Vilius Navickas ir Tibeto skveras

Vis dar naujas surogatinis (išrinktas ne žmonių, o partinių veikėjų) Vilniaus meras Vilius Navickas nusprendė, kad Tibeto skvero nebus. Nes, pasirodo, gavo kažkokį anoniminį pranešimą apie kažkokias slaptas religines apeigas, atliekamas tame skvere. Taigi, prieš kelias dienas pareiškė, kad nebus ir viskas.

Kodėl taip elgiasi veikėjas, kuriam kartą užteko drąsos grąsinti kažkokiam troleibuso vairuotojui ir viešose vietose demonstruoti ant savo kūno užrašus "Fuck Me…"? Todėl, kad Kinija ir Bažnyčia jam sako, kad Vilniui negalima turėti Tibeto skvero. Kinijos ambasada – todėl, kad Tibetas, o Lietuvos Katalikų Bažnyčia – todėl, kad išvis nekrikščioniška. Žinia gi: bažnyčia ir kinų ambasadoriai Navickui baisesni už savo miesto gyventojus.

Tačiau Užupio gyventojai nusprendė kitaip. Ir dabar Vilniaus meras susidūrė su situacija, kai ant jo sprendimų miestiečiai padėjo tokiu akivaizdžiu ir atviru būdu, kaip dar, ko gero, niekas Lietuvoje nebuvo. Natūralu, kad valdžia, dedanti ant žmonių, susilaukia to, kad žmonės deda ant jos.

Tibeto skveras jau yra – netoli nuo Malūnininkų gatvės. Sprendžia žmonės, o ne surogatinis, miestiečių neišrinktas meras.

Mistral pardavimas Rusijai ES ir Lietuvos kontekste

"Mistral" pardavimas Rusijai sukėlė tiek kalbų ir kritikos, kad savo kontraversijomis gali pralenkti netgi "Nord Stream" dujotiekio triukšmą. Bet visą šią istoriją verta panagrinėti truputį giliau, o ne tik šūkius apie tai, kaip Rusija nusipirks tą laivą ir siautės.


(Nuotraukoje – tanklaivis papildo "Mistral" laivą degalais)

Pradėkim nuo to, ką gali Rusija ir ar verta jai išvis tokius laivus pirkti? Akivaizdu, kad Rusija pati turi nemažas laivų statyklas ir moka statyti žymiai aukštesnės klasės laivus, įskaitant ir pilnaverčius lėktuvnešius, o ne šiaip sraigtasparnių pernešimo ar desantinius laivus. Sraigtasparnių kreiseris "Moskva" buvo pastatytas dar 1962 ir plaukiojo iki pat 1993. Buvo pastatytas ir antras tokio tipo laivas – "Leningrad", tarnavęs pora metų trumpiau. Abudu buvo naudojami Juodosios jūros laivyne. Nors "Moskva" laivo pagrindinis tikslas buvo kova su povandeniniais laivais, iš esmės tokiame laive esantys sraigtasparniai galėtų atlikti visas funkcijas, kokias gali atlikti ir sraigtasparniai, esantys "Mistral" laive. Skirtumas tik vienas – desantinėse operacijose, kurias žymiai efektyviau gali vykdyti ganėtinai pigūs desantiniai laivai, o šiuos statyti jau moka išvis bet kuri didesnes laivų statyklas turinti šalis. Didieji desantiniai laivai, žinoma, sudėtingesni, bet rusiški "Ivan Rogov" tipo laivai, kurti tais pačiais laikais, kaip ir "Moskva", gali nešti ir sraigtasparnius.

Dabar apie "Mistral". Šie laivai nuo kitų panašios paskirties laivų skiriasi vienu esminiu dalyku: jie yra pigūs. Pigūs dėl to, kad statomi civiliškai, korpusas net minimaliai nešarvuojamas, nėra patikimų konstrukcinių laivo gyvybingumo užtikrinimo priemonių, iš esmės, panašiai statomi krovininiai civilių laivai, kitaip tariant, "Mistral" nelaikomas tinkamu kovai su išsivysčiusiomis šalimis. Prancūzai tokius laivus stato vienam paprastam dalykui: jais galima nuplaukti į kokią nors buvusią ir per daug suįžūlėjusią koloniją, neturinčią jokios priešlaivinės gynybos, o tada jau prasinešti. "Mistral" universalumas – tai ir vienas didžiausių trūkumų: tai, kad čia yra ir didžiulis komandinis centras, ir sraigtasparniai, ir desantas – reiškia, kad visiems šiems dalykams trūksta vietos. O dar, galima įsivaizduoti, koks pažeidžiamas "Mistral" tampa tuo metu, kai vykdo desanto išlaipinimo operacijas.

Kariniu požiūriu žymiai efektyviau yra pastatyti vieną raketinį kreiserį, kuriame būtų ir komandinis centras, vieną sraigtasparnių laivą ir porą-trejetą desantinių laivų. JAV, Rusija ar Didžioji Britanija iš esmės taip ir stato laivynus. Tačiau Prancūzija, kaip jau minėjau, į rimtus karus netaiko – jai laivynas svarbesnis, kaip visokių buvusių kolonijų tramdymo vėzdas. Iš to ir maža kaina, ir civilinės technologijos, ir universalumas: ekonominiu požiūriu, tai, ko gero, pats pigiausias ir pelningiausias sprendimas.

Taigi, o kam to "Mistral" reikia Rusijai? Vargu, ar kovai prieš Baltijos šalis. Baltijos jūros zona yra pati pažeidžiamiausia galimo karo su NATO požiūriu, netgi dar daugiau – tokia pažeidžiama, kad čia išvis nelabai yra prasmės statyti kokius nors didesnius laivus, išskyrus skirtus pakrančių apsaugai. Hipotetinio Baltijos šalių puolimo atveju Rusijai reiktų ne tiek jūros desantinių operacijų, o daugiau greito puolimo per sausumą. Įvesti "Mistral" į kokią nors Rygos įlanką ir iš ten išlaipinti kelis šimtus kareivių su keliom dešimtim tankų bei šarvuočių – vargu ar tai ką nors pakeistų, tačiau rizika būtų didžiulė. Sausumos įsiveržimo atveju – pulti būtų galima tūkstančiais tankų bei šarvuočių ir dešimtimis tūkstančių kareivių.

Taigi, kam dar gali prireikti tokių laivų? Nebent Gruzijos puolimui. O čia jau žymiai įdomiau: prisiminkime, kad Prancūzijos prezidentas Sarkozy tapo būtent tuo žmogumi, kurio dėka Rusijos veiksmai (ir okupacija) Pietų Osetijoje bei Abchazijoje tapo beveik legitimiais. Vietoj to, kad išvestų kariuomenę ar užtikrintų tarptautines pajėgas, Rusija de facto šias teritorijas prisijungė. Prancūzija, žadėjusi užtikrinti, kad Rusija vykdys savo įsipareigojimus, tiesiog užsimerkė.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad "Mistral" pirkimas daugybę triukšmo sukėlė ne tik ES šalyse, bet ir pačioje Rusijoje: išties tai didžiulis smūgis taip paskutiniu metu ten skatinamoms imperinėms nuotaikoms: šalis, galinti gaminti visų rūšių ginkluotę pati, perka gan abejotinos paskirties laivus iš NATO.

Taigi, galimi paaiškinimai – trys, visi akivaizdūs ir visi galimai dar ir susiję:

  1. Šis Rusijos pirkinys – tai tiesiog "padėka" už tai, kad Sarkozy pabuvo paprasčiausia prostitute. Apmokėjimą šis atsiims per laivų statytojus.
  2. Šis Rusijos pirkinys skirtas galimoms vėlesnėms operacijoms Gruzijoje, kur pulti per sausumą keblu, tačiau yra pakankamai patogus išsilaipinimui pakrantės ruožas bei nėra faktiškai jokios priešlaivinės gynybos.
  3. Galimai tai dar ir pačios Medvedevo-Putino aplinkos machinacija, nes kaip pasakytų Landsbergis, "kas galėtų paneigti, kad jie negavo į savo sąskaitas vieno kito milijono".

Žinoma, tai ganėtinai negražus Prancūzijos elgesys, galimai rodantis ir pirmus atviro NATO skilimo tarp JAV (parama Gruzijai) ir ES požymius. Tai dar ryškiau, kai prisimenam gan panašius Vokietijos judesius. Ir tai atrodo dar fantasmagoriškiau, prisiminus JAV priešraketinės gynybos programą Europoje.

O dabar jau lietuviškas kontekstas pamastymui: Dalia Grybauskaitė tarptautiniuose santykiuose aiškiai suka nuo ankstesnės pro-JAV politikos link kažkokios gan artimos tokiai pat prancūziškai ar vokiškai – pradedant Saakašvilio nekvietimu į Kovo 11, visokiais gundančiais judesiais, rodomais Putinui bei Medvedevui, o dar ir Obamai į Prahą siunčiamu Bubiliaus Kybiu. Ar tai pasiteisins? Gal būt.

Žvaigždžių karai

Daugeliui kilo klausimas, kodėl JAV taip norėjo Lenkijoje ir keliose kitose šalyse dislokuoti tas savo priešraketinės gynybos sistemas. Daugiau buvo kalbama apie „Patriot“ raketas, kurios išties yra priešraketinė gynyba tik tiek, kiek jomis galima numušinėti sparnuotąsias raketas ar žemo greičio balistines, tokias, kaip rusiškos „Scud“. Daugelis nei nepastebėjo, kad net ir vėlesnė Lenkijai siūloma programa numatė ne tik „Patriot“, bet ir „SM-3“ sistemas, kurios yra orbitinės (šiuo metu žinoma, kad efektyvaus veikimo nuotolis – ne mažiau 500km, efektyvios aukščio lubos – ne mažiau 250km). Tų pačių SM-3 raketų sistemas numatoma statyti ir Rumunijoje.

2008 metais SM-3 raketa JAV numušė „superslaptą“ sugedusį savo palydovą, oficiali versija buvo absurdiška: esą palydove yra šioks toks kiekis labai nuodingo raketinio kuro, kuris gali užteršti palydovo kritimo vietą. Tai visiška nesąmonė: palydove buvęs hidrazinas (jei tiksliau – ko gero, asimetrinis dimetilhidrazinas) negali nieko užteršti, nes užsidega ir sudega taip greitai, kad jokių pėdsakų nelieka, degimo produktai nenuodingi – azotas, vanduo ir anglies dvideginis. Akivaizdu, kad JAV norėjo šias raketas išbandyti, kas puikiai pavyko: iš kreiserio paleista raketa numušė palydovą, skridusį 247km aukštyje, tiesioginio susidūrimo greitis viršijo 10 kilometrų per sekundę.

Viskas būtų gal ir neypatingai įdomu, jei ne tai, kad JAV tais pačiais metais sėkmingai pademonstravo efektingą kosminį naikintuvą, kurį galima iškelti gan panašios klasės raketomis ir galintį vienu metu sekti ir numušinėti iki 12 taikinių. Martin Marietta pademonstravo aparatą, galintį efektingai manevruoti ir savarankiškai taikytis maždaug 20 sekundžių, esant taikinio artėjimo greičiui, siekiančiam kelioliką km/s: maždaug tiek ir tereikia kosminiam naikintuvui, turinčiam naikinti tarpkontinentines raketas, nešančias daugelį galvučių.

Dabar įdomumai: tarpkontinentinės raketos nėra pirmojo smūgio ginklas. Laikas, per kurį tarpžemyninės raketos galvutė pasiekia taikinį – ganėtinai ilgas, praktikoje siekia bent pusę valandos ar daugiau. Tarpžemyninių raketų startas lengvai susekamas, o laiko po starto pilnai pakanka, kad suduoti atsakomąjį smūgį, anksčiau, nei tarpžemyninės galvutės pasieks taikinį. Pirmojo smūgio ginklas išties yra vidutinio nuotolio raketos, kurios bazuojasi daugiausiai povandeniniuose laivuose, esančiuose per 1-3 tūkstančius kilometrų nuo taikinio arba net arčiau. Tokios raketos taikinį pasiekia per 10 minučių nuo paleidimo ar net mažiau (nagrinėjami ir variantai, kai nuo raketos paleidimo iki taikinio galvutei tereikia skristi 2-3 minutes): per tokį laiko tarpą išankstinio atsakomojo smūgio suduoti gali ir nepavykti – nepavyks gauti leidimo iš aukščiausiosios vadovybės.

Kokią funkciją atlieka tarpžemyninės balistinės raketos? Jos būna pakankamai toli, kad jų pirmasis smūgis nepasiektų, įrengiamos itin apsaugotose šachtose, tad lieka sveikos po to, kai šalis pirmąjį smūgį jau gavo. Tarpžemyninių raketų tikslas vienas – suduoti keršto smūgį, kurio pakaktų tam, kad priešas būtų sunaikintas visiškai. Būtent tai ir yra ta „garantuoto susinaikinimo“ strategija, kuri tęsėsi nuo pat Chruščiovo laikų iki Gorbačiovo sudarytų branduolinio nusiginklavimo sutarčių: ir JAV, ir Rusija, būdamos užtikrintomis, kad keršto karo atveju išvengti neįmanoma, buvo užtikrintos ir tuo, kad karo pradėti negalima.

Taigi, ką leidžia padaryti šiuolaikinės priešraketinės raketos, tokios, kaip SM-3 ar tobulesni, didesniu nuotoliu veikiantys variantai? Svarbiausią dalyką: leidžia numušti dar tiktai kylančias tarpžemynines ar vidutinio nuotolio raketas. Ką gali padaryti tokie kosminiai naikintuvai, kaip tas, kuris matomas filmuke? Dar vieną esminį dalyką – numušti visas vienos tarpžemyninės raketos galvutes toje stadijoje, kai jos tik ką atsiskyrė nuo raketos (t.y., pirmų kelių tūkstančių kilometrų trajektorijos tarpe). Pastebėtina, kad krūva nepriklausomų antiraketų kovoje prieš tarpžemynines yra neefektyvios: visoms joms reikia kovoti prieš grupinius taikinius. Dar verta pastebėti, kad pirmieji SM-3 variantai buvo skirti tiktai laivynui: šios raketos bazuojasi įvairiausiose pasaulio vietose ir skirtos tiktai tam, kad numuštų link JAV skrendančias balistines raketas. Kartu su jomis išskleidžiama ir Aegis sistema, veikianti, kaip efektyvi sekimo gardelė (iš esmės galima ją būtų pavadinti „megafazine aktyvia antenine gardele“, nes ši veikia panašiai, kaip ir įprastos aktyvinės fazinės gardelės, tačiau išsidėsčiusi per visą pasaulį, o elementai gali veikti asinchroniškai ir nepriklausomai). Taip įdomiai apeinamos ir sutartys dėl priešraketinės gynybos.

Ką gali padaryti Rytų Europoje esanti SM-3 ir panašių naikintuvų kombinacija? Elementaru: pirmiausiai numušti vidutinio nuotolio raketas, o paskui – ir pradinėje skrydžio stadijoje esančias tarpžemynines. Bet tai nereiškia, kad JAV ar Europa taptų saugi tuo atveju, jei užpuls Rusija: pavyks numušti tik tam tikrą dalį vidutinio nuotolio raketų. Tačiau tuo atveju, jei karą pradėtų JAV, kartu paleisdama išankstiniam atsakomojo smūgio atrėmimui ir naikintuvus, Rusija negalėtų suduoti efektyvaus atsakomojo smūgio – jau po pirmojo smūgio būtų sunaikinta didesnė dalis vidutinio nuotolio raketų ir nemaža dalis tarpžemyninių. Kitaip tariant, „garantuoto susinaikinimo“ doktrina šiuo atveju patiria disbalansą.

Kodėl taip daroma? Manyčiau, kad priežastys kelios: viena vertus, prasmę po truputį prarandančios ankstesnės sutartys dėl įvairios raketinės ginkluotės apribojimų, antra vertus, jau Ronaldo Reigano išbandytas metodas, kai žvaigždių karais Rusija įtraukiama į ginklavimosi varžybas. Pastaruoju atveju Rusija tiesiog buvo priversta sparčiai didinti karines išlaidas, kai pinigų netgi vidaus rinkai sutvarkyti trūksta. Na, žinoma ir įvairūs nauji regioniniai JAV interesai – pradedant Persijos įlanka ir baigiant Rytų Europa, ganėtinai agresyvus Rusijos elgesys Ukrainoje bei Gruzijoje, o dar ir tam tikra po truputį stiprėjanti trintis su Indija, Brazilija ir Kinija – šalimis, kurios paskutiniu metu darosi ganėtinai pajėgiomis ir dėl to bando vykdyti savą politiką. Na, žinoma, dar ir Iranas prideda savo leptą, su tomis savo atominėmis bombomis ir neseniai sėkmingai išbandytomis vidutinio nuotolio raketomis.

Ar JAV turi realiai agresyvių planų Rusijos atžvilgiu? Abejoju: garantuoto sunaikinimo doktrinos pažeidimai sukuria stiprią destabilizaciją, tai reiškia, kad Rusijai šios doktrinos požiūriu darosi naudingiau pulti pirmai, nes didėja grėsmė, kad pirma užpuls JAV. O to vargu ar nori JAV. Ir juolab vargu ar to nori Europa. Tai tiesiog šantažo įrankis.

Kuo tai baigsis? Manau, tuo pačiu, kuo baigėsi ir Ronaldo Reigano žvaigždių karai – tuo, kad bus pasirašyta ir patvirtinta nauja sutartis dėl priešraketinės gynybos ribojimų (t.y., garantija, kad galimybė suduoti efektyvų atsakomąjį smūgį išliks) bei įvesti papildomi ribojimai vidutinio nuotolio raketoms (pastarosios, kaip žinia, per paskutinius porą dešimtmečių labai patobulėjo). Na, žinoma, ir kokie nors nauji planai dėl įtakos sferų…