Dauguma prisimena paprastus rublius, kurie būdavo mediniai, pusiau beverčiai. Ko verti pinigai, jei jų uždirbęs daug, negali jų išleisti? Negali jų išleisti, nes nėra, kur? Bet ir negali uždirbti, nes bet koks bandymas uždirbti – neteisėtas. Buvo atskiri BK straipsniai tiems, kas uždirbti norėdavo, pvz., veltėdžiavimas, spekuliacija – už tai sodindavo.
Kelios skirtingos sovietinės valiutos
Kapeikos vnešposyltorginės irgi būdavo, bet irgi popierinės
Užsieninės prekės būdavo prieinamos ir sovietmečiu, tačiau tam buvo specialios parduotuvės, kurias tvarkė tasai Vnešposyltorgas.
Nedaugelis žino, bet sovietmečiu buvo gal kokie 5 ar 6 skirtingi rubliai, turintys visiškai tarpusavyje nesusijusias vertes. Visiems prieinami buvo tiktai paprasti (vėliau mediniais praminti) rubliai. Kaliniams būdavo specialūs kalėjimų ir lagerių pinigai, paprastai išleidžiami kiekvienos kolonijos ar kalėjimo administracijos vidiniam naudojimui (tai buvo įprasta mažų mažiausiai iki pat sovietmečio galo – kaliniams apsiprekinimas būdavo leidžiamas, tačiau pinigus turėti būdavo draudžiama, tuo tarpu balansų kiekvienam kaliniui kalėjimo parduotuvės suskaičiut negalėdavo). Tačiau buvo ir privilegijuotų pinigų – visokių bonų, t.y., specialių valiutų, skirtų kai kuriems išrinktiesiems.
Žinomiausiais iš tokių pinigų buvo Vniešposyltorgo čekiai, kuriuos žmogus gaudavo mainais už valiutą, gautą iš kokių nors užsienio giminių. Tam buvo sukurtas ir specialus parduotuvių tinklas „Beriozka“. Viena tokia parduotuvė buvo ir Vilniuje, tiesa, pavadinimą jau spėjau užmiršti. Priminkit kas nors, berods „Merkurijaus“ antrame aukšte buvo?
Prie Brežnevo juodojoje rinkoje tų Vniešposiltorgo pinigų vertė buvo gal kokius 5-6 kartus didesnė, nei įprastų rublių, nors oficialus kursas buvo 1:1, o prekyba tais čekiais buvo draudžiama.
Beje, kai kurios prekės už tuos Vnešposyltorgo čekius būdavo realiai pigesnės, nesvarbu, kaip beskaičiuotume. Pavyzdžiui, degtinės puslitris vieną vnešposyltorginį rublį kainavo tuo metu, kai įprastose parduotuvėse kainuodavo berods apie 10.
Labai panašius, bet jau kitus čekius gaudavo jūreiviai (anie turėjo parduotuvę Klaipėdoje). Dar kitus gaudavo karininkai, tarnavę užsienyje (apsiprekinimui spec. prekėmis Vojentorg parduotuvėse, viena tokia buvo Vilniaus Senamiestyje, visai netoli nuo ŠMC – vėliau toje vietoje įsikūrė knygynas „Ruskaja kniga“, kuris, deja, paskui bankrutavo. Dabar nežinau, kas ten yra). Dar kitus čekius gaudavo vietoj dalies atlyginimo užsienyje dirbantys žmonės: tie, kur dirbdavo kapitalistinėse šalyse, gaudavo tokius pat, kaip ir už užsienio valiutą, tačiau soc. šalyse dirbantiem būdavo duodami pinigai su žydra juosta, o laukinėse („besivystančiose“) valstybėse – su geltona juosta. Tie juostuoti pinigai, apsiperkant berods būdavo mažesnės vertės.
Negana to, sako, dar buvo ir kažkokia privilegijuota įprastų Vnešposyltorgo čekių rūšis spec. prekėm ir už spec. tarifus, bet už šitus pirktis galėdavo tik išrinktieji ir tiktai Maskvoje. Ir kad maža nepasirodytų, įprastos prekės išrinktiesiems kai kuriose parduotuvėse specialiomis dienomis (atsimenat tokį užrašą – „sanitarinė diena“? Tai vat kai kurios parduotuvės per tą sanitarinę dieną dirbdavo), būdavo už specialias kainas ir su specialiu pasirinkimu. Nors buvo ir išvis vien išrinktiesiems kompartijos veikėjams skirtų parduotuvių.
Gal nedaugeliui žinomi, bet irgi kursavę pinigai buvo SSRS susisiekimo ministerijos išleidžiami kelioniniai pinigai, skirti naudojimui į užsienio šalis plaukiančiuose kruiziniuose laivuose. Už juos (tiesa, tik tuose laivuose) irgi būdavo galima įsigyti geresnių prekių. Atskiri pinigai buvo tam, kad tų labai ribotais kiekiais turimų gerų prekių neįsigytų eilinė liaudis, o neturėti tų prekių irgi nesigaudavo, nes tais laivais plaukiodavo ir užsieniečiai.
O dar buvo toksai Špicbergeno rublis, kurį leido Arktikugol trestas (taip, žinau, kad tai jau ne apie LTSR, bet visvien, manau, įdomu – tai padeda sistemą lengviau suprast): kadangi šachtos formaliai kaip ir Norvegijoje, sovietinius žmones reikdavo aprūpinti kaip ir geriau, nei Sovietų Sąjungoje (parodyt pasauliui SSRS pranašumus), negana to, pagal Norvegijos įstatymus bei tarptautines sutartis dėl Špicbergeno, užsienio valiutos naudojimas nebuvo ten leidžiamas. Sovietai išsisuko, sukurdami specialius talonus apsiprekinimui, kurie realiai buvo tie patys pinigai, tik kad galiojantys vos trijose gyvenvietėse.
Ir dar, negana to, buvo dar specialus konvertuojamas rublis, kuris pačiupinėjamais pinigais lyg ir nebūdavo išduodamas. Bet specifiniais atvejais, kai kažkas galėdavo išvykti į Vakarų šalį, tam tikrą sumą leisdavo išsikeisti į dolerius. Išsikeitimas paprastai būdavo daromas, gaunant specialų čekį su suma, įrašyta konvertuojamais rubliais, kurį galima išgryninti kokiame nors Vakarų banke, pagal oficialų rublio-dolerio kursą. Berods apie 70 ar 80 kapeikų už dolerį.
Jo, oficialiai rublio vertė buvo didesnė už dolerį. O doleriai juodojoje rinkoje buvo labai persekiojami (daug labiau už Vnešposyltorg čekius), tad Brežnevo laikais dolerių vertė buvo mažesnė, nei tų čekių, tačiau į sovietmečio pabaigą susidarė išvis stiprios žirklės – kokiais 1988 rublio-dolerio oficialus kursas buvo vis dar oficialus, tuo tarpu juodojoje rinkoje doleris kainuot ėmė apie 10 rublių, verte jau pralenkdamas tuos čekius. O vėliau – ir dar daugiau. Šitas pokytis buvo susijęs su atsidariusiomis sienomis – užsienyje visad galėjai apsiprekinti už dolerius. Tuo tarpu Vnešposyltorge už valiutą pirkti galėjo tik užsienio šalių piliečiai, pateikę dokumentus.
Ir kad viso to bardako su specialiomis valiutomis ir parduotuvėmis dar nepasirodytų maža, didesnė dalis prekių buvo skirtingose SSRS vietose parduodama su skirtingomis kainomis. Pvz., ant sviesto pakelių būdavo užrašytos trys skirtingos kainos – I juostai, II juostai ir III juostai. Analogiška kainodara buvo taikoma ir buitinėms prekėms.
Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui
Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Mano pagrindinis blogas - Rokiškis Rabinovičius. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.
- Web |
- Google+ |
- More Posts (1489)
Aha, atsimenu juostas. Kažkada klausiau tėvų ką tai reiškia, tai nesugebėjo man paaiškinti ką tai reiškia…
Juostos buvo dėl logistikos. Mes (ir Maskva) berods buvom 1 juostoj, 2 juosta -- maždaug Uralas, 3 -- Sibiras. Gal dar buvo 4 -- Čiukotka ir Kamčiatka -- nebepamenu. Kuo didesnis juostos numeris, tuo didesnė kaina.
į temą pacituosiu:
„Tais laikais buvo tokia fantastinė valiuta -- „perevodnyjie rubli“…jų kursas net tų laikų valiutų atžvilgiu buvo nesuprantamas…nekalbant jau apie dabartines….“
Už tokius pinigus DOSAF ar gamyklų profsąjungos jachtas pirkdavo.
Taip, tikrai, būdavo juostos….visada galvodavau, kaip faina būtų pirkt už I (ar III?) juostos kainą (mažiausią)…:)
O Beriozka tai jo, Merkurijaus antram aukšte buvo. Kiti dar ją vadindavo „čekine“. Paskui persikėlė į Rinktinės gatvę ir ten nunyko.
O dar buvo dolerinė -- Konarskio gatvėj. Mes po pamokų iš 27 vidurinės pro ją eidavom ir seilę varvindavom. Kartais pavykdavo net kartoninę dėžę nuo Panasoniko pačiupt, išmestą prie tarnybinio įėjimo -- mums i eto xleb būdavo:)))
Pingback: Valiutos stabilumas Lietuvoje. Pinigų istorija. « Rokiškis
Kodėl, jo majo, prie tokio reto posto tik penki laikai? Eisiu pašierinsiu.
Čekinė buvo pirmame Merkurijaus aukšte. Antrame buvo „kavinė Merkurijus“. Čekinės pavadinimas berods buvo irgi „Merkurijus“. Tai išties buvo sakralinė vieta, na tokia kapitalistinio ūkio pasiekimų paroda-pardavimas. Nuo 1987 m. ten pradėjo jau pradėjo formuotis eilės.
Aš mokiausi 41 vidurinėje, prie Merkurijaus, tai būdavo, kad per pamokas ateidavo KGB’istai ar šiaip kokie pareigūnai ir filmuodavo Mekurijaus aikštelę, kurioje vykdavo nelegali prekyba čekiais.
Blemba 20 metų o jūs dar su sovietais kariaujat. Nuobodu
O tamsta, kiek suprantu, politika nesidomit, rinkimuose nerenkat, laikraščių neskaitot, TV nežiūrit ir internetus atradote visai neseniai. Matyt, tamstai nenuobodu.
80’tuju viduryje (gal jau ir perestroikos metu) cekine parduotuve buvo, berods, ant dabartiniu Rinktines ir Krokuvos gatviu kampo. Prekes viduje -- visiskas kosmosas tuo metu… 🙂