Man patinka, kad mane jau garbina ir bijo, nes aš jau greitai būsiu Visatos Valdovas. Todėl išdedu viską ant visų. Taip vat paeiliui ant visų. Už ką nors. Arba išvis be priežasties. Kas papuola gaus, o maža nebus niekam.
Maldeikiene, kas tau leido spiegti man į ausį? Vilniaus gyventojai skundžiasi triukšmu, Konstitucinė teisė neleidžia, o kur tavo narkotikų fabrikas? Alkoholis ir tūkstančiai narkomanų miršta gatvėse! Kur tu buvai, kai vaizdavai kad tavęs nėra? Negaliu tylėti dėl šitokio melo. Šlykštu. Neslėpk galvos kaip strutis, įsirausęs po žemėmis!
Šiandien aš pateiksiu jums pamoką, kaip reikia rašyti, nes tiesiog pasitaikė straipsnis, kur rašoma, kokia bloga Maldeikienė. Tokia Rasa Baškienė tenai rašo, labai apgalvotai ir aiškiai pateikdama tokius protingus argumentus. Tai žinoma, kad bloga Maldeikienė. Visi tai žino. Tuo niekas neabejoja. Maldeikienė – tai pragaro ruonis, masonerijos demonas ir išvis tvarkingumo košmaras. Ir netgi galimai politikė. Bet argi galima šitaip nykiai ir be fantazijos kurt? Jos straipsnių netgi nieks neskaito.
Tiesą sakant, aš seniai laukiau, kol kas nors ant Aušros Maldeikienės pabandys stipriau užvažiuoti, nes su ja kapotis yra labai smagu, bet kaip taip galima, kada rašomi straipsniai, o juose fantazijos ir šiaip visokios logorėjos tėra tiek, kad perskaitai ir net atmintyje neužsilieka?
Geriau jau paskaitykite, kaip ant Aušros Maldeikienės pavarysiu aš. Aš visą tą straipsnį perrašysiu. Taip, kad būtų kaip reikiant. Aš – Rokiškis Rabinovičius. Nesumeluosiu jums anei vienu žodžiu, o sumeluosiu tiktai šiuo duotuoju sakiniu. Galėsite pasimokyti, kaip geriau reikia rašyti. Taip rašyti, kad jūs išprotėtumėt, menki žmogiūkščiai!
Manau, kad po šio mano straipsnio Aušra Maldeikienė, sutikusi mane gatvėje, vaikysis su buldozeriu, bandydama mane sutraiškyt. Tai pažadu, kad šitai nepavyks.
