Yra šiek tiek visokių vadybinių anekdotų, kurie suprantami tiems, kas užsiima visokių organizacijų valdymu. Bet ir kitiems jie irgi naudingi, nes pamokantys. Vat čia šiandien irgi šioks toks labai dažnas elgesio modelis, kurį verta pažiūrėti ir pataisyti.
Kartais reikia pamąstyti, ponai ir ponios. Štai ši beždžionė meldžiasi man, nes daviau jai proto ir ji dėl to gavo bananų.
Trumpai tariant, mokslininkai nutarė padaryti bandymą, ar skiriasi nuvuorišo intelektas nuo beždžionės. Uždarė beždžionę ir nuvuorišą į narvus, pastatė po stulpą narvo vidue, pakabino po bananą ir laukia, kas bus.
Beždžionė pamatė bananą, užsliuogė stulpu, nurovė ir suvalgė. Nuvuorišas pabandė užsliuogti, suprato, kad nieko nebus ir ėmė kratyti stulpą. Nuo kratymo bananas nukrito, nuvuorišas jį paėmė ir suvalgė.
Na, pirmas etapas sėkmingas – mokslininkai nutaria padaryti uždavinį sudėtingesniu, pažiūrėti, ar kas pasikeis, jei stulpą tepalu išteps, kad beždžionė neužliptų ir vėl pakabino bananą.
Vėl beždžionė pamatė bananą, pabandė užsliuogti stulpu, nesugebėjo, tada ėmė kratyti stulpą, bananas nukrito, beždžionė jį suvalgė. Nuvuorišas irgi pakratė stulpą, bananas nukrito, nuvuorišas irgi jį suvalgė.
Tada mokslininkai nutarė uždavinį padaryti dar sudėtingesniu – bananą tvirtai prikabino, kad nukratyti jau niekaip nepavyktų. O į narvus ir beždžionei, ir nuvuorišui įmetė po pagalį.
Vėl beždžionė pamatė bananą, pabandė pakratyti stulpą, nukratyti nepavyko, pabandė užsliuogti – irgi nepavyko, tada pamatė pagalį, pabandė juo pasiekti – ir vėl nepavyko, tada ėmė mėtyti pagalį į bananą – gavosi numušti. O vat nuvuorišas tuo tarpu priėjo prie stulpo ir krato. Ir krato, krato, krato. Valandą, kitą, trečią. Pailsi kažkiek ir vėl krato.
Mokslininkai, galų gale neapsikentę, priėjo prie nuvuorišo ir klausia:
– Žiūrėk, o kodėl tu vis kratai tą stulpą?
– Kad bananas nukristų.
– Na, pažiūrėk, vis nesigauna tau, o pagalys guli šalia, supranti, paimk tą pagalį ir gal pagalvok kažką.
– O ką čia galvot? Nėra čia ką galvot, čia kratyti reikia!
Moralas išties toksai, kad jei keičiasi kažkokios sąlygos, seni veiklos modeliai nustoja veikti. Ir štai dėl to kartais reikia tiesiog sustoti ir pagalvoti, o ne kartoti ir kartoti tą patį. Tačiau mes labai natūraliai darome sprendimą kartoti ir kartoti seniau pasiteisinusius veiksmus, save jiems atiduodami visu pilnumu, nors jie tiesiog neveikia.
Ponai ir ponios, kai kažkas nesigauna, visgi verta pergalvoti. Net jei atrodo, kad elgiatės teisingai. Kartais galite nustebti, kiek akivaizdūs buvo sprendimai ir kaip jūs gebėjote tų sprendimų nematyti ir nepastebėti savo vis tęsiamo seniai išmokto, bet jau seniai neteisingo elgesio. Tas neteisingas elgesys gali būti ir šiaip išmoktas, ir įtvirtintas organizacijos taisyklėmis, ir netgi paremtas kažkokiu gilesniu neteisingu situacijos supratimu.
Tiesiog kartais, kai atrodo, kad vis kratyti reikia, o nesigauna, reikia sustoti ir sugalvoti naują elgesio modelį.
Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui
Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Mano pagrindinis blogas - Rokiškis Rabinovičius. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.
- Web |
- Google+ |
- More Posts (1489)
Panašus anekdotas yra apie nudvėsusio arklio reanimaciją.
Ką darome, kai arklys nudvėsė:
Pasiimame dar stipresnį botagą;
Sakome, kad mes ir anksčiau jojome ant mirusio arklio;
Mes aplankome kitas vietas, kur galim pažiūrėti, kaip kiti joja ant padvėsusių arklių;
Mes sukuriame skyrių, kaip atgaivinti padvėsusį arklį;
Mes organizuojame seminarus, kaip išmokti joti ant padvėsusio arklio;
Mes pakeičiame kriterijus, kurie nurodo, kad tas arklys yra padvėsęs;
Mes aiškinam, kad mūsų padvėsęs arklys yra geresnis, pigesnis, greitesnis negu kitų;
Mes peržiūrime gamybos sąlygas padvėsusiam arkliui;
Mes sukuriam skyrių, kuris rūpinasi tiktai padvėsusiais arkliais.”
Man šitas anekdotas kitą panašią istoriją priminė:
Taip pat tyrimas narve, taip pat stulpas, taip pat bananas, bet šį kartą tik kelios beždžionės. Kuomet bent viena iš beždžionių bando lipti stulpu pasiimti banano, visos kitos nubaudžiamos- tarkim elektra. Kuomet jau visos išauklėtos ir turi refleksą nelipti stulpu, į narvą įleidžiama naujokė. Ši taisyklių nežino ir bando kopti stulpu pasiimti banano. Tuo tarpu išauklėtos, nenorėdamos būti nubaustos, jai neleidžia ir gerokai paauklėja, o naujokė savo ruožtu išmoksta pamoką, kad lipti pasiimti banano negalima. Tokiu būdu pakeičiamos visos beždžionės, kol nelieka nė vienos gavusios pradinę elektros pamoką. Pabaigoje, turim beždžiones, kurios nesiekia banano, ir neleidžia jo siekti kitoms, nors net nežino kodėl- tiesiog tokiu atveju būsi nubaustas minios.
Ne nuvorišas?
O gal ir nuvorišas. Koks skirtumas išties? 😀
Čia senas, tik išplėtotas, sovietinis anekdotas apie kariškių protinių sugebėjimų tyrimą. Pabaigoje, kai karininkas ir toliau purto medį, užsidega tablo su užrašu „Dumai“, atsakymas buvo „Nachui dumat’, triasti nado“ 🙂
Anekdotai egzistuoja labai seniai, jie tiesiog prisitaiko prie laikotarpio ir aplinkos. O visa esmė yra interpretacija.
Pingback: Apie išvadas, kurias pasidarome | Svirnas
Cia is knygos boso valanda 😉
Ponas, ta knyga išėjo daugiau kaip po pusmečio nuo to laiko, kada buvo parašytas šis įrašas, kurį jūs čia komentuojate. O jei knygos autoriai šį blogą skaito ir naudojasi mano papasakojamais dalykais -- tai labai gerai, teisingai jie daro, nes protingi dalykai yra gerai.