Tag Archives: žiniasklaida

Dovilė Šakalienė duoda pozityvo

Ponai ir ponios, labą dieną, 1984 truputį pavėlavę, bando ateiti dabar. Dovilė Šakalienė (Seimo narė) pateikė nuostabias pataisas, pagal kurias reikia, kad žiniasklaida pranešinėtų ne mažiau, kaip 50% pozityvo, o negatyvo – ne daugiau kaip 50%.

Ne, čia ne Dovilė Šakalienė raportuoja Ramūnui Karbauskiui apie naujas pozityvo aukštumas. Čia Kim Jong Unas klausosi, kaip jam kažkokia kareivė krykščia apie tai, kaip liaudis aplaiminginta ir pakylėta čiuožia į šviesų rytojų Korėjos Liaudies Demokratinėje Resupublikoje.

Labai gražiai apsimetant šlanga, čia siūloma ne kas kita, kaip visuotinė, totalinė cenzūra. Paaiškinsiu, kodėl.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Andrius Tapinas ir internetai laimi

Geriausias dalykas, kuris nutiko šį rudenį – tai tas, kad toksai elektros skydinių slapūnas Audrius Siaurusevičius sugalvojo išmesti Andrių Tapiną. Aš žinau, kad jūs su manimi nesutiksite, bet tai tik laikina. Perskaitysite ir sutiksite. Nes tai, kas dabar vyksta – tai geriausia, kas tik gali vykti žiniasklaidoje.

Andrius Tapinas pradėjo revoliuciją. Ir jau niekas nebebus taip, kaip anksčiau. Viskas bus žymiai geriau. Pasaulis keičiasi. Ir viskas bus puiku.

Andrius Tapinas pradėjo revoliuciją. Ir jau niekas nebebus taip, kaip anksčiau. Viskas bus žymiai geriau. Pasaulis keičiasi. Ir viskas bus puiku.

Įsivaizduokite situaciją, kur esminius žiniasklaidos kanalus valdo vos kelios didelės žiniasklaidos grupės. Tiksliau, vos kelios televizijos. Ir tos televizijos vienaip ar kitaip per daugelį metų tampa kaip nors, kaip čia pasakius, juntamai padegradavusiomis. Tačiau jos nuo seno turi įtaką ir viskas sukasi užburtame rate: kadangi kelios televizijos turi įtaką, reklamos pinigai ir politinė parama (čia aš taip labai politkorektiškai sakau – susiprotėkit patys, ką turiu omeny) eina per tas kelias televizijas. O kadangi tai eina per tas kelias televizijas, tai jos turi įtaką.

Kai konkurencija nedidelė, ilgainiui tas užburtas ratas pavirsta į tiesiog savaiminį status quo – dėl pinigų nesipešama, tarpusavy pernelyg nekovojama, o tiesiog skirstomasi įtakos zonomis. Ir viskas lieka blogai, blogai, blogai. Ir niekas nesikeičia. Iki tam tikro momento.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Valdantieji – prieš karo propagandos ribojimus, o LLRA – ir prieš lenkiškas laidas

Šiandien vakarop buvo Seime balsavimas dėl Visuomenės informavimo įstatymo pakeitimų, pagal kuriuos už karo propagandą bei panašius smurtinius reikalus žiniasklaidoje būtų galima lengviau pritaikyti sankcijas. Nes kol kas propagandos sklaidytojai jaučiasi nebaudžiamais – skleidžia ką nori ir viskas jiems dzin. Štai ir lenda į eterius visokie neaiškūs švediški transliuotojai, kuriems nusispjaut į baudas dėl propagandos, nes elementariai nėra tų baudų, o transliacijos licencijas jie gauna kažkur Švedijoje. Ir dėjo jie ant lietuviško reguliavimo.

Nacionalbolševizmas - tai tik viena iš Kremliaus tyliai toleruojamų kliedesių. Ten pat ir visokie juodašimtininkai, ir SSRS 2.0., ir visokios šizofreninio pobūdžio geopolitinės teorijos apie tai, kad Rusija turi valdyti Baltijos šalis ir Lenkiją. Ten pat ir kremlinoidiniai kliedesiai apie NATO ir CŽV invaziją, apie karą prieš Rusiją berengiančią Lietuvą, ir išvis apie kažkokį čionai vykdomą genocidą ir netgi apie pasaulį valdančius reptiloidus. Šiandien Seimas nubalsavo, kad šitas mėšlas Lietuvoje sklistų nevaržomai.

Nacionalbolševizmas – tai tik vienas iš Kremliaus tyliai toleruojamų kliedesių. Ten pat ir visokie juodašimtininkai, ir SSRS 2.0., ir visokios šizofreninio pobūdžio geopolitinės teorijos apie tai, kad Rusija turi valdyti Baltijos šalis ir Lenkiją. Ten pat ir kremlinoidiniai kliedesiai apie NATO ir CŽV invaziją, apie karą prieš Rusiją berengiančią Lietuvą, ir išvis apie kažkokį čionai vykdomą genocidą ir netgi apie pasaulį valdančius reptiloidus. Šiandien Seimas nubalsavo, kad šitas mėšlas Lietuvoje sklistų nevaržomai.

Propaganda nėra koks nors laisvas žodis ar teisė turėti nuomonę. Propaganda yra karo ir žudynių įrankis – ir tas yra žinoma dar nuo seniausių laikų. Žudynių, karo, teroro skatinimas – tai nėra nuomonė. Tai yra nusikaltimas. II Pasaulinio karo laikus prisimenančių žmonių dar ir dabar yra. Ir tokie dalykai neturi pasikartoti.

Numatyti įstatymo pakeitimai pakankamai aiškūs šiaip buvo, apie juos beveik nėra ką kalbėti – galima pasižiūrėti LRS puslapyje, esminiai dalykai yra du. Pirmas – prie licencijavimo svertų (kurie, kaip matėm iš praktikos, neveikia), prisideda baudos, kurios neišvengiamai veiktų visiems tiems satelitiniams transliuotojams (neišeitų išsisukti per visokius atsikalbinėjimus). Antras – ES kalbomis transliuojamam turiniui turi atsirasti aiškus ir esminis prioritetas.

Apie tai, kas yra kas, daug ką sako balsavimų pasiskirstymas: akivaizdu, kad šiuo atveju rezultatą nulemia ne tik balsavimas prieš, bet ir susilaikymas. Taigi, visi balsavę prieš ar susilaikę, faktiškai dalyvauja įstatymo nepriėmime. Ir kažkodėl nelabai stebina, jog tik dvi partijos balsavo už įstatymą – tai Liberalų Sąjūdis ir TS-LKD. O štai Darbo partija, LSDP, Lenkų Rinkimų Akcija, Tvarka ir Teisingumas – atrodo besą sutartinai norintys, kad jokių tenai veiksmingų ribojimų propagandai nebūtų, kad ji lietųsi taip pat laisvai, kaip iki šiolei. Iš šių partijų nebuvo nei vieno, kas būtų balsavęs už pataisas. Rezultatus pažiūrėkit patys LRS puslapyje.

Visgi man čia įdomiausiai atrodo dar vienas niuansas: pagal siūlytus pakeitimus, 90% TV turinio turėtų eiti ES kalbomis, pvz., lietuvių, lenkų, anglų, etc.. Ir vat kas nuostabu: tarp tų, kas balsuoja prieš tuos pakeitimus, suteikiančius geresnes galimybes programų lenkų kalba transliacijoms – ne kas kitas, o Lietuvos Lenkų Rinkimų Akcijos atstovai – Jaroslav Narkevič, Leonard Talmont, Rita Tamašunienė. Ponai lenkai, get it in your face. Va, čia jums tas straipsnio punktas:

4. Retransliuotojai, retransliuodami televizijos programas, pirmenybę turi teikti oficialioms Europos Sąjungos kalboms. Programos oficialiomis Europos Sąjungos kalbomis turi sudaryti ne mažiau kaip 90 proc. retransliuojamų televizijos programų kiekio kiekviename jų vartotojams siūlomame televizijos programų pakete, išskyrus specializuotus (teminius) paketus. Esant galimybei pasirinkti, kuria kalba retransliuoti tokią pačią televizijos programą – oficialia Europos Sąjungos ar kita kalba, retransliuotojai privalo sudaryti visas sąlygas, kad televizijos programa ar atskira programa būtų retransliuojama oficialia Europos Sąjungos kalba.

Primeskit: atsirastų galimybė transliuoti lenkiškas laidas vietoje rusiškų. Tačiau LLRA subalsuoja prieš tai. Nes jiems gal nereikia laidų iš Lenkijos, nes jos gal netinka, nes gal labiau tinka laidos iš Rusijos. Ir vat čia man kyla klausimas, ką išties mums rodo LLRA, jei jie nepalaiko įstatymo, sukuriančio pagerintas galimybes lenkiškoms laidoms transliuoti?

Ponai ir ponios, kažkas man čia nelabai patinka su tuo mūsų Seimu. Ir vis labiau nepatinka. Tačiau tai patinka tiems, kas skleidžia mums savo mėšlą. Tiems, kas labai nenori, jog ta mėšlo sklaida būtų bent kiek pristabdyta.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Antraščių dvasia: agonijos neslėpė Eglė

Žinote, prieš kažkiek laiko internetuose buvo pasklidęs kažkoksai nesąmoningas (ir berods jau iš internetų dingęs) kokio tai „pramoginės žiniasklaidos“ (anksčiau tokią vadindavo geltonąja spauda) leidinio straipsnis, kur nežinoma žurnalistė klausinėjo kažkokios veikėjos ir parašė, kad ta veikėja neslėpė agonijos. Šitas pasakymas taip kirto žmonėms per smegenis, kad frazė sklando iki šiol.

Tada tai buvo tik straipsnis iš kažkokio pageltonijusio leidinio. Dabar gi neslepiama agoniją ima skleisti normalių portalų antraštės.

Visai normalu, kai kliedesius rašinėja kokia nors "pramoginė žiniasklaida". Tačiau nenormalu, kai tuo užsiima normali žiniasklaida.

Visai normalu, kai kliedesius rašinėja kokia nors „pramoginė žiniasklaida“. Tačiau nenormalu, kai tuo užsiima normali žiniasklaida.

Aš atsimenu, kaip prieš kokį dešimtmetį nustojau skaityti rusiškus portalus – tuo metu jie dar nebuvo visiškai putinizuoti, kai kurie dar būdavo pakankamai įdomūs, tačiau turėdavo vieną problemą: antraštės beveik nieko bendra neturėdavo su straipsnių turiniu. Antraštės būdavo tokios, kur atrodo jog kažkas svarbaus, įdomaus ar netgi šokiruojančio, tačiau paskaitęs straipsnį suvoki, kad tiesiog veltui sugaišai laiką.

Pvz., pamatai kokį pavadinimą „Japonija gamins 100 milijonų sekso robotų“, o tenai – straipsnis apie tai, kad kažkokia japonų firma įkišo garsiakalbį į paprastą manekeną. Arba atsiverti kokį straipsnį, pavadintą „Tarakonai-žmogėdros ėda vaikus mokyklose“ – o tenai kažkas apie tai, kad kažkur mokykloms valdžia užpirko dichlofoso vabzdžių naikinimui. Arba atsiverti straipsnį, pavadintą „Naujas kompiuterių virusas žudo žmones“, o tenai – išvis kažkoks fufelis apie tai, kad antivirusų gamintojai uždirbo tiek ir tiek pinigų.

Visų šių portalų bėda buvo paprasta: jie norėdavo surinkti kuo daugiau paspaudimų, nes reklamą parduodavo visiems vienodais įkainiais. Reklama visur parduodama už vieną kainą – vadinasi nesvarbu, ką skaitytojas perskaitys, svarbu tik kad peržiūrų būtų kuo daugiau.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter
Pravda ir Leninas - komunistinis sovietmečio plakatas

Informacijos slėpimo mechanizmai sovietmečiu

Po to, kai parašiau apie kelias didesnes sovietmečio katastrofas, aišku visvien atsirado veikėjų, kurie ėmė man pasakoti, kad aš neteisus. Nors turiu pasakyti, kad paskutiniu metu tokių tipažų visgi mažėja: kai susipažįsta su realybe, kuri tokia, kad sprogdina jiems smegenis, tai anuos ištinka staigus psichikos kolapsas. Kitais kartais būna, kad sukilusi frustracija sovietžmogį paverčia į tirtančią, nerišliai mekenančią lachūdrą, pilną bejėgiškos neapykantos.

Bet randasi pavyzdžiui, tokių veikėjų, kurie pradeda jau visai beviltiškai šnekėt apie tai, kaip pvz., „tai pasakos, visvien neturi tu įrodymų, pateik patikimus šaltinius, viskas buvo ne taip“. Tai aišku, kad tokiems aš siūlau eiti tenai, kur jiems ir vieta, nes susirasti ir pasitikrinti informaciją apie tokius įvykius dažniausiai yra tiek lengva, kad kelios sekundės – ir jau turi krūvas straipsnių. Čia pakanka visiškai minimalios kompetencijos – tiesiog į Google įvedi kelis žodžius ir pasižiūri, ką gavai. Puikiai galima suprasti, kad panašūs klausinėjimai turi tik vieną tikslą – tiesiog belenkokiu durniausiu būdu kvestionuoti realybę: juk nieko kito ir nelieka, kai realybė kliedesiams prieštarauja. Paskui tokie tipažai dar bando remtis tipiniu ir nykiu argumentu iš nemokšiškumo: „aš nesuprantu (netikiu, nežinau, šiaip esu dalbajobas, kuris negeba sakinio perskaityti, o ir išvis neklausau, kas man sakoma) – vadinasi tai netiesa“.

Pravda ir Leninas - komunistinis sovietmečio plakatas

Anuomet toksai laikraštis "Pravda" jau buvo tapęs propagandinio melo simboliu. Kaip, beje, ir laikraštis "Tiesa". Nes jau ko ko, bet tiesos ten tikrai būdavo maža.

Kita vertus, klausimas apie įvairius šaltinius, jų patikimumą ir įrodymus čia visgi yra įdomus visai kitu aspektu: kai informacija yra dešimtis metų slepiama, ji ilgainiui degraduoja, dingsta, užsimiršta ir išskysta. Ir tada jau gerai, jei ta informacija atrandama kokiuose nors archyvuose, kur kažkokie istorikai kasasi. Tik vat kai ta informacija buvo dešimtis metų labai sistemingai slepiama, tai atrasti ją kartais tikrai būna labai sunku. Ir ypač kai tie slėpimo mechanizmai buvo labai efektingi.

Štai čia ir pažiūrėkime į vieną labai specifinį ano meto informacijos ribojimo procesą, dėl kurio patikimai išsiaiškinti duomenis apie sovietmečiu buvusius įvykius (t.y., buvusius vos prieš kokius 30-40 metų, kai netgi liudininkai gyvi) kartais yra sunkiau, nei atkasti duomenis apie įvykius, buvusius prieš 100-200 metų. Ir netgi ne tik dėl tyčinio slėpimo, to tiesiog dėl to, kad taip jau viskas buvo organizuota.

Pirmiausiai pažiūrėkim, kaip yra realizuojamas sovietinis valdymo informacijos procesas, kurio metu informacija apie incidentus turėtų pakliūti į vadovybę:

  • Aukščiausia SSRS vadovybė baudžia už bet kokią neigiamą informaciją, todėl visa žemesnio lygio vadovybė (respublikinė ir šakinė) stengiasi ataskaitas ir informaciją apie blogus įvykius švelninti ir filtruoti taip, kad į viršų informacijos pakliūtų kiek įmanoma mažiau ir ji atrodytų kuo nereikšmingesnė. Ir kartu ta žemesnio lygio vadovybė baudžia visus, per ką į viršų pakliūna neigiama informacija.
  • Kadangi respublikinė ir šakinė vadovybė irgi baudžia už bet kokią neigiamą informaciją, visa dar žemesnio lygio vadovybė (rajoninė, gamyklų ir pan.) irgi stengiasi ataskaitas ir informaciją apie blogus įvykius visaip švelninti ir filtruoti. Ir kartu baudžia visus, per ką į viršų pakliūna neigiama informacija.
  • Kadangi visokių gamyklų vadovai baudžia už bet kokią neigiamą informaciją ar šiaip blogus įvykius visus, ką papuola, tai visi kaip įmanoma stengiasi bet kokią informaciją švelninti ir filtruoti. Visokie smulkesni vadovai baudžia dar smulkesnius ir visi viską slepia ir filtruoja. Ir ypač baudžia, jei ta informacija užfiksuojama kažkur dokumentuose, nes būtent dokumentuose esanti informacija ir gali nukeliauti viršun.
  • Kadangi visas baudimas už neigiamą informaciją veikia per visus lygius, tai galutinėse grandyse visi žino, kad nesvarbu, kas blogo įvyktų, bausmės dydis bus tuo didesnis, kuo daugiau neigiamos informacijos paklius į viršų. Vienintelis būdas išvengti bausmės – tai įvykius nuslėpti ar iškraipyti taip, kad atrodytų, jog nieko blogo neįvyko.
  • Tokiu būdu visų lygių ir visų rūšių vadovybė ir darbuotojai subordinuojami į tai, kad visuose lygiuose maksimaliai sumažintų ir iškreiptų bet kokios informacijos apie incidentus mastus.

Rezultate netgi pačių įstaigų viduje neatsiranda tikslios informacijos apie įvykius – ji nuslepiama, nufiltruojama, iškraipoma, paverčiama belenkuo, kas tik negali būti įvertinta, kaip kažkas neigiamo. Negana to, kuo labiau į viršų, tuo ta informacija iškraipoma, pametamos visos jos detalės, o kartais ji netgi apsiverčia aukštyn kojomis: koks nors gamybinę avariją sukėlęs veikėjas įvardinamas kaip susidorojęs su išskirtiniais sunkumais ir apdovanojamas.

Visai nukrypstant (bet užtat grįžtant prie man įprastesnių vadybinių temų) – čia vertėtų prisiminti Demingo principus ir užduoti sau klausimą, kodėl gi Demingas taip kategoriškai reikalavo išgyvendinti baimę: viena iš svarbiausių priežasčių būtent ta ir yra – kad neprasidėtų informacijos slėpimas ir filtravimas, o tuo pačiu – ir bardakai, panašūs į buvusius SSRS*.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter