Anoks Maliboo užvedė mane ant šios temos. O kadangi man tais laikais teko truputį susidurti su tokios muzikos gamyba, tai vat jums ir papasakosiu, kaip tai būdavo gaminama. Tiesą sakant, ir dabar technologijos ne itin sudėtingesnės, tik kad semplų pasirinkimas geras pasidarė 🙂
Tuo metu atsirado labai daug visaip nerišliai grojančių techno „grupių“ iš vieno žmogaus (ne visada drįstančio prisipažinti, kad tai DJ), kurios darydavo tokius BUM-BUM-BUM gabalus. Tūkstančiai „grupių“, kur visi gabalai vienodi. O jų tarpe – daugybė „grupių“, kurios gamino tokį jau visai BUM-BUM-BUM.
Visa tokia muzika kuriama labai paprastai – paima vaikinukas kelis semplus (kelių sekundžių trukmės įrašo gabaliukus) iš kokios nors pop grupės gabalo ir paskui sudėlioja vieną prie kito, taip kad gaunasi kitokia muzika.
Taigi, kaip atsirado tas klaikiai džeržgiantis skambesys? Ogi idijotiškai. Digitaizinant garso įrašą su prasta korta, o dar ir norint jį išsaugoti (norom nenorom – kaip WAW) mažam, kelių megabaitų Atari diske, tekdavo nukarpyti bitus. Dėl to nusikirpdavo aukšti tonai ir atsirasdavo ūžesys bei džeržgesys. Paskui kiti tokie pat išradėjai paimdavo semplus nuo tokio mixo, ir vėl digitaizindavo. Per kokius 10-20 kartų garso kokybė sugesdavo taip, kad viskas pavirsdavo į džeržgimą ir kriokimą. Taigi, galų gale atsirado net ir tokių, kurie šituo ėmė mėgautis.
Ta proga nukopijuosiu pas save tą patį gabalą iš Maliboo – jei kas pas jį nesilankote, tai pasiklausyt galėsite ir čia 🙂
Ir dar – kadangi tie patys vaikėzai buvo visiškai be supratimo apie muziką, jos sroves ir pakraipas, tai jie savo kūrybą pavadino „hardcore“, net neįtardami, kad visai kitas taip besivadinantis muzikos stilius egzistuoja jau gerą dešimtmetį 🙂
