Apple iPhone 4 yra vienintelis, kurio visą ekraną gali laisvai ir patogiai pasiekti rankos, kuriame jį laikai, nykščiu. Tuo tarpu iPhone 5 jau 1cm per ilgas. O kiti - išvis skirti nešiojimui tašėse, o ne kišenėse.

Apple vs. Android

Pakeičiau savo telefoną. Galų gale po visokių Android perėjau prie Apple iPhone. Štai ir pasidalinsiu įspūdžiais, kas gi su tuo kitaip ir ne taip. Kas džiugina, o kas užknisa. Gal ir patys tada lengviau pasirinksit, nes suprantu, kad esminis klausimas visada toks: ar išties verta?

Būtų gerai, jei viskas būtų gerai pas vienus, o blogai pas kitus. Bet taip niekada nebūna. Visada būna visaip.

Būtų gerai, jei viskas būtų gerai pas vienus, o blogai pas kitus. Bet taip niekada nebūna. Visada būna visaip.

Aš iki šiol dar nežinau, ar verta, nors naudoju tą naują telefoną jau kokią dieną mėnesį* laiko. Gal ir verta. Spėju, kad net labai verta. Arba gal ir ne. Kai kurie dalykai man tame iPhone tikrai velniškai patinka. Kai kurie dalykai jau spėjo subiesinti. Kai kurie dalykai tokie, kad atrodo, jog visi Android telefonai yra tiesiog šūdas. Kai kurie tokie, kad kartais kyla mintis, jog velniop tą iPhone ir senas Android yra žymiai geriau.

Aišku, per dar kelias dienas apsiprasiu ir kažkaip matyt jau pasiliksiu su tuo iPhone, juoba, kad jis turi neįtikėtiną savybę: jo garsas, kai su kažkuo kalbiesi, yra toks švarus, toks kitoks, kad kartais net kyla jausmas, jog kalbiesi ne per telefoną, o per kažką kitą. Čia yra vienas iš tokių dalykų, kuriuos sunku suprasti, kol pats nepradedi naudotis.

Bet kol kas dar visokių minčių kyla, nes aišku, kad ne viskas gerai, yra ir visokių blogų reikalų. Štai ir pasidalinsiu su jumis savo pastebėjimais.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter
Senas mokslinis anekdotas sako, kad jei pakankamai dideliam kiekiui beždžionių duosi kompiuterius ir jos tada barškins per kokius papuola klaviškus, tai per pakankamai ilgą laiko tarpą jos sukurs kokį nors proingą kūrinį, pvz., Jono Biliūno "Kliudžiau" ar dar kažką tokio. Vadyboje panašūs procesai yra žinomi kaip standartizacijos komitetų sindromas.

Naujas Darbo kodeksas ir standartizacijos komitetų sindromas

Nuo pat to momento, kai tik pasirodė planai naujam Darbo kodeksui, manęs skirtingi žmonės klausinėjo, ką aš apie tai galvoju ir kas geriau – senas ar naujas. O aš visiems tegalėjau atsakyti, kad nežinau, nes abu man baisūs, tačiau geriau jau naujas įstatymas, nes senas yra toks blogas, kad blogiau sunkiai įmanoma, o su nauju bent kažkas kaip nors keisis į gerąją pusę.

Senas mokslinis anekdotas sako, kad jei pakankamai dideliam kiekiui beždžionių duosi kompiuterius ir jos tada barškins per kokius papuola klaviškus, tai per pakankamai ilgą laiko tarpą jos sukurs kokį nors proingą kūrinį, pvz., Jono Biliūno "Kliudžiau" ar dar kažką tokio. Vadyboje panašūs procesai yra žinomi kaip standartizacijos komitetų sindromas.

Senas mokslinis anekdotas sako, kad jei pakankamai dideliam kiekiui beždžionių duosi kompiuterius ir jos tada barškins per kokius papuola klavišus, tai per pakankamai ilgą laiko tarpą jos sukurs kokį nors protingą ir giliai dvasingą kūrinį, pvz., Jono Biliūno „Kliudžiau“, Antano Vienuolio „Paskenduolę“ ar dar kažką tokio – na, bent jau kokią nors Salomėjos Nėries poemą – tai jau tikrai. Vadyboje panašūs procesai yra žinomi kaip standartizacijos komitetų sindromas.

Žinote, aš prieš kažkiek mėnesių netgi bandžiau analizuoti, ieškoti to naujo Darbo kodekso, lyginti kažką, nu bet ką ten daug prilyginsi, kai jie visgi pakankamai skirtingi. Nebent paskirus, iš konteksto ištraukiamus fragmentus galėtume lyginti, nu bet žinot, čia gaunasi panašiai kaip lygintume dviratį su sportbačiu – vieno raikštukai raudoni, o pas kitą – skambaliukas paauksuotas.

Visgi, kai prasidėjo visi bardakai su tuo nauju Darbo kodeksu, tai ką aš žinau, ką dabar man pasakyti – ir norisi, ir neaišku. Na, tiesiog na ką aš žinau ir viskas. Pradžioje – tas naujas Darbo kodeksas visvien pakankamai durnas ir išaugintas taip, kad rodo ryškiausius standartizacijos komitetų sindromo požymius. Paskui dar durnesni protestai dėl to kodekso buvo kilę, kurie iliustratyvūs (kažkokie į Vyriausybės duris besimasturbavę veikėjai), o paskui vėl visokie ten darbdaviai su profsąjungomis, o paskui dar kitos nesąmonės, paskui kažkokie bandymai kažką taisyti, ir taip toliau, ir dar toks vaizdas, kad galo nesimato – viskas yra pavirtę į kažkokią klaikią pelkę. Todėl aš jums ir nerašysiu nieko, apie tai, kas ir kaip tame kodekse blogai, nes tai tiesiog nesvarbu.

Aš geriau jums parašysiu, kas ir kaip yra dar blogiau už bet kokį Darbo kodeksą ir kaip išties reikia daryti. Bet pradžioje aš jums paaiškinsiu apie standartizacijos komitetų sindromą, nes jis yra šakninė viso to bardako priežastis. Ir beje, sename Darbo kodekse tasai sindromas per krūvą metų irgi suveikė ganėtinai juntamai, tik negana to, dar persimaišydamas su klaikiu sovietiniu kliedesiu apie darbo klasės kovą prieš išnaudotojus kapitalistus.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter
Koksai tai paauglys iš Albertos nusipirko kinietišką neaiškaus gamintojo elektroninę cigaretę. Parūkė. Parūkymas baigėsi cigaretės sprogimu ir ligonine. O kas tas elektronines cigaretes gamina? Ogi neaišku kas. Ir kas jas kontroliuoja? Irgi neaišku kas. Ir išvis - susprogo ta cigaretė, gyvas liko, tai gal jau neberūkys. Ar ne?

Elektroninės cigaretės, labą dieną

Aš šiandien užvažiuosiu ant elektroninių cigarečių, ir maža jums nepasirodys. O kodėl? O todėl, kad ant visko reikia užvažiuoti. Ir ant elektroninių, ir ant neelektroninių. Nes šiaip tai tabakas yra blogai, rūkymas kenkia. Ir tai yra blogis.

Būna elektroninės cigaretės, būna ir cigarai, ir netgi pypkės. Visi tie dalykai gal išties kažkokių ten dervų mažiau duoda, kietų dalelių gal irgi mažiau, smarvės mažiau ir taip toliau. Tik tiek, kad išties tai rūkai neaišku ką ir neaišku kokiais kiekiais. Kai kurie sako, kad suvartojamo nikotino dozės, perėjus prie elektroninių cigarečių, gali padidėti net ne kelis, o kelias dešimtis kartų.

Būna elektroninės cigaretės, būna ir cigarai, ir netgi pypkės. Visi tie dalykai gal išties kažkokių ten dervų mažiau duoda, kietų dalelių gal irgi mažiau, smarvės mažiau ir taip toliau. Tik tiek, kad išties tai rūkai neaišku ką ir neaišku kokiais kiekiais. Kai kurie sako, kad suvartojamo nikotino dozės, perėjus prie elektroninių cigarečių, gali padidėti net ne kelis, o kelias dešimtis kartų.

Štai tarkim, vienas draugas man papasakojo, kaip ten yra geriau, elektroninės cigaretės yra geriau. Ir pigiau, ir esą visokiems plaučiams nekenkia. Ir viskas ten gerai, ir nikotiną galima sau reguliuotis, ir taip toliau, ir panašiai. Labą dieną.

Aš vat jūsų noriu paklausti: tarkim, maisto produktų kokybę prižiūri Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba. Tarkim, tabako gaminių ir alkoholio kontrolę vykdo koks nors Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas. O kas žiūri elektrinines cigaretes ir jų skysčius? Nežinau, kas. Man atrodo, kad niekas.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter
Kai esi toksai didelis, kaip Užkalnis, tai visiškai nesvarbu niekas. Visokie žmogiūkščiai gali maltis aplinkui ir rėkauti, ką nori. Ir nieko niekas nepakeis, nes tie, kas sėdi soste, yra aukščiau už visus.

Užkalnio didybė

Šitą rašiau ilgai. Publikuoju jį tik po visko, kaip reziume apie visus tuos įvykius, kurie vyko. Apie visą tai, kaip vyko. Kaip kilo ir sklaidėsi visokie publikos suvokimai ir taip toliau. Čia kad pamatytumėt, kur ir kas kaip dėjosi. Kad nereiktų kažko spėlioti, kad viskas retrospektyviai būtų dar kartą peržvelgta.

Kai esi toksai didelis, kaip Užkalnis, tai visiškai nesvarbu niekas. Visokie žmogiūkščiai gali maltis aplinkui ir rėkauti, ką nori. Ir nieko niekas nepakeis, nes tie, kas sėdi soste, yra aukščiau už visus.

Kai esi toksai didelis, kaip Užkalnis, tai visiškai nesvarbu niekas. Visokie žmogiūkščiai gali maltis aplinkui ir rėkauti, ką nori. Ir nieko niekas nepakeis, nes tie, kas sėdi soste, yra aukščiau už visus.

Taigi, štai jums kelių dalių spektaklis. Scenos ir veikėjai išgalvoti. Panašumai į realybę – tik dėl to, kad man kažką primena. Ir tai rimtai, nes čia kalba ne apie tikrus įvykius, o apie kažkokius nerišlius, pusiau sąmoningus suvokimus. Įsivaizduokite, kad jūs esate pusiau sąmoningas budulis, girtomis smegenimis bandantis stebėti pasaulį. Štai kažkokį tokį vaizdą ir pamatysite. Taip vat ir skaitykite viską, kaip nerišlų asociatyvinį suvokimų srautą.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter
Ir tokie mieli kačiukai, ir vaikai. Vaikai juk buvo laimingi. Juk negalima sakyti, kad viskas buvo blogai. Ir kačiukai buvo.

Ne viskas tais laikais buvo blogai

Daugelis tų, kas neatsimena senų laikų, ima pasakoti, kad ne viskas buvo tais laikais blogai. Neretai tą ima pasakoti ir senukai, kurie anais laikais prarado savo gyvenimą. Nes ne viskas gi buvo blogai – žmonės gyveno, turėdavo ir savo džiaugsmų, ir pasiekimų, ir gyveno gi. Išties gyveno. Pasižiūrėkim iš kitos pusės: nacių laikais irgi žmonės gyveno, ir daugelis jų pasakytų, kad gal ir ne viskas buvo blogai. Tokių kalbų irgi kartais galima išgirsti iš visokių veikėjų.

laimingi_zmones_nacizmas_iii_reichas

Žinoma, kad žmonės tiesiog gyveno. Režimas buvo, bet niekas gi nematė, kad kažkas blogo vyksta. Žmonės visada norėjo būti laimingi. Ir kaip bebūtų keista, taip ir yra. Iki tol, kol tie žmonės pamatė, ką išties darė nacių režimas, praėjo apie 10 metų. 10 metų ir kraupus karas. Paskui paaiškėjo tiesa.

Išties žmonės gyveno visais laikais. Ir neretai netgi ir nežinodavo, kas vyksta. Naciai niekur neskelbė apie tai, kad žudo milijonus žmonių naikinimo stovyklose. Daugeliui išties atrodė, kad nieko tokio nevyksta, viskas ramu, na, gal kažkur toli karas, bet viskas baigsis ir vėl bus gerai. Gražios vasaros, laiminga vaikystė, meilė, džiaugsmai.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter