"Mistral" pardavimas Rusijai sukėlė tiek kalbų ir kritikos, kad savo kontraversijomis gali pralenkti netgi "Nord Stream" dujotiekio triukšmą. Bet visą šią istoriją verta panagrinėti truputį giliau, o ne tik šūkius apie tai, kaip Rusija nusipirks tą laivą ir siautės.
(Nuotraukoje – tanklaivis papildo "Mistral" laivą degalais)
Pradėkim nuo to, ką gali Rusija ir ar verta jai išvis tokius laivus pirkti? Akivaizdu, kad Rusija pati turi nemažas laivų statyklas ir moka statyti žymiai aukštesnės klasės laivus, įskaitant ir pilnaverčius lėktuvnešius, o ne šiaip sraigtasparnių pernešimo ar desantinius laivus. Sraigtasparnių kreiseris "Moskva" buvo pastatytas dar 1962 ir plaukiojo iki pat 1993. Buvo pastatytas ir antras tokio tipo laivas – "Leningrad", tarnavęs pora metų trumpiau. Abudu buvo naudojami Juodosios jūros laivyne. Nors "Moskva" laivo pagrindinis tikslas buvo kova su povandeniniais laivais, iš esmės tokiame laive esantys sraigtasparniai galėtų atlikti visas funkcijas, kokias gali atlikti ir sraigtasparniai, esantys "Mistral" laive. Skirtumas tik vienas – desantinėse operacijose, kurias žymiai efektyviau gali vykdyti ganėtinai pigūs desantiniai laivai, o šiuos statyti jau moka išvis bet kuri didesnes laivų statyklas turinti šalis. Didieji desantiniai laivai, žinoma, sudėtingesni, bet rusiški "Ivan Rogov" tipo laivai, kurti tais pačiais laikais, kaip ir "Moskva", gali nešti ir sraigtasparnius.
Dabar apie "Mistral". Šie laivai nuo kitų panašios paskirties laivų skiriasi vienu esminiu dalyku: jie yra pigūs. Pigūs dėl to, kad statomi civiliškai, korpusas net minimaliai nešarvuojamas, nėra patikimų konstrukcinių laivo gyvybingumo užtikrinimo priemonių, iš esmės, panašiai statomi krovininiai civilių laivai, kitaip tariant, "Mistral" nelaikomas tinkamu kovai su išsivysčiusiomis šalimis. Prancūzai tokius laivus stato vienam paprastam dalykui: jais galima nuplaukti į kokią nors buvusią ir per daug suįžūlėjusią koloniją, neturinčią jokios priešlaivinės gynybos, o tada jau prasinešti. "Mistral" universalumas – tai ir vienas didžiausių trūkumų: tai, kad čia yra ir didžiulis komandinis centras, ir sraigtasparniai, ir desantas – reiškia, kad visiems šiems dalykams trūksta vietos. O dar, galima įsivaizduoti, koks pažeidžiamas "Mistral" tampa tuo metu, kai vykdo desanto išlaipinimo operacijas.
Kariniu požiūriu žymiai efektyviau yra pastatyti vieną raketinį kreiserį, kuriame būtų ir komandinis centras, vieną sraigtasparnių laivą ir porą-trejetą desantinių laivų. JAV, Rusija ar Didžioji Britanija iš esmės taip ir stato laivynus. Tačiau Prancūzija, kaip jau minėjau, į rimtus karus netaiko – jai laivynas svarbesnis, kaip visokių buvusių kolonijų tramdymo vėzdas. Iš to ir maža kaina, ir civilinės technologijos, ir universalumas: ekonominiu požiūriu, tai, ko gero, pats pigiausias ir pelningiausias sprendimas.
Taigi, o kam to "Mistral" reikia Rusijai? Vargu, ar kovai prieš Baltijos šalis. Baltijos jūros zona yra pati pažeidžiamiausia galimo karo su NATO požiūriu, netgi dar daugiau – tokia pažeidžiama, kad čia išvis nelabai yra prasmės statyti kokius nors didesnius laivus, išskyrus skirtus pakrančių apsaugai. Hipotetinio Baltijos šalių puolimo atveju Rusijai reiktų ne tiek jūros desantinių operacijų, o daugiau greito puolimo per sausumą. Įvesti "Mistral" į kokią nors Rygos įlanką ir iš ten išlaipinti kelis šimtus kareivių su keliom dešimtim tankų bei šarvuočių – vargu ar tai ką nors pakeistų, tačiau rizika būtų didžiulė. Sausumos įsiveržimo atveju – pulti būtų galima tūkstančiais tankų bei šarvuočių ir dešimtimis tūkstančių kareivių.
Taigi, kam dar gali prireikti tokių laivų? Nebent Gruzijos puolimui. O čia jau žymiai įdomiau: prisiminkime, kad Prancūzijos prezidentas Sarkozy tapo būtent tuo žmogumi, kurio dėka Rusijos veiksmai (ir okupacija) Pietų Osetijoje bei Abchazijoje tapo beveik legitimiais. Vietoj to, kad išvestų kariuomenę ar užtikrintų tarptautines pajėgas, Rusija de facto šias teritorijas prisijungė. Prancūzija, žadėjusi užtikrinti, kad Rusija vykdys savo įsipareigojimus, tiesiog užsimerkė.
Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad "Mistral" pirkimas daugybę triukšmo sukėlė ne tik ES šalyse, bet ir pačioje Rusijoje: išties tai didžiulis smūgis taip paskutiniu metu ten skatinamoms imperinėms nuotaikoms: šalis, galinti gaminti visų rūšių ginkluotę pati, perka gan abejotinos paskirties laivus iš NATO.
Taigi, galimi paaiškinimai – trys, visi akivaizdūs ir visi galimai dar ir susiję:
- Šis Rusijos pirkinys – tai tiesiog "padėka" už tai, kad Sarkozy pabuvo paprasčiausia prostitute. Apmokėjimą šis atsiims per laivų statytojus.
- Šis Rusijos pirkinys skirtas galimoms vėlesnėms operacijoms Gruzijoje, kur pulti per sausumą keblu, tačiau yra pakankamai patogus išsilaipinimui pakrantės ruožas bei nėra faktiškai jokios priešlaivinės gynybos.
- Galimai tai dar ir pačios Medvedevo-Putino aplinkos machinacija, nes kaip pasakytų Landsbergis, "kas galėtų paneigti, kad jie negavo į savo sąskaitas vieno kito milijono".
Žinoma, tai ganėtinai negražus Prancūzijos elgesys, galimai rodantis ir pirmus atviro NATO skilimo tarp JAV (parama Gruzijai) ir ES požymius. Tai dar ryškiau, kai prisimenam gan panašius Vokietijos judesius. Ir tai atrodo dar fantasmagoriškiau, prisiminus JAV priešraketinės gynybos programą Europoje.
O dabar jau lietuviškas kontekstas pamastymui: Dalia Grybauskaitė tarptautiniuose santykiuose aiškiai suka nuo ankstesnės pro-JAV politikos link kažkokios gan artimos tokiai pat prancūziškai ar vokiškai – pradedant Saakašvilio nekvietimu į Kovo 11, visokiais gundančiais judesiais, rodomais Putinui bei Medvedevui, o dar ir Obamai į Prahą siunčiamu Bubiliaus Kybiu. Ar tai pasiteisins? Gal būt.
Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui
Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Mano pagrindinis blogas - Rokiškis Rabinovičius. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.
- Web |
- Google+ |
- More Posts (1489)
Labai įdomi analizė.
Ačiū 🙂 Nors, kaip visad, būtų įdomu gauti kritikos dozę 🙂
Francūzai niekad nebuvo pilnaverčiai NATO nariai, tad ir jų nedalyvavimo NATO nereiktų sureikšminti.
O kaslink šito keleivinio kelto, pritaikyto vežti tankams ir kareiviams -- visi rimtesni rusų karinio laivyno ekspertai būtent ir kalba apie „попил бабла“, nes karinė tos geldos vertė niekinė -- ji net neturi vandens nepraleidžiančių pertvarų
Kaslink nevažiavimo pas Baraką Huseinovičių -- jis pats nedviprasmiškai pasiuntė visą Jevropą nx savo taikdariška, tfu, kapituliantiška politika, tad ir taip jam perdaug garbės, siunčiant mūsų ekonomikos proto bokštą
Na, kaip čia pasakius apie tai, kad prancūzai nebuvo NATO nariai… Buvo, tik su tokiais dar nuo De Golio laikų prasidėjusiais vingiais, kad irgi kaip čia pasakius. Pradedant išstojimu iš NATO su gan atvirais pareiškimais apie būsimą neutralitetą su SSRS, kai šioji puls Europą (tarp eilučių galima perskaityti ir užuominas apie galimą SSRS kariuomenės tranzitą bei netgi galimus Prancūzijos veiksmus SSRS pusėje) ir baigiant visai priešingais posūkiais, kai ta pati Prancūzija tarėsi dėl to, kad SSRS puolimo į Vakarų Vokietiją atveju Prancūzija į ten siųs savo dalinius kovai prieš tą pačią SSRS, nors ir nebūdama NATO nare.
Bet berods nuo 1995 prancūzai vėl pilnaverčiai NATO nariai, kaip bežiūrėtume.
Apie tokus sąjungininkus kažkas yra pasakęs: „Apsaugok mane, Viešpatie, nuo tokių draugų, o su priešais aš kaip nors susitvarkysiu pats“
Jo, buvo tokia frazė… Irgi neatsimenu, kieno sakyta ir apie ką, bet kaip tik tinkama prancūzams.
Tiesą sakant, šliundriškas Prancūzijos elgesys jau ir II pasaulinio karo išvakarėse pasimatė. Tampymaisi su NATO -- irgi visad buvo kažkokie iškrypę. O dabar -- ir vėl ganėtinai panašu.
prancūzai nuolat ieško būdų parodyti savo atskirą, kartais absurdišką poziciją, visų sąjungininkų atžvilgiu, gal tai ir simptomiška, bet, turbūt, sureikšminti mistral pardavimo nereikėtų, tačiau atitinkamai visi partneriai ir prancūzus turėtų vertinti, kaip parsidavėlius
Yra tokia koncepcija, kad įvairios valstybės savo politikoje išreiškia tautines neurozes. Šiuo atžvilgiu įdomu tai, kad Prancūzija daug kartų buvo okupuota, daug kartų išsisukdavo su svetima pagalba ir vis bandydavo sukurti imperiją, kas eilinį kartą baigdavosi nesėkme.
Tad galimai visa Prancūzijos politika po II pasaulinio karo -- tai tiesiog eilinis bandymas vėl pasirodyti stipria, nepriklausoma ir viską lemiančia, tegul ir kaišant pagalius į ratus savo pačios sąjungininkams.
Tarp kitko, tas tiesa, kad „Mistral“ pardavimas -- tik vienas iš daugybės epizodų. Panašūs buvo ir atsisakymai remti JAV invaziją į Iraką, ir ginkluotės tiekimas Irakui „Audros dykumoje“ išvakarėse, ir parama Sirijai, šiai statant branduolinį reaktorių, etc. -- ši šalis turi tokį specifinį ir ryškų elgesio paterną. Ir vėl čia galim kiek gretinti su Vokietija, kuri irgi turi ne tokius ryškius, bet kiek primenančius Prancūziją istorinius kontekstus bei politinius paternus.
Lengviausiai ir tiksliausiai varliaėdžiai lygintini su maskoliais
Hmmm. O taip. Apie tai nepagalvojau, bet taip, nemažai tam tikrų panašybių.
I Gruzija rusai gali kuo puikiausiai ivaziuoti tankais is Osetijos ir Abchazijos. Is Abchazijos berods dar net ir gelezinkeliu. Varliamusiu gelda cia nereikalinga, o ir perkama ji i Baltijos, ne Juodaja jura.
As asmeniskai manau kad Mistralis rusams reikalingas potencialiam maistui Karaliauciaus srityje malsinti. Ten zmoniu nepasitenkinimas Putino valdzia jau kuris laikas verziasi per krastus.
Labai įdomi versija.