Miško aukcionai

Žodžiu, šį kartą bus trumpas straipsnis apie finansus, dargi net ne tiek finansus, kiek apie šiaip pardavimą, kai tame sudalyvauja gudrios lapės, kurios nori apsukti. O tema atsirado taip, kad tiesiog per kažkokį pasisėdėjimą su pora pažįstamų kalbėjom apie miško pardavimą ir ten leptelėjo vienas – kad lyg ir vienodai visur parduot, bet jei nežinosi detalių, tai gali prarasti porą tūkstančių eurų lygioje vietoje.

Ateina laikas, kai parduodi mišką, bet tada ima ir paaiškėja, kad jį parduodamas, koją gali išsisukti. Taigi, reikia būti atsargiam.

Reikalas paprastas – visur dabar miškų supirkimas vyksta per interneto puslapius, tik vieni padaryti kaip skelbimų puslapiai, o kiti – kaip aukcionų puslapiai. Užeina žmogus į kokį nors puslapį, tipo “UAB Lapių šeimos Miškinis Aukcionas”, o ten – tipo viskas nemokamai, labą dieną, susisieksim, taip toliau, tik visa lapių šeimynėlė gudri, laukia kol kažkas ateis.

Na, žmogus užeina, užsiregistruoja, parduoda ten savo mišką, gauna pinigus…

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on Facebook
Facebook
0Share on Google+
Google+
0Share on LinkedIn
Linkedin
Tweet about this on Twitter
Twitter

Lėtinis darbuotojų perdegimas

Karoši (Karoshi) japonai vadina tokį reiškinį, kai žmogus dirba dirba, kol numiršta darbo vietoje. Tiesiog dirba dirba ir numiršta vieną dieną. Nepasiekęs senatvės, o tiesiog vat taip – nuo persidirbimo, nuo perdegimo, nuo žudančio streso.

Kartais atrodo, kad perdegusį darbuotoją taip pat lengva pakeisti, kaip ir kokią lemputę. Deja, taip nėra. Jei darbuotojai perdega – reiškia, kad jūs prarandate daugiau pinigų, nei įsivaizduojate.

Tiesiogine karoši mirties priežastimi dažniausiai tampa infarktas arba insultas, kuriuos, savo ruožtu, sukelia visokie uždegiminiai procesai, o šiuos, savo ruožtu, sukelia badavimas (nes nėra kada netgi pavalgyti) ir stresas (dėl jo sutrikusi liaukų veikla ir kortizolio apykaita). Prie Karoši mirčių paskutiniu metu priskiriamos ir su darbu susijusios savižudybės.

Karoši atvejams būdinga, kad darbuotojai dirba labai daug, darbas būna keliantis stresą, negana to, būna paplitę kritiniai darbo režimai (kuriam laikui nenormaliai smarkiai padidėjęs darbo apkrovimas) bei itin ilgai trunkantys budėjimai, pvz., po 2,3 ar netgi daugiau pamainų. Žmonės apserga lėtinio perdegimo sindromu, tačiau nenustoja persidirbti ir toliau. Taigi, galų gale – ir numiršta.

Vakaruose mirtys darbo vietose yra daug retesnės, nei kur Japonijoj ar Pietų Korėjoje, tačiau lėtinis perdegimo sindromas irgi yra labai paplitęs. Ir jis kelia daug bėdų. Ir tos bėdos būna didelės. Ir, deja, dažnai nepastebimos.

Pirmi perdegimo požymiai – žmonės ima daugiau sirgti visokiomis lyg ir nedidelėmis ligomis, jų darbo našumas smarkiai krenta, krenta pasitikėjimas savimi, neretai krenta ir jų pačių pajamos. Ir visa tai dar įvyksta kaip procesas, kuris lyg mirties spiralė, įtraukiantis darbuotoją ir darbdavį į spąstus.

Deja, skirtingai nuo daugelio kitų vadybos bėdų, darbuotojų perdegimas yra labai sunkiai pataisomas, nors pasekmes duoda labai blogas. Kai darbuotojų perdegimas pastebimas, neretai taisymui reikia juntamų išlaidų ir labai daug laiko.

Dar labiau pablogina situaciją, jei vadovai darbuotojų perdegimą neigia. Taip neretai būna vien dėl to, kad prasti vadovai bijo pripažinti problemas ir galvoja, kad geras vadovavimas – tai ne problemas spręsti, o problemų neturėti. Geri vadovai problemų turi ir jas sprendžia. Bet tokių vadovų būna ne visur.

Kuo anksčiau pastebėsite lėtinį stresą ir beprasidedantį darbuotojų perdegimą, tuo lengviau ir pigiau jį galėsite pataisyti. Netaisomas perdegimas tik sunkėja. Tai vienas iš procesų, kurie niekada nepasitaiso savaime.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on Facebook
Facebook
0Share on Google+
Google+
0Share on LinkedIn
Linkedin
Tweet about this on Twitter
Twitter

Vergovė, žaidimų teorija ir normatyvai

Neseniai vienoje diskusijoje supratau, kad kai kurie dalykai, kurie dirbantiems vadyboje atrodo tiesiog savaime aiškūs, kitiems visiškai nesuprantami. Normatyvų žala – vienas iš tokių atvejų. Man ar kolegoms žodis „normatyvas“ skamba panašiai, kaip gydytojui skamba „urinoterapija“, bet štai kažkam kitam ir urinoterapija, ir normatyvai gali atrodyti visia geru, naudingu dalyku, padedančiu nuo kokių nors ligų.

Kai kas nors naudoja normatyvus, tai sako, kad didelis, kietas ir panašiai. O pasižiūrėjus į realybę, pasimato, kad įvedus normatyvus, grafikas žemyn nuėjo ir jau netgi ne kabo, o išvis nupuvo ir nukrito.

Normatyvų žalą kadaise atskleidė dar Adam Smith, kalbėdamas apie vergovės neefektyvumą. Adam Smith buvo tas pats XVIII amžiaus ekonomistas, kuris buvo ir pirmu ekonomistu pasaulyje bendrai, padėjusiu visus pagrindus šitam mokslui. Adam Smith įtaka buvo tokia didelė, kad visa pasaulio ekonomika dabar jau gali būti skirstoma į du periodus: iki Adam Smith ir po jo. Iki jo buvo pilna žmonių, kurie galvojo, kad vergovė ar baudžiava gali būti kaip nors efektyvi. O po jo visi pamatė, kad ilgainiui visada laimi tie, kas turi laisvą rinką, laisvus žmones ir laisvą ekonomiką. Pasaulis tada link to ir pasuko – ilgainiui visur laisvoji rinka ir ėmė dominuoti.

Taigi, vienas iš esminių dalykų, ką įvardino Adam Smith, buvo vergovės neefektyvumas. Ši sistema, jo teigimu, buvo pati neefektyviausia iš visų, kokios tik gali egzistuoti. O priežastis buvo labai paprasta: vergas visada suinteresuotas dirbti tiktai kuo mažiau ir prasčiau, nes jis negali spręsti, ką ir kiek jam dirbti. Jis tik gali būti vergu. Taigi, vergas visada ir mažina savo darbo kiekį, bet kokiais įmanomais būdais. Atitinkamai, vergovėje darbo našumas būna kraštutinai žemas.

Sudėtingiausias dalykas su vergove yra toks: jei esame vergvaldžiais, mums visus vergus reikia valdyti. Jie negali spręsti už save, todėl mes viską turime už juos nuspręsti. Pasakyti, ką, kur, kiek jie turi dirbti. Ir tada dar priversti juos dirbti. O vergai to darbo vis bandys išvengti, todėl vergvaldys vis kažkaip turės tuos vergus pergudrauti.

Iš to seka, kad vergovė nėra vien tik šiaip kažkoks žmonių laisvės atėmimas – išvystyta vergovė yra dar ir gana kompleksiška vadybos metodologija, kuri yra katastrofiškai žemo efektyvumo, bet kartu pakankamai sudėtinga. Ta vadybos metodologija paprastai vadinama tiesiog normatyvais arba normatyvine sistema. Jos esmė – viskam sukurti normas – kiek darbų žmogus turi padaryti per dieną, kiek vienas darbas turi užimti laiko ir taip toliau.

Iš esmės vergovinė darbo sistema buvo ir baudžiava – ilgiausiai ją išlaikiusi Rusijos imperija tapo Europos subine – ekonomika atsiliko nuo pasaulio tiek, kad tai valstybei teliko žlugti. Paskui vergovinę sistemą dar pabandė ir sovietai, vergovę diegę lageriuose. Kadangi lageriuose niekas nenorėdavo dirbti, tai visiems būdavo nustatomos išdirbio normos, o kas jų nepadarydavo – negaudavo valgyt. Dar didesnės, strateginės normos būdavo nustatomos ir ištisiems lageriams, kolchozams ar gamykloms. Tai vadinosi metiniai ir penkmečių planai. Taip sakant, strateginiai normatyvai, neturintys nieko bendra su normaliu planavimu.

Kuo baigėsi SSRS – visi žinom. Į pabaigą SSRS gyventojas uždirbdavo apie 100 rublių per mėnesį. Juodojoje rinkoje už tuos pinigus toksai žmogus galėjo nusipirkti 5-10 dolerių. Štai ir viskas. Normatyvinė ekonomika visame gražume.

Kita vertus, klausimas apie vergovinę sistemą nėra toksai jau paprastas: daugelis SSRS gyvenusių galvoja, kad jie nevergavo. O daugelis gyvenančių laisvoje rinkoje, įsivaizduoja, kad jie vergauja kokiam nors darbdaviui. Vergovė išties nėra vien kokios nors grandinės – vergovinė santvarka visada būna gana kompleksiška. Vergoviškumo lygis visada gali būti nustatomas būtent pagal tai, kiek smarkiai valdyme naudojami normatyvai.

Šiandien straipsnis bus apie blogį. Ne apie tai, kaip daryti gerai (protingas planavimas, tikslai, į klientą subordinuoti rodikliai, paslaugų pateikiamumas, etc.), o apie tai, kas būna, kai būna taikoma bloga praktika. Ir apie tai, kokia viena iš blogiausių praktikų – valdymas pagal normatyvus.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on Facebook
Facebook
0Share on Google+
Google+
0Share on LinkedIn
Linkedin
Tweet about this on Twitter
Twitter

Uosialapis klevas – didžiausia Lietuvos piktžolė

Neretai, stebint diskusijas apie medžių ir parkų išsaugojimą, galima pamatyti tipinę istoriją: ateina koks nors žmogus į Facebook grupę ir įmeta nuotrauką su nupjautu uosialapiu klevu. Ir prirašo ką nors apie medžių genocidą ar dar kokias nors nesąmones. Paskui, aišku, eilinį kartą užverda ginčai apie tai, ar reikia tuos uosialapius saugoti.

Uosialapį klevą lengviausia atpažinti iš specifinių jo lapų. Kita vertus, net jei lapai ir nesimato, galima jį atpažinti iš kreivų šleivų kamienų. Paprastai kamienų būna kokie 3-5, išaugę skirtingais kampais, einantys palei žemę. Šitas medis išvis nesugeba augti kaip medis ar krūmas – jis auga kaip brūzgynas.

Deja, žmonės apie uosialapius (lot. Acer negundo) žino labai mažai. O žinoti verta – nes tai yra medis, kuris imituoja normalius medžius, bet išties tuos normalius medžius ir išnaikina. Augalų, kurie atlaikytų uosialapių įsiveržimą – beveik nėra. Gal nebent kokie nors sosnovskio barščiai greičiau auga ir labiau kitus augalus nustelbia, bet ilgainiui net ir tie nunyksta, susidūrę su uosialapiais.

Taip, jūs teisingai supratote – uosialapiai sugeba nustelbti netgi sosnovskio barštį. Kaip invazinė rūšis, uosialapiai klevai už tuos barščius yra agresyvesni ir labiau kenkiantys aplinkinėms augalų rūšims.

Nedaugelis susimąsto, kodėl nuo 2017 metų nereikia jokių leidimų uosialapių klevų kirtimui. Tai čia paskaitysite ir suprasite.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on Facebook
Facebook
0Share on Google+
Google+
0Share on LinkedIn
Linkedin
Tweet about this on Twitter
Twitter

Bangų fizikos pagrindai

Bangų fizika visada būna baisiai kebliai paaiškinamas ir suvokiamas reikalas, o jos formulės būna tokios, kad kai į jas pažiūri, tai paskui išvis dingsta noras kažką aiškintis. Man kartą taip ir dingo, visam laikui – kai mokiausi apie kažkokius bangolaidžius ir antenas, o viena iš tų bangolaidžių skaičiavimo formulių pasirodė besanti viso puslapio dydžio, keliasdešimt eilučių visokių integralų, diferencialų, sinusų, kosinusų, kažkokių kitų daiktų ir taip toliau. Na, žinote gal, kaip atrodo didelės formulės. Jei nežinote – tai maždaug kaip nesveikas mažesnių formulių kratinys, į kurį pasižiūrėjęs, nežinai net, nuo ko ten jį pradėti skaityti.

Kas bendro tarp greičiausio serijinio lėktuvo SR-71 ir gliserio? O ir išvis, kuo čia dėtos kažkokios bangos? Štai apie tą čia irgi pakalbėsime.

Tai vat aš tada nusprendžiau, kad tų banginių funkcijų nesiaiškinsiu, nes to jau man per daug. Kiti nusprendžia dar anksčiau – kai pamato pirmąsias funkcijas, aprašančias kokios nors sinusoidės sklidimą kokiu nors laidininku. Ir, aišku, teisingai daro, es nėra čia ko savo galvą užsikimšti matematikomis, kurių nesupranti. Tai vat taip ir lieka žmonės nesupratę nieko apie jokias bangas.

Apie tas bangas kartais nesupranta net ir kai kurie visai rimtose mokslo įstaigose dirbantys žmonės – pvz., man kartą teko matyti kažkokio JAV universiteto puslapį, kuriame veikėjai aiškino, jog mikrobangėse krosnelėse maistas kaitinamas, naudojant dielektrinį kaitinimą, o patį tą dielektrinį kaitinimą dar aiškino kvantiniu vandens molekulių rezonansu. Tai buvo geras KPŠ, nes išties nei dielektrinis kaitinimas su tuo susijęs (dielektrinis kaitinimas yra paremtas dielektriko deformavimu elektriniame lauke ir dėl to išsiskriančia šiluma), nei ten kokie nors kvantiniai reikalai kažkuo dėti (tą irgi labai lengva patikrinti – distiliatas kaista prastai, o druskų tirpalai – tiesiog puikiai).

Akivaizdžiai kai kurių bangų teorijos reikalų netgi ir profeosriai kartais nesupranta, nes visa tai atrodo per baisiai. Kai kurie būna, kad pasižiūri į formules, išsigąsta, o tada eina ieškoti kokių nors kitų paaiškinimų, nes nuo tų formulių juos ištinka sinusoidinė galvos smegenų trauma. Vienas panašus fizikas po tokios traumos ėmė pasakoti apie tai, kaip radijo imtuvai paveikia žmonių DNR, o paskui kalbėti, jog ateiviai transliuoja į jo galvą balsus, o tada dar ėmė rašinėti į visokius laikraščius apie tai. Spėju, kad būtent dėl formulių sudėtingumo jam taip stogas nučiuožė. Na, bet aš čia nukrypau, atleiskit.

Bet čia aš visgi paaiškinsiu šiandien kai ką be formulių – taip, kad būtų aišku netgi kai nenori galvoti apie jokias ten sinusoides. Paveiksliukus pasižiūrėsit ir pamatysit, kaip tai veikia ir ką išvis reikia žinoti. Tiesiog tokių bazinių reikalų.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on Facebook
Facebook
0Share on Google+
Google+
0Share on LinkedIn
Linkedin
Tweet about this on Twitter
Twitter