Kiemo mergaitės

Kažkodėl prisiminiau kelias kiemo mergičkas (anų mūsų kieme buvo bent porą kartų daugiau, nei bachūriukų). Kai kurias mačiau, praėjus daugeliui daugeliui metų… Viskas keičiasi, neretai įdomu palyginti. Kai pamatau, dažniausiai nebandau prieiti – tas gyvenimas liko senoj praeity. O manęs neatpažįsta – pasikeičiau tiek, kad savyje pagal nuotraukas panašių bruožų ir pats nerandu 🙂

————–

J. buvo labai miela lenkaitė. Labai inteligentiška. Griežė smuiku. Figūringa ir didžiaakė. Dabar gyvena viena, su vaiku, anas jau gan didelis bachūras, mokyklą baiginėja. O J. visai išsilaikiusi, vis dar graži, tik pasidarė liesa, kaip skeletas. Ir akys dabar per pusę veido, kaip pas kokią anime. Dirba kažkur ne tai vadybininke, ne tai administratore.

J. turėjo dar didesnes akis. Ji jau tada atrodė, kaip pokemonas, nors ir nežinojom tokio žodžio. Visai graži buvo, tačiau labai mėgdavo apkalbas. Mačiau kažkada, tokia poniutė, su mersiuku, auksiukais. Susitvarkė gyvenimą.

D. buvo tyli ir rami pirmūnė, visad kultūringa, nesivelianti į nuotykius, graži lietuvaitė. Ale kažkaip pastojo, būdama 13 metų. 13 būdama ir pagimdė. Mačiau ją prieš kažkiek metų – daug jauniau atrodanti, nei turinti amžiaus, gražuolė, ėjo su sūnum, jau sulaukusiu kokių 16, aukštesniu už mamą, tuomet dar nesulaukusią ir 30. Nežinodamas, nei už ką nepatikėtum, kad tai ne brolis su seseria, o mama su sūnum.

L. buvo kažkokio televizininko dukrelė, kurios nei vardo išties neatsimenu… Būdavo pasipūtusi, nes ją per teliką rodydavo. Paskutinį kartą mačiau ją prieš kokius 6-7 metus. Išsibalinusi blondinė, apsirengus, kaip čiūčela iš madų žurnalo, apsikabinėjus auksiniais papuošimais, lipo iš mikrobuso, šnekėdama telefonu ir pargriuvo. Kad jūs žinotumėt, kaip triukšmingai ji keikėsi visokiais rusiškais žodžiais, vis neatitraukdama telefono nuo ausies…

A. – rusaitė iš darbininkiškos šeimos, buvo neišpasakytai graži. Ir figūra, ir veidelis – absoliučiai idealūs, kilminga laikysena, protingas ir dvasingas veidas – jei norit pamatyti kažką panašaus, pakapstykit gerokai po pasaulio misių tamsesnio gymio gražuoles – kokią gražiausią atrasit, tai ir bus panašu. Bet buvo gan buka, rengdavosi treningais ir keikdavosi. Paskutinį kartą mačiau prieš kelis metus – kažkur ėjo, purvina, apsirengusi skarmalais, išpurtusiu veidu, susivėlusiais plaukais ir fanaru paaky – vos atpažįstama. Bomžauja. Grožis jai gyvenime nepadėjo.

N. – kita rusaitė, buvo visai figūringa, visai graži, o ir kultūringa. Paskutinį kartą, kai mačiau, svėrė kokius 150 kilogramų, prie savo ūgio atrodė, kaip balionas. Turi keletą vaikų. Man pasirodė, kad ji laiminga.

L. buvo skandalistė, apkalbininkė, absoliuti dominatriksė. Jos mama – irgi tokia: išlysdavo į kiemą ir reguliuodavo vaikams, kur, ką ir netgi su kuo žaisti, nesidrovėdama svaidytis įžeidimais. Prieš kelis metus gatvėj pamačiau L. mamą su kažkokia sena moteriške. O paskui supratau, kad akys mane apgavo – ten buvo pati L. su savo mama.

K. buvo gan putli, nors visgi graži pirmūnė. Nedrąsiai lįsdavo į kiemą, nedrąsiai bendraudavo. Dabar gydytoja, dirba kažkokioj komercinėj klinikoj – žmogus, kuris susitvarkė gyvenimą pats. Liesa, kaip skeletas.

G. buvo labai protinga. Ir labai rimta. Irgi pirmūnė. Svajojo tapti mokslininke. Į kiemą lįsdavo irgi nedrąsiai, kėlė kažkaip visiems keistą pagarbą ar netgi nesupratimą. Dabar – vegetuoja, kaip valstybės tarnautoja.

————

Viskas keičiasi…

(inicialai pakeisti, nesitikėkit, kad tai apie jus)

Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui

Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Mano pagrindinis blogas - Rokiškis Rabinovičius. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.

29 thoughts on “Kiemo mergaitės”

    1. rokiskis Post author

      Įdomu, kad kai kurie pokyčiai tada būtų atrodę neįtikėtinais, tačiau dabar, kai su gyvenimiška patirtim įvertini -- netgi dėsningi.

      Reply ↓
  3. Anonymous

    Rūta
    mano mama sako, -- jei nematei žmogaus 10 metų, geriau jau ir nesirodyk…
    Nelabai supratau šio posakio esmės, bet atsitik tu man taip, jog susitikau šermenyse, po 12 mokyklos baigimo, metų su savo klasiokėmis. Iš tolo jas pamačiau ir sugavau save mąstan-o kokios ten moteriškės stovi? O juk aš taip esu tokio pat amžiaus. Nors nea, atrodau labai jaunai:)
    O save priskirčiau tamstos aprašytai G., taip pat medaliu baigta mokykla, raudonas diplomas, vegetacija vt…Neišnaudotos galimybės…

    Reply ↓
    1. rokiskis Post author

      Re: Rūta
      Ta mergina svajojo tapti mokslininke. Bet paaiškėjo, kad gyvenime reikia visiškai ne to.
      Prisiminti save, savo troškimus, savo pasaulį vaikystėj -- labai keblu. Bene geriausiai tai ir gali padaryti, kai pamatai, kaip pasikeitė kiti. Tada staiga supranti, kokia patį skiria bedugnė nuo nuosavos praeities.

      Reply ↓
      1. nemunas

        Re: Rūta
        Labai mėgstu tai aryti -- prisiminti savo vaikystę, ypač, kai atsiduriu kur nors tose vietose -- šalia savo darželio, mokyklos ar buvusių namų. Malonus jausmas. Nuo smėlio dėžės žaisdavau su vemzdžių klojimu ir techniniu aprūpinimu, kažkas panašaus ir išėjo 🙂

        Reply ↓
  10. ancareth_raven

    Patiko skaityt. Ypač užbaigiamieji trumpi sakiniai. Galingai įšdėstytos mintys, sunkios svarbumu -- kaip kekės ant šakos nusvyra jausmais. Gražu.

    Reply ↓
    1. rokiskis Post author

      Tamsta mane pervertinote, jau taip gražiai čia man parašėt, kad susilydžiau ir dabar kaip nekalta mergaitė trysčiojukikenu iš džiaugsmo 🙂 Dėkui, rimtai čia per gražiai pasakėt 🙂

      Reply ↓

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *