Tūkstančio kalvų laisvės radijas

Tūkstančio kalvų šalis – taip vadinama Ruanda. „Tūkstančio kalvų laisvės radijas ir televizija“ – taip vadinosi radijo stotis, kuri tapo skerdynių ašimi. Maždaug milijonas žmonių, nužudytų per 100 dienų. Po 10 tūkstančių žmonių per dieną. Radijas kasdien pranešdavo: „eikite į darbą“. Tūkstančiai žudikų pasiimdavo mačetes ir eidavo dirbti savo darbo – žudyti.

Ruandoje žmones žudė paprastai - mačetėmis. Užkapodami visus. Tiesiog. Tutsiai turėjo plonesnes nosis ir kiek šviesesnę odą - tai buvo jų skiriamasis bruožas. Kada, kodėl ir kur eiti žudyti, pasakydavo Tūkstančio kalvų laisvės radijas.

Ruandoje žmones žudė paprastai – mačetėmis. Užkapodami visus. Tiesiog. Tutsiai turėjo plonesnes nosis ir kiek šviesesnę odą – tai buvo jų skiriamasis bruožas. Kada, kodėl ir kur eiti žudyti, pasakydavo Tūkstančio kalvų laisvės radijas.

Ruandos genocide buvo nužudyta maždaug nuo 500000 iki 1000000 žmonių. Tikėtina, kad didesnis skaičius yra teisingesnis, nes tame chaose ir begalėje žudynių vietų susigaudyti ir viską suskaičiuoti nepavyksta iki šiol. Bet kuriuo atveju skaičius yra nežmoniškas.

Žudynės Ruandoje baigėsi gegužės 18 dieną, lygiai prieš 22 metus. Bet aš rašysiu ne apie tai, kaip jos baigėsi, o apie tai, kodėl jos išvis galėjo vykti. Apie propagandą. Apie žudikiškiausią radijo stotį, kokia tik yra buvusi. Aš jums ir citatų parankiojau, ir išverčiau. Susidarysite vaizdą.

Radio Télévision Libre des Mille Collines (dar vadinta RTLMC, R.T.L.M., Radio 106 FM, Radio Machete) buvo įkurta 1993 metų vasarą, pradėjo transliacijas liepos 8 dieną. Dirbo truputį ilgiau nei metus – iki 1994 liepos 31, kai visa radijo stoties komanda pabėgo, palikdama kažkiek magnetinėse juostose įrašytų savo laidų. Oficialus radijo stoties tikslas buvo „sukurti harmoningą vystymąsi Ruandos visuomenėje„. Būtent taip jie deklaravo. Realybėje radijo stotis buvo sukurta ir naudojama genocido propagandai, tikslingam žudynių organizavimui ir koordinavimui.

Tada… kita naujiena apie Inkotanyi, kita juokinga naujiena apie Inkotanyi yra ta, kad kai tu nužudai Inkotanyi, tu randi pinigus pas jį. Pinigus, suvyniotus į popieriaus lapus. Vos vieną dieną prieš vakar, vienas žmogus man parodė 50 tūkstančių Ruandos frankų, surastų pas Inkotanyi. Suvyniotų į popieriaus lapą. Bet kadangi Inkotanyi eina per dumblą, per proskynas, pinigai gali supūti, sugesti.

Radijo stotis beveik visą laiką transliuodavo muziką ir šiaip visokius pramoginius pokalbius. Neapykantos skleidimui ir žudynių organizavimui tepanaudodavo dalį eterio laiko. Dažnos pokalbių temos būdavo ir apolitiškos, tačiau neretai klaikios blevyzgos (pvz., apie girtas prostitutes, kurias taksistai nuveža ne į namus, o prievartauti), visokie skaitytojų laiškai, pokalbiai su į studiją paskambinusiais žmonėmis ir taip toliau.

Kai tutsiai nužudo hutus, jie galvoja, kad tai normalus dalykas, o kai hutas gina save, jie sako kad hutai išnaikino tutsius. Jie nepadeda mums šitame kare, kai taip daro. Jeigu jie išties nori pasmerkti, jie privalo pasmerkti bet kurį blogą veiksmą, kurį bet kas padarė.

