Naktis, pakeitusi mano gyvenimą

Šį tekstą parašė vienas senas mano draugas. Senas, seniai nematytas, nuostabus ir talentingas žmogus. Tą naktį, Sausio 13, jis buvo prie bokšto. Anuomet aš jo nepažinojau – buvau kažkiek vyresnis, stovėjau tą naktį prie Vyriausybės. O jis kažkur ten, prie Bokšto. O dar paskui mes susipažinome, buvome daug metų pažįstamais ir kažkaip nei negalvojom apie tai, kas buvo anuomet, Sausio 13. Neseniai tik apie tai pakalbėjome.

Išties buvo vienas savų į savus šaudžiusių atvejis - kai vienas Alfa grupės kariškis buvo nušautas - kažkas iš savų, (t.y., desantininkų, OMON ar Alfa kariškių) į nugarą jam šovė, belipančiam per langą.

Išties buvo vienas savų į savus šaudžiusių atvejis – kai vienas Alfa grupės kariškis buvo nušautas – kažkas iš savų, (t.y., desantininkų, OMON ar Alfa kariškių) į nugarą jam šovė, belipančiam per langą.

Tuose įvykiuose Laisvę gynė daugybė tūkstančių žmonių – neįmanoma visų suskaičiuoti. Tiesiog žmonės eidavo. Eidavo paprastai – suprasdami, kad gali žūti ir supradami, kad tas sovietinis režimas yra toks klaikus, kad dėl Laisvės verta rizikuoti savo gyvybe. Verta, nes komunistinis režimas toks baisus, kad to negalima pavadinti gyvenimu.

Taip ir ėjo žmonės budėti. Daug tūkstančių. Nežinau, kiek žmonių išvis budėjo per tuos įvykius ir po jų. Vieni ateidavo dienomis, kiti – naktimis. Daugelis atvažiuodavo kuriam laikui pabudėti iš kitų miestų, miestelių, kaimų. Tur būt dešimtys tūkstančių, o gal ir daugiau, gal ir šimtatūkstantinis kiekis. Labai daug.

Paskui mes laimėjome, tieisog laimėjome. SSRS subyrėjo, įvykiai baigėsi. Ir dabar kažkodėl nenorim to prisiminti. Kai kas iš mano pažįstamų psichologų sako, kad visi, kas budėjo anomis dienomis, pergyveno realę grėsmę savo gyvybėms, o tai reiškia, kad pas visus PTSD, kaip būna pas mūšiuose dalyvavusius karius – iš to ir užsisklendimas, ir nenoras kalbėti, ir nenoras prisiminti. Gal dėl to Sausio 13 prisimenantys apie tai nebūna linkę pasakotis – tiesiog kažkaip sunku, vat ir viskas.

Aš kartais parašau apie anas dienas, bet kaskart tenka peržengti kažkokią ribą. Ir mano draugas, parašęs apie savo naktį prie Bokšto, prašė, kad nerašyčiau jo vardo ir pavardės. Gal tai tiesiog pernelyg asmeniška. Paskaitykite – tai tiesiog taip, kaip ir vyko.

Išties mums reikia apie tai kalbėti. Kol mes tylime – visokie komunistai pasakoja, kaip tie, kas gynė Laisvę, patys naikino save. Šaudė į save nuo stogų, traiškė save tankais ir taip toliau. Kol mes tylime, tokie atmatos pila ant mūsų purvą. Todėl netylėkim. Kalbėkime apie tai.

Naktis, pakeitusi mano gyvenimą, arba atsakymas Paleckiui

Šioje istorijoje nebus minimi vardai, pavardės ar kitos detalės, galinčios atskleisti asmenis, dalyvavusius 1991 m. sausio įvykiuose. Daugelis jų nenori viešumos, nėra apdovanoti Sausio 13 medaliais ir nesijaučia didvyriais. Šis liudijimas tėra atsakas į A. Paleckio „savi šaudė į savus“*.

1991 m. sausio 11 d., penktadienį, moksleivius paleido anksčiau iš pamokų dėl Spaudos rūmų šturmo, kur buvo pirmasis sužeistasis („savi šaudė į savus?“). Tada mūsų, būrys dešimtokų, labai džiaugėsi ankstyva pamokų baigtimi, ir tik kažkas juokais leptelėjo:

– Įdomu, ar pirmadienį susitiksime mokykloje?

Šie žodžiai buvo lemtingi, nes dar nežinojau, kokiuose istorijos sūkuriuose teks dalyvauti asmeniškai.

Sausio 12 d. išaušo darganota. Keliai aplink Vilnių buvo blokuoti sovietų kariuomenės, tėvai neišvyko į artimųjų vestuves, todėl nusprendėm pasikviesti gimines ir atšvęsti artimojo gimtadienį.

Dieną nuvykome prie Parlamento, nuvežėme žmonėms arbatos ir sumuštinių. Ten tvyrojusi vienybė sklandė ore ir viliojo pasilikti ilgiau, tačiau prasidėjo dargana, o aš buvau gana lengvai apsirengęs. Tėvai man pažadėjo, kad po vakaronės vyksime prie TV bokšto, ir aš sutikau.

Prie TV bokšto išvykome apie 23:00 troleibusu. Šį kartą jau buvau apsirengęs šilčiau, nes vakare, o ypač naktį, pradėjo šalti. Šildė sukurtas didžiulis laužas ir dainingas dėdulė su armonika. Mes įsikūrėme prie apatinio įėjimo prie Sausio 13 g. (dabar ten biurai), nes prie bokšto buvo daugybė žmonių, o apačia buvo labiau pažeidžiama, nes žmonių ten buvo mažiau. Tačiau buvo daugiau barikadų. Nuo Laisvės pr. Gatvė buvo užtverta sniego barstykle, autobusu ir dar keliais sunkvežimiais. Nuo dabartinio „Karolinos“ viešbučio pusės taip pat stovėjo autobusai, daugybė mašinų. Tuo metu atrodė, kad būtent tą pusę saugoti reikėtų labiau. Degė laužas, skambėjo dainos. Šalia manęs įsikūrė būrelis studentų, palei laužą buriavosi keli šimtai žmonių, dalis kurių buvo atvykę iš kitų miestų. Prisimenu Telšių, Kėdainių herbus… Visi buvo labai draugiški ir leido laiką šnekučiuodamiesi, gurkšnodami arbatą ir dainuodami.

Viskas pasikeitė apie po 1:00 val. nakties. Ėmė sklisti gandai, kad link bokšto juda sovietų kariuomenės kolona. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad tų kolonų mieste buvo galima išvysti ir anksčiau, todėl bent jau man ši žinia neatrodė grėsminga. Skruzdėlynas prasidėjo tada, kai kolona priartėjo iš Laisvės pr. Dalis žmonių puolė link bokšto, dalis vieni kitiems prašė pasilikti prie įėjimo, nes neliks kam gintis apačioje. Aplink mane susispietė keli šimtai žmonių, kurių dalis buvo žemiau, o aš buvau aukščiau ant pakylos, todėl viskas matėsi kaip ant delno. Dešinėje buvo artimieji, kairėje – pusbrolis, greta jo palei sieną stovėjo moteris.

Nuo Laisvės per. pusės pasirodė tanko prožektoriai**, kurie apšvietė vienišą žmogaus figūrą su kamera ant sniego barstyklės. Kaip vėliau sužinojau, tai buvo Japonijos NHK kanalo operatorius, kuris neįsivaizduojamu nindzės šuoliu, saugodamas kamerą kaip kūdikį, nušoko nuo barstyklės viršaus paskutiniu momentu, kai ją palietė tankas. Tačiau barikados savo padarė, tankas link mūsų nebevažiavo ir sustojo už 200 metrų. Žibintu jis apšvietė kalną, į kurį ropojo orkos jedinstvininkai (kaip vėliau sužinosit, gal net ne civiliai, o perrengti kareivukai), kurie mėgino lipti per tvorą. Jie iš tiesų atrodė kaip orkos iš „Žiedų valdovo“, tik, aišku mažesni. Kaip žinia, per tvorą lipant, reikia laikytis dviem rankomis, todėl orkoms čia nepasisekė, nes prie tvoros pribėgo būrys vaikinų (mano žiniomis, jie buvo iš Lazdynų). Pamenu, kaip vienas iš eigos smūgiuoja orkai į galvą, ir tas nusirita ne tik nuo tvoros, bet ir nuo dalies kalno. Toliau man nesimatė, nes tanko žibintai sukinėjosi. Kodėl aprašinėju tokias smulkmenas? Ogi todėl, kad koks kvailys leis kumščius į darbą turėdamas ginklą. Palecki, girdi? Mano pozicija buvo labai patogi. Aš mačiau visus daugiabučius ir jų langus. Patikėkite, ginkluotus snaiperius juose tikrai būčiau pastebėjęs.

Orkų ataka miniai gerokai pakėlė nuotaiką, visi pradėjo skanduoti ir aš pasijaučiau visai kaip futbolo rungtynėse. Staiga tankas iššovė. Visi pradėjo švilpti, nes smūgio banga mums tokiu atstumu žalos padaryti negalėjo, o tankas šaudė tuščiais šoviniais. Kažkas riktelėjo: „dujos!” ir aš, užsirišęs skarelę ant veido, perspėjau aplinkinius nemirkyti sniege šalikų ar skarelių, nebent kas turi acto. Pasigirdo pirmieji automato šūviai į TV bokštą. Tada atrodė, kad šaudo, kaip ir tankas, tuščiais šoviniais.

Staiga iš dešinės pasirodė antras tankas, pervažiavęs per automobilius iš dabartinio „Karolinos“ viešbučio pusės. Velniai studentai, stovėję greta, puolė ant jo. Bent du užsirioglinę beldė į liuką ir šaukė: „otkroj, suka!” (rus. – atidaryk, kale!). Tankas sukiojo bokštą ir mėgino juos nusimesti. Žmonės apačioje kiek pakriko, nes dalis nubėgo prie sniego barstyklės blokuoti pirmąjį matomą mūsų perimetre tanką, dalis, tarp jų ir greta buvę studentai, mėgino susitvarkyti su antruoju dešinėje. Staiga moteris greta mano pusbrolio suklupo, šalia buvę vyrai ir pusbrolis puolė jai padėti, bet tada ji pajautė skausmą kojoje. Į ją pataikė rikošetu atskridusi trasuojanti kulka. Mes supratome, kad viskas yra kiek rimčiau, nušokome nuo pakylos ir atsidūrėme toje vietoje, kur dabar yra įrengtas memorialas žuvusiems. Kitiems artimiesiems dar tada nesakiau, kad šaudo tikromis kulkomis, pasiūliau jiems pasitraukti nuo tankų į kiemus ir susitikti prie pastotės kitoje Sausio 13 g. pusėje. Kaip aš klydau! Vėliau paklydusi kulka ir ten kažką užtiko.

Šaudymas suintensyvėjo, ant kalno pasirodė desantininkai, kurie šaudė trasuojančiomis kulkomis, kurios švietė naktyje. Jų su niekuo nesupainiosi. Nuo barstyklės pusės trys vyrai pradėjo nešti sužeistąjį ir aš su pusbroliu puolėm jiems padėti. Tai buvo vidutinio amžiaus vyras prasegtais marškiniais, visiškai basas. Jo krūtinė, petys ir ranka buvo peršauti, berods, 4 kulkų. Tarp tankų sugebėjo privažiuoti greitoji ir mes nešėme kūną link jos.

– Neimsime, – pasakė vyrą apžiūrėjęs gydytojas, – jis miręs, o yra daug sužeistų.

Tada aš supratau, kad filmas baigėsi, šaudo tiesiai į žmones, net ir rikošetas galėjo būti ne paklydusi kulka. Kūną palikome prie greitosios ant šaligatvio. Kažkieno ranka nusileido ant peties.

– Einam, – tyliai pasakė pusbrolis, – čia jau nėra ką veikti.

Nuo greitosios automobilio mes jau nedrįsome eiti atgal ir patraukėme link pastotės tarp dviejų priešais esančių namų. Ten būriavosi žmonės. Susiradome savus ir gavome velnių, nes, pasirodo, visi jau žinojo, kad kareiviai šaudo tiesiai į žmones. Prisiminėme orkas, kurie vis dar galėjo trintis aplinkui. Dalis žmonių iš aplinkinių namų kvietė slėptis pas juos, tačiau mes nusprendėme, kad jei kareiviai eis per butus, visus gali „susemti“. Į Laisvės pr. eiti nedrįsome, nes ten stovėjo karinė technika, todėl patraukėme Karoliniškių kiemais. Tuo metu žinojome apie 3 žuvusius. Jei Paleckiui atrodo, kad „savi šaudė į savus“, tai mano dislokacija dar kartą patvirtina, kas jis toks. Paskutinis vaizdas, kurį mačiau nuo pastotės, buvo tankų prožektoriai, desantininkų siluetai ant kalno palei tvorą ir jų šaudomų trasuojančių kulkų fejerverkas, skrodžiantis naktį. Vėliau mus paviję žmonės sakė, kad nuo TV kalno atklydusi kulka kažką kabino būtent prie pastotės. Manau, kad toks, dalinai neprofesionalus šaudymas ir lėmė vieno desantininko žūtį, nes jie suardė liniją.

Mes išėjome į Laisvės pr. prie Spaudos rūmų. Tuo metu jau žinojome apie 8 žuvusius, žinios greitai sklinda. Dešimtys žmonių ėjo greta. Prie Mėnulio kalno išgirdome šūvius nuo Parlamento pusės. „Viskas… Šturmuoja Parlamentą… O ten dešimtys tūkstančių…“, šmėstelėjo galvoje siaubinga mintis. Apsidairiau aplinkui ir mačiau, kad tokia pat mintis atsispindėjo ir aplinkinių žmonių veiduose. Tada mes nežinojom, kad šturmuojama LRT pastatas Konarskio g. Nebeatsimenu, ką kalbėjome toliau iki Viršuliškių. Visiškas siurrealizmas, tačiau Viršuliškėse privažiavo troleibusas. Jame sužinojome, kad žuvusiųjų virš 10…

Namo su giminėmis grįžome apie 4:00 ir įsijungėme radiją. Vis dar ieškau kūrinio, kurį grojo tą naktį… Graži vargonų muzika, bet nežinau nei autoriaus, nei pavadinimo. Tiesa, radiją klausiau jau po to, kai šiek tiek praėjo šokas. Tai buvo organizmo reakcija į patirtus įvykius. Adrenalinas išsisklaidė, kūną ėmė purtyti, norėjosi vemti. Ašaros tekėjo pačios, nors verkti buvo gėda (amžius toks!).

Lauke pasigirdo triukšmas. Kaimynas pasakė, kad vietiniai vyrai užtiko orkas prie vaikų darželio persirenginėjančias iš civilių drabužių į sovietų kareivių uniformas ir puolė juos su lazdomis. Vargšai, išsilakstė kas kur. Dabar gailiuosi, kad nei vieno jiems nepavyko sugauti. Būtų ką Paleckiui paserviruoti.

Nemaniau, kad ši istorija kada nors bus verta dėmesio, tačiau mano dislokacija ir įvykiai prie namų tą naktį leidžia labiau nei prie pat bokšto buvusiems gynėjams tvirtinti, kad buvo suvežti orkos, kad desantininkai šaudė tikrais šoviniais tiesiai į žmones, o aplinkiniuose namuose nebuvo jokių mistinių snaiperių; juos būtume puikiai matę. Specialaus būrio kariai gali labai lengvai nustatyti kulkų skriejimo kryptį, o desantininkai, pajautę tokią grėsmę būtų puolę namus arba būtų pradėję į juos šaudyti. Daugelį metų negalėjau šios istorijos pasakoti ramiai, nežinau ar ir Paleckiukui galėčiau ramiai pažvelgti į akis. Tačiau noriu jam nuoširdžiai palinkėti niekada gyvenime neatsidurti orkos, lipusios per TV bokšto tvorą, ir sutikusios anoniminį Lazdynų vaikiną, vietoje.

Pirmadienį pamokos nevyko…

 

————

Čia mano, Rokiškio Rabinovičiaus pastabos, kai kurias detales paaiškinančios tiems, kas nežino.

* Mitą apie „savi šaudė į savus“ sukūrė SSRS generalinis prokuroras Nikolajus Trubinas, o į viešumą paleido toksai Aleksandras Nevzorovas – greitai po Sausio 13 įvykių, sukūręs filmą „Naši“, šlovinusį OMON žudikus ir šmeižusį žmones, kurie gynė savo Laisvę. Kompartijai reikėjo pasiteisinimų ir preteksto tolimesniam terorui. Po daugelio metų, pergyvenęs kažkokias savo asmenines krizes, Aleksandras Nevzorovas ėmė pasakoti daugiau dalykų apie tuos laikus ir prisipažino,kad gėdinasi ir kad visa tai buvo tiesiog melas, paprasčiausia propaganda, skirta tam, kad būtų galima pateisinti žudynes ir vykdyti jas pakartotinai. Nepaisant to, Algirdas Paleckis, ėmęs skleisti tuos pačius išsigalvojimus, skrupulų nepajuto. Nevzorovo sąžinė suveikė. Paleckio – ne.

** Tie tankų prožektoriai yra kraštutinai galingi – gali apšviesti už kelių kilometrų esančią teritoriją taip, kad būtų šviesu kaip dieną. Po Sausio 13 įvykių daugybė žmonių turėjo regėjimo pažeidimus, tarp jų ir ganėtinai sunkius – dažniausiai visam gyvenimui liekantį vištakumą (negebėjimą matyti prieblandoje). Tiesiog pašvietę tais prožektoriais žmonėms į akis, daugeliui išdegino akių tinklaines. Daug tokias traumas patyrusių žmonių dabar negauna valstybės paramos, nes niekaip prie Sausio 13 aukų nepriskirti.

Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui

Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.

Dalinkitės visur: Share on Facebook423Share on Google+0Share on LinkedIn0Tweet about this on Twitter

22 thoughts on “Naktis, pakeitusi mano gyvenimą

  1. Sandman^KFMF

    Kaip suprantu, kol Palecko ant kuolo nepasodins, tol jis ir orgazmuos nuo noro „saulę parvežti“. Komunistinė lerva ir tiek, o dar seime sėdės….

    Reply
  2. kkka

    Nakti pamatyti snaiperi ant stogo? Netikiu… Neimanoma. Gal nieko ten nebuvo, taciau durniu is musu daryti irgi neverta, kadangi susidaro antireakcija.
    Tiesa viena -- turime dekoti desantininku vadams, kad jie negavo isakymo sturmuoti -- zuvusiuju butu keli simtai ir poto visi issilakstytu po namus.

    Reply
  3. Pjovejas

    Mhm ir dar atsiranda visokių prietrankų, kurie sako, kad paleckiuką vadint parsidavusiu melagiu negražu tiesiog ir nekorektiška, o vat jis tai jau gali šnekėt, nes kažkodėl skystagalviams šviečiasi tik vienpusė „žodžio laisvė“…

    Reply
      1. jautis

        Iš tiesų gal nereiktų pernelyg dramatizuoti to gavriko pakliuvimo į parlamantą fakto. 2008-2012 metais Mažeikių, berods apygardoje, kažkokį burokevičininką buvo išrinkę, irgi visi buvo suglumę ir laukė destruktyvių veiksmų. Bet nieko, atsėdėjo 4 metus, kaip pelė po šluota, mašiną turbūt išsilizingavo iš kanceliarinių lėšų ir tuo ir baigėsi. Paleckiokas, kaip matome iš būstui pasirinktos vietos, nėra old-skūlinis bolševikas-asketas su chaki spalvos frenčium. Ne, jis prabangą mėgsta, ir sprendžiant iš paskolos uždengimo istorijos, už Tarybų valdžią kovoja tik už babkes. Kovoti ėmė, kol Seime nebuvo. Atsidurs Seime, gaus seimūnų standartinį gerovės paketą su autolizingu. Ir bezdės ramiai posėdžiuose, kaip anas burokevičininkas. Nesakua, kad taip tikrai bus, bet tikimybė didelė.

        Reply
  4. jautis

    Biškį ne į temą, bet šiaip dėl Paleckiaus jau kelintą kartą viešumon išplaukia istorija, kad jis turėjo nemenką paskolą už savo prabangų NT Laurų gatvėje, ir kažkaip ūmai uždengė tą paskolą. Ir kažkaip niekaip žurnalistai neprisikasa, kokiomis babkėmis jis tą paskolą dengė. Jei pardavė kokį kitą butą -- tai nieko neprisiūsi. Bet jei atnešė grynais -- tai galima konkrečiai sodinti, pagal BK straipsnį dėl neteisėto praturtėjimo. Tas straipsnis, aišku, ne visada veikia, nes kartais teisėjai apsimeta šlangais, tipo o kas čia neaiškaus, iš kur pas bedarbį 200 kEUR, maža kas, gal žmogus valgo mažai. Bet Paleckio atveju, gal pažiūrėtų į bylą atsakingiau ir nuteistų gandoną dėl neaiškio grynųjų kilmės. Kaip matom iš Pundziaus keiso, dabar jau sunkiau kabint makarus, kad tėvukas davė, kuriais VMI puikiausiai pasitenkindavo prieš desėtką metų. O patikrinti Paleckio banko sąskaitas pagal LR įstatymus FNTT ar VSD gali visiškai teisėtai net be teismo leidimo.

    Reply
  5. Arklimantas

    tą išsigimėlį padleckį tūkstančiai Naujosios Vilnius išigimėlių išrinks į Seimą. o mūsų VSD tikrai gyvena „demokratiškai“ ir tą leidžią. jaučiate kas prasidės per ruskių kanalus ir ką ten triūbins šitas gaidys? ačo, vaišvilos ir paulausko sapalionės atrodys kaip vaikiški nusišnekėjimai.
    o prie to esmės išplovimo: „savi gal šaudė, o gal ir nešaudė, kas ten žino ir pan..“ prisidedam ir mes patys. geriausias pavyzdys Ukrainoje. nors viskas aišku, bet mūsų žiniasklaida ir visokie politologai triedžia „Ukrainos konfliktas“, „separatistai“ ir pan. Kodėl nesakoma „agresija prie Ukrainą“ ar „teroristai“? ką?
    tai kodėl kas nors turi tikėti mūsų istorija, jei mes neleidžiame sau patiems aiškiai ir teisingai kalbėti apie dabartį, a?
    taip ir sukuriami padleckiniai mitai

    Reply
    1. Rokiškis Rabinovičius Post author

      Čia yra vienas klaidingas savo esme principas, kuris yra taikomas: kad žurnalistai turi išklausyti bent dvi puses ir pateikti jų nuomones, nevertindami. Pagal kilmę tas principas susijęs su validacija -- kad nebūtų taip, kad yra pateikiama tik viena pusė, kuri gal būt meluoja.

      Realybė yra ta, kad vertinti visgi reikia, o tų pusių kartais būna ir daugiau, o kartais -- realiai tik viena, su kuria galima kažką šnekėtis. Gaunasi taip, kad pateikdami dvi puses kaip lygiavertes, žurnalistai ima nejučia neigti melo sąvoką -- esą gali egzistuoti kelios tiesos, kurios vienodai teisingos.

      Kartais taip išties ir būna, bet Ukrainos atveju yra kitaip -- grubiai imant, ten yra tiesiog tiesa iš vienos pusės ir tiesiog melas iš kitos pusės. Melo pateikimas, kaip lygiaverčio tiesai ir abiejų pusių vertinimų suniveliavimas ir tampa tuo, kad sukuriamas pagrindas blogiui tarpti -- t.y., pateisinti Rusijos agresijai Ukrainoje ir tai agresijai toliau plėstis.

      Reply
  6. jurgis

    Istorija stiproka, tik bijau, kad Paleckių atveju your resistance makes me stronger.
    Apskritai S13 istorija turi paralelių su MH17. Nes yra viena tiesa, kurią sakome mes, ir daugybę lietuvos priešų prikurtų alternatyvių teorijų -- informacinio triukšmo.
    Nes jokiame teisme jie net iš tolo neįrodys savo tiesų. Tų alternatyviųjų teorijų
    žežečkoje jau seniai prirašyta, bet rusiškam teležiūrovui gi neparodysi siužeto,
    kuriame įrodymai -- trolių komentarai anoniminiam bloge. Televizoriui reikia vaizdelio, ir tam labai suėjo Paleckis -- jei vbrosą atkartos koks nors europalamentaras, reiškia viskas taip ir buvo.

    Reply
  7. qwerty

    As vat, kaip dabar galvoju, savo tevams niekad taip ir nepadekojau, kad ta nakti buvo prie boksto. Rytoj butinai padekosiu.

    Reply
  8. Kristupas

    Gaila (ir keista), kodėl kai kurie sausio 13 liudininkai, kaip antai cituotas prisiminimų autorius, vengia kalbėti viešumon, o juo labiau prisistatyti. Ar tame yra kas gėdingo? O gal kai kurie liudininkai mano, jog vykę įvykiai ir jų prisiminimai yra savaime suprantamas dalykas? Deja, nėra. Tokių liudijimų reikia kuo daugiau, bet kartu turi būti įmanoma patikrinti jų autentiškumą, kas susiję būtent su autoryste.

    Reply
    1. slunkius

      manau kad tokie zmones nenori pasirodyti kaip besigiriantys savo poelgiu ir besitikintys kazkokiu privilegiju/medaliu/pensiju.

      Reply
  9. Katė

    Galėčiau nuodugniai papasakoti, kaip pati konkrečiai praleidau tas dienas, bet nežinau, kur tą istoriją reikėtų dėti. Būsiu dėkinga, jei kas nors patarsite ar ką pasiūlysite.

    Reply
  10. Domas

    Šiame pasakojime (kaip ir oficialiojoje įvykių versijoje) yra keletas dalykų, kurie nėra akivaizdūs, nors tokiais pateikiami.

    „kareiviai šaudo tiesiai į žmones“. Neabejotinai kai kurie šaudė, ir pataikė. Tačiau jei imti situaciją kaip visumą, akivaizdžiai nebuvo siekio tiesiog iššaudyti visus, daugumą, ar net prasiskinti kelią kulkomis. Manau, dauguma kareivių šaudė į orą, ar šiaip pro šalį (dėl to tas pasikartojantis rikošeto motyvas), tačiau anaiptol ne „į žmones“. Mano galva, esant aktyviam (tegul ir ne šaunamaisiais ginklais) pasipriešinimui, bandymams žmonių miniai pastoti kelią tankams, tie 13 žuvusiųjų yra ganėtinai nedidelis skaičius. Jei kareiviams būtų buvę dzin, į ką šaudo, tai aukas būtų išvežinėję ne po vieną, o sunkvežimiams.

    vienas iš eigos smūgiuoja orkai į galvą, ir tas nusirita … Kodėl aprašinėju tokias smulkmenas? Ogi todėl, kad koks kvailys leis kumščius į darbą turėdamas ginklą. Palecki, girdi?“ -- nereikia būt Paleckiu, kad nepatikėtum. Atvirkščiai, kam šauti, jei esi aukščiau, patogesnėj pozicijoj, ir gali žmogų tiesiog nustumti? Jei vadovautis autoriaus principu, tai ir sovietų kareiviai turėjo ne buožėmis, o automatų serijomis skintis kelią per žmones.

    Trečia, yra jau paminėtas epizodas su smūgiu „orkui“ į galvą, taip pat epizodas, kur „vietiniai vyrai užtiko orkas prie vaikų darželio persirenginėjančias iš civilių drabužių į sovietų kareivių uniformas ir puolė juos su lazdomis. Vargšai, išsilakstė kas kur“. Gal čia tik man toks įspūdis susidarė, tad pataisykit mane, bet kažkaip Lietuvoj paplitusioj versijoj nėra nieko apie tai, kad kažkas būtų trukdęs sovietų kareiviams kaip nors kitaip, kaip tik gyva grandine ir nesitraukimu iš tankų kelio. Tad visai nesunku pagalvoti, kad čia kažkas ne iki galo taip, kad galėjo būti ir mūsų pusėje žmonių su šaunamaisiais ginklais. Ir nepaisant to, kad Paleckio versija man nėra įtikinama, aš visgi norėčiau, kad smurtinio (tegul ir plikom rankom, jei buvo tik tai) pasipriešinimo dalis nebūtų taip užglaistoma, kaip ji atrodo yra užglaistoma dabar.

    Ir žinoma ačiū autoriui, kad tos dalies neužglaistė.

    Reply

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *