Ar atsimenate, kaip prieš daug metų Gediminas Kirkilas pareiškė, kad kovos su korupcija? O po kokių metų ar kiek ten, ėmė ir pareiškė, kad Lietuvoje korupcijos nėra? Aišku, klausimas čia labai įdomus, nes viskas priklauso nuo to, kaip ir į ką pažiūrėsi. Ypač dabar, neretas jau pastebi įdomų poslinkį korupcijos metoduose. Labai labai įdomų. Tokį, kad kažkas gali galvoti, jog tai net ir ne korupcija, nes juk nieko gi nepadarei*, tai už ką čia baust?

Ką jūs darytumėt, jei aš jums nepadėčiau? Ką jūs darytumėt? Jūs neišgyventumėt be manęs, nes jūs neturite jokių šansų!

Čia aš jums pirmiausiai papasakosiu vieną trumpą istoriją apie visai kitos rūšies korupciją, susijusią su konsultantų pasauliu. Jei jau visai tiksliai, tai apie tokias įdomias (ir svarbiausia – legalias) investavimo konsultantų aferas. O jau paskui – apie tuos korupcijos pokyčius, kuriuos pastebėjau.

Korupcija ir investicijos

Štai įsivaizduokite, yra koks nors aukso ar naftos kursas. Ir yra koks tūkstantis investuotojų, kurie norėtų žaisti ant to kurso. Visi investuotojai nori uždirbti, todėl jiems svarbu gerai nuspėti, ar perkami popieriai pigs, ar brangs. Tad ir patarėjus investuotojai dažniausiai renkasi labai paprastai: kuris nuspėja kurso pokyčius tiksliausiai, tą ir pasirenka.

Gudrus patarėjas sužaidžia paprastą žaidimą: jis ima nemokamai siuntinėti tūkstančiui potencialių klientų savo spėjimus. Tiktai vis skirtingus. Pavyzdžiui, pusei pasiunčia pranešimą, kad auksas brangs, o kitai pusei – kad auksas pigs. Ir tada puse atvejų atspėja, tiesa? Tada tiems, kam pataikė, siunčia antrą spėjimą, irgi perpus išskaidytą. Paskui vėl tai pusei, kur atspėjo, siunčia trečią spėjimą. Ir taip toliau, ir taip toliau. Dalis tų spėjimų gavėjų mato, kad prognozuotojas pataiko fantastiškai tiksliai. Ir jie jį pasirenka.

Jei jau visai realiai žiūrėsim, tai tokie prognozuotojai daro dar paprasčiau: jie net nesiaiškina, kam spėjimas pataikė, o kam ne. Jie tiesiog pasirinktiems siunčia atsitiktinai parinktus spėjimus tol, kol galų gale atsiranda klientų, kurie jais įtiki. Vieną-kitą klaidą klientai atleidžia, todėl tam tikras nepataikymų procentas gali būti (ir tai netgi labiau įtikina). Visvien juk kažkam pasirodo, jog spėjikas pataiko neįtikėtinai gerai.

Aišku, taip apmulkinti žmonės kartais net neįtaria, kaip paprastai jiems prikabino makaronų. Bet šie makaronai juk yra tokie puikūs, kad jų beveik neįmanoma nusikabinti**. Jie juk atrodo, kaip tikra realybė, tiesa?

Korupcija ir tikėjimas

Analogišką metodą atrado ir korupcionieriai. Tarp kitko, atrado dar labai seniai, sovietmečiu šitas metodas irgi buvo labai paplitęs. Tačiau vėliau jis tapo retesniu. Dabar šitas metodas, kiek mano šaltiniai sako, dabar jau tampa dominuojančiu***, nes kiti elementariai nyksta. Ir tarp kitko, būtent šitas korupcijos metodas ima figūruoti tais atvejais, kai kokios nors kontoros veikėjas nori kyšio, o pirkimai daromi centralizuotai.

Žodžiu, įsivaizduokit, kad norite kažką parduoti valstybei. Ateinat pas korupcionierių ir jis jums sako, kad padės jums. Viskas sutarta, jūsų variantas suderintas, viskas padaryta, kad jūs laimėtumėte. Korupcionierius jums pasako, kad aišku, yra šansų, jog praeis kažkas kitas, bet šiaip jau 80 procentų tikimybė, kad praeis būtent jūsų firma, nes viskas labai švariai padaryta. Bet jums nežinant, korupcionierius lygiai taip pat susitaria su visomis firmomis, kurios nori dalyvauti. Ir kai tų firmų nedaug, santykiai atrodo artimi, o pinigai imami tik po laimėjimo, tai firmoms juk įtarimo nekyla, tiesa?

Paskui kažkuri firma švariausiu būdu laimi konkursą. Toms, kurios nelaimėjo, korupcionierius pasako, kad soriukas. Kaip sakant, “atleiskite, žinot, būna visaip, čia įsikišo, čia nesigavo, nu bet aš juk ir pinigų iš jūsų neimu, o štai kitą kartą jau prastumsim jus“. O jeigu jūsų firma laimėjo… Tai jūs juk žinote, kam atkatą reikia sumokėti, tiesa?

Tarp kitko, kad būtų įtikinamiau, toksai korupcionierius jums dar prieš laimėjimą gali pranešti, kad jūs jau tikrai laimėsite, jei jis kažką padarys. Ir netgi pinigus už tai gali paimti. Nes jūs juk nežinote, kada tiksliai bus priimtas sprendimas, o štai korupcionierius gali ir žinoti, ir spėti su popieriais susipažinti. Ir firmai, kuri laimėjo, jis būtinai praneš, kad jis čia tikrai padės, tik reikia pinigų. Firma sumoka pinigus – ir stebuklas, išties laimi. Tik tokia firma gali nei neįtarti, kad korupcionieriaus dėka “laimėjo” jau po to, kai išties laimėjo.

Kokios nors tarnybos kažką čia įrodyti gali sunkiai. Kontrolės priemonės, kurios užtikrintų, jog blogos įtakos nebuvo, veikti gali kuo puikiausiai, tačiau niekaip negali užtikrinti, kad panašaus plauko korupcionieriai bus sustabdyti. Problema yra tiesiog tame, kad tiekėjai tiki, jog korupcija suveikė, o už tai ir moka. Vat čia yra žostkas dalykas – tikėjimas.

Tikėkite ir neškite pinigus

Dalyvavote kokiame konkursėlyje, susitarėte su geru žmogumi ir laimėjote? Štai taip ir laimėjote. Tikėjimu laimėjote. Ir kaip, laimingi esate?

Paskui, aišku, dar kai kurie stebisi, kodėl per viešuosius pirkimus pasiūlymai kartais gaunasi su tokiomis didelėmis kainomis. Tai šitaip ir gaunasi – viena vertus, tam stoguotojui reikia susimokėt kokius 15 procentų, tai reikia užsimest. Antra vertus, dar ir šiaip visokios ten rizikos, jei visgi STT prigaus. Ir taip toliau, ir taip toliau. Galutiniam rezultate kartais gaunasi netgi tokie fokusai, kai realią kainą pasiūlęs tiekėjas gali nepraeiti, nes ta kaina per maža.

Kaip matome, netgi nereikia juodųjų ir pilkųjų biudžetų – pakanka to, kad atsiranda kas nors, kas geba įtikinamai krušti protą. Ir beje, pažiūrėkime dar į vieną faktorių: kuo labiau tiekėjai tiki, kad korupcija yra, tuo lengviau jiems korupcionieriai gali krušti protą, o tai jau rezultate didina korupciją ir dar labiau tiekėjus įtikina korupcijos realumu. Tarp kitko, dėl tos priežasties kai kurios kompanijos ir deda žiaurų tabu ant absoliučiai bet kokių kyšių valstybei – neatsiperka tiesiog, net kai visi sako, kad atsiperka.

Kaltas čia tik šventas naivus tikėjimas, kad geras dėdė kažką tenai patvarkys. O geras dėdė savo pinigus gaus bet kuriuo atveju, tačiau nepajudins nei piršto. Nes jis kyšį gauna ne dėl savo įtakos, o dėl tiekėjo naivumo. Ir taip, čia visvien korupcija. Tačiau šitas įdomus poslinkis yra gan simptomatiškas.

Ponai ir ponios, pasiskaičiuokite, kiek pinigų išmetėt į balą.

 

———–

* Realiai korupcija – tai tiesiog sugedimas, kuris gali būti įvairiarūšis. Tai ne tik kyšiai, bet ir visokie ten švogeriavimai, pagalbos už pagalbą, išsikalinėjimas vien tam, kad parodytum savo vertę, galų gale netgi tokie atvejai, kai kokie nors valdžiažmogiai komplikuoja savo darbo tvarką tam, kad užsitikrintų savo pačių darbo vietos reikalingumą. Korupcija – tai netgi tingėjimas dirbti, nes nesinori dirbti.

** Modernesnės investavimo konsultantų firmos itin mėgsta elektroninį paštą. Čia juk išvis atsiveria stebuklai, makaronus galima siuntinėti automatiškai. Kai kurios kontoros dėl to susikuria netgi šimtus portaliukų internetuose, kur vaizduoja skirtingus prognozuotojus. Vieni pataiko geriau, kiti – blogiau. Vieni laimi ir susiranda būrius šventai tikinčių, o kiti – užsidaro. Kai kurie fantastinio tikslumo prognozėmis pagarsėję ekonomikos guru irgi yra aiškiai panašūs atvejai: spėliojo beveik kaip papuola, atsitiktinai pataikydavo, o už tai jau susilaukė baisios šlovės laikraščiuose.

*** Reikia pasakyti, kad nors ir patyliukais, ir nesiafišuodami, konservatoriai su libsąjūdžiu padarė tokius masinius valymus daugelyje įstaigų, kad seno raugo korupcionierių sumažėjo kardinaliai. Kiek suprantu, šitai ir gali būti priežastis, dėl kurios šitas naujas metodas tapo daug labiau išplitusiu, tuo tarpu realių poveikio atvejų ėmė mažėti – labai daugeliui dingo galimybės kažką reguliuoti.

Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui

Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.