading…)

Dar šarinimo...

Prieš kelias dienas Apple gavo patentą D670,286, kuriame apibrėžiamas kažkoks įrenginys, kurio vienintelė patente apibrėžiama savybė – tai, kad jis yra stačiakampis ir turi suapvalintus kampus. Taip, būtent taip. Stačiakampis su suapvalintais kampais. Parašyta dar tame patente, kad tai yra “display device”, bet kadangi panaudojimas atvaizdavimui tenai nenagrinėjamas, o nagrinėjamas tiktai stačiakampiškumas ir apvalūs kampai, tai štai jums ir prašom. Žemiau jums nuotrauka, kurioje atvaizduojamas tipinis nelegalus daiktas, kurį aiškiai padarė kažkas, išgirdęs apie tokias Apple idėjas.

Šitą plytą iššiko kažkoks Apple produkcijos nelegalus mėgdžiotojas dar prieš krūvą metų, nes matyt nelegaliai sužinojo Apple produkcijos esminę savybę - stačiakampiškumą su apvalliais kampais.

Patentas labai trumpas. Visas jis susiveda į kelis paveiksliukus, kur ištisinėmis linijomis pavaizduota patento esmė, o punktyrinėmis – ta dalis, kuri nepatentuojama. Štai jums plytos ar ten kokios nors vonios plytelės atvaizdas:

Štai matote, visa esmė, kur slepiasi Apple patentuotas išradimas

Turint omeny, kad Apple savo antikopyraitiniame polėkyje jau puolė netgi daržovių parduotuves, prekiaujančias obuoliais, dabar galime tikėtis, kad jie sieks nubausti kiekvieną plytų gamintoją bei kiekvieną žmogų, kuris tik gyvena plytiniame name.

Dar šarinimo...

Man tiesiog tokia mintis kilo, apie tai, kaip maginis mąstymas plinta realybėje, neturėdams nieko bendro su tikrąja magija, tačiau užburdamas tuntus žmonių. Tuo tarpu tikroji magija daugelio lieka nepastebėta, nors ji išties viską ir keičia. Vat pažiūrėkim, kaip viskas vyksta, nes čia gi dvi paradigmos skirtingos susiduria: naujoji ir senoji.

Padaryk man internetinį apsipirkimą, nes jis kainuos pigiau ir nereikės išleisti pinigų!

Čia, žinote, galima labai daug pasakoti, bet aš pasistengsiu papasakoti saikingai.

Naujoji paradigma yra labai paprasta

Pora nuostabių hakerių, tikrų šiuolaikinės realybės magų – Adomas Sliužinskas ir Vidmantas Kabošis, padarė tokį puslapį - http://www.balsupirkimas.lt/ , kur žmonės gali išsyk žymėti bet kokius balsų pirkimo* atvejus. Tai labai paprasta, tai galima daryti momentaliai, tuo gali ir policija naudotis, ir VRK. Čia yra tikra magija. Ji nieko bendra neturi su maginiu mąstymu. Žmonės ėmė ir padarė.

Tą puslapį darę žmonės turi tikrą ir gilų supratimą apie tai, kaip veikia rinkimai ir kaip veikia prekyba balsais: prekiaujama slapta, nelabai toli nuo balsavimo vietos, o norint balsų pirkėjus susekti, svarbu į tai reaguoti greitai ir sistemiškai – kad matytųsi, kur tie pažeidimai vyksta dažniausiai.

Policija ne visada gali pagauti visokius balsų pirkėjus, nes viskas vyksta per greitai. Negana to, kai praneša tik vienas žmogus – jis gi negali būti užtikrintas. Bet jei policija matys, kur dažniausiai vyksta prekyba balsais, ji galės reaguoti daug geriau. Geriau reaguoti galės ir rinkimų stebėtojai. Čia ir yra tikroji magija. Ta tikra magija, kuri daro stebuklus.

Ponai ir ponios, mes gyvename naujais laikais – internetai jau keičia pasaulį. Ir tie, kas supranta, tie gali padaryti nepaprastai daug. Tokia yra nauja paradigma, sakanti mums, kad kiekvienas gali nepaprastai daug.

Senoji paradigma yra kitokia

Senosios, ikiinternetinės paradigmos atstovai nesuvokia tų internetų. Jiems tai kažkokia keista nesąmonė, kuri kažkaip veikia, kuria visi žavisi ir kuri visiškai nesuprantama. Šitiems žmonėms atrodo, kad pasaulis su internetais bus visiškai toks pat, tiktai bus dar papildomų visokių devaisų, kurie kažką darys.

Pavyzdžiui, bus stebuklingų šaldytuvų, kurie pildysis produktais savaime. Arba bus stebuklingų kompiuterių, kurie mąstys už žmones. Arba bus stebuklingų parduotuvių, kur galima bus pirkti be pinigų. Arba bus stebuklingų internetinių balsavimų, kurie viską teisingai subalsuos.

Maginis mąstymas čia atsiskleidžia visame gražume: esmė ne logika, ne priežastys-pasekmės, o tiesiog panašumų dėsniai. Magiškai mąstančio žmogaus supratimu, internete juk vyksta stebuklai. Tai reiškia, kad viskas, kas internete – tai stebuklinga. Tokia yra dibilų magija.

Kažkoks fruktas, išrašinėjęs rubikams sertifikatą apie tai, kad jie niekaip nenusikalto, dabar kliedi populiariame portale apie tai, kaip galima buvo turėti internetinius rinkimus. Kliedi taip užtikrintai, kad atrodo, jog internete su žmonėm nėra bendravęs. Ir tuos kliedesius skelbiantis portalas, kuris lyg ir turėtų turėti kažkiek IT kompetencijos, tuos burbuliavimus skelbia, lyg niekur nieko.

Čia ir matome, kad tie, kas nepagauna pokyčių esmės, užsiima ne stebuklais, o pezalais ir nusišnekėjimais. Ir jie yra beviltiški, jie stabdo visą progresą. Bet aš juos suprantu, nes ne kiekvienas gali suprasti visas tas kompiuterines paslaptis, net kai iš pirmo žvilgsnio jos atrodo suprantamos**.

O tarpe tarp dviejų paradigmų…

O ką daro kiti, turintys būti tikrais ekspertais, padedančiais įvykti pokyčiams? Tarkim, kokie nors VRK veikėjai? Ogi jie kažkodėl keistai atstovauja seną paradigmą, kurią jau matėm. Štai VRK vadas Zenonas Vaigauskas sako, kad internetinis balsavimas atsipirktų.

Tai, beje, yra visiškas nonsensas: rinkimai negali atsipirkti, nes jie ne pelnui nešti yra skirti, o mūsų valiai pareikšti. Kai apie rinkimų atsipirkimą ima kalbėti VRK vadas, tai čia galim užduoti klausimą: ar nebūtų dar didesnis atsipirkimas, jei išvis jokie rinkimai nebūtų rengiami? O gal būtų didesnis atsipirkimas, jei mažiau būtų stebėtojų, nes juk kova prieš balsų klastojimus brangiai kainuoja? O jau pakartotiniai rinkimai – tai suvisam klaiki brangybė, tiesa?

Bet čia mes nukrypome. Visgi čia yra trečias diskursas, tik jis ne toks akivaizdus, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.

Labai paprastai: jei balsavimas vyktų internetu, susekti balsų pirkimo būtų iš principo neįmanoma. Tai reiškia, kad nebūtų jokių skandalų dėl to. Viskas vyktų tyliai ir ponas VRK neturėtų problemų. Ir galėtų jie ten sau ramiai nieko neveikti. Tuo tarpu kokie skandalai vyksta dabar, kai balsavimas yra tikras – tą jau visi matom. Ir puikiai matom, kaip VRK sugeba nieko nepadaryti netgi tokiais atvejais, kaip buvo Trakuose, kur VRK patvirtino rinkimų rezultatus, nors patys buvo priversti pripažinti, kad ten buvo šiurkščių pažeidimų. Internetinis balsavimas išgelbėtų VRK nuo tokių bėdų, nes niekas nieko nematytų.

Žinote gi, juk net VRK puslapyje man nepavyko rasti formos, per kurią žmonės galėtų pranešti apie pažeidimus. Kodėl jiems nereikia pranešimų apie pažeidimus, bet reikia internetinio balsavimo? Nežinau. Bet jiems taip gal tiesiog patogu, nes taip patogiau. Ir žinoma, kad jiems neįdomu tai, ką daro naujoji karta, nes gal tai jiems yra nepatogiau.

Čia nesupraskite, kad aš čia noriu pasakyti kokių nors konotacijų ar dar ką nors. Aš tik šiaip čia sakau, kad kuo mažiau problemų pastebima, tuo patogiau. Ai, ir dar be to lėšų susitaupo labai. Nes juk žinote, pakartotinis balsavimas daug kainuoja, todėl geriau jo nedaryti. Čia, suprantate, padarykim tokią išvadą, kad labiau atsipirktų turėti neteisėtą kandidatą. Pelningiau, suprantate.

Naxui.

Kaip keičiasi pasaulis

Ta tikroji magija, tasai mokslas, kuris duoda mums tikrus stebuklus – velniškai sudėtinga. Jo rezultatai paprasti, bet suprasti tai, kas dedasi mums nematant, gali tik išrinktieji hakeriai. Tai nesuprantama paprastiems žmonėms – jiems atrodo, kad čia tik mygtuką paspaudei ir stebuklas įvyko. Koks tik nori stebuklas. Paprasta juk – reikia tik paprogramuoti, čia gi nieko tokio.

Kai patyręs programuotojas sako, kad internetinis balsavimas yra visiškas blogis, nesuprantantys to negirdi. Jiems pakanka panašumų magijos, nes tą panašumų magiją skleidžia tie, kurie irgi nesupranta. Nes juk labai sudėtinga suprasti, kad tikrasis pokytis – tavyje, tavo naujose galimybėse. Ir labai sudėtinga suprasti, kad paprasti rezultatai slepia neįtikėtino sudėtingumo reikalus.

Ponai ir ponios, balsavimo pažeidimus mes turime matyti. Internetai čia gali padėti labai paprastai – fiksuojant pažeidimus. Tikrieji kompiuterių magai mums duoda tokias galimybes - http://www.balsupirkimas.lt/ yra būtent toks įrankis – skirtas būtent pažeidimų viešinimui. Imkite ir naudokite. Ir kitiems parodykite – tai yra tas veikiantis paprastai atrodantis stebuklas. Ir tokiuose dalykuose slypi pokytis. Paradigmos šiftas.

Visgi mes čia esame iš internetų, ir internetais naudotis mokame. Padarykime tai, kas veikia. Tikrą magiją. Pasakykime, kad pažeidimų netoleruosime. Ir užfiksuokime viską, ką galim pastebėti.

———

* Mano gandonešiai man sako, kad JAV rinkėjo balso kaina kartais siekia 800 dolerių. Įprasta kaina, tikėtina, kelis kartus mažesnė, bet visgi vertėtų užduoti vieną įdomų klausimą: kaip ten gaunasi, kad balsus pas mus perka po 10-20 litų? Aš, žinote, netikiu tokiomis kainomis. Spėju, kad norma Lietuvai turėtų siekti apie kokius 200 litų už rinkėjo balsą. Man čia kyla labai negeras įtarimas, kad balsų prekyba gali būti labai gerai organizuotas ir pelningas biznis, o tai, savo ruožtu, kelia kai kuriuos dar blogesnius įtarimus.

** Jei norite įsivaizduoti tos kompiuterinės magijos sudėtingumą, tai maždaug taip pažiūrėkite: tam, kad jūs perskaitytumėte šitą blogo įrašą, kurį dabar skaitote, įvairiose pasaulio vietose dirba sunkiai įsivaizduojamas kiekis programų. Grubiai imant, tų programų apimtys sudaro apie kelis šimtus milijonų(!!!) eilučių teksto. Tiek teksto prirašė dešimtys tūkstančių programuotojų tam, kad jūs vienu ar keliais pelės paspaudimais galėtumėte paskaityti šitą mano straipsnį. Vat čia ir slepiasi tikras stebuklas: jums atrodo, kad viskas paprasta, o tie tikrieji programavimo magai žino, kad tai yra taip sudėtinga, kad apie tai netgi galvoti sunku.

Dar šarinimo...