Aušvicą prisimenant

Aš manau, kad turėtum jaustis laimingu, žinodamas, kad košmaras baigėsi. Košmaras, kuris nesibaigė tiems, kas buvo nužudyti. Nes mirtis – tai nėra košmaro pabaiga. Tai tiesiog nutrūkęs gyvenimas. Nutrauktas, nužudytas gyvenimas. Milijonai nužudytų gyvenimų. Senų gyvenimų, jaunų gyvenimų, subrendusių gyvenimų ir vaikiškų gyvenimų.

Kai patenki į Aušvicą, tai privalai registruotis - vietoj vardo/pavardės, gauni numerį. Bet tai padarai tik perėjęs vieną koridorių. Ten tave ir registruoja, ir eini toliau. Aš turėjau šalia survivorių - vyrą, kuris kalėjo ir turėjo būti sušaudytas (nes bandė bėgti ir peršovė jį), bet still sugebėjo išlikti nepaisant nieko. Šiandien jis ėjo lygiai tuo pačiu koridoriumi. kuris anuomet jo vos nenužudė.

Kiekvienas, patekęs į Aušvicą, privalo praeiti šį koridorių ir užsiregistruoti, gaudamas lagerio numerį vietoje vardo ir pavardės. Šiuo koridoriumi jau antrą kartą gyvenime eina Henry Greenbaum (Chuna Grynbaum). Pirmą kartą jis ėjo prieš 70 metų.

Senais laikais tas koridorius buvo vadinamas Zentralsauna – atseit pirtis. Išties tai nebuvo jokia pirtis – tiktai pastatas, kuriame atimdavo daiktus, drabužius, nuskusdavo plikai, nuliedavo duše ir paskirstydavo į barakus. Vėliau dauguma mirdavo.

Daugeliui netekdavo net pakliūti į barakus – moterys, vaikai ir senukai būdavo siunčiami tiesiai į dujų kameras. Chuna Grynbaum turėjo mirti, nes kartu su savo sese bandė bėgti iš koncentracijos stovyklos ir buvo pašautas. Išgyventi jam nebuvo šansų – žudydavo visus, kas tik bandydavo išsigelbėti. Jo sesę naciai nušovė bebėgančią, bet jis kažkaip išgyveno. Išgyveno labai nedaugelis.

Henry Greenbaum (Chuna Grynbaum) po 70 metų priešais Aušvico vartus.

Henry Greenbaum (Chuna Grynbaum) po 70 metų vėl Aušvice. Išgyvenęs tai, ko nebuvo įmanoma išgyventi. Pasižiūrėkite į veidą žmogaus, kuris visą tai patyrė, prarado viską, išgyveno košmarą. Ir liko gyvas. Ką jis jaučia? Ką sako jo akys?

Juos varė į mirtį kaip gyvulius, ne kaip žmones. Varė tie, kurie buvo praradę žmogiškumą ir negebėjo turėti jausmų. Varė į mirtį. Varė suaugusius, vaikus. Senelius, moteris. Visus varė į mirtį. Nes kodėl gi nežudyti žmonių, jei negebi jiems nieko jausti, jei negebi mylėti, jei negebi jiems duoti nieko gero? Kodėl gi nežudyti, jei negali jausti to, ką jaučia tie, kuriuos žudai?

Išties gal netgi ne kaip gyvulius. Kaip tiesiog vienetus (vokiškai – Stuck). Pramoniniu būdu. Kaip gamykloje, tūkstančiais per dieną. Milijonais. Be jokio gailesčio ir be jokios minties apie tai, kad žudomi žmonės.

Ponas Augustas Didžgalvis pasidalino keliomis nuotraukomis, kurias man leido paskelbti savo bloge. Jis pagavo tą jausmą. Tą, kuris sklando Aušvice. Tą patį jausmą, kuris apima, kai supranti, ką jaučia žmonės, praradę viltį išgyventi. Praradę tikėjimą ir tegalintys gal būt vieni su kitais atsisveikinti. O gal ir to negalintys. Pasmerkti mirti ir žinantys apie tai. To jausmo dvasia vis dar sklando ten. Holokausto dvasia. Košmaras iš realybės.

Šešėliai. Mirusiųjų šešėliai ir gyvenančiųjų šešėliai. Košmaro šešėliai. Tai ką, atsimename ir tai, ko neatsimename. Tai, ką reikia pajusti, jei nori, kad košmaras nepasikartotų.

Šešėliai. Mirusiųjų šešėliai ir gyvenančiųjų šešėliai. Patyrusių tai šešėliai ir nepatyrusių to šešėliai. Košmaro šešėliai. Tai ką, atsimename ir tai, ko neatsimename. Šešėliai šviesoje, mirties stovykloje.

Nesvarbu kaip jums pasaulis atrodo dabar. Pažiūrėkite, pajuskite tą jausmą. Tiesiog pajuskite, negalvokite apie tai protu, nes visvien tokių dalykų neįmanoma suprasti. Tiesiog pajuskite ir sužinosite, kas tai. Ir ko reikia, kad tai daugiau nepasikartotų.

Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui

Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.

Dalinkitės visur: Share on Facebook37Share on Google+12Share on LinkedIn0Tweet about this on Twitter

10 thoughts on “Aušvicą prisimenant

  1. kaimietis

    Vakar paziurejau ‘Holocaust: Night Will Fall’ documentika (neseniai rode per Channel 4 UK, yra youtube). Ka rado britai ir sovietai uzimdami koncentracijos stovyklas. Is pradziu britai norejo dokumentika panaudoti propagandai, buvo per ziauru, tai padejo i archyva ir tik dabar istraukas parode. Rekomenduoju i sia baisia tema.

    Reply
  2. Donatas Pocius

    Buvau pernai vasarą Štuthofe. Mačiau tą kaminą, apie kurį rašė Sruoga. Gal dvigubai mažesnis, negu įsivaizdavau, bet dar kraupesnis. Visiškai sukrečiantis dalykas.

    Reply
  3. DovydasG

    Prieš keletą metų teko būti ten.
    Absoliučiai sukrėčianti vieta.
    Must see and feel jauniems žmonėms ir po to niekad neturėtume fašistuojančių atmatų visuomenėje.

    Reply
    1. Ramas

      Nežinau, ar ten dar rodo tą dokumentiką (kinosalytė, ir įvairiom kalbom, po pusvalandį berods -- neapsiverkusių išeina mažai), ką rado Aušvico išlaisvinimo metu, bet man tai vienas ryškesnių prisiminimų: lankiausi dar sovietmečiu, kai viskas dar dar labiau užaštrinta buvo. Ir ar nekeistos ekspozicijos -- kalnai plaukų ir audiniai iš jų, žmogaus odos piniginės (ar tik nuotraukos -- jau nepamenu). Kalnai akinių, protezų… Reiktų, oi reiktų, daug kam ten nusilankyt apsišvietimui.

      Reply
  4. Lilina

    Kažkada irgi žiūrėjau filmą apie šį baisų dalyką. Jus tik pamanykit. Tie žudikai turėjo šeimas!!!Jie grįždavo namo „iš darbo“ ir galėjo leisti laiką su savo vaikais, kai kitus vaikus tadien nužudė pvz koki dešimtį….Protu tai tikrai nesuvokiama.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Taip, tai beprotybė. Reali ir visiškai tikra. Beprotybės neįmanoma suvokti kaip nors protingai, nes tai yra beprotybė.

      Reply
  5. Mindaugas

    Kas blogiausia, kad lygiai taip ir dar anksčiau preadėję darė SSRS. O dabar turime Putino Rusiją, kuriai net ir oficialiai šitie nusikaltimai -- tai komunizmo pergalė prieš nacius. Nors veikiausiai >90 % SSRS aukų yra ne dėl nacių rankų. Karas buvo puiki priedanga „suvesti sąskaitas“ su „nepklusniais“ savaisiais ir užgrobtų valstybių žmonėmis.

    Bet Europa iš šito nepasimoko, nacistų -- radikalų yra, bet jie ir tėra radikalai, nedarantys jokios ženklesnės įtakos, kad kad patriošai Lietuvos.

    O štai komuniagos vis labiau kelia galvas, ir tampa mainstrymu. O kad tai nėra kokie nekalti idealistai, puikia parodo jų pažiūros dabartinės Rusijos ir jos politios atžvilgiu.

    Už tai turėtų būti baudžiama. Visokios Le Pen geriausiu atveju turėtų sėdėt namų arešto sąlygomis be teisės į bet kokius politinius postus. Bet turime ištisas frakcijas ar net vyriausybęs šitų nusikaltėlių gynėjų.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Šiaip, komunistų partija Lietuvoje yra kriminalizuota, kiek atsimenu. Klausimas tik tame, kad dabar įprasta remtis grynai formalia nuostata, kad esą, jei grupuotės pavadinimas nėra „komunistų partija“, tai jau esą nėra komunistų partija.

      Reply
  6. Saulius

    Valstybinėse įstaigose išgirstu (blyn, ko tai dažnai ant kilimo patenku, bet čia offtopic 😀 ):
    -Toks įstatymas. Aš TIK vykdau (įstatymą, įsakymą ir pan).

    Dirbę Aušvice greičiausiai irgi TIK vykdė įsakymus.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Po to buvo Niurnbergo procesas, kuris pakeitė visas pasaulyje buvusias teisines nuostatas. Joks įstatymų ir įsakymų vykdymas neatleidžia nuo bausmės už nusikaltimo padarymą ir nesuteikia jokios teisės vykdyti nusikaltimą, jei tai yra nusikaltimas, vertinant pagal bendražmogiškas vertybes. Formalus veiksmų legalumas nėra pateisinimas nusikaltimams.

      Atitinkamai, tasai pasakymas „aš tik vykdau įstatymą“ savaime nėra įrodymas.

      BTW, vienintele sistema, kur teisėje nebuvo perimtos tos nuostatos, atsiraudsios po Niurnbergo proceso, buvo komunistinė sistema. Ir kai koks nors valdininkas aiškina, kad jam nesvarbu sveikas protas, o jis esą tik vykdo įstatymą, tai čia jau išvadas galite pasidaryti.

      Reply

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *