Tag Archives: mokslas

Nauja mokymosi era

Prieš kelias dienas vienas iš mano draugų manęs paklausė maždaug tokio klausimo: „ką daryti pagyvenusiam žmogui, kuris dirba provincijoje mokytoju, tačiau kitais metais neturės darbo?“ Aš pasakiau maždaug taip – „mokytis ir dirbti, nes jam atsiveria visos galimybės“. Bet paskui supratau, kad atsakymas nėra labai paprastas.

Išties visi mokymosi konceptai yra seni. Tik kad juos užmiršta, o tada jie smunka, mokymasis virsta į nesąmonę. Enciklopedinis mokymasis buvo sugalvotas prieš šimtus metų, prieš daugybę metų buvo sugalvoti ir metodai, kai į kažką neriama stačia galva, ir taip toliau, ir taip toliau. Pakanka tuos metodus sudėti – ir mokymasis bus kelis, kelioliką ar net keliasdešimt kartų greitesnis.

Ypač tas atsakymas nėra paprastas mokytojui, kuris įpratęs mokymąsi matyti taip, kaip mato darbe. Bet nėra įprastas tas atsakymas ir kitiems. Mes visi esame pripratę prie statiško mokymosi – kur vieną sykį išmokai ir žinai, ir tada jau žinai ir dirbi. Ir nieko čia papildomai mokytis nereikia. Tuo tarpu mokymasis vėl ir vėl – jau taip paprastai neatrodo.

Čia tik vienam kitam, panašiam į mane, atrodo, kad gali ateiti į naftos bazę, į popieriaus gamyklą, į tūkstančius fūrų valdančią įmonę ar į didžiulį vertimų biurą, ir visur bus panašiai – greitai įsisavini kitur nematytas technologijų specifikas, greitai peržvelgi procesų pobūdį, o paskui – darbas ir viskas.

Daugeliui žmonių darbus keisti sunku, nes visą gyvenimą jie pradirbo vienoje srityje. Ir jiems atrodė, kad jie vis kažko mokosi, praeina kažkokius naujus kursus, tobulinasi, bet išties jie beveik nejudėjo iš vietos.

Kai daugelį metų nejudi iš vietos, ima atrodyti, kad gali dirbti tiktai tai, ką dirbi dabar. Nueiti į kokią nors visai kitą sritį, kitos rūšies darbą – atrodo neįmanoma. Bet būtent dėl tokio įsivaizdavimo mes iš savęs atimame tai, ko labiausiai norėtume – svajonių darbus, patinkančias veiklas, naujas sritis, o gal ir šiaip gyvenimo laimę. Nes kažką pakeisti atrodo pernelyg sudėtinga.

Viskas išties yra pakankamai nepaprasta. Pakankamai nepaprasta, kad tam reikia atskiro straipsnio. Gana didelio. Apie tai, kas, kaip ir kodėl.

Continue reading

Lietuvių kalbos ideologija: ateina galas marazmui

Mokslas yra mokslas: jis tiria, atranda ir kuria. Mokslas nuolat tikrina save, nuolat ieško savo paties klaidų ir džiaugiasi jomis: kiekviena surasta klaida reiškia naujus atradimus, naują žinojimą. Didžiausia dovana mokslininkui – jei kas nors parodo kažką naujo. Mokslas visada yra apie žinias, apie naujus atradimus.

Šiais laikais Jonas Jablonskis matyt jau ir žvengti pradėtų, išgirdęs, kaip kalbainiai bando kalbą užreguliuoti. Tuo tarpu kalbainiai čia pasipiktins, kad aš parašiau, jog Jablonskis žvengti galėtų, nes pagal juos Jablonskis negalėtų žvengti, nes žvengti yra nepadoru. Didžioji ironija yra tame, kad kalbainiai nesuvokia, kad jie žvengo priepuolius sukelia visiems, kas bent kažką suvokia apie kalbą.

Būtent mokslas yra naujoji knyga, kuri išties pritvos kalbainystę – tai „Lietuvių kalbos ideologija“, kurią sudarė Loreta Vaicekauskienė ir Nerijus Šepetys. Ši knyga išleista vos 500 egzempliorių tiražu ir didesnė dalis jau tur būt parduota. Bet gal dar turite šansų (o per Knygų Mugę – gal ir su pačios Loretos Vaicekauskienės autografu) – nes vėliau ši knyga bus toks lietuvių kalbos istorijos reliktas, kad juo galėsite didžiuotis taip, lyg turėtumėte Jono Jablonskio pirmojo leidimo vadovėlį.

Pseudomokslas nuo mokslo skiriasi tuo, kad atradimai ir bet kokios klaidos būna neigiamos, jei tik prieštarauja kokių nors pseudomokslo veikėjų darbams. Ir nesvarbu, kokio didumo tie prieštaravimai – jie yra neigiami, o visi, kas tik su pseudomokslo teiginiais nesutinka, būna vienaip ar kitaip ignoruojami, diskriminuojami ar netgi persekiojami.

Continue reading

Mokslas ir pseudomokslas Sovietų Sąjungoje

Sovietų Sąjungos mokslą valdė ideologija ir politika, persimaišiusi su tiesiog nevėkšliškų aktyvistų kliedesiais ir nuolatinėmis valdžios veikėjų intrigomis. Todėl mokslinė realybė egzistavo tik tiek, kiek jai leisdavo egzistuoti režimo ideologai. Jei kažkokiems ideologams kas nors nepatikdavo, jie pareikšdavo, kad kokia nors mokslinė kryptis esą yra pseudomokslas – o jau tada tuos menamo pseudomokslo atstovus išrepresuodavo. Į visokius mokslinius postus šitaip pakliūdavo visokie intrigantai, o vietoje realaus mokslo atsirasdavo pseudomokslinės teorijos.

Buvo tokių mokslo sričių, kur SSRS visgi pasiekė nemažai. Beveik visos tos mokslo sritys buvo labai stipriai susijusios su karo pramone. Tiesiog ginklai režimui buvo tokie svarbūs, kad jais užsiimantiems mokslininkams valdžia leisdavo neužsiimti ideologiniais kliedesiais. Bet ten, kur kariškių įtakos nebuvo, šarlataniškas pseudomokslas siautėjo nevaldomai.

Buvo tokių mokslo sričių, kur SSRS visgi pasiekė nemažai. Beveik visos tos mokslo sritys buvo labai stipriai susijusios su karo pramone. Tiesiog ginklai režimui buvo tokie svarbūs, kad jais užsiimantiems mokslininkams valdžia leisdavo neužsiimti ideologiniais kliedesiais. Bet ten, kur kariškių įtakos nebuvo, šarlataniškas pseudomokslas siautėjo nevaldomai.

Bene ryškiausiai visas šitas „pseudomokslų“ naikinimas vyko Josifo Stalino laikais, kai banaliai uždrausta buvo genetika, kibernetika, psichoterapija, kvantinė fizika, Einšteino reliatyvumo teorija, o kalbų atsiradimas būdavo aiškinamas kažkokiais darbiniais šūkavimais. Kai kurios to meto sovietinės „mokslo“ teorijos buvo tokios absurdiškos, kad dabar jas prisimenant, sunku patikėti, kad tai išvis galėjo būti.

Skirtingi draudimai, apribojimai ir iškraipymai būdavo skirtingais sovietmečio periodais. Tarpais draudimai, neigimai ir ribojimai būdavo labai dideli ir ilgalaikiai (kaip, pvz., psichoterapijos ar genetikos atvejais), o tarpais – kažkas būdavo draudžiama tik viešumoje, tuo pat metu kuriant atitinkamos mokslo srities institutus (pvz., kaip kvantinės mechanikos, branduolio fizikos ar vėlesnių laikų genetikos atvejais). Viskas priklausydavo nuo to, kiek smarkiai kurios nors mokslo srities reikėdavo režimui. Bendrai žvelgiant, Stalino laikais dominavo įvairūs šarlatanai, kurių Brežnevo laikais jau liko nedaug. Kita vertus, Brežnevo laikais viską valdė neįtikėtinas atsilikimas ir stagnacija, kur vietoje mokslo atsirado tiesiog biurokratinė popierių kūryba.

Keista, tačiau kai kurios sovietinio mokslo absurdų nuoplaišos retkarčiais dar išlenda į paviršių, nors jau praėjo daugybė metų. Nesąmonės linkę ilgai gyvuoti.

Continue reading

Brandos egzaminų absurdas

Neseniai man toksai labai protingas žmogus – ponas Dainius Dzindzalieta, užrodė matematikos egzaminų rezultatus. Buvo pora uždavinių ir rezultatų, kurie išties atskleidžia visą švietimo sistemos ir jos rengiamų programų ydingumą. Netgi ne ydingumą, o kaip čia pasakius tiksliau… Ko gero, visišką išsigimėliškumą.

Egzaminų sistema patiems geriausiams pasako, kad jie esą nevykėliai. Realybė yra tai, kad pati šita egzaminų sistema yra fundamentaliai absurdiška ir vienintelis būdas ją pataisyti - tai banaliai panaikinti iš viso. Jei jūs esate moksleivis, turite gebėjimų ir egzaminas nesigavo - žinokite, kad išties feilinot ne jūs, o tuntas silpnapročių biurokratų, kuurie neturi smegenų.

Egzaminų sistema patiems geriausiams pasako, kad jie esą nevykėliai. Realybė yra tai, kad pati šita egzaminų sistema yra fundamentaliai absurdiška ir vienintelis būdas ją pataisyti – tai banaliai panaikinti iš viso. Jei jūs esate moksleivis, turite gebėjimų ir egzaminas nesigavo – žinokite, kad išties feilinot ne jūs, o tuntas silpnapročių biurokratų, kuurie neturi smegenų.

O paskui dar nuostabiai apie tą švietimo sistemą bei egzaminus parašė ponia Elžbieta Banytė, kuri pastebėjo, kad anei vienas iš tų visai jau rinktinius literatūrinius ir kalbinius gebėjimus bei žinias turinčių moksleivių nepakliuvo į geriausiųjų tarpą – egzaminuose gerus vertinimus gauna kaip tik tie, kas nėra geri. Jos straipsnis apie tai yra puikus.

Bet pradėkim viską nuo pradžių.

Continue reading

Algirdo Butkevičiaus disertacija

Ponai ir ponios, pasitaikė man paskaityti tokią mokslinę disertaciją iš ekonomikos srities, kurią apsigynė toksai Algirdas Butkevičius. Ir to apsigynimo pagrindu Algirdas Butkevičius dabar yra kažkokių VGTU ekonomikos ir socialinių mokslų daktaras. Aš jums papasakosiu, kas toje disertacijoje parašyta, kad galėtumėte susigaudyti, jei netgi neskaitysite. Raidžių, aišku, bus daug. Bet visgi mažiau, nei pačioje disertacijoje. Nors aš ir pats užsiknisau rašyti, nes nuo to ką skaičiau, man ėmė temti protas. Atsiprašau visų už kai kuriuos čia būsiančius išsireiškimus iš anksto.

Prieš kelis šimtmečius kai kurie mąstytojai filosofuodavo apie tai, kad kažkada bus kokie tai prietaisai, kurie viską skaičiuos. Panašių filosofavimų ir Algirdo Butkevičiaus disertacijoje yra. Šio gražaus paveikslo autoriai - Andrius B. ir Saulius L. - jiems kažkuo tai matyt tas personažas kažkokius priešistorinius laikus priminė. Man irgi, žinokite.

Prieš kelis šimtmečius kai kurie mąstytojai filosofuodavo apie tai, kad kažkada bus kokie tai prietaisai, kurie viską skaičiuos. Panašių filosofavimų ir Algirdo Butkevičiaus disertacijoje yra. Šio gražaus paveikslo autoriai – Andrius B. ir Saulius L. – jiems kažkuo tai matyt tas personažas kažkokius priešistorinius laikus priminė. Man irgi, žinokite.

Viskas ką aš čia jums duosiu – tai tiesiog prasminis esminės Algirdo Butkevičiaus mokslinės minties vertimas iš biurokratinės kalbos į žmonių kalbą, viską papildant mano supratimais. Taip, kad paprastai suprastumėte. Įdomioji semiotika, žinote. Kaip tekstą, parašytą nelabai suprantama kalba, išversti į kalbą, atitinkančią mūsų realybę. Ir dar su mano komentarais. Nes atleiskite, bet nesusilaikau. Nes skaitant tą disertaciją, man temsta protas.

Algirdo Butkevičiaus disertacija vadinasi „Nacionalinio biudžeto išlaidų planavimo pagrįstumo didinimas“, joje surašyta pusantro šimto puslapių ir dar kokie 200 šaltinių, iš kurių ko gero daugiau kaip pusė yra anglų kalba, kurią jis puikiai žino iš tokių frazių, kaip „šaldė tū šaldė„, „betė, smatė„, „ai em setan“ ir taip toliau.

Perskaityti tą disertaciją, beje, irgi patariu, jeigu netingite – gausite šiek tiek lietuviškos mokslinės-ekonominės situacijos pojūčio. Ir gal mažiau keistais ims atrodyti kai kurių valdžios veikėjų paistalai, kad sumažinus PVM keliais procentais, maistas atpigs dvigubai. Kita vertus, išsyk pasakysiu, jog esu matęs disertacijų, kurios daugybę kartų blogesnės. Net ne kelis kartus, o dešimtis kartų. Nesakysiu, kur tokios būna.

Disertacijos rašymo konsultantas buvo habilituotas mokslų daktaras ir profesorius Juozas Bivainis (jo dėka matyt disertacija atrodo protingai). Kai Algirdas Butkevičius gynėsi tą disertaciją 2008, tai abu kalbėjo, jog darbas buvo labai rimtas. Čia tą rimtumą pasižiūrėsim. Ir tai kaip Vilniaus Gedimino Technikos Universitetas supranta ekonomiką – irgi pamatysim.

Beje, tarp kitko, mane kiek nustebino, kad nors disertacija ir VGTU ginta, bet kažkodėl apie medžiagų atsparumą joje nieko neužsimenama*.

Taigi, pasižiūrėkim, koks mokslinis šios disertacijos turinys – mokslinis naujumas, pati tema ir išvados. Aš jums pažadu, kad jūsų spėlionės (numanau, kokių turite) pasitvirtins su kaupu. Taip, Algirdas Butkevičius, tas pats žmogus, kuris gana neseniai pagarsėjo aiškinimu, kad Internete komentuoja psichikos sutrikimus turintys žmonės (pvz., aš), disertacijoje nagrinėja IT sistemų naudojimą. Taip, ponai ir ponios. Pagrindinis Algirdo Butkevičiaus disertacijos mokslinis atradimas yra apie kompiuterius.

Continue reading