Kiaulė yra šiaip gyvulys. Gana protingas. Nors kai kurie kiaulių mylėtojai pasakoja, esą jos baisiai ten švarios, jos išties mėgsta purvą, nes jis apsaugo nuo visokių vabzdžių, o ir šiaip gal joms patinka. Ne, kiaulė nėra panaši į politikus. Aš neturiu priežasčių, dėl kurių šlykštėčiausi kiaulėmis.

Metų pradžia. Politika. Seimas.

Ponai ir ponios, aš senokai nerašiau, bet visgi dar rašysiu. Praeitų metų pabaigą sutikau labai, katastrofiškai nusivylęs politika ir kažkiek praradęs tikėjimą tuo, kad galima kažką pakeisti į gerą. Aš turiu omeny tą liūdnai nuskambėjusį įstatymų pakeitimą, pagal kurį Seimo nariai galėtų užbylinėti visus, kas tik ką nors apie juos pasakys kažką, kas jiems nepatiks. Nepriklausomai nuo to, kiek ten kažkas atitinka tikrovę ar neatitinka – Civilinis kodeksas leidžia tempti į teismą bet ką, o įrodinėti nekaltumą turi tas, kas yra kaltinamas (čia nekaltumo prezumpcija neveikia).

Kiaulė yra šiaip gyvulys. Gana protingas. Nors kai kurie kiaulių mylėtojai pasakoja, esą jos baisiai ten švarios, jos išties mėgsta purvą, nes jis apsaugo nuo visokių vabzdžių, o ir šiaip gal joms patinka. Ne, kiaulė nėra panaši į politikus. Aš neturiu priežasčių, dėl kurių šlykštėčiausi kiaulėmis.

Kiaulė yra šiaip gyvulys. Gana protingas. Nors kai kurie kiaulių mylėtojai pasakoja, esą jos baisiai ten švarios, jos išties mėgsta purvą, nes jis apsaugo nuo visokių vabzdžių, o ir šiaip gal joms patinka. Ne, kiaulė nėra panaši į politikus. Aš neturiu priežasčių, dėl kurių šlykštėčiausi kiaulėmis.

Taigi, pasižiūri į tokį balsavimą, kur vienbalsiai subalsuota už tokį pakeitimą, kur visos partijos pabalsuoja taip vieningai, kaip niekad – ir pasidaro šlykštu. Paskui prasideda politikų teisinimaisi – „nemačiau, balsavau nežiūrėdamas“ arba „o manęs ten nebuvo, aš čia niekuo dėtas“. Ir didelė dalis taip besiteisinusių politikų paskui vengia netgi pasirašyti kreipimąsi į Prezientę, kad šis įstatymo pakeitimas būtų vetuotas. „Aš niekuo dėtas, manęs nebuvo, bet nepasirašysiu“.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter
Aš toks nuostabus ir ružavas tiesiog, nes aš esu Rokiškis Rabinovičius.

Kalėdos atėjo, neškite man pinigus

Ponai ir ponios brangūs menki žmogūkščiai. Aš atėjau į jūsų širdis kaip kalėdinė dvasia, Kūčių vakaro šilumos skleidėjas ir jūsų laimės šaltinis. Neškite man pinigus, nes aš toksai nuostabus. Ir nesiteisinkite, kad pirkote dovanas man. Ir visvien neškite pinigus.

Aš toks nuostabus ir ružavas tiesiog, nes aš esu Rokiškis Rabinovičius.

Aš toks nuostabus ir ružavas tiesiog, nes aš esu Rokiškis Rabinovičius.

Niekada dar nebuvo tokios šventinės dienos Lietuvoje ir visoje Žemės planetoje, nes kasmet pasaulis gražėja dėka manęs. Padėkokite man už tas dovanas kurias per šias Kalėdas gausite. O kas dovanų negausite – tai žinokite, kad elgėtės nepakankamai gerai. Aš kaip Kalėdų Senelis, žinau jūsų visas nuodėmes. Nepasislėpsite nuo mano budrios akies ir nenuslėpsite nieko.

Svarbiausia gi – neškite man pinigus ir laimė jums nusišypsos. O šiaip tai, jei kiek rimčiau, tai linkiu jums šilumos ir džiaugsmo, kad būtų gera ir ramu, kad tiesiog būtų laimė :) Gerų jums švenčių, ponai ir ponios :)

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter
Kaip čia matote, Rokiškis Rabinovičius yra demonas toksai su sparnais, kuriam jūs pinigus atiduodate. Viršuje yra Geležinės Lapės knygos atvartas, kur genialioms mintims užrašyti. O apačioje - Didžioji iliustruota Geležinės Lapės knyga. Abi yra tobulos.

Geriausia dovana Kalėdoms – Geležinės Lapės knyga

Ponai ir ponios, aš dabar jums duosiu tokios begėdiškos reklamos, kad jums nulinks ausys ir jūs pasakysit, kad geresnės reklamos negali būti. Ir visa tai ne dėl to, kad aš mokėčiau reklamuoti ką nors. Tiesiog kai reklamuoji dalyką, kuris yra visiškai geriausias, tobulas ir absoliutus, tai ta reklama savaime gaunasi geriausia. Čia panašiai kaip reklamuoti aukso gabalą, kurį siūlo už dyką – net reklamos nereikia. Pakanka pasakyti ir viskas.

Geležinės Lapės knyga genialioms mintims užrašyti - apačioje. O viršuje - Didžioji iliustruota Geležinės Lapės patarimų knyga. Abidvi yra tokios tobulos, kad jas reikia pirkti kartu. Kaip matote iš nuotraukos, knygose esu aš. Tiksliau, manęs dvasia. Viskas spalvota, o iliustracijos žiūro jums į veidus. Ir ėda jūsų smegenis. Jūs to nepamiršite. Jums to reikia.

Geležinės Lapės knyga genialioms mintims užrašyti – apačioje. O viršuje – Didžioji iliustruota Geležinės Lapės patarimų knyga. Abidvi yra tokios tobulos, kad jas reikia pirkti kartu. Kaip matote iš nuotraukos, knygose esu aš. Tiksliau, manęs dvasia. Viskas spalvota, o iliustracijos žiūro jums į veidus. Ir ėda jūsų smegenis. Jūs to nepamiršite. Jums to reikia.

Jūs neįsivaizduojate, kaip yra svarbu turėti Geležinės Lapės knygas, nes jūsų jų dar neturite. Jūs suprasite, kaip tai svarbu tik po to, kai jas nusipirksite. Nes dabar jau yra paprastas klausimas: arba tu esi neapsišvietęs Sniego Senis, nežinantis kas yra Feisbukas, arba tu turi privalomai turėti Geležinės Lapės knygas. Jas kiekvienas turintis Feisbuką turi lygiai taip pat, kaip kiekvienas, kas nuvažiuoja į Trakus, suvalgo kibiną. Tai yra esmė ir dėsnis. Geležinė Lapė yra tokia.

Kaip čia matote, Rokiškis Rabinovičius yra demonas toksai su sparnais, kuriam jūs pinigus atiduodate. Viršuje yra Geležinės Lapės knygos atvartas, kur genialioms mintims užrašyti. O apačioje - Didžioji iliustruota Geležinės Lapės knyga. Abi yra tobulos.

Kaip čia matote, Rokiškis Rabinovičius yra demonas toksai su sparnais, kuriam jūs pinigus atiduodate. Viršuje yra Geležinės Lapės knygos atvartas, kur genialioms mintims užrašyti. O apačioje – Didžioji iliustruota Geležinės Lapės knyga. Abi yra tobulos.

Ponai ir ponios, iliustravo tai ponia Herta Matulionytė-Burbienė, kuri yra tobula. Ji padaro pasaulį spalvotu ir puikiu. Ir moka išreikšti Geležinę Lapę taip, kaip daugiau niekas neišreiškė. Todėl jūs pamatysite viską tobulai.

Ponai ir ponios, jei norite padaryti kam nors Kalėdų prezentą, kuris yra neatremiamas ir tobulas – tai yra Geležinės Lapės knygos. Abidvi. Jos yra toksai nesuvokiamai tobulas dalykas, kad bet kas, jas gavęs, turės geriausias knygas, kokias tik yra turėjęs.

Tai yra panašiai, kaip turėti knygą, parašytą David Bowie, tik dar geriau – įsivaizduokite, kad jūs jį dar ir pažįstate ir jis vis dar gyvas – patsai David Bowie. Tai štai šitaip gerai yra turėti Geležinės Lapės knygas, netgi dar geriau.

Tai taip gerai, kaip atnešti grynuosius Rokiškiui Rabinovičiui ir tada jis juos paima ir įsideda į kišenę. Štai kaip tai yra gerai. Tai yra tiesiog nuostabu. Tai yra taip, kada gali pasakyti – „gyvenimas pavyko“.

Ponai ir ponios, visuose knygynuose. Tobula visiems. Tobula kaip pasaulis be Putino. Tobula kaip Aš. Gal netgi truputį geriau.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter
Alkoholizmas yra klaikus dalykas. Ir dar baisiau yra tai, kad kai žmonės girti, tai jie net nesupranta, kaip blogai su jais. Kita vertus, būna ir tokių, kurie blaivi pridaro tiek blogio, kad geriau jau jie gertų.

Valstybinis alkoholio monopolis: priežastys ir pasekmės

Ponai ir ponios, aš čia neminėsiu nei Konstitucijos, kurios 46 straipsnis draudžia monopolius, nei laisvos prekybos sutarčių, ar sutarčių dėl stojimo į Europos Sąjungą, kuriomis irgi draudžiami prekybos ribojimai. Tie dalykai yra atskiras reikalas.

Alkoholizmas yra klaikus dalykas. Ir dar baisiau yra tai, kad kai žmonės girti, tai jie net nesupranta, kaip blogai su jais. Kita vertus, būna ir tokių, kurie blaivi pridaro tiek blogio, kad geriau jau jie gertų.

Alkoholizmas yra klaikus dalykas. Ir dar baisiau yra tai, kad kai žmonės girti, tai jie net nesupranta, kaip blogai su jais. Kita vertus, būna ir tokių, kurie blaivi pridaro tiek blogio, kad geriau jau jie gertų.

Atskiras reikalas yra ir tai, kiek Lietuvoje išplitęs alkoholizmas – kai kartą paskelbiau tokį alkoholizmo testą, tai daugelis pasipiktino, kad taip negali būti, kad jie jau alchašai (panašu, kad kai kurie, savęs nelaikantys alkoholikais, sau diagnozavo netgi trečią stadiją). Blogai visa tai, bet aš apie tai čia nekalbėsiu.

Aš net nekalbėsiu apie tai, kad valstybiniai monopoliai nėra alkoholizmo problemų sprendimas. Esminės priemonės yra daug paprastesnės ir veiksmingesnės, bet ne vienadienės – tai ir alkoholio reklamos draudimas, ir banalus alkoholio prekybos atskyrimas nuo visų kitų prekybos rūšių, ir žymiai griežtesnė atsakomybė už alkoholio pardavimą nepilnamečiams (o ne dar didesnis kontrolės galimybių mažinimas, atsirandantis per amžiaus ribojimų didinimus). Tokios priemonės išties veikia. Skirtingai nuo tiesioginių draudimų, kurie sukuria milžiniškus pogrindinius verslus.

Beje, aš netgi neminėsiu to, kad paskutinį dešimtmetį Lietuvoje alkoholio pardavimai vis krenta, o 2016 buvo užfiksuotos patys žemiausi pardavimai per paskutinius 10 metų. Per tuos 10 metų sipirtuotų vynelių pardavimai sumažėjo 50%, o stipriųjų gėrimų – 38%.

Aš tiesiog jums papasakosiu vieną niuansėlį, susijusį su valstybiniu alkoholio monopoliu, apie kurį Ramūno Karbauskio partija kažkodėl nekalba. Apie niuansėlį, kuriame gal būt slypi kažkokios priežastys ir kažkokios pasekmės.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter
Darbininkai buvo viena iš tų kastų, kurios buvo bejėgės, nieko negalinčios ir išnaudojamos. Žodžiais nuolat aukštinami, darbininkai tebuvo sistemos vergais. Privilegijas ir gerbūvį tegaudavo sovietinė nomenklatūra.

Sovietmetis: nelygybės dvasia

Seniai jau nerašiau apie sovietmetį. Kadaise berods jau minėjau, kad netgi pinigai anuomet buvo vieniems vienokie, o kitiems – kitokie. Nelygybė buvo visur, tokia totali, kad šiandien ją tiesiog sunku įsivaizduoti. Ir kartu per visus galus būdavo skelbiama apie kažkokią lygybę. Totaliai, visur. Tie, kurie buvo lygesni už kitus*, savo pagerintą lygumą, žinoma, slėpdavo. Tai mažiau su tuo susiduriantiems kartais išties susidarydavo įspūdis, kad gal ir nėra tų skirtumų tokių jau kardinaliai didelių.

Darbininkai buvo viena iš tų kastų, kurios buvo bejėgės, nieko negalinčios ir išnaudojamos. Žodžiais nuolat aukštinami, darbininkai tebuvo sistemos vergais. Privilegijas ir gerbūvį tegaudavo sovietinė nomenklatūra.

Darbininkai buvo viena iš tų kastų, kurios buvo bejėgės, nieko negalinčios ir išnaudojamos. Žodžiais nuolat aukštinami, darbininkai tebuvo sistemos vergais. Privilegijas ir gerbūvį tegaudavo sovietinė nomenklatūra.

Skirtumai buvo tokie, kad maža nepasirodytų. Visuomenė buvo tiesiog drastiškai padalinta į kelis sluoksnius, kuriems persimaišyti galimybės buvo gana ribotos. Švelniai tariant, gana ribotos. Čia šiais laikais atrodo, kad galima buvo viską, bet realiai buvo visiškai atvirkščiai: viską galėdavo tik nomenklatūros atžalos. Visi kiti – negalėdavo beveik nieko.

Kažkada aš gal parašysiu apie sovietines kastas – jų buvo gana daug, jų sistema buvo gana paini, tačiau jos buvo sąlyginai tvirtos, persidengusios šeimyniniais ryšiais ir pažintimis, o pereiti iš vienos į kitą didžiąja dalimi atvejų būdavo sunkiai įmanoma. Visgi šiandien duosiu tik bendrą apžvalgą apie tai, kokias gyvenimo galimybes turėdavo eilinis jaunas žmogus. Beje, čia aš pasakoju daugiau apie vyrų gyvenimą, nes moterys buvo su dar dvigubai mažiau teisių ir galimybių. Lyčių nelygybė ir seksizmas irgi buvo didžiuliai.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter