Tag Archives: techno

Disco stiliaus spindesys

Ponas Andrius Užkalnis gal pasakytų, kad man užplaukė kažkoks zanudnas, prakaitu ir plaukų laku dvokiantis aptemimas. Ir jis būtų teisus taip pasakęs. Nes čia aš visiems metalistams ir rokeriams ant piktumo dabar duosiu tokią disko dozę, kad pykintų iki pat vasaros pabaigos. Juk reikia būti sąžiningu ir netendencingu – žmonės skundžiasi, kad pas mane vien metalas ir metalas, o kitokios muzikos nėra. Taip visokie nemuzikos mėgėjai būna nuskriausti.

Taigi, reikia patenkinti jų norus ir nuskriausti muzikos mėgėjus. Jau kadaise buvau truputį įkalęs vieną kitą panašų kūrinėlį, pvz., kažką iš Boney M (tik nepainiokit su Boney Nem), Bananarama ir gal dar ko nors, bet čia jums specialiai parinkau ypatingų šedevrų – net jei auksčiau minėtų ir negirdėjot, tai tų, kuriuos šiandien duosiu, būtinai paklausykit. Net jei nemėgstat disco, nes tai elementariai būtina būti girdėjusiam vien dėl bendro išsilavinimo.

Nestabdydami spauskit „Play“ ant Youtube filmuko ir imkit klausyt bei žiūrėt visu garsumu ir didumu. Pradžiai jūsų terapiją pradėsim nuo žaviosios Disco žvaigždės Amii Stewart ir jos superhito „Knock on Wood“, kuris sutriuškins jūsų smegenis ir privers to gabalo klausytis vėl ir vėl (o kai perklausysit bei peržiūrėsit jį keletą kartų, tai tada kitus spauskit):

Taigi, jei pasidžiaugėt šiuo disco himnu, prieš kelis dešimtmečius sukrėtusiu JAV gėjų klubus*, tai dabar imkit ir klausykit dar visokių disco šedevrų, kurie panašiems į mane seniems perdyloms sukelia nostalgiją savo prarastai jaunystei, o šiaip užkietėjusiems metaliūgoms (tiksliau, grindkorininkams) sukelia (bent jau tikiuosi) nevaldomo kriokimo priepolius.

Continue reading

Nemetalas! Duck Sauce – Barbra Streisand ir PR bajeriai

Trololoooo-lololo-lolo lo lo, trolololo-lololo-lolo lo lo!!! Duck Sauce groja ir dainuoja – Barbra Streisand!

Bet juk veža Duck Sauce, tiksliau jų Barbra Streisand? 🙂 O dabar tiems, kurie ne tokie durni ir negalvoja, kad aš šiaip sau muzikėles dainuoju. Čia pamąstymui, kodėl Barbra Streisand ir kas tai per fenomenas – jos efektas. Lietuvoje irgi jau buvo įmonių, kurios su savo bajeriukais pasidarė sau kažką panašaus į tą, ką patyrė Barbra Streisand.

Continue reading

Trance, ambient ir death. Muzika ir beprotybė. Burzum.

Kartais būna dalykų, kurie tiesiog neįtikėtini, panašesni į mitus, nei į realybę. Tačiau jie būna. Neįtikėtinai atrodytų bandymas sujungti ambient ir black metal muziką. Neįtikėtinai atrodytų bandymas sujungti trance ir death metal. Neįtikėtinai atrodytų badymas prikelti iš mirusiųjų senuosius vikingų dievus. Neįtikėtinai atrodytų bandymas sukelti kruviną karą prieš krikščionybę. Tačiau tai padarė vienas beprotis – Burzum.

Continue reading

Apie tai, kaip vaikėzai gamindavo muziką 1995

Anoks Maliboo užvedė mane ant šios temos. O kadangi man tais laikais teko truputį susidurti su tokios muzikos gamyba, tai vat jums ir papasakosiu, kaip tai būdavo gaminama. Tiesą sakant, ir dabar technologijos ne itin sudėtingesnės, tik kad semplų pasirinkimas geras pasidarė 🙂

Tuo metu atsirado labai daug visaip nerišliai grojančių techno „grupių“ iš vieno žmogaus (ne visada drįstančio prisipažinti, kad tai DJ), kurios darydavo tokius BUM-BUM-BUM gabalus. Tūkstančiai „grupių“, kur visi gabalai vienodi. O jų tarpe – daugybė „grupių“, kurios gamino tokį jau visai BUM-BUM-BUM.

Visa tokia muzika kuriama labai paprastai – paima vaikinukas kelis semplus (kelių sekundžių trukmės įrašo gabaliukus) iš kokios nors pop grupės gabalo ir paskui sudėlioja vieną prie kito, taip kad gaunasi kitokia muzika.

Taigi, kaip atsirado tas klaikiai džeržgiantis skambesys? Ogi idijotiškai. Digitaizinant garso įrašą su prasta korta, o dar ir norint jį išsaugoti (norom nenorom – kaip WAW) mažam, kelių megabaitų Atari diske, tekdavo nukarpyti bitus. Dėl to nusikirpdavo aukšti tonai ir atsirasdavo ūžesys bei džeržgesys. Paskui kiti tokie pat išradėjai paimdavo semplus nuo tokio mixo, ir vėl digitaizindavo. Per kokius 10-20 kartų garso kokybė sugesdavo taip, kad viskas pavirsdavo į džeržgimą ir kriokimą. Taigi, galų gale atsirado net ir tokių, kurie šituo ėmė mėgautis.

Ta proga nukopijuosiu pas save tą patį gabalą iš Maliboo – jei kas pas jį nesilankote, tai pasiklausyt galėsite ir čia 🙂

Ir dar – kadangi tie patys vaikėzai buvo visiškai be supratimo apie muziką, jos sroves ir pakraipas, tai jie savo kūrybą pavadino „hardcore“, net neįtardami, kad visai kitas taip besivadinantis muzikos stilius egzistuoja jau gerą dešimtmetį 🙂