Category Archives: Žiniasklaida

Visokie su žiniasklaida susiję tekstai

Vladimir Jakovlev: specialioji propaganda

Šitą straipsnį man parodė po to, kai įvyko paskutinių dienų triukšmai – ypač garsus buvo skandalas apie menamai išprievartautą paauglę, kur buvo kaltinami NATO pajėgų kariai, atvykę iš Vokietijos. Po skandalo paaiškėjo, kad viskas buvo falsifikuota, tačiau dalis lietuviškos žiniasklaidos, nepatikrinę, sugebėjo tuos pranešimus paskelbti. Tiesiog pranešimai buvo parašyti įtikinamai, privelti visokių detalių – atrodė tikroviškai.

Galime identifikuoti, kad tai yra „didžiojo melo“ metodas – nes viskas atrodo pernelyg baisiai, kad bet koks normalus žmogus išdrįstų taip klaikiai meluoti. Būtent todėl, kad melas pernelyg didelis, mes sau pasakome, kad negali būti, kad šitaip drastiškai kažkas meluoja. Ir tada leidžiame sau tokiu melu patikėti, jo nekvestionuodami.

Rusijos propaganda nesismulkina. Jos veidas – Dmitrijus Kiseliovas, kuris yra pareiškęs apie tai, kad Rusija gali JAV paversti į radioaktyvias dulkes. Tas pats Dmitrijus Kiseliovas aktyviai pila purvą ir ant Ukrainos, ir ant Lietuvos, ir ant ES, ir ant ko papuola. Pagal poreikius. Nemaža dalis Kiseliovo pasisakymų kuo gražiausiai atitinka Vladimiro Jakovlevo įvardinamus metodus.

Pratęsiant apie Rusijos TV programas – daugelyje jų labai akivaizdžiai matosi ir tas pats „40/60“ metodas – kai kurios programos būna lyg ir kritiškos Kremliui, didelė dalis informacijos lyg ir neiškraipoma, bet dalis panaudojama grynai propagandos tikslais. Nesunkiai gali susidaryti apgaulingas įspūdis, kad kokia nors TV ar radijo stotis yra neutrali ar netgi kritiška Kremliaus režimui – todėl propaganda suveikia daug efektyviau.

Įvairių juodos propagandos metodų yra begalė. Negana to, jie neretai naudojami ir kombinuotai – per „40/60“ kanalus skleidžiamas „absoliutus akivaizdumas“, kuris pastiprinamas „apvertimais“, „o kaip su X?“, „supuvusiomis silkėmis“ ir taip toliau. Kai propaganda realiai masyvi, darosi sunku suprasti, kas išvis vyksta.

Na, gerai, aš matau, kad savo įžangoje prirašiau jau vos ne daugiau, nei pats straipsnio autorius. Taigi, nuo Rabinovičiaus kalbų pereikim prie Jakovlevo.

Oj, ne – dar truputį: po rusišką literatūrą apie propogandą man teko kapstytis – kai kurie Jakovlevo minimi įvardinimai išties pasitaiko kitose knygose (tai yra sistemingos terminijos – t.y., organizuotos propagandos sistemos požymis). Kita vertus, reikia pasakyti ir tai, kad sovietmečiu visa bent kiek rišlesnė literatūra, kurioje būdavo analizuojama propaganda, būdavo įslaptinama (pradedant „tarnybiniam naudojimui“ ir baigiant visišku įslaptinimu). Slaptindavo netgi tais atvejais, kai būdavo išverčiamos Vakarų autorių knygos. Toks slaptumas buvo ne dėl to, kad būtų bandoma nuslėpti nuo Vakarų, o dėl to, kad nesukeltų nereikalingų minčių pačios SSRS gyventojams, kuriems ta propaganda buvo kemšama smarkiausiai.

Taigi, o dabar jau paskaitykite, straipsnį, kurį rašė Vladimir Jakovlev, Rusijos žurnalistas (originalas, iš kurio versta – http://www.sguschenka.com/propaganda/)

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Kaip veikia propaganda: melas ir šmeižtas

Kaip tik Vasario 16 išvakarėse pasimatė vėl naujos propagandos bangelės. Ir šįsyk kai kurios buvo žymiai keistesnės, jau ir nematytas formas įgaunančios – gal netgi tai būtų ir smagu dėl absurdiškumo, bet nesmagu dėl to, kad iš to jau galima daryti kai kokius spėjimus apie būsimus propagandos metodus.

Marius Jonaitis pasakoja, kaip aš laužiuosi į jo serverius.

Štai ima ir atsiranda pas tokį Marių Jonaitį, tokio keisto judėjimo „Nacionalinis interesas“ pirmininką, toks keistas įrašas, kuris lyg ir toks, kad nei čia kur kreiptis dėl šmeižimo (nes tiesiog kažkoks briedas), nei nereaguot. Žodžiu, atseit lyg ir ne jo (ir gal ir ne jo) sukurtas, bet aišku kaip platinamas fake skrynšotas, kur ateina kaltinimai tiesiog kriminaline veikla – bandymais įsilaužinėti į serverius.

Dar nuostabiau, kad tokį feiką paleidžiantis Marius Jonaitis sugeba ir retoriškai paklausti, apie teisines pasekmes, kurias žmogui, apie kurį sukurtas feikas, gali sukelti tas pats Jonaičio paskleistas feikas.

Ir žinoma, aš galėčiau čia pasakyti, kad laukiu viešo paneigimo ir atsiprašymo, bet kažkodėl galvoju, kad tai beprasmiška, ir kažkaip manau, kad tas beprasmiškumas akivaizdus.

Taip, žinoma, gal ir išties Marius Jonaitis gavo tokį feikinį skrynšotą iš kokio nors feikinio anonimo elektroniniu paštu, nes pats nemoka. Ir jam kažkas galvoje susisiejo ir jis gal šiaip tiesiog skelbia feikus, kuriuos gauna iš visur, nes tai tokia teisibės (su „i“ trumpąja) paieška. Gal netgi kas nors išties bandė į tą jo Kūlgrindą laužtis, o todėl gi visur aplink sąmokslas. Ir taip toliau, ir taip toliau. Viską visaip galima paaiškinti ir pasiteisinti. Ir netgi gali būti, kad pats Marius Jonaitis išties buvo apgautas.

Ir tiesą sakant, feikinių skrynšotų kūryba – irgi nenaujas reikalas. Tiesiog feikiniai skrynšotai anksčiau nebūdavo bent kiek plačiau naudojami panašiems tikslams.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Andrius Tapinas ir internetai laimi

Geriausias dalykas, kuris nutiko šį rudenį – tai tas, kad toksai elektros skydinių slapūnas Audrius Siaurusevičius sugalvojo išmesti Andrių Tapiną. Aš žinau, kad jūs su manimi nesutiksite, bet tai tik laikina. Perskaitysite ir sutiksite. Nes tai, kas dabar vyksta – tai geriausia, kas tik gali vykti žiniasklaidoje.

Andrius Tapinas pradėjo revoliuciją. Ir jau niekas nebebus taip, kaip anksčiau. Viskas bus žymiai geriau. Pasaulis keičiasi. Ir viskas bus puiku.

Andrius Tapinas pradėjo revoliuciją. Ir jau niekas nebebus taip, kaip anksčiau. Viskas bus žymiai geriau. Pasaulis keičiasi. Ir viskas bus puiku.

Įsivaizduokite situaciją, kur esminius žiniasklaidos kanalus valdo vos kelios didelės žiniasklaidos grupės. Tiksliau, vos kelios televizijos. Ir tos televizijos vienaip ar kitaip per daugelį metų tampa kaip nors, kaip čia pasakius, juntamai padegradavusiomis. Tačiau jos nuo seno turi įtaką ir viskas sukasi užburtame rate: kadangi kelios televizijos turi įtaką, reklamos pinigai ir politinė parama (čia aš taip labai politkorektiškai sakau – susiprotėkit patys, ką turiu omeny) eina per tas kelias televizijas. O kadangi tai eina per tas kelias televizijas, tai jos turi įtaką.

Kai konkurencija nedidelė, ilgainiui tas užburtas ratas pavirsta į tiesiog savaiminį status quo – dėl pinigų nesipešama, tarpusavy pernelyg nekovojama, o tiesiog skirstomasi įtakos zonomis. Ir viskas lieka blogai, blogai, blogai. Ir niekas nesikeičia. Iki tam tikro momento.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Užkalnio didybė

Šitą rašiau ilgai. Publikuoju jį tik po visko, kaip reziume apie visus tuos įvykius, kurie vyko. Apie visą tai, kaip vyko. Kaip kilo ir sklaidėsi visokie publikos suvokimai ir taip toliau. Čia kad pamatytumėt, kur ir kas kaip dėjosi. Kad nereiktų kažko spėlioti, kad viskas retrospektyviai būtų dar kartą peržvelgta.

Kai esi toksai didelis, kaip Užkalnis, tai visiškai nesvarbu niekas. Visokie žmogiūkščiai gali maltis aplinkui ir rėkauti, ką nori. Ir nieko niekas nepakeis, nes tie, kas sėdi soste, yra aukščiau už visus.

Kai esi toksai didelis, kaip Užkalnis, tai visiškai nesvarbu niekas. Visokie žmogiūkščiai gali maltis aplinkui ir rėkauti, ką nori. Ir nieko niekas nepakeis, nes tie, kas sėdi soste, yra aukščiau už visus.

Taigi, štai jums kelių dalių spektaklis. Scenos ir veikėjai išgalvoti. Panašumai į realybę – tik dėl to, kad man kažką primena. Ir tai rimtai, nes čia kalba ne apie tikrus įvykius, o apie kažkokius nerišlius, pusiau sąmoningus suvokimus. Įsivaizduokite, kad jūs esate pusiau sąmoningas budulis, girtomis smegenimis bandantis stebėti pasaulį. Štai kažkokį tokį vaizdą ir pamatysite. Taip vat ir skaitykite viską, kaip nerišlų asociatyvinį suvokimų srautą.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Tūkstančio kalvų laisvės radijas

Tūkstančio kalvų šalis – taip vadinama Ruanda. „Tūkstančio kalvų laisvės radijas ir televizija“ – taip vadinosi radijo stotis, kuri tapo skerdynių ašimi. Maždaug milijonas žmonių, nužudytų per 100 dienų. Po 10 tūkstančių žmonių per dieną. Radijas kasdien pranešdavo: „eikite į darbą“. Tūkstančiai žudikų pasiimdavo mačetes ir eidavo dirbti savo darbo – žudyti.

Ruandoje žmones žudė paprastai - mačetėmis. Užkapodami visus. Tiesiog. Tutsiai turėjo plonesnes nosis ir kiek šviesesnę odą - tai buvo jų skiriamasis bruožas. Kada, kodėl ir kur eiti žudyti, pasakydavo Tūkstančio kalvų laisvės radijas.

Ruandoje žmones žudė paprastai – mačetėmis. Užkapodami visus. Tiesiog. Tutsiai turėjo plonesnes nosis ir kiek šviesesnę odą – tai buvo jų skiriamasis bruožas. Kada, kodėl ir kur eiti žudyti, pasakydavo Tūkstančio kalvų laisvės radijas.

Ruandos genocide buvo nužudyta maždaug nuo 500000 iki 1000000 žmonių. Tikėtina, kad didesnis skaičius yra teisingesnis, nes tame chaose ir begalėje žudynių vietų susigaudyti ir viską suskaičiuoti nepavyksta iki šiol. Bet kuriuo atveju skaičius yra nežmoniškas.

Žudynės Ruandoje baigėsi gegužės 18 dieną, lygiai prieš 22 metus. Bet aš rašysiu ne apie tai, kaip jos baigėsi, o apie tai, kodėl jos išvis galėjo vykti. Apie propagandą. Apie žudikiškiausią radijo stotį, kokia tik yra buvusi. Aš jums ir citatų parankiojau, ir išverčiau. Susidarysite vaizdą.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter