Bangų fizikos pagrindai

Bangų fizika visada būna baisiai kebliai paaiškinamas ir suvokiamas reikalas, o jos formulės būna tokios, kad kai į jas pažiūri, tai paskui išvis dingsta noras kažką aiškintis. Man kartą taip ir dingo, visam laikui – kai mokiausi apie kažkokius bangolaidžius ir antenas, o viena iš tų bangolaidžių skaičiavimo formulių pasirodė besanti viso puslapio dydžio, keliasdešimt eilučių visokių integralų, diferencialų, sinusų, kosinusų, kažkokių kitų daiktų ir taip toliau. Na, žinote gal, kaip atrodo didelės formulės. Jei nežinote – tai maždaug kaip nesveikas mažesnių formulių kratinys, į kurį pasižiūrėjęs, nežinai net, nuo ko ten jį pradėti skaityti.

Kas bendro tarp greičiausio serijinio lėktuvo SR-71 ir gliserio? O ir išvis, kuo čia dėtos kažkokios bangos? Štai apie tą čia irgi pakalbėsime.

Tai vat aš tada nusprendžiau, kad tų banginių funkcijų nesiaiškinsiu, nes to jau man per daug. Kiti nusprendžia dar anksčiau – kai pamato pirmąsias funkcijas, aprašančias kokios nors sinusoidės sklidimą kokiu nors laidininku. Ir, aišku, teisingai daro, es nėra čia ko savo galvą užsikimšti matematikomis, kurių nesupranti. Tai vat taip ir lieka žmonės nesupratę nieko apie jokias bangas.

Apie tas bangas kartais nesupranta net ir kai kurie visai rimtose mokslo įstaigose dirbantys žmonės – pvz., man kartą teko matyti kažkokio JAV universiteto puslapį, kuriame veikėjai aiškino, jog mikrobangėse krosnelėse maistas kaitinamas, naudojant dielektrinį kaitinimą, o patį tą dielektrinį kaitinimą dar aiškino kvantiniu vandens molekulių rezonansu. Tai buvo geras KPŠ, nes išties nei dielektrinis kaitinimas su tuo susijęs (dielektrinis kaitinimas yra paremtas dielektriko deformavimu elektriniame lauke ir dėl to išsiskriančia šiluma), nei ten kokie nors kvantiniai reikalai kažkuo dėti (tą irgi labai lengva patikrinti – distiliatas kaista prastai, o druskų tirpalai – tiesiog puikiai).

Akivaizdžiai kai kurių bangų teorijos reikalų netgi ir profeosriai kartais nesupranta, nes visa tai atrodo per baisiai. Kai kurie būna, kad pasižiūri į formules, išsigąsta, o tada eina ieškoti kokių nors kitų paaiškinimų, nes nuo tų formulių juos ištinka sinusoidinė galvos smegenų trauma. Vienas panašus fizikas po tokios traumos ėmė pasakoti apie tai, kaip radijo imtuvai paveikia žmonių DNR, o paskui kalbėti, jog ateiviai transliuoja į jo galvą balsus, o tada dar ėmė rašinėti į visokius laikraščius apie tai. Spėju, kad būtent dėl formulių sudėtingumo jam taip stogas nučiuožė. Na, bet aš čia nukrypau, atleiskit.

Bet čia aš visgi paaiškinsiu šiandien kai ką be formulių – taip, kad būtų aišku netgi kai nenori galvoti apie jokias ten sinusoides. Paveiksliukus pasižiūrėsit ir pamatysit, kaip tai veikia ir ką išvis reikia žinoti. Tiesiog tokių bazinių reikalų.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on Facebook
Facebook
0Share on Google+
Google+
0Share on LinkedIn
Linkedin
Tweet about this on Twitter
Twitter

Pasyvi agresija – kaip tik tai, kas žmones varo iš proto

Pasyvi agresija yra tokia paplitusi, taip visus užveikianti, kad atrodo, jog nėra ką net apie ją rašyti. Bet visgi yra čia apie ką rašyti, ir yra labai labai daug – nes pasyvi agresija yra labiausiai paplitusi neurotinio elgesio rūšis, ir negana to – dažniausiai gana prastai suprantama.

Žinote gi, pasyvi agresija netgi iš DSM (Diagnostic and Statistical Manual of Mental Disorders) ji buvo išmesta, kaip atskiras asmenybės sutrikimas (tiesa, TLK-11 berods vis dar yra – kaip negatyvistinis asmenybės sutrikimas) – mat pernelyg būdinga buvo ir daugumos kitų asmenybės sutrikimų atstovams. Galima tarti, kad pasyvi agresija daugelio psichiatrų ar psichoterapeutų jau suvokiama, tiesiog kaip bendrinis daugelio asmenybės sutrikimų ir neurozių požymis.

Jei galvojate, kad nesate pasyviai agresyvus, tai jau patariu susimąstyti. Ai, ir taip – čia paveiksliuke kaip tik pasyvios agresijos pavyzdys.

Kita vertus, iki šiol daugelis šiaip žmonių net nesuvokia, kas išvis yra ta pasyvi agresija – pvz., kai kurie įsivaizduoja, kad tai tiesiog šiaip kažkokia mažesnė agresija, kur tiesiogiai nesikoliojama ar nesimušama.

Išties nėra taip – pasyvi agresija gali pasiekti ir fizinio smurto lygį, bet kitais kartais gali atrodyti kaip tiesiog kažkoks nelabai malonus, dirginantis kažkieno „juokavimas“, ar netgi šiaip kažkoksai nelabai racionalus, problemas aplinkiniams keliantis elgesys.

Žinote tokius žmones, kurie vis maloniai šypsosi, visiški pozityvai, idealūs darbuotojai, bet kažkodėl vis ko nors nesuspėjantys, pavedantys reikaluose, ir dar tarpais į akis visokias šlykštynes kalbantys, ir dar tokias, kur netgi sunku kam nors paaiškinti, kas ten tokio nemalonaus? Taigi, čia apie tokius irgi pašnekėsime.

Lietuvoje, kur bendras psichikos sveikatos problemų lygis yra nesuvokiamai aukštas, suvokimas apie kai kuriuos neurotinio elgesio reikalus yra nesuvokiamai žemas. Bent jau kol kas. Ir tą reikia keisti – todėl aš ir rašau šitą straipsnį.

Taigi, šiandien ir pakalbėkime apie vieną tokį reiškinį – apie tą pasyvią agresiją. Kas ji yra, kaip ją atpažinti ir kaip nuo jos apsiginti (deja, pastarasis dalykas – ne toks jau paprastas).

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on Facebook
Facebook
0Share on Google+
Google+
0Share on LinkedIn
Linkedin
Tweet about this on Twitter
Twitter

Generiniai ir etiniai vaistai ne visada yra vienodi

Apie generinius ir etinius (firminius, originalių kūrėjų gaminamus) vaistus jau tiek ir tiek kalbų buvo, bet taip kažkaip ir neatsirado nieko, kas viską sudėstytų vienoje vietoje. Tai gal aš ir sudėstysiu – apie tai, kuo skiriasi generikai (įvairių gamintojų gaminami neoriginalūs vaistai) ir etikai (originalių, firminių gamintojų vaistai).

Marilyn Monroe jums galėtų patvirtinti, kad generikais apsinuodyti galima taip pat gerai, kaip ir originaliais, etiniais vaistais – ypač, sumaišius juos su alkoholiu ir vartojant keleriopai didesnėmis dozėmis, nei nurodyta. Deja, nepatvirtins ji – nes dėl tokio vartojimo nusinuodijo ir numirė. Todėl pasimokykim iš svetimų klaidų ir vaistus vartokime tiktai labai apgalvotai, atsakingai ir su gydytojų nurodymu.

Tingintiems skaityti – galiu išsyk viską suvesti į kelis punktus:

  • Dauguma atvejų generiniai ir etiniai veikia maždaug taip pat gerai. Išties skirtumų pastėbėti dažniausiai nesigauna. Ir jei imsim generalizuotai – tai Aurelijus Veryga iš esmės yra teisus, aiškindamas, kad generiniai nuo etinių nesiskiria. Dažniausiai.
  • Kai kuriais atvejais būna, kad atsiranda skirtumai, ir jie gali būti tikrai dideli. Nors etiniai vaistai dažniau būna geresni, bet kartais gali būti ir taip, kad geresni bus generikai. Priežasčių tam būna įvairių, bet dažniausiai tai susiję su papildomomis, menamai įtakos neturinčiomis medžiagomis.
  • Yra vietų, kur skirtumai tarp generinių ir etinių vaistų labai ryškūs – tai tose šalyse, kur kokybė nėra stipriai kontroliuojama. Tai reiškia, kad generiniai vaistai iš Baltarusijos gali būti tikrai daug blogesni. Bet ES ne šiaip sau neįveža vaistų iš Rusijos, Baltarusijos ar Indijos – tie vaistai tiesiog nepraeina kokybės kontrolės. Todėl jų čia pas mus ir nėra.
  • Neretai skirtumai tarp generinių ir etinių vaistų pasireiškia ne jų gydomąjame poveikyje, o pašaliniuose reiškiniuose, į kuriuos kai kurie medikai neatkreipia didelio dėmesio. Bet pačiam vaistų vartotojui skirtumas tarp to, ar jis vidury nakties atsibus vemdamas, ar kažko panašaus nepatirs – gali būti labai didelis.
  • Atskira problemų dalis – įvairūs alergenai, kurie būna specifiški, į juos reaguoja paskiri žmonės ir čia skirtumai gali būti labai dideli – vienas vaistas veikia kaip vaistas, o nuo kito gali kilti net ir anafilaktinis šokas. Tai priklauso ne nuo vaisto, o greičiau jau nuo jo vartotojo ypatybių.

Gerai, o jei dabar nepakako tiek sirtumų, tai pereikim prie detalesnių dalykų.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on Facebook
Facebook
0Share on Google+
Google+
0Share on LinkedIn
Linkedin
Tweet about this on Twitter
Twitter

12 dalykų, kurie yra aukštas lygis šiais laikais

Su draugais bekalbant, kilo tokia mintis man, kad šiais laikais visai ne tie dalykai yra lygis, kaip kad anksčiau. Anksčiau buvę narcisistiški lygio atributai praranda jau prasmę, nes tuos pat narcisistinius dalykus turi visi, tiesiog visi. Arba jei ir ne visi, tai kas antras – ir visai tai neįdomu niekam. Būti išskirtiniu – visada lygis, bet lygis būti išskirtiniu – tiktai tada, kai esi išskirtinis. Būti tiesiog madingu milijono žmonių klonu – tai niekada nėra lygis.

Aukštas lygis – tai tada, kai į tave kiti žiūri ir jaučiasi žiūrintys iš apačios į viršų, nes tu jiems esi lygis. Išties tai labai lengva pasiekti aukštą lygį, jei rūpiniesi savimi ir priimi kitus kokie jie yra. Aš pažįstu labai daug žmonių, kurie yra tikrai aukštas lygis.

Kadaise kažkokie neformalūs judėjimai bandydavo išsiskirti, protestuodami prieš ką nors, bandydami būti savimi, ieškodami ko nors naujo – taip rasdavosi bytnikai, hipiai, pankai, metalistai – bet paskui tai kažkaip ėmė smukti. Reiveriai jau netapo tokia ilgai gyvuojančia karta, emo, kurie ieškojo emocijų – išvis buvo užmiršti kaip nesusipratimas, o galų gale atsirado hipsteriai.

Kas yra hipsteris? Tai tiesiog kažkoks tipo hipis, bet be idėjos – tiesiog norintis atrodyti išskirtiniu, kitokiu. Todėl pasukantis nuo visokių konservatyvių ar įprastų apsirengimų link hipiškų, o paskutiniais metais – ir link metalistiškų, pankiškų ar dar kokių nors. Būdinga, kad iš viso to lieka tik imitacijos. Kaip pvz., kokia nors striukė, atrodanti lyg metalistiška, bet pasiūta iš plonytės dirbtinės odelės, kurią galima rankomis suplėšyt.

Na, jūs supratote – tai yra išskirtinumo imitavimas. Nes už to neslypi jokia prasmė, jokia priežastis. Daiktai dažniausiai tėra išskirtinumo imitavimas. Tu turi gerą daiktą? Tai čia daiktas išskirtinis, o ne tu.

Tikras išskirtinumas – tai toks, kuris turi priežastis, toks, kuris leidžia pats iš savęs kitiems pasakyti – „aš esu toks, ir aš sau galiu tai leisti“. Toks pasakymas savaime sako viską.

O kas bus tie išskirtinumai, kurie nėra savęs imitavimas? Aš nežinau tiksliai (būtų gerai, jeigu jūs papildytumėte), bet gal štai tokie:

  1. Nešioti akinius. Tai bene vienintelis, retas, senas ir kartu geras išskirtinumas, nes jis apie tai, kad gali sau ant veido užsikabint kažkokį daiktą, kuris atrodo taip kaip tu pats nori. Ir tas daiktas yra stiprybės įrodymas, nes jis pataiso tai, kas tūkstančius metų atrodė kaip nepataisoma silpnybė – prastas regėjimas. Dabartiniai akiniai būna visokie – ir brangesni, ir pigesni, įvairiausių formų – jei jūs seniai nebuvote akinių parduotuvėje – labai patariu nueiti. Ir netgi jei jūs niekada nebuvote akinių parduotuvėje – patariu nueiti. Japonai, beje, nešioja netgi akinius be dioptrijų – nes taip jaučiasi kieti. Ir jie akinius nešioja netgi kai nešioja korekcines linzes. Tiesiog akiniai visada yra lygis.
  2. Darytis kokybišką manikiūrą. Ir moterims, bet labiausiai – vyrams. Ne kažin kokį, nedidelį, minimalų, bet rūpestį nagais. Purvinos panagės iš tolo rodo, kad esi tiesiog purvinas paršas. Nagai, kurie tiesiog apkirpti, o paskui apdildinti dilde – rodo, kad gali rūpintis savimi, savo savijauta, išvaizda, o tai reiškia – kad moki rūpintis ir darbais, ir kitais žmonėmis. Labai smulki smulkmenėlė, kuri žinantiems labai daug ką pasako. Apie moterišką manikiūrą nei nekalbu – pagal jį apie moterį galima pasakyti daugiau, nei pagal drabužius. Darytis manikiūrą yra lygis.
  3. Turėti savo psichoterapeutą (ar psichoterapeutę). Absoliuti dauguma Lietuvos gyventojų sau negali to leisti – kad ir dėl to, kad tai banaliai per brangu. Ypač jei psichoterapeutas ne iš kokio nors KET, o iš kokios rimtesnės, giluminės psichoterapijos krypties. Pagal tą, beje, galima atskirti ir runkelius – žemo intelekto asmenims žodis „psichoterapija“ ar „psichologas“ asocijuojasi su durnynais, o psichologijos ir psichiatrijos jie išvis neskiria. Galima suprasti, kad tokie žmonės ne tik tūpi kaip vazonikai, bet ir šiaip nemalonūs, nes nesirūpina nei savo, nei aplinkinių emocine būkle. Žodžiu, turėti savo psichoterapeutą yra lygis.
  4. Daryti klaidas yra lygis. Kai darai klaidas – tai reiškia, kad jas pripažįsti, apie jas kalbi, iš jų mokaisi ir išmoksti kažko naujo. Tai reiškia mokymąsi. Kai mokaisi – tai reiškia, kad klaidų nekartoji antrą kartą, o tiesiog jas pripažįsti ir iš jų kažką išmoksti. Ir tada pats jautiesi geriau, ir kiti tave gerbia, ir žmonės tiesiog žavisi tavo darbu, o tavo darbas gaunasi geresnis, nei bet kieno kito. Norite gero pavyzdžio? Tai Andrius Baranauskas, Tele2 atstovas spaudai, kuris kalba apie savo ir savo įmonės klaidas, o to rezultatas – įmonė auga taip, kaip niekas kitas. Svarbu tik suprasti, kad daryti klaidas – tai reiškia, ir jų pripažinimą, ir mokymąsi. Kai kartoji tas pat nesąmones – tai jau ne klaidų darymas, o durnumas, nes durniai nesimoko. Žodžiu, būkit kaip Baranauskas, darykit klaidas – nes tai lygis.
  5. Klausytis metalo. Jei kažkur kitose šalyse tai gal ir ne lygis (tai turtingų skandinavų mėgstama muzika), Lietuvoje tai išsyk pasako, kad tu nesi tūpas marozas, nesi šiaip kiaušingalvis, o esi išsilavinimą turintis, mąstantis, pigiai reklamai nepasiduodantis žmogus. Visiškus puspročius galima atskirti tiesiog pagal vieną paprastą parametrą – jie klauso šūdiniausio popso, tokio su autotiuningu. Netgi Britney Spears jiems tinka. Tai va, kai klausaisi metalo – tai reiškia, kad tai lygis.
  6. Skaityti knygas. Kad ir elektronines, bet knygas. Tekstus, kuriuose daugiau nei dešimt puslapių. Daugiau, nei šimtas puslapių. Skaityti daug. Tai yra lygis. Jei tą darai – tai reiškia, kad gali greitai ir efektyviai įsisavinti didelius kiekius abstrakčios informacijos. Ir negana to, tai reiškia, kad užsikabini už bandrakultūrinių dalykų, kurie yra knygose. Knygos yra lygis. Jų skaitymas irgi yra lygis. Ypač popierinių knygų – tai tiesiog demonstruoja lygį. Fcuk, nori atrodyti kietas – pasiimk seną knygą, kuo labiau nutrintą, eik į parką, kaboką ar dar kur nors, kur nori – ir skaityk. Skaityk, laukdamas draugų, skaityk per pertrauką, skaityk kada papuola. Skaityti yra lygis.
  7. Mokėti daryti valgyti, ir ne šiaip kokį nors pyragėlį ar tortą iš receptų, o kažką rimtesnio. Tai yra realiai lygis, jei mokate daryti valgyti. Tai yra realiai lygis, jei mokate daryti valgyti taip, kad skanu ir kitiems. Tiesa, čia nesunku apsigauti – neretai būna žmonių, kurie galvoja, kad moka, o išties yra tokie nereiklūs maistui, kad galėtų valgyti burokėlius, permaišytus su pupelėmis ir silke (ir vadina tai kokia nors firmine mišraine). Arba kokius nors žirnelius, permaišytus su morkomis ir majonezu (ir tą irgi vadina kokia nors mišraine). Tačiau tai – nėra maistas, tai yra kažkokios nevalgomos nesąmonės, ir tai nėra lygis. Lygis yra tikri, padorūs patiekalai – kepsniai, salotos, sriubos – bet kas, kas yra realiai skanu. Lygis, jei mokate daryti valgyti.
  8. Sveikintis ir dėkoti. Mandagumas yra lygis. Lygis yra sveikintis su padavėjomis, su vairuotojais, lygis yra dėkoti parduotuvėje ar kaboke, lygis yra būti maloniu su žmonėmis, su kuriais bendrauji. Su žmonėmis, kurie patys rūpinasi tavimi, kurie nori, kad viskas būtų gerai. Lygis yra būti maloniu ir mandagiu. Lygis yra netgi jūsinti 20 ar 40 metų jaunesnius, jei jie jus jūsina. Mandagumas yra lygis. Tai, beje, niekaip nereiškia, kad negalima ko nors naxui pasiųsti – nes pasiųsti kartais reikia. Tai reiškia tik tai, kad kai visi gali elgtis maloniai, pačiam irgi elgtis maloniai ir mandagiai – tai tikrai lygis.
  9. Nešioti laikrodį (su sąlyga, kad padorų). Čia gal kiek primena akinius, bet iš kiek kitos serijos – tai reiškia ir rūpestį laiku, ir konservatyvų papuošalą (kone vienintelį, leidžiamą vyrams), ir rimtumą, ir bet ką. Moteris, užsisegusi laikrodį, iškart atrodo kaip verslo moteris, o ne šiaip moteris. Vyras, užsisegęs laikrodį, išsyk atrodo kaip verslo vyras, o ne šiaip kaip asmuo su vyriškais požymiais. Rekomenduoju neieškoti brandinių laikrodžių, o rinktis kažką iš nebrangių, į akis per daug nekrentančių šveicariškų ar japonų klasikos. Jei esate praktiškas ir norite kažko universalaus – rekomenduoju tiesiog kvarcinį su rodyklėmis, už 50-200 eurų, paieškoję galite tose ribose rasti ir kažką iš šveicariškų. Beje, rusiški laikrodžiai lygio nerodo – jie tinka nebent su treningais ir rodo durnumą. Lygis yra nešioti padorų laikrodį.
  10. Branginti savo valstybę, kad ir kiek ji problemų turi. Lygis yra siekti, kad tos problemos būtų pripažįstamos ir taisomos (nes tik pripažintos problemos gali būti pataisytos). Lygis yra siekti kuo stipresnės valstybės – nes tai gerovė ir sau, ir savo aplinkai. Lygis yra tarnauti kariuomenėje, lygis yra naikinti kremlinų botus, lygis yra rūpintis savo šalimi. Čia esmė labai paprasta: jei rūpiniesi savo valstybe – tai reiškia, kad rūpiniesi ir kitais žmonėmis, kurie aplinkui tave. Rūpintis aplinkiniais – visada buvo, yra ir bus lygis. Kai ir kitiems geriau, tai ir tau geriau. Lygis gyventi Lietuvoje ir didžiuotis savo šalimi.
  11. Rašyti blogą. Vis dar lygis, net jei blogas yra Feisbuke ar dar kažkur. Žinot, prieš kelioliką metų žodis „blogeris“ skambėjo panašiai, kaip „čatintojas“. Paskui tas žodis ėmė skambėti panašiai, kaip „žurnalistas“. Dabar tai jau skamba visai jau – lyg būtum ir žurnalistas, ir redaktorius, ir nuosavo portalo savininkas. Bliamba, tai yra lygis. Aš čia jaučiuosi visiškai kietai.
  12. Gyvai pažinoti profesorių Vytautą Landsbergį. Tai yra lygis.

O ką jūs laikote aukštu lygiu?

Dalinkitės visur: Share on Facebook
Facebook
0Share on Google+
Google+
0Share on LinkedIn
Linkedin
Tweet about this on Twitter
Twitter

Balistinės raketos ir antibalistinės gynybos problemos

Šitą straipsnį ruošiausi parašyti jau kokius gal 5 metus, bet vis neprisiruošiau – nes tema per plati ir per gili. Visgi, kadangi tie klausimai ir nesąmonės vis kartojasi ir kartojasi, tai parašau bent jau labai paviršutinį. Bent jau tokį, kad būtų galima minimalius pagrindus gauti.

Kai kalbame apie priešraketinę gynybą, tai omeny turime pirmiausiai gynybą nuo branduolinio ginklo. Nuotraukoje – Atominė Onutė (M65 Atomic Annie) – kadaise JAV turėtas 280mm kalibro branduolinis pabūklas, 1953 Upshot-Knothole serijos „Grable“ testas, Nevada. Dabartiniais laikais yra ir užtaisų, kuriuos galima sutalpinti ir į įprastų kalibrų sviedinius – pvz., 155mm, naudojamus ir Lietuvoje turimuose PzH 2000.

Nesąmoningi teiginiai ir klausimai, kurie bus adresuojami šiuo straipsniu:

  • „Rusija neleis Šaurės Korėjos raketoms skraidyti virš Rusijos, todėl Europai tos raketos grėsmės nekelia“
  • „Patriot raketos visas Rusijos balistines raketas numuš“
  • „Šiaurės Korėja neturi šansų apšaudyt Amerikos, jų raketas numuš JAV laivai“
  • „Pažiūrėčiau aš, kaip pripūsti balionėliai kosmose skraido 3 Machų greičiu“
  • „Nešnekėk nesąmonių, kad atsilikusi Šiaurės Korėja gali kam nors kelti grėsmę“
  • Šiaurės Korėjos raketos skrenda greičiau, nei Patriot? Nesąmonė!
  • „7 kilometrai per sekundę? Absurdas!“
  • „Kiek ten ta Rusija gali prisigaminti tų raketų, taigi jas visas numuš amerikiečiai“
  • „Rusija taip atsiliko, ginkluotė pasenusi, kodėl JAV nesudoroja jų?“
  • „Kodėl tas palydovas negalėjo nufilmuoti, kaip kažkas vyksta? Aš gi mačiau per kažkokį filmą, kad filmuoja iš kosmoso, kaip žmonės juda?“
  • Kodėl galvojat, kad JAV nuo rusiškų raketų neapsigins?
  • Kam išvis reikia tos priešraketinės gynybos?

Ir, aišku, bus adresuojama ir krūva kitų miskoncepcijų ir nesupratimų.

Stengsiuosi ne tiek giliai ir detaliai šį kartą aiškinti, kiek apie pačius pagrindus. Tiesiog labai bendrai apie tai, kas ta gynyba nuo balistinių raketų ir kodėl ten viskas nėra paprasta.

Žinoma, be rimtų balistinių raketų, yra ir dar daugybė kitų grėsmių, nuo kurių irgi padėti turėtų įvairi priešraketinė gynyba. Kai kalbame apie priešraketinę gynybą, dažnai omeny turim gynybą nuo branduolinio ginklo. O tai jau ne vien gynyba nuo raketų, bet ir gynyba nuo lėktuvų, nuo atlekiančių pabūklų sviedinių, nuo aviacinių bombų ir pan.. Visgi, nuo bombų ar sviedinių saugančios sistemos (pvz., tokios, kaip Iron Dome) yra gana paprastos, todėl apie jas čia nelabai ką pasakosiu. Pasakosiu apie tuos dalykus, kurie truputį sudėtingesni.

Iš visų visų grėsmių, sunkiausia apsiginti nuo balistinių raketų, ypač – nuo vidutinio ir ilgojo nuotolio. Tai vat apie gynybą nuo jų ir bus šitas straipsnis.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on Facebook
Facebook
0Share on Google+
Google+
0Share on LinkedIn
Linkedin
Tweet about this on Twitter
Twitter