Tag Archives: žiema

Šalčiai

Vakar grįžom iš tūso, kažkokiuose poilsio namuose už Nemenčinės buvom. Pirtelės ir taip toliau. Poilsio namai atseit šildomi, temperatūra kambariuose kokie +5. Žiauru. Šaltis lauke – irgi žiaurus. Aišku, ne tie -40, kokių yra buvę Lietuvoje, bet -28, apie kuriuos radijas kalbėjo – tai jau tur būt.

Sniegas girgždėjo garsiai, lyg koks traiškomas pergamentas. Kai sniegu eina keletas žmonių, garsas tiesiog skausmingai atsiduoda ausyse. Girgžda, kai šala. Jau šeštadienį girgždėjo klaikiai. O sekmadienį ryte, kai vaikščiojom nuo vieno pastato iki kito – triukšmas net nejaukus darėsi. Juolab, kad ir šiaip visi garsai, esant tokiam šalčiui, sustiprėja keleriopai. Ir dar tas oras, blizgantis saulėje. Kai labai atšala, galima pamatyti, kaip oras žaižaruoja. Nežinau, kodėl, bet būna toks dalykas – lyg mažytės kibirkštėlės blykčiotų.

Neužsivedė daugiau, kaip pusė visų mašinų. Mūsų SAAB pasirodė gražiausiai – užsivedė, vos suktelėjus raktelį, kai kitiems teko pavargti. Aišku, teko kitus paskui kurti. Visą būrį neužsivedėlių. Pora draugų atvažiavo savo mikroautobusu – tiems buvo išvis tragedija, užsivedė tik porą kilometrų pratampyti.

Jau važiuodami namo, pamatėm kažkokius nuo keliuko nučiuožusius senukus. Nulėkė labai sėkmingai, tiesiai į tarpą tarp dviejų medžių. 30cm į kairę ar į dešinę – būtų subaladoję mašiną. Vairavęs senukas sakė "pats nesuprantu, kaip čia taip sumėtė, taip atsargiai važiavau, negreitai". Išties negreitai – manau, kad ne daugiau, nei 20-30 km/h, nes šliūžės matėsi vos kokių 5-6 metrų. Sustojo ir daugiau žmonių, tai visu būriu tiesiog išstūmėm tą mašiną ant kelio. Bet toliau tuo miško keliuku važiavom jau labai lėtai.

Ir aišku, grįžus į Vilnių – ryškus vaizdas: visur mašinos su atidarytais kapotais. Tiems, kas turi dyzelius – išvis mirtinas reikalas, kai kurie tik po ilgų tampymų užsiveda, kai variklis prasukamas tiek, kad nuo sukimo įšiltų.

Techninė smulkmena: laidų reikia visgi gerų. Bandėme kurti, draugų mašiną prijungę tais kinietiškais laidais, kokių pilna degalinėse – nei velnio neužkuria. Matyt neperduoda pakankamos galios. Pavyko, tik pajungus kažkokius senus rusiškus, piršto storumo kabelius.