Apie Onofą, kaip apie kalbą, niekas nekalba jau kelis dešimtmečius. Net patyrusiems programuotojams jis neatrodo panašus į kalbą (populiari beprasmybė – „mašininis kodas – tai ne kalba„), nors kaip matėm iš aiškinimųsi apie Tiuringo mašiną, bet kuri metakalba, suteikianti priemones matematinės teorijos aprašymui, yra metakalba, o tuo pačiu – ir kalba, bent jau tiek, kiek galime spręsti apie tai, kas išvis yra kalba.
Aptilo ir kadaise populiarūs svaičiojimai apie kompiuterius, kalbančius su žmonėmis, dirbtinį intelektą ir kitas pusės šimtmečio senumo svajones. Kai Arthur C. Clarke 1968 metais parašė savo garsiąją „2001-ųjų kosminę odisėją“, kurioje buvo dirbtinis intelektas HAL-9000, atrodė, kad viskas įmanoma. Na, gal būt ne tolimos kosminės kelionės, bet mąstančios mašinos – tai jau tikrai. 2001 jau seniai praėjo.
Dabar galime paprastai suformuluoti problemą, kurios sprendimas būtinas dirbtinio intelekto sukūrimui: žmogus gali išmokti kalbą, kuria programuojamas kompiuteris, o ar įmanomas atvirkščias variantas?
