Pasyvi agresija – kaip tik tai, kas žmones varo iš proto

Pasyvi agresija yra tokia paplitusi, taip visus užveikianti, kad atrodo, jog nėra ką net apie ją rašyti. Bet visgi yra čia apie ką rašyti, ir yra labai labai daug – nes pasyvi agresija yra labiausiai paplitusi neurotinio elgesio rūšis, ir negana to – dažniausiai gana prastai suprantama.

Žinote gi, pasyvi agresija netgi iš DSM (Diagnostic and Statistical Manual of Mental Disorders) ji buvo išmesta, kaip atskiras asmenybės sutrikimas (tiesa, TLK-11 berods vis dar yra – kaip negatyvistinis asmenybės sutrikimas) – mat pernelyg būdinga buvo ir daugumos kitų asmenybės sutrikimų atstovams. Galima tarti, kad pasyvi agresija daugelio psichiatrų ar psichoterapeutų jau suvokiama, tiesiog kaip bendrinis daugelio asmenybės sutrikimų ir neurozių požymis.

Jei galvojate, kad nesate pasyviai agresyvus, tai jau patariu susimąstyti. Ai, ir taip – čia paveiksliuke kaip tik pasyvios agresijos pavyzdys.

Kita vertus, iki šiol daugelis šiaip žmonių net nesuvokia, kas išvis yra ta pasyvi agresija – pvz., kai kurie įsivaizduoja, kad tai tiesiog šiaip kažkokia mažesnė agresija, kur tiesiogiai nesikoliojama ar nesimušama.

Išties nėra taip – pasyvi agresija gali pasiekti ir fizinio smurto lygį, bet kitais kartais gali atrodyti kaip tiesiog kažkoks nelabai malonus, dirginantis kažkieno „juokavimas“, ar netgi šiaip kažkoksai nelabai racionalus, problemas aplinkiniams keliantis elgesys.

Žinote tokius žmones, kurie vis maloniai šypsosi, visiški pozityvai, idealūs darbuotojai, bet kažkodėl vis ko nors nesuspėjantys, pavedantys reikaluose, ir dar tarpais į akis visokias šlykštynes kalbantys, ir dar tokias, kur netgi sunku kam nors paaiškinti, kas ten tokio nemalonaus? Taigi, čia apie tokius irgi pašnekėsime.

Lietuvoje, kur bendras psichikos sveikatos problemų lygis yra nesuvokiamai aukštas, suvokimas apie kai kuriuos neurotinio elgesio reikalus yra nesuvokiamai žemas. Bent jau kol kas. Ir tą reikia keisti – todėl aš ir rašau šitą straipsnį.

Taigi, šiandien ir pakalbėkime apie vieną tokį reiškinį – apie tą pasyvią agresiją. Kas ji yra, kaip ją atpažinti ir kaip nuo jos apsiginti (deja, pastarasis dalykas – ne toks jau paprastas).

Pasyvi agresija – apibrėžimas

Pradėkime nuo apibrėžimo: pasyvi agresija yra tokia agresija, kur agresorius esą nepuola, o atrodo, kad puola tas, kas išties yra agresijos auka. T.y., agresorius konflikte yra pasyvus, tuo tarpu jo užpultas žmogus atrodo lyg būtų kaltasis, aktyvus konflikto dalyvis.

Nežinau, ar suprantamai tą paaiškinau. Jei nesuprantamai, tai čia gal bus aiškiau:

  • Paprastas konfliktas tarp dviejų žmonių:
    • Agresorius aktyviai puola, kaltina, skriaudžia auką
    • Auka pasyviai ginasi, nori išsisukti, pasitraukti iš konflikto
  • Pasyviai agresyvus konfliktas tarp dviejų žmonių:
    • Agresorius elgiasi taip, kad atrodo, jog ginasi, bando išsisukti, pasitraukti iš konflikto
    • Auka elgiasi taip, kad atrodo, jog puola, kaltina, skriaudžia kitą žmogų

Visa pasyvios agresijos esmė yra tokia, kur viskas yra apversta aukštyn kojomis – ir pačiam agresoriui, ir situacijos nežinančiam stebėtojui, ir kartais netgi pačiai agresijos aukai atrodo, kad išties tai agresorius yra vargšelis, puolama auka, o tikra auka atrodo kaip blogį darantis persekiotojas.

Esminis mechanizmas, į kurį reikia atkreipti dėmesį: pasyvioje agresijoje agresorius reaguoja gynybiškai, lyg besigindamas nuo to, kas išties yra jo veiksmų auka.

Svarbu nesupainioti pasyvios agresijos su realia gynyba nuo numatomos (pvz., kaip gynyba nuo auką apsupusių, bet dar mušti nepradėjusių gatvinių nusikaltėlių) ar jau vykstančios kito asmens agresijos. Pasyvi agresija tuo ir pasižymi, kad kitos pusės agresijos realiai nėra ir nenusimato. Išskyrus, aišku, specifinius, paties pasyvaus agresoriaus išprovokuotos agresijos atvejus, apie kuriuos pakalbėsime kiek žemiau – juose ir slypi didžiausia pasyvios agresijos bėda.

Taip pat svarbu nesupainioti pasyvios agresijos su atsakomąja agresija į anksčiau įvykusius ir dabar užmaskuotus ar menamai pamirštus (buvusius prieš kažkiek laiko) agresyvius veiksmus. Tokius agresyvius veiksmus gali vykdyti ir pats pasyvus agresorius, kartais dar ir norėdamas išprovokuoti kitus tam, kad tie įrodytų savo menamą kaltę. Atsakomoji agresija nėra pasyvi agresija, bet stebint kitų žmonių santykius, ją kartais galima supainioti su pasyviai agresyviu elgesiu.

Beje, daugelis įsivaizduoja, kad pasyvi agresija tėra kažkokia mažesnė, užmaskuota agresijos forma, tačiau toks įspūdis tik dėl to ir kyla, kad agresorius vaizduoja užpultą, besiginančią auką. Realiai tai nėra mažesnė agresija – ji tiesiog yra išvirkščia, perkreipta taip, kad pateisintų realaus agresoriaus veiksmus.

Taigi, tiek apie tuos apibrėžimus. O dabar įsivaizduokim kokią nors realią pasyvios agresijos situaciją, kur žmonės taip elgiasi.

Pasyvios agresijos situacijos

Situacijų būna įvairių įvairiausių, tad peržvelkim išsyk krūvą, labai paviršutiniškai. Bet visur atkreipkime dėmesį į tai, kad pasyvus agresorius jaučiasi puolamas žmogaus, kurį pats išties ir puola:

  • Girtas vyras parsibeldžia namo, įvirsta pro duris, nuverčia drabužių kabyklą, o į visą tai žiūrinčiai žmonai pradeda rėkt: „ko tu spoksai į mane, amžinai viskuo nepatenkinta, gyvenimą man ėdi, gal į snukį seniai gavai!
    • Akivaizdu, kad žmona nesiėmė agresijos, o vyro agresija (siūlymai į snukį) čia yra pakankamai neadekvatūs, kad apie jokią realią gynybą čia šnekėti negalime. Vyrą iš anksto kamuoja kaltės jausmas, kilęs dėl prisigėrimo, bet nors jis pats jaučiasi kaltas, ginasi nuo žmonos.
  • Viršininkas ateina į kabinetą, pasisveikina su vienu iš pavaldinių, paklausia kaip sekasi, išeina. Pavaldynys negarsiai, taip kad pro duris išėjęs viršininkas neišgirstų, suburba: „eik tu šikt, ko tu kabinėjiesi prie manęs„.
    • Tikėtina, kad viršininkas tiesiog bando pagerinti santykius, tačiau pavaldinys tiesiog nesupranta, kad viršininkas yra geranoriškas, jis netgi malonų elgesį supranta kaip agresiją. Taip gali būti, jei darbuotojas jaučiasi darbe labai nesaugiai – ar dėl kadaise buvusių problemų, ar tiesiog dėl neurotiškumo.
  • Vadovas darbuotojui pasiūlo turėti laisvą dieną darbe, nes žino, kad ryt darbo nebus, o praeitą savaitę darbo buvo didelis perteklius. Darbuotojas atsisakinėja ir rodo keistas priešiškumo emocijas.
    • Galime nuspėti, kad darbuotojas tiesiog netiki vadovu, tikisi kažkokios klastos ar išvis neaišku, ką yra susigalvojęs, todėl geriau jau nori likti darbe, nei gauti papildomą laisvadienį. Tikėtina, kad darbuotojas jaučiasi užsikasęs darbe, neįvertintas.
  • Senutė, kurią jos vaikai atsivedė į restoraną, išsikalinėja ir priešiškai varo ant padavėjų, burba kaip viskas blogai, prisiknisinėja prie patiekalų, tiek, kad ir savo vaikams gadina nuotaiką.
    • Senos sovietinės patirtys, kur personalas būdavo visada blogas, maistas visada nekokybiškas ir bet kokio normalaus elgesio būdavo galima nebent išsireikalaut, sukeliant skandalą – tai greičiausiai ir bus tokio elgesio šaknis. Senutė tiesiog jau negali suvokti, kad dabar viskas gerai, ji jaučiasi visvien blogoje situacijoje, todėl ir puola restoraną bei jo padavėjus.
  • Pirkėjas (tikėtina – smarkiai pagyvenęs ar senukas) kelia skandalą parduotuvėje dėl to, kad prekė, kurią jis atnešė, sugedusi. Nors pardavėjai sutinka prekę priimti, skandalas nerimsta.
    • Tikėtina, kad pirkėjas tiesiog nesitiki, kad prekė bus priimta, todėl iš anksto nusiteikęs kovai ir atėjo į parduotuvę. Ir tikėtina, kad tas nusiteikimas toks stiprus, kad nenurimsta net po to, kai pardavėjai priima grąžinamą prekę.
  • Kažkam iš jūsų pažįstamų kažkas užtemsta ir tada tas žmogus lepteli joms kokią nors bjaurybę, nutaikytą į tai, kad sunervintų. Kai jūs pabandot kalbėtis, tas žmogus jums lepteli frazę – „gali šnekėti man ką nori, visvien aš tavęs neklausau“. Sunkesniu atveju toks pareiškimas gali būti pastiprintas dar ir tuo, kad žmogus apsisuka ir nueina ar įsikiša ausines į ausis. Geriau maskuotu atveju tai gali būti pareiškimas „aš išvis nenoriu su tavim kalbėtis“.
    • Tai vienas iš paplitusių pasyviai agresyvaus užpuolimo ir atsitraukimo mechanizmų – kaip tik toksai, kur arba priverstų jus teisintis (jūs pastatomas į besiteisinančio agresoriaus pozą), arba paliktų persekiojančio agresoriaus vietoje (jei bandysit rimčiau kažką aiškintis). Užvaryti ant ko nors, o paskui ignorinti – pakankamai atvirą potekstę turinti ir ganėtinai bjauri manipuliacija.
  • Rusiškai kalbanti moteriškė skandalina kavinėje, reikalaudama ją aptarnauti ir šnekėti su ja rusiškai, siuntinėdama visokius įžeidimus personalui.
    • Tikėtina, kad ponia atvažiavusi iš Rusijos, kur aptarnavimo lygis vis dar labai žemas, kai kur primenantis sovietmetį. Kartu ten skleidžiami mitai apie tai, kad visokie „pribaltai“ nekenčia rusų, bet visi šneka rusiškai. Taigi, moteriškė iš anksto įsivaizduoja, kad ją puola kažkokie nacionalistai, o jei nešneka rusiškai – tai jau puolimo įrodymas.
  • Šalia gyvenamųjų namų savivaldybė sugalvoja statyti vaikų darželį. Nors visiems išlošimas turėtų būti akivaizdus, keletas pensininkų ima rinkti parašus prieš vaikų darželio statybą, rengia gyventojų susirinkimus, agituoja prieš ir taip toliau, pasakodami apie tai, kaip vaikai kels triukšmą, juos atvežantys tėvai užims stovėjimo vietas (lyg jie paromis ten stovėtų) ir t.t..
    • Galima numanyti, kad šie pensininkai iš anksto linkę bet kokius pokyčius priimti, kaip pablogėjimą, tikėdamiesi iš valdžios tiktai blogo. Negalėdami rasti racionalių argumentų, pensininkai pradeda pasakoti išsigalvotus – apie vaikų triukšmą ir pan., taip bandydami išsigalvotais argumentais apsiginti nuo išsigalvotų grėsmių, ir dar ir į savo kovas kitus įtraukti.
  • Jūs bandote su kuo nors diskutuoti apie kažkurias valdžios problemas, korupciją ar neteisingus sprendimus, ir vienas iš diskusijos dalyvių globėjiškai paniekinamu tonu pareiškia: „ką jau čia mūsų nuomonė pakeis, geriau jau tegu sprendžia protingesni už mus“.
    • Čia jums ne šiaip sau parinkau šitą pavyzdį – jis ir tipiškas, ir visą visą pasyvią agresiją savin sutalpinantis – pasakyme yra ir žodis „mes“ (tam, kad būtų išvengta kaltinimo, jog kitus išvadino kvailais), ir bet kokių galimybių kažką keisti nuneigimas („jūs nei nesistenkit, visvien esat nevykėliai“), ir prisidengimas menamu galingesniu, esą protingesnių valdžios autoritetu. Tiesiog koncentruotas šūdo gabalas.
  • Keletas draugių kalba apie visokius manikiūrus, makiažus ir panašiai, kuri ką darė, kokia kokybė ir kokios kainos. Viena iš draugių paklausia kitos – „o tu kur dareisi?„, o toji pratrūksta – „mane jau užveikė jūsų varymas, atsikniskit nuo manęs!“ – pašoka ir pabėga.
    • Tikėtina, kad dėl kažkokių priežasčių toji pabėgusi draugė įsivaizduoja besanti negraži ir prasčiau pasimakijažinusi, tad visą pokalbį supranta tik kaip situaciją, kuri rodo jos nepilnavertiškumą. Kai viena iš draugių paklausia, tai suvokiama, kaip jau atviras puolimas, patyčios – iš to ir kyla ta reakcija.
  • Jūs susitinkate su draugu restorane, o kadangi kiek vėluojate, telefonu paprašote, kad jis užsakytų kepsnį jums. Jis užsako ne kepsnį, o absurdišką veganišką makalą iš burokų. Kai jūs paklausiate, kodėl, jis pasako – „aš galvojau, kad tau bus geriau„.
    • Tikėtina, kad bent jau pasąmoningai, o gal ir kažkiek sąmoningai, tasai draugas puikiai žinojo, kad burokų jūs ir šiaip pakęsti negalit, o čia gi tokia proga – ir agresiją suruošt, ir paskui pabūt nekaltai užsipulta auka – „aš norėjau kaip geriau, o tu mane puoli„. Tokio tipo elgesys yra vienas iš bjauresnių pasyviai agresyvaus elgesio modelių, aprašytas netgi ir kaip atskiras Eric Berne scenarijus.
  • Koks nors pažįstamas žmogus varinėja apkalbas apie kažką, ir tos apkalbos nėra šiaip gandų pilstymas – tai tiesiog šiaip išsigalvotas, melagingas mėšlas, skirtas kažkieno apjuodinimui ir pažeminimui, nors realiai neturi tam pagrindo (jei realų pagrindą turėtų, tai tą realų pagrindą ir pakaktų papasakoti).
    • Tokie atvejai paprastai nenagrinėjami, kaip pasyvi agresija, bet savo esme tai irgi yra būtent tai – tai agresija, vykdoma užslėptai, už nugaros, ir ji yra neadekvataus lygio, ir ji yra menamas atsakas į nebuvusią kito žmogaus agresiją. T.y., – tos blogosios apkalbos, kokių kartais būna – tai irgi pasyvios agresijos apraiška.
  • Žmogus subtiliai jus įžeidinėja, subtiliai prišneka visokių šlykštynių, ir dar tą padaro taip, kad netgi sunku įvardinti, kas išvis negerai – pvz., šnekėdamas ne tiesiai apie jus, o apie „kai kuriuos žmones“ ar apie „mus“, arba pasakydamas, kad čia esą taip juokauja ir panašiai.
    • Pasyviai agresijai ypatingai būdinga tai, kad ji būna užslėpta – kad agresorius ne tik jaustųsi ir atrodytų nuskriaustas, vargšas – bet ir taip, kad tą agresiją būtų galima nuneigti. Ryškiausi pasyvūs agresoriai gali apvaryti kitą žmogų besišypsodami ir žiūrėdami jam tiesiai į akis, ir jei tas žmogus pabando kažkaip tą agresiją sustabdyti, tai pasyvus agresorius dar ir įsižeidžia, supyksta ir demonstratyviai apsisukęs, nueina, kaip įskaudinta auka.

Įvairiausių tokio tipo pavyzdžių galima tiek ir tiek prigalvoti – ir aš tikiuosi, kad jūs man komentaruose parašysite. Visiems šiems pavyzdžiams būdingos kelios savybės:

  • Pasyvus agresorius klaidingai įsivaizduoja, kad čia kažkas kitas jį puola ar kelia grėsmę.
  • Pasyvus agresorius imasi „atsakomųjų“ agresijos veiksmų prieš tuos, kas jam kelia tą įsivaizduotą grėsmę.
  • Ta „atsakomoji“ agresija yra iš nuskriaustos aukos pozicijų, kartais netgi tiek iš nuskriaustos aukos pozicijų, kad daroma netgi taip, kad agresijos taikinys apie tai nesužinotų (pvz., viršininkas išplūstamas, tik jam išėjus).
  • Išties grėsmės pasyviam agresoriui niekas duotoju momentu nekelia arba ta grėsmė yra daugybę kartų mažesnė, nei pasyvi agresija, arba ta agresija nukreipta ne į ten, iš kur gauta agresija.
  • Nors pasyvios agresijos reakcija atrodo kaip atsakomoji agresija, ji išties nėra atsakomoji, nes išties nėra į ką atsakinėti.

Taigi, realiai pasyvi agresija yra išversta taip, kad ir aplinkiniams, ir pačiam agresoriui, ir kartais netgi agresijos aukai atrodo, kad čia tas agresorius nuskriaustas, jis gi tik ginasi. O agresijos auka atrodo, kaip puolantis kaltininkas. Žodžiu, viskas aukštyn kojomis, išvirkščiai.

Kiek iš anksto pastebėkim, kad čia dar gana grubūs pavyzdžiai – dažniausiai gi pasyvi agresija būna gana rafinuotai užmaskuota, maloniai pateikta ir dar iš tokių malonių tobulų žmonių, kad nu kaip juos galima išvis kokia nors agresija kaltinti?

Kaip jums negėda taip pagalvoti? Aš nemaniau, kad jūs tokie neišsilavinę, tikėjausi jūsų supratimo… Manau, kad jau verta užbaigti šitą diskusiją, nes visvien nieko neišsiaiškinsime. Užjaučiu jus, man jūsų gaila. Jums turbūt labai nesiseka gyvenime, kad taip liejate tulžį ant kitų. Aš čia nieko nenorėjau įžeisti. Galėtumėte išlaikyti aplinkiniams bent šiokią tokią pagarbą, o ne vien juos visaip įžeidinėti. Tai tik mano nuomonė. Peace.

Čia aš jums išties pavariau truputį tokios besišypsančios pasyvios agresijos, kad būtų į ką dėmesį atkreipti – dauguma pasyvios agresijos atvejų ir būna tokie visokie menamai malonūs, menamai kultūringi, užmaskuoti, iš tokių dorų gerų mielų besišypsančių ir amžinai pozityvių žmonių.

Tipiniai pasyvių agresorių požymiai

Tų požymių yra labai daug, kaip ir pasyvios agresijos formų. Tačiau paprastai tiems požymiams būdinga tai, kad agresija yra užmaskuota, išvirkščia ir iškreipta. Čia jums šiek tiek apibendrintų atvejų pasižiūrėjimui:

  • Tylos siena – kai, pvz., žmona tris dienas tyli, neatsakydama į jokį vyro klausimą, jį taip bausdama. Pasyvumas čia akivaizdus – ji gi nepuola, ji tik tyli ir nieko nesako. Gal net nesako, kodėl tas vyras yra taip baudžiamas tyla – tegul jis pats susipranta. Ir agresija čia yra ryški, nes sukuria kito žmogaus kankinimą. Bet taip užmaskuotai, iškreiptai, kad atrodytų, jog čia kitas yra kaltas. Ir dar prasčiau – net jei kitas kažkuo ir kaltas, tylėjimas ir ignoravimas neduoda galimybės jam pasitaisyti, išsiaiškinti problemą.
    • Savaime tylos siena dar nereiškia, kad žmogus yra pasyviai agresyvus – gal jis išties atsako į realią agresiją. Bet jei tokios tylos sienos vis randasi ir randasi, ir neprognozuojamai, ir dėl smulkmenų – tai jau yra labai prastas požymis.
  • Sarkazmas – toks, kuris nuolatinis, apie viską. Nesvarbu, kas bevyktų, nesvarbu, ką besakytumėt – žmogus jums vis atsako sarkazmu, gal ne visiškai nuolat, bet tikrai neadekvačiai dažnai – ir tai reiškia, kad jis iš anksto tikisi blogio, ir iš anksto į jį reaguoja agresyviai. Sarkazmo perteklius visada yra labai geras pasyvios agresijos požymis.
    • Kartais sarkazmas yra visiškai tvarkoje, kai susiduriame su visokiomis nesąmonėmis. Čia reikia skirti tą sarkazmą būtent pagal adekvatumą – ar jis tikrai į temą. Neretai būna, kad sarkazmas visiškai ne į temą, tiesiog piktai, agresyviai, negražiai – vat jei tai vis lenda ir lenda, tai jau yra blogas požymis.
  • Subtilūs įžeidimai. Dažnai būna užmaskuoti kaip juokeliai (o jei jūs dėl to ką nors pasakysite – tai jums sakys, kad jūs humoro nesuprantate). Tai gali būti ir pasakymas iš serijos „tavo šukuosena beveik tokia pat graži, kaip X„, ir kokie nors šlykštesni bajeriai, pvz., „suprantu, kad neisi su mumis pietauti, nes neturi pinigų, o šiandien aš tavęs negaliu pavaišinti„. O gali būti ir šiaip užuominos į kokius nors praeities įvykius, išsilavinimą ar pan.. Pvz., netgi ir geram teisininkui kas nors gali vis primindinėti, kad jis baigė MRU. O kartais tie įžeidimai gali būti ir paslėpti, platinami kaip subtilios paskalos.
    • Reikia turėti omeny, kad kai kuriose kompanijose įžeidimai tampa tam tikra grubia juokavimo forma. Bet tokie bajeriai yra nesunkiai atskiriami – kitas žmogus, kuris tokių bajerių daryti nemoka, tokiose kompanijose nebūna įžeidinėjamas, elgesys būna korektiškas. Tarpusavio įžeidinėjimai, tokie kaip „labas, pydere“ humoru yra tiktai tada, kai yra priimtini abiems pusėms. Jei įžeidimai vienpusiai – tai yra agresija. Ir jei jie subtiliai užmaskuoti – tai yra labai aiški pasyvi agresija.
  • Niūrus, irzlus elgesys. Kartais žmonės būna ir šiaip niūrūs, niurzgantys, pikti ant visko, bet būna žmonių, kurie nuolat tokie, ir ką jiems bepasakysi, jie vis reaguos kaip į kažkokią agresiją, pyktį. Pasiūlysit saldainį, tai ir tą saldainį išvadins, ir jus patį. Tai tiesiog pasyviai agresyvaus elgesio klasika.
    • Žmonės gali būti ir šiaip niūrūs, ir tai gali būti ir gana ilgą laiką, ir jie gali būti pervargę, ir irzlūs, bet tai savaime nereiškia pasyvios agresijos, jei tas niūrumas ir irzlumas turi kažkokias realias priežastis. Ir kai tos priežastys yra, tai po kelių dienų, savaičių ar mėnesių viskas pasitaiso. Negana to, niūrumas ir irzlumas nebūtinai pasireiškia agresyviai – taigi, čia atkreipkite dėmesį, ar niurzgantis, niūrus ir piktas žmogus varo ant jūsų, ir ar kaltina kažkokiomis nesąmonėmis.
  • Sabotažas mielu veidu – kai su viskuo sutinka, žada pagalbą, nori viskame dalyvauti, tačiau išties ne tik neduoda jokios naudos darbuose, bet patyliukais viską užstabdo ir sabotuoja – tiesiog dėl to, kad mano, kad viskas blogai. Ir kartu rodo malonų veidą, ir visiškai aktyviai elgiasi, kartais netgi kaip kokie lyderiai.
    • Šitaip besielgiantys žmonės labai sunkiai atpažįstami – ta rafinuoti pasyvūs agresoriai. Neretai kuriam laikui, kartais netgi ir kelis metus tokie gali būti laikomi labai gerais, produktyviais darbuotojais, kol nepradeda lįsti, jog jie nedaro nieko naudingo, o tik tvarkosi kažkokias savo makles. Aišku, ne bet kuris maloniai ir aktyviai besielgiantis žmogus yra toks, bet būkite atsargūs – tokie būna vienais iš šūdiniausių ir sunkiausiai išmetamų vidurinės grandies vadovų, o kai būna identifikuojami, tai dar ir kelia skandalus ir reiškia visokias pretenzijas.
  • Užsispyrimas, kuris tiesiog šiaip nepaaiškinamas. Žmogus nenori kažko daryti, kažko keisti, net jei tas kažkas yra labai geras dalykas. Būna darbuotojų, kurie priešinasi visiškai visokioms naujovėms, net jei jiems darbo sumažėtų. Iš serijos darbouotojas gauna naują gražią kėdę vietoje senos nutrintos, ir viskas jam negerai, nors ta nauja kėdė ir gražesnė, ir švari, ir objektyviai daug patogesnė, ir taip toliau. O darbuotojas užsispyręs nori senos.
    • Užsispyrimas, kuris padeda pasiekti tikslo – tai nėra pasyvi agresija. Bet kai užsispyrimas yra absurdiškas, tai jau galima numanyti, kad žmogus reaguoja taip, lyg jaustųsi puolamas. Ir jei puolimo nėra – nu tai reiškia, kad jis kovoja prieš išsigalvotą puolimą. Ir tai yra ne kas kita, kaip pasyvi agresija visame gražume.
  • Negebėjimas laiku ar netgi išvis padaryti darbus, įvykdyti pažadus ir pan., netgi kai tie darbai ar pažadai yra visai elementarūs, nesunkūs. Ir ypač, jei dar tai sukelia kitiems žmonėms realias problemas. Pvz., susitariate su žmogumi, kad jis jums užims vietą traukinyje, o jis neužima. Arba susitariate, kad atneš jums ir paskolins skėtį, o jis neatneša, nors lietus. Ir taip toliau. Žodžiu, pažada kažką, o paskui nepadaro, jus pastatydamas į labai nemalonią padėtį. Paprastai toksai žmogus visiems pažadų neįvykdymams dar ir suranda visokių pasiteisinimų.
    • Kartais visi mes nesugebame įvykdyti pažadų, padaryti darbų ir taip toliau. Realybė tokia jau yra. Bet čia kalba eina apie sistemingus, nuolatinius, totalinius darbų ar pažadų nevykdymus, vėlavimus ir panašiai. T.y., apie tai, kada jūs pasijuntate nukentėjusiu, o tas pats jus apgavęs žmogus – esą neteisingai puolamu, sukonfliktavusiu ir t.t.. Neretai toksai pažadų nevykdymas būna surengiamas, kaip tam tikra bausmė – tipo, jūs kaltas, tai vat dabar jus ir nubausim.

Kai žmogus vis elgiasi, kartodamas tokius bajerius, ir dar be aiškesnių, rimtesnių priežasčių, tiesiog nuolat – tai jau galima suprasti, kad čia yra žmogus, kuris įpratęs elgtis kaip pasyvus agresorius. Tai ne šiaip eilinis neurotikas, tai pasyvus agresorius visame gražume.

Itin prastos situacijos požymis būna, jei tokius pavardintus metodus kažkas iš tėvų taiko mažiems, darželinio amžiaus vaikams, pradedant tuo pačiu tylėjimu kelias dienas ir baigiant elementarių pažadų nevykdymu, vaiko apgaudinėjimu – čia jau galim kalbėti, kad pas tą kažką iš tėvų yra rimtų elgesio patologijų, kuriomis tie vaikai yra rimtai traumuojami.

Vaikus pasyvi agresija traumuoja taip, kaip suaugę nei nepagalvoja – pvz., sarkazmas mažam vaikui išvis nesuvokiamas, taigi, klausydamas sarkastiškų vertinimų ir šnekų, vaikas gauna perkreiptą pasaulio vaizdą. Tylėjimas vaikui irgi gali būti visiškai nesuvokiamas, vaikas gali pasijusti visiškai praradęs tėvus, kas traumuoti gali visam laikui. Paskui šitaip traumuoti vaikai užauga ir neretai patys tampa ryškiais pasyvios agresijos koncentratais, nes jam taip ir lieka nesaugumo jausmas.

Visi tie benri pasyvios agresijos modeliai savyje turi bendrą šaknį – žmogus jaučiasi nesaugiai, puolamas, todėl pusiau sąmoningai daro šunybes kitiems, ir dar jaučiasi dėl to teisus, ir neteisingai puolamas. Ir kas blogiausia – nesupranta, kad pats save įkiša į nuolatinį konfliktą su kitais, ir dėl to konflikto pats ir jaučiasi prastai.

Žaba, kuri stengėsi kaip geriau

Vienas mano draugas papasakojo tokį pasyvios agresijos atvejį, kad jis vertas čia atskiro skyriaus, kad ir nedidelio. Jūs paskaitysite ir suprasite, kodėl.

Žodžiu, mokėsi jis mokykloje, vieni pažymiai buvo geresni, kiti prastesni – bet jis stengėsi gauti kuo geresnį bendrą balą, o pagal anuometinę tvarką tuos bendrus balus buvo galima pasigerinti, pasirinkus aukštesnį mokymosi lygį. Tai vat jis ir pasirinko geresnį lygį iš istorijos – net ne A ar B, o S (buvo toksai, kur jau ypatingai reikia gerai varyt). Žodžiu, mintis tokia – surinksi dešimtukus, gausis visvien geresnis bendras balas, tai vat ir gerai.

Arė jis metus laiko, sėdėdavo bibliotekose, rengdavo pamokas kitiems mokiniams, kuriuos mokydavo vietoje mokytojos, pažymiai eidavo vien dešimtukai. Ir viskas buvo gerai, iki pat metų galo. Nei vieno blogo pažymio, vien dešimkės, ir tai S lygiu.

Ir ateina metų galas, išvedami metiniai pažymiai, o ten – jam kažkodėl įrašytas 9. Pradeda jis aiškintis – o tada paaiškėja, kad jo mokytoja įrašė jam kažkokį 7 metų pabaigoje iš lempos. Ir pataisyti jau nieko neina, o taai 7 išvis neaišku, už ką. Nes negali būti jo ten, tik vat yra iš kažkur.

Taigi, pradeda jis aiškintis, dasibeldžia iki tos mokytojos, o ji sako: „aš pagalvojau, kad niekas nepatikės, jog pas tave vien tiktai dešimtukai, ir dar S lygiu, todėl įrašiau tau tokį pažymį„.

Suprantate, iš lempos susigalvojusi kažkokį kliedesį, mokytoja tiesiog sušika mokiniui pažymius, o tada pasako: „tau taip bus geriau„.

Paskui ta mokytoja dar pripasakojo kažkokių pasiteisinimų, kad ją kažkas vertins, ir kad ji turi atrodyti teisingai, ir panašiai – žodžiu, kažkokio briedo. Bet kad ir kokį briedą ji pasakojo, mes dabar nagrinėdami tą istoriją, galime pastebėti kelis dalykus:

  • Mokytoja tikrai neabejotinai matė, kad mokinys mokosi geriau, nei bet kas kitas
  • Mokytoja tikrai neabejotinai matė, kad mokiniui kritiškai svarbu gauti gerą pažymį
  • Mokytoja tikrai neabejotinai žinojo, kad 9 S lygiu atitinka tiesiog 10 A lygiu, kuris gaunamas daug daug lengviau
  • Mokytoja pasakojo bulšitą apie tai, kad mokiniui bus geriau
  • Mokytoja pasakojo bulšitą apie tai, kad ją kažkas vertins ir baus, jei mokinio pažymiai bus geri

Iš šitų faktų galime pamatyti, jog mokytoja bijojo, kad ją nubaus dėl per gero kažkurio mokinio mokymosi, o tada ėmėsi agresijos (blogo pažymio parašymas) kaip tik to mokinio atžvilgiu. T.y., patį mokinį ji pateikinėjo kaip grėsmės šaltinį, nors pačios grėsmės išvis nei nebuvo.

Taigi, išskaidžius, pasimato, kad čia yra visiškai visi ryškiausi pasyvios agresijos požymiai:

  • Mokytojos agresija buvo užmaskuota, kaip gynyba nuo mokinio ar tai kažkokio neaiškaus pavojaus
  • Agresija papildomai buvo užmaskuota, kaip kažkokia tai geradarybė
  • Agresijos auka buvo pateikiama kaip kalta dėl situacijos (nes pažymiai per geri)
  • Pati agresorė vaizdavo kenčiančią auką, kuri tik stengiasi, o kiti jos nesupranta

Galime dar nuspėti, kad ir tuos dešimtukus, kuriuos ji mokiniui rašė prieš tai, mokytoja pateikinėjo kaip savo pačios nuopelną.

Itin bloga šios istorijos dalis buvo tai, kad pasyviai agresyvi žaba čia žinojo, jog nesusilauks atsako. Ji gali pažeisti kitų žmonių ribas, ji turi galias, o vat kiti atsakyti jai negali. Panašiose situacijose pasyvūs agresoriai būna daug įžūlesni.

Aš jums linkiu nesusidurti su tokiomis žabomis, bet jei susidursite – žinokite, kas už to slypi.

Pasyvios agresijos šaknys

Pasyvi agresija nėra kažkoksai savaiminis elgesys, ji visada remiasi tam tikru giluminiu, klaidingu, o tai reiškia, kad ir neurotišku pasaulio suvokimu. Tas suvokimas yra labai paprastas – kad pasaulis (įskaitant ir kitus žmones) esąs blogu, o todėl reikia nuo to pasaulio (ir nuo žmonių) gintis, nes jie jau puola.

Galima čia būtų prisiminti Aaron Beck depresyvinę trejybę (ir dar paskui ją ryškiau pamatysime), tik čia atkreipkime dėmesį į veiną dalyką – trejybė čia yra modifikuota, su hiperkompensuotu savęs vertinimu. Štai koksai gaunasi pasyvaus agresoriaus įsivaizdavimas apie gyvenimą:

  • Pasaulis yra blogas, kiti žmonės nori iš manęs atimti galimybes ar neduoti man to, ko nusipelniau
  • Ateityje visi kiti žmonės man darys kažką blogo, apgaus ar dar kaip nors negerai su manimi elgsis
  • Aš irgi esu netikęs, kaip kiti, ir todėl elgiuosi, ir ateityje elgsiuosi blogai, nes pasaulis blogas ir kiti blogi (neurotiškai hiperkompensuotas savęs vertinimas)

Taigi, žmonės, turintys tokį įsivaizdavimą apie pasaulį ar kitus žmones, puola iš anksto, nors pulti nėra ko. Ir, puldami, remiasi prielaida, kad jie jau esą puolami, kad esą reikia gintis.

Kadaise vienas iš Sigmund Freud mokinių, vienas iš tos didžiosios savo mokytoją atmetusios trijulės* – Alfred Adler, peržiūrėjo pačius neurozių pagrindus, tardamas, kad ne tiek seksualinės, kiek su išgyvenimo instinktu susijusios neurozės yra labiausiai paplitusios ir sukeliančios daugiausiai problemų. Ir negana to, dauguma neurozių yra visai ne dėl traumų, o kaip tik dėl per daug gero gyvenimo.

Taigi, Alfred Adler (nors gal kažkuria dalimi ir ne tik jis) išskyrė keletą sąvokų, kurias labai svarbu suprasti:

  • Nesaugumo jausmas – tai toks jausmas, kuris reiškia, kad yra pavojus arba tiesiog sąlygos, kurios nesukuria saugumo pojūčio. Nesaugumo jausmas visada virsta į vieną iš dviejų jausmų ir juos atitinkančių elgesio būdų:
    • Į baimę ir stengimąsi išvengti situacijos, į bandymą pabėgti
    • Į pyktį ir stengimąsi susidoroti su situacija, į agresiją
  • Neurotiškumas – tai pasaulio suvokimas, kuris yra subjektyvus, vienaip ar kitaip iškreiptas, nes mes negalime būti visiškai objektyvūs. Iš esmės, tai reiškia, kad mes visi be išimties esame neurotiški, tiesiog skirtingai tvarkomės su tuo.
    • Neurotiškumas yra pas visus, visi yra neurotikai. Netgi psichotikai, kurie savo neurotiškumą neigia.
    • Esminė neurotiškumo apraiška – tai tas pats neadekvatus, iracionalus, neteisingai kylantis ar per stiprus (kartais – ir per silpnas) nesaugumo jausmas, dėl kurio kyla ir bandymai pabėgti iš situacijos, ir neadekvati agresija.
  • Psichotiškumas – tai pasaulio suvokimas, kur savo paties neurotiškumas yra nesuvokiamas, neigiamas, nepripažįstamas, visas problemas ir atsakomybę už jas permetant ant kitų žmonių galvų. Psichotikai nesitvarko su savo problemomis, nes jie negeba reflektuoti savo pačių mąstymo problemų, o tai ir yra psichozių esmė.
    • Psichotiškumas išties nereiškia psichozės – psichozė tėra kraštutinė psichotiškumo forma, kur visai jau blogai. O dažniausiai būna švelnesni, daliniai psichotiškumo pasireiškimai.
    • Adleris lyg ir neišskirdavo asmenybės sutrikimų taip, kaip jie išskiriami dabar, bet čia galime tarti, kad būtent ryškiai psichotiniai atvejai ir gali būti įvardinami, kaip vienareikšmiai asmenybės sutrikimai. Prisiminę asmenybės sutrikimų apibrėžimą – kad tai permanentiškas, nesikoreguojantis sutrikimas, kuris yra apimantis ir perkreipiantis visas gyvenimo sritis, galim suprasti, kad tokiame sutrikime nėra savirefleksijos, nes jei ji būtų, tai sutrikimas koreguotųsi.
  • Hiperkompensacija – tai savo baimių ar problemų kompensavimas iki tokio lygio, kad viskas apsiverčia aukštyn kojomis, bet ne kažkaip normaliai, o neurotiškai, iškreiptai ir skausmingai.
    • Pvz., baimę hiperkomensavęs neurotikas gali elgtis kaip visiškai baimės neturintis, nuolat įsiveliantis į pavojingas situacijas žmogus. Nuolatinis įsivėlimas į pavojingas situacijas čia ir yra požymis, kad žmogus turi labai stipriai užspaustą ir labai didelę baimę, kuri gali būti ir trauminės kilmės.
    • Pasyvioje agresijoje matomas agresyvumas irgi reiškia užspaustą ir hiperkompensuotą baimę, bet čia galime spėti, kad ta baimė yra permaišyta ir su kažkokiu savęs nepripažinimu, nepilnavertiškumu. Pasyvus agresorius jaučiasi negalintis tiesiog elgtis ir bendrauti su aplinkiniais taip kaip nori, kaip tiesiog paprastas žmogus. Norėdamas padaryti kokį nors ordinarų, visiškai įprastą veiksmą, žmogus jaučiasi taip, lyg turėtų su kažkuo kovoti ir kažką nugalėti. Taigi, kai žmogui prireikia iš jūsų pasiskolint pieštuką, jis, vietoje to, kad paprašytų, jums ima ir pareiškia: „kai kurie žmonės net pieštuko už ačiū nepaskolintų…„.
    • Nepilnavertiškumo kompleksas – čia jau aptartas truputį, hiperkompensuotas savivertės trūkmas, kur žmogus iš anksto jaučiasi nuneigtas, nevisavertis, negalintis kažko daryti, o todėl ir kovojantis.
      • Galime suprasti, kad jei žmogus pasyviai agresyviai užsipuldinėja kitus, tai jaučiasi nesaugiai, už kitus silpnesnis, pažeidžiamas. O tai ir reiškia, kad turintis kovoti, kad tik tą savo nesaugumą kompensuotų. Taip ir veikia ta pasyvi agresija.
    • Kontrolė – bandymas suvaldyti viską, ir save patį (ir netgi savo mintis ir jausmus), ir aplinką, ir kitus žmones. Kontrolė tampa esmine neurotiko veikla, trukdančia jam pasijusti pilnaverčiu, galinčiu jaustis laimingu. Neurotiko supratimu, kontrolė turėtų padidinti saugumą – nes jei gali suvaldyti savo ar kitų žmonių mąstymą, jausmus ir elgesį, tai reiškia, kad viskas yra taip, kaip nori – vadinasi, saugu. Kontrolė paprastai būna tiek pasąmoninga, kad neurotikas ne tik jos nesupranta, bet netgi ją neigia.
      • Esminė kontroės bėda yra tai, kad žmogus negali sukontroliuoti visko. Taigi, kuo daugiau kontroliuoji, tuo dažniau ir ryškiau matai, kad kažkas nesigauna, iškrenta iš kontrolės. Ir tai kuria nevaldomumo, o tuo pačiu – ir nesaugumo jausmą. T.y., kuo daugiau kontroliuoji, tuo išties nesaugiau jautiesi.
      • Nesaugumas visada sukelia norą viską dar labiau kontroliuoti, tad prarandama kontrolė, kuri didina tą nesaugumą, sukuria tik dar didesnę kontrolę. Neurotikus iš to ir galima atpažinti – kad jie vis bando savaip kažką sukontroliuoti – ir tai, ką kiti pagalvos, ir tai, kaip kiti elgsis, ir tai, kaip vystysis situacija, ir taip toliau – neurotikas dėl kontrolės gali atrodyti įsitempęs, kaip styga.
      • Neurotikui beveik neįmanoma suvokti, kad kontrolės atsisakymas, leidimas sau jausti ką nori, galvoti ką nori, o kartu leidimas ir aplinkiniams jausti, spręsti, galvoti kaip tik jie nori, visiškai be kontrolės – tai ir yra kelias į saugumo pojūtį. Toksai paradoksalus, priešingas priėjimas neurotikui atrodo kaip nesąmonė.
      • Psichoterapijos tikslas – išmokti pamatyti ir atpažint savo pasąmoningą kontrolę, o tada po truputį ją mažinti ir galų gale atsisakyti jos visur, kur tik jos nereikia. Taip ilgainiui auga saugumo jausmas. Psichoterapijos problema (ir iššūkis) yra tame, kad bandymas griauti kontrolės mechanizmus visada sukuria nekontroliuojamumo, o tuo pačiu – nesaugumo jausmą, o tai reiškia – kad vėlgi augina norą kontroliuoti. Todėl visokias neurotines problemas tvarkytis yra tikrai sunku.
      • Pasyvi agresija savo esme yra ne kas kita, o neefektyvus, agresyvus ir neprotingas būdas kontroliuoti aplinkinius, jų mąstymą, jausmus ir elgesį. Ta pati pasyvi agresija mažėja, jei žmogus jaučiasi saugiai.

Kaip matome, viskas prasideda nuo nesaugumo jausmo, virsta į kontrolę (kuri dažnai reiškiasi kaip pasyvi agresija), o jei tas nesaugumo jausmas užsifiksavęs labai seniai, dar vaikystėje ar paauglystėje, tai viskas gali vykti taip, kad nei pats žmogus gali nesuprasti, kaip jis aplinkinius užsipuldinėja.

Dvi neurotikų rūšys

O dabar, kad dar geriau suprastume tuos mechamizmus, tai dar labiau užkabinkim apie tą neurozių kilmę. Pagal Alfred Adler teoriją, yra dvi neurotikų rūšys:

  • Nuskriausti – tai mažoji neurotikų dalis (seniau sakyta, kad labai reta, gal vienas ar keli procentai). Šie neurotikai yra išties patyrę traumas vaikystėje, paauglystėje ar, kai kada, ir vėliau – kartais sunkiai suvokiamo žiaurumo ir sistemingumo, todėl turi faktais paremtą įsivaizdavimą, kad pasaulis (ir žmonės) gali būti nepaprastai žiaurus, keliantis grėsmę.
    • Tokie neurotikai pasaulį vertina blogai, nes remiasi savo patirtimi, sakančia, kad vis pilna visokių blogybių ir baisybių. Atitinkamai, juos persekioja nuolatinis nesaugumo jausmas, sukeliantis pabėgimo arba agresijos reakcijas.
    • Kontrolė trauminiam neurotikui reikalinga todėl, kad jis turi patirtį, sakančią, jog pasaulis gali jį užpulti ir sudoroti. Visa kontrolė būna pajungta tam, kad nuo to jį apsaugotų.
    • Tokie neurotikai dažniausiai paviršiuje būna gana šalti, atsitvėrę nuo aplinkinių, besitikintys blogo, įtarūs, depresyvūs, mokantys šiurkščiau reaguoti į konfliktus.
    • Trauminiam nesaugumo jausmą tiesiogiai (be psichoterapijos) nuslopinti gali tiesiog neatsakymas į jo išsišokimus. Jei atsakomosios agresijos jis vis nesulaukia, tai ilgainiui jam ima reikšti, kad situacija visai saugi, gera ir komfortiška. Atitinkamai, pasyvios agresijos lygis sumažėja.
    • Trauminių psichoterapijos tikslas – parodyti, kad pasaulis pakankamai saugus, pakankamai tvarkoje, geresnis, nei atrodo.
  • Išlepinti – tai absoliuti neurotikų dauguma, tokie savim patenkinti, pakankamai laimingas vaikystes turėję, išvengę daugelio išbandymų ar pralaimėjimų, ir kartu negavę galimybės būti savarankiškais, o todėl išsiugdę kažkiek (kartais ir labai daug) narcisistinių elgesio bruožų.
    • Augdami, bręsdami, o paskui ir suaugę, tokie neurotikai vis susiduria su tuo, kad aplinkinis pasaulis yra daug prastesnis už tėvų kurtą aplinką, daug mažiau su jais cackinasi, daug mažiau jiems duoda ir išvis kartais elgiasi nekaip. Taigi, tokie neurotikai irgi nusprendžia, kad pasaulis blogas. Ir irgi ima gyventi nuolatiniame nesaugumo jausme, kuris sukelia pabėgimo arba agresijos reakcijas.
    • Kontrolė išlepintam neurotikui reikalinga tam, kad jis gautų tai, ko nori, ir išsaugotų tai, ką turi. Visa kontrolė čia pajungta greičiau baimei, jog kiti atims komforto būseną arba neduos to komforto prisikurti, tuo tarpu realūs pavojai tokiems neurotikams gali būti išvis nesuvokiami.
    • Tokie neurotikai neretai būna visai malonūs, neretai daug bendrauja, šypsosi, imasi visokių veiklų ir t.t., sunkesniais atvejais išsiskiria pernelyg išskirtiniu tobulumu, atrodo kaip tik pavyzdiniai, dažniau moka pademonstruoti nuskriaustos aukos būseną.
    • Patys patyrę ne atvirą, o tiktai užmaskuotą aplinkinių agresiją, tokie neurotikai irgi išmoksta begalės subtilių agresijos metodų – ir visokių subtilių įžeidimų, ir būtų užminti ant nuospaudų, ir apkalbėti, ir šiaip pridaryti šunybių.
    • Išlepintam neurotikui nesaugumo jausmą tiesiogiai (be psichoterapijos) nuslopina tik visiškas cackinimasis ar buvimas šalia žmogaus, kurio galią toks neurotikas priima kaip visiškai neribotą. Neatsakymas į agresiją tokiam besišypsančiam agresoriui visada reiškia, kad viskas visvien blogai, nes aplinkiniai nesirūpina juo tiek smarkiai, kiek turėtų, o todėl reikia dar daugiau reikalauti iš aplinkinių.
    • Neatsakymas į agresiją ir klaidingas įspūdis, kad neatsakai – vadinasi, esi silpnas, tokiam išlepintam neurotikui dažnai reiškia, kad jis gali didinti agresiją. Taigi, išlepintų neurotikų agresija, laikui einant, linkusi didėti – tuo jie priešingi tiems trauminiams.
    • Išlepintų psichoterapija – parodyti, kad vaikystėje gavai daugiau, nei sugebi įvertinti ir kad dabar gali būti atsakingas už save, ir neturi vaizduoti silpno. Žodžiu, nusileisk į realybę, o ne jauskis pasaulio bamba. Deja, tokia psichoterapija kartais gali būti sunkesnė, nei baisiausių traumų tvarkymasis.

Nesunku suprasti, kad kai nuolatinis ir vienų, ir kitų neurotikų elgesys yra paremtas nesaugumo jausmu, tai atskirti trauminius nuo išlepintų būna pakankamai sunku. Bet, kita vertus, galima suprasti, kad jei ir vieni, ir kiti turi nesaugumo jausmą, tai reiškia, kad visiškai visi tarpais gali elgtis pasyviai agresyviai – imtis agresijos vien dėl to, kad klaidingai įsivaizduoja esantys puolami.

Pridėkime čia tai, kad naujesniais laikais dauguma psichoterapeutų mano, kad visos neurozės išties būna mišrūs atvejai – kur yra kažkiek trauminės, bet kažkiek ir išlepintos sudedamosios. Bet pasekmės ir taip, ir anaip – vėl tas pats nesaugumo jausmas. O kartu – ir iš to nesaugumo kylanti pasyvi agresija.

Kita vertus, kaip Alfred Adler laikais, taip ir šiais, esmine sudedamąja net ir mišriais atvejais yra tas išlepinimas – kai vaikystėje vaikas negauna sunkumų, kai tėvai jam tieisog neleidžia pralaimėti, kai bet kokia nesėkmė paaiškinama tuo, kad pasaulis kažkuo blogas ir taip toliau. Ir itin būdinga, kad išlepintieji vaikystėje būna nenubaudžiami už savo padaromas blogybes – tai pateisinama tuo, kad ir kiti elgiasi blogai, tai negalima vaiko bausti.

Kai kurie psichoterapeutai pastebi geroką neurozių pasikeitimą, specifišką šiems laikams – dabar ima dominuoti įvairiarūšiai narcizai – o tai ir yra būtent tie išlepintieji. Kiek nukrypstant, turim pastebėti, kad išties skirtingi psichikos sutrikimai būdingi skirtingiems laikams, pvz., XIXa. pabaigoje, kai Sigmund Freud kūrė savo teoriją, dominavo seksualinės neurozės (Viktorianizmo epocha buvo tikrai žalojanti); kiek vėliau, po karo kilo didžiulė PTSD (potrauminis streso sutrikimas) banga – ji buvo tokia stipri, kad pats Sigmund Freud atmetė savo seną teoriją ir ėmėsi kurti visiškai naują, apie Eros ir Tanatos. Panaši banga kilo ir po II Pasaulinio karo, tačiau jau apie kokius 1960-1970 metus Vakarų Europoje ir JAV labiau ėmė plisti ribinis sutrikimas – nes tėvai palikdavo visiškai mažus vaikus namie, o patys eidavo dirbti, tad vaikai taip ir užaugdavo su visiško pasimetimo ir paliktumo jausmu. Galų gale, kai šeimose ėmė dominuoti 1-2 išlepinti vaikai, prasidėjo narcizų era.

Pasižiūrėję į kokį PTSD, neabejotinai identifikuosime trauminius neurotikus, pasižiūrėję į ribinį sutrikimą, atrasime ir išlepintų, ir trauminių, tačiau tarp narcizų visiškai dominuos išlepinti, o trauminių ten beveik nebus (beveik, nes tam tikra trauminių dalis visgi kompensuoja savo traumas per neadekvačiai teigiamą savęs vertinimą).

Pasižiūrėję į šiuolaikinę visuomenės kultūrą, kur narcisizmas tiesiog ugdyte ugdomas per reklamas („esi žvaigždė, jei ėdi čipsus“), per vartojimą („pirk sportbačius, jei nori būti kažko vertas“), per visą šiuolaikinę ekonomiką – galim tarti, kad juntama dauguma visuomenės yra ganėtini narcizai. Kaip tik tie malonūs, besišypsantys ir pasyviai agresyviai puldinėjantys aplinkinius žmones. Tobuli tokie, visiškai tobuli, gražūs, malonūs, pavyzdiniai.

Taip, pasyvi agresija yra labai labai paplitusi. Kartais net nuostabu, kiek paplitusi. Kita vertus, grįždami prie neurotikų ir psichotikų, galim čia pastebėti esminį reikalą: arba mes sugebame suvokti ir pripažinti savo pasyvią agresiją, o tada ją taisyti, arba mes to nesugebame.

Jei mes sugebame pasakyti „taip, aš būnu pasyviai agresyvus ir aš mokausi taisytis“ – tai mes tiesiog neurotikai. O jei nesugebame to pripažinti – tai mes psichotiniai. Psichotiniai – tai reiškia, kad neadekvatūs, keliantys problemas kitiems ir tų problemų net nesuvokiantys, netaisantys, reiškia, kad ir patys nepataisomi. Kartais netgi tokie, kur psichotiniai jau ir psichiatriniu supratimu.

Kai kadaise JAV naudojamoje DSM klasifikacijoje dar buvo tas pasyviai agresyvus asmenybės sutrikimas, tai anie ir turėdavo omeny tokius nepataisomai blogus, baisius atvejus, kur žmogui aplink vieni priešai, tai žmogus prieš visus nuolat ir kovoja, netgi menkiausiose smulkmenose tikėdamasis kažkokio puolimo. Iki tiek, kad dėl pasyvios agresijos nesigaudavo nei išlaikyti darinių santykių, nei išlaikyti ryšio su šeima, nei išvis su kuo nors.

Kita vertus, dažnai pasyvi agresija būna daug švelnesnė – ne kažkokia iš pačių žmogaus gelmių kylanti, o situacinė. Pvz, tokia, kur žmogui nervus perspaudžia, o tada tas žmogus agresiją nukreipia visai ne į tuos, į ką reiktų.

Kai darbe užknisa tiek, kad aplinkiniams tenka saugotis

Jei taip globaliai pažiūrėsime, tai dažniausia pasyvios agresijos rūšis visai ne iš giluminių problemų kylanti, o tiesiog iš situacijos, kur nesigauna pergyventi emocijų adekvačiai, tad tos emocijos užspaudžiamos. Paskui tos užspaustos emocijos išsiveržia ir nuo jų nukenčia niekuo dėti žmonės.

Štai įsivaizduokime paprastą atvejį: vienas iš šeimos narių dirba įmonėje, kur vadovai yra truputį neadekvatai, o dabar – kaip tik kažkokio projekto pabaigimas, tad ir šiaip streso pilna visiems.

Taigi, tasai šeimos narys nueina į darbą, ten gauna visiškai neadekvačių velnių nuo viršininko (o viršininko atgal aprėkti juk negali, tiesa?), paskui gauna krūvą blogai padarytų darbų iš kolegų (o gadintis su kolegomis santykių irgi negali, tiesa?), paskui dar iš kažkur išlenda piktas klientas (o ant klientų rėkti irgi negali, tiesa?), o paskui – dar kažkokios nesąmonės. O paskui tasai šeimos narys grįžta namo. Ir tada jau kitiems maža nepasirodo.

Nesunku suprasti, kad jei visą dieną žmogus buvo tiesiog pjaunamas, ir tai dar tęsėsi ilgai, tai nesaugumo jausmo prisikaupė tiek, kad maža jau nebus. Ir kadangi namie visgi saugiau, tai stabdžiai nesuveikia. Ir pyktis ima lietis per kraštus – ar kaip atviras rėkimas, ar kaip užspaustas irzlumas, ar dar kokiais nors pavidalais.

Bet jei tik pabandysime pasižiūrėti į tokį iš darbo parsineštą pyktį, tai pamatysime, kad jis yra ne kas kita, o jau mūsų išnagrinėta pasyvi agresija. Tiesiog ta agresija iš esmės situacinė, užspausta ir nukreipta į visai kitur.

Negaliu tarti, kad tokia agresija yra kažkuo geresnė – ji tokia pat užknisanti ir žeidžianti, kaip ir bet kokia kita. Ir patiems pasyviems agresoriams šita užspausta agresija irgi gero neduoda – jie susigadina santykius su sau brangiais žmonėmis.

Ką čia reikia suprasti – tai tą, kad čia nepadės pasiteisinimai iš serijos „mano viršininkas ant manęs rėkia, bet aš negaliu mesti šito darbo„. Jei viršininkas ant tavęs rėkia, tai nereiškia, kad tu gali rėkti ant savo šeimos narių ar dar ant ko nors. Tai reiškia, kad turi išties tvarkytis su problema. Ir būdų čia pakankamai nemažai:

  • Gali mesti velniop tą darbą ir susirasti kitą. Praktiškai visais atvejais, kai atrodo, kad nesusirasi kito darbo ir turi pasilikti šitame darbe, išties yra visiškai atvirkščiai – kartais kaip tik manipuliatyvus vadovas gali priknisti protą taip, kad klaidingai patikėsi, jog kito darbo nerasi. O jei vadovas taip kabina makaronus – reiškia, kad kaip tik reikia ieškoti kito darbo, nes kitur bus geriau.
  • Ir tą patį viršininką galima pastatyti į vietą, ir bendradarbius, ir panašiai, ir galų gale, galima kiek pakeisti savo paties požiūrį – ne šiaip sau kai kurie žmonės moka nestresuoti ir visai į agresiją neįsivelti. Visam tam gali padėti psichoterapija. Taigi, arba eini psichoterapijos (aišku, aš suprantu, kad tai brangus malonumas ir mažai kas gali sau tą leisti), arba nesiteisink dėl savo paties neadekvačios agresijos.
  • Galų gale, kartais (bet tik kartais) būna situacijų, kur psichoterapija nepadės, o darbo keitimas nepadės irgi. Taip būna, pvz., projektų baigimo etapuose, taip būna, kai užsirauni ant kokio nors neadekvataus kliento, taip būna ir kai kuriais kitais atvejais. Visų tokių atvejų požymis – kad jie laikini, nesistemingi. Tai vat, tokiais atvejais galima ir parėjus namo pasakyti, kad „aš šiandien neadekvatus ir piktas, duokit kelias valandas man atsigaut, nes man temsta protas„, ir kartu tą agresiją galima išlieti kitur, pvz., fiziniais pratimais (kad ir pagalvių daužymu) ar pan..

Labai svarbu suprasti, kad situacinės kilmės pasyvi agresija, kuri kyla iš to, kad kažkuriais momentais mes negalime sau leisti adekvačiai reaguoti į stresinę situaciją – tai irgi tipinė pasyvi agresija. Ir kartu būtent tokia agresija yra kažkuo panaši į tą giliai neurotinę, kurią Adleris nagrinėjo.

Neurotinė pasyvi agresija irgi kyla iš panašiai užspaustos agresijos, tik vienu atveju priežastys buvo kažkada labai seniai (gal būt netgi prieš keliasdešimt metų), o kitu atveju – visai visai neseniai, galimai vos prieš kelias minutes.

Ir ta situacinė, ir ta neurotinė agresija yra ne tik panašios – paprastai tokia agresija persipina, persimaišo, o galų gale gaunasi visiškos nesąmonės, kurios jau realiai truko gyventi.

Atsakomoji agresija ir išvirkščios provokacijos

Kažkur straipsnio pradžioje jau minėjau, kad svarbu nesupainioti pasyvios agresijos su neurotiškomis provokacijomis ar kitais atvejais. Tai va, dabar pakalbėkim apie tai detaliau. Gal tai atrodys labai akivaizdu, tačiau jei neišskirsim, pvz., atsakomosios agresijos nuo pasyvios agresijos, tai bus sunku viską analizuoti detaliau, kaip sunku bus ir šiaip tą agresiją analizuoti.

Pasižiūrėkim į tai, kuo skiriasi pasyvi agresija nuo atsakomosios agresijos:

  • Pasyvios agresijos atveju agresijos nebuvo, tačiau herojus elgiasi taip, lyg atsakytų į buvusią agresiją – vyksta atsakomosios agresijos imitacija. Būtent tą rodomą ar netgi užslėptą imitavimą labai svarbu suprasti – tai ir yra esminis pasyvios agresijos požymis.
  • Atsakomosios agresijos atveju ankstesnė agresija buvo, tad herojus atsako į jau buvusią, realią agresiją – ir tai yra patikrinama įrodymais (faktais, rodančiais, kad buvo padaryta žala). Atsakomosios agresijos atveju visada buvo ir tą agresiją iššaukusi agresija (įskaitant ir pasyvią agresiją).

Problemos identifikuoti atsąkomąją agresija būna tada, kai ta prieš tai buvusi agresija buvo prieš, pvz., valandą, dieną, savaitę ar mėnesį. Dar didesnė problema būna, kai pirminė agresija buvo ne atvira, o užmaskuota – pvz., šiaip padarant kažkokią šunybę, o paskui tą pateikiant kaip esą nekaltą veiksmą, vykusį kažkada seniai.

Kad būtų lengviau suprasti, kokie kartais pasitaiko vingiai, panagrinėkim pavyzdinį atvejį.

Įsivaizduokit gražiai ir mielai atrodančią gana jaunyvą blondinę, kuri iš savo pačios prižiūrimo renginio, negražiai sumakliavojusi, eliminuoja kokį nors anksčiau pasikviestą asmenį, o į jo vietą pasikviečia sau patogų asmenį. Kai dėl įvykio prasideda aiškinimaisi su anksčiau vietą renginyje užsirezervavusio žmogaus, ji tam žmogui pasako, kad jam tos vietos visvien nereikėjo, nes renginys buvo jam neaktualia tema, o paskui išvis pareiškia: „nesuprantu, kodėl mane puoli, iš kur šita tavo pasyvi agresija?„. Paskui ta pati miela blondinė papasakoja kitiems, kaip ji buvo apvaryta ir apšmeižta, o dėl to kaltas tas žmogus, kurio rezervuotą vietą ji perėmė.

Panagrinėję situaciją nuosekliai, galim pamatyti realų išsidėstymą:

  • Minėta blondinė pati užsiėmė agresija, perimdama vietą renginyje savo draugei ar draugui. Atkreipkime dėmesį, kad tai neadekvati kontrolė – vietoje to, kad būtų priimta, jog vietos renginyje nėra, imamasi durnų veiksmų, kad viskas būtų taip, kaip nori.
  • Bandymą aiškintis dėl vietos blondinė pavadina puolimu prieš ją ir netgi „pasyvia agresija“, nors tai akivaizdus aiškinimasis arba daugų daugiausiai atsakomoji, bet niekaip ne kokia nors pasyvi agresija.
  • Paskui ta pati miela blondinė paskleidžia kažkokį mėšlą apie kitus žmones, esą gindamasi – tai jau klasikinis užmaskuotos pasyvios agresijos pavyzdys. Tokia pasyvi, užmaskuota agresija išties yra tiesiog bandymas kontroliuoti situaciją.

Galime numanyti, kad jau netgi pirmas tos intriguojančios blondinės poelgis (vietos renginyje nugriebimas) buvo pasyviai agresyvus: ji matyt jautėsi nuskriausta gyvenimo ar dar kažko, todėl sugalvojo, kad jos draugė ar draugas labiau verta/vertas tos vietos. Nes visi susimokę, visi blogi, arba kaip sako – „nesisuksi – negausi, nes visi tokie patys„.

Atsimenate tą modifikuotą depresinę triadą? Taigi, kaip tik toks atvejis – „visi blogi, tai ir mano elgesys pateisinamas„.

Čia buvo true story, kuri struktūraliai tokia gera, kad negalėjau jos nepateikti kaip pavyzdžio – joje yra viskas, joje yra ir agresyvi veikėja, kuri vaizduoja auką, ir ji miela ir besišypsanti (narcisistinis tipas), ir herojės žinojimas už kitus, nes ji geriau žino, ko kam reikia, ir užslėptos intrigos, ir taip toliau, ir taip toliau, ir netgi puikus, nuostabus kaltinimas kitiems – kad čia kiti elgiasi pasyviai agresyviai. Žodžiu, vadovėliui tinkamas besišypsančios agresorės variantas.

Kai aiškinamės, ar koks nors elgesys yra pasyvi agresija, labai svarbu pasitikrinti, ar tai išties nėra atsakomoji agresija į realius veiksmus, kurie buvo anksčiau. Ir labai labai svarbu atsiminti, kad tikra pasyvi agresija nėra atsakomoji agresija, nors paprastai pasyvi agresija būtent atsakomąją agresiją ir bando imituoti. Tikros pasyvios agresijos atveju agresija, į kurią atseit atsakoma, būna kardinaliai mažesnė ar išvis išgalvota.

Mūsų pavyzdyje pasyvia agresija buvo apkaltintas žmogus, kuris išties ėmėsi aškinimosi ar, gal būt, atsakomosios agresijos (beje, agresija nebūtinai blogas veiksmas), t.y., ėmė aiškintis dėl to, kodėl buvo nugrobta vieta renginyje. T.y., pasyvia agresija buvo apkaltintas tas, kieno elgesys buvo visiškai korektiškas.

Nuolatine pasyvia agresija ir intrigomis užsiimantys žmonės neretai linkę kitus apkaltinti pasyvia agresija. Kadangi pasyvi agresija dažnai būna užmaskuota, o ir jos esmės dažnas nesupranta, tai tokie apkaltinimai neretai daugelį apgauna, kartais netgi ir patį tokia agresija apkaltintą žmogų.

Identifikuoti sunkius pasyviai agresyvaus elgesio atvejus dažnai būna gana sunku. Jie kartais atrodo labai malonūs, baisiai paslaugūs, aktyvūs, besirūpinantys, geri, o tik aplink juos visokie negeranoriai.

Ką aš čia labai patarčiau prisiminti, tai jau minėtą Alfred Adler neurotikų įvardinimą – kad yra ne tik nuskriausti (trauminiai), bet ir išlepinti (narcisistiniai) – ir vieni, ir kiti įsivaizduoja besantys neteisingai nuskriaustais, todėl būna gynybiniais. Svarbu žinoti, kad tų mielai atrodančių narcisistinių išties būna daug daug kartų daugiau, nei niūrių ir nedraugiškai atrodančių traumuotų. Kartais pernelyg malonus, pataikaujantis elgesys jau gali būti pirmu požymiu, kad žmogus yra pasyvus agresorius – kaip tik iš tokio, narcisistinio tipo.

Verta prisiminti čia ir Stephen Karpman Dramos trikampio roles: pasyvus agresorius neabejotinai yra Persekiotojas (nes vykdo agresiją), tačiau Persekiotojas paprastai jaučiasi nekaltai nuskriausta, užsipulta auka, kuri tik ginasi. Persekiotojo akimis – Auka yra tas, kas jį esą užpuolė, o savo paties agresijos ir jos neteisingumo Persekiotojas tiesiog nesugeba adekvačiai įvertinti. Ir dar, jei jau prisiminėme Dramos trikampį, tai prisiminkime ir tai, kad Persekiotojas nenori būti Auka, todėl ir tampa Persekiotoju. Ir dar, neretai jis gali būti Gelbėtoju – tiesiog kitais momentais.

Žinote, kaip įvyksta intensyvios agresijos aktas pagal Dramos trikampį? Vienas iš scenarijų toks:

  • Herojus bando kažkuo rūpintis, aukotis, būti Gelbėtoju (labai dažna politikų ar vadovų rolė)
  • Kažkas nesigauna, paaiškėja, kad pagalba buvo nereikalinga ar šiaip kažkam kenksming
  • Gelbėtojas pasijunta susidirbęs (Auka), o tada, nenorėdamas būti Auka, šoka tiesiai į Persekiotojo rolę – ima kovoti prieš ką nors
  • Tokio peršokimo metu vyksta „gynybinė“ agresija, nors gintis išties nelabai yra nuo ko, o jei ir yra, tai ta gynyba būna neadekvataus masto, su daugybe visokių nesąmonių

Žodžiu, pastebėkite pasyvią agresiją kiek plačiau – pamatysit, kiek mielų besišypsančių veidų tarpais purškia nuodais. Tiesa, prieš tai patarčiau pasižiūrėti ir į save – mes visi kartais elgiamės pasyviai agresyviai.

Ir dar, neužmirškit, kad tie pasyvios agresijos atvejai būna labai labai painūs. Ten, kur atrodo jog yra agresorius, kartais būna auka, o kur atrodo, kad yra auka, kartais būna agresorius. Ir kartais visa tai būna taip susipainioję, kad gali apgauti netgi labai patyrusius psichologus.

Žinote, koks yra esminis būdas, tvarkantis su Dramos trikampiu? Ogi tiesiog pristabdymas. Tas pats pristabdymas, vertinimų atidėjimas vėlesniam laikui – tai ir geras įrankis, aiškinantis pasyvios agresijos situacijas. Jei tik galite – stabdykite.

Užburtas pasyvios agresijos ratas

O vat čia jau ir pereikim prie to, kas yra tikrai prastai. Ir ne, prasčiausia dalis nėra tas pasyvios agresijos maskavimas, apkaltinant ja kitus, įskaitant ir tos pasyvios agresijos aukas. Ir ne pats neteisingos agresijos buvimas čia bjauriausias. Deja, tai nėra blogiausia.

Blogiausia yra tai, kad pasyvia agresija užsiimantis žmogus anksčiau ar vėliau susilaukia atsakomosios agresijos, dažnai – labai pelnytos, ir visai adekvačios, ir ne per didelės. Tik deja, pačiam pasyviam agresoriui nesuprantamos.

Pasyvia agresija užsiėmęs žmogus susilaukia atsako iš užpulto žmogaus – agresijos. Tai reiškia, kad jis gauna įrodymus, kad pasaulis ir kiti žmonės yra blogi, keliantys pavojų, kuriantys nesaugumą. Jis gauna vienareikšmį įrodymą, kad jo pasyvi agresija, jo išankstinė agresyviai gynybinė nuostata prieš kitus – teisinga.

Atsimenate apie tuos Adlerio neurotikus? Trauminiai, gavę atsaką, čia gaus tik dar vieną pavyzdį, kad aplinkiniai yra blogi. Išlepinti čia irgi gaus dar vieną pavyzdį, kad aplinkiniai yra blogi ir viskas yra blogai.

Tai reiškia, kad jei žmogus bent kažkiek smarkiau užsiima ta pasyvia agresija, jis nuolatos gaus vis naujus ir naujus įrodymus, kad kažkurie (kartais – ir išvis visi) aplinkiniai prieš jį nusistatę, priešiški, norintys padaryti ar padarę kažką blogo. Ir tai bus tiesiog neurotinė nuostata, kuri lįs per visus galus, pasireikšdama kaip pasyvi agresija.

Kuo daugiau pasyvus agresorius gaus atsakomosios agresijos, tuo jis labiau išmoks būti pasyviai agresyviu. O jeigu jam neatsakysit – tai jis jausis dar ir nebaudžiamu.

Štai čia ir yra šakės.

Atsimenate apie tą kontrolę ir iš jos negalimumo augantį nesaugumo jausmą, kuris tik dar labiau padidina kontrolę? Kai kalbame apie pasyvią agresiją, turime ypatingai ryškų tokio neurotinio ciklo atvejį.

Suprantat, prilenda prie jūsų pasyviai agresyvus tipas (ar tipė), gadina jums nervus, daro šunybes, gal net vadina jus visokiais žodžiais, gal netgi grasina ar pan., bet jei tik jūs jam duosit atsaką – tai jis tik dar labiau ims jaustis auka, ir, atitinkamai – dar agresyviau ims elgtis, nes jo perkreiptas neurotinis suvokimas nuo to tiktai dar labiau sustiprės. O jei atsako neduosit – tai tikėtina, kad tik dar labiau pasijus galinčiu varyt, o todėl tik dar labiau puls.

Baisiausia, aišku, yra patiems tokiems pasyviai agresyviems neurotikams, kurie gyvena perkreiptame pasaulyje, pilname visokių nesąmonių ir prastų įsivaizdavimų – jie ima jaustis neturinčiais nei draugų, nei artimųjų, todėl galų gale pereina į tokią fazę, kur ima draugauti netgi su kokiais nors atmatomis, jei tik tie atmatos pakankamai padlaižiauja.

Sunkią neurozę turintis pasyvus agresorius ilgainiui pereina į totalinės pasyvios agresijos režimą, kuriame tiesiogai ar netiesiogiai, kartais labai rafinuotais būdais (ir pats jų nei sąmoningai nesuvokdamas) ima dūchinti visus, ką tik gali. Toks pasyvus agresorius gali šiaip jums padaryti kokią nors šunybę, nes jau tikisi iš jūsų kažko blogo, ir kas svarbiausia – tą šunybę padarys pasąmoningai, pats jos nesuvokęs. Tiesiog pasąmoninės nuostatos gali būti tiek stiprios, kad imtų reguliuoti tokio žmogaus elgesį.

Sunkus pasyvus agresorius išvis viską gali imti išversdinėti išvirkščiai – pvz.:

  • Jūs pasakote jam, kad jis gerai atrodo, o jis atsako – „ar galėtum nors kartą nustoti tyčiotis?
  • Jūs pasveikinate jį su gimtadieniu, o jis pasako – „aš nešvenčiu gimtadienio, nes visvien niekas manęs nesveikins, esu niekam nereikalingas, nedirgink man žaizdos
  • Jūs pakviečiate jį į geriausią restoraną, o jis sako – „ten labai brangu, neskanu, o be to, man opa, mano skrandis nevirškina
  • Jūs pasiūlote jam naują, žymiai geresnį darbą, o jis sako – „ten aš nemokėsiu dirbti, atlyginimas bus prastas, mane iš ten išmes
  • Jūs pasidžiaugiate jam, kad išlošėte loterijoje, o jis sako – „tai tau matyt sunku dabar, kiek vargo, rūpesčių dėl tų pinigų…
  • Jūs pasakote jam, kad važiuojate atostogų, o jis ir vėl jus užjaučia – „tiek vargo, tie bilietai, tas bagažas, tur būt bus prastas oras, o kokios didelės kainos ten…
  • Jūs pasakote jam smulkmeną, kad jis dėl ko nors neteisus, o jis sukelia tragediją – „aš taip stengiuosi, tau nesu blogo žodžio pasakęs, o tu mane visada tiktai kritikuoji, niekada nepagiri

Tokių apraiškų galima pamatyti begales, daugybę visokiausių – ir joms visoms bendra tai, kad jose būna išankstinė neigiama nuostata pasaulio, ateities ir kitų žmonių atžvilgiu, kitaip tariant, Aaron Beck depresinė trejybė. Ir kartu čia galima apčiuopti ir užmaskuotą, kartais netgi labai smarkiai užmaskuotą agresiją – tokią, kuri sako, kad jūs siūlote tam žmogui kažką blogo ar tiesiog tokią, kuri jus priverčia pasijusti šlykščiai. Kitaip tariant, depresinė trejybė ir pasyvi agresija visada vaikšto kartu.

Neieškokite šitokiuose pasyviai agresyviuose pasakymuose jokios logikos ar racionalumo – jo ten nebūna. Netgi kai kažkoks pasyviai agresyvus pasakymas atrodo truputį racionaliai, išties tas racionalumas tėra skirtas tos pačios pasyvios agresijos pridengimui. Išties vietoje racionalumo ten būna tik labai generalizuota nuostata, jog viskas yra beviltiškai blogai, visi aplink blogi, o agresoriui reikia nuo tų visų gintis.

Aišku, ilgainiui šitų neurotikų aplinka tik prastėja, bent kiek normalesni žmonės nuo jų pabėga, viskas blogėja, o todėl ta pasyvi agresija su užspausta tulžimi dar labiau liejasi per kraštus.

Štai čia ir yra neurozių esmė: gaunasi tokia žmogaus būsena, kur dėl perkreipimų galvoje tie perkreipimai galvoje tik dar labiau auga, nes pats neurotikas vis prisidirba taip, kad būtų dar blogiau. Pats žmogus susitvarkyti su tuo neįstengia, o aplinkinių bandymus jam ką nors paaiškinti suvokia tiktai kaip dar kokius nors agresijos bandymus.

Atsimenate dar apie tą neurotinę viso pasaulio kontrolę? Tai vat čia tokia perkreipta viso pasaulio kontrolės forma – pasyvi agresija visame kame.

Kaip nuo pasyvios agresijos apsiginti?

O štai čia jau ir lieka klausimas be atsakymo. Pavyzdžiui, savo Facebook ar bloge aš tiesiog baninu visus, kur tik pamatau ryškiau tą pasyvią agresiją besireiškiant. Nes aš nenoriu cackintis, ne mano reikalas yra svetimos problemos.

Kai kuriuos pasyvios agresijos skleidėjus labai lengva atpažinti iš visiškai tipinių frazių ar netgi, kartais, pavienių žodžių – pvz., tokių, kaip „tai tik mano nuomonė“, „nesupraskite manęs klaidingai“, „peace“ ir pan. – kartais netgi pavienis toks ženklas būna geru indikatoriumi.

Pasyvi agresija neduoda nieko gero, tad atsiribojimas nuo jos ir jos šaltinių šalinimas – tai geras elgesys, kuris naudingas ir jums (nes išvengiate pasyvios agresijos), ir tiems pasyvios agresijos šaltiniams (nes jie supranta, kad ta pasyvi agresija nepriimtina ir nebus toleruojama). Deja, tai padeda ne visada.

Problema su pasyvia agresija yra tokia: kadangi visi būna kažkiek pasyviai agresyvūs, tai nuo visų atsiriboti neįmanoma. Mes visgi bendraujantys padarai. Ir todėl kažkuriais atvejais tenka tą kitų žmonių pasyvią agresiją toleruoti, o kartais – netgi ir šiaip su ja susigyventi.

Vienas iš galimų elgesio variantų čia atsiranda, kai prisimename tą pąčią Alfred Adler teoriją, o prie jos dar prikabiname vertinimus iš senesnių DSM:

  • Jei matome, kad žmogus linkęs atsiriboti, elgtis lyg ir traumiškai (mokantis reaguoti grubiau), paprastai padeda tiesiog nereagavimas ir bajeriai (bet ne patyčios, ne į žmogų nukreipti bajeriukai) – po kiek laiko žmogus ims jaustis saugiau ir pasyvios agresijos kiekis smarkiai sumažės.
    • Bendraujant su trauminiais, svarbu vengti atsakomosios agresijos, ir geriausiai – visai nepsichologizuoti ir nebandyti lįsti prie svetimų žaizdų. Lindimas į asmeninius reikalus čia labai lengvai gali būti suprastas kaip agresija (ir turėkit omeny, kad traumas patyrę žmonės sujautrintai reaguoja ir į užmaskuotą, ir į pasyvią agresiją). Jei elgsitės neapgalvotai, galit gauti perteklinį agresyvų atsaką, trauminiai į tai būna linkę.
    • Su trauminiais būna sunku, jie daugelį baugina. Gerumas čia tas, kad dažniausiai pakanka (ir netgi reikia) išvis nieko nedaryti ir jau bus gerai. Ilgainiui tų trauminių agresija mažėja, jie ima jaustis saugiai, tad einant laikui, viskas darosi geriau. Kita vertus, aš jums garantuoju, kad jie užknisa ilgam, ir netgi po metų ar kelių ta agresija tarpais gali iššokti visai netikėtai.
  • Jei matome, kad žmogus yra iš išlepintų – tiesiog galim nukirsti ir pasakyti, kad nesicackinsim ir kad nestradalintų stradankėmis. Tai truputį sugrąžina tuos išlepintus realybėn, jie supranta, kad skundimaisis tik prastina padėtį.
    • Labai svarbu, kad griežtumas būtų pakankamai aiškus, ir kad nebūtų visokių dalinių atvejų, kai leidžiama ir toleruojama labiau užmaskuota agresija, ir ta užmaskuota agresija nėra nukertama. Turi būti įvardinama, kad pasyvi agresija yra agresija, ir turi būti įvardinama, kad ta agresija nebus toleruojama, nes kitaip ji tik didės. Ir tada turi būti imamasi atitinkamų priemonių – pvz., tiesiog bendravimo nutraukimo, ar bano, ar dar ko nors panašaus. Nereikia su pasyviu agresoriumi palaikyti santykių, nes tie santykiai nebūna keliantys džiaugsmą.
    • Kita vertus, visada čia galima pastebėti, kad jei išlepintas neurotikas skleidžia pasyvią agresiją, tai jis ja sako – „pasirūpink manimi“. Jei norite užmegzti su kuo nors santykius, tai gali būti visai aiškus signalas, ko žmogus iš jūsų nori. Tik turėkit omeny, kad paskui ir toliau turėsit su ta pasyvia agresija draugauti, nes nuo to cackinimosi ji tik dar labiau augs. Bendrai tai tokie santykiai dar būna vadinami priklausomais santykiais, o jei atviriau – tai tiesiog toksiniais santykiais, o po jų žmonėms paprastai prireikia psichoterapeuto (aišku, jei gali sau tai leisti). Taigi, turėkit omeny.
  • Jei matome, kad pasyvi agresija yra visaapimanti, visur besireiškianti, kad žmogus iš principo negali jos išjungti, kad netgi elementariuose dalykuose ta agresija lenda, bet pats žmogus net po gero laiko tarpo nesuvokia, kas ten ne taip, ir su juo tiesiog išvis nesigauna apie tai susišnekėti – tai jau galim tarti, kad čia gali būti ir asmenybės sutrikimas. Tokiu atveju tiesiog neverta dėti pastangų – geriau atsiriboti.
    • Pati asmenybės sutrikimo esmė – kad tai nekoreguojamas reikalas. Beviltiškas. Todėl tiesiog nereikia cackintis, net jei atsiriboti sunku. Ir kartu reikia turėti omeny, kad niekada niekas čia nepasitaisys. Kita vertus, tokie variantai išties yra reti.
    • Išties tai net ir asmenybės sutrikimų atveju daug kas pasitaiso, bet tam reikia gero laiko tarpo, netgi sėkmės atveju – kelerių metų. Taigi, nebandykit būti gelbėtojais.

Tai, ką čia pavardinau – tai bendri atvejai. Realybė būna sudėtingesnė. Bet toje realybėje padeda dar keletas dalykų:

  • Geranoriškumas – netgi asmenybės sutrikimo atvejais žmonės paprastai būna geranoriški, tad jei jie jaučia geranoriškumą ir neagresyvumą iš jūsų, ilgainiui ima elgtis kiek geriau, pasyvios agresijos sumažėja. Kuo jūs mažiau dėsite savo energijos agresyviam atsakui į tą pasyvią agresiją, tuo tos pasyvios agresijos bus mažiau. Pasyvus agresorius maitinasi jūsų energija, tad banaliai tiesiog neduokite jam tos energijos.
  • Ribos – jos yra būtinos. Nesvarbu, ar pasyvus agresorius yra trauminis, ar narcisistinis, agresija gali peržengti ribas. Jei ribos yra pakankamai aiškiai nubrėžiamos, ir jas peržengus (pvz., perėjus į kokius nors įžeidimus), nesiimama veiksmų – pasyvi agresija gali tik augti. Ribos turi būti išlaikomos – ar duodant agresoriui atsaką, ar pasišalinant. Jei jūsų ribos bus pažeidinėjamos, tai apie kokią nors apsaugą kalbėti negalima, nes tai reikš, kad jūs neapsisaugojote.
  • Humoras – tai padeda ir šiaip nesikamuoti dėl visokių durnių, ir šiaip sulaužyti tas visokias pasyvios agresijos situacijas. Suprantu, kad bajeriais viską paversti būna sunku, bet kuo daugiau sau duosite smagumo, tuo bus lengviau. Svarbu tik, kad humoras nebūtų nukreiptas į žmogų, o būtų nukreiptas į situaciją, veiksmą. T.y., reikia išvengti patyčių, įžeidimų ir panašių dalykų.

Kita vertus, rimtesnis pasyvios agresijos tvarkymas visada reiškia, kad pasyvią agresiją reikia išmokti pastebėti, atpažinti ir pripažinti savyje pačiame. Tik kai išmoksti atpažinti savo paties pasyvią agresiją, gaunasi lengviau atlaikyti ir svetimą, ir tą svetimą lengviau pripažinti, ir su ja tvarkytis. Bet tai ilgas procesas.

Labai sunku pasakyti – „aš ir pats esu pasyviai agresyvus„. Tą pripažinus ir ėmus analizuoti, ir pats savo laimingumą gali padidinti, ir santykius su kitais greitai pasigerinti, o paskui ir išmokti tvarkytis su kitų žmonių pasyvia agresija.

Dar kartą prisiminkim apie kontrolę – pasyvi agresija išties yra neadekvatus, neprotingas, iracionalus ir pasąmoningas būdas kontroliuoti aplinką, kai jautiesi nesaugiai. Klausimas sau, ar išties esi nesaugus – tai jau žingsnis į savęs pataisymą. Klausimas sau, kaip kontroliuoji kokią nors situaciją ir ar išties ta kontrolė reikalinga – tai dar didesnis žingsnis link didesnio komforto. Saugumo pojūtis ir nekontroliavimas – tai priešingybė pasyviai agresijai. Taigi, mokykimės tą pasyvią agresiją (kontrolę) atpažinti savyje ir tvarkytis.

Taip, čia geriausias metodas prieš pasyvią agresiją – tai persiskaityti visą šitą dar kartą, visus pasyvios agresijos punktus prisitaikant sau pačiam ir atrandant atitinkamus elgesio pavyzdžius savyje. Atradus, visada galima savęs paklausti: „kodėl aš taip elgiausi, kaip atsirado nesaugumo jausmas manyje, kodėl aš galvojau, kad mane puola, kad šitaip gyniausi?

Svarbu suvokti: jei netgi savo pasyvios agresijos nesupranti ir nesusitvarkai, tai su kitų pasyvia agresija juo labiau nesusitvarkysi. Bet tam reikia daug darbo. Bet tas darbas būna vertas pastangų. Labai vertas.

Pasyvi agresija yra velniškai paplitusi, tad visai apsimoka nuo jos ir pradėti – ją tvarkantis, mokantis atpažinti, galima smarkiai pasilengvinti savo gyvenimą. Ir aplinkinių gyvenimą – irgi.

 

—————-

* Sigmund Freud turėjo visą krūvą visokiausių mokinių, ir netgi tiesiogiai jo mokinius imant, gautųsi kad gera pusė šiuolaikinės psichoterapijos – tai paties Freudo ir jo mokinių kūryba. O kita pusė psichoterapijos – didesne dalimi irgi sukurta buvusių psichoanalitikų, sugalvojusių reformuoti psichoanalizę (pvz., Eric Berne, Aaron Beck, Fritz Perls – tai buvę psichoanalitikai). Freudo nelaimei, visi tie jo mokiniai ir pasekėjai ilgainiui su juo susipykdavo, išsiplūsdavo ir pasiųsdavo velniop ir jį patį, ir vieni kitus. Visgi iš visų Freudo mokinių trys buvo išskirtiniai – tai Alfred Adler, sukūręs individualiąją psichologiją, Carl Gustav Jung, sukūręs analitinę psichologiją ir dar toks keistas Wilhelm Reich, kuris sukėlė seksualinę revoliuciją ir taip išsprendė žmoniją kamavusias ir Freudo nagrinėtas seksualines neurozes. Šieji trys realiai buvo pirmais ir didžiausiais Freudo mokiniais, o paskui – ir psichoanalizės laužytojais. Kartais kai kurie dar tarp išskirtinių figūrų pamini ir tokį Eugen Bleuler, ėmusį tyrinėti autizmą, apibrėžusį schizofreniją, tada susipykusį su Freudu ir tapusį vienu iš modernios psichiatrijos tėvų, bet čia jau dar kita istorija būtų.

Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui

Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Mano pagrindinis blogas - Rokiškis Rabinovičius. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.

Dalinkitės visur: Share on Facebook
Facebook
0Share on Google+
Google+
0Share on LinkedIn
Linkedin
Tweet about this on Twitter
Twitter

9 thoughts on “Pasyvi agresija – kaip tik tai, kas žmones varo iš proto

  1. :]

    Ačiū, Rokiški -- labai ilgas ir išsamus įrašas puikiai suėjęs savišvietai.

    Iš vidurinės grandies vadovo pozicijos -- kartais nėra kitos išeities kaip tik tarmozint naujas iniciatyvas. Aišku bandant išlaikyti realius, pamatuojamus, vertę kuriančius rezultatus. Jei kryptys, planai, užmojai keičiasi kartu su vėjo kryptim … kažkaip komandą kurią vedi reikia saugoti nuo tokių. Ir ramiai ieškotis kito darbo 🙂

    Reply
    1. Rokiškis Rabinovičius Post author

      Jei kažkas viršuje sugalvojo idiotizmą, tai to idiotizmo stabdymas nėra jokia pasyvi agresija. Netgi pritempinėjant čia gautųsi daugų daugiausiai atsakomoji agresija, bet ne pasyvi.

      Visada yra vienas esminis pasyvios agresijos požymis -- realios grėsmės ar pavojaus nėra arba tas pavojus nesulyginamai (tiesiog laipsniais, o ne kartais) mažesnis, nei agresija, kuri į tą pavojų atsako.

      Reply
  2. Šuo

    Tai jūs ponas Rokiški įvedėt mane į šitą tamsų mišką kur ne kartą man buvo sakyta kad jau man laikas užeit bet nežinojau nei iš kurio galo nei ką ten kur daryt. Čia visada tokia silpna vieta buvo mano žiniose ir suvokime kaip gali būt silpna kažkokiam nedviženklio iq padarui. Niekaip aš tos psichologikos neįveikdavau. Bet čia jau labai geras buvo parašymas. Dvi dienas skaičiau, ir matyt vėl skaitysiu. Čia matyt jau bus lūžio taškas patrijuot jūsų darbą ir atiduot savo pinigus kosminiam žiurkėnui

    Reply
  3. G

    Pone Rokiški, ar gali būti taip, jog vaikas gali išmokti vaidinti ar būti auka iš tėvų (matydamas tokį elgesį iš motinos ar tėvo) ir taip terorizuoti kitus, ar tai yra išmokstama iš kitur?

    Reply
    1. Rokiškis Rabinovičius Post author

      Tikrai taip, vaikai mokosi savo elgesio modelių, žiūrėdami į tėvus. Ir jei tėvai įpratę elgtis pasyviai agresyviai, tai ir vaikai to išmoksta. Skirtumas čia tas, kad visgi daugeliu atvejų vaikai gauna silpnesnius modelius, nei turi tėvai, tad lengviau gali paskui išmokti normalių elgesio būdų. Nors tai užtrunka, ir pavyksta ne visada.

      Reply
  4. Gruodis

    Fak, gerb. Rokiski, tekstai darosi visai ilgi…. ilgumo rekordas? =)

    „Taigi, žmonės, turintys tokį įsivaizdavimą apie pasaulį ar kitus žmones, puola iš anksto, nors pulti nėra ko. Ir, puldami, remiasi prielaida, kad jie jau esą puolami, kad esą reikia gintis.“

    Čia gi Rusija apie aplinkinį pasaulį!! =)

    „Taigi, žmonės, turintys tokį įsivaizdavimą apie pasaulį ar kitus žmones, puola iš anksto, nors pulti nėra ko. Ir, puldami, remiasi prielaida, kad jie jau esą puolami, kad esą reikia gintis.“

    Čia gi Lietuva apie Astravą!! =)

    Reply

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *