Category Archives: Belenkas

Kaip įsitvirtina nesąmonės

Nesąmonės turi tokią savybę, kad jos įsitvirtina. Skirtingai nuo sąmoningų dalykų. Tiesiog kas nors pasako nesąmonę, kaip keistą faktą, kažkas tuo patiki, nes tai atrodo keistas faktas, ir tai pasilieka atmintyje. Būtent keistumas, išskirtinumas ir tampa tais klijais, kurie nesąmonę įlipdo į mūsų atmintį.

Korėjiečiai galvoja, kad jei miegosi kambaryje su įjungtu ventiliatoriumi, tai jis tave uždusins ir gyvu neliksi. O dažnas lietuvis galvoja, kad Landsbergis pavogė iš jų kolūkius. Ir taip, daugelis kažkaip natūraliai taip galvoja. Tiesiog.

Einant laikui, nesąmonė gali taip įsitvirtinti, kad dauguma žmonių ją ims laikyti visuotinai žinoma tiesa. Ir tada tokią nesąmonę išnaikinti jau bus sunku.

Čia aš jums parankiojau truputį tokių dalykų, kurie yra kaip tik tokio tipo menami faktai, o išties nesąmonės. Čia tam, kad įsivaizdavimo būtų, kaip menamai tikri dalykai gali išties būti visai netikri.

Beje, kadangi paskutiniu metu nemažai ėmiau rašyti apie propagandą, tai pastebėkim ir tai, kad toks nesąmonių lipnumas propagandoje dažnai panaudojamas tikslingai, ypač kai norima kokį nors žmogų apšmeižti. Išgalvotos nesąmonės prilipinamos, o neigimai tampa neefektyvūs.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Kalbos policija

Neseniai buvo tas pristatymas, kuriame kalbėjome apie knygą, kuri tiesiog pritvoja kalbainystės bandymus vaizduoti kažkokį mokslą. Knygą sudarė Loreta Vaicekauskienė ir Nerijus Šepetys, o efektą ji jau kelia tokį, kokį ir sakiau – dabar eina ignoravimo stadija, o greitai bus ir visiškas pasiutimas.

Ačių, siūlau Audronę į VLKK pirmininkes. Ir jai tai bus gerai, ir VLKK tai bus gerai. Kodėl gi ne? Juk reikia išlaikyti pirmaujančius kalbos reguliavimo tempus.

Kad kalbainystė (kalbos dusinimas) savo esme yra tokia nesąmonė, kad karjerą anose institucijoese galėtų padaryti netgi kokia Audronė Pitrėnienė – tą kaip ir galime suvokti. Priminsiu jums, kaip už kalbinę švarą kovojanti VLKK sugebėjo per kažkokius 2009 metais vykusius ištiktukų rinkimus priimti žodį „jablynkšt“, nei nesuprasdama, ką tas žodis reiškia ir iš kur atėjęs. Toks nesupratimas – tai išties kažkas panašaus į tą garsųjį Pitrėnienės „ačių“.

Bet nors ir taip baisu viskas, aš dar kai ką patikslinti noriu. Kad atsirastų suvokimo, jog pas mus realiai prasta padėtis.

Tiesiog Rimvydas Valatka per aną pristatymą minėjo, kad panašūs į mūsiškius reguliavimai tėra Čekijoje ir Rusijoje. Dėl Čekijos aš nesu tikras (įtariu, kad ten daugiau yra noro reguliuoti, nei reguliavimo), o vat dėl Rusijos… Lietuva čia smarkiai ją lenkia, ir Rusija daug ko galėtų pasimokyti blogąja prasme. Ir, beje, po truputį ir bando mokytis.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Elektroninės cigaretės: iQOS

Galų gale, jei jau taip gavosi, kad rašiau apie visą tą rūkymo blogį, visokias ten iš to kylančias baisybes ir savo bandymus mesti nikotiną, tai parašysiu ir apie dar vieną daiktą – iQOS. Tai elektroninės cigaretės, kurias gamina Philip Morris. Juoba, kad paskutiniame tos temos straipsnyje jau truputį apie tai minėjau, tai atitinkamai, šiandien atėjo diena pavaryti ką nors blogo ir ant jų.

Čia taip atrodo dėžutė nuo to iQOS daikto, o ant dėžutės pavaizduotas tas daiktas.

 

Mano istorija su iQOS prasidėjo tada, kai aš parašiau, kaip elektroninės cigaretės yra muilo skonio ir išvis neįmanomos rūkyti, nes tiesiog muilas jos. Ir išvis blogai. Tiesą sakant, jau kažkaip nelabai ir atsimenu, ką aš ten rašiau, bet atsimenu, kad pasipiktinimo buvo tiek, kad maža nepasirodė.

Pasipiktinimas baigėsi tuo, kad vienas draugas mane įkalbėjo kažkaip pabandyti visgi tų įprastų elektroninių cigarečių, o štai kitas – ėmė ir atvilko man iš kažkokios savo kelionės tą daiktą, apie kurį rašau šiandien – iQOS cigaretę. Ir tai cigaretei skirtų rūkalų truputį, kad būtų ką rūkyti (aišku, geriau jau būtų išvis nerūkyti). Tai aš apie tai parašysiu, nes manau, kad tokių čiūdų niekas čia Lietuvoje tiesiog nematė.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Ir vėl elektroninės cigaretės – tęsinys.

Pernelyg nesigilinant į visas peripetijas, buvo taip, kad kartą aš užvariau ant elektroninių cigarečių, o paskui kažkaip gal jau ir ne taip užvariau, o gal ir atvirkščiai, nes įprastos cigaretės gal ir žymiai blogiau, o ir išvis rūkyti nesveika. O paskui buvo daug visokių ginčų ir panašiai. Todėl šiandien bus atnaujinimas, kuriame bus dar blogio, o gal ir ne vien tik blogio apie elektronines cigaretes, kurias rūkyti visvien nesveika, nes tiesiog nikotinas sveikatos neprideda.

Būna visokių elektroninių cigarečių, kai kurios iš jų netgi turi nuosavus ekranus, kuriuose rodo kokius 15 skirtingų veikimo parametrų vienu metu. Bet išties visos jos praktiškai vienodos, ir skiriasi tik tuo, kiek galima skysčio pripilti ir kiek laiko baterija laikys. Daug didesni skirtumai – pačiuose skysčiuose.

Taigi, aš visiškai persimečiau prie elektroninių cigarečių prieš kelis mėnesius. Kažkaip gal ir ne visai rišliai, bet tiesiog ėmiau rūkyti tik jas. Ir po kiek laiko išsiaiškinau visokių įdomių dalykų. Kai kurie gal ir neblogi, o kai kurie – visiškai netikėti ir nelabai malonūs. Tiesa, visa istorija man baigėsi tuo, kad aš vėl persimečiau prie įprastų cigarečių.

Ir galų gale, be įprastų ir elektroninių cigarečių tarp mano rūkomų atsirado dar viena keista rūšis – iQos (Philip Morris kūryba tiems, kas turi daug pinigų), bet apie tai gal kitą kartą.

Elektroninės cigaretės – ko aš nežinojau

Pirmiausiai – apie tai, ko aš nežinojau, bet sužinojau per kažkiek laiko, berūkydamas elektronines cigaretes vietoje paprastų. Kai kurie dalykai nėra labai akivaizdūs.

Visų pirma, elektroninės cigaretės kainuoja išties porą kartų mažiau, negu įprastos – ir tai sudėjus ir jų kainą, ir keičiamų detalių kainą, ir taip toliau, ir taip toliau. Finansiškai tikrai jaučiasi, kad ir kaip skaičiuotum. Tiesiog kardinaliai jaučiasi.

Antra, per kelias savaites man aprimo kažkoks sudirginimas bronchuose, kuris jau buvo tapęs įprastu – toksai, dėl kurio vis tarpais norisi nusikosėti. Ir kartu aš ėmiau užuosti kvapus. Belenkiek daugiau kvapų. Turiu pasakyti, kad gebėjimas užuosti kvapus – labai keistas dalykas. Berūkydamas atpranti nuo to ir nesupranti, bet paskui, kai kvapai vėl atsiranda, būna tesiog keista. Kartais labai malonu, nes užuodi daug malonių kvapų. O kartais – labai nemalonu, nes staiga supranti, kad pvz., eini parku, o kažkur netoliese esantis krūmas aiškiai buvo apmyžtas, nes smirda. Tai jau nemalonu. Bet taip ar anaip, patirtys, kurios yra naujos ir bendrai tai visai smagios 🙂

Trečia – elektroninės cigaretės nėra labai jau patogios. Pilant tuos skysčius, jos apsitaško, keičiant garintuvus – išsimozoja rankos, be to jas reikia krauti per USB, o tai užtrunka kažkiek laiko. Kita vertus, elektroninė cigaretė laiko tikrai bent kelis kartus ilgiau, nei koks iPhone, tad problemų, kad išsikrautų netikėtai – nebūna, jei tik pakrauni iš vakaro. Bet visvien papildomas vargas, lyginant su įprastomis cigaretėmis.

Kvapų tiems elektroninių cigarečių skysčiams yra tiek, kad maža nepasirodytų. Pradedant kažkokiais tualetiniais muilais bei kramomomis gumomis ir baigiant ganėtinai natūralistišku žemarūšio tabako kvapu, kuris gana šleikštokas, bet realiai cigaretes primenantis. Yra netgi išvis tokių fun kvapų, kaip kad kažkokių ten keksiukų ar persikinių pyragų. Ir realiai primena keksiukus ar pyragus. Išbandžiau bent kokias 20 skirtingų kvapų rūšių. O gal ir dar smarkiai daugiau – negaliu net pats pasakyti, kiek. Belenkiek visokių.

Skysčius toms elektroninėms cigaretėms gamina kelios skirtingos kompanijos. Man nepasijuto kažkokio įspūdžio, kad su tais skysčiais būtų kažkas blogo. Gal tik tiek, kad skirtingų skysčių sudėtis ganėtinai skiriasi pagal kažkokius priedus, o dėl to ganėtinai priklauso tų elektroninių cigarečių garintuvų gyvavimo trukmė. Skysčiai skiriasi ne tik kvapais, bet ir stiprumu. Būna ir nulinio stiprumo skysčių, kurie tiesiog neturi nikotino iš viso. Ir žinote, visai irgi galima rūkyti, ir visai jie populiarūs. Įprastų cigarečių be nikotino nebūna, o vat elektroninės – būna. Tai yra gerai, nes esminis blogis yra nikotinas.

Eikvojasi ne tik skysčiai. Tie garintuvai, kurie garina – irgi eikvojasi. Vieno garintuvo kaina – neatsimenu, kiek. Gal keli eurai kokie. Neatsimenu tiesiog. Bet štai tų garintuvų kokybė gerokai skiriasi, netgi jei tą patį skystį eikvoji – iš tos pat partijos vienas gali būti kokybiškas, o kitas – nelabai. Jeigu nepasiseka – garintuvas gali išdegti per 3-4 dienas. Jei pasiseka – gali išlaikyti porą savaičių, jei ne ilgiau. Bendra taisyklė tokia, kad visokie tamsių atspalvių ir tiršti skysčiai degina tuos garintuvus daug greičiau. Kai garintuvas perdega, vietoje įprasto elektroninių cigarečių kvapo atsiranda gerklę graužiantys dūmai, susidarantys dėl svylančios vatos (paprasčiausia medvilninė vata – esminis garintuvo elementas). Tada garintuvą tenka keisti.

Kurie skysčių kvapai patinka, o kurie ne – labai priklauso nuo to, kiek seniai tas elektronines cigaretes rūkai. Kai kurie kvapai, kurie pirmą savaitę atrodo malonūs (gal dėl to, kad vis dar esi pripratęs prie įprastų cigarečių, o nosis išdeginta ir nieko neužuodžia), po kiek laiko ima darytis bjaurokais. Kiti kvapai, kurie pradžioje atrodė šleikščiai, paskui ima darytis kaip tik malonesniais. Žodžiu rinktis reikia daug ir žiūrėti pagal save.

Kita vertus, galima skirtingus skysčius ir pamaišyti – man labai tiko kombinacija iš „Traditional Tobacco“ (žemarūšį tabaką primenantis kvapas), „Bright Tobacco“ (ne tiek tabaką, kiek kažką nutralaus primenantis) ir „Honey Berries“ (medus ir mėlynės). Kažkaip taip vat. Bet kiekvienam savo.

Dabar vienas niuansas apie elektronines cigaretes: kad ir kiek kvėpuotum tais garais į plaučius, netgi kaip orą tuos garus traukdamas, išties įsisavinimas vyksta ne tiek per plaučius, o per gleivinę. Problema matyt visgi temperatūrų skirtumuose: įprastos cigaretės kaitina tabaką iki aukštesnių temperatūrų, o elektroninės skystį kaitina iki gan žemų, o dar ir per tirpalą, dėl ko išsyk susidaro kondensatas (jis ir atrodo, kaip dūmai). Kondensatas nepakliūna taip giliai į plaučius, o vietoje to įsisavina pagrindinai per gleivinę, kaip kokia nikotininė kramtomoji guma. Todėl kai rūkai elektronines, ilgai jautiesi vis neparūkęs, o paskui jautiesi persirūkęs, o galų gale imi keisti rūkymo įpročius.

Aš rūkau 30 metų, tad man šitai svarbu – ir kažkuriuo momentu dėl tų elektroninių cigarečių aš tiesiog ėmiau jausti, kad galiu ir nerūkyti žymiai ilgiau ir gaunasi netgi taip, kad ir kelias valandas neparūkau ir nei neprisimenu apie tai. Žodžiu, man gaunasi taip, kad tos elektroninės cigaretės išties gali būti įrankiu, kuris padėtų mesti rūkyti. Tik viena problema… Problema, kai tenka mesti elektronines ir pereiti atgal prie įprastų.

Nenumatytos problemos ir siaubai

Taigi, rūkant elektronines cigaretes, nikotinas įsisavina per gleivinę. Ir to nikotino gaunasi daug. Netgi labai daug. Ir tas nikotinas pasiekia nervines galūnes, ir jas dirgina – jei persirūkai, kyla jausmas, kiek primenantis tą, kuris nuo snuso (kažkaip lyg dilgčioja dantenas). Bėda ateina tada, jei dėl ko nors ima skaudėti dantis. Ir ta bėda būna baisi ir netikėta.

Žodžiu, vieną dieną man pradėjo skaudėti dantį. Net nežinau nuo ko – gal koks dantenų ar kažkokio nervo uždegimas, o gal ir dar kažkas. Bėda buvo ta, kad skausmas kažkodėl ėmė siekti nepakeliamus lygius. Tokius lygius, kur galima jau pradėti kraustytis iš proto, nes mąstyti darosi neįmanoma, miegoti darosi neįmanoma ir išvis viskas neįmanoma. Jokie nuskausminantys ir priešuždegiminiai kažkodėl nepadėjo – nors dantenų sutinimas ir apmažėjo, skausmas tik augo ir augo, kol pavirto į ištisinį nepertraukiamą košmarą.

Galų gale, po kelių dienų nemiegojimo (supratęs, kad šiaip sau čia nepraeis) aš nuėjau pas odontologą, tas ten kažką pakrapštė, pataisė, prirašė vaistų ir panašiai, bet kažkodėl tai visvien man negelbėjo. Po dar vieno apsilankymo ir dar kelių dienų kankinimosi, supratau, kad danties skausmas lyg ir kažkaip netiesiogiai koreliuoja su tuo, kad aš rūkau – lyg ir taip, kad ima stiprėti, praėjus kokiam pusvalandžiui po parūkymo. Ir čia man ėmė kilti įtarimai…

Žodžiu, aš tiesiog staigiai persimečiau prie įprastų cigarečių ir tas siaubingas danties skausmas jau po kelių valandų susilpnėjo, o po pusdienio beveik baigėsi. Aišku, baigėsi ne visiškai – dančiui išties buvo problemų, bet paparsčiausiai tas skausmas sumažėjo bent 10 kartų. Mažiausiai 10 kartų (o gal ir 100 – nežinau net, kaip tai pamatuoti) – iki tiesiog labai nemalonaus ir užknisančio, bet jau ne tokio, kur tarpais atrodo, kad nuo to skausmo jau imi nesiorientuoti nei kur esi, nei išvis kas aplinkui vyksta.

Įsivaizduokit, aš per tą dančiasopę nemiegojau beveik savaitę laiko. Aš tiesiog atsibusdavau nuo dantų skausmo, kas pusvalandį. Aš negalėdavau užmigti, aš galvojau, kad man atėjo laikas numirti, o paskui, kai jau neišlaikydavau, aš nutrūkdavau ir kokiam pusvalandžiui-valandai užsnūsdavau, o paskui vėl atsibusdavau nuo to, kad dantys varo iš proto. Ir visa tai buvo susiję su sušiktomis elektroninėmis cigaretėmis. Aš per visą savo gyvenimą negalvojau, kad dantų skausmas gali būti toks baisus.

