Tokia visiems pažįstama silkutė su virtomis bulvikėmis nereto dzūko namuose išvirsta stebuklu, kurio išskirtinumo jau ir pats šeimininkas nesuvokia – nebent koks atklydėlis, silkę telaikantis eiline, pigia ir menkai kam betinkama žuvimi. Tokių smulkučių silkiškų šedevrų greičiausiai nerasit niekur kitur, kaip tik Dzūkijos kaimuose – nuvertintą, pačių dzūkų besidrovimą maistą…
O išties gi silkė su virtom bulvytėm – tai tikras kulinarinis šedevras, su kurio paprastu subtilumu galėtų lygiuotis nebent priešingoj žemės pusrutulio pusėj gyvenantys japonai: šieji irgi valgo žalią žuvį, tik visgi jau visai kitaip paruoštą… Galvojat, kliedžiu? Ogi ne – tiesiog jūs šito dar neragavote. Arba nemokėjot valgyti. Paimkim silpnai sūdytos silkės puselę – riebią, varvančią nuo savo silkiškų taukų, paklokite ją ant lėkštės, tiesiog per vidurį, iš vieno šono paberkite karštų bulvyčių, o iš kitos – kelias skilteles pomidoro, porą marinuotų agurkėlių, šviežiai pamarinuotų svogūniukų, kelis balto sūrio gabalėlius, keletą šprotų ir dar šiek tiek vėžių ar krevečių…. Dar truputis riebų riebiausios grietinės – vat ir gatava.
Dabar gi atrėžiam silkės gabalėlį, ant jo truputį svogūno, padažom grietine, dar pasmeigiam bulvės kasnelį ir ragaujam – lyg ir įprasta? Bet įsiklausykit, kaip nubėga keli skirtingi skoniai: sūrus, aštrus, švelnus – ir visa tai šalta, o staiga – kontrastas iš karštos bulvės! Kai susikaupi į maisto rijimo ritualą – tąjį, kuris pas mus pakeičia rytietišką meditaciją, šitai sučiurlena, kaip tikra, vingri ir netikėta muzika. Ir štai jau imam kitą silkės gabalėlį, tačiau ant jo jau ne svogūnai, o marinuotas agurkas ir šprotas, ir vėl karšta bulvė – melodija visai kitokia… Ir štai jau vietoj silkės sūris, o ant jo – krevetės pora gabalėlių, o šie jau spurda, po svogūnais pasmeigti – ir bulvės karštas gabaliukas burnoj sugieda giesmę, o vėl – jau, vėl kitoks – svogūnas, silkė, pomidoras, ir vėl kontrastui bulvė, ir liejasi tie skoniai, kaip stygos – maisto ar tavęs paties glissando…. Švelni ir paprasta melodija, iš praeities… Ji pasibaigia – svarbu tik tai, kad liktų dar truputis noro, dar truputis alkio, kuris primintų…
Man rodos išprotėju, kai imu galvoti apie maistą. Aš stengiuosi nesvaigti, nesigilint, neatskleisti to, ką man tai reiškia – kažkas skoningai išskirtinio ir gražaus… Kaip dažnas mato akimis, kaip muziką kas girdi, taip man – tai skonis, skonis, maisto aromatas, stebuklingas ir vingrus, tegul ir paprastas, tačiau kontrastais ir gaidom plevenantis ir nešantis mane į tolimą stebuklų šalį… Atleiskit, aš užsimiršau…
Taigi, grįžkime prie mūsų silkės – tos paprastos, tačiau tokios išskirtinės… Dzūkiška silkutė visada turi dvigubą ašį patiekale: viena ašis – tai karštis, bulvės, kita gi – tai šaltis, siklė ir jos priedai. Kad silkė suskambėtų, kaip muzika, jai reikia papildinių, kurie su ja kontrastuotų, bet kartu sustiprintų jos skonį – aštrių, riebių, rūgščių ir baltymingų. Iš esmės – tai grietinė, kaip padažas ir baltymingi produktai (sūris, kitos žuvys, krevetės, etc.) ir rūgščios daržovės – tai agurkai, pomidorai, obuoliai (ir nesvarbu, kad vaisius – su silke – tai visvien daržovė!) ir žinoma, svogūnai.
Svogūnai reikalauja atskiro paruošimo – kai kas juos paverčia tokiu dalyku, kurį galėtum valgyt vieną. Tiesą sakant, kelis kartus mačiau, kaip šitaip paruoštus svogūnus tiesiog kirto mano antra pusė. Išies gi paprasta – plonais ploniausiais griežinėliais supjaustyt, pabarstyt druska, vos vos acto – ir palikt pastovėt 15 minučių. Bet daug smagiau, kai į juos įberi ir prieskonių – juodųjų ir kvapiųjų pipirų, cinamono, gvazdikėlių ar dar kažko, ko tik susigalvoji…
Ir taip – tą silkę reikia mokėt ir valgyti – dedant gabalėlius keleriopų tarpusavio kontrastų. Karščio, prėskumo, sūrumo, aštrumo, rūgštumo, šaltumo… Tada ir atsiskleidžia visa ta dzūkiškos silkutės iškalba…
Atsiprašau, kad pablūdau… Rašau jau visai, ką papuola, kas ant smegenų užkapsi…
