Rokiškis Rabinovičius

Šį straipsnį, aiškiai norėdamas klastingai pasireklamuoti anglų kalbos projektais, parašė ponas Povilas Korop, kuris garsus internetuose įvairiais projektais (aš jums garantuoju tai – jūs tikrai esat juos matę). Užtat jis čionai dabar publikuojamas svečio teisėmis, nes yra to vertas.

Tiesą sakant, aš gal ir nedėčiau kokių savireklaminių straipsnių, bet būtent šis straipsnis yra įdomus ne kaip reklama, o kaip mintys žmogaus, kuris nuoširdžiai nori padaryti kažką gero, nes mato, kad žmonės pinigus moka ne už tai, ką jiems kažkas bruka, o už tai, ko jiems išties reikia. Tai kodėl gi nepasireklamuot? Juk tai yra gerai, kai reikalas yra nuoširdus ir geras.

Kita vertus, ir man pačiam tema apie anglų kalbą įdomi: pamenu, kaip Londone pats negalėdavau susikalbėti, nes kažkokie keisti posakiai visiškai nesuprantamais būdavo. Toks įspūdis kartais kildavo, kad anglų kalba ten visai kita, negu ta, kurios mokiausi. Tiek kita, kad tiesiog visai kita kalba.

Dar kita vertus, įdomu čia ir toks dalykas: kaip mąsto verslumo jausmą turintis žmogus? Ogi paprastai: jis mato savo problemą, nusprendžia, kad tai ir kitų problema, o tada ją nutaria išspręsti ir sau pačiam, ir kartu kitiems. Štai į tą irgi atkreipkite dėmesį, kai skaitote.

Kokios anglų kalbos mes mokomės?

Aš moku angliškai. Bent jau taip galvojau, nes kasdien skaitau angliškus straipsnius, klausausi podcast’ų, kartais susirašinėju su užsieniečiais ir šiaip viską suprantu, o ir valstybinį egzaminą kažkada išlaikiau virš 90. Taigi, kai likimas lėmė kraustytis į Londoną, galvojau, kad jokių kalbos barjerų nebus. O bet tačiau – “mūsų anglų kalba” pasirodė mažai tinkama vietiniam naudojimui.

Daug imigrantų, daug anglų kalbų

Su kuo daugiausiai susiduri, būdamas ilgesnį laiką šalyje – su aptarnavimo sfera. Reikia nueiti į parduotuvę, užsisakyti kokią pažymą, atsidaryti banko sąskaitą, nusipirkti transporto bilietą. O Londone toje sferoje dirba tikrai ne britai – už prekystalio tikra kultūrų maišalynė. Ir, be abejo, jie šneka ne britų anglų kalba, o savo miksuotu variantu. Ir kai reikia per dieną susikalbėti angliškai su škotu, pakistaniečiu, afrikiečiu ir lenku (man taip nutiko) – tada suvoki, kodėl britai taip nemėgsta imigrantų. Su jais sunku susikalbėti, ir jie visur!

Konkretus pavyzdys: apsiperku parduotuvėje, sumoku kasininkui pinigus, o jis greitai pramurma kažką: “Do you …slkjhgwhpegfiuh… see?” Stoviu ir galvoju – ką čia aš turėčiau matyti. Tik tada, kai jis man padavė čekį, supratau kad frazė buvo “Do you want a receipt?” Taip taip, čia apie tą patį daiktą, kurį mes savo “normalioje” anglų kalboje vadiname “check” arba “bill”.

Dar blogiau yra tai, kad kadangi Londone visi skuba (visgi milijoninis miestas), tai negali sau leisti tris kartus perklausinėti pardavėjo – už tavęs tuo metu jau stovi įsiutusių skubančių londoniečių eilė. Tokiu būdu labai efektyviai numušamas pasitikėjimas savimi.

Gramatika? Kokia gramatika? Ne, negirdėjau apie tokią

Kaip mes Lietuvoje mokinamės tos anglų kalbos – kad ir mokykloje. Gramatika, kalamos taisyklės, žodynas iš atskirų žodžių sąsiuvinuke, nesibaigiantys testai ir po to egzaminas. Kurio tikslas, iš esmės, yra kuo didesnis balas – kad pats kur nors įstotum, ir dar kad mokytojui nebūtų gėda (nes juk jei neišlaikysi egzamino – krenta mokyklos/mokytojo prestižas). Visa tai gal ir taisyklinga mokymosi proceso požiūriu, bet, deja, mažai susiję su realybėje vartojama kalba.

Blogai yra ne tai, kad stengiamės gramatiškai taisyklingai suregzti sakinius – tai puiku ir sveikintina. Bet yra kita medalio pusė – kalbėdamas, tu nejučia apgalvoji kas antrą žodį ir net jį pasakęs pamąstai: “Blem, ar čia teisingai tą laiką ar formą pavartojau?..” Tuo metu momentaliai prarandamas kalbos natūralumas, daromos pauzės tarp žodžių ir sakinių – bendras vaizdas nekoks. Kai pašnekovas tuo metu savo greitakalbe tau aiškina, kaip jam sekasi, pakeliui ramiausiai pažeisdamas dešimtis mums žinomų kalbos taisyklių.

Tad patarimas – tiesiog kalbėti. Pažeiskite taisykles, painiokite laikus ir gramatikos formas – svarbu kalbėkite. Taisyklinga kalba išsikristalizuoja su laiku. O jei ne – tai ir nereikia, svarbu kad jus suprastų. Pažįstu vieną australą, kuris atvažiavęs į Lietuvą, pramoko kažkiek lietuviškai. Ir dabar Feisbuko sienoje rašo lietuviškai žinutes. Su krūva klaidų, bet gauna daug daugiau respekto negu jeigu stengtųsi rašyti visiškai švariai lietuviškai, bet rašytų ne iš širdies.

Kaip vadinasi elementarūs daiktai

Dar viena problema, persikrausčius į Londoną – reikia priprasti, kaip čia kas vadinasi. Jau minėjau pavyzdį su “receipt” vietoje “check”, bet yra ir daug daugiau visko – kad ir tas pats “tube” vietoje “metro” ar “underground”. Dešreles jie vadina “hot dogs” (daug rečiau “sausages”), išnuomoti butą yra “to let” (daug rečiau “to rent”), o atlyginimą skaičiuoja tūkstančiais svarų per metus, t.y. “per annum”, o ne per mėnesį.

Toks jausmas, kad kas antrame žingsnyje reikia specialaus žodynėlio, kuris išverstų iš anglų kalbos į “mūsų anglų kalbą”. Aišku, iš dalies tai yra sąlygota britų ir amerikiečių kalbų skirtumo – o mes juk mokomės labiausiai iš amerikietiškos pop-kultūros: dainos, filmai, serialai, kompiuteriniai žaidimai. Visa tai mūsų pasąmonėje atsiduria daug giliau negu mokykloje dėstytos “pro-britiškos” pamokos.

O tai ką daryti? Mano pasiūlymas

Pats patyręs visą tą šoką ir daugmaž perpratęs sistemą, jau galiu papasakoti kitiems ir padėti patarimais. Ta proga nusprendžiau aktyviau vystyti tinklalapį, kurį buvau įkūręs prieš pusmetį dar Lietuvoje – tai anglų kalbos pamokų svetainė 100balu.lt. Iki šiol tai buvo hobis ir tiesiog noras turėti naudingą projektą, bet persikraustęs į Londoną, pamačiau visiškai aiškią naują strategiją.

Internete mokytis kalbos jau nebėra jokia naujiena – tai milžiniška industrija. Bet problema, kad niekas to deramai nedaro mažoms rinkoms – tokioms šalims kaip Lietuva. O ir patys lietuviai įstringa arba švietimo sistemos pančuose, arba verslo projektų įgyvendinime. Tad ir gaunasi, kad jei lietuvis nori internetu pasitobulinti anglų kalbą – jis tai gali daryti praktiškai tik užsienietiškuose portaluose. Tai pirma problema, kurią noriu išspręsti – padėti mokytis anglų kalbos lietuviškai.

Kitas dalykas – mano jau minėta reali anglų kalba. Dabartinės mano projekto pamokėlės paremtos didele dalimi žodžiais, frazėmis ir išsireiškimais, kuriuos girdžiu ir skaitau aplink save Londone. Paaiškinu žmonėms, kas yra “Mind the gap” ar kuo skiriasi “staff” nuo “stuff”. Taip išsikristalizavo dabartinis formatas – vartotojai kasdien gauna po penkias trumpas pamokėles el.paštu. Nereikia daug laiko, ir po truputį perpranti kalbą kasdien. Manau, labai efektyvu. Kai bandžiau pamokas daryti su ilgais tekstais ir atskirų žodžių vertimais – nepasiteisino, visgi internete dabar žmonės nori skaityti greitai ir po nedaug. O rezultatų nori, deja, tokių pačių.

Taigi, dabar, būdamas Londone, su nauja energija noriu vystyti savo projektą, kad padėčiau tautiečiams išmokti to, ką moku pats, o tuo pačiu gal ir pats pasitobulinsiu. Dar viena varomoji jėga yra patys vartotojai, kurių jau yra apie 500 ir daugėja kasdien, ir iš kurių malonu sulaukti padėkos laiškų. Taip, tokių jau yra, tai dar labiau motyvuoja. Tuo pačiu tai yra ir mini-verslas (šiuo metu jau užtenka “ant alaus”), bet pamokų kaina yra beveik simboliška, palyginus su tuo, kokias sumas plėšia privačios mokyklos ar anglų kalbos vadovėlių leidėjai.

Vietoje išvados

Štai toks vaizdas man piešiasi iš už jūrų marių. Susimąstykite, kokios anglų kalbos jūs norite – ar tos gramatiškai taisyklingos egzaminų kalbos, ar realios šnekamosios. Jos yra tikrai skirtingos. Ir jei norite pramokti pastarąją, kuo daugiau bendraukite su užsieniečiais – jų yra ir Lietuvoje, o galite juk ir per Skype draugų susirasti. Arba apsilankykite 100balu.lt puslapyje – pats nuoširdžiai stengsiuos, kad nepasigailėtumėte 😉

O kokia jūsų nuomonė apie anglų kalbos mokymąsi Lietuvoje? Gal visgi viskas gerai ir aš be reikalo keliu bangas?