Ir žinoma, visokie politiniai samprotavimai ir visokios sąmokslo teorijos apie tai, kaip tutsiai nužudė Ruandos prezidentą, kaip jie viską valdo, kaupia turtus, nori užgrobti šalį ir taip toliau. Viena iš dažniausių temų buvo istoriniai pasakojimai apie tai, kaip tutsiai pavertė hutus vergais ir kad hutai turi atrasti tiesą, nes tik šitaip gaus laisvę. Radijo laidose nuolat dominavo paprastas motyvas – „tutsiai mus puola, čia mes turime tik gintis„.

Ir jūs, žmonės, kurie gyvena tenai prie Rugunga, nors dabar lyja, išeikite. Jūs pamatysite Inkotanyi lūšnas pelkėje, kur laikomi arkliai. Iš to bus visiškai aišku, kad čia vieta, kur yra Inkotanyi slėptuvės. Aš manau, kad tie, kas turi ginklus, privalo nedelsiant eiti pas tuos Inkotanyi, kol jie dar neišgirdo RTLM Radijo ir nepabėgo. Sustokite prie tos vietos ir apsupkite juos ir nužudykite juos, nes jie yra tenai.

Radijo stotį įkūrė būrelis su valdžia susijusių veikėjų, tarp kurių svarbiausias buvo anoks Felicien Kabuga – verslininkas ir milijonierius, kuris finansavo ir kiek anksčiau pradėtą leisti žurnalą „Kangura“, o taip pat importavo ir pusę milijono mačečių, kuriomis buvo apginkluoti genocidą vykdę militantai – Interahamwe. Tarp kitų rėmėjų buvo Ruandos prezidento Juvénal Habyarimana giminės, keli Ruandos ministrai, poros Afrikos bankų direktoriai ir Interahamwe milicijos viceprezidentas.

RTLM Radijas neskleidžia neapykantos tutsiams. Jis neturi jokio konflikto su jais.

Visoje propagandoje buvo daugybė kalbėjimo užuominomis bei šiaip visokių makaronų kabinimo. Tutsiai anglų ir prancūzų kalbomis buvo tiesiogiai vadinami tarakonais, o taip pat dar pora žodžių, irgi reiškiančių tarakonus – „Inyenzi“ (pirminė prasmė – tarakonai, antrinė – visi tutsiai) ir „Inkotanyi“ (pirminė prasmė – tutsių kovotojai, antrinė prasmė – visi tutsiai, tretinė prasmė – tarakonai).

Suimkite tuos gatvės vaikus. Tenai, prie Rose’s, Kimisgara, dabar yra trys. Tenai yra būrys iš 30 gatvės vaikų, kurie informuoja Inkotanyi.

Žudynės buvo vadinamos darbu. Net ir žudynes vykdžiusi Interahamwe vadinosi ne šiaip sau – ruanda-rundi kalbose (kinyarwanda) „intera“ reiškia darbas, o „hamwe“ – kartu. Dirbantys kartu. Visiškas dvigubas kalbėjimas, nes visi puikiai suprasdavo, kad „intera“ – tai kaip tik tas darbas mačetėmis.

Jūs pražiopsojote dalį priešų. Jūs turite sugrįžti ir pribaigti juos. Kapai vis dar nėra pilni!

Tūkstančio kalvų laisvės radijas atsilikusioje Ruandoje tapo esminiu, faktiškai vieninteliu visaapimančiu genocido propagandos kanalu. Televizija daugumai žmonių buvo nepasiekiama, laikraščių ar žurnalų daugelis paprasčiausiai nemokėjo skaityti, o tiems, kurie mokėjo, tai dažniausiai buvo per brangu. Radijo imtuvus turėjo visi. Ir visi galėjo klausytis Tūkstančio kalvų laisvės radijo.

Tos pačios Tūkstančio kalvų laisvės radijo stoties įkūrėjas nuo 1990 leido propagandinį žurnalą "Kangura", kuriame irgi platino savo neapykantą. Ir žinoma, tutsiai buvo vaizduojami kaip hutu žmonių naikintojai. Karikatūroje Belgijos taikdariškų UNAMIR pajėgų kareivis klausia bejėgio žmogaus: "Tu esi Tutsi ar Hutu". Paul Kagame (Tutsių pasipriešinimo vadas) sako: "Šitas yra Hutu". Žmonių dauguma atsako: "Mes esame ruandiečiai!". Lyg ir gana nekaltos karikatūros ir tekstai buvo naudojami maksimaliam hutų ir tutsių supriešinimui - pasiekti. Galutinis rezultatas - nuo pusės milijono iki milijono nužudytų žmonių.

Tos pačios Tūkstančio kalvų laisvės radijo stoties įkūrėjas nuo 1990 leido propagandinį žurnalą „Kangura“, kuriame irgi platino savo neapykantą. Ir žinoma, tutsiai buvo vaizduojami kaip hutu žmonių naikintojai. Karikatūroje Belgijos taikdariškų UNAMIR pajėgų kareivis klausia bejėgio žmogaus: „Tu esi Tutsi ar Hutu“. Paul Kagame (Tutsių pasipriešinimo vadas) sako: „Šitas yra Hutu“. Žmonių dauguma atsako: „Mes esame ruandiečiai!“. Lyg ir gana nekaltos karikatūros ir tekstai buvo naudojami maksimaliam hutų ir tutsių supriešinimui pasiekti. Galutinis rezultatas – nuo pusės milijono iki milijono nužudytų žmonių.

Vien paskaičiavus grynai per radijo stotį koordinuotų žudynių aukas, gaunasi maždaug 50 tūkstančių nužudytų žmonių. Maždaug nuo 1/20 iki 1/10 visų, kas buvo nužudyti per visą Ruandos tutsių genocidą.

Jūs, Nykabanda žmonės, būkite budrūs, apieškokite visus takus ir žiūrėkite, ar ten yra nors vienas Inkotanyi. Eikite paskui juos ir sumedžiokite juos.

Visgi toks aiškinimas apie dešimtadalį ar dvidešimtadalį dėl šios radijo stoties nužudytų žmonių yra absurdiškas – tai panašiai, kaip sakyti, kad su Aušvico dujų kameromis dirbo tik 10% Aušvico personalo, todėl tose dujų kamerose buvo nužudyta tik dešimtadalis iš Aušvice nužudytų žmonių. Tūkstančio kalvų laisvės radijo stotis buvo tas propagandos kanalas, kurio dėka ir vyko tos masinės žudynės.

Inkotanyi privalo nustoti kovoti, bet įsivaizduokite ką nors, kam pažadėtas namas ir daug kitų dalykų, jūs galit suprasti, kodėl jis bus toks pasiryžęs kovoti. Štai todėl jūs turite būti budrūs, nes Inkotanyi niekada nepasiduos. Jie yra nepavargstantys. Todėl būkite tokie patys nepavargstantys, nes bet kas, kas prieš juos kovoja, privalo nepasiduoti.

Genocido procesas savo apibendrinta esme yra labai paprastas: propaganda – žudynės. Propaganda kelia žudynes. Vat ir viskas. Visi kiti veiksmai, kaip kad ginklų tiekimas, aukų identifikavimas ir panašiai – tai tiesiog palaikantys. O šiaip genocidas paprastas: propaganda – žudynės. Vat ir viskas.

Tai yra sunkusis ginklas su šešiais pabūklais, kuris paleidžia keturis tūkstančius sviedinių per minutę. Kai jūs girdite, kad jis leidžia bombas ant Inkotanyi, negalvokite, kad čia pastarieji leidžia bombas. Išties čia Ruandos karinės pajėgos apšaudo tuos prakeiktus Inyenzi kad juos išnaikintų, tam kad mes atsikratytume jais vieną kartą ir visiems laikams.

Kai šitą paskelbėme, žmonės iš Muhima išsigando ir pasakė „O lialia, kas čia vyksta?“ Tiems iš Muhima, būkite drąsūs. Nieko baisaus neįvyko. Jūs matote, kad dabar diena. Padėkite Ruandos karinėms pajėgoms. Parodykite jiems, kur Inyenzi slepiasi, nesvarbu, ar jie slėptųsi tualetuose, ar dar kažkur, ir duokite jiems tai, ko jie nusipelnė.

Tutsiai, kuriuos žudė, neturėjo kur bėgti. Bėgančius gaudydavo ir naikindavo kariuomenė. Jiems likdavo tik slėptis ir tikėtis, kad gal jų nenužudys. Žinodami apie tai, kad Tūkstančio kalvų laisvės radijas praneša apie žudynes, jie klausydavo radijo laidų. Kartais tik dėka to, kad išgirsdavo savo vardą, pavykdavo pabėgti ir likti gyvu.

Jeigu tu esi tarakonas, tu turi būti nužudytas, tu negali pakeisti nieko. Jeigu tu esi Inkotanyi, tu negali pakeisti nieko. Niekas negali pasakyti, kad jis sugavo tarakoną ir pastarasis davė jam pinigų, kaip užmokestį už savo gyvybę. Tai negali būti priimta. Jei kažkas turi melagingą asmens kortelę, jei jis yra Inkotanyi, žinomas RPF rėmėjas, nepriimkite nieko mainais, jis turi būti nužudytas.

Dalis europiečių, dirbusių Ruandoje, identifikavo Tūkstančio kalvų laisvės radijo tikslus dar ankstyvose stadijose, dar prieš prasidedant genocidui – apie tai ėmė viešai kalbėti įvairių humanitarinių organizacijų atstovai. Belgijos ambasadoriaus pranešimai ir tarptautinės pagalbos prašymai, kur buvo sakoma, kad būtina tą radijo stotį uždaryti, irgi buvo ignoruojami. Vakarų šalių diplomatai tik kažką vapėjo apie žodžio laisvę ir apie tai, kad tas radijo laidas galima įvairiai suprasti ir įvairiai interpretuoti.

Žudynes pradėjo Inyenzi. Jie yra tie, kurie pradėjo žudynes, kai užpuolė šalį 1990. Ir jie yra tie, kurie nužudė daug žmonių.

Apie greit Ruandoje prasidėsiantį genocidą Belgijos UNAMIR taikdariškų pajėgų vadas Romeo Dallaire pranešė dar likus keliems mėnesiams iki žudynių pradžios – duomenis apie tai jis gavo per savo vietinius politinius ryšius. Visa ta informacija apie artėjantį genocidą į Jungtines Tautas nuėjo kaip į juodąją skylę – JT vadas Kofi Annan tiesiog uždraudė kištis ir draudė net po to, kai genocidas įsisiautėjo.

Užsienio šalys pirmiausiai kaltino mus, kad Kibungo mes nužudėme 200 tūkstančių tutsių. Paskui, kai Inkotanyi atėjo, tos šalys pasakė, kad nužudytų žmonių skaičius buvo 500 tūkstančių. Šitas skaičius iš kur atsirado? Iš Inkotanyi. Bet tikrasis faktas, kad išties čia jie nužudė maždaug 700 tūkstančių žmonių, sudėjus tuos pradinius skaičius, kuriuos davė tos šalys.

Čia jums Tūkstančio kalvų laisvės radijo transliacija, vykdyta genocido metu. Paklausykite to balso, kuris tarpais net uždainuoja apie tai, kad reikia žudyti žmones.

Propaganda yra neatskiriama, pirminė ir esminė viso žudynių proceso dalis. Radijas įjungdavo žudynes. Propaganda pasakydavo žudikams, kur eiti ir ką daryti. Jie klausydavo radijo, imdavo į rankas mačetes ir eidavo žudyti. Tūkstančio kalvų šalis tapo milijono aukų šalimi.

Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui

Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.

Dalinkitės visur: Share on Facebook0Share on Google+6Share on LinkedIn0Tweet about this on Twitter

10 thoughts on “Tūkstančio kalvų laisvės radijas

  1. Andrius

    Check the dates.
    Jei žudynės prasidėjo balandžio 7d, nužudžius prezidentą, ir truko 100 dienų, tai jos niekaip negalėjo baigtis gegužės 22d. Baigėsi jos birželio antro pusėj, areštavus Kigali.

    Reply
  2. TomasG

    Tai, kad Ananas JT generaliniu sekretoriumi buvo 1 January 1997 – 31 December 2006, taigi, jau po genocido.

    Reply
  3. vaizdas ir garsas

    Kaip po genocido civilizuoti baltieji „nuskausmino“ susitelkusių Tutsių atsaką smogikams irgi įdomi istorijos dalis ( žr. „War Nerd“).

    Reply
  4. Kristijonas

    Perskaičiau ir /ROFL/ tikrai seniai taip juokiausi. Butkevičiaus disertacija ir Socialistų ideologija koja kojon žengia( ar tai98, 08, ar 16m. ), gaila Visatos Žiurkėnas neparašė šio puikaus straipsnio bent 5m. anskčiau, inter alia lenkiu galvą 100 balų.

    Reply
  5. gvidas

    Ar tik radijas turi tokią įtaką? Ar tik dėl jo žmonės paklūsta norui žudyti? Propagandą Rusija jau stumia juodai, tai jei nuspręs transliuoti, kad žudykit lietuvius -- visi Lietuvos rusai su virtuviniais peiliais eis gatvėje žudyti žmonių? Genocidui vykti turi būti daugiau sąlygų nei propaganda. Ir net 500k mačečių nepakanka.
    Ir netgi uždraudus propagandą, negalima tikėti, kad nevyks genocidas. Genocidą vykdo žmonės, kurie turi motyvą, priemones ir sistemą, kurioje jų veiksmai skatinami. Visuomenėje tik nedidelė dalis dalyvauja genocide. Didelė dalis tik pasyviai stebi, matyt, bijodami dėl savo gyvybės. Tipiniai genocido vykdytojai visais laikais yra kariuomenės, kurios užima naujas teritorijas -- tik tai dažniausiai pavadinama sukilimo malšinimu. Bet, kuo labiau priešinamasi, tuo mažiau nužudoma. Nors armijos genocidą naudoja kaip bauginimo priemonę, bet esant pasipriešinimui, labai apriboja jo mastus, matyt bijodami sukelti dar didesnę pasipriešinimo bangą.
    Genocidui stabdyti, mano nuomone, užtektų, jei būtų bent nedidelis pasipriešinimas iš aukų. Vykdytojai labiausiai bijo dėl savo gyvybės, ir ypač bijo, jei kas nors iš „savų“ juos išduos -- t.y. nužudys pačius vykdytojus.

    Reply
    1. Rokiškis Rabinovičius Post author

      Bet kokiam genocidui būtinos kelio sąlygos: turi atsirasti pakankamai daug vykdytojų, genocido aukos turi būti nepajėgios susivienyti ir pasipriešinti (palaužtos dar ir psichologiškai), visuomenė turi būti nusistačiusi kardinaliai neigiamai aukų atžvilgiu ir teigiamai genocido vykdytojų atžvilgiu. Visam tam propaganda yra esminis, raktinis elementas. Be jos nesigauna.

      Genocido vykdytojų motyvai, ideologijos ir pan. -- visa tai ir yra sukuriama, taikant propagandą. Lygiai kaip tą propagandą taikant, būna įbauginamos genocido aukos.

      Čia riektų neužmiršti, kad propaganda skleidžiama įvairiai -- ir per radijo bei TV laidas, ir per spausdintinius leidinius, ir per Internetą, ir per mitingus, ir per asmeninius pokalbius. Jos taip paprastai ir kontroliuojamai uždrausti nesigauna. Ir ji tampa tuo esminiu elementu, nuo kurio buvimo/nebuvimo priklauso viskas.

      Reply

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *