Ate, Alma Vaitkunskiene

Vilniaus meras Remigijus Šimašius pagaliau pasiūlė Almai išeiti kur nors. Ir pasigirdo kažkokių tipažų spygčiojimai, kad kas čia dedasi ir panašiai. Aš jums paaiškinsiu, kas čia dedasi ir panašiai. Čia nieko net suprasti nereikia, pakanka suvokti, kur yra skirtumas tarp politinės valdžios ir visokių samdomų administracijos darbuotojų.

Kiek Vilniuje įvyko realių pokyčių su administracijos reikalais – tuos pokyčius padarė visai jokių galių neturėjęs, bet realiais duomenimis besiremiantis Povilas Poderskis.

Paprastai kalbant, politinė valdžia – tai tie, kurie nusprendžia, kam skirti pinigus. Tai ir yra Vilniaus savivaldybės Taryba bei meras. Sugalvoja skirti milijoną kažkokiam krepšinio klubui – nu ir paskiria. Sugalvoja, kad reikia paskirti kokį nors vadovą kokiai nors savivaldybės įmonei – nu ir paskiria. Sugalvoja, kad reikia sutaupyti pinigus iš kur nors – nu ir sutaupo.

Administracija – tai tiesiog visokių valdininkų aparatas. Pvz., koks nors finansistas, apie kurį Aušra Maldeikienė tiek ilgai vis sakė, kad „kada atleisite tą Jaką“. Ir štai ta administracija – tai ir yra ta savivaldybės dalis, kuri politikams pasiekiama tik per administracijos vadovą. Iš esmės, tik nuo to vadovo priklauso, ar koks nors administracijos veikėjas liks poste ir ar koks nors administracijos veikėjas prigalvos kokių nors kliedesių ir juos įgyvendins.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Nedegantys pastatai II

Vienas mano pažįstamas kartą degė gyvas. Tai buvo senais laikais, prieš daugiau kaip 20 metų. Jūs žinote, kaip jaučiasi žmonės, kurie dega gyvi? Aš nežinau, aš niekad nedegiau gyvas. Aš tik kartą užsipyliau sau ant rankos truputį degančios smalos – truputį, netyčia. Smala degė greitai ir smarkiai, ir ji negeso. Man buvo vos kokie 12 ar 13 metų, žodžiu, paaugliški žaidimai, eksperimentai, darant mazuto ir smalos mišinį.

Visai neblogai atrodantis fasadas. Viešbutis Rostove prie Dono, vienas iš nedaugelio gana gerai atrodančių to miesto pastatų. Atrodo, visai nėra kam degti, tiesa? Taip visiems atrodė dar prieš kokią savaitę.

Žinote, kaip jautiesi, kai ant tavo odos dega ir burbuliuoja kažkokia plastmasė, o jos užgesinti nesigauna, nes ji įkaitusi taip, kad užpūtus, užsidega vėl, savaime? Mazute yra ir lengvesnių angliavandenilių frakcijų – jos garuoja ir užsidega. O smaloje – sunkios frakcijos, jos labai smarkiai įkaista. Gaunasi neužgesinamas mišinys, panašus į napalmą. Kaip kokia deganti plastmasė, kuri tiesiog dega, verda ir burbuliuoja.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Apklausa: kas bus Lietuvos Prezidentas?

Žinote tas nieko neparodančias apklausas apie rinkimus – „už ką balsuotumėte“ ir panašias? Jos rodo kliedesius, nes jos yra banaliai klaidingos: daugybė į jas atsakančių žmonių išvis neina balsuoti, o kiti – paskui dar ir persigalvoja. Taip ir gaunasi, kad kokia nors apklausa parodo, jog balsuotų už vieną kandidatą, o laimi – visai kitas. Ir ypač ryškiai tai matosi, kai iki rinkimų būna likęs dar nemažas laiko tarpas.

Dar neatėjo 2018 Prezidento rinkimai, bet jie dar ateis. Kas laimės per tuos rinkimus?

Geros apklausos, kurios suveikia, yra paremtos visai kita mintimi: mes matome savo aplinką, savo draugų aplinką ir galime spėlioti, kiek žmonių už ką balsuotų. Ir štai tokios apklausos jau parodo realesnę situaciją. Kardinaliai realesnę. Ir jei atsimenate ankstesnius rinkimus, tokios apklausos pataikydavo labai labai geriau.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Šūdina valdiškų įmonių defokusacija

Lietuvos paštas kažkada išnaikino pašto dėžutes, skirtas laiškų išsiuntimui. Nes esą daug pinigų kainuoja iš jų laiškus paimdinėti. Rezultatas – per kelioliką metų žmonės užmiršo kaip laiškus siųsti. Lietuvos paštas tapo merdinčia nesakysiu ko skyle. Ir jie dabar, kaip kartą sakė kažkas iš pažįstamų, jie prekiauja kažkokiomis paduškėlėmis, o norint ką nors per juos išsiųsti… Aš nesakysiu nieko, bet tai tiesiog man pasirodė neįmanoma.

Kai būna defokusacija, sunku net ir suprasti, kas išvis per problemos vyksta. Ar atpažįstate, kokios čia įstaigos vadovas nuotraukoje? Štai taigi… Kai toks defokusuotas vaizdas, tai ir atpažinti nesigauna.

Lietuvos geležinkeliai kažkada išgriovė geležinkelio liniją į Alytų, nes tipo krovinių mažai. Paskui ir liniją į Latviją. Dabar gavo baudą už pastarąją – 28 milijonus. Buvęs vadovas, Stasys Dailydka, nemato tame problemos. Jūs suprantate, tiems tipažams atrodo, kad geležinkelių ardymas yra geležinkelių veiklos gerinimas. Aš labai tikiuosi, kad pasikeitusi vadovybė ten imsis totalaus senų degradų valymo.

Susisiekimo paslaugos ir VVT pasiekė to, kad būtų išnaikinti mikriukai, kurie esą kėlė kažkokią konkurencijai klaikiems griuvėsiams, vadinamiems VVT. Jūs nematėte, kaip tai atrodo – tai valstybinė įmonė, kurioje darbuotojams yra tokio baisumo sąlygos, kad aš privačiame versle nieko panašaus išvis nesu matęs. O SP žinote, kuo užsiima? Keleivių tikrinimu (nors tą puikiai išsprendžia įlaipinimas per priekines duris) ir maršrutų derinimu (nors tai išvis yra absurdas). T.y., neaišku kam reikalinga veikla.

Tai yra valdiškos organizacijos, į kurias realiai baisu žiūrėti, nors jos yra pakankamai skirtingos. Tiesiog baisu žiūrėti vien dėl to, kaip absurdiškai jos dirba ir kaip jos pačios nemato iki kokio absurdo jos yra priėjusios. Ir problema yra ne tame, kad kokie nors politikai ar dar kažkas ten blogai veiktų – problema yra tame, kad tose organizacijose tiesiog neaišku kas užsiima neaišku kuo, ir tai tęsiasi tol, kol visas marazmatinis šūdas užrūgsta tiek, kad ima putoti ir lietis per kraštus. O mes tada stebimės – iš kur čia šitiek šūdų lenda.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Ką reiškia „pilnai apkrauti žmones darbu“

Senokai nerašiau vadybos temomis. Tai šiandien truputį pastebėjimų duosiu – visai iš praktinės vadybos, tačiau skirtų tiems, kas jau kažkiek pažengę, turintys kažkokios patirties ir supratimo. Attinkamai, viską duosiu be didelių aiškinimų, o tiesiog su keliomis esminėmis sąvokomis ir praktiniais apkrovimų rezultatais, kurie gaunasi tada, kai vykdomi reaktyviniai darbai.

Jei norite, kad ugniagesiai visada spėtų užgesinti gaisrą, jų apkrovimas darbu turi būti artimas nuliui. Jei jie bus apkrauti darbais, daugelio gaisrų užgesinti jie tiesiog nespės. Žodžiu, melskitės, kad gaisrininkai darbo neturėtų ir nieko neveiktų.

Pirmiausiai pradėkime nuo dviejų esminių sąvokų:

  • Reaktyvinis darbas reiškia, kad kažkur įvykis įvyko (pvz., klientui į galvą šovė) ir todėl reikia tą darbą daryti. Daryti tiesiog todėl, kad klientui prireikė. Reaktyvinis – tai reiškia, kad daromas kaip reakcija, į kažką reaguojant.
  • Proaktyvinis darbas – tai toks, kuris gali būti planuojamas, savo paties susigalvtas ir susidėliotas. Proaktyvinis – tai reiškia, kad daromas aktyviai, priešingai nei reaktyvinis.

Reaktyvinio darbo pobūdis yra toks, kad jis visada pertraukia proaktyvinį darbą. Kadangi reakcijos prioriteto nustatymas yra išorėje (ne pas vykdytoją), tai realus reaktyvinio darbo prioritetas visada gaunasi aukštesnis nei proaktyvinio darbo.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter