Tag Archives: lietuvių kalba

Kalbos policija

Neseniai buvo tas pristatymas, kuriame kalbėjome apie knygą, kuri tiesiog pritvoja kalbainystės bandymus vaizduoti kažkokį mokslą. Knygą sudarė Loreta Vaicekauskienė ir Nerijus Šepetys, o efektą ji jau kelia tokį, kokį ir sakiau – dabar eina ignoravimo stadija, o greitai bus ir visiškas pasiutimas.

Ačių, siūlau Audronę į VLKK pirmininkes. Ir jai tai bus gerai, ir VLKK tai bus gerai. Kodėl gi ne? Juk reikia išlaikyti pirmaujančius kalbos reguliavimo tempus.

Kad kalbainystė (kalbos dusinimas) savo esme yra tokia nesąmonė, kad karjerą anose institucijoese galėtų padaryti netgi kokia Audronė Pitrėnienė – tą kaip ir galime suvokti. Priminsiu jums, kaip už kalbinę švarą kovojanti VLKK sugebėjo per kažkokius 2009 metais vykusius ištiktukų rinkimus priimti žodį „jablynkšt“, nei nesuprasdama, ką tas žodis reiškia ir iš kur atėjęs. Toks nesupratimas – tai išties kažkas panašaus į tą garsųjį Pitrėnienės „ačių“.

Bet nors ir taip baisu viskas, aš dar kai ką patikslinti noriu. Kad atsirastų suvokimo, jog pas mus realiai prasta padėtis.

Tiesiog Rimvydas Valatka per aną pristatymą minėjo, kad panašūs į mūsiškius reguliavimai tėra Čekijoje ir Rusijoje. Dėl Čekijos aš nesu tikras (įtariu, kad ten daugiau yra noro reguliuoti, nei reguliavimo), o vat dėl Rusijos… Lietuva čia smarkiai ją lenkia, ir Rusija daug ko galėtų pasimokyti blogąja prasme. Ir, beje, po truputį ir bando mokytis.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Lietuvių kalbos ideologija: ateina galas marazmui

Mokslas yra mokslas: jis tiria, atranda ir kuria. Mokslas nuolat tikrina save, nuolat ieško savo paties klaidų ir džiaugiasi jomis: kiekviena surasta klaida reiškia naujus atradimus, naują žinojimą. Didžiausia dovana mokslininkui – jei kas nors parodo kažką naujo. Mokslas visada yra apie žinias, apie naujus atradimus.

Šiais laikais Jonas Jablonskis matyt jau ir žvengti pradėtų, išgirdęs, kaip kalbainiai bando kalbą užreguliuoti. Tuo tarpu kalbainiai čia pasipiktins, kad aš parašiau, jog Jablonskis žvengti galėtų, nes pagal juos Jablonskis negalėtų žvengti, nes žvengti yra nepadoru. Didžioji ironija yra tame, kad kalbainiai nesuvokia, kad jie žvengo priepuolius sukelia visiems, kas bent kažką suvokia apie kalbą.

Būtent mokslas yra naujoji knyga, kuri išties pritvos kalbainystę – tai „Lietuvių kalbos ideologija“, kurią sudarė Loreta Vaicekauskienė ir Nerijus Šepetys. Ši knyga išleista vos 500 egzempliorių tiražu ir didesnė dalis jau tur būt parduota. Bet gal dar turite šansų (o per Knygų Mugę – gal ir su pačios Loretos Vaicekauskienės autografu) – nes vėliau ši knyga bus toks lietuvių kalbos istorijos reliktas, kad juo galėsite didžiuotis taip, lyg turėtumėte Jono Jablonskio pirmojo leidimo vadovėlį.

Pseudomokslas nuo mokslo skiriasi tuo, kad atradimai ir bet kokios klaidos būna neigiamos, jei tik prieštarauja kokių nors pseudomokslo veikėjų darbams. Ir nesvarbu, kokio didumo tie prieštaravimai – jie yra neigiami, o visi, kas tik su pseudomokslo teiginiais nesutinka, būna vienaip ar kitaip ignoruojami, diskriminuojami ar netgi persekiojami.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Kaip atskirti kalbajobą

Vakar pas mane į blogą atėjo pusprotis kalbajobas*, kuris su begaliniu pasitikėjimu ėmė skleisti kažkokius kliedesius apie tai, kad negalima vartoti** žodžio „kad“ su bendratimi. Ir dar kažką vograuti apie puskalbę*** ir dar ten kažką. Gerai, kad nepradėjo dar pasakoti, jog į kokią nors kalbos inspekciją kreipsis.

Pasitikėjimas savimi pas tą tipą buvo toks, kad jis net trystelėjo kažką apie tai, kaip „čia tau ne tiuringai su bebidžiais, kad apie kalbą šnekėtum“. Aš jau senokai galvojau, kad tokių daugiau nebepamatysiu, nes paskutinius porą metų visokie kalbiniai puspročiai manęs bijo nelyg kokio pragaro išperos. Aišku, yra toje baimėje pagrįstumo, nes neprotinga eiti į mano blogą ir kažkokius kliedesius rašinėt.

Kad daryti dalyką, konkretumo nereikia. Bet kad darytum konkrečiai - jau reikia pagalvoti, kur darysi. Tačiau ir vienu, ir kitu atveju, smegeninė turi būti netuščia, o smegenys joje - nemirę, nes kitaip - jei ir darysi, tai kur papuola, o tada visi negražiais žodžiais vadins, pvz., sakys, kad esi kalbajobas.

Kad daryti dalyką, konkretumo nereikia. Bet kad darytum konkrečiai – jau reikia pagalvoti, kur darysi. Tačiau ir vienu, ir kitu atveju, smegeninė turi būti netuščia, o smegenys joje – nemirę, nes kitaip – jei ir darysi, tai kur papuola, o tada visi negražiais žodžiais vadins, pvz., sakys, kad esi kalbajobas.

Bėda su kalbajobais yra labai paprasta: jiems trūksta smegenų. Tiksliau tai netgi ne šiaip bėda, o skiriamasis požymis – kalbajobas yra besmegenis. Protingų kalbajobų elementariai nebūna, nes pati kalbajobystė yra tiesiog nesuderinama su protu. Kaip tik todėl kalbajobai amžinai ima kliedėti visokias nesąmones, o bandant susišnekėti kažką, nieko, ką besakytum, jie negirdi, o tik labai užtikrintai įsivaizduoja, kad jie patys yra kieti, o vat aplinkui juos – vieni durniai. T.y., būna tipiškas Dunning-Kruger efekto atvejis visame gražume.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Žodžiai ir kūno dalys

Čia šiaip kažkokia nesąmonė tokia gavosi apie kažkokius linksnius ir kūno dalis. Bet gerai pagalvojus, tai linksnių pavadinimai semantiškai su kūno dalimis visgi siejasi. Ir dar ir ne tik humoristiškai, bet ir rimtai siejasi. Čia galim prisiminti vieną iš kalbos kilmės teorijų, kad visa kalba tėra realių veiksmų simuliacija, pradėjusi rastis tiesiog kaip garsinis, o paskui ir verbalinis judesių ekvivalentas, tad joje turime ir tam tikrų veiksmų atspindį. Ir lietuvių kalboje tai kuo gražiausiai matosi.

Štai ką tie žodžiai reiškia išties.

Štai ką tie žodžiai reiškia išties.

Tepasiunta kalbainiai dėl to, kad aš už juos kietesnis ir viską geriau žinau. Galininkas, kilmininkas, papildinys ir šauksmininkas – visiškai aiškūs žodžiai. Įnagininkas irgi visai būtų aiškus. Ir vietininkas gal būtų aiškus. Ir naudininkas, ir vardininkas – taip pat paaiškinami linksniai 😀

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Kalbos reguliavimai ir debesys

Šitas straipsnis dar nuo 2011 metų kabojo pas mane tarp juodraščių, taip ir nepabaigtas. Tai matyt ir nepabaigsiu. Įdomus jis tiktai tiems, kas kasto po semiotinius reikalus, nes pačios kalbos, o tuo pačiu ir mąstymo polimorfizmas (ne kokia kalbainiškąja žodžių variacijos, ir net ne įprasto programavimo, o biologine ir dar labiau kai kurių programavimo virusų prasme – kaip gebėjimas savigeneruotis ir savimodifikuotis), o taip pat ir metasemantiškumas (neatsiejamas nuo tokio polimorfizmo), kadaise išlindęs per poststruktūralistinį pastebėjimą apie tai, kad tas pats naratyvas gali atspindėti begalinį kiekį diskursų – truputį komplikuotas reikalas

Galima išsiaiškinti, kaip atsiranda debesys, kaip jie keičiasi, ir netgi kažkur kažkaip juos paveikti. Tačiau tikėtis, kad debesys ims elgtis pagal kokių nors veikėjų susigalvotas taisykles - tai absurdas.

Galima išsiaiškinti, kaip atsiranda debesys, kaip jie keičiasi, ir netgi kažkur kažkaip juos paveikti. Tačiau tikėtis, kad debesys ims elgtis pagal kokių nors veikėjų susigalvotas taisykles – tai absurdas.

Žodžiu, mintis paprasta: kalbainystė yra pasmerkta iš principo. Pasmerkta vien todėl, kad statinio ir vienasluoksnio kalbos (taip, visos kalbos, o ne šiaip kokio diskurso ar paradigmos) gyvosios modelio tiesiog negali būti ir viskas, nes patsai tas daugiasluoksniškumas ir dinamika – tai net ne kalbos savybės, o pati kalbos esmė (kaip kam žinoma kaip kunda-lakunda), kuri dėjo ant visų kalbainiškų bandymų kažką apibrėžti taisyklėmis ir tada visus priversti elgtis atitinkamai.

Nors tam tikri kalbiniai subsetai gali būti formalizuojami labai griežtai (taip, kad kalbainiai to niekad nesupras), o kartu turėti labai nemenkas galimybes, reali žmogiškos kalbos paslaptis (toji metametastruktūra, kurioje veikia tos metastruktūros, kurios vadinamos kalbomis) bent jau kol kas taip ir lieka neformalizuojama dėl savo absoliučiai nesveiko polimorfizmo, kuris slypi kažkur pačioje kalbos esmėje.

Kovodami su tuo kalbos polimorfizmu, kalbainiai perėjo į tokius kliedesius, kaip aiškinimai apie tai, ką žodis gali reikšti, o ko negali reikšti, o paskui netgi ėmė sapalioti, esą kokie tai žodžiai esą vertalais, nes negalima turėti žodžių, kurių prasmė tokia, kaip kokioje nors kitoje kalboje.  Nors ką ten aiškinti, kai tipiškiausias bet kurio kalbainio požymis yra tai, kad toksai netgi prasmės nuo reikšmės negeba atskirti.

Tai vat apie tai šitas neužbaigtas ir visai trumpas tekstas, kurį kažkam gal perskaityti bus smagu, o kažkam tai pasirodys kaip tiesiog nesuprantamų žodžių kratinys. Beje, jei kažką suprasit – tai jau reiškia, kad esat ne kalbainis.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter