Mane čia toksai ponas Saulius Rimkus kartą užvedė ant pabendravimo su isteriškomis asmenybėmis iš kažkokių kairuoliškų bepročių grupelių. Aš nepasakosiu, kad buvau išvadintas taip ar anaip, nes tai niekam neįdomu, nes tie išvadinimai buvo be fantazijos. Kelios isteriškos asmenybės (tikrai ne vien moterys, nes pridūrkiškumas lyties neturi) manyje pamatė kažkokį patriarchato ar kažko ten įsikūnijimą, tai pasiuto kaip reikiant. Gal dėl to eilinį seną pusiau dabaigtą* straipsnį nutariau davesti iki galo. Ir nors gavosi eilinį kartą kaip visada – blogerio dilema taip ir neišsisprendė, nes teko gerą pusę perrašyti, bet visvien imkite ir skaitykite.

Tarp kitko, turiu pasakyti, kad ponas Saulius Rimkus yra aiškus trolis. Arba, tiksliau šnekant – glumintojas. Ir čia akivaizdus jo gluminimas buvo – užsiundyti ant manęs būrį kažkokių puspročių. Ir čia aš įkliuvau, nes nesitikėjau, kad tasai ponas yra surezgęs tokį klastingą planą.

Maldininkai dauginasi, o paskui patelė suėda patinėlį

Maldininkų patelės gerai žino, kad patinėlis tereikalingas apvaisinimui, o paskui jį galima suėsti, nes kitaip prapuls be naudos. Žmonių patinai visgi kartais būna kažko verti, bent jau jei neša į šeimą pinigus.

Kadangi jau seniai nebuvau susidūręs su tokiu koncentruotu projektyvinių kliedesių čiurškimu, kokį ten pamačiau, tai aš jums paaiškinsiu, kodėl su visokiais ten feminizmais ir moterų teisėmis yra tokia tragiškai nenormali padėtis. Juk viskas, kas vyksta, vyksta dėl kažkokių priežasčių.

Kodėl kai kurios personos taip isterikuoja, užėjus kalboms apie skirtumus tarp vyrų ir moterų? Ir kodėl kai kuriose šalyse yra tiesiog nenormalios problemos su tolerantinėmis beprotybėmis? Kodėl tos personos aplink mato vien priešus, o visus, kas tik kažkaip nepasiduoda jų neurotiniam kliedėjimui, laiko savęs pačių terorizuotojais, o ta kova su terorizavimais vyksta tuo aršiau, kuo daugiau visuomenėje demokratijos?

Priežastis čia labai paprasta: šiuolaikinė visuomenė išties diskriminuoja ir terorizuoja moteris. Ir negana to, dar ir plauna joms smegenis taip, kad šios neretai išprotėja ir tampa panašiomis į gerai žinomą Valerie Solanas, kuri agitavo kastruoti visus vyrus iš eilės, o paskui bandė nužudyti Andy Warhol, kuriame pamatė kažkokį kapitalizmo ideologą ir gėjų, kurio neveikia moterų kerai.

Dėl evoliucijos atsiradę vyrų ir moterų skirtumai

Žinote, juk kalbant apie realybę (būtent realybę, o ne kažkokias neurotines fantazijas) viskas yra labai paprasta: moterys turi putę, papus, gimdą, sugeba gimdyt vaikus, o su tuo yra susijęs tiesiog banalus biologinis prisitaikymas būtent gimdymui ir vaikų maitinimui. Beje, čia yra vienas įdomumas: dėl evoliucijoje atsiradusios stačios stovėsenos žmonių patelėms yra labai sudėtinga gimdyti. Dėl to jos gimdo baisiai skausmingai ir kartais netgi numiršta – dubuo per siauras**.

Su vyrais irgi yra viskas labai paprasta: jie turi pimpalus ir kiaušus. Todėl gali moteris apvaisinti. Biologiškai vyrai būtų išvis daugiau niekam ir nereikalingi (kaip, pvz., vorų ar maldininkų patinėliai, kuriuos patelės tiesiog suėda po to, kai panaudoja – vis šiokia tokia nauda). Tik vat tas moteriškas 9 mėnesių nėštumas, o paskui ir žindymas, o paskui dar ir tas platus dubuo, dėl kurio pastarosioms nesigauna taip greit lakstyti paskui grobį, o dar ir faktas, kad kūdikio nepaliksi…

Neandartaliečių šeima, žmona nurodinėja vyrui, ką tas turi daryti

Ne veltui Marija Gimbutienė aiškiai sakė, kad matriarchatas dominavo senais laikais. Štai čia paveiksle, vaizduojančiame senus laikus, kai Europoje dar valdė neandartaliečiai, matome visą esmę: moteris aiškina vyrui, kad tas turi nudėti urvinį liūtą, nes jai reikia naujų kailinių. Vyras paklusniai klausosi, o paskui nudės dar vieną katę. Taip pirminiai žmonės išnaikino visokius liūtus, kardadančius tigrus ir kitus šlykščius padarus.

Žodžiu, taip jau gaunasi, kad dėl grynai evoliucinių priežasčių vyrai turi mokėti daug lakstyti, koncentruotis į grobio persekiojimą ir taip toliau. Nešioti sunkius daiktus ir muštis su grobiu, kad tą nudobtų ir partemptų namo. Nes kitaip jie niekam nereikalingi. Ir evoliuciškai prisitaikęs vyras turi būti paklusnus moteriai ir vykdyti jos užgaidas, nes kitaip jis bus nereikalingas, o jei bus nereikalingas – tai ir pasidauginti negalės.

Moterys dėl tų pačių evoliucinių priežasčių turi gebėti daryti tegul ir ne baisiai sunkius, bet kokius 5 darbus vienu metu. Arba 10 darbų. Nes būrelis vaikų, kokių nors uogų rinkimas, maisto sužiūrėjimas ir pan. vienu metu – tų dalykų yra begalės. Visas namų ūkis, trumpai tariant. Galima netgi tarti, kad moterys yra evoliucionavusios taip, kad jų smegenys ir mąstymas labiau prisitaikęs valdymui ir kontrolei.

Bet tai tiesiog šiaip įdomumai, biologija, kuri keičia ne tiek jau ir daug, jei neskaitysim buko fakto, kad ir moters sudėjimas, ir šiaip sunkus gyvenimas per nėštumą yra tas reikalas, dėl kurio praktikoje moterims vyrų visgi neretai reikia. Negana to, praktikoje moterys nuo vyrų tiesiogiai ar netiesiogiai lieka visvien priklausomomis. Tai keistas paradoksas: realiai tai vyrai lyg ir būtų niekam nereikalingi, bet tik dėl to, kad jų reikia moterims, gaunasi taip, kad moterys nesunkiai gali tapti nuo vyrų priklausomomis.

Kita vertus, pripažinkime ir paprastą faktą iš gyvenimo: moters vadovavimas ir dominavimas šeimoje yra natūralus ir neabejotinas, nes netgi visai jau patriarchalinėse santvarkose moterys lengvai paima vyrą į nagus. Čia visiems žinomas dalykas.

Patriarchatas ir matriarchatas paprastuoju būdu

Andy Warhol ir Valerie Solanas

Moterų garbinamas gėjus, sukėlęs pasaulinę meno revoliuciją ir meną pavertęs tiesiog eiline plataus vartojimo preke - Andy Warhol. Valerie Solanas akyse jis tapo blogio simboliu. Gal būt ta atmatinė boba tiesiog susiprotėjo, kad ne kokia nors vyrų skleidžiama priespauda naikina moteriškumą. Gal būtent todėl ji norėjo nužudyti žmogų, jos akyse tapusį kažkokia šeimos priešingybe.

Kokioje nors puslaukinėje visuomenėje gaunasi taip, kad jei tik žemė prasta, sunkiai dirbama, visokių vaisių-uogų nėra, o reikia medžioti ir dar su piktais kaimynais kovoti, tai vyras tampa kritine grandimi, nuo kurios moteris priklausoma būna visiškai. Čia ir susidaro patriarchatas.

Visa patriarchato esmė, jei kalbam anekdotiškai, yra paprasta: moteris sėdi namuose, gimdo, daro namų ruošos darbus, žiūri vaikus, o vyras dirba tuos darbus, kurie sunkūs ar pavojingi. Lytiniai santykiai paprasti – arba moteris daro, kaip nori vyras, arba gauna per galvą. Bendrai imant, vyro veikla yra orientuota į maisto paieškas ir gerovės užtikrinimą už šeimos ribų, o moters veikla yra orientuota į pačios šeimos vidinius reikalus.

Ale pasižiūrėkim, kokia gi ta priešingojo matriarchato esmė? Ogi jinai irgi yra visiškai paprasta: moteris sėdi namuose, gimdo, daro namų ruošos darbus, žiūri vaikus, o vyras dirba tuos darbus, kurie sunkūs ar pavojingi. Lytiniai santykiai paprasti – arba vyras daro, kaip nori moteris, arba gauna per galvą. Bendrai imant, vyro veikla yra orientuota į maisto paieškas ir gerovės užtikrinimą už šeimos ribų, o moters veikla yra orientuota į pačios šeimos vidinius reikalus.

Kur skirtumas, ponai ir ponios? Ogi tik vienoje smulkmenoje – tarpusavio priklausomybėje, kitaip tariant, tame, kas yra formali ir pripažįstama šeimos galva. Jei moteris gali pasiųsti vyrą velniop ir tas neturės, kur dėtis – tai matriarchatas. Jis yra natūralus ir savaiminis, nes vyrą valdo lytinis instinktas, dėl kurio jis nuo moters priklausomas savaime ir nuolat (tą jau matėme, kai biologinę potekstę žiūrėjome). Bet jei dėl aplinkos sąlygų gaunasi taip, kad visgi moteris tampa priklausoma nuo vyro, tai gaunasi patriarchatas.

Ta tarpusavio priklausomybė yra buka ir elementari. Tai toks paprastas dalykas, kad jei koks nors žmogus to nesupranta, tai man kyla klausimas, ar tokiam žmogui yra būdingas esminis žmogaus bruožas – gebėjimas mąstyti. Bet čia nenukrypkim nuo temos, nes svarbiausią dalyką jau įvardinome: visi tie matriarchatai ir patriarchatai yra visiškai vienodi savo esme, o skiriasi tik tai, kas paprastai gauna šeimos galvos titulą.

Tikrasis įdomumas yra visai ne patriarchato ir matriarchato specifikoje, o šiuolaikinėje visuomenėje, kapitalizme ir feminizme. Būtent tame klausime, kodėl žmonės skirsto vieni kitus pagal lytį. Ir kodėl kapitalistinėje visuomenėje tasai skirstymas kažkokiu būdu tampa nepageidautinu.

Kapitalizmas ir matriarchato griuvimas

Štai paprastuoju būd pasižiūrėkime į tai, kaip kapitalistinė aplinka skiriasi nuo tos, kokia buvo prieš daug šimtmečių. Pavojų kasdienių – nelabai tėra. Maisto gavimo sąlygos gana stabilios. Bet yra nuolatinis, didžiulis darbo jėgos poreikis. Ir nuolatinis būtinųjų dalykų (maisto, būsto) deficitas, visus nuolat verčiantis dirbti vos ne tiek, kiek išvis įmanoma. Kapitalizmas yra vartojimo sistema, kuriai reikia nuolatinio visų įdarbinimo, nuolatinio belenko pirkimo, žmonių-vartotojų, kurie taptų nuolat tą sistemą sukančiais varžteliais. Ir kad visi suktųsi kuo efektyviau ir smarkiau. Ir tai puikiai veikia, nes išgyvenimo instinktai bendru atveju yra stipresni už lytinius instinktus: jei dvesi iš bado – tai ne seksas galvoj.

Viskas čia būtų gražu, bet yra viena problemėlė: darbo jėgos tokioje sistemoje ima trūkti, nes vartojimas auga ir auga, t.y., reikia nuolatinio gamybos augimo. O kaip ten yra su šeimyniniais santykiais? Ogi yra paprastai: jeigu ir patriarchato, ir matriarchato sąlygoms esant, visokius sunkius ar pavojingus darbus dirba vyras, o moteris sėdi namuose, tai yra panaudojama tik pusė darbo jėgos resursų. Bet kapitalizmo atveju darbas tampa svarbesniu už žmonių santykius.

Pritrūkus darbo jėgos ir vartotojų, staiga pradedama kalbėti apie moterų teises, jų galimybę dirbti ir t.t.. Nesvarbu, kad tos teisės ir galimybės buvo kažkada. Nesvarbu, kad jos puikiausiai yra dabar. Esmė elementari: jei sukuriame problemos idėją, tai turime idėjinę problemą, kurią reikia spręsti. Kovoti už tai, kad būtų pakinkyta darban ir antra žmonijos pusė. Viskas apverčiama aukštyn kojomis ir naujaklbės meistrai ima rėkti: “moterys diskriminuojamos, joms neleidžiama dirbti lygiai su vyrais“. Ir tai pavyksta: pakanka užtikrinti, kad vidutinis žmogus teuždirbtų tiek, kad galėtų prasimaitinti pats, bet jau negalėtų išlaikyti dar ir kelių kitų šeimos narių. Tai reiškia, kad tie keli kiti šeimos nariai bus priversti dirbti. Labai paprasta ir efektyvu.

Tokiai sistemos optimizacijai nereikia tikslingų sprendimų ir piktų organizatorių, ji savaiminė: darbo užmokestis yra linkęs optimizuotis per minimizavimąsi. Ir jei darbo rinkoje konkurencija tik dar padidėja, jei tik atsiranda galimybė visur įdarbinti moteris, tai gaunasi dar geresnis atlyginimų kritimas.

Moterys prie audimo staklių

Industrinė revoliucija, prasidėjusi XVIII amžiuje, tapo vyrų ir moterų teisių lygintoja. Kai pokyčiai visiškai įsivažiavo ir link XIXa. pabaigos pasaulis pasikeitė tiek, kad moterų darbas fabrikuose tapo netgi teoriškai nepakeičiamu, tai ir atsirado feminizmas. Kad teisės būtų lygios ir moterys pačios veržtųsi dirbti. Taip ėmė keistis pati sąvokų esmė: ne darbas iš blogo gyvenimo, o lygios teisės dirbti fabrike ar dar kur nors.

Daugelis šitą reikalą vadina feminizmu, tačiau savo esme tai nėra jokia kova už jokias lygias vyrų ir moterų teises. Ir tai nėra jokia kova už moterų dominavimą. Tai yra visai kitas reiškinys. Net nežinau, kaip jį pavadinti – gal tai kova už maksimalų darbo jėgos panaudojimą?

Deja, čia yra viena labai gili problema: moterų įdarbinimo procesas yra savižudiškas visuomenei. Moterys dirba, vietoje to, kad gimdytų. Ir gauname banalią biologinę problemą: tos pasaulio šalys, kur moterys yra visur masiškai įdarbinamos (nes kitaip jos neturėtų iš ko pragyventi), susiduria su faktu, kad gimstamumas krenta neįtikėtinai. Nes moteris turi aiškų pasirinkimą – arba dirbti ir negimdyti, arba gimdyti ir neturėti pinigų.

Taip, tokioje sistemoje galima būtų įžvelgti patriarchato bruožų pačia blogiausia prasme. Bet tai nėra patriarchatas, nes vyrai čia nieko neišlošia. Vyrų darbo jėgos kaina nuo to tiktai krenta ir jie gyvena prasčiau. Ir negali susirasti sau antros pusės, nes toji užimta darbe. Realiai kalbos apie patriarchatą – tai tos pačios rūšies makaronai, kaip ir kalbos apie moterų teisę dirbti: gražiai sumanipuliavus sąvokomis ir priknisus protą, kažkas ima tikėti, kad taip ir yra.

Tokioje sistemoje, panorėjus, galima būtų įžiūrėti ir kokių nors matriarchato bruožų, nes vyrai yra įdarbinami tiek, kad išsunkiami, o kažkiek moterų gauna kažkokias pašalpas vaikų auginimui ir tada gali laikinai nedirbti. Bet išties tai nėra matriarchatas, nes moterys tokioje sistemoje yra visiškai, žiauriai išnaudojamos. Realiai jos net negali gimdyti vaikų. Jos tiesiog verčiamos robotukais, o sistema dėl to po truputį eina link kolapso: gimstamumas krenta, demografinės problemos kaupiasi, darbo jėgos trūksta vis labiau. Ir kaip tai sprendžiama? Ogi įsivežant imigrantus iš tų šalių, kur jokių lygių teisių būti išnaudotam tiesiog nėra.

Kai kurie tai matantys visuomenės nariai irgi nueina link kolapso – kai jų matomas ir jiems į galvas įkaltas pasaulio vaizdas ima kardinaliai neatitikti realijų. Būtent dėl tokio neatitikimo visiškai trenkta ubliūdkė Valerie Solanas sugalvojo, kad reikia naikint ir kastruoti vyrus, nes jie neša blogį. Kitos visai pakvaišusios asmenybės laksto po visokius forumus ar feisbukus ir ieško visokių feminizmo priešų, moterų žemintojų ir taip toliau. Arba, pavyzdžiui, užsipuola kokį filosofą, kuris pasako, kad tarp vyrų ir moterų yra kažkokie skirtumai. Ir taip toliau, ir taip toliau.

Ponai kovotojai už toleranciją, pasireiškiančia persekiojimu, neapykanta ir teroru, aš būtent į jus kreipiuosi: problema yra tame, kad jūs nesuvokiate realijų. Jūs esate tapę būtent tais, kas perneša moterų išnaudojimo idėją. Bet jums nedašyla tai, nes jums trūksta smegenų. Todėl aš jums tai paaiškinu.

Taip, ponai: XVIII-XIXaa.  laukinis kapitalizmas, skleidęs socialdarvinistines idėjas, sukūrė ir feminizmą. Tai puikiai derinosi su pačia socialdarvinizmo esme: tie, kas yra mažiau tinkami, tegul dirba, o ne gimdo – taip ir išnyks patys, o kartu ir pelno lygį padvigubins. Būtent toksai feminizmas, kai moteris verčiama darbo jėga – tai to paties seno laukinio kapitalizmo apraiška, tiesiog tobula ir sisteminė socialdarvinizmo realizacija. Kita vertus, komunistai feminizmu irgi labai džiaugėsi: lagerinėje ekonomikoje kiekvienas darbingas žmogus turėdavo būti panaudotu, o protas būdavo krušamas dar smarkiau – ir lygiai tokiais pat prasmių apvertinėjimais. Lygios teisės, žinote. Teisės, kurios realizuojamos prievartiniu būdu. Kaip sovietinė teisė į darbą – jei nedirbi, sėsk į kalėjimą.

Deja, situacija, kai trumpalaikio kažkieno pelnų padidinimo yra aukojamas visos sistemos gyvybingumas – nenormali. Aš jums dabar siūlau prisiminti pirmas dvi Edward Deming įvardintas mirtinas įmonių ligas. Taip, valstybė – tai kaip įmonė, o dėsniai galioja tie patys.

 

————-

* Tepaspringsta bet kokie kalbainiai, bet priešdėlis da- yra vartotinas ir tinkamas.

** Žmonės kadaise evoliucionavo iš beždžionių, kurios prisitaikė lakstyt dviem kojom. Tokiam lakstymui reikia, kad kojos būtų kuo arčiau viena kitos – tada šuoliuojant yra menkesnis mėtymas į šalis ir sumažintos apkrovos, atsirandančios dėl dubens lenkimo. Bet tai reiškia siauresnį dubenį ir sunkų gimdymą. Evoliucinis kompromisas – moterys negali taip greit lakstyti, nes turi sąlyginai platų dubenį, bet net nepaisant to, gimdymas tampa tikru žygdarbiu.

Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui

Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.