Category Archives: Semiotika

Įvairūs tekstai, susiję su semiotika ir metateorija

10 demagogijos metodų

Man senokai kildavo mintis parašyti apie įvairius demagogijos metodus, kurie labai dažnai pastebimi įvairiose politinėse diskusijose. O ir propagandiniuose tekstuose ir diskusijose – taip pat.

Demagogija yra pakankamai dažnas dalykas, kad jos vertėtų pasisaugoti.

Aprašyti visko matyt neįmanoma – dažnai tame pačiame pasisakyme galima aptikti visą krūvą skirtingų demagogijos būdų, kurie persimaišo taip smarkiai, kad net sunku pasakyti, kas tai per konkreti demagogija. Kita vertus populiariausius, dažniausiai pasitaikančius, sunkiau pastebimus ar įžūliausius čia visvien papasakosiu. Kokią dešimtį demagogijos būdų.

Reiktų neužmiršti ir to, kad daugelį šių demagogijos būdų mes patys irgi nesąmoningai pavartojame. Tiesiog taip jau yra, kad ne visada mes remiamės logika – tai žmogiška. Geras supratimas apie tai, kas yra klaidinga argumentacija, gali ir mums patiems padėti tapti protingesniais.

Vėlgi, verta neužmiršti ir to, kad kartais mes galime įtarti demagogijas ten, kur išties demagogijų nėra – gali būti, kad mes tiesiog nepagauname kažkieno kito minčių ir samprotavimų eigos.

Svarbesni atvejai yra tie, kur įvairūs troliai klaidingą argumentaciją taiko sąmoningai. Supratimas čia irgi padeda išspręsti problemas. Jei mes sugebame atfiltruoti demagogijas, mes galime diskutuoti ir analizuoti žymiai racionaliau.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Kaziuko mugė Kaune ir semantika

Kad Kaunas nori turėti mugę, kuri būtų panaši į Kaziuko mugę Vilniuje – tai visiškai natūralu. Kaziuko mugė yra didžiulis, labai įspūdingas renginys. Tik vat vienas momentas – semantika. Ta pati semantika, kurios mokyklose nemoko.

Kai Kaunas kuria kažką savo, tai padaro taip, kad apie Kauną ima šnekėti visame pasaulyje. Kaip visame pasaulyje šneka apie šį Kauno pastatą. Todėl ir reikia kurti kažką realiai savo. Ir tada tikrai pavyks.

Reikalas labai paprastas: Kaziuko mugė yra ne kas kita, kaip Švento Kazimiero, Vilniaus globėjo mugė. Tiesiog pavadinimas per amžius sutrumpėjo – Kazimieras pavirto į Kaziuką.

Taip, esmė tame, kad Šventas Kazimieras – ne kas kitas, kaip Vilniaus globėjas. Taip, ir visos Lietuvos globėjas, tačiau esmė čia visgi Vilnius. Ir dar, esmė yra Švento Kazimiero diena – Kovo 4.

Ką išties tai reiškia? Ogi va ką: galime pasakyti, kad Kovo 4 – tai Švento Kazimiero diena. O Vilnius – Švento Kazimiero miestas. Ir atvirkščiai – Švento Kazimiero diena yra Kovo 4, o Švento Kazimiero miestas – tai Vilnius.

Mes galime sakyti, kad Kaziuko mugė – tai Šventojo Kazimiero miesto Šventojo Kazimiero dienos mugė. Išties tai ir reikš, kad tai yra Kovo 4 dienos mugė Vilniuje.

Ką dabar daro Kaunas? O jie ten sugalvoja Kovo 10 dieną pas save daryti Kaziuko mugę. T.y., ne Kaziuko dieną ir ne Kaziuko mieste.

Pabandykite įsivaizduoti išplėstą Kauno Kaziuko mugės pavadinimą: „Kauno Vilniaus miesto ne Kaziuko mugė“. Tai vat šitaip absurdiškai tas Kovo 10 dieną vykstančios „Kauno Kaziuko mugės“ pavadinimas ir išsišifruoja, kai į semantiką pasižiūri.

Ponai ir ponios kauniečiai, nieko blogo nenoriu pasakyti apie Kauną. Man patinka tas miestas, ir kiekvieną kartą, kai aš ten nuvažiuoju, vis man labiau Kaunas patinka. Būtent todėl aš noriu pasakyti, kad Kaunas nusipelno savo mugės, o ne kažkokio tai nesuzgrabno absurdiško pamėgdžiojimo. Savo mugę Kaunas gali padaryti gal netgi geriau. Tik tam Kaune reikia daryti būtent Kauno, o ne Vilniaus mugę.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Lietuvių kalbos ideologija: ateina galas marazmui

Mokslas yra mokslas: jis tiria, atranda ir kuria. Mokslas nuolat tikrina save, nuolat ieško savo paties klaidų ir džiaugiasi jomis: kiekviena surasta klaida reiškia naujus atradimus, naują žinojimą. Didžiausia dovana mokslininkui – jei kas nors parodo kažką naujo. Mokslas visada yra apie žinias, apie naujus atradimus.

Šiais laikais Jonas Jablonskis matyt jau ir žvengti pradėtų, išgirdęs, kaip kalbainiai bando kalbą užreguliuoti. Tuo tarpu kalbainiai čia pasipiktins, kad aš parašiau, jog Jablonskis žvengti galėtų, nes pagal juos Jablonskis negalėtų žvengti, nes žvengti yra nepadoru. Didžioji ironija yra tame, kad kalbainiai nesuvokia, kad jie žvengo priepuolius sukelia visiems, kas bent kažką suvokia apie kalbą.

Būtent mokslas yra naujoji knyga, kuri išties pritvos kalbainystę – tai „Lietuvių kalbos ideologija“, kurią sudarė Loreta Vaicekauskienė ir Nerijus Šepetys. Ši knyga išleista vos 500 egzempliorių tiražu ir didesnė dalis jau tur būt parduota. Bet gal dar turite šansų (o per Knygų Mugę – gal ir su pačios Loretos Vaicekauskienės autografu) – nes vėliau ši knyga bus toks lietuvių kalbos istorijos reliktas, kad juo galėsite didžiuotis taip, lyg turėtumėte Jono Jablonskio pirmojo leidimo vadovėlį.

Pseudomokslas nuo mokslo skiriasi tuo, kad atradimai ir bet kokios klaidos būna neigiamos, jei tik prieštarauja kokių nors pseudomokslo veikėjų darbams. Ir nesvarbu, kokio didumo tie prieštaravimai – jie yra neigiami, o visi, kas tik su pseudomokslo teiginiais nesutinka, būna vienaip ar kitaip ignoruojami, diskriminuojami ar netgi persekiojami.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Trys propagandos lygiai: baltoji, pilkoji ir juodoji

Propaganda grubiai būna klasifikuojama į visokias rūšis, bet pirmiausiai, jei jau kalbėsime apie metodus – mums reikia išskirti baltąją, pilkąją ir juodąją. Baltoji propaganda irgi nieko gero savyje neturi, tačiau ji yra bent jau neperžengianti kažkurių etikos ribų – joje remiamasi kokiais nors faktais, nutylimi kiti faktai ir padaromos tiesiog reinterpretacijos.

Visai tipiškas propagandos pavyzdys – nacių Vokietijos žemėlapis, vaizduojantis vargšus silpnus nacius ir baisias šalis aplinkui. Tokių žemėlapių buvo ir daugiau – viename matytame netgi Lietuva buvo vaizduojama su beveik tiek pat kariuomenės, kaip ir visa Vokietija. Dabar labai panašius žemėlapius kuria Kremliaus propaganda – juose vaizduojama, kaip milžiniškos NATO pajėgos supa Rusiją.

Labai svarbu suprasti, kad propaganda, kokia bebūtų, skirta žmonių nuomonės keitimui ir formavimui. Nei baltoji, nei pilkoji propaganda nėra gera – ji tiesiog grubiai nepažeidžia kažkurių, platesnių ar siauresnių moralės normų (skirtingai nuo juodosios). Bet tai visvien propaganda, o ne nuomonė ar pozicija.

Dar vienas labai svarbus supratimui dalykas – kad propaganda toli gražu neprivalo būti tiesioginė. Dažnai propaganda naudojama tam, kad, pvz., sukurtų ir įtvirtintų kokius nors lyg ir nesvarbius, su propagandos tikslais nesusijusius žmonių įsitikinimus, o jau tie įsitikinimai panaudojami kitiems tikslams.

Kaip pvz., iki pat II Pasaulinio karo išvakarių naciai labai intensyviai skleidė propagandą apie tai, kad visos valstybės aplink juos nepaprastai apsiginklavusios, o pats III Reichas yra visiškai neginkluotas. Tai buvo daroma tiktai tam, kad būtų galima skleisti kitą propagandos teiginį – kad Vokietijai reikia nepaprastai smarkiai ir greitai ginkluotis. Nepaskleidus pirmojo įsitikinimo, antrasis būtų atrodęs beprasmiu.

Labai svarbu suprasti, kad propagandos užsakovai, kūrėjai ir skleidėjai tiesiog sukuria melagingą pasaulio vaizdą – tokį, kur vietoje realybės tikima propagandiniais teiginiais.

Dar vienas pastebėjimo vertas dalykas – tai, kad sėkminga propaganda indoktrinuoja. Tai reiškia, kad žmonės, kurie priima propagandą kaip tiesą, ilgainiui patys tampa nesąmoningais, o kartais ir sąmoningais propagandos skleidėjais.

Gerai, o dabar truputį grįžkime prie pagrindų – trijų propagandos tipų: baltosios, pilkosios ir juodosios.

Baltoji propaganda

Baltoji propaganda būna paremta atsekamais šaltiniais, turi gana aiškius užsakovus ir gana aiškius tikslus. Kita vertus, kadangi tai visvien propaganda, tokia propaganda irgi būna linkusi pavaizduoti kažkokią teisybę ar nuomonę, o ne žmonių nuomonės formavimo instrumentą.

Baltoji propaganda nėra anei niekuo gera. Ji tik nepažeidžia kažkurių etikos normų, todėl nekompromituoja ir nediskredituoja propagandos užsakovo. Ir nediskredituoja to užsakovo tik paties užsakovo požiūriu. Tiek joje ir baltumo.

Tipiškas baltosios propagandos pavyzdys: „Rusija turi daug turtų, Lietuvai verta su ja draugauti, tada visi bus turtingesni„.

Galima suprasti, kad tai yra melagingas diskursas, nes ankstesni periodai, kai Lietuvos prekyba buvo smarkiau orientuota į Rusija, pasižymėjo ir nerealiai didelėmis dujų kainomis, ir nuolat pasikartojančiais fokusais – pvz., pieno produktų importo draudimais, sunkvežimių stabdymais pasienyje ir pan. – jokių juntamų išlošimų iš tokios prekybos Lietuva negaudavo, tačiau dėl prekybos darėsi priklausoma nuo Rusijos norų.

Kitas tipiškas baltosios propagandos pavyzdys: „Rusija nenori su niekuo kariauti, čia tik rusofobai viską meluoja, o išties Rusija yra taiki šalis, kuri nieko nepuola„.

Gana nesunku suprasti, kad tai irgi yra melagingas diskursas – Rusija jau puolė Gruziją, aneksavo Krymą, Rusija yra sukūrusi marionetines pseudovalstybes, remiamas Rusijos jėgų – tai Luhansko ir Donetsko respublikos, Padniestrės respublika, Abchazija, Pietų Osetija. Ilgai besitęsiantis karas Ukrainoje visą Rusijos agresyvumą rodo nepaneigiamai, kaip ir vis augantis ginklavimasis ar netgi grasinimai „preventyviai“ panaudoti branduolinį ginklą.

Ir viename, ir kitame propagandiniame diskurse galime aiškiai pamatyti ir užsakovą (Kremlių), ir tikslą – pvz., Lietuvos perslinkimą nuo ES/NATO link Rusijos.

Verta pastebėti, kad kuo mažiau matosi propagandos dirbtinumas, kuo ji atrodo mažiau nukrypusi nuo realybės (tai nereiškia, kad nenukrypusi nuo realybės – tai reiškia, kad tik atrodo nenukrypusi), tuo ji veikia įtikinamiau, o ją skleidžiantys – ima atrodyti pateisinamai.

Esminis baltosios propagandos požymis yra tiktai tai, kad ji nekompromituoja ir nediskredituoja jos skleidėjo bent jau paties užsakovo požiūriu – t.y., pats propagandos užsakovas gali tą propagandą skleisti, nesislėpdamas.

Pilkoji propaganda

Pilkoji propaganda skiriasi tuo, kad informacijos šaltiniai, kuriais remiamasi, būna nuslepiami ar falsifikuojami, tikslai irgi visiškai maskuojami, o užsakovas lieka nežinomu. Pilkoji propaganda tam tikrose ribose gali ir kompromituoti, ir diskredituoti jos užsakovą. Būtent todėl tokia propaganda ir būna maskuojama.

Tipiškas pilkosios propagandos pavyzdys: „Lietuvoje viskas tragiška, žmonės evakuojasi iš šalies, nes ES Lietuvą nustekeno„.

Panagrinėję, pamatome, kad čia ryškiai iškraipoma realybė – Lietuvoje yra daug problemų, tačiau jos yra suabsoliutinamos (nutylima daugybė teigiamų dalykų) ir suveliamos su nelabai patikrinamu melu apie tai, kaip ES nustekeno Lietuvą. Kažkurie tiesos elementai permaišomi su faktais ir papildomi nesąmonėmis.

Nesunku suprasti, kad šis propagandinis diskursas turi du tikslus: sukelti ar pagilinti žmonių nusivylimą valstybe, o taip pat – supriešinti Lietuvą su ES.

Kitas tipiškas pilkosios propagandos pavyzdys: „SSRS nebuvo bedarbių, reiškia, kad visi turėjo darbą, todėl visi buvo laimingi – todėl atkurkime SSRS„.

Galime pastebėti, kad realybės iškraipymas šiame diskurse yra akivaizdus: darbas buvo daugeliu atvejų priverstinis irba toks, kaip valdžia nurodys, be žmogaus pasirinkimo, o ir pinigų uždirbdavo žmonės mažai. Kita vertus, tokius dalykus daugeliui sunku patikrinti – dalis anais laikais negyveno, o dalis tiesiog turi trumpą atmintį ir nesugeba atsiminti. Atitinkamai, tokia propaganda tampa veiksminga.

Lengva suprasti, kad šis propagandinis diskursas turi tikslą idealizuoti SSRS ir sukelti norą atkurti SSRS arba prisijungti prie Rusijos ar NVS bloko.

Dar vienas pavyzdys: „Dalia Grybauskaitė eskaluoja karą, NATO veža kariuomenę, o ką gali daryti Rusija – tik gintis, mes ką – norime, kad mus užpultų?

Čia galim pastebėti ir melą apie karo eskalavimą, ir kartu greitą apvertimą – esą Rusija ginsis ir todėl puls. T.y., pati Rusijos agresija jau pateikiama kaip esą gynyba ir tuo bauginama, kartu į kaltųjų vietą pastatant Prezidnetę ir NATO. Jei žmogus mažiau analizuoja tai, ką jam kažkas sako, tokie makaronai gali kažką ir subalamutinti.

Visais nupasakotais atvejais nesunku suprasti, kad tokie propagandos diskursai yra skirti tam, kad sukurtų Lietuvos poslinkį link Rusijos – kuo toliau nuo ES ir kuo arčiau buvusios SSRS.

Verta pastebėti, kad abiejų minėtų pavyzdžių atvejais Rusijai norėtųsi pavaizduoti, kad tokios propagandos ji neskleidžia: pernelyg aiškiai matosi jos norai, o ir propagandos melagingumas per didelis.

Esminis pilkosios propagandos požymis – tai, kad ji tam tikrose ribose gali diskredituoti ar netgi kompromituoti jos skleidėją, todėl pilkosios propagandos užsakovas ir kūrėjas stengiasi bent kažkiek nuslėpti ir save, ir savo tikslus. Nepaisant to, pilkoji propaganda neišeina už tų ribų, kur ji gali būti tiesiai įvardinama, kaip akivaizdžiai nusikalstama, todėl ji būna labai paplitusi.

Labai svarbu suprasti ir dar vieną dalyką: išties pilkoji propaganda tėra ta pilka zona, kur propagandos skleidėjas ir jo interesai lyg ir nėra atviri, bet kartu ta propaganda dar lyg ir nėra juodoji. Pilkoji propaganda – tai tiesiog išskydusi didelė sritis tarp baltosios ir juodosios.

Būtent todėl, kad pilkoji propaganda lyg ir nėra nusikalstama, tačiau jos užsakovas slepiasi arba slepia savo tikslus, ji ir yra vadintina pilka.

Juodoji propaganda

Juodoji propaganda visada būna paremta ar nusikalstamais, ar tiesiog amoraliais, neetiškais veiksmais – pradedant tiesiog banaliu šlykščiu melu ir baigiant labai realiais nusikaltimais, kurie galėtų tuos melus paremti ar sukurti tiems melams pagrindą.

Tipiškas juodosios propagandos pavyzdys: „NATO kariai išprievartavo paauglę kažkur prie Jonavos„.

Galim išsyk pastebėti, kad tokia propaganda veikia kaip melas, kuris labai stipriai emociškai paveikia jos gavėjus. Nors skleidžiamas visiškai melagingas pranešimas apie niekur nebuvusius įvykius, pats įvykis pernelyg baisus, kad kas nors galėtų patikėti, jog šitaip galima imti ir primeluoti.

Pabandę suprasti, koks tokio pranešimo tikslas, aiškiai pamatysime propagandos žinutę: „NATO kareiviai yra klaikus blogis“.

Nesunku suprasti, kad toksai pranešimas yra skirtas tam, kad NATO kariuomenė būtų diskredituota, žmonės ja nepasitikėtų ar netgi imtų reikalauti jos išvedimo. Akivaizdu, kad tai puikiausiai atitinka Kremliaus tikslus – būtent todėl tokia propaganda ir yra kuriama.

Kita vertus, nesunku suprasti ir tai, kad tokia propaganda jau yra nusikalstamo lygio.

Visai kitas, tačiau kažkuo panašus nusikalstamos propagandos variantas (dar juodesnis lygmuo) – tikslingas nusikaltimų/provokacijų rengimas, skirtas tam, kad būtų galima imtis baigiamųjų propagandos veiksmų, pvz., prieš pradedant karą. Gan tipiški pavyzdžiai – gyvenamųjų namų sprogdinimai Rusijoje, surengti prieš II Čečėnijos karą (po truputį vis daugiau duomenų apie tai, kad sprogdinimai rengti FSB), Sender Gleiwitz incidentas, skirtas III Reicho invazijai į Lenkiją pateisinti, Mainila incidentas, skirtas SSRS karui prieš Suomiją pagrįsti.

Kai kuriais atvejais vietoje nusikalstamų provokacijų, gali būti panaudojami ir realūs įvykiai, juos iškraipant taip, kad apie juos būtų kalbama taip, kaip reikia propagandai.

Visai tipišku pavyzdžiu gali būti menamas paauglės išprievartavimas Vokietijoje, skirtas tam, kad būtų sukurtos ar išpūstos kalbos apie nusikaltimus darančių pabėgėlių antplūdi (o tos kalbos reikalingos paaiškinimui apie tai, kad ES viskas labai blogai) bei rusų nacionalinių jausmų sudirginimui. Realus įvykis, kai paauglė nueina nakvoti pas draugą, baigiasi visokiais propagandiniais triukšmais, išpūstais iki nesuvokiamo lygio.

Beje, nagrinėjant du tokius menamus išprievartavimus (lietuvišką ir vokišką atvejus), galima pastebėti, kad jais paremta propaganda smarkiai skiriasi: vienu atveju yra kuriamas tiesioginis pranešimas apie esą baisius NATO karius (tiesioginis neigiamo įvaizdžio kūrimas), o kitu atveju – kuriamas baisiųjų imigrantų vaizdinys. Pastarasis tiesiogiai neneša Kremliui naudos, tačiau yra propagandos naudojamas tada, kai norima apjuodinti Europos Sąjungą ir sukelti baimės jausmą.

Dar vienu tipišku realių įvykių propagandinio panaudojimo pavyzdžiu galėtų būti Butajevo incidentas, kai 1940 Lietuvoje dezertyravęs SSRS pajėgų kareivis Butajevas buvo propagandoje pateikiamas, kaip esą pagrobtas Lietuvos vyriausybės, o paskui, kai šis buvo surastas ir nusižudė, įvykis buvo pateikiamas, kaip esą Lietuvos išpuolis prieš SSRS. Toks atvejis irgi gerai rodo, kaip realūs įvykiai gali būti panaudojami propagandai, tuos įvykius tiesiog iškraipant taip, kaip tik nori.

Reikia pastebėti, juodoji propaganda visada siejasi ir su įvairiais nusikaltimais – tipiniais atvejais tai būna opozicijos persekiojimai, žurnalistų nužudymai, o kartais ir įvairūs provokaciniai veiksmai prieš kitas valstybes. Nusikalstama propaganda būna su nusikaltimais – ir tam, kad užčiauptų visus bandančius pasipriešinti, ir tam, kad falsifikuotų įvykius.

Esminis juodosios propagandos požymis – kad ją identifikavus ir išaiškinus, ji visada diskredituoja ir kompromituoja propagandos skleidėją, nes tokia propaganda mažų mažiausiai būna amorali, o sunkesniais atvejais – ir susijusi su nusikaltimais, kurie daromi propagandos tikslais.

Būtent dėl to diskreditavimo ir kompromitavimo juodosios propagandos užsakovas visada slepia ir neigia savo dalyvavimą, sukuriant tokius propagandinius įvykius.

Pabaigai

Propaganda būna labai įvairi. Nepriklausomai nuo to, kiek ji atvira, ji visada yra susijusi  su melu. Ir kartu propaganda taip intensyviai stengiasi pateikti save kaip tiesą, kad visada vienu iš propagandos taikinių tampa žiniasklaida – tie, kas stengiasi informuoti apie tai, kas vyksta iš tikrųjų. Todėl propaganda visada stengiasi pateikti save kaip žiniasklaidą, kaip visuomenės informavimą. Ir kartu propaganda visada bando žiniasklaidą ir visuomenės informavimą pateikti kaip propagandą.

Reikia pastebėti ir kitą procesą: visas tas propagandos skirstymas į baltąją, pilkąją ir juodąją yra labai sąlyginis – tik pagal tai, kaip į tą propagandą žiūri pats propagandos užsakovas. Todėl tuo atveju, kai laikomasi teisingumo principų, netgi daugelis baltosios propagandos metodų atrodo visiškai nepriimtinai – paties galimo propagandos užsakovo vertinimu, jie pakliūna į pilkąją ar netgi juodąją zoną. Kitais atvejais, kai nuo teisingumo nukrypstama smarkiai – daugybė juodosios propagandos metodų tampa visiška norma – t.y., baltąja propaganda. Kitaip tariant, viskas priklauso nuo požiūrio taško.

Čia ir verta suprasti tokį dalyką: žiauriausiems totalitariniams režimams būdinga tai, kad į oficialų, baltosios propagandos lygmenį pereina klaikūs juodosios propagandos metodai – įskaitant netgi propagandiniais tikslais įvykdomas žmogžudystes. Ir kartu tokiuose režimuose baisiausiai ir melagingiausiai šmeižiami visi, kas tokiems režimams neįtinka. Būtent toks juodosios propagandos perėjimas į baltosios, oficialiosios propagandos lygmenį buvo būdingas naciams ir komunistams.

Toks pat juodosios propagandos lygmuo atitinka ir nematomus, slepiamus veiksmus – susidorojimus su opozicija ar žurnalistų  nužudymus. Kai kuriais skaičiavimais, per Vladimiro Putino valdymo metus buvo nužudyta apie 100-150 žurnalistų – didžiule dalimi rengėjai likdavo neišaiškinti. Per paskutinius metus, išnaikinus žiniasklaidą, nužudymų ėmė mažėti – tiesiog dėl to, kad visi jau žino, kad geriau tylėti ir vaizduoti, kad viskas gerai. Žurnalistai irgi nori išgyventi.

Jeigu pabandytume įsivertinti Kremliaus propagandą pagal silpnus demokratinius kriterijus (tokius, kur aukščiau apibrėžta baltoji propaganda laikoma priimtina viešąjame diskurse), tai paaiškėtų, kad Rusijos viduje priimtinas propagandos lygmuo yra ten, kur mums yra viršutinė juodosios propagandos zona (apatinės, beje, dažniausiai mes net įsivaizduoti negalim – tiesiog pernelyg baisu).

Oficialiais kanalais ir per savo diplomatus Rusija sugeba skleisti atvirą dezinformaciją, melą, šmeižtą – ir apie įvykius Ukrainoje, ir apie Lietuvą, ir apie kitas valstybes. Toks lygmuo atitiktų kokių 1933-1935 Vokietiją ar SSRS, o kartais (kalbant apie įvykius karo metu – Ukrainoje ar Gruzijoje) – gal ir blogesnį, netgi 1937-1939 metų lygį.

Galų gale, svarbiausias dalykas, kurį būtina suprasti, kalbant apie propagandą: pati propagandos giluminė esmė – tai melas. Vienais atvejais tas melas gali būti nedidelis ir užmaskuotas, kitais atvejais – sunkiai suvokiamo didumo, tačiau visada tai melas. Ir melu prieš melą kovoti neįmanoma, ir tai akivaizdu: tie, kas indoktrinuoti propagandiniu melu, netiki kitu melu, o paaiškėjus melui – jie išvis nustoja bent kiek pasitikėti. Visa tai reiškia, kad propagandą nugalėti įmanoma tik teisybe.

Būtent todėl žurnalistų įtaka čia yra lemiama – būtent nepriklausoma, konkuruojanti ir faktus tikrinti besistengianti žiniasklaida tampa esminiu kontrprapagandos veiksniu. Anksčiau ar vėliau propagandos melas išaiškėja ir ji žlunga.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Vladimir Jakovlev: specialioji propaganda

Šitą straipsnį man parodė po to, kai įvyko paskutinių dienų triukšmai – ypač garsus buvo skandalas apie menamai išprievartautą paauglę, kur buvo kaltinami NATO pajėgų kariai, atvykę iš Vokietijos. Po skandalo paaiškėjo, kad viskas buvo falsifikuota, tačiau dalis lietuviškos žiniasklaidos, nepatikrinę, sugebėjo tuos pranešimus paskelbti. Tiesiog pranešimai buvo parašyti įtikinamai, privelti visokių detalių – atrodė tikroviškai.

Galime identifikuoti, kad tai yra „didžiojo melo“ metodas – nes viskas atrodo pernelyg baisiai, kad bet koks normalus žmogus išdrįstų taip klaikiai meluoti. Būtent todėl, kad melas pernelyg didelis, mes sau pasakome, kad negali būti, kad šitaip drastiškai kažkas meluoja. Ir tada leidžiame sau tokiu melu patikėti, jo nekvestionuodami.

Rusijos propaganda nesismulkina. Jos veidas – Dmitrijus Kiseliovas, kuris yra pareiškęs apie tai, kad Rusija gali JAV paversti į radioaktyvias dulkes. Tas pats Dmitrijus Kiseliovas aktyviai pila purvą ir ant Ukrainos, ir ant Lietuvos, ir ant ES, ir ant ko papuola. Pagal poreikius. Nemaža dalis Kiseliovo pasisakymų kuo gražiausiai atitinka Vladimiro Jakovlevo įvardinamus metodus.

Pratęsiant apie Rusijos TV programas – daugelyje jų labai akivaizdžiai matosi ir tas pats „40/60“ metodas – kai kurios programos būna lyg ir kritiškos Kremliui, didelė dalis informacijos lyg ir neiškraipoma, bet dalis panaudojama grynai propagandos tikslais. Nesunkiai gali susidaryti apgaulingas įspūdis, kad kokia nors TV ar radijo stotis yra neutrali ar netgi kritiška Kremliaus režimui – todėl propaganda suveikia daug efektyviau.

Įvairių juodos propagandos metodų yra begalė. Negana to, jie neretai naudojami ir kombinuotai – per „40/60“ kanalus skleidžiamas „absoliutus akivaizdumas“, kuris pastiprinamas „apvertimais“, „o kaip su X?“, „supuvusiomis silkėmis“ ir taip toliau. Kai propaganda realiai masyvi, darosi sunku suprasti, kas išvis vyksta.

Na, gerai, aš matau, kad savo įžangoje prirašiau jau vos ne daugiau, nei pats straipsnio autorius. Taigi, nuo Rabinovičiaus kalbų pereikim prie Jakovlevo.

Oj, ne – dar truputį: po rusišką literatūrą apie propogandą man teko kapstytis – kai kurie Jakovlevo minimi įvardinimai išties pasitaiko kitose knygose (tai yra sistemingos terminijos – t.y., organizuotos propagandos sistemos požymis). Kita vertus, reikia pasakyti ir tai, kad sovietmečiu visa bent kiek rišlesnė literatūra, kurioje būdavo analizuojama propaganda, būdavo įslaptinama (pradedant „tarnybiniam naudojimui“ ir baigiant visišku įslaptinimu). Slaptindavo netgi tais atvejais, kai būdavo išverčiamos Vakarų autorių knygos. Toks slaptumas buvo ne dėl to, kad būtų bandoma nuslėpti nuo Vakarų, o dėl to, kad nesukeltų nereikalingų minčių pačios SSRS gyventojams, kuriems ta propaganda buvo kemšama smarkiausiai.

Taigi, o dabar jau paskaitykite, straipsnį, kurį rašė Vladimir Jakovlev, Rusijos žurnalistas (originalas, iš kurio versta – http://www.sguschenka.com/propaganda/)

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter