Jei miesto transportas būtų kabokais

Yra tokia Bananaliandija, kurios sostinė – kažkoks maždaug pusmilijonį gyventojų turintis miestas Vileika. Viską tenai valdo tokia partija “Da!” (išvertus iš bananų kalbos tai reikštų “atkatas”), valdanti per Vykdomąjį Komitetą – tokią partinę įstaigą, kurios funkcijos panašios į miesto savivaldybės.

Bananaliandija yra graži šalis, Šiaurės Korėjos kolonija, valdoma pagal Kim ir Seno išvystyto socializmo principus, savo didumu primenanti Lietuvą, o jų sostinė Vileika – irgi didumo kaip Vilnius. Taigi, visai verta iš jų pasimokyti, kaip ką daryti ir kaip ko nedaryti.

Štai toje Bananaliandijos sostinėje Vileikoje, kuri yra visiškas partijos “Da!” forpostas, yra daug viešojo maitinimo įstaigų bei šiaip parduotuvių. Itin garsėja tenai keli konkuruojantys kabokų tinklai, kurie vadinasi “Troleibusas”, “Autobusas”, “Mikrobusas”, “Taksi” ir “Nuosava”.

Palikimas iš sovietmečio – UAB “Vileikos viešasis maitinimas”

“Troleibusas” ir “Autobusas” buvo maitinimo tinklai, panašūs į sovietmečio obščepytines valgyklas: šėrė visus gleivėtais makaronais ir išskydusiais koldūnais iš atliekų. Tiesą sakant, jie ne tik panašūs – dar sovietmečiu buvo didelėmis įmonėmis, o nuo to laiko šitaip ir dirbo, gal tik įrangą kiek atsinaujinę. Aptarnavimas čia visad buvo tragiškas, maistas panašus į atmatų viedro turinį ir išvis viskas taip siaubinga, kad niekas negalėdavo suprasti, kodėl tai išvis gali egzistuoti. Todėl ir lankytojai tenai nemėgdavo lankytis, nebent pinigų visai nėra, o pavalgyti daugiau irgi nėra kur. Vieninteliai, kas šiomis valgyklomis džiaugdavosi – tai bomžai, mielai ten atnešantys savo kvapus.

Šiukšlių konteineriai

Vykdomasis komitetas ir naujas, ekologiškų konteinerių, varomų suslėgtais bezdalais, meniu - viskas Vileikos gyventojų gerovei, pradžiugins ir miesto svečius.

Kažkada UAB “Troleibusas” padarė didelę klaidą: susigalvojo gerinti veiklą, patys rinktis tiekėjus ir troleibusus gamint. Partijos “Da!” vadovai viešai nutylėjo, tačiau išvadas pasidarė. Čia gi akivaizdu, kad jei patys ims gaminti ir rinktis, tai nutrūks atkatinė grandinė, kai visokie pardavėjai tą partiją prieš rinkimus pinigais paremia. Todėl UAB “Troleibusas” buvo prijungta prie UAB “Autobusas”, o paskui paskelbta, kad ir išvis tas buvęs UAB “Troleibusas” tinklas bus panaikintas.

Taigi, dabar “Troleibusas” ir “Autobusas” sudaro vieną korporaciją “Vileikos viešasis maitinimas”, kuri jau seniai prasiskolinusi visiems tiek, kad jau keletą metų kabo ant bankroto ribos. Vienintelė priežastis, dėl kurios šita korporacija vis dar egzistuoja – tai kažkokie seni neaiškios kilmės posovietiniai ryšiai su miesto partijos “Da!” Vykdomuoju Komitetu, kurio patalpas šitos įmonės gauna už dyką. Ir dar už dyką gauna virtuvinę įrangą, baldus bei netgi dalį maisto produktų.

Neseniai šita įmonė sugalvojo pakeisti apmokėjimą, kad jis geriau atitiktų socialistinius Kim ir Seno principus, teigiančius, kad kiekvienas turi būti nudrožtas pagal išgales, o visi gauti pagal galimybes: anksčiau žmonės turėdavo pirktis kažkokius talonus, pagal kuriuos gaudavo porciją šlykščių makaronų ar kitų vimdalų. Dabar gi žmonės privalo įsigyti kažkokias abonento korteles, o jomis apmokėti laiką, praleistą vimdykloje valgykloje. Kadangi viskas dirba taip prastai, kad lankytojai nuolat stovi eilėse, tai kaina visiems tik padidėjo. Ir žmonės supranta, kad dabar, kuo blogiau dirba tos valgyklos, tuo jie daugiau turi sumokėti. O jei kartais eilė užsitęsė, tai tave visada laiku nubaus prižiūrintis kontrolierius.

Nepaisant tokių nesąmonių, partijos “Da!” vadovaujamas Vykdomasis Komitetas paskelbė, kad atpigino UAB “Vileikos viešasis maitinimas” kainas, nes dabar kiekvienas gali suvalgyti daugiau šlykščių makaronų už dyką, jei kartą atstovėjęs eilėje, dar turės pinigų abonento kortelėje tam, kad dar kartą eilę atstovėtų.

Klaiki UAB “Vileikos viešasis maitinimas” būsena ne šiaip sau atsirado: vadovybė yra irgi iš sovietmečio, apie normalų valdymą žinanti maždaug tiek, kiek kiaulė apie debesis. O ir šiaip, supratimas pas juos keistokas, kaip iš sovietmečio, tad kažkur ten dugnas kiauras: nors abi įmonės turi patalpas idealiose vietose, nors gauna iš Vykdomojo Komiteto krūvas gėrybių, viskas eina velniop ir kažkodėl vieni nuostoliai tik.

(continue reading…)


Vienos trečiosios dėsnis

Aš jums čia papasakosiu šį bei tą labai paprasto, bet sunkiai suvokiamo apie kai kokius projektų valdymo niuansus, nes visi žino, kad stebuklų nebūna. Ypač projektų valdyme, kur būna tik katastrofos. Bet gal pirmiausiai apie realybę. Žodžiu, yra toksai vadybinis dviejų trečiųjų dėsnis, plačiausiai žinomas iš vieno puikaus ir seno žydiško anekdoto.

Ateina klientas pas geriausią miesto siuvėją:
- Norėčiau pas jus užsisakyti kostiumą, nes visi sako, kad jūs ir greitai mokate siūti, ir pigiai, ir kokybiškai…
- Žinoma, kad taip. Galiu ir greitai, ir pigiai, ir kokybiškai. Kuriuos du iš šitų trijų norų renkatės?

Išties tai yra tiesiog projektų valdymo reikalavimai – “on time, on budget, on scope” arba OTOBOS, tik kitaip išreikštas: ar laiku, ar už priimtiną (sutartą) kainą ir ar viskas bus suteikta taip, kaip klientas nori. Protingi ir sąmoningi kriterijai, tiesa?

Deja, labai jau dažnai, o tiksliau, praktiškai visada būna taip, kad bedarant bet kokį projektą, tenka rinktis, kurį reikalavimą paaukoti vardan kitų. T.y., kurį trečdalį atmesti. Priežasčių labai daug, pradedant kliento durnumu (kai tikimasi pirkti mersedesą už zapuko kainą, nes tipo esą zapukas juk mašina, o mersas irgi mašina, tai kainuoti turi vienodai) ir baigiant labai paplitusiu įvairių pardavėjų įpročiu klientams žadėti aukso kalnus, kad tik jie pirktų, o ar vykdytojai sugebės tai padaryti – visiškai nesvarbu.

Balerina tėškėsi, nes nesuvaldė savo šokio

Su patirtimi projektų vadovai įsisamonina vieną dalyką: nėra tokio projekto, kuris negalėtų baigtis bloguoju. Ir skirtingai nei kokiam balete, išsitėškusiam projektų vadovui publika neplos.

Aišku, neretai įmanoma suvaldyti šitus reikalus, nes dažniausiai pardavėjui galima įkalti į galvą, o klientui išaiškinti, kad tas dviejų trečiųjų dėsnis yra visai ne anekdotinis. Galima suvaldyti tai ir kitaip, užtikrinant visokius reikalavimus, įvedant kainos paskaičiavimo metodikas ir panašiai. Daugelis projektų vadovų bando visaip gudriai balansuoti ir kažkaip įvykdyti viską, dėl to prikuria ir visokių metodologijų. Bet tai veikia ne visada.

Su programine įranga, deja, suvaldyti projektų dažniausiai nepavyksta (juk ne veltui IT laikoma bene sunkiausiai suvaldoma veiklos rūšimi). Kur tik atsiranda projektai, susiję su tikslingai klientui kuriamais programinės įrangos sprendimais, kažkodėl labai jau dažnai vietoje dviejų trečiųjų ima veikti vienos trečiosios dėsnis*. Nelaimingam klientui lieka tik tokie variantai:

  • Gauti programinę įrangą, kuri daro daugmaž tai, ką reikia, bet projektas užtrunka krūvą metų ir ne tik nepavyksta jo sutrumpinti, bet terminai persikeldinėja krūvą kartų, o viskas ima veikti tik nuo trečios versijos**, o negana to, dar ir atsieina krūvą tiesioginių ar netiesioginių išlaidų, kurios paaiškėja besančios dešimtis kartų didesnėmis, nei tikėtasi.
  • Gauti programinę įrangą laiku, bet ji būna visiškai neadekvati, daro tai ko nereikia, nedaro to, ko reikia ir negana to, kainuoja baisius pinigus. Kitaip tariant, beperkant klientui atrodo, kad jis gaus kažką naudingo, o nusipirkus paaiškėja, kad arba tas daiktas daro visai ką kitą, arba išvis neaišku, ką jis išvis daro.
  • Gauti programinę įrangą pigiai, bet ji visvien atsiranda pavėluotai ir būna neadekvati: tiekimo terminai vėluoja neįsivaizduojamai, tiekėjas kažkodėl tempia gumą, per kelias dienas turėję įvykti dalykai tęsiasi kažkiek savaičių, paskui ir mėnesių, o galų gale netgi metų, o galutinis rezultatas – artimas nuliui, nes galų gale tasai daiktas pasirodo besąs niekam netinkamu.

Būdinga, kad visi tokie vienos trečiosios atvejai labai paplitę. Dargi tiek smarkiai, kad apie dviejų trečiųjų atvejus išgirsti pasitaiko pakankamai retai, kad jie atrodytų lyg neįtikėtina sėkmė, l visi šitie tragiški vienos trečiosios atvejai atrodo kaip kažkas visai normalaus. Bet jei pasižiūri į tai, kaip viskas vyksta realybėje, pasidaro aišku, kad kažko kito tikėtis dažniausiai net ir nevertėtų. Nebent išmoksite daryti stebuklus.

(continue reading…)


Rokiškis Rabinovičius Marse

Aš nesuprantu, kodėl čia dabar visi kalba kaip apie sensaciją, kad kažkokia žurnalistinė agentūra NASA mane nufotografavo Marse? Taigi maža, kur  mane gali kas nors nufotografuoti. Jau išvis čia, pagalvokit patys: nei pailsėt nuvažiuot kažkur, nei su reikalais kokiais – visi lenda ir fotografuoja. Ir paskui rodo visiems nuotraukas, lyg čia būtų baisus fenomenas mane pamatyt.

Rokiškis Rabinovičius nufotografuotas Marse

Na ir kur čia sensacija, jūs ką, manęs nuotraukų nematę?

Trumpai tariant, aš nesuprantu, ko čia visi taip kalba. Matyt, jau pradeda mane garbinti. Greitai jau būsiu Visatos Valdovas ir žmonės tai supranta.


Sveikinkite mane šiandien

Dabar mane sveikinkite su pasauline Manęs diena ir švente. Neškite man dovanas ir pinigus. Nes aš esu jūsų mylimas, branginamas ir jūs be manęs negalit gyvent.

Žiurkėnas Rokiškis su tortu švenčia gimtadienį

Šitas tortas yra mano. Su niekuo nesidalinsiu, nes jis ir taip mažas. O aš visas baltas ir pūkuotas, ne kaip jūs visi.

O dar, kad visiems būtų labai džiugu šita ypatinga manęs proga, tai aš rengiu jums visuotinę amnestiją ir atbaninimą.

Ai, ir dar tortus irgi neškite man. Su pinigais.

 


Pabiros apie sovietmečio katastrofas Lietuvoje

Su sąlyga, kad jums patiko apie sovietmečio katastrofas, čia jums tiesiog duosiu pabirų apie Lietuvoje buvusias ir paprašysiu jūsų pagalbos, kad kas žinote, pasidalintumėte apie nepaminėtas čia blogo komentaruose su manimi ir kitais. O kas nežinote – paklausinėtumėte pažįstamų ir man patys parašytumėte, kokios buvo ryškesnės sovietmečio katastrofos, avarijos ir panašūs dalykai Lietuvoje.

Suprantate, kaip gaunasi: pabandžiau aš pakapstyti apie įvykius visokius, o beveik nieko rasti apie tai neįmanoma – informacija slepiama buvo pakankamai gerai, kad jos beveik neliktų. Na, taip, Jonavos “Azotas” ar koks “Globe Asimi” – tai yra. Kažkas dar ir Žaslių traukinio avariją prisimena ar kokį pontoninio tilto Vilniuje griuvimą. Bet kiek tų katastrofų niekur nefiksuota, nes  visur amžinai viskas buvo tiktai gerai ir laiminga socialistinė tarybų Lietuvos darbo liaudis kovojo už šviesų komunistinį rytojų?

LTSR dvasingi pasiekimai, tarybinė liaudis čia viską sukūrė, brangi ir laiminga tarybų Lietuva, svarbu tik kad visur plakatų visokių būtų kuo daugiau belenkokių.

Kaip pavyzdys: apie 1950-1970 buvo komplektas avarijų su krūvomis aukų, kur suduždavo ir sukiužę užsidegdavo autobusai KAG: kėbulas neatlaikydavo, o kai viskas buvo iš medžio, o dar kai ir benzinas išsiliedavo – tik blykst ir dega aukos. Buvo viena ar kelios avarijos, per kurias sudegė kelios dešimtys žmonių. Tačiau pabandžius paieškoti ko nors internetuose – riebi špyga apie tai.

Aišku, turiu visgi pripažinti vieną dalyką: lyginant su SSRS mastais, Lietuva gyveno nepaprastai saugiai ir gerai. Tos superkatastrofos, kurios buvo klaikios mums, kai kuriose sovietinės imperijos vietose atrodytų kaip kažkokie vidutinio ar netgi smulkaus masto įvykiai. Bet mums jie buvo pakankamai dideli, kad prisiminti vertėtų.

Bet nesivelsiu čia dabar į nuokrypius, tad geriau šiaip pavardinsiu vietinių pavyzdžių pamečiui – labai tikiuosi, kad mane papildysite. Manau, kažkam vėliau tai pravers: bent jau pradžiai už kažko užsikabint bus galima. Kita vertus, kadangi esu blogas ir negeras, tai aš jums nuorodų jokių neduosiu, bet jei ieškosite – maždaug pusė informacijos randama tiktai kvadratinėmis raidėmis.

Turėkite omeny, kad nukentėjusių žmonių skaičius šiame sąraše gali būti pakankamai klaidingas: duomenys būdavo nukarpomi ir mažinami visais įmanomais būdais, kad tik atrodytų ne taip baisiai, taigi, neretu atveju nukentėjusių skaičiai gali būti ir daug (gal net 10 kartų) didesni. Skaičių iškraipymai ir šiaip slaptumas irgi varijuoja – pvz., nuo Perestrojkos ir Glasnost pradžios informacijos staigiai daugėja, o skaičiai ima artėti prie realių. Kiek geresnė situacija ir prie Chruščiovo. Vėlyvojo brežnevizmo periodas – slaptumas pakankamai aukštas, o duomenų patikimumas – gal netgi maženis, nei stalininių.

Duomenys apie katastrofas labiau išlikę iš vėlyvojo sovietmečio, o apie senesnius laikus – tik fragmentiški faktai. Taigi, jei ką atsimenate daugiau – nepatingėkite į komentarus man parašyti. Mano paties šaltiniai dažnai buvo nepatikimi ir labai fragmentiški, tad jais pernelyg smarkiai remtis nepatariu, bet gal kažkam tiesiog kas nors padės užsikabinti ir išsiaiškinti truputį daugiau.

(continue reading…)


  • Rokiškis Rabinovičius

    Rokiškis Rabinovičius
  • Šį tinklapį gina BATGA-A

    Šį tinklapį gina BATGA-A
  • Kategorijos

  • Garbiausi mėnesio fleimeriai

  • Archyvai

    Kalendorius

    Birželio 2013
    P A T K P Š S
    « Geg    
     12
    3456789
    10111213141516
    17181920212223
    24252627282930
    Copyright © 2010 Rokiškis
    iDream theme by Templates Next | Powered by WordPress
    Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex