Žodžiu, man toks vaizdas, kad nieks savo galvom negalvoja, o tik sovietūchinius pezalus atkartodinėja apie Smetonos pabėgimą ir pan..
Taigi, realią tuometinę Lietuvos situaciją pažiūrėkim:
1. Etapas: Vilniaus kraštas užimtas Lenkijos, pastatyti lenkų įtvirtinimai, Lietuva neturi jokių šansų atgauti savo sostinės, o lenkai dar ir grąsina puolimu bei priverčia Lietuvą pasirašyti paliaubas.
2. Etapas: Rusija užima Vilniaus kraštą ir pasiūlo Lietuvai taikos sutartį su Vilniaus krašto grąžinimu, pagal kurią įvedama sovietų kariuomenė į visą Lietuvos teritoriją. Savaime aišku, momentaliai bus perimama visa Lietuvos kontrolė.
3. Etapas: ką pasirinkti Smetonai – atsisakyti Vilniaus krašto ir priešintis (pastebėkime – tokiu atveju reikalingas Vilniaus krašto _atsisakymas_ su de jure Vilniaus praradimu visiems laikams), ar paimti Vilniaus kraštą ir įsileisti okupantus su visomis jų iškeltomis sąlygomis?
4. Etapas: sovietų kariuomenė įvesta, visi Lietuvos kariniai daliniai nuginkluojami ir valdžios kontrolė perimama, o pasipriešinimas iš principo jau tapęs neįmanomu. Smetonos pasirinkimas – ar, numatant šitą etapą bėgti dar trečio etapo pabaigoje ar ketvirto etapo pradžioje?
Reikia pripažinti, tai buvo klasiškas Stalino politinis žaidimas – Lietuvos sostinę paversti Trojos arkliu, prieš kurį sužaisti nebuvo visiškai jokių šansų. Taigi, mokykimės istorijos, o ne bukai tikėkim sovietinių nomenklatūrininkų pezalais apie „Smetonos pabėgimą“. Smetona padarė viską, ką galėjo, praktiškai neįmanomoje situacijoje, išgelbėdamas dalį vyriausybės ir organizuodamas Lietuvos institucijų veiklą emigracijoje.
Samprotavimas apie Smetonos pabėgimą iš Lietuvos paimtas iš čia – http://www.brigin.lt/forumas/viewtopic.php?p=87668#87668
