Tag Archives: Loreta Vaicekauskienė

Lietuvių kalbos ideologija: ateina galas marazmui

Mokslas yra mokslas: jis tiria, atranda ir kuria. Mokslas nuolat tikrina save, nuolat ieško savo paties klaidų ir džiaugiasi jomis: kiekviena surasta klaida reiškia naujus atradimus, naują žinojimą. Didžiausia dovana mokslininkui – jei kas nors parodo kažką naujo. Mokslas visada yra apie žinias, apie naujus atradimus.

Šiais laikais Jonas Jablonskis matyt jau ir žvengti pradėtų, išgirdęs, kaip kalbainiai bando kalbą užreguliuoti. Tuo tarpu kalbainiai čia pasipiktins, kad aš parašiau, jog Jablonskis žvengti galėtų, nes pagal juos Jablonskis negalėtų žvengti, nes žvengti yra nepadoru. Didžioji ironija yra tame, kad kalbainiai nesuvokia, kad jie žvengo priepuolius sukelia visiems, kas bent kažką suvokia apie kalbą.

Būtent mokslas yra naujoji knyga, kuri išties pritvos kalbainystę – tai „Lietuvių kalbos ideologija“, kurią sudarė Loreta Vaicekauskienė ir Nerijus Šepetys. Ši knyga išleista vos 500 egzempliorių tiražu ir didesnė dalis jau tur būt parduota. Bet gal dar turite šansų (o per Knygų Mugę – gal ir su pačios Loretos Vaicekauskienės autografu) – nes vėliau ši knyga bus toks lietuvių kalbos istorijos reliktas, kad juo galėsite didžiuotis taip, lyg turėtumėte Jono Jablonskio pirmojo leidimo vadovėlį.

Pseudomokslas nuo mokslo skiriasi tuo, kad atradimai ir bet kokios klaidos būna neigiamos, jei tik prieštarauja kokių nors pseudomokslo veikėjų darbams. Ir nesvarbu, kokio didumo tie prieštaravimai – jie yra neigiami, o visi, kas tik su pseudomokslo teiginiais nesutinka, būna vienaip ar kitaip ignoruojami, diskriminuojami ar netgi persekiojami.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Kalbainių utėlyną atidengus…

Kalbainiškas tautiškumo veidas

Pažvelgus į kalbainių tokius mėgstamus rudai žalsvus aprėdus bei globėjiškas vypsosenas, nesunkiai galima atpažinti, kad menami lietuviškumai išties yra persunkti sovietmečio dvasia bei nezgrabiai slepiamu pacukiškai-nomenklatūrišku (šarikoviškai-švonderišku) įsivaizdavimu apie kalbą. Būsim teisūs, tarę, jog Baba-Jaga - tiesiog puikus kalbainiškumo esybės atvaizdas.

Kai rašiau daug daug apie sovietmetį ir apie tai, kas per dalykas yra tas sovietinis mentalitetas, nei nepagalvojau, kad tuo pat metu ponas Baltasis Vaiduoklis link to paties suktels visiškai per kitur – per antikalbainiškosios revoliucijos ir konspiracijų frontą. Taip, ponas B.V. pareiškė, kad aš esąs trigalvė žiurkė – viena galva Ežys, kita – kažkokia Pelenė, o trečia, matomai, Spragtukas. Matomai kažkaip taip. Nes ponui B.V. paaiškėjo, kad visas korupciniais skandalais išvirtęs reikalas kažkaip susijęs su Rokiškiu.

Na, bet čia juokai juokais, o įdomu tai, kad ponas Rolandas Mikulskas savo straipsnyje apie kalbainius atskleidė tai, ką ligšiol teko tiktai spėlioti. Spėlioti pagal veiklos rezultatus ir simptomatiką, pvz., akivaizdžiai nenuoseklų ir nekokybišką darbą, struktūraliai korumpuotą atsakomybių ir įgaliojimų sistemą („mes neatsakingi, mes tik nusprendžiam„, „persekioja ne VLKK, o VKI, nes VLKK tik sprendžia, už ką bausti„), naujadarų kūrimo rezultatyvumą ir pan.. Pasirodo, kad faktai rodo ne tik visišką bardaką ir puvėsį kalbainių tarpe, o dar ir realią korupciją bei, nepabijokim to žodžio – vagystes. Autorystės vagystes, apie kurias dabar jau žinom pono Rolando Mikulsko dėka.

Beje, dar jei kam kyla abejonių tų autorystės vagysčių sovietiškumu – tai galiu tik paminėti, kad būtent sovietmečiu visokios bendraautorystės praktikos išbujojo iki nesuvokiamų mastų, o reali mokslininkų karjera ėmė virsti vergoviniu farsu, kai reikdavo daugelį metų rašyti mokslinius darbus už aukščiau stovinčius, kad galų gale ir pats gautum galimybę kažkiek pakilti ir būti minimas, kaip savo paties darbų bendraautorius, o paskui – ir autorius. Ir ko stebėtis, jei netgi TSKP genseko Leonido Brežnevo knygos buvo ne jo rašytos? Atvira paslaptis, kad ir dabartinėje akademinėje „bendruomenėje“ bujoja tie patys papročiai.

Ne, tai netgi ne brežneviniai, o stalinininiai papročiai, nes kaip kitaip galima pavadinti atvirą mokslininkais vadintis pretenduojančių veikėjų bandymą priešpastatyti savo autoritatyviai ideologinį mėšlą mokslui? Čia man kyla asociacijos tiktai su tokiu akademiku Trofimu Lysenka, kuris irgi persekiojo mokslą vardan kažkokių sovietistinių paskatų. Dabar, prisidengdami kažkokiomis menamai lituanistinėmis savo klejonėmis panašūs neolysenkos iš Lietuvių kalbos instituto skleidžia pezalus apie tai, kad netinka toks mokslas, kokiam atstovauja šiuolaikiniai lingvistai, kaip kad Axelis Holvoetas, nes neatitinka jų kažkokios ideologijos. Tiesiog pabandykim pagalvoti apie tuos kliedesius, kuriuos mūsų kalbainiai daro su kalba – lietuviškas kabutes, priešdėlio -da draudimą, etc.? Ar savo absurdiškumu tai neprimena bajeriukų su Mičiurino bobute?

Jei kas skaitėt apie tai, koks esminis, ryškiausias sovietžmogio bruožas, atsimenat, ką rašiau – sovietžmogis yra vagis. Vagis, kuriam netgi atrodo, kad nevogti neįmanoma, o vagystė – tai visiškai natūralus, niekaip nesmerktinas procesas, vadinamas kombinavimu. Paties sovietžmogio suvokimu – vagystė yra netgi ne vagystė, o tik šiaip gebėjimas suktis. Jei kas skaitėt, ką kažkada rašiau apie visokius ten VLKK – matyt atsimenat, kad lyginau kalbainius su sovietžmogiais ir Glavlitu. Nes vagių sistemoje esminis dalykas yra vagių hierarchija ir proto krušimas vergams. Tiems, kurie yra labiausiai apvaginėjami.

Taigi, ar keista, kad intelektu nepasižyminčių kalbainių gaujos, lyg kokios erkės ar utėlės eilę metų siurbė kraują iš tų, kas dirbo lietuvių kalbos labui? Ar keista, kad kalbainių manymu, mokslininkus reikia naikinti, nes šie, pasirodo, su savo moksliškumu tiktai trukdo lėšas įsisavint? Ar keista, kad pseudomoksliniais kliedesiais besitaškantys kalbajobai užsiima mokslinių darbų vagystėmis bei mokslininkų terorizavimu? Ar keista tokiame kontekste sovietžmogių reakcija į mokslininkę Loretą Vaicekauskienę, išdrįsusią prabilti apie tai, kad kalbos talibanas žlugdo ir naikina lietuvių kalbą?

Žinoma, kad būtent to reikia tikėtis iš sovietžmogių, kurie tais pačiais sovietiniais metodais bando ugdyti menamą tautiškumą, lietuviškumą ir dar kažką. Mes puikiai atsimenam, kaip sekėsi ugdyti komunizmą komunistiniams ideologams – taip, kad SSRS sugriuvo. Puikiai matosi ir tai, kaip dabartinis kalbos talibanas, besityčiojantis iš visos Lietuvos, esą ugdo lietuviškumą. Ištisus 20 metų ugdo taip, kad per tą laiką viskas kaip buvo vėlyvųjų Stalino laikų lygyje, taip ir liko (tai, beje, atsispindi ir pačių kalbainių tekstuose – komunistinės frazės taip ir dvelkia). Kuo per tą laiką praturtėjo lietuvių kalba? Na… Gal tuo, kad žodį „anūkas“ kalbainiai bandė uždrausti? O gal, būkim atviri, tokiais naujais žodžiais, kaip „kalbajobas“ ir „kalbainis“, rodančiais tikrą pokyčių lietuvių kalboje esmę?

Vienintelė realias pasekmes turėjusi kalbos talibano veikla – kad 20 metų, vaizduodamas kovą prieš lenkiškumus bei rusiškumus, o realiai niekaip nebandydamas įvesti lietuvių kalbos mokymo (kaip neseniai paaiškėjo, netgi valstybinius moksleivių konkursus veda mokytojos, nemokančios lietuvių kalbos), sukūrė priešstatą tarp Vilniaus krašto gyventojų ir likusios Lietuvos. Man, prisipažinsiu, netgi klausimas dabar kilo – ar tik nėra taip, kad žaidžiamas suderintas Tomaševskio ir visokių LKI, VLKK, VKI ir pan. kontorėlių žaidimas? Tai vieni rėkia prieš kitus, tai kiti rėkia prieš pirmus, bile tik vieni ir kiti pinigų gautų esą tautinėms reikmėms, o reliai – įsisavinimui.

Primeskit, koks modelis – tomaševskiniai parėkia, kad juos lietuviai spaudžia (o progą parėkaut faktais gauna būtent dėl kalbainių veiklos), o paskui tas pats kalbinis talibanas rėkia, kad tomaševskiniai lietuvybę naikina. Ir žinoma, kad nei vieni, nei kiti nesiima realių veiksmų, tiktai kala į galvas visiems, kad čia kažkokia priešprieša ir kiti esą labai blogi, todėl reikia iš kažko didelės pagalbos ir finansinės paramos. Tai per 20 metų, aišku, šiokią tokią priešpriešą išaugint pavyko, tiesa?

Juk tai puikus dalykas – lėšų įsisavinimas. O lėšos juk ir ten, ir ten – kaip reikiant sukasi.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Kalbainiškosios paradigmos dekonstrukcija

Ir man, ir ponui Andriui Užkalniui ne vienas užduoda klausimą – prieš ką gi mes čia kovojam, kas čia per revoliucija vyksta ir ko mes išvis siekiam. Atsakymas labai akivaizdus – užveikė, tai ir kovojam. Laisvės siekiame. Tiesiog, kad nesikištų į mūsų mąstymą. Bet, matomai, daugeliui tokie atsakymai atrodo pernelyg banalūs, o kai kurie puspročiai ima netgi vaizduotis, esą kažkas čia kovoja už kažko uždraudimą. Vienas (pas poną Užkalnį) komentaruose netgi pareiškė, esą čia kažkas norėtų uždraustį „išmanųjį telefoną“ ar kokį kitą gargarišką pavadinimą. O išties gi paprasta – vadinkit ką norit, kaip jums gražiau, geriausias, vykęs pavadinimas – nusistovės savaime, nevykę – atmirs, kažkurie kiti liks tinkami specifiniams atvejams. Natūralu.

Įvairovė augina kalbą, draudimai – žudo. Ir netgi svetimybės kalbą praturtina, jei kalba neturi kažkokio funkcionalumo, o dar daugiau – svetimi žodžiai patys priverčia kalbėtojus kurti naujus žodžius ar seniems suteikti naujas prasmes. Tik nereikia to daryti prievarta. Išprievartavimai neatneša meilės. Nors kasdien prievartaujantiems kalbainiams ir atrodo kitaip.

Iš kur ta prievarta? Tomas Venclova sako, kad iš netikėjimo – kalbainiai manantys, kad lietuvių tauta žūsta, dingsta, kad lietuvių kalba negyvybinga, mirštanti – todėl ir diegia ją prievarta – tokią, kokią patys ją įsivaizduoja. Jo žodžiais, „panikuoja dėl kalbos būtent tie, kurie visiškai netiki savo tauta, netiki, kad tai – stip­ri, padori tauta„. Negaliu nesutikti. Būtent VLKK forume daugiausiai atrastumėt visiškai lietuviškumu netikinčių žmogelių, būtent kalbainių tarpe aptiksite tiesiog isteriškai reaguojančias žmogystas, kurioms atrodo, kad dėl neteisingų kabučių lietuvių kalbai bus padaryta neatitaisoma, tragiška žala.

Natūralu, kad net ne šiaip nacionalistinis, o atvirai izoliacianistinis ir ortodoksiškas kalbainiškasis diskursas – dar ir atvirai autoritatyvinis. Būtent toks kyla tada, kai netikima tauta, kai manoma, kad žmonės tėra buka masė, kuriai reikia geležinės rankos. Tad nesvarbūs argumentai, svarbu tik tai, kad kažkuris iš kalbainiškųjų autoritetų nusprendė. Nusprendė ir viskas. Aš jau citavau kalbainių požiūrį, kai rašiau apie priešdėlį „da-„ – nesvarbu, kad nėra įrodymų apie menamą šio priešdėlio svetimumą, nesvarbu, kad kažkas randa baltišką jo kilmę. Svarbu, kad autoritetai jį draudė, todėl jis ir turi būti draudžiamas. Draudžiama, nes uždrausta, o jei uždrausta, tai ir viskas.

Bet tiksliausiai man paaiškino situaciją Aktorius. Ar žinote, kaip kalbainiai pisa aktorius? Ne, nežinote. Jūs net neįsivaizduojate. Žurnalistas, laikęs egzaminus pas Smetonienę ar net spardytas ant kilimėlio LRT buldogo kabinete, tik miglotai gali nuvokti, ką aktoriui tenka kentėt metų metus. Tačiau aktorius turi talentą – įsijausti į svetimą galvą, suprasti, kas joje vyksta, įjungti savyje kitą žmogų ir jį pergyventi, perprasti, netgi perskaityti niekada neišsakytas to žmogaus mintis. Žinote, ką man pasakė aktorius Henrikas Savickis? Puikus artistas ir dainininkas, vaidinantis jau nuo kokių 5 metų amžiaus, perėjęs devynis kalbainiškojo teroro ratus, mokantis skaityti svetimas mintis taip, kaip jas skaityti sugeba tiktai aktoriai?

Jie yra muziejininkai, atidžiai saugantys savo eksponatus„. Taip, mes, kalbos vartotojai – kalbainiams esame ne žmonės, ne kalbos vartotojai. Mes netgi ne kokie nors eksponatai, o tik negyvi baldai – muziejiniai stendai, į kuriuos įdėti kalbainių eksponatai. Kalbainiui nesvarbu, ką jūs galvojate – niekas nesiklauso taburetės ar spintos. Niekam neįdomu, ką ta spinta ar taburetė pasakys. Kalbainiui įdomus tiktai jo eksponatas. Ir neduokdie, jei tūmbačkė, sauganti savo kalbą, sugalvos mąstyti be muziejininko žinios.

Kalbainiai, atėję į teatrą, pasižiūri spektaklius ir dėlioja baudas už neteisingą kirčiavimą. Aktorius pasako vardą „Nataša“ ir neduokdie, jei kirtis ne ant paskutinės raidės – reikia sakyti „Nataš`a“. Kas iš to, kad pusė salės juoksis, o kita pusė salės kvatos, išgirdę tokį kirčiavimą dramoje? Teatro žiūrovai kalbainiams nesiskiria nuo teatro kėdžių. Tai tik baldai. Kaip ir aktoriai. Muziejiniai baldai, skirti eksponatų saugojimui.

Kalbainių nelaimei, jų baldai yra žmonės. Mąstantys, patys kuriantys ir tobulinantys savo kalbą. Patys sugebantys atsirinkti, ar jiems sakyti „interneto svetainė“, ar „tinklapis“, ar „tinklalapis“. Patys sugebantys spręst, ar tiksliau bus pasakyti „prisivažiavo“, ar „dasivažiavo“. Žmonės, sugebantys kabutes atskirti ir tada, kai jos parašytos paprastai, o ne visokiomis Ctrl-Alt-Del kombinacijomis. Būtent tai ir siutina kalbainius. Jie jaučia savo bejėgiškumą, todėl bando viską reguliuoti taisyklėmis ir baudomis. Jie jaučia, kad kalba yra jiems nepavaldi, nesuvaldoma netgi kalbos gramatika, todėl ima reguliuoti prasmes, kurdami naujakalbę.

Juk kalba atspindi mąstymą, kaip ir mąstymas atspindi kalbą – todėl kalbainiai ima kištis į mūsų mintis, sakyti, ką galima galvoti, o ko galvoti negalima. Paklausykite kalbos valandėlių, transliuojamų per Lietuvos Radiją – beveik kiekvienoje nagrinėjama, ką kas gali galvoti, o ko negali. Kaskart vis tipinis siužetas: vienas veikėjas padaro menamą klaidą – pagalvoja ne tai, ką galima, o kitas pagalvoja tai, ką galima ir supranta visai ne taip. Nes kaltas tas, kuris galvojo, kaip negalima galvoti, pavartojo žodį netinkama reikšme. Nes negalima juk galvoti taip, kaip neleidžia kalbainiai. Negalima žodžių suprasti taip, kaip juos kažkas supranta. Galima tiktai taip, kaip kalbainiai leidžia.

Deja, net ir muziejinis diskursas nepasako visko: kalbainiai nėra mokslininkai. Jie tik prisidengia menamu moksliškumu, patyliukais „tobulindami“, „gerindami“, „grynindami“ savo eksponatus pagal savo pačių supratimą, o jei tikras kalbos tyrėjas, kaip Loreta Vaicekauskienė, ima abejoti kalbainiškais metodais – kyla baisus pasipiktinimas. Nemokslininkais pavadinami būtent tie, kas drįso abejoti kalbainių nesąmonėmis. Nes moksliškumas pagal kalbainius – tai rėmimasis kalbainiškaisiais autoritetais, būtent kaip daro Aldonas Pupkis, išsakęs esminį kalbainizmo principą. Visa kalbainizmo esmė: „nesvarbu įrodymai ar faktai, svarbu, kad uždrausta“. Visa, kas prieštarauja kalbainiškąjai ideologijai – tai išpuoliai prieš lietuvių kalbą. Vieninteliu svarbiu dalyku tampa būtent kalbainių išrandamos taisyklės – jos ir tampa tais saugomais eksponatais.

Kalbainių pasaulis paprastas – mes esame ne mąstančios būtybės, o tik eksponatų saugojimo tūmbačkės, kuriose laikoma pačių kalbainių kūryba. Kaip gali tūmbačkė išdrįsti, kaip gali tūmbačkė suabejoti tuo, ką į ją kiša kalbainis?

Koks gali būti dialogas su tais, kurie tavyje mato dėžę, tūmbačkę, skirtą jų neurotiškos kūrybos saugojimui?

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter