Tag Archives: mokslas

Prieš kelis šimtmečius kai kurie mąstytojai filosofuodavo apie tai, kad kažkada bus kokie tai prietaisai, kurie viską skaičiuos. Panašių filosofavimų ir Algirdo Butkevičiaus disertacijoje yra. Šio gražaus paveikslo autoriai - Andrius B. ir Saulius L. - jiems kažkuo tai matyt tas personažas kažkokius priešistorinius laikus priminė. Man irgi, žinokite.

Algirdo Butkevičiaus disertacija

Ponai ir ponios, pasitaikė man paskaityti tokią mokslinę disertaciją iš ekonomikos srities, kurią apsigynė toksai Algirdas Butkevičius. Ir to apsigynimo pagrindu Algirdas Butkevičius dabar yra kažkokių VGTU ekonomikos ir socialinių mokslų daktaras. Aš jums papasakosiu, kas toje disertacijoje parašyta, kad galėtumėte susigaudyti, jei netgi neskaitysite. Raidžių, aišku, bus daug. Bet visgi mažiau, nei pačioje disertacijoje. Nors aš ir pats užsiknisau rašyti, nes nuo to ką skaičiau, man ėmė temti protas. Atsiprašau visų už kai kuriuos čia būsiančius išsireiškimus iš anksto.

Prieš kelis šimtmečius kai kurie mąstytojai filosofuodavo apie tai, kad kažkada bus kokie tai prietaisai, kurie viską skaičiuos. Panašių filosofavimų ir Algirdo Butkevičiaus disertacijoje yra. Šio gražaus paveikslo autoriai - Andrius B. ir Saulius L. - jiems kažkuo tai matyt tas personažas kažkokius priešistorinius laikus priminė. Man irgi, žinokite.

Prieš kelis šimtmečius kai kurie mąstytojai filosofuodavo apie tai, kad kažkada bus kokie tai prietaisai, kurie viską skaičiuos. Panašių filosofavimų ir Algirdo Butkevičiaus disertacijoje yra. Šio gražaus paveikslo autoriai – Andrius B. ir Saulius L. – jiems kažkuo tai matyt tas personažas kažkokius priešistorinius laikus priminė. Man irgi, žinokite.

Viskas ką aš čia jums duosiu – tai tiesiog prasminis esminės Algirdo Butkevičiaus mokslinės minties vertimas iš biurokratinės kalbos į žmonių kalbą, viską papildant mano supratimais. Taip, kad paprastai suprastumėte. Įdomioji semiotika, žinote. Kaip tekstą, parašytą nelabai suprantama kalba, išversti į kalbą, atitinkančią mūsų realybę. Ir dar su mano komentarais. Nes atleiskite, bet nesusilaikau. Nes skaitant tą disertaciją, man temsta protas.

Algirdo Butkevičiaus disertacija vadinasi „Nacionalinio biudžeto išlaidų planavimo pagrįstumo didinimas“, joje surašyta pusantro šimto puslapių ir dar kokie 200 šaltinių, iš kurių ko gero daugiau kaip pusė yra anglų kalba, kurią jis puikiai žino iš tokių frazių, kaip „šaldė tū šaldė„, „betė, smatė„, „ai em setan“ ir taip toliau.

Perskaityti tą disertaciją, beje, irgi patariu, jeigu netingite – gausite šiek tiek lietuviškos mokslinės-ekonominės situacijos pojūčio. Ir gal mažiau keistais ims atrodyti kai kurių valdžios veikėjų paistalai, kad sumažinus PVM keliais procentais, maistas atpigs dvigubai. Kita vertus, išsyk pasakysiu, jog esu matęs disertacijų, kurios daugybę kartų blogesnės. Net ne kelis kartus, o dešimtis kartų. Nesakysiu, kur tokios būna.

Disertacijos rašymo konsultantas buvo habilituotas mokslų daktaras ir profesorius Juozas Bivainis (jo dėka matyt disertacija atrodo protingai). Kai Algirdas Butkevičius gynėsi tą disertaciją 2008, tai abu kalbėjo, jog darbas buvo labai rimtas. Čia tą rimtumą pasižiūrėsim. Ir tai kaip Vilniaus Gedimino Technikos Universitetas supranta ekonomiką – irgi pamatysim.

Beje, tarp kitko, mane kiek nustebino, kad nors disertacija ir VGTU ginta, bet kažkodėl apie medžiagų atsparumą joje nieko neužsimenama*.

Taigi, pasižiūrėkim, koks mokslinis šios disertacijos turinys – mokslinis naujumas, pati tema ir išvados. Aš jums pažadu, kad jūsų spėlionės (numanau, kokių turite) pasitvirtins su kaupu. Taip, Algirdas Butkevičius, tas pats žmogus, kuris gana neseniai pagarsėjo aiškinimu, kad Internete komentuoja psichikos sutrikimus turintys žmonės (pvz., aš), disertacijoje nagrinėja IT sistemų naudojimą. Taip, ponai ir ponios. Pagrindinis Algirdo Butkevičiaus disertacijos mokslinis atradimas yra apie kompiuterius.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Termobranduolinis ginklas – atsakymas mįslei apie astronomus

Stebėtinai greitai atsirado atsakymas į klausimą apie astronomų sugalvotą ginklą – taip, tai termobranduolinė bomba. Pirma tai visiškai tiksliai suformulavo Audra, dar prieš tai skaidrią užuominą mestelėjo Xerksas, greitai tikslų atsakymą įvardino ir Marius. Labai arti buvo Kyska su spėjimu apie atominę bombą.

Išties, pirmi mokslininkai, rimtai ėmę analizuoti žvaigždžių energiją, buvo astronomai. Esu tikras, kad Laiqualasse pridėtų daug daugiau, nei aš, bet faktas, kaip blynas: žvaigždės energijos skleidžia nežmoniškus kiekius, tad astrofizikai nuo senų seniausio laiko bandė suprast, kas čia per dalykas toks vyksta. Ir susigalvojo. O jau paskui branduolinių bombų kūrėjai sugalvojo, kad atominė bomba trumpam gali sukelti sąlygas, panašias į tas, kurios yra žvaigždės viduje, tad ir įžiebti termobranduolinę reakciją.

Galingiausia kada nors susprogdinta termobranduolinė bomba – tai Caro Bomba, kurią 1961 išbandė Sovietų Sąjunga. Tai buvo apie 50 megatonų, kitaip tariant kokius 2000 kartų daugiau galios, nei buvo numesta ant Hirosimos. Pagal paskaičiavimus, jau kokių 200 megatonų (vos 4 kartus galingesnė) bomba būtų suteikusi branduolinės plazmos debesiui antrą kosminį greitį, kitaip tariant, į kosmosą nunešusi didelę dalį Žemės atmosferos. Bet ir 50 megatonų pakako tam, kad būtų atrasti efektai, kai dėl atmosferinių linzių smūgio banga išdaužo langus pastatuose, esančiuose už 1000 kilometrų. Toks atstumas – tai vos 1/40 visos Žemės apskritimo ilgio dalis.

Termobranduolinės bombos, kurių galia buvo dešimtis, šimtus ir net tūkstančius kartų didesnė, nei bombų, kurios buvo numestos ant Hirosimos bei Nagasakio, išties ir tapo tuo ginklu, kuris pakeitė pasaulį su visais karais ir politikomis. Atominės bombos buvo klaikiai brangios, o jų galios pakakdavo tik kokiam nors miestui nugriauti, bet ne tam, kad sunaikintų požeminius įtvirtinimus. Termobranduolinės bombos buvo tik kažkiek brangesnės už atomines, tačiau kariškiams suteikė praktiškai neribotą energijos kiekį.

Praktiškai neribotos energijos ir taip pat neribotos griaunančiosios galios termobranduolinės bombos pastatė visą žmoniją į tokią padėtį, kur teliko apsispręsti: arba susinaikinti visiems, arba išgyventi, išvengiant III Pasaulinio karo. Mūsų laimei, Karibų Krizė baigėsi taika. Nors politiškai tai buvo kaip ir karas. Tiksliau, patsai Šaltojo Karo apogėjus. Jau vėliau, net nepaisant astronomų, visgi buvo priartėta prie pasaulio susinaikinimo ribos dar kartą – dėl Žvaigždžių karų grėsmės, bet tada Sovietų Sąjunga žlugo ir viskas baigėsi geruoju.

Todėl astronomams galime padėkoti ne tik už termobranduolinę bombą, bet ir už tai, kad negyvename radioaktyvumo pilname pasaulyje, nusiaubtame atominių bombų sprogimais – labiausiai apie kosmosus svaigstančių mokslininkų sukurtas ginklas buvo pernelyg galingas, kad jį būtų galima panaudoti. Gal tai ir gerai.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Mįslė apie astronomiją ir ginklus

Mįslė apie astronomiją yra labai paprasta: kaip žinia, dauguma galvoja, kad astronomija menkai siejasi su mūsų realybe – tai mokslas, kuris yra apie kosmosus. Bet nebūtinai. Astronomija labai įtakoja žmoniją.

Bernardo 33, Arklio galvos ūkas

Čia koks tai Barnardo 33 ūkas, primenantis arklio galvą ir esantis Oriono žvaigždyne. Ūkas aptiktas berods dar prieš porą šimtmečių - 1800 metais, tuo metu klaikiai moderniu, tačiau visiškai standartiniu šiems laikams būdu - fotografuojant žvaigždes per teleskopą. Rausvą šviesą skleidžia aplink ūką esančios dujos, kurias jonizuoja Oriono Sigma, tuo tarpu ūką sudarančios dulkės tą šviesą sugeria. Šiaip jau paveiksliukas kaip kuo gal ir susijęs, o gal ir nesusijęs su klausimu apie ginklus - čia jau kaip pažiūrėsi.

Taigi, klausimas apie tai, kokį naujos rūšies ginklą kadaise sugalvojo astronomai?

Ar atspėsite? Išsyk sakau: ponas astrofizikas LaiquaLasse kviečiamas ne atsakinėti, bet komentuoti, nes atsakymas jam pernelyg lengvas būtų.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Atsakymas į išpuolį prieš vertelgas

Ponas Leo Lenox neseniai parašė tokį straipsnį, kurio kitaip, kaip grubiu išpuoliu netgi nesigauna pavadinti, nes jis sąmoningai parašytas, kaip išpuolis, kur visi, kokie papuola stereotipai sviesti į veidą kam papuola. Čia išties nėra ką atrašinėti net į visą tą kratinį, kurį ponas Leo Lenox parašė, paskaitęs pas mane apie tai, kad darbuotojai turi gyventi ne iš bedarbio pašalpų, o iš uždirbamų pinigų. Čia įdomiau kas kita – kodėl tokios mintys atsiranda? Kodėl pono Leo Lenox galvoje kyla, pvz., tokios fantazijos (citata):

Kai studentas, kurį priėmus reikia „mokyti nuo 0“, per kelis mėnesius praktikos išnaudojamas kaip 2 etatais dirbantis darbuotojas. Kažkodėl tuo metu niekas nesiima jų mokyti, o tik išleidžia du savo darbuotojus nemokamų atostogų.

 

Hugenotų skerdynės

Jei paklausysi kai kurių nuskriaustųjų tinginių ir nemokšų, tai darbdavys nieko neveikia, tik kankina visus darbuotojus, devynias skūras lupa, o jei kas leistų, tai ir nužudytų klaikiausiais būdais, begerdamas šampaną su mergom, kad tiktai pinigų nereiktų sumokėt.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Semiotika ir struktūralizmas, kvankšt

Yra tokia sritis – struktūrinė lingvistika, o gal tiksliau semiotika, pilna visokių keistų įdomybių, metapožiūrių, generatyvinių stuktūrų, jų dekompozicijų, dekompozicijų meotodų dekompozicijų ir taip toliau. Išties tai mokslo sritis, kur kalba ribojasi su matematine metateorija ir informacijos teorija, visa ta matematika ribojasi su filosofija, filosofija – su programavimu, o programavimas – su psichologija. Velniškai kebli, įdomi ir paini sritis, mane užkabinusi dar prieš porą dešimtmečių. Velniškai sudėtinga sritis, į kurią gilindamasis, gali išsikraustyt iš proto. Gal todėl tiek mažai ir Lietuvoje, ir pasaulyje žmonių, kurie į visas tas semiotikas gilinasi, kita vertus, gal taip yra dėl to, kad mažai kas bando supažindinti su šiomis koncepcijomis plačiąją visuomenę?

Struktūralizmas yra kompleksiškas ir labai gilus, tačiau yra kalbos, informacijos ir pan. dalykų, kurie nėra tokie jau baisūs: kai kurių supratimui nebūtina įvesti krūvos naujų konceptų, tad bent jau kažkurių sričių (pvz., programavimo ar psichologijos) specialistams kai kurios idėjos gali būti sąlyginai nesunkiai priimamos. Kai kuriose vietose modernios kalbinės koncepcijos labai susiliečia su kitų mokslų patirtimi, ją labai įdomiai išplėsdamos ar išvis sukurdamos teorinį pagrindą, pvz., tokioje srityje, kaip psichologija, kur be kalbinių konceptų liktų faktiškai viena empirika.

Tad norėčiau sužinoti, ar kažkam būtų įdomu, jei aš imčiau rašyti vieną-kitą straipsniuką apie įdomesnius struktūralistinius dalykus ir pan.? Taip nebūdingai klausiu dėl to, kad tema – atvirai šizofreniško keistumo, o kai kada – ir nemenko sudėtingumo konceptų lygmenyje, tad nesu užtikrintas, ar bus tokių, kam tai gali būti įdomu. Ar yra čia pas mus šizofrenikų ar norinčių tokiais tapti?

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter