Rokiškis

Labai retai, bet kartais parašau kažką apie reklamą. Šitą kartą parodysiu trumpą spaudos laisvės ir žmogaus teisių kampaniją, kurią surengė anokia organizacija – International Society for Human Rights. Gal ir nerodyčiau, bet neseniai gi ponas Dainius Radzevičius buvo nuteistas kažkokiame teisme už tai, kad rašė apie tai, ką apie laikraštį “Respublika” parašė WikiLeaks, o patsai Dainius pakomentavo. Tiesą sakant, nieko labai man naujo ir anksčiau kur nors negirdėto ten WikiLeaks neskelbė, tačiau situaciją su spaudos laisve Lietuvoje tasai teismo sprendimas parodė gan aiškiai. Bent jau man.

Čia tik lieka pridurti, kad Vitas Tomkus yra neabejotinai puikios reputacijos žurnalistas, o laikraštis “Respublika” yra išskirtinai doras ir kompetentingas leidinys, kuris rašo tik tiesą, yra labai tolerantiškas ir kitaip idealus, ir to idealumo įrodymai yra netgi patvirtinti paties Dainiaus Radzevičiaus, nes “Respublika” yra tiesiog žurnalistikos etalonas.

Šiaip jau rašiau apie tą istoriją su Dainium Radzevičium, WikiLeaks ir Respublika. Ir ne vieną kartą. Bet ji nesibaigia, todėl ir prisimenu vėl, nors jau kaip matome, viskas ten buvo netiesa ir tą reikia patvirtinti, nes “Respublika” yra labai geras leidinys ir niekaip to negaliu neigti ir tai yra neabejotina.

Taigi, jums tiesiog nuotraukų. Darykitės išvadas patys: tai, kas gaunasi, kai spaudos ir žodžio laisvės nėra, o bet kas gali būti patrauktas už tai, kad išdrįso apie kažką kalbėti ar turėjo nuomonę – matosi iš nuotraukų. Visiškai ikoniškų, visiems matytų nuotraukų. Tokių, kurių reikšmę mes žinome.

Žmogaus teisės Kinijoje yra saugomos, o spaudos laisvė - nevaržoma

(continue reading…)

Dar šarinimo...

Kartais pasitaiko tokių smagių reklamų, kad negaliu susilaikyt – kyla noras pasidalinti, panašiai, kaip tada, kai rašiau apie Levi’s Strauss. O būna ir tokių idiotiškų reklamų, kad tiesiog dėl durnumo norisi jomis pasidalinti.

O čia – kaip tik tarpinis variantas – ir smagus, ir durnas, kaip reta. Naujosios Zelandijos agentūra DDB Auckland surengė kampaniją ”Short shorts on sale Superette”. Tikslas – išparduoti krūvas šlykštoko dezaino Superette šortukų. Čia, beje, tyčia rašau mažybiškai – šortukų, nes tai kaip tik visokioms supermamoms tinkamas drabužiukas, nes toks apsirengimas kalba už save.

Bet aš ne apie šortukus ir kitas, atleiskit, šmutkes. O apie tai, kaip tokias šmutkes sugalvojo reklamuoti. O va taip vat, ant tūkstančių moterų šlaunų:

Reklaminis užrašas ant moters šlaunų: pirkite Superette šortukus, nes jie tokie šortukai!

(continue reading…)

Dar šarinimo...

Kadangi jau parašiau apie reklamą Lietuvoje, o ir ta tema visai įdomi, kabinanti pakankamai, tai čia tiesiog pasišvaistysiu keliais jums gal ir matytais, bet gal ir nematytais plakatais. Atsimenate Levi’s Strauss ir tai, kaip jie tais laikais atrodė provokatyviai? Kita vertus, daugelis visai tais laikais normalių reklamų visiškai nenormaliai atrodytų dabar. Taigi, čia ir duosiu jums truputį plakatų pasižiūrėjimui – kai kurie kelių dešimtmečių senumo, kai kurie kiti – dar senesni. Ir visus juos jungia viena tema: moteris ir jos santykis su vyrais.

Plakatai, beje, ne šiaip sau kokie – dauguma savo laiku tapo vienais geriausių, sėkmingiausių reklamos pavyzdžių. Bet dabar panašios reklamos darosi vis mažiau, nes žinote, tolerancija perauga į tolerastiją bei kogitofobiją, tad bet kokie bandymai iš ko nors pasilazdavoti ar pamanipuliuoti kokiais neurotiniais kompleksais reklamose dingsta.

Kai žvelgi į kai kurias panašias reklamas, supranti, kad pas reklamos kūrėjus galvose tikrai daug minčių, o kai kurios jų – gal net savaip genialios, bet dažniau – beprotiškos, o jau išvis dažnai – paremtos kažkokiais šablonais. Ir vat tos, kurios paremtos šablonais, mums apie tam tikrą laikmetį gali pasakyti žymiai daugiau, nei kokių nors istorikų ar sociologų darbai. Nes reklama yra ne apie išskirtinumus, o apie tai, kas svarbu kiekvieną dieną, apie tai, apie ką to laikotarpio žmonės svajoja, ko jie bijo, kokias jie problemas sprendžia.

Štai ir prašom, rinkinėlis jums. Aš čia pabandžiau dar pagalvoti, ką išties savo reklamomis norėjo pasakyti jų kūrėjai. Nežinau, ar visais kartais gerai nuspėjau – kai kur, iš esmės, tiesiog išverčiau, o kai kur pabandžiau ir painterpretuoti.

Atkreipkim dėmesį: daugelyje iš šių plakatų matoma itin ryški manipuliacija potencialiais pirkėjais. Nors tais laikais taip neatrodė – daugelis įsivaizduodavo, kad yra kokia nors reali problema, kurią reklamos ir produkto kūrėjai bando išspręsti. Bet realiai daugelis tų esą problemų būdavo tiesiog neurotinės.

Būtent tuos neurotinių kompleksų, susijusių su moters vaidmeniu, panaudojimus aš ir vadinčiau atgrasiu seksizmu. Bet tie kompleksai irgi atspindi tam tikro laikotarpio pažiūras, šablonus, pasaulio vaizdą. Ir ar ne nuostabu, kad kai kurios iš tų reklamų, dar prieš kokius 40 metų atrodžiusių visai natūraliai (prisiminkim – tai buvo didelių firmų ir jų produktų pristatymas visuomenei), dabar atrodo, nelyg šyvos kumelės kliedesys?

Dar šarinimo...

Prieš kokią savaitę su trupučiu buvo viena iš rimčiausių (jei ne išvis rimčiausia) kasmetinių Lietuvos konferencijų internetinės reklamos ir marketingo temomis – tai “Best Internet 2011″, organizuota Verslo Žinių. Kažkaip ir aš į ją pakliuvau, nes vis pakliūnu į visokius renginius. Tiesą sakant, jei ne ponas Mindaugas Voldemaras iš Commonsense.lt, tai būčiau nepakliuvęs, taigi, dėkui čia didžiulis jam už tai, kad čia dalinuosi apie tai, kas krito man į akis (dalinuosi tik gabalėliu, nes išties buvo visas būrys fantastiškų pranešėjų su puikia informacija).

Internetas. Rimtas verslas. Ne šunio papas.

Visų pirma, posūkis lietuviškame marketinge: ne kažkas, o blogeris veda konferenciją. Taip ir pristatoma: Commonsense.lt tinklaraščio autorius Mindaugas Voldemaras yra vedantysis. Sakyčiau, tai yra požymis, kuris sako apie tai, kaip blogų vertinimas keičiasi marketingistų požiūriu. Čia yra savaime didžiausia naujiena, kuri buvo šioje konferencijoje: vietinė rinka pripažįsta, kad yra jai naujas, gal ir mažai suprantamas, bet daug lemiantis reiškinys – tinklaraščiarašybininkavimas*. Žodžiu, Lietuva, kad ir atsilikdama 5 metais, visgi eina paskui amerikoniškas tendencijas. Beje, vedantysis labai geras. Čia yra puikus dalykas, kai vedantysis žino temą ne blogiau, nei geriausi konferencijos pranešėjai – visa konferencija labai nepastebimai, tačiau labai konkrečiai pakyla į daug aukštesnį lygį.

Dabar kitas bendras pastebėjimas, jau neigiamas: Lietuva yra posovietinis kraštas. Vis dar yra ir prošvaisčių, atleiskit, nesimato. Kai pusė konferencijos pranešėjų aiškiai suvokia, kas tas yra RoI**, kaštų panaudojimo efektyvumas***, pelningumas****, orientacija į klientą***** ir taip toliau, tai kita pusė akivaizdžiai to ne tik nesuvokia, bet net ir tokių žodžių gal negirdėjo. Ir čia manau, kad net ir be paaiškinimų suprasite, kad ta pusė, kuri suvokia – tai užsieniniai pranešėjai, o ta, kuri nesuvokia – tai lietuviški. Tai tiesiog stebuklas, bet visi, visi be išimties angliškai kalbėję pranešėjai buvo puikūs. Tačiau nei vieno lietuviško pranešimo nebuvo bent vidutiniško: jeigu jų būtų nebuvę, tai konferencija būtų buvusi žymiai geresnė. Čia yra fenomenalu, žinokite. Aš dar tokio žostko pranešimų pasiskirstymo gyvenime nemačiau – kad būtų tiesiog praraja tarp dviejų pranešėjų grupių. Gal nemačiau todėl, kad marketingistų ir reklamščikų konferencijose nedalyvauju.

(continue reading…)

Dar šarinimo...

Ida van Bladel, 1971 metų Levi’s Strauss džinsų reklama. Buvo spausdinami keli skirtingi šios reklamos variantai – vienur moters matosi daugiau, kitur – mažiau. Ši reklama spausdinama buvo ir žurnaluose, ant Levi’s maišelių ir pan., nors didžiausio populiarumo gavo plakatai.

Nuogas užpakalis sukėlė labai daug skandalų, kai kuriose šalyse berods buvo ir uždraustas, nes neatitiko tuometinio supratimo, kas leistina, o kas ne. Daugelis įžiūrėjo šioje reklamoje ne tik nuogybes, bet ir kažkokį ten smurtą, o dėl natūralizmo kai kurie net svaigo, esą čia išties nuotrauka, o vargšė moteris buvo kankinama, ją badant adatomis ir siuvant siūlais.

Dabar ši reklama atrodo visiškai nekaltai. Tiesiog švelni, nešokiruojanti ir visai paprastutė.

Aš šią Levis reklamą pamačiau dar kokiais ~1980 – giliu sovietmečiu, kažkokiame užsieniniame žurnale. Gal kokiame nors “Interpress Graphic” ar pan. – beje, pastarasis buvo nuostabus, bet labai mažai, kam žinomas. Vengrai tais laikais valdė.

(continue reading…)

Dar šarinimo...