Kažkada jau rašiau apie vieną makroekonominių finansų įdomybę: kad pinigai – tai ne turtas, o skolinis įsipareigojimas. Dabar šiek tiek papasakosiu apie kitą įdomybę: mokesčiai – tai valstybės parduodama prekė.
Gal kažkam tai nuskambės šokiruojančiai, bet išties taip ir yra: mokesčiai – tai pagrindinis valstybės sukuriamas produktas, kuris parduodamas valstybės juridiniams ir fiziniams subjektams. Galime šį teiginį išvesti ir iš ankstesnio teiginio: pinigų išleidimas – įsiskolinimas, tad jų surinkimas – tai įsiskolinimo padengimas turtu, o kadangi mokesčiai renkami neduodant vietoj jų tiesiogiai dar ko nors – tai patys mokesčiai ir yra toji prekė. Bet galime ir gyvenimiškai tai paaiškinti: valstybė visgi teikia tam tikras paslaugas, už kurias ima apmokėjimą mokesčiais.
Valstybės paslaugos būna trijų rūšių:
* Pozityvios (keliai, mokyklos, sveikatos apsauga, policija, etc.) – už šias mes sutiktume kažkiek mokėti, nes mums jos naudingos.
* Neutralios (valdininkų butai, kelionės į užsienį, suprichvatizuoti turtai) – už šias mes gal ir nenorėtume mokėti, bet nuo jų ir nenukenčiam.
* Negatyvios (visos bausmės už mokesčius ar bandymą pasipriešinti sistemai) – čia jau mes mokam už tai, kad tų "paslaugų" negautume.
Gal ir nevertėtų nagrinėti tokios interpretacijos, jei ne vienas momentas: tik šitaip nagrinėdami, galime valstybę traktuoti ne kaip blogio monstrą, vagiantį iš mūsų, o kaip pilnavertį ir normalų rinkos dalyvį, kuriam veikia tie patys dėsniai, kaip ir kitiems rinkos dalyviams.
Ir čia jau įdomu: mokečiams galioja tas pats optimalaus pelningumo dėsnis, kaip ir kitoms prekių/paslaugų rūšims. Prisiminkim: jei prekių kaina mažinama, jų parduodama daugiau, tačiau prekei tenkantis pelnas krenta. O jei kaina didinama – prekei tenkantis pelnas kyla, tačiau pardavimai smunka. Kažkur tarp dviejų kraštutinumų yra taškas, kur bendras rinkos dalyvio gaunamas pelnas yra pats didžiausias.
Praktikoje nedažnas atvejis, kai rinkos dalyvis nesuprastų, ar jam verta branginti, ar piginti prekes. Bet tokių atvejų visgi būna. Ir paprastai tokie atvejai baigiasi katastrofiškai – baisiais nuostoliais, žlugimu ar netgi visišku bankrotu.
Kam visas šitas ilgas mano pasakojimas? Ogi įsivaizduokite prekeivį, kuriam pritrūko pinigų. Ir jis sugalvoja – "reikia padidinti kainas, tada gausiu daugiau pelno!".
Kubiliau, ateik pas mane į blogą kada nors – paskaityti ekonomikos pradmenų 😀
Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui
Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Mano pagrindinis blogas - Rokiškis Rabinovičius. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.
- Web |
- Google+ |
- More Posts (1489)
Paskutinę frazė išvertė iš koto :)) Taip tikrai, jausmas toks, jog kai kurie žmonės nesupranta, ką daro.
Jis jau kartą padidino kainas. Ir ėmė mažiau gauti pelno. Tai dabar dar kartą didina. Paskui ir dar gal padidins. Būtų juokinga, jei ne tai, kad mes šitos kontoros akcininkai.
Kaip sakoma, būtų juokinga, jei nebūtų taip liūdna. Ganėtinai įdomu iš šono stebėt, o pabendraut va taip žmogiškai tai visai būtų įdomu. kaip su beždžionėle.
Tų Kubiliaus mokytojų…
Tų Kubiliaus mokytojų greitai Lietuvoje daugiau nei ne tik Kubilių, bet ir daugiau nei kubilų bus…
>tik šitaip nagrinėdami, galime valstybę traktuoti ne kaip
>blogio monstrą, vagiantį iš mūsų, o kaip pilnavertį ir
>normalų rinkos dalyvį, kuriam veikia tie patys dėsniai,
>kaip ir kitiems rinkos dalyviams.
Valstybė, kaip normalus rinkos dalyvis? Ooooo… Čia jau ne tik nagrinėjimą, bet ir pačią valstybę reiktų iš pagrindų keisti.
Bet problema štai kokia. Išlaidas sumažinti tiek, kad atitiktų pajamas, valstybei deja labai sudėtinga (Saulėlydžio komisijos pukšėjimai yra beveik legendiniai). Tai kaip „pelną“ padidinti, kad jis atitiktų išlaidas? Niekas juk neduos skolintis 20 procentų nuo BVP kasmet!
Ir dar, apie prekes. Yra tokios Giffeno prekės, kurių kainoms kylant jų suvartojimas auga, žinok. Paradoksas, ne?
Re: Tų Kubiliaus mokytojų…
Tai vat todėl, kad Kubilas kaip kubilas, tai jau jį pamokint galėtų vos ne kiekvienas kubilas.
Dėl išlaidų sumažinimo ar pan. -- žinoma, kad sudėtinga. Viskas sudėtinga. Nėra paprastų dalykų 🙂 Bet jei žiūrėsim versliškai -- tai gal net ir nebūtina mažinti tas išlaidas. Jei verslas smunka -- gali būti, kad realiai tiesiog reikia tvarkyti tą verslą ir viskas. Gerinti VERSLĄ, būtent VERSLĄ, o ne rėžti išlaidas žaliavoms ar kelti prekių kainas. Pabandyk įsivaizduoti tarkim realistišką gamyklą, kuri yra sunkioj situacijoj ir paanalizuoti galimas priežastis -- ar pelnas krenta dėl nekokybiškų žaliavų, ar dėl prasto organizavimo, ar dėl to, kad mažinant išlaidas apstota investuoti į naujus produktus, ar dėl netinkamo personalo, ar tiesiog dėl daugybės smulkių bėdų, ar dėl dar kažkokių priežasčių? Tarp kitko, tą ir turi omeny koks nors Zuokas, kai bando pasakyt, kad buhalteriniai skaičiukų perdėliojimai situacijos nepagerins. Pasirinkimas valdžiai išties yra paprastas: arba daryti kompetetingus sprendimus, kad ir kaip sunku būtų juos įgyvendinti, arba daryti nekompetetingus sprendimus, kurie gal ir lengviau prastumiami.
O mintis, kad mokesčiai gali būti Giffeno prekės -- labai įdomi, čia jau reiktų analizuoti giliau. Kita vertus, bent jau šiuo atveju neturim tam požymių: didinant mokesčių kainą, jų pardavimai akivaizdžiai mažėja.
Ar teisėti išmokų lūkesčiai sukuria teisėtus mokestinius lūkesčius?
Kaip tu įsivaizduoji verslo gerinimą? Juk tokį dalyką geriausiai gali padaryti patys verslininkai, o ne valstybė? Ar čia toliau vystai savo „mokesčiai kaip verslas“ įdėją? Tuo atveju- o kaip gi įsivaizduoji tą gerinimą?
Kaip ten bebūtų, visos tos kalbos apie gerinimą ir efektyvinimą man panašios į tokią analogiją. Įsivaizduok, kad UAB Vilniaus autobusai direktorius su pakilusiom degalų kainom pažadėtų kovoti išleisdamas įsaką liepdamas vidaus degimo varikliams dirbti aukštesniu naudingumo koeficientu. Patikėtum?
Faktas yra tas, kad situacija sunki, taigi atitinkamai sunku tvarkytis. Ypač kai turim paties Konstitucinio Teismo patvirtintą „teisėtų lūkesčių“ sampratą- trūks-plyš, bet valstybė turi sumokėti visiems, kuriems pažadėjo. O kaip mokėti, jei mokesčių surinkimas sumažėjo? Išvada gaunasi gan keista: valstybė turi kažkokius maždaug „teisėtus lūkesčius“ surinkti iš gyventojų tam tikrą fiksuotą mokesčių kiekį, nustatydama belenkokius tarifus. Ir kiekį, nustatytą gerbūvio metais.
Dilema, ne?
Re: Ar teisėti išmokų lūkesčiai sukuria teisėtus mokestinius lūkesčius?
Mokesčiai -- valstybės verslas. Taip ar anaip, jei jau tai pajamos, tai kokie požymiai, kad tai nėra verslas? 🙂
O retoriniai klausimai apie „kaip gi įsivaizduoji tą gerinimą“ („kaip tu įsivaizduoji gamyklos gerinimą“) -- vargu ar tinkami: tai DIDELĖ sritis, kur kažką daryti -- DIDELIS darbas, net šnekėti -- didelis. Nori gilintis -- visas http://www.itsm.lt tavo reikmėms, o ir tai ten tik pradmenys (kuriuos vien perskaityt dienos neužteks), o ir tai -- daugiausia iš IT vadybos 🙂 Manau, jog akivaizdu, kad gerinimas -- tai ne vienos nakties sprendimai apie mokesčių didinimą.
O apie autobusų parką -- pasakyk man, kodėl šūdinai dirbantis Vilniaus autobusų parkas už talonėlį ima du litus, jo vairuotojai uždarinėja keleiviams duris panosėje, visas dirba baisiai nuostolingai ir kartu gauna valstybės finansavimą, kai komerciniai vežėjai už tuos pačius du litus ne tik palaukia nesuskumbančių keleivių, bet ir veža greičiau, o vietoj valstybinio finansavimo dar ir gauna mokėt mokesčius? Aš jau nekalbu apie tai, kad prieš kelis metus savivaldybė VERTĖ didinti kainas mikrobusų firmas -- šieji net streikuot bandė. Tai gal visgi problema ne degalų kainoje, o kažkur kitur -- gal būtent tame, kad Vilniaus autobusų parko direktorius ir bando kovoti su degalų kainomis, leisdamas absurdiškus įsakymus? 🙂 Paanalizuok tą autobusų parką -- pamatysi, kad net ir neturėdamas specifinių žinių, atrasi daugybę gerintinų dalykų pas juos, taip pat ir tokių, kurie gan lengvai pelningumą padidintų 🙂
O dėl sunkios situacijos -- palygink su kokios nors lietuviškos įmonės įsipareigojimu susimokėti skolas bankui. Trūks plyš turi susimokėti ir viskas. Na, ir kas, kad sunkmetis, prekyba visiems krenta? Spaudiesi diržus ir staigiai didini pelningumą ir pajamingumą. Trūks-plyš, bet didini. Tik klausimas tas pats -- ar bandysi didinti tą pelningumą ir pajamingumą, didindamas pardavimo kainas?
Dilema, ne?
Jei kėdė tui 4 kojas- tai ji yra arklys, jei 3- skraidanti lėkštė
Jo jo, valstybės valdymas- sudėtingas menas, gyvenimas sunkus, viešasis sektorius neefektyvus, Kubilius yra kubilas, blah blah blah…
Bet tu pats supranti, kad tavo noras- „noriu nežinau kaip, bet kad būtų KRŪŪŪTAI!!!“?
>Mokesčiai -- valstybės verslas. Taip ar anaip, jei jau
>tai pajamos, tai kokie požymiai, kad tai nėra verslas? 🙂
Čia, tipo, jei kėdė jau turi 4 kojas, tai kokie požymiai, kad tai nėra arklys?
Daug tų požymių. Pvz negali pasakyti- Man prašau už du, o žmonai užteks ir pusės (laukiam feminisčių komentaro). Klientai aplamai neturi pasirinkimo, ar būti klientais. Klientai turi teisę rinkti CEO’są, bet CEO’sas nelabai gali atleisti ankstesnio CEO’so adeptų žemesniuose lygiuose. Ir t.t. ir pan. Kur tu kitą tokį „verslą“ matei?
Re: Jei kėdė tui 4 kojas- tai ji yra arklys, jei 3- skraidanti lėkštė
1. komentaro dalis -- nieko bendra neturi su tema ir nieko nesako.
2. komentaro dalis -- nieko bendra neturi su tema ir nieko nesako.
3. komentaro dalis -- nieko bendra neturi su tema ir nieko nesako.
4. o čia jau tamsta painiojate klientus su akcininkais, o dar ir galvojate, kad komercinėse korporacijose korupcijos nėra ir kad ji išskirtinis valstybių bruožas, jas nuo komercinių įmonių skiriantis? 🙂
Paskaičiuokim: 1, 2, 3, 4.
1. komentaro dalis -- nieko bendra neturi su tema ir nieko nesako.
2. komentaro dalis -- nieko bendra neturi su tema ir nieko nesako.
…Nes jos polemizuoja ne su pagrindiniu kometaru, o su Jūsų komentaru mano komentarui. Galiu ir performuluoti: Jūsų komentare http://rokiskis.livejournal.com/58792.html?thread=1363368#t1363368 išvardinti truizmai nepakeičia to, kad Jūs pats nežinote ko norite.
3. komentaro dalis -- nieko bendra neturi su tema ir nieko nesako.
Trečia komentaro dalis pateikia akivaizdų pavyzdį, iliustruojantį esminę Jūsų loginę klaidą: daiktų ar reiškinių tapatumo negalima įrodyti remiantis tuo, kad jie turi VIENĄ identišką požymį („jei jau tai pajamos, tai kokie požymiai, kad tai nėra verslas“ ekvivalentu „jei jau kėdė turi 4 kojas, tai kokie požymiai, kad tai nėra arklys“).
4. o čia jau tamsta painiojate klientus su akcininkais, o dar ir galvojate, kad komercinėse korporacijose korupcijos nėra ir kad ji išskirtinis valstybių bruožas,
Tradiciniai verslo veikimo būdai tikslai skiriasi nuo tradicinių valstybės veikimo būtų, pavojai verslui ir valstybei skiriasi, valdymo subtilybės skiriasi nesubtiliai visai versle ir valstybėje, ir taip toliau. Panašumas- abu turi reikalų su pinigais, bet maždaug čia tie panašumai ir baigiasi. Taip ieškant panašumų, klausimas dar, kas turi daugiau panašumų su verslu: A. Valstybės finansų tvarkymas B. Labdaros dalinimas C. Dešimt litų, kuriuos davei sūnui pietums? Visi jie- ne verslas, visi turi panašumų, bet kuris turi daugiau skirtumų- būtų galima ginčytis. Bėje, klausimas į temą: apibrėžkite, kas Jūsų „Mokesčiai kaip valstybės verslas“ analogijoje yra akcininkai, o kas klientai? Nes turiu įtarimą, „painiojimas klientų su akcininkais“ kyla todėl, kad jie kažkaip šizofreniškai persipynę, ir labai sunku juos atskirti :-).
Re: Paskaičiuokim: 1, 2, 3, 4.
1,2 punktai su niekuo nepolemizuoja, o atvirai nieko bendra neturi -- tik jokio turinio (jau nekalbant apie argumentus) nenešančius emocinius paaikčiojimus.
3. Darote tamsta kardinalią klaidą, kurią „matote“ mano komentare: tai, kad du arkliai turi 4 kojas, nėra pagrindas sakyti, kad 4 kojų buvimas -- tai įrodymas, jog vienas iš arklių yra taburetė. Pajamų uždirbimas -- esminis verslo požymis, kaip tas skiriamasis arklio bruožas, leidžiantis pasakyti, kad arklys yra būtent arklys, o ne taburetė. Jei tamstai kyla abejonių dėl tokio kriterijaus ir norite rimtesnių autoritetų, teigiančių, kad pajamų buvimas yra verslo požymis -- kreipkitės į VMI, kurių atstovai tai vienareikšmiškai patvirtins.
4. Tai, kad akcininkas yra ir klientas, o klientas -- yra ir akcininkas, nereiškia, kad kliento būdingais atributais tampa akcininko būdingi atributai ar atvirkščiai. Ir dirbtinis painiojimas vargu, ar nagrinėtinas, kaip argumentacija 🙂
Manau, kad šitą diskusijos šaką galime uždaryti, nes abejoju, ar čia surastume nors kokių nors argumentų 🙂
Re: Tų Kubiliaus mokytojų…
Mano nuomone, valstybę prilyginti verslui yra per daug paviršutiniška ir mažų mažiausiai naivu, panašiai kaip šeimą ir joje vykstančius procesus sulyginti su gamykla ir jos veikla -- galima bandyt pritempinėt, tik kokia iš to nauda ir rezultatas?
Re: Tų Kubiliaus mokytojų…
Ne. Kategoriškas ne. Valstybė turi visus ekonominę veiklą vykdančios didelio mąsto organizacijos požymius. Reiktų labai, labai rimtų įrodymų, kurie paneigtų, jog valstybė iš principo negali būti nagrinėjama ar net lyginama su didelio masto privataus kapitalo komercinėm struktūrom.
Kažkaip iš įrašo taip ir nesupratau, kodėl mokesčiai gali būti laikomi preke. Supratau, kad prekės gali būti tie išvardinti kiti dalykai (sveikatos apsauga, valdininkų kelionės, policijos vizitai), o mokesčiai -- kaina už tas prekes. Kokiu būdu mokestis yra prekė -- deja, tikrai nesuvokiu. Na bet mano smegenys su ekonomika bendrauti nelabai nori, tai ką jau padarysi…
Buitiškai kalbant, taip: moki pinigus -- gauni prekę. O jei ta prekė yra tokia neaiški, kaip valstybės vykdomos funkcijos (kada kartais gali gauti ją ir nemokėdamas, o ir nežinia kaip priklauso nuo sumos, o ir nori nenori visvien mokėt teks) -- tai galim drąsiai tarti, kad pats tas mokesčių mokėjimas ir yra ta prekė, už kurią moki. O visa tai, ką iš valstybės gauni -- tai tiesiog pašaliniai tą prekę parduodančios kontoros sukelti efektai.