Apie tai, kas yra ir kas nėra patyčios

Yra vienas stebuklingai paprastas patyčių kriterijus, kurio nesupranta kokia pusė žmonių. Kai kurie nesupranta, nes šiaip yra tokie buki, kad temoka užsiimti maginiu mąstymu. O kai kurie tiesiog nesuveda galų. Kažkurie gal netgi šiaip nesusimąstę ir dėl to nežino. O kai žmogus nežino, tai gaunasi, kad ir neskiria. Pvz., neskiria patyčių nuo humoro, nuo satyros, nuo šaržavimo ar nuo dar ko nors.

Itin atvirai patyčias skleidė Kinijos komunistai – kultūrinės revoliucijos laikais viešos patyčios būdavo rengiamos tikslingai, ir tiems, kas nuteisti lageriu, ir tiems, kas nuteisti mirties bausme, ir, kai kada, išvis kaip atskira bausmė. Visais atvejais patyčios būdavo griežtai išskiriamos, kaip tam tikra verbalinio ir simbolinio, o ne fizinio smurto forma. Ir visais atvejais tos patyčios būdavo perteklinės ir vykdomos stipresnės pusės prieš silpnesnę.

Aš jums paaiškinsiu šiandien kaip ant pirštų tuos kriterijus, nes dėl to nesupratimo ima ir atsiranda tai koks nors politikas, kuris užuominomis netgi apkaltina satyrą reiškiančius žmones tuo, kad jie kelia paauglių ir vaikų smurtą bei savižudybes, tai koks nors dezaineris, kuris ima ir apkaltina humoro ir satyros kūrėjus tuo, kad jie kaip tai esą neteisėtai iš jo blevyzgų pasišaipė, tai dar kas nors irgi ima panašiai nusišnekėti.

Pradėkim nuo to, kad humoras, kvailiojimai, satyra, juokai, pokštai ir taip toliau – visa tai yra ok. Visa tai yra geri dalykai. Kur būna negeri dalykai? Ogi ten, kur atsiranda nepateisinamas smurtas prieš kažką. Nesvarbu, ar tai būtų fizinis, ar psichologinis smurtas. Smurtas dažnai nėra ok, ypač jei jis nepateisinamas.

Kas yra pateisinamas ir kas yra nepateisinamas smurtas

Apibrėžkim smurtą paprastai, psichologiškai: tai yra kažkurių žmonių ar jų grupių interakcija, kur viena pusė kitai pusei padaro kažkaip taip, kad tai kitai pusei būna labai blogai.

Tačiau su smurtu irgi būna visaip: pvz., jei kažkoks žmogus padaro nusikaltimą – pavagia kažką iš kito žmogaus, o valstybė tą apsivogusį žmogų sugauna ir pasodina į kalėjimą – tai yra ok.

Nors vagystė, tiesiogiai imant, nėra smurtas, valstybės susidorojimas su vagimi – tai smurtas. Ar toks smurtas tvarkoje? Sakyčiau, kad bent jau tam tikrose ribose – taip. Apie ribas galima diskutuoti (pvz., ar benamis, iš bado pasivogęs parduotuvėje batoną, baudžiamas adekvačiai, jei metams pasodinamas į kalėjimą? Matyt, kad ne.), tačiau galim visvien išskirti, kad smurtas gali būti pagrįstas ir nepagrįstas.

Pagrįstas smurtas – tai toks, kuris pateisinamas, nes sumažina visuomenėje blogio kiekį tiek, kad visuomenei sumoje būtų geriau, nei tuo atveju, kai tas smurtas nebūtų vykdomas. Pvz., visuomenei sumoje bus geriau, jei koks nors banditas bus uždarytas kalėjime, o ne apiplėšinės ir žudys žmones.

Nepagrįstas smurtas – tai toks, kuris nepateisinamas, nes smurtą patiriantis žmogus gaus kankinimosi daugiau, nei visuomenė, kuri menamai saugoma. Pvz., jei benamis iš bado pasivogė batoną parduotuvėje, o buvo dėl to pasodintas metams į kalėjimą – vargu ar tai bus pateisinama.

Kalbant apie stambesnius reikalus: karas yra pateisinamas smurtas, jei jis išgelbsti žmones nuo blogio, kuris didesnis, nei tas pats karas. Sąjungininkų agresija prieš nacistinę Vokietiją buvo visiškai pateisinama – nes ji gelbėjo žmones nuo žudikiško nacių režimo. Vietnamo invazija į Kambodžą buvo visiškai pateisinama, nes ji numušė Raudonųjų Khmerų režimą ir Pol Potą.

Nacių vykdytas Holokaustas ar jaunaturkių vykdytas armėnų genocidas – visiškai nepateisinami dalykai, nors buvo vykdomi teisiškai lyg ir pagal įstatymus. Lygiai taip pat nepateisinamas ir Šiaurės Korėjos režimas, vykdantis savo žmonių kankinimus ir žudymus, lygiai taip pat nepateisinamas ir Pol Poto režimas, vykdęs salyginai masiškiausias savų gyventojų žudynes, kokios tik yra buvę žmonijos istorijoje. Nusikaltimai prieš žmogiškumą nėra pateisinami.

Taigi, labai svarbu suprasti: kažkuriais atvejais pateisinamumo ar nepateisinamumo kriterijai susiveda į tai, ar smurtas yra perteklinis, ar nėra perteklinis. Perteklinis smurtas paprastai nebūna pateisinamas.

Taip, būna ir atvejų, kur sunku nubrėžti aiškią ribą, tačiau tai, kad yra atvejai su neaiškia riba, visiškai nereiškia, kad nebūna atvejų, kurie aiškų aiškiausi.

Kai pakankamai aiškiai sudėlioji taškus ant „i“, dažnai viskas pasidaro aišku netgi tais atvejais, kurie kažkam neaiškūs: ar pateisinama „civilio“ komsorgo nužudymas, priešinantis okupacijai? Civilis komsorgas nurodo NKVD stribams, ką išvežinėti ir ką žudyti – jis yra trėmimų ir žudynių organizatorius ir užsakovas, besinaudojantis kardinaliai didesniais kariniais pajėgumais. Komsorgo nužudymas tokioje situacijoje yra visiškai pateisinamas.

Ar pateisinamas okupacijai, trėmimams ir žudynėms besipriešinančių partizanų kankinimas ir žudymas? Partizanai atstovauja silpnąją, okupuotą ir smurtui besipriešinančią pusę – jų persekiojimas nėra gynybinis veiksmas, atitinkamai – nepateisinamas.

Arba dar ryškiau: tarkim, kokie nors jokių civilių nežudantys, tačiau nacių nurodymus vykdantys pareigūnai suima žydų šeimą tam, kad ji būtų išvežta į koncentracijos stovyklą. Ar bus pateisinama, jei žydų šeima pasipriešins ir nužudys tuos pareigūnus, kad išsigelbėtų? Sakyčiau, kad visiškai be jokių abejonių pateisinama: žydų šeima ir nepagrįstai patiria smurtą, ir yra silpnesnė pusė.

Galime dar paprasčiau pažiūrėti: ar pateisinama būtinoji gintis? Jei ji akivaizdžiai būtinoji – t.y., smurtautojas yra stipresnis ir ruošiasi padaryti kažką blogo aukai, kuri yra silpnesnė – tai akivaizdu, kad būtinoji gintis yra pateisinama. Tiesiog nėra ką kalbėti.

Taigi, čia ir prieiname prie dar vienos esminės sąvokos, į kurią labai kažkur giliai atsiremia pateisinamo ir nepateisinamo smurto kriterijai: kuri pusė yra silpnoji?

Perteklinis stipriosios pusės smurtas prieš silpnąją yra nepateisinamas, netgi jei ta silpnoji pusė nusižengė. Pvz., benamis pavogė batoną – jo pasodinimas metams į kalėjimą nėra pateisinamas.

Perteklinis silpnosios pusės smurtas prieš stipriąją (t.y., gynyba) – bent jau dalimi atvejų gali būti visiškai pateisinamas. Pvz., NKVD ir partinių organizatorių žudymas bus pateisinamas, netgi jei jie nesurengė žudynių, o tik surengė žmonių trėmimus.

Arba dar, pvz., ar bus pateisinama, jei pvz., smulkų nusižengimą (pvz., ne vietoje mašiną pastatęs) galimai padaręs (dar tik įtariamas) žmogus bus surakinamas antrankiais, o paskui laikomas areštinėje? Matyt, kad nepateisinama – nes ir smurtas bus viršijantis nusižengimo mastą, ir tą smurtą taikys stipresnė pusė prieš silpnesnę.

Kita vertus, tai, kad kažkuri pusė silpnesnė – tai dar nereiškia, kad ji gauna teisę smurtauti – viskas priklauso nuo daugelio dalykų.

Kaip pvz., jei esi smulkus dvylikametis, tai dar nereiškia, kad gali fiziškai užpuldinėti suaugusius žmones dėl to, kad už spjaudymą viešoje vietoje jie tave pavadino spjaudalu.

Ir atvirkščiai, jei koks suaugęs žmogus smulkiam dvylikamečiui trenks per galvą, tai bus visiškai adekvatu, jei tas dvylikametis smurtavusį suaugusįjį pavadins šūdžmogiu.

Bendru atveju galim tarti, kad silpnosios pusės veiksmai prieš stipriąją visgi neretai gali būti pateisinami, bent jau jei tie veiksmai ne didesni savo smurto lygiu. Ir lygiai taip pat galim tarti, kad mažesnio smurto veiksmai dažnai irgi gali būti pateisinami, bent jau jei juos taikanti pusė nėra stipresnė.

Taigi, iš to seka visiškos vertinimų priešingybės:

  • Jei stiprioji pusė taiko perteklinį smurtą prieš silpnąją – paprastai tai visiškai nepateisinama.
  • Jei silpnoji pusė taiko mažesnį smurtą prieš stipriąją – paprastai tai yra tas atvejis, kur viskas gali būti pateisinama akivaizdžiai ir be jokių ten išlygų.

Galim čia turėti paprastą lentelę:

Perteklinis smurtas Lygiavertis smurtas Mažesnis smurtas
Stiprioji pusė prieš silpnąją Visiškai nepateisinama Greičiausiai nepateisinama Priklausomai nuo situacijos
Dvi panašaus stiprumo pusės Greičiausiai nepateisinama Visiškai neaišku Greičiausiai pateisinama
Silpnoji pusė prieš stipriąją Priklausomai nuo situacijos Greičiausiai pateisinama Akivaizdžiai pateisinama

Jei negalime apibrėžti, kuri pusė yra silpnoji, o kuri pusė yra stiprioji, ir tuo pat metu negalime nustatyti, ar smurtas yra perteklinis – tai ir turime tą ribinį atvejį, kur tikrai labai sunku išsiaiškinti. Bet čia visgi norim išsiaiškinti tuos atvejus, kurie yra aiškūs – kur smurtas yra nepateisinamas, o kur pateisinamas.

Patyčios nėra humoras, satyra ar juokai

O dabar, kadangi jau turime gana aiškius kriterijus smurto sąvokai, o taip pat galime išskirti ir patį smurtą į pateisinamą ir nepateisinamą – galime pradėti kalbėti ir apie patyčias.

Pradėkim nuo to, kad patyčios nėra koks nors humoras, juokai ar pokštai. Patyčios – tai tiesiog smurto forma.

Viena iš dažniausių, didžiausių ir kartu banaliausių klaidų, kurios yra daromos, kalbant apie patyčias – kai jos yra vertinamos, kaip humoras, kuris koks nors netinkamas – pvz., kam nors nemalonus.

Patyčios nėra humoras. Patyčios yra tiesiog nepateisinamas smurtas, kuris yra vykdomas verbaline ar kokia nors kita užmaskuota forma, dėl kurios jos atrodo ne kaip fizinis ar dar koks nors smurtas, o kaip kažkas kito.

Prisiminkim lentelę apie smurto pateisinamumą: jei smurtas vaizduoja nesmurtą (nes vykdomas, pvz., tik žodine forma), ir jis akivaizdžiai yra iš stipresnės pusės ir perteklinis – tai vienareikšmės patyčios.

Jei kažkokie, kad ir agresyvūs verbaliniai veiksmai vykdomi iš silpnesnės pusės ir jie yra silpnesni už tuos veiksmus, kuriuos daro ar gali padaryti stipresnė pusė – tai vienareišmiškai nėra patyčios. Tai gali būti satyra, pašiepimas, humoras, parodijavimas, šaržavimas ar dar kas nors, bet tai nėra patyčios.

Jei būrys mokinių vadina vieną savo klasioką šūdu, šiukšle ar dar kaip nors – tai yra akivaizdžios patyčios, tai akivaizdus verbalinis smurtas, kuris nepateisinamas – vykdomas didesnes mase, intensyviau, nei galėtų vykdyti pavienis žmogus (nes vykdoma būriu) ir tai nukreipta prieš vieną žmogų – smurtą vykdo stipresnė pusė prieš silpnesnę. Tai yra patyčios.

Jei tas pats patyčias patiriantis mokinys visą tą būrį smurtautojų išvadins šūdais, šiukšlėmis ar dar kaip nors – jis yra silpnesnis ir negana to, jo suminė verbalinės agresijos galia yra mažesnė, nei suminė būrio žmonių verbalinės agresijos galia. Kitaip tariant, tai nėra patyčios. Tai yra išvadinimas ar dar kas nors, bet tai yra silpnesnio žmogaus mažesnis smurtas. Tai yra pateisinama ir tai nėra patyčios.

Jei Andrius Užkalnis būrį budulių išvadins buduliais – tai nėra patyčios. Jis yra vienas, kad ir koks kandus bebūtų. Jis neturi įstatyminių galių, jis neturi galis persvaros. Jei tūkstančiai budulių išvadins Andrių Užkalnį kokiais nors žodžiais – tai jau gali būti vertinama kaip patyčios.

Aišku, galime sakyti, kad gal Andrius Užkalnis ir buduliai – tai gal ir ne visiškai aiškus atvejis, nes kažkas gali tarti, kad vien savo protine, emocine, įžvalgų ir empatijos galia Andrius Užkalnis lenkia tuos tūkstančius budulių tiek pat kartų, kiek jie jį lenkia savo sumine fizine galia (tokiu atveju, galim numanyti, kad Andrius Užkalnis yra antgamtinis veikėjas – ne žmogus, o matyt kad bent jau pusdievis). Taigi, kažkaip taip galim turėti ir atvejį, kur mes nežinome, ar tokiu atveju galime rasti kokių nors realių patyčių.

Visiškai akivaizdžiu ir kraštutiniu patyčių atveju galime pavadinti tokį atvejį, kai nacių režimas vadina žydus išsigimėliais: galių skirtumas visiškai neabejotinas ir verbalinės patyčios čia tėra tiktai viena, daug didesnio, žudikiško smurto dalis. Šiuo atveju matome tą visiškai nepateisinamo smurto kriterijų: viena pusė galinga ir smurtauja neribotai, o kita pusė – silpna ir bejėgė, negalinti padaryti nieko.

Iš nacizmo vykdytų patyčių atvejo labai akivaizdžiai matome, kad esminis patyčių kriterijus slepiasi galios santykyje ir smurto neadekvatume, perteklinume. Kitaip tariant, patyčios tėra tokio neadekvataus, perteklinio, nepateisinamo smurto forma.

Totalitariniai režimai tą galių ir perteklinumo santykį įtvirtina įstatymais: verbalinio ir simbolinio smurto atvejai leidžiami valstybei ir valdantiems (pvz., viešos patyčios iš žydų III Reiche, įvairios patyčios iš netinkamų žmonių komunistinėse šalyse ir pan.), tuo pat metu jokia, netgi minimali verbalinė agresija iš silpnųjų prieš stipriuosius neleidžiama: bet kokia valdžios kritika atsiduria už įstatymos ribų ir už ją būna žiauriai baudžiama, neretai – ir kankinimais ar mirties bausme.

Smurtas gali būti nuslepiamas – vienais ar kitais būdais dirbtinai pavaizduojant, kad smurtas esą nėra smurtas. Smurto perkėlimas į verbalinę ar simbolinę erdvę – tai viena iš smurto maskavimo formų. Dar paskui smurtas gali būti taikomas aukai, dangstantis tai pačiai aukai primesta kalte.

Pvz., visi, kas vertina antialkoholinę Karbauskio kampaniją kaip nevykusią ir neefektyvią (kad ir dėl to, kad stipresniam alkoholiui taikomas mažesnis apmokestinimas), yra vadinami alkašais – tai yra užmaskuotas, į verbalinę erdvę perkeltas smurtas, vykdomas stipresniosios (valdančiosios) pusės prieš silpnesnę – t.y., prieš žmones, kurie negali vykdyti įstatymų leidžiamosios veiklos. Kitaip tariant, tai yra patyčios vienu iš ryškiausių ir masyviausių pavidalų, kokius tik galime pamatyti Lietuvoje.

Aukai primestos kaltės atvejis irgi puikiai žinomas iš nacių, o dabar galime jį pamatyti ir iš to, kaip bandoma dorotis su LRT: būtent galią turintys valdantieji vaizduoja nuskriaustus ir kaltina Edmundą Jakilaitį už kritiką, vaizduodami aukas. Nors visiškai akivaizdu, kad jie nėra aukos – tik valdantieji čia turi realias galias. Kitaip tariant, čia yra vėlgi nepateisinamo smurto atvejis.

Beje, taip pat nepateisinamas smurtas gali būti nuslepiamas, kad ir pridangstant jį kokiais nors įstatymais, kurie diskriminuoja kokią nors žmonių grupę, sukeldami tai žmonių grupei perteklines problemas – pvz., nuimant GPM lengvatą dėl vaikų ir perkeliant ją į pašalpas: tokiu būdu žmonės, turintys vaikų, yra diskriminuojami stipriosios pusės (valstybės, valdančiųjų), nors ta diskriminacija objektyviai ničniekuo nėra pateisinama – tai per institucijas vykdomas nepateisinamas smurtas.

Paskui tas pats smurtas gali būti dangstomas ir patyčiomis, melagingai kaltinant vaikų pašalpas gaunančias šeimas tuo, kad jos esą nesirūpina vaikais. Toksai kaltinimas vėlgi gali būti užmaskuotas reikalavimais, kad tos šeimos pasirašytų sutikimus dėl patikrinimų, taip iš anksto preziumuojant tų šeimų kaltę. Čia matome, kaip netgi verbalinės patyčios yra giliai užmaskuojamos įstatyminiais aktais.

Nepateisinamo, masyvaus ir itin stipraus įstatyminio smurto pavyzdžiu gali būti nacių rasiniai įstatymai, kurie buvo itin žiauriai taikomi prieš žydus, čigonus, o taip pat tam tikrais mastais ir prieš kitas tautas. Nepateisinamas įstatyminis smurtas nėra pateisinamas tuo, kad jis įstatyminis.

Ir lygiai taip pat nepateisinamas smurtas gali būti dangstomas iškraipymais, kai smurtautojas vaizduoja, kad esą jis išties silpnesnis už tuos, prieš ką smurtauja ar kad jo smurtas esą mažesnis, nei jo aukos smurtas.

Pvz., mokykloje esančių agresorių būrelis gali apkaltinti kokį nors vaiką, kad jis apie juos nepagarbiai kalbėjo, ir kad jie tik dėl to jį mušė – esą tas vaikas kaltas, esą jis tyčiojosi ir smurtavo, o jie tą vaiką tiktai paauklėjo.

Pvz., įstatymų leidėjas, kuris yra stipresnis už visuomenę, kurią reguliuoja įstatymais (pats reguliavimo faktas tą demonstruoja), visuomenę ar dalį žmonių, kurie jo nepalaiko, gali vadinti įžeidžiančiais epitetais ir kartu kaltinti juos tuo, kad šie, kritikuodami, įžeidžia ir puola jį, kad jie tyčiojasi ir t.t..

Pvz., valdančiai partijai vadovaujantis politikas, kuris apkaltina kokius nors šou kūrėjus patyčiomis, vaizduoja, kad tie šou kūrėjai yra galingesni už jį, kas yra visiška netiesa – politikas turi valdžią. Valdžia – tai pati didžiausia galia, kurią galima turėti valstybėje. Menamas silpnojo vaizdavimas – tai galios pozicijų pateikimo neteisingumas (melagingumas), kuris tokioje situacijoje yra akivaizdus.

Tokie kaltinimai, iš kurių galima nuspėti, kad politiką kritikuojantys šou veikėjai esą kalti dėl patyčių tarp vaikų ir paauglių (o tuo pačiu numanomai – ir dėl kito smurto, ir dėl savižudybių, nes patyčios su tuo siejamos) – tai ne kas kita, kaip kuo atviriausia verbalinė agresija, nukreipta iš stipriosios (valstybę valdančios) pusės į silpnesnę (tegalinčią kalbėti, bet negalinčią leisti įstatymų).

Netiesioginiai kaltinimai tuo, kad patyčias ne tik kelia, bet ir vaikų tarpe diegia šoumenai (tuo pačiu sukurdami ir numanomas pasekmes – kitą smurtą ir savižudybes) – tai daugybę kartų didesnė agresija, nei kokio nors žmogaus pavaizdavimas klounu. Agresijos skirtumas čia sunkiai sulyginamas.

Taigi, galime suprasti, kad čia mes turime situaciją, kur daug stipresnė pusė (valdančios partijos vadovas) daug stipresnį užmaskuotą smurtą (kaltinimus) pritaiko silpnesnės pusės atžvilgiu. Tai nepateisinamas smurtas. Ir kartu tas smurtas yra verbalinis, užmaskuotas – t.y., kaip tik ir atitinkantis patyčių apibrėžimą.

Kaip tik toks atvejis, kai galią turintis asmuo vykdo tokio tipo verbalinę agresiją prieš silpnesnius – tai ir yra pats blogiausias, tiesiog klaikiausias pavyzdys vaikams ir paaugliams: jie pamato, kad tas, kas valdo, gali kaltinti silpnesnius bet kuo, įskaitant ir tuo, kad tie silpnesnieji bando išsaugoti savo teises ar pasipriešinti stipresniąjam.

Kodėl nereikia painioti patyčių su kažkuo kitu

Išties, jei norėtume, galime patyčių sąvoką turėti ir platesnę, nei ta, apie kurią aš kalbu – galime patyčias sutapatinti tiesiog su šaipymusi. Jau po to, kai parašiau šį straipsnį, gavau dar klausimų Facebook – todėl ir pradėjau šitą, trečiąjį skyrių.

Vienas iš klausimų buvo apie tai, ar yra patyčios, kai kažkokiame filme būrys moksleivių išdažo dažais ir aprašinėja direktoriaus mašiną. Nes atrodo, lyg ir patyčios iš direktoriaus.

Sakyčiau, kad tai kaip tik pavyzdys, kur galime pasižiūrėti į kitą patyčių pusę: jei mes užmirštame apie nepateisinamą smurtą kaip apie patyčių esminį kriterijų, mes imame nagrinėti tik kažkokio veiksmo formą, užmiršdami to veiksmo esmę.

Įsivaizduokime, kad tie moksleiviai išdažė ir apipaišė direktoriaus mašiną paties direktoriaus prašymu – gal tiesiog visi jie kartu norėjo išpaišyti mašiną taip, kad būtų linksma. Ir direktorius norėjo linksmai išpaišytos ir išdažytos mašinos. Ar tai būtų smurtas ar patyčios ar dar kažkas neleistino? Akivaizdu, kad ne.

Iš to seka, kad patyčių kriterijus visada be išimčių yra paremtas dviejų pusių santykiu, nesutarimu ir agresyviomis intencijomis.

Galime panagrinėti ir du kitus scenarijus apie tą pačią išdažytą mašiną.

Tarkim, mokykla yra šalyje, kur mokyklos direktorius gali smurtauti prieš mažamečius mokinius, o mokinių tėvai negali nieko pakeisti (gal tų mokinių tėvų net nėra, gal tai išvis našlaičių prieglauda). Mokyklos direktorius smurtauja, žiauriai muša ir netgi žaloja mokinius, juos terorizuoja ir žemina. Užterorizuoti mokiniai aplieja dažais direktoriaus mašiną ir užrašo ant jos nepadorių žodžių. Ar tai patyčios? Sakyčiau, kad tai tik realiai bejėgių vaikų bandymas smulkiai atsikeršyti už kardinaliai stipresnės pusės taikomą smurtą.

Arba tarkim, kad kažkokioje mokykloje besimokantys šešiolikmečiai yra kažkokių banditų vaikai, o šalis – kokia nors laukinė Kolumbija, kur mokyklos direktorius išties tiems mokiniams nieko negali padaryti. Jei jis bandys tuos mokinius sudrausminti, tai arba patys tie mokiniai jį nušaus, arba jų tėvai jį nušaus. Ir štai tie mokiniai išdažo to direktoriaus mašiną ir aprašinėja ją nepadoriais žodžiais. Ar tai patyčios? Žinoma, kad taip.

Kaip matome, vėlgi viskas atsiremia į smurto didumo (įskaitant ir potencialiai galimo smurto didumą) bei galių santykį. Lyg ir panašūs veiksmai gali būti ir blogi, ir visiškai pateisinami priklausomai nuo to, koks yra abiejų pusių santykis.

Jei tik užmirštame apie tą galių santykį ir agresyvias intencijas, o žvelgiame tik į formą – tai mes negalime nustatyti, ar patyčios buvo. Bandymai tokiais būdais nustatyti patyčių faktą gaunasi absurdiški, jie primena tuos anekdotinius atvejus, kai nulinės tolerancijos politikos besilaikiusios JAV mokyklos išmesdavo lėtinėmis ligomis sergančius mokinius (pvz., diabetikus) už tai, kad jie vartojo vaistus – nes vaistai (angl. drugs) kažkuo jiems panašūs į narkotikus.

Patyčių apibrėžimas negali būti kildinamas iš formos. Jis gali būti kildinamas tik iš santykio ir intencijos. Smurtinė intencija – tai yra esmė. Santykis tarp konfliktuojančių pusių – tai yra esmė. Forma – tai tėra turinio maskavimas. Patyčių esmė tame ir yra, kad jos atrodo lyg ir neperžengiančios kažkokių formalių leistinumo ribų, tačiau išties – peržengiančios adekvačių žmogiškų santykių ribas.

Vėlgi, mes galėtume kalbėti, kad patyčios gali būti ir iš silpnesnės pusės stipresnei, pvz., galėtume tarti, kad jei koks nors pavienis būrio kitų mokinių mušamas moksleivis išvadina tuos smurtautojus kokiais nors žodžiais – tai irgi yra patyčios. Kas gautųsi, jei taip tartume?

Reikalas tas, kad mes visi intuityviai suprantame, kad yra blogas reiškinys, kai stipresni mokiniai ar mokinių grupės verbališkai ar dar kaip nors užmaskuotai smurtauja prieš silpnesnius. Tai blogas reiškinys.

Jei mes vienodai įvardiname silpnesnės, besiginančios pusės veiksmus taip pat, kaip ir stipresnės – mes sulyginame gintį su puolimu. T.y., auką paverčiame kalta dėl smurtautojų elgesio.

Jei žodinė gintis gali būti prilyginta žodinei agresijai (o ji ir būna prilyginama, jei nekreipiame dėmesio į tai, kas yra stiprioji pusė ir kokie tos agresijos mastai), mes galime bausti auką už tai, kad ji ginasi nuo smurtautojo. Tai neteisinga.

Toks niveliavimas, kuris palieka formą ir pradangina turinį, yra labai neteisingas. Mes neturėtume to daryti, nes tai tiesiog neteisinga.

Taip, mes kartais susipainiojame tarp to, kas kaltas, o kas nekaltas. Mums kartais atrodo, kad mes elgiamės gerai, nors išties nesielgiame gerai. Bet tai išties dėl to ir kyla, kad mes per dažnai remiamės forma, užmiršdami apie turinį. Todėl aš ir kalbu, kad esmė visgi yra turinys.

Kai kalbame apie patyčias, išties yra vienas, labai paprastas kriterijus: ar smurtas yra pateisinamas. Patyčios – tai nepateisinamas (stipresnės pusės ir perteklinis) smurtas, kuris turi užmaskuotą pavidalą. Štai ir viskas.

 

Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui

Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.

Dalinkitės visur: Share on Facebook
Facebook
0Share on Google+
Google+
0Share on LinkedIn
Linkedin
Tweet about this on Twitter
Twitter

29 thoughts on “Apie tai, kas yra ir kas nėra patyčios

  1. Pjovejas

    Turiu pastabą dėl pavyzdžio su GPM lengvata už vaikus. Jis visiškai netinkamas. Nes kaip tik pagerino mažiau uždirbančių žmonių padėtį. Paaiškinu:
    Tarkim žmogaus sutartinis atlyginimas 400 eur (minimumas). Pagal mūsų mokesčių sistemą jam pirmiausiai taikomas taip vadinamas pagrindinis NPD. Pagal formulę (jos dabar nerašysiu) jis gaunasi 380. Tada, pagal ankstesnę tvarką likusiai pajamų daliai būdavo pritaikomas papildomas NPD už vaikus kiek jau gaunasi pritaikyti (šiuo konkrečiu atveju 20 eur). Gaunasi, kad GPM žmogui mokėt nereikia.
    Pagal naują tvarką žmogui prisitaiko tas pats pagrindinis NPD, likusi dalis apsimokestina 15 proc. GPM. GPM suma gaunasi 20*0,15=3. BET jis gauna išmoką už vaiką 30 EUR. Suma sumarum jis gavo papildomai 27 eur lyginant su ankstesne tvarka.

    Galima (ir mano nuomone reikia) ginčytis dėl sumų. Galima (bet mano pragmatiška nuomone tai visiškai neaktualu šiam momentui) ginčytis dėl terminų kaip kas vadinama (beje, jei jau būt teisingiems, tai žiniasklaida dažnai sugalvoja savo pavadinimus ir jie labai skiriasi ir yra “įžeidesni” nuo įstatyminių). TAČIAU PATS PAKEITIMAS TIKRAI PADĖJO VARGINGIAUSIAM SLUOKSNIUI iš principo.

    Reply
    1. Rokiškis Rabinovičius Post author

      Kad blogas įrankis kažkuriam ribotam segmentui turėjo ribotą pliusą -- tai taip. Bet dar lengviau buvo galima padaryti nežymų NPD paskaičiavimo pakeitimą su tuo pačiu galutiniu efektu. Per daug neadekvatūs tie teigiami rezultatai, kad jais galima būtų pateisinti neigiamus.

      Reply
      1. Pjovejas

        Matematiškai neigiamų pasekmių šiam pakeitimui nėra. Yra tik psichologinės dėl terminų.
        Beje, mano asmenine nuomone geriausias sprendimas būt didint neapmokestinamą minimumą, SMARKIAI didint. Taip sprendžiant šitą „terminų problemą“, kuri kelia IMHO tik grynai psichologinį diskomfortą.

        Reply
        1. Rokiškis Rabinovičius Post author

          Objektyvūs instituciniai barjerai, susiję su pašalpų gavimu (įskaitant net ir paprasčiausias, jokių įsipareigojimų nesukuriančias formas, o šis atvejis, beje nėra toks) yra ne psichologinės pasekmės ir ne kažkokie terminai, o objektyvūs biurokratinio aparato sukuriami barjerai.

          Sakyti, kad biurokratinis barjeras yra „psichologinės pasekmės dėl terminų“ -- tai tas pats, kas sakyti, kad pvz., pilietybė, rinkimai ar mokesčiai tėra psichologinės pasekmės dėl terminų.

          Reply
          1. Pjovejas

            Matote, šioje srityje reik iš principo pertvarkyt apmokestinimo sistemą. Čia aš sutinku. Norėjau tik pasakyt, kad aptariamas pakeitimas iš esmės buvo į naudą mažai uždirbantiems, kam jis ir buvo darytas. Kaip ne keista, šį kartą „reformatoriai“ pataikė į tikslą (sumažint mokestinę naštą vargingiausiam sluoksniui).

            Reply
            1. Rokiškis Rabinovičius Post author

              Tas menkas nuokrypis -- ne kurtas į naudą mažai uždirbantiems, o tiesiog paklaida, atsiradusi dėl to, kad perskaičiavo procentus nuo GPM į kokias tai pašalpas. Ir ne, pašalpų įvedimas nėra mokestinės naštos sumažinimas. Pašalpos yra pašalpos, o mokesčiai yra mokesčiai. Mokestinė našta šiuo atveju padidinta ir vargingiausiems. Ir iš to seka, kad padidėjęs ir poreikis dirbti nelegaliai.

              Žodžiu, nepainiokim batonų su basonais.

              Reply
              1. Pjovejas

                Nu jūs man matematiškai parodykit, kaip šitas pakeitimas padidina naštą menkiau uždirbantiems. Čia nuoširčiai, nes aš gi pateikiau skaičiavimus: priešingai yra.

                Reply
                  1. Pjovejas

                    Žinokit skiriu. Ir nesusišnekam, nes kalbam skirtingom sąvokom. Aš sakau, kad mažiausiai uždirbantys iš šio pakeitimo gaus daugiau materialinės naudos, nei gaudavo iki pakeitimo. Nematau kurioj vietoj mano teiginyje klaida. Niekaip. Skaičiai tiesiog tokie. O matematikos logika geležinė.

                    Reply
                    1. Rokiškis Rabinovičius Post author

                      Arba jūs skiriate mokesčius nuo pašalpų, arba neskiriate. Jei jūs parduotuvėje išleidote 50 eurų mažiau, tai reiškia, kad sutaupėte 50 eurų -- parduotuvė prekes pardavė pigiau. Jei jums jūsų kaimynas davė 50 eurų -- tai jūs turite 50 eurų daugiau. Nors kokiu nors konkrečiu atveju balansas gali susieiti, tai yra visiškai skirtingi pinigai ir nereikia jų painioti.

                      Ką jūs darote dabar -- tai sakote, kad kadangi kaimynas jums davė 51 eurą, o parduotuvė pabrangino prekes 50 eurų, tai viskas čia yra tvarkoje, nes atseit parduotuvė prekes atpigino (!!!). Tai, ką jūs tokiu būdu sakote -- tai ne matematikos logika, o atviras briedas.

                    2. Pjovejas

                      Kaip ir sakiau: sistemą reikėtų pakeist iš pagrindų. O bet tačiau kadangi kol kas apsiribojama tik jos varžtelių kaitaliojimais, tai telieka džiaugtis bent tuo, kad bent jau į tą pusę tuos varžtelius kaitalioja.

                    3. Rokiškis Rabinovičius Post author

                      Taigi matome, kad varžtelius kaitalioja kaip tik į priešingą pusę, nes vietoje mokestinių lengvatų įvesdami pašalpas, iš esmės apsunkina vaikus auginančių šeimų galimybes.

                    4. Pjovejas

                      Na nelabai. Kai algos yra mažos (tarkim 400-500 eur sutartinis). Tai kitaip ir nebeparemsi. Net ir visko neapmokestinus gaunasi lengvata mažesnė, nei dabar susumavus GPM lengvatą ir tą vaiko išmoką. Kaip gali dar per GPM sistemą nepridėdami tokiems žmonėms papildomų išmokų pagerint jų situaciją? Niekaip.
                      Variantas galbūt būtų pradėt kažką panašaus taikyt per sodros mokesčius (čia jau būtų sisteminis pokytis). Bet vietoj to „šauta sau į koją“ su tom idiotiškom „sodros grindim“.

  2. apsi

    Senovės Romoje egzistavo tokia profesija, kaip laidotuvių klounai. Jie buvo samdomi, kad linksmintų susirinkusius gedėtojus. Jie netgi leisdavo gadinamo oro garsus tais momentais, kai laidotuvės pasiekdavo liūdniausią savo tašką.

    Reply
  3. KristinaK

    Vykstančių patyčių požymiai, pagal kuriuos jos identifikuojamos:
    1. Patyčių tikslas -- priversti kitą kentėti.
    2. Jėgos/galios persvara.
    3. Jos kartojasi.
    Kad reiškinį pavadintum patyčiomis, turi būti stebimi visi 3 .
    Patyčių negalima pateisinti. Tas, kuris tyčiojasi, dažniausiai pats yra buvęs patyčių auka ir pats kentėjo nuo patyčių (gali vertindamas kito poelgius to nežinoti)

    Reply
    1. Rokiškis Rabinovičius Post author

      Labai geras įvardinimas.

      Ir taip, paprastai smurtautojai smurtauja dėl išmokto nesaugumo ir atitinkamo agresyvaus, menamą saugumą sukuriančio elgesio modelio. Kai smurtauji prieš kažką, atrodo, kad esi stipresnis, t.y., kad esi saugesnis.

      Reply
  4. :]

    Benamio pavyzdys toks dviprasmiškas.
    Vienok bausmė jam neproporcingai didelė, tačiau čia jau teismų praktikos ir minimalių bausmių problema.
    Iš kitos pusės -- yra šansas, kad žmogus gaus lovą, stogą virš galvos ir maitinimą. Ir galbūt šansą atsitiesti. Čia man tokios paralelės pažiūrėjus „Black Tar Heroin“ dokumentiką, kur jaunimas totaliai prapylinėjo savo gyvenimus, kol vienos nepasodino ir taip priverstinai neišblaivino. Ir moteris jau 25+ metai nebevartoja.

    Reply
  5. Pjovejas

    Yra tekę skaityt real story, kad vienas benamis kažkur ten reguliariai išdauždavo kažkieno langą/vitriną tiesiai prieš nuovadą, kad jį būtent į daboklę keletui dienų pasodintų ir jis turėtų tas kelias dienas normalesnes gyvenimo sąlygas 🙂

    Reply
    1. Rokiškis Rabinovičius Post author

      Taip, kai kuriems būna taip blogai, jie taip negeba grįžti į visuomenę ir reintegruotis, kad daro smulkius nusikaltimus, kad tik kuriam laikui galėtų pragyventi.

      Reply
  6. kiras

    Neįveikiau viso straipsnio 🙁 Bet, perskaitęs pirmą pusę manau, kad nepaminėjot socialinio aspekto: patyčios rodo, kad tas asmuo arba nepritampa prie daugumos arba sąmoningai yra išskiriamas ir žeminamas, dėl kažko kas daugumai neįprasta, nepatinka ar nepriimtina.

    Reply
  7. kiras

    Pažinojau vieną sociopatinių polinkių vaikį. Pats buvo smulkus ir silpnas, papūstum – nugriūtu. Jis visus su dideliu pasitenkinimu provokuodavo. Pavyzdžiui, eina pro šalį ir nei iš šio nei iš to apspjauna. Tik pažiūrėk į jį, net negrasink, iš kart nuskriausto vaiko balseliu rėkia „nemušk, nemušk“. Prarasi kantrybę, bėga mokytojui skųstis.

    Labai nustebsit, jei pasakysiu, kad visi jį šūdžium vadino, o kartais į dūdą duodavo?

    Jis silpnoji pusė? Kas prieš ką smurtaudavo?

    Reply
    1. Pjovejas

      Na, jis prisidengdavo savo silpnumu. T.y. visuomenės akyse tai jam buvo kaip „bonusas“ ir jis tokiu būdu tapdavo „stipriąja puse“ dėl socialinių papročių. Taip, kad visai tinka į apibrėžimus straipsnyje.

      Reply
    2. Rokiškis Rabinovičius Post author

      Tas įvardintas pavyzdys -- gana patologinis (itin atvira ir grubi agresija, kartu pereinant į aukos vaidmenį), kas jau kažkiek iškrenta iš įprastų ribų. Kita vertus, net ir esant tokiam patologiniam pavyzdžiui atsakymas kaip ir akivaizdus: jis naudodavosi savo silpnumu, aukos vaidmeniu, kaip priedanga.

      Bendrai tai tas pavyzdys būtų artimas kraštutiniams pasyvios agresijos atvejams: agresorius vaizduoja auką ir kartu agresyviais veiksmais pats sau susikuria aukos rolę, o paskui agresyviai kovoja, žemindamas kitus, nes tik taip tesugeba pasijusti ne auka.

      Reply
  8. Petras

    Kažkodėl kyla asociacijos su įvairiais aktyvizmais ir Karpmano dramos trikampiu -- tais atvejais, kuomet agresiją yra bandoma užmaskuoti, save pateikiant kaip auką, o agresyvius veiksmus tik kaip savigyną, atsakant į įsivaizduojamą didesnę opresiją iš aplinkos.

    PETA aktyvistai raudonais dažais taško praeivių kailinius, nes jie taip „gina bejėgių gyvūnėlių teises“.
    Occupy everything radikalai daužo vitrinas ir vogia televizorius nes jie taip „priešinasi kapitalizmo opresijai, smaugiančiai paprastą vargšą bedarbį studentą“.
    Pagauti ir sumušti kokį tai rednecką su „Make America great again“ kepure irgi galima, nes jis supportina Trumpą, kuris yra beveik Hitleris ir bando opresuoti visas mažumas, tai mes tik kovojame prieš tų mažumų opresiją.
    Aha aha, rusai irgi atvažiavo į Krymą „ginti opresuojamų rusakalbių, su kuriais vietiniai ukrainiečiai nesiskaito“.

    Ir tada prasideda diskusijos „jūs pradėjot, ne jūs pradėjot“, „mes aukos, ne mes aukos“, „mes kovojame prieš opresiją, ne mes kovojame prieš opresiją“, „mes už silpnuosius, ne mes už silpnuosius“.

    Išvada? Nėra išvados. Tiesiog dinamika įdomi, kai veiksmų interpretaciją apibrėžia jų kontekstas ir tai skatina kovoti dėl palankios interpretacijos jau kontekstinėje plotmėje. InfoOpsas praktiškai.

    Reply
    1. Rokiškis Rabinovičius Post author

      Tai, ką įvardinate -- tai pasyi agresija. Taip, pasyvioje agresijoje visada būna tam tikrų Dramos aspektų: Auka nenori būti Auka, todėl tampa Persekiotoju, nes jaučiasi Auka ir ginasi, kovoja. Ir taip, tamstos pavyzdžiai -- tai kaip tik tokie, kurie būdingi Dramos trikampiui: Persekiotojas imasi veiksmų, kurie karidnaliai, neadekvačiai didesni, nei realistiškai vertinant jam kylanti grėsmė ar žala.

      Reply
      1. Petras

        Sakyčiau, kad tai yra ne pasyvi agresija, o pakankamai aktyvi -- Rusijos invazija į Krymą yra labai aktyvus veiksmas. Tačiau kuomet pradedama vertinti, ar toks agresijos veiksmas yra pateisinamas, prasideda klausimai, o kieno pusėje yra galios persvara platesniame kontekste -- nes pagal diagramą, jeigu tu esi silpnesnis arba bandai apginti silpnesnį, tada agresija greičiausiai pateisinama. O jeigu tu stipresnis, tada nepateisinama. Fair enough, bet kas nusprendžia objektyviais kriterijais, kas yra tas silpnesnis, kurio agresija yra tik savigyna? Kiekvienas pats savaip interpretuoja kontekstą, bandydamas save pateisinti -- Putinas ne puola ukrainiečius, o tik gina opresuotus rusakalbius nuo labai blogų fašistų. Nes rusakalbiai Ukrainoje yra mažuma, todėl jie silpnesni.

        Trumpai -- kvadrato problema yra kad „silpnesnio stipresniam“ dimensija susiduria su konteksto interpretavimo problema „according to whom?“

        Reply
      2. Petras

        Papildant, matomai toks rekontekstualizavimas yra įmanomas tik manipuliuojant „silpnesnis prieš stipresnį“ vertinimu -- arba surandant dar silpnesnį, kurio labui yra puolama agresijos auka; arba apkaltinant auką nusikaltimais ar nusižengimais, už kuriuos yra „ieškoma teisybės“. Fauguma atvejų, tai yra manipuliacija, bet ech kaip kartais sudėtinga ją tinkamai įvertinti (žr. Izraelio ir Palestinos atvejį -- kas ten stipresnis, o kas silpnesnis? JAV labai stiprūs. Musulmonai yra regiono dauguma. Žydai yra turtingesni palyginus su kaimynais. Bet ir buvę XX a persekiojimų aukos. Kita vertus, kryžiaus žygiai. Cherry pick your facts all day long, ir bet kurią pusę gali pateikti kaip auką)

        Reply

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *