Mokslas yra mokslas: jis tiria, atranda ir kuria. Mokslas nuolat tikrina save, nuolat ieško savo paties klaidų ir džiaugiasi jomis: kiekviena surasta klaida reiškia naujus atradimus, naują žinojimą. Didžiausia dovana mokslininkui – jei kas nors parodo kažką naujo. Mokslas visada yra apie žinias, apie naujus atradimus.
Šiais laikais Jonas Jablonskis matyt jau ir žvengti pradėtų, išgirdęs, kaip kalbainiai bando kalbą užreguliuoti. Tuo tarpu kalbainiai čia pasipiktins, kad aš parašiau, jog Jablonskis žvengti galėtų, nes pagal juos Jablonskis negalėtų žvengti, nes žvengti yra nepadoru. Didžioji ironija yra tame, kad kalbainiai nesuvokia, kad jie žvengo priepuolius sukelia visiems, kas bent kažką suvokia apie kalbą.
Būtent mokslas yra naujoji knyga, kuri išties pritvos kalbainystę – tai „Lietuvių kalbos ideologija“, kurią sudarė Loreta Vaicekauskienė ir Nerijus Šepetys. Ši knyga išleista vos 500 egzempliorių tiražu ir didesnė dalis jau tur būt parduota. Bet gal dar turite šansų (o per Knygų Mugę – gal ir su pačios Loretos Vaicekauskienės autografu) – nes vėliau ši knyga bus toks lietuvių kalbos istorijos reliktas, kad juo galėsite didžiuotis taip, lyg turėtumėte Jono Jablonskio pirmojo leidimo vadovėlį.
Pseudomokslas nuo mokslo skiriasi tuo, kad atradimai ir bet kokios klaidos būna neigiamos, jei tik prieštarauja kokių nors pseudomokslo veikėjų darbams. Ir nesvarbu, kokio didumo tie prieštaravimai – jie yra neigiami, o visi, kas tik su pseudomokslo teiginiais nesutinka, būna vienaip ar kitaip ignoruojami, diskriminuojami ar netgi persekiojami.
