Prisipažinimas

Aš prisipažįstu, kadangi demaskavimai jau peržengė visas ribas. Todėl geriau jau prisipažinti dėl visko pačiam. Juoba, kad ir kiti jau patys prisipažįsta. Nėra ko čia slėpti. Viskuo prisipažindinėja, todėl reikia visiems prisipažinti viskuo. Taigi, ir aš viskuo prisipažįstu. Nes geriau jau pačiam prisipažinti, kad nebebūtų skeletų spintose. Ir kad visi žinotų, jog jau išviešinti bei ateityje pasklisiantys gandai yra visiškai tikri.

Mane peršvietus rentgenais, puikiausiai matosi, kad aš esu reptilijanas. Kaip žinia, reptilijanai puikiai gali kaitalioti išvaizdą. Todėl ir žiurkėnais apsimesti taip pat gali.

Pradėkim nuo to, kad aš išties esu reptilijanas. Šiais laikais taip vadina mus. Ir taip, tai tiesa – kad ir kiek ilgai neigiau, turiu prisipažinti, kad visa tai buvo melas. Reptilijanai išties egzistuoja. Aš esu vienas iš jų. Anksčiau, Viduramžiais, mus vadindavo demonais ir velniais bei kitais panašiais žodžiais. Bendra tai netgi manau, kad man netgi nebūtina tuo prisipažinti, nes akivaizdu ir taip – daugelis seniai jau tą suprato. Mes išties esame iš Alfa Centauro, gyvename užsimaskavę ir atsirandame per genetinę infiltraciją pseudonatūraliu būdu, kad geriau užsimaskuotume ir niekas nesuprastų.

Taip, šitai yra taip neįtikėtina, kad tiesiog jums tai belieka priimti kaip realybės faktą. Taip, tai tiesa. Kaip tiesa yra tai, kad jūs skaitote žiurkėno blogą, taip tiesa ir tai, kad už viso šito slypi reptilijanas. Visas šitas blogas yra skirtas tiktai jūsų smegenų kodavimui ir nuotolinei internetinei hipnozei.

Tą, aišku, galėjo jau seniai suprasti visi, bet kažkodėl niekas nesuprato. Pas žmones netgi pasakose pasakojama, kad drakonai ir slibinai (reptilijanai) yra išprotėję dėl pinigų. Tuo tarpu kur jūs matėte, kad žiurkėnai pinigų kur nors reikalautų? Tačiau jūs, menki žmogiūkščiai, esate tokie buki, kad niekada nesuvedate galų. Gal viskas yra dėl to, kad jus taip lengva užhipnotizuoti.

Bendrai tai keista, kaip žmonės lengvai patiki žiurkėnais, rašančiais internetuose, ima tikėti, kad tokie žiurkėnai egzistuoja, bet vis neigia akivaizdžias kitų planetų organizacijas. Tačiau ateina laikas, kai tenka pripažinti tiesą. Ir jums, ir man.

Todėl papasakosiu viską iš eilės. Gal ir ne viską, bet daug. Tiksliau, šį bei tą, ko visvien nesigaus nuslėpti.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Sovietų baudžiamoji psichiatrija, esminis teroro įrankis

Sovietinės psichiatrijos tema yra tokia plati, kad aš netgi nežinau, nuo ko išvis pradėti – ar nuo sąvokų, ar nuo istorinių ekskursų, ar nuo asmenybių, ar nuo to, kaip viskas išaiškėjo. Tiesiog nežinau, nes visko pernelyg daug.

Sovietmečio pabaigoje disidentams tikrą siaubą varė jau ne Lubianka su KGB, o Serbskio institutas ir psichiatrinė sistema, vadovaujama Andrejaus Snežnevskio. Taip, čia nuotraukoje – ne kalėjimo, o durnyno vartai. Beveik visi pacientai čia būdavo tiesiog tie, kas kažkuo neįtiko valdžiai, nors kartais atveždavo ir vieną-kitą tikrą nusikaltėlį.

Aš ilgai rašiau šitą straipsnį, o paskui gavosi įvykis – kažkokia firma su Lietuvos psichiatrų asociacijos vado palaiminimu ėmė rodyti psichikos sutrikimų turinčius žmones kaip kažkokius gyvūnus iš zoologijos sodo – kažkokiems kursų dalyviams. Ir dar su pasakojimais apie SOS mygtukus ir visokias baisenybes.

Jei pasižiūrėsim į ICD-10 esančią tarptautinę ligų klasifikaciją, F skyrių (ta raide žymimi psichikos sutrikimai), tai visi sau bent po vieną surasim, o gal ir po kelis. Tą galiu garantuoti – pasižiūrėkit tenai patys. Ir pabandykit įsivaizduoti, kad iš jūsų kažkas atima bet kokias teises ir paskui demonstruoja lyg beždžionėles kažkokių kursų dalyviams.

Po šio skandalo Dainius Pūras, kadaise kūręs psichiatrų asociaciją, iš jos išstojo, pareikšdamas, kad tai yra sovietmetis. Ir taip, panašu, kad požiūris į žmones pas daugelį senesnių lietuviškų psichiatrų yra toks pats, koks buvo sovietiniais laikais.

Todėl, kad ir neišdirbtą (ir kažkur gal fragmentiką), aš jums šiandien duodu dar vieną ilgai rašytą straipsnį apie sovietinius laikus. Apie tai, kaip Nikita Chruščiovas lagerius pakeitė į durnynus. Apie tai, kaip durnynai tapo pagrindiniu, tyliai veikiančiu, užmaskuotu sovietinio teroro įrankiu.

Gal po šio straipsnio bus lengviau suvokti ir tai, iš kur išties atėjęs tas požiūris į žmones, kaip į kokias beždžionėles, su kuriomis galima daryti viską, ką tik nori.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Romas Lazutka sako, kad Sodra nebankrutuos

Man toksai vaizdas iš visų tų straipsnių apie tai, kaip Sodra tokia gera ir kaip ji visokia puiki, kad kažkam dega subinės. Štai vat straipsnis, kur Romas Lazutka pasakoja, kad Sodra nebankrutuos, nes suprantate, jei ji bankrutuos, tai valstybė ją išgelbės ir Sodra bankrutuoti negali, nes valstybė ją išgelbės.

Kažkodėl man vis prisimena tos piramidės, kai galvoju apie Sodros veikimą. Kol pajamos tinkle vis auga ir auga, tol viskas gerai. Piramidės griūtis prasideda tada, kai augimas sustoja. Lietuvoje prasideda dirbančiųjų kritimas ir pensininkų augimas – tai reiškia persisukusį pensijų sistemos balansą. Nors ką ten. Ekonomistai iki tokių dalykų, kaip dvejybinė apskaita, nenusileidžia – nelygis matyt.

Suprantate, įsiklausykit į pačią esmę: Romas Lazutka nesako, kad Sodra nebankrutuos, jis sako, kad Sodra negali bankrutuoti, nes ne todėl, kad ji taip dirbtų, kad neužsilenktų, o todėl, kad valstybė ją išgelbės. T.y., negana to, kad išties trečdalis mūsų pajamų, kurias darbdaviai skiria mūsų atlyginimams, nueina į Sodrą, tai dar ir papildomai kitų dar mūsų sumokamų mokesčių prireiks. Tai labai smagu.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Ar pelnytai skrieja akmenys į Sodrą? Pelnytai.

Lol, pasidariau sau internetuose paiešką po straipsnio, kur apie Sodrą prieš kažkiek laiko rašiau. Net nežinojau, kad Lietuvoje tokie kiekiai keistos regioninės žiniasklaidos (kai kada – tiesiog absoliučiai identiškų portalų, duodamų skirtingais pavadinimais – paklausa matyt tiesiog siautėja. Ir regioninė žiniasklaida, ko gero, tiesiog klesti.

Čia šiaip asociatyvinė nuotrauka, ar kaip ten vadina. Apie rišlų diskursą.

Na, pasižiūrėkit patys – virš 8000 rezultatų, kai tą pavadinimą įvedi į Google. Aišku, kažkur ten bus komentarų puslapiai, kažkur šiaip puslapiai, kur nuorodos į taip pavadintus straipsnius, tačiau kiekiai tiesiog stebina. Netgi ne tas žodis, kaip stebina. Nuostabu tiesiog.

Ne, ne, žinoma, jokių čia užsakytų reikalų (aš tikrai taip negalėčiau pagalvoti, tikrai tikrai), tiesiog žiniasklaida labai dvasingai ir susiprantančiai ima iš valdiškos kontoros straipsnius ir juos perpublikuoja. Nes patys nuomonių ir minčių tomis temomis neturi. Todėl didžia minia visi stoja piestu ir klausia to paties klausimo – „Ar pelnytai skrieja akmenys į Sodrą?“ 😀

Taip, pelnytai skrieja akmenys į Sodrą.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Viešieji pirkimai: policijos autobusiukas

Čia kažkoks jau visai srautas gaunasi apie tuos viešuosius pirkimus, bet aš jus dar pakamuosiu ir šiandien, ir paskui apie tą reikalą. Esmė tame, kad kiekvienas triukšmas, kuris kyla, nesvarbu iš kur ir kaip bekiltų, leidžia užduoti klausimą: o kur gi išties problema, kodėl prasideda kažkas, kodėl išvis kyla klausimai, nesupratimai ar klaidos?

Kažkur Pakistane problemos sprendžiamos paprastai – perkami realiai pigiausi sunkvežimiukai, tada jie verčiami autobusiukais ir gerai. Jei kur nors nepravažiuoja – na, tai būrys pakistaniečių rankomis tokį pernešt gali. Žodžiu, jūs jau supratote, išties grynai kainos kriterijus. Be jokių ten specialių reikalavimų. Nes o kam?

Istorija tokia, paprastai kalbant: policija perka autobusiuką, kuris turi būti su visais varomais ratais ir automatine pavarų dėže. Paaiškėja, kad realiai tokius siūlo, sakykim, pusantro tiekėjo (vienaip pažvelgus – gal ir vienas, o kitaip – visgi du, tad sakykim, kad pusantro). Ir tada kyla triukšmas, kam ten policijai tokio autobusiuko reikia ir taip toliau.

Taigi, ir šiandien čia klausimas: o kodėl išvis toksai triukšmas kyla, kaip išties norėtume, kad būtų ir kaip apibrėžti procesą, kad viskas būtų gerai – t.y., kad priežasčių tam triukšmui tiesiog nebūtų?

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter