Category Archives: Belenkas

Blogas maistas? Mokykitės vogti!

Aš nieko nenoriu pasakyti apie skandalus, kurie ten aplink Dainų šventę vyksta, ir apie jos dalyvių maitinimą. Ne, čia ne apie ją. Sakykim, jei jums kyla kokie nors panašumai, tai jūs čia niekuo nesusijęs, o ir panašumai jums čia iš lempos, išsigalvoti. Nieko panašaus čia nėra, o kokios nors įmonės niekuo dėtos. Niekuo niekas dėtas ir niekas dėl nieko nekaltas, o maistas – pasigėrėjimo šaltinis, tiesiog kaip koks rudasis džiaugsmas.

Ši katė nufotografuota vagianti maistą. Ji irgi niekuo dėta, nieko ji nevogia, čia tik maistas blogai padėtas, o viskas skaidru. Pagal procedūras. Ne, jūs nematėte jokių procedūrų. Eikite pro šalį. Nebus čia to.

Žodžiu, šita metodičkė, kurią aš čia skelbiu, yra niekaip nesusijusi su niekuo, ir išvis jūs jos nežinote. Prašau nieko su ja neasocijuoti.

Lietuvoje jokios įmonės tokiomis procedūromis nesinaudoja ir jokie renginių organizatoriai jų nežino. Neišsigalvokit nesąmonių, prašau. Jie turi naudoti tik legalias procedūras, o jei naudoja šitą nelegalią procedūrą – ji neegzistuoja ir niekas jos nežino. Todėl niekas tokios procedūros nenaudoja.

Dar daugiau, išties čia netgi nėra jokio vogimo, nes viskas yra legalu, nes nu už kiek pasiūlė, už tiek nupirko, niekas niekam pretenzijų neturi, ko jūs čia norit?

Continue reading

48 pagrindinės emocijos ir Robert Plutchik emocijų ratas

Emocijos mums dažniausiai atrodo labai paprastas dalykas, nes mes jas jaučiame ir todėl jaučiamės ekspertais. Kas gi čia gali būti sudėtingo, jei jauti savo emocijas ir jas lyg ir žinai? Taigi, taip įsivaizduodami, mes į tas savo emocijas nesigiliname, numetame jas į šoną, ignoruojame jas, nesuprantame jų ir gaunasi, kad atsiduriame kaip tik tame paradokse, kur nieko nesuprasdami, jaučiamės žinovais.

Čia yra Robert Plutchik emocijų ratas pačiame paprasčiausiame pavidale. Pradžioje jis atrodo toks paprastas, kad nu ką čia išvis dar žiūrėt, tiesa? Paskui, kai imsime žiūrėti emocijų sąveikas ir jų lygius, paaiškės, kad ojojoj, kiek čia visko daug. Aš jums pažadu, kad maža nebus, nors užkabinsime čia tiktai pagrindus – vos 48 skirtingas emocijas.

Mes labai mažai kalbame apie emocijas, nors mūsų gyvenimai yra emociniai. Viskas, ką jaučiame – jausmai, ir mūsų gyvenimo tikslai – irgi susivedantys į tam tikrus jausmus, jų tenkinimą. Tačiau jei paklaustum kokio nors žmogaus, kokias emocijas (jausmus) jis gali įvardinti – greičiausiai išgirstum, pvz., kokias 5-10 emocijų pavadinimų, o gal ir dar mažiau.

Mane kelis kartus nustebino vienas toks dalykas – aš susidurdavau su žmonėmis, kurie domisi psichologija, domisi emocijomis, ir tiek smarkiai neranda didesnių tyrimų lietuvių kalba, kad skaito angliškai, o paskui apie savo pačių emocijas ima kalbėti angliškais žodžiais. Vienas iš tipiškiausių atvejų – kai žmogus sako „anxiety“, nes nežino, kaip tą jausmą pavadinti lietuviškai.

Su žmonėmis, kurie vietoje žodžio „nerimas“ sako anglišką „anxiety“, esu susidūręs jau gal kokius penkis kartus vien per pastaruosius metus. Man tai labai geras požymis, rodantis kiek katastrofiškai menkai mes su emocijomis esame susipažinę. Žodis „anxiety“ reiškia tiesiog nerimą, tačiau šis žodis daugeliui tiesiog nežinomas. Tiksliau, daugeliui gal ir žinomas, tačiau kažaip nesusietas su atitinkama emocija.

Emocijos išties nėra paprastos, įvardinti jas dažnai būna sunku, o kai įvardinti jas sunku, sunku ir apie jas kalbėti. Kai sunku apie emocijas netgi kalbėti – sunku ir tvarkytis jas.

Išsiaiškinti apie savo emocijas yra sunku. Tam reikia daug mokymosi. Tiesą sakant, net ir mokymosi čia nepakanka. Mokslinius emocijų modelius psichologai ir psichoneurologai kuria jau kokius pusantro šimto metų. Ir, nepaisant begalės tam skirto laiko, tik šiais laikais jau ima įsitvirtinti kažkiek rišlesnis emocijų supratimas. Ir tai dar nepilnas.

Šiuo metu pats pilniausias ir išsamiausias modelis yra Robert Plutchik emocijų ratas, paremtas evoliucine emocijų būtinybės teorija. Šis modelis neapima visų emocijų pilnai (ir jis nenagrinėja pirminių ir antrinių emocijų mechanizmų), bet kartu jis visgi pilniausias iš visų. Tai vat, šiandien aš jums jį ir išdėstysiu.

Aš jums pateiksiu 48 skirtingas emocijas, jų pavadinimus, jų tarpusavio sąryšius ir apibūdinimus. Maža tikrai nebus. Bet nors maža nebus, žinokite, kad tai tik dalis tų emocijų, kurias patiriame – tos 48, kurias įvardinu – tiesiog pagrindinės, itin dažnai pasitaikančios.

Robert Plutchik emocijų ratas tiktai atrodo paprastas, bet išties yra toks didelis, kad vien gana paviršiniam jo supratimui reikia kelių mėnesių gana intensyvaus mokymosi. Mokymasis čia gali būti tik praktinis – vienaip ar kitaip perjaučiant ir patiriant pačiam. Teorinis paskaitinėjimas psichologijoje, lygiai kaip ir vadyboje, nelaikomas mokymusi.

Kai pabandai nuosekliai per visą Plutchik emocijų ratą pereiti, prisimindamas konkrečias emocijas nusakančias situacijas, atkurdamas, suprasdamas tas emocijas ir jas pajusdamas (būtent emocijų pajutimu mes mokomės, o ne abstrakčiu mąstymu) – tai darbo čia yra belenkiek. Ir paskui dar reikia kartoti, kad supratimas pasidarytų gilus.

Kita vertus, svarbu neužmiršti, kad ir Plutchik emocijų ratas nėra pilnas – į jį nepavyko įtraukti kai kurių specifinių emocijų, kaip kad užuojauta ar pavydas, jame buvo paignoruotos kai kurios su instinktais susijusios emocijos, kaip kad alkio jausmas ar seksualinis susijaudinimas. Dar kai kurios emocijos, kaip kad meilės jausmas (siejamas su oksitocinu) yra sąlyginai išvedamos kaip kombinuotos, nors paskiro mediatoriaus buvimas aiškiai rodo, jog jos yra paskiros, bazinės. Dar kitos, kaip laimės jausmas (siejamas su endorfinais) – tyliai tarp eilučių lyg ir gali būti sutapatinamos su džiaugsmu ar linksmumu, nors gali būti, kad tai visgi skirtingi jausmai.

Plutchik rate nekabinami ir kai kurie sudėtingesni atvejai – pvz., baimė ir pyktis, kurie abu kyla iš vieno, nesaugumo jausmo, o tik paskui pavirsta į vieną iš tų dviejų jausmų. Žodžiu, bent jau kai kurios Plutchik minimos bazinės emocijos išties nėra bazinės – už jų slypi dar gilesni mechanizmai.

Taip ar anaip, aš kol kas nemačiau geresnio struktūrinio modelio, nei Plutchik emocijų ratas. Jis yra labai geras, tiesiog nuostabiai geras.

Continue reading

Karpmano Dramos trikampis ir santykiai tarp gydytojų ir pacientų

Pasitaikė čia man perskaityti naują, bet visiškai tipišką, pasikartojančią istoriją iš lietuviškos medicinos: žmonės atvežė močiutę į ligoninę, močiutė sirgo, ligoninėje – dar labiau apsirgo, visokios komplikacijos prasidėjo, o paskui dar ir medikai kažkaip reagavo ne taip kaip reikia, ir visai ten kažkaip viskas pasidarė blogai.

Būna baisu, kai lyg ir lygioje vietoje kyla Drama. Tad šiandien apie tai ir pakalbėsime – kaip kyla dramos, kodėl jos kyla, ką daryti, jei jau kilo ir ką daryti, kad išvis tų dramų nebūtų.

Aišku, kalčiausiu šioje istorijoje liko kažkoks gydytojas rezidentas, nes močiutės giminės pamatė, kad anas, paėmęs kažkokius popierius (gal ligos istoriją), kažką daro su savo telefonu, kažą ten skaito. Matyt feisbukus naršo. Suprantate, internetus brauzina, vietoje to, kad gydytų ar kažko ten mokytųsi.

Istorija, nors ir tipiška, visgi įdomi, nes aspektų joje atsiskleidžia daug – pvz., akivaizdus, akis badantis mechanizmų dėl artimųjų informavimo trūkumas: artimieji paskambina į ligoninę, o ligoninė informacijos nesuteikia, nes juk slapta viskas. Ir lyg ir paprasta tai suprasti, ir lyg ir procedūros neleidžia, ir neaišku, ką tada daryt.

Sprendimas čia būtų paprastas: pakaktų ligoninėje išduoti unikalų identifikacinį kodą ir pagal jį galima būtų gimines informuoti, nepažeidžiant jokių ligos slaptumų. Tai padaroma su faktiškai nulinėmis investicijomis, bet tam reikia trupučio procesų valdymo žinių.

Akis bado ir aiškus pacientų ar jų giminių nesuvokimas, kad gydytojai šiais laikais Internetu (ypač Pubmed ir pan.) naudojasi kraštutinai aktyviai, ir tai padeda išgelbėti gyvybes. Ir ypač tuo naudojasi naujesnė gydytojų karta. Ir ta pati naujesnė gydytojų karta labai dažnai dar ir tarpusavye konsultuojasi – ir wow, tas daroma per tuos pačius Facebook messengerius bei panašias programas. Pacientai dažnai tiesiog nesuvokia, kad gydytojas, čatinantis feisbukuose ir besikapstantis po internetus, dirba daug daug geriau.

Visgi dar įdomiau yra tai, kaip ir kodėl išvis išsivysto tokios dramos, kai pacientai ar jų artimieji, netgi esant geram gydymui (ir jau juo labiau esant blogam gydymui, o toks kartais irgi būna) sukelia didžiulius skandalus, pasiekiančius spaudą. Ir ką reiktų daryti, kad būtų kitaip.

Šiame straipsnyje aš pradėsiu nuo šiokio tokio ekskurso į transakcinės analizės ir Karpmano Dramos trikampio pagrindus, paskui panagrinėsime atvejį, kuris kažkiek kažkuo primintų kažkokį realų (bet tai nebus realus atvejis, nes aš jį išsigalvojau), o tada – sprendimo mechanizmus. Pamatysime, kaip kai kurie dalykai gali būti gerai pataisomi, jei tik supranti, kaip tie dalykai išvis veikia.

Continue reading

Kaip mažas Buda padarė mažą, bet tikrą stebuklą

Anoks Dan Stevenson, gyvenęs kažkokiame Oklando pakraštyje (Oakland, Kalifornija), turėjo vieną problemą: gatvės kampas prie jo namų buvo pavirtęs į kažkokį šiukšlyną, kuriame rinkdavosi narkomanai ir prostitutės, o aplinkinių kvartalų gyventojai sumesdavo visokį šlamštą – pvz., senus čiužinius. Ant tų pačių čiužinių narkomanai neretai miegodavo, o prostitutės – nu ką aš žinau, ką jos ten darydavo.

Mažas namelis buvusio šiukšlyno vietoje. O namelyje – maža Budos statulėlė.

Visas tas gatvės kampas buvo labai neramus – viena iš bjauresnių vietų. Ir gyventi tokiose vietose būna nemalonu – tai kokios muštynės, tai rėkauja girtuokliai, tai dar kas nors vyksta. Nieko gero.

Vieną dieną Dan Stevenson neapsikentė. Tiksliau, ne tik jis neapsikentė – jo žmona Lu irgi. Jokios priemonės negelbėjo – nei lentos su užrašais, draudžiančiais mesti šiukšles, nei policija, nei niekas.

Continue reading

Apie atseit deginamas Vanagaitės knygas ir esą cenzūrą

Niekas tų Rūtos Vanagaitės knygų nedegina. Jos yra tiesiog nurašomos į makulatūrą. Tačiau itin įspūdingai atrodo, kai būrys priedurnių ima skleisti visokius šūdus apie tai, paversdami visą situaciją kažkokiu absurdu. Tai aš jums paaiškinsiu, kame čia išties yra absurdas. Ir kiek šitoje istorijoje bei tokiuose aiškinimuose yra melagingumo, dabar jau skleidžiamo per įvairiausias skirtingas skyles.

Kai jau būna daug melo, tai jo būna labai daug. Melas, kuris dangstomas melu, kuris vėl dangstomas melu, kuris paskui dar dangstomas melagingais atsiprašymais ir melagingais aiškinimais apie klaidas, o paskui vėl melu apie deginamas knygas ir cenzūras.

Pradėkim nuo paprasto dalyko: kalbas apie knygų deginimą paskelbė pati Rūta Vanagaitė. Ne leidykla, ne dar kažkas, o ji pati – pareikšdama, kad čia esą vat taip viskas baisiai.

Ką padarė Alma Littera? Ji tiesiog pasakė, kad nieko bendro nei su Rūta Vanagaite, nei su jos rašymais nenori turėti. Ir viskas.

Alma Littera niekuo nėra įsipareigojusi Rūtai Vanagaitei ir anei niekaip neprivalo nei platinti tų knygų, nei kažkaip tos autorės leidybą remti.

Continue reading