Šitai veikia labai paprastai: nikotinas itin stipriai sudirgina nervines galūnes (visokius ten nervinius receptorius). Ir nors tai nesukelia skausmo, tos galūnės lieka sudirgintos. O vat kai kyla danties skausmas, dėl sudirginimo gaunasi taip, kad jis vietoje šiaip nemalonaus ir užknisančio pavirsta į visiškai nepakeliamą – nikotinas suveikia kaip kažkoks skausmo moduliatorius. O kai elektroninių cigarečių rūkymas vyksta per gleivinę, tai jau patikėkit manim, kiek tos nervinės galūnės to nikotino gauna. Ir visa tai atrodo gana nekaltai tiktai tol, kol neužeina danties skausmas.

Kai paskui vėl nuėjau pas savo dantų gydytoją ir papasakojau, paaiškėjo, kad tai nėra kažkokia super naujiena. Kiek supratau, aš čia buvau pirmas gyvas atvejis, tačiau profesinėje literatūroje apie tai jau rašo. Žodžiu, nemalonus reiškinys.

Žodžiu, nesvarbu, kas ten ir kaip gerai su tomis įprastomis elektroninėmis cigaretėmis, aš jums pasakysiu paprastai – saugokite save ir tausokite. Ir jei jau gali kilti koks nors danties skausmas – būkite atsargūs ir tiesiog žinokite. O šiaip – ką aš žinau. Geriau gal išvis kažkaip mesti rūkyti. Jei tik gaunasi.

Aš pats matyt gal ir vėl pereisiu prie elektroninių. Bet apie tai, kaip jos sustiprina danties skausmą – ilgai, labai ilgai atsiminsiu.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Šiek tiek apie didžiuosius sovietinius pasiekimus

Sovietų Sąjunga išties buvo supervalstybė. Ne todėl, kad ji būtų buvusi kažkuo gera, o tiesiog ji turėjo begalinius gamtos išteklius ir daugybę žmonių. Visa kita buvo tiesiog begalinis smurtas, apvilktas begaline sovietine propaganda, daugybė vagysčių ir vergiškas begalės žmonių darbas. Apie vagystes aš parašysiu gal kokį kitą kartą, bet šiandien – tiesiog truputis apie kai kuriuos SSRS pasiekimus bei didžiuosius mokslininkus ir konstruktorius, kurie vis būdavo šlovinami propagandos.

Josifas Stalinas būdavo vaizduojamas kaip vaikams laimingą vaikystę suteikęs vadas. Realybėje vaikai buvo viena iš įprastų šantažo priemonių, per kurią komunistų režimas palauždavo žmones: uždarytiems mokslininkams grasindavo, kad jų vaikai bus atimti ir atiduoti į vaikų namus, kur pakeis jų vardus bei pavardes ir tada jau niekad negrąžins.

Josifas Stalinas būdavo vaizduojamas kaip vaikams laimingą vaikystę suteikęs vadas. Realybėje vaikai buvo viena iš įprastų šantažo priemonių, per kurią komunistų režimas palauždavo žmones: uždarytiems mokslininkams grasindavo, kad jų vaikai bus atimti ir atiduoti į vaikų namus, kur pakeis jų vardus bei pavardes ir tada jau niekad negrąžins.

 

Sovietinės kosminės programos tėvas, raketų konstruktorius Sergejus Koroliovas nuolat būdavo pristatomas kaipvisos sovietinės kosminės programos simbolis, panašiai, kaip ir Jurijus Gagarinas.

Stalino režimo metais Sergejus Koroliovas buvo suimtas, tardomas NKVD, kankinamas ir verčiamas dirbti šaraškėje (taip buvo vadinamos NKVD priklausančios slapts įstaigos). Tardytojas, bekankindamas Koroliovą, sulaužė jam pirštus ir žandikaulį. Daug vėliau, kai Koroliovui buvo daroma operacija, dėl netinkamai suaugusio žandikaulio gydytojai negalėjo jam padaryti intubacijos ir Koroliovas mirė.

Sovietinė propaganda nuolat pristatinėdavo Sergejų Koroliovą kaip sovietinį konstruktorių ir sovietinio mokslo bei inžinerijos veikėjų pavyzdį. Pasididžiavimas. Išties visa tai buvo šlykštus, pasibaisėtinas melas. Komunistinės sistemos veidmainiškumo pavyzdys – ji šį žmogų kankino, palaužė, o paskui pristatinėjo kaip savo pačios pavyzdinį atstovą.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter