Šitą straipsnį man parodė po to, kai įvyko paskutinių dienų triukšmai – ypač garsus buvo skandalas apie menamai išprievartautą paauglę, kur buvo kaltinami NATO pajėgų kariai, atvykę iš Vokietijos. Po skandalo paaiškėjo, kad viskas buvo falsifikuota, tačiau dalis lietuviškos žiniasklaidos, nepatikrinę, sugebėjo tuos pranešimus paskelbti. Tiesiog pranešimai buvo parašyti įtikinamai, privelti visokių detalių – atrodė tikroviškai.
Galime identifikuoti, kad tai yra „didžiojo melo“ metodas – nes viskas atrodo pernelyg baisiai, kad bet koks normalus žmogus išdrįstų taip klaikiai meluoti. Būtent todėl, kad melas pernelyg didelis, mes sau pasakome, kad negali būti, kad šitaip drastiškai kažkas meluoja. Ir tada leidžiame sau tokiu melu patikėti, jo nekvestionuodami.
Rusijos propaganda nesismulkina. Jos veidas – Dmitrijus Kiseliovas, kuris yra pareiškęs apie tai, kad Rusija gali JAV paversti į radioaktyvias dulkes. Tas pats Dmitrijus Kiseliovas aktyviai pila purvą ir ant Ukrainos, ir ant Lietuvos, ir ant ES, ir ant ko papuola. Pagal poreikius. Nemaža dalis Kiseliovo pasisakymų kuo gražiausiai atitinka Vladimiro Jakovlevo įvardinamus metodus.
Pratęsiant apie Rusijos TV programas – daugelyje jų labai akivaizdžiai matosi ir tas pats „40/60“ metodas – kai kurios programos būna lyg ir kritiškos Kremliui, didelė dalis informacijos lyg ir neiškraipoma, bet dalis panaudojama grynai propagandos tikslais. Nesunkiai gali susidaryti apgaulingas įspūdis, kad kokia nors TV ar radijo stotis yra neutrali ar netgi kritiška Kremliaus režimui – todėl propaganda suveikia daug efektyviau.
Įvairių juodos propagandos metodų yra begalė. Negana to, jie neretai naudojami ir kombinuotai – per „40/60“ kanalus skleidžiamas „absoliutus akivaizdumas“, kuris pastiprinamas „apvertimais“, „o kaip su X?“, „supuvusiomis silkėmis“ ir taip toliau. Kai propaganda realiai masyvi, darosi sunku suprasti, kas išvis vyksta.
Na, gerai, aš matau, kad savo įžangoje prirašiau jau vos ne daugiau, nei pats straipsnio autorius. Taigi, nuo Rabinovičiaus kalbų pereikim prie Jakovlevo.
Oj, ne – dar truputį: po rusišką literatūrą apie propogandą man teko kapstytis – kai kurie Jakovlevo minimi įvardinimai išties pasitaiko kitose knygose (tai yra sistemingos terminijos – t.y., organizuotos propagandos sistemos požymis). Kita vertus, reikia pasakyti ir tai, kad sovietmečiu visa bent kiek rišlesnė literatūra, kurioje būdavo analizuojama propaganda, būdavo įslaptinama (pradedant „tarnybiniam naudojimui“ ir baigiant visišku įslaptinimu). Slaptindavo netgi tais atvejais, kai būdavo išverčiamos Vakarų autorių knygos. Toks slaptumas buvo ne dėl to, kad būtų bandoma nuslėpti nuo Vakarų, o dėl to, kad nesukeltų nereikalingų minčių pačios SSRS gyventojams, kuriems ta propaganda buvo kemšama smarkiausiai.
Taigi, o dabar jau paskaitykite, straipsnį, kurį rašė Vladimir Jakovlev, Rusijos žurnalistas (originalas, iš kurio versta – http://www.sguschenka.com/propaganda/)
