Biurokratija ir valdančioji dauguma

Aš čia prieš kažkiek laiko norėjau parašyti, kaip gerai yra Andrius Kubilius, Ingrida Šimonytė ir kita valdžia, kuri skirtingai nuo begalės ankstesnių, bent jau laikosi kažkokios krypties ir išvengia totalinės vadovybės kaitos. Jie darė daug klaidų, aš juos už tai smarkiai keikiau, tačiau per ketverius metus jie nepadarė didžiausios klaidos, kai priimami sprendimai, o paskui priimami priešingi sprendimai ir taip toliau, ir taip toliau, vis trypčiojant ir tik švaistant resursus judesiui pirmyn, atgal ir į šonus.

Tai vienas iš Edward Deming įvardintų principų: kartais ne taip svarbu, kad būtų daromi geriausi sprendimai, o žymiai svarbiau, kad tie sprendimai būtų nuolat ir kryptingai diegiami, kad būtų stabilumas ir ilgalaikis judėjimas aiškia kryptimi.

Bet paskui supratau, kad nieko gero man čia kažkodėl nesigauna parašyti, todėl parašysiu apie tai, kodėl tie sprendimai yra tokie sunkūs. Kodėl visa ta valdžia, kelis metus besikapstydama, vis neįstengia perlaužti stuburo stagnacinei valdininkijai. Kodėl biurokratinė sistema laikosi taip, lyg visi reformų bandymai tebūtų kažkokie uodo įkandimai. Taip, valdžios keičiasi, keičiasi ministrai ir prezidentai, o biurokratinė sistema elgiasi su reformatoriais, kaip su uodais – juos arba priploja, arba, blogiausiu atveju, tiesiog iškenčia ir visvien nepasikeičia.

Gigantiškas mechaninis uodas

Uodas gali būti netgi ne paprastas, o tobulas, mechanizuotas ir gigantiškas, bet jis visvien tiktai uodas. Biurokratinė mašina, kuriai toksai uodas kąs, apima visą Lietuvą. Joje dirba keli šimtai tūkstančių viešojo sektoriaus darbuotojų, dešimtys tūkstančių valdininkų, ją remia bene milijonas pensininkų ir pašalpų gavėjų, ji yra tokia galinga, kad pakeisti ją - beveik neįmanoma. Stebuklas yra tai, kad visgi pokyčių įvyko.

Kai NK-95 pasakoja, kad mes įgrimzdę į totalitarinę, stagnacinę, laisvės neduodančią sistemą, jie iki galo nesuvokia, apie ką kalba, nes paliečia tiktai kraštelį tiesos. Kai anarchistai su Darium Pocevičium priešaky pareiškia, kad valstybė beviltiška ir telieka parazituoti – jie irgi savaip teisūs, bet ir čia abejoju, ar jie suvokia visą reikalą iki galo. Kai emigrantai kalba apie sistemą, kuri jiems neduoda gyventi, todėl tiesiog ištremia iš Lietuvos, jie irgi kalba apie tą patį reiškinį, bet nesuvokia, kokia ta problema kebli. Ir kai verslininkai sako, kad juos spaudžia ir terorizuoja, tai dažnai irgi ne viską iki galo supranta. Ir netgi visokios bobutės, šnekančios, kad valdžia yra vagys ir viskas blogai – sako tą patį, bet ir vėl negali įvardinti, kur ta tikroji bėda.

Aš irgi nežinau, ar sugebėsiu įvardinti. Bet bent jau pabandysiu.

Problema yra biurokratinėje mašinoje. Problema yra dešimtyse ir šimtuose tūkstančių viešojo sektoriaus darbuotojų, valdiškų tarnautojų ir taip toliau. Jie yra didesnė problema, nei politikai. Ir netgi ne patys žmonės yra problema, o visa sistema, kurioje jie dirba. Tarp kitko, didžiule dalimi ta sistema paveldėta dar iš sovietmečio. Tais laikais bet kuris verslininkas buvo vadinamas spekuliantu, nedarbines pajamas gaunančiu veltėdžiu ir taip toliau. Bet kas, kas bandydavo užsiimti verslu, sėsdavo. Kažkas nuo to meto pasikeitė, bet ir dabar dažnas valdininkas į verslininkus žiūri, kaip į vagis, o teisę verslauti suvokia stebėtinai iškreiptai: biurokratas galvoja, kad jis tą teisę kažkam gali suteikti ar jos neduoti. Čia panašiai, lyg koks nors biurokratas manytųsi, kad gali kažkam suteikti teisę mokytis, valgyti, galvoti ar netgi pasakyti savo nuomonę. O kai kurie netgi galvoja, kad gali nuspręsti, kaip kam kalbėti*.

Toks požiūris nėra savaiminis, jis turi gilesnes priežastis: kiekvienas biurokratas nori būti kažkuo naudingas, jis stengiasi savo darbą atlikti idealiai gerai ir patikimai. Ir paradoksaliu būdu būtent tai yra bene didžiausia problema. Kuo labiau biurokratai stengiasi gerai dirbti, tuo viskas gaunasi blogiau, nes jis dirba ne tai, ko reikia visuomenei, o tai, ko reikia biurokratinei sistemai.

Tam, kad atliktų savo darbą gerai ir patikimai, valdininkas turi gauti visas pažymas, leidimus ir kitus popierius. Todėl jis nori imtis reikalo tik tada, kai jau viskas paruošta. Todėl jis reikalauja, kad jūs rinktumėt krūvas visokių pažymų ir leidimų. Ir to nori kiekvienas biurokratas. Jei neturite pažymų, leidimų ir krūvų kitų popierių, biurokratas negali būti tikras, kad jis padarys teisingą sprendimą, todėl jis nori bent jau likti nekaltu: nebuvo popierių – reiškia, negalėjo sprendimo priimti. Ir geriausiai, jei jau kaltu liks ne jis, o kas nors kitas. Pvz., kažkoks kitas biurokratas, išdavęs kokį nors leidimą ar pažymą. O tas kitas biurokratas juk irgi nenori likti kaltu, o nori viską padaryti gerai.

Kai biurokratas gali nepriimti sprendimo, jis ir stengiasi jo nepriimti. Taip kyla istorijos, panašios į tą, kur bobutė parestauravo freską: juk jei biurokratai būtų leidę restauraciją normaliais būdais, ta freska ir būtų restauruota normaliai. Tačiau joks biurokratas nenorėjo imtis atsakomybės už tai, kad restauracija gali būti prasta. Todėl biurokratai vis darė nuotraukas, kasmet užfiksuodami faktą, kad freska vis labiau suirusi, bet nesiėmė jokių veiksmų. Jei jie būtų leidę restauruoti, gali būti, kad restauracija būtų buvusi bloga. O dabar jie gali nusiplauti rankas, sakydami, kad buvo nekalti.

Biurokratai nori dirbti gerai ir patikimai, todėl jie reikalauja pertekliaus popierių, todėl jie kuria begales procedūrų, todėl jie draudžia, ką papuola, todėl jie daro nesveikus kiekius patikrinimų, todėl jie neleidžia visko, ko tik gali neleisti. Ir neleidžia netgi to, ko negali neleisti.

Jei kažkas atsidarys kaboką, juk kiek bėdų gali kilti: savininkai gali padaryti remontą, o dėl to namas, kuriame yra kabokas, gali sugriūti. Ten ir mokesčiai gali būti nuslėpti, todėl valstybė patirs baisius nuostolius. Ten ir maistas gali būti pagedęs, todėl kažkas gali nusinuodyti. Ten ir gaisras gali kilti, todėl kažkas gali sudegti. Ten ir infekcijos gali pasitaikyti, todėl masiškai visi gali susirgti. Ten gali būti daugybė visokių bėdų, todėl negalima nieko leisti.

Geriau nieko neleisti, tada nereiks būti už kažką atsakingu. O jei negali neleisti, tai geriau reikalauti begalės visokių pažymų, leidimų ir belenkokių kitokių popierių. Kuo daugiau reikalausi, tuo užtikrinčiau galėsi pasakyti, kad padarei viską, kad tik nebūtų bėdų. Dirbai gerai ir patikimai, todėl jei jau kažkas įvyko – vadinasi, esi nekaltas. Kaltas kažkas kitas. O tas kitas – irgi nekaltas, nes kaltas dar kažkas kitas, o popieriai buvo tvarkingi.

Biurokratinis aparatas, kurį iki šiol turime, didžiule dalimi paveldėtas iš sovietinių laikų. Stagnacija veikia. Ir tai ne žmonių bėda, o sistemos bėda. Tai tiesiog kafkiška biurokratinė mašina, kuri savaime gyva, savaime turi interesų, kurių net ir patys valdininkai nelabai suvokia. Ir baisiausia būna tada, kai biurokratai stengiasi dirbti gerai. Gerai – tai reiškia, kad remdamiesi ne bendru sveiku protu, o taisyklėmis, kurias susikuria pati biurokratinė mašina. O taisykles ta biurokratinė mašina kuria tam, kad save apsaugotų nuo visko, ką tik įmanoma įsivaizduoti. Ir ypač – nuo kaltinimų blogu darbu.

Andrius Kubilius, Ingrida Šimonytė, Dainius Kreivys, Remigijus Šimašius, Rimantas Žylius, o ir kažkiek kitų žmonių stengiasi kažkaip perlaužti stuburą visai tai biurokratinei košei. Ketverius metus jie atleidinėjo valdininkus, reikalavo, kad tūkstančiai visokių reguliacinių įstatymų būtų suprastinti ir suvesti į suvaldomo dydžio sąvadus – klausimynus. Ketverius metus bandė kažkaip sumažinti inspekcijų kiekį. Iš esmės dvi partijos – konservatoriai ir libsąjūdis. Turiu pasakyti, judesys nebuvo visai beviltiškas, nes keturi metai kryptingų bandymų – tai jau šis tas. Ir daugelis jau tą teigiamą judesį pajuto.

Per ketverius metus kažkas pajudėjo – dabar jau galim pasakyti, kad inspekcijos siautėja kiek mažiau. Verslą užregistruoti kiek lengviau. Ir truputį atsiranda kažkokio blaivesnio suvokimo, kad visgi ne verslas gyvena iš valdžios įstaigų, o valdžios įstaigos gyvena iš verslo. Ilgas, sunkus, lėtas, bet visgi judesys. Pirmą kartą aš galiu pasakyti, kad kažkuri Seimo dauguma visgi įstengė pajudinti reikalą iš mirties taško.

Bet mane visvien kamuoja klausimas: ar tikrai daug žmonių įstengia suvokti, kokią milžinišką galią turi biurokratinė sistema, kuriai vyriausybės, partijos, ministrai ir prezidentai – tai tik laikini veikėjai, panašūs į uodus. Uodai būna priplojami, jei užveikia. O jei nepavyksta uodo priploti – na, tai tenka su tuo susitaikyti. Uodas, kad ir nemalonus, yra labai laikinas.

 

———–

* Taip, yra tokios kontoros, kaip VLKK ir VKI, kurie galvoja, kad žino, kaip kas gali kalbėti. Nes juk žmonės neturi teisės kalbėti taip, kaip jiems nebuvo leista. O sovietmečiu buvo dar ir toksai Glavlit, kuris irgi tą patį reguliavo, o viešai pasakodavo, kad taip užtikrina aukštą sąmoningumą, literatūros meninį-idėjinį lygį ir taip toliau. Čia labai sunku suvokti, bet tokios kontoros, kaip Glavlit ar panašios – tai ne šizofrenikai, o ganėtinai normalūs žmonės, dirbantys pagal biurokratinės sistemos taisykles. Sistema, žinote.

Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui

Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.

Dalinkitės visur: Share on Facebook0Share on Google+0Share on LinkedIn0Tweet about this on Twitter

103 thoughts on “Biurokratija ir valdančioji dauguma

  1. Aurelijus

    Jis neleido man komentuoti g+ …

    O galima viską juk atvesti iki dviejų dedamųjų -- baimės ir kaltės (kurie jausmai nėra blogi iš esmės, nes gali kilti iš sąžinės, kuri, kaip žinia, yra Dievo pasiuntinybė žmoguje).
    Bet ar įmanoma bendruomenė, kurioje nebūtų baimės ir kaltės?

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Ne, iki dviejų dedamųjų neina suprastinti, juoba kad kaltė išvis nėra bazinis instinktas, o yra superego.

      Baimė, godulys ir geismas. O jau tada viską sumala visas superego su visokiomis kaltėmis ir sąžinėmis, o jau ant to užsitraukia racionalizuojanti pluta.

      Reply
    2. Rokiškis Post author

      O šiaip tai, jei giliau žiūrėsim, tai problema yra ne tuose instinktuose. Tie instinktai tiesiog suveikia kaip jungikliai, vykdant visokias procedūras.

      O vat jau procedūros, kai jų kiekis pasidaro pakankamai geras, paverčia visą sistemą savaime gyvuojančiu organizmu. Kažkokiu monstru.

      Reply
    3. Metallem

      Baimė, neitikt viršynykams, kaltė irgi, jei neitiksi viršynykams 😉 Ir jokios baimės, o irgi kaltės žmogui, kurį suvalojo. Tokia vat dievo pasiuntinybė…

      Reply
    1. Rokiškis Post author

      Visos biurokratinės sistemos linkusios judėti ta pačia kryptimi -- link stagnacijos. Tarp kitko, ne tik valstybinės, bet ir verslo.

      Bankuose ar šiaip didelėse korporacijose biurokratizacijos lygis pasiekia kartais tokius mastus, kad vadovybė plaukus nuo galvų raunasi ir sukovot neįstengia.

      Sovietinė biurokratija čia yra blogesnė vienu atžvilgiu: ji nuo pat pradžių buvo orientuota priešingai sveikam protui. Lagerinė ekonomika, bet kokio verslo ir bet kokios laisvės naikinimas.

      Dėl to postsovietinėse šalyse šitas košmaras yra dar didesnis, nei bet kur kitur.

      Reply
  2. skaitytojas ugn

    Sistema kaip Kafka(popieriai)+ Romos Imperija (ryšiai, hierachija)+ Sovietmetis (pasąmoninga (taip gali būti?) pasaulėžiūra). Linkiu jiems sąžinės mirties kape.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      O čia tamsta parašėte labai gerai struktūruojantį įvardinimą. Trys košmarai viename -- totalinė biurokratija, totalinė korupcija ir totaliai iškreiptas požiūris.

      Aš tik patikslinčiau, kad sovietmetis -- tai ne kokia pasąmoninga pasaulėžiūra, o tiesiog visiškai iškreipta vertybių sistema.

      O dėl pasąmonės, instinktų ir pan. -- jie visur veikia. Jie kaip bazinės operacijos savo esme.

      Reply
      1. vasius

        Man šios blogybės primeną vieną tokį surealių distopinį Britų filmą „Brazil“, kur pagrindinis herojus biurokratas tampa valstybės priešu nes jis bandė ištaisyti kito biurokrato klaidą, atsiradusią dėl to, kad jo per nelyg komplikuotoje spausdinimo mašinėlėje dėl ištrigusios musės buvo klaidingai atspausdinta nekalto žmogaus pavardė. Ironija tame kad tą klaidą ištaisyti pavedė pati biurokratinė įstaiga.

        Reply
    1. Rokiškis Post author

      Ponia Lijana, o jūs vat tik bac ir nušokote nuo temos apie biurokratijas prie temos apie ekonomikos kūrėjus, kas suponuoja iliuminatus ir panašias grupuotes, o tai jau suponuoja ufonautus, o ufonautams šioje temoje ne vieta.

      Reply
      1. Albertas Agejevas

        Lijana has a point — valstybės tarnyba ir rinkinuose nerenkamas valstybės aparatas, kuris ir sudaro valstybės politikos „mėsą“, tie, kurie realiai įgyvendina politiką, kurios kryptį nustato valstybės valdžia, yra stebėtinai panašus Lietuvoje ir JAV. Žaidimo taisyklės tokios pat — biurokratinė mašina vis auga ir vis plečia savo kompetenciją. Kažkada skaičiau labai įdomų straipsnį apie JAV valstybės tarnybą, gaila, neberandu.

        Taigi, biurokratija yra problema, bet negalima jos nurašyti vien sovietmečio palikimui. Sakyčiau, sovietmečio palikimas yra, bet jis pasireiškia kaip korupcinis mentalitetas. Kad nusukti paletę plytų ar kokį suoliuką į savo sodą yra OK, kad nusiurbinėti kurą iš valdiškos mašinos yra OK… Jau nekalbant apie kyšius visokiems leidimų davėjams ir jų viršininkams.

        Reply
        1. Rokiškis Post author

          Neribotas, vėžinis augimas -- visų biurokratijų problema. Ir korupcija ne tik sovietmečiui būdinga. Kažkur kitur komentaruose tas jau pradiskutuota.

          Truputį nukrypstant nuo temos -- komentarus skaityti rekomenduoju, nes ne veltui kliedesių rašinėtojus gi baninu -- tam, kad komentarai prasmingi būtų.

          Grįžtant prie temos -- sovietmečio palikimas yra klaiki valdininkų dezorientacija, dėl kurios vis dar vyrauja požiūris, kad verslas -- tai savaime nusikalėliai, kuriuos reikia bausti jau vien už tai, kad jie verslas.

          Šita sovietinio palikimo problema šiuo metu jau tapo lengvai išsprendžiama teoriškai. Praktiškai, deja, ne.

          Elementarus tos bėdos sprendimas būtų tiesiog išleisti pensijon visus valdininkus, kurių amžius viršija 50 metų. Orientacijos problemos tada savaime išsispręstų per kelis metus, nes kardinaliai sumažėtų dalis valdininkų, turinčių grynai sovokišką pasaulio suvokimą.

          Reply
    1. kestutis d

      O man kaip tik atrodo, kad tas ‘amžinas sovietų kaltinimas’ dėl visų mūsų blogybių nėra toks jau provincialus. Jei palyginsime postsovietinio bloko šalis su Vakarų Europos šalimis, tai pamatysime gana dėsningą vaizdą -- net labiausiai išsivysčiusios postsovietinio bloko šalys, tokios kaip Slovėnija ir Čekija, tik dabar vos vos priartėjo prie labiausiai atsilikusių Vakarų Europos šalių -- tokių kaip Portugalija ir Graikija (* -- palyginimui visur naudoju BVP per capita). Tad elementaru, kad jei atsakinėjama į klausimą, kodėl mes negyvename taip kaip amerikiečiai, anglai ar vokiečiai (ar bent jau ispanai, graikai ar italai), tai atsakymas gana paprastas -- sovietinis palikimas, kurio neišvengė nė vieną postsovietinio bloko šalis. Žinoma, yra tokių šalių kurios šiek tiek palankiau išnaudojo įvairius faktorius -- pvz., ta pati Slovėnija ir Čekija geografiškai patogesnėje padėtyje, o ir labiau visapusiškai integruotos į Vakarų Europą, nei likusios postsovietinio bloko šalys, tačiau iš principo visos postsovietinio bloko šalys vis dar jaučia sovietinį palikimą. Ir tai pasireiškia įvairiose gyvenimo sferose. Elementariausias pavyzdys būtų su darbuotojų darbo našumu -- kartais klausiama, kodėl lietuviai Lietuvoje dirba nenašiai, o Anglijoje -- jau našiai. Atsakymas paprastas -- dėl to, kad Anglija -- išsivysčiusi šalis (taigi, neturėjusi ir sovietinio palikimo). Pvz., galiu iškepti tokią pačią bandelę tiek Vilniuje, tiek Londone, bet Vilniuje ją greičiausiai parduosiu už du litus, o Londone -- už porą svarų. Pastangų įdėta vienodai, o našumas didesnis Londone. Ir tokia riba per visą Vakarų-Rytų Europos sieną. Lygiai taip pat ir verslininkai, kurie neturi tokio gero know-how, nei investicinio pranašumo, kaip jų Vakarų kolegos. Pvz., vakariečiai per ilgus kapitalizmo metus yra sukaupę pakankamai kapitalo, kad galėtų investuoti į aukštą pridėtinę vertę kuriantį verslą -- todėl jie ir turi BMW ar Nokia, kurios gali kurti aukštos pridėtinės vertės technologijas, tuo tarpu to tikrai negali padaryti lietuviai (kaip ir kiti rytiečiai) -- jie tiesiog neturi tiek pinigų. (Geriausia, ką jie gali -- tai sukurti parduotuvių tinklą). Ir taip su daugybe kitų skirtumų (tame tarpe ir vadybos technologijų išmanymu, apie ką yra kalbėjęs ir Rokiškis, kas irgi kelia darbo našumą pas vakariečius, bet ne pas mus). Biurokratai yra tik viena iš grandžių -- jie lygiai taip pat neturi to know-how, kaip Vakaruose, kuris leistų jiems būti efektyvesniais. Lygiai taip pat su vargana valstybės padėtimi susiję ir jų sistemų technologinis išsivystymas -- pvz. kompiuteriai poliklinikose pasirodė visai neseniai (nes valstybė vargana, o vargana -- dėl to paties sovietmiečio).
      Pats kiek pažįstu valstybės tarnautojų -- tai jie stengiasi padaryti sistemą tobulesnę, ir tie jų žingsniai matosi. Pvz., palygink VMI mokesčių deklaravimo sistemą dabar su prieš kelis metus buvusia. Arba pvz., Švietimo ministerija per dešimt metų nuveikė gana didelį darbą optimizuodama mokyklų tinklą (žinoma, eiliniam žmogui baisu, kai per dešimt metų uždaroma keli šimtai mokyklų, bet ekonominiu požiūriu -- tai buvo efektyviausia ministerijos strategija). Taigi, biurokratinė sistema iš tikrųjų irgi yra paveikta sovietmiečio, kaip ir verslininkai ar samdomi darbuotojai, ir lygiai taip pat juda tobulėjimo kryptimi (pvz., verslininkai -- nuo paprastų gariūninkų iki viciunu, tuo tarpu biurokratai -- nuo kelių šimtų moteriškių, susigrūdusių kabinetuose iki Sodros elektroninės sistemos). Ir šitas visas sąlygas ir transformaciją patiria visa Rytų Europa -- nes ji neišvengiamai buvo atsilikusi visose šiose srityse sovietmečio metais.
      Ką norėjau dar pasakyti dėl sovietmečio -- žinoma yra veiksmai kurie yra efektyvesni esant tokiomis sąlygomis -- pvz., estai sugebėjo sukaupti rezervinį fondą, sušvelninųsi krizės smūgį, bei sugebėjo įsivesti eurą, tačiau nėra veiksmų kurie stebuklingai išplėštų mus iš to lygio, nuo kurio pradėjome startuoti. Tie patys estai -- visos Europos kontekste -- liko tame pačiame lygyje kaip ir mes, nepaisant šiek tiek efektyvesnės ekonominės politikos. Taigi, sovietmetis labai didele dalimi lemia, kad mes esame būtent tokiame, o ne kitokiame ekonominiame lygmenyje. Ir nėra čia ko ieškoti kaltės kažkokios vienos grupės -- čia nėra kalti nei klastingi biurokratai, nei godūs verslininkai, nei tingūs darbuotojai, nei nuo liaudies atitrūkę valdžiažmogiai -- visi mes dirbame savo darbą, bet nėra ko norėti, kad stebuklingai imsime ir pradėsime per metus gyventi kaip kokioje Vokietijoje.
      Beje, konservatorius labai gerbiu ir vertinu. Manau, kad jie gavo išmokti labai skaudžią bet reikalingą pamoką -- negalima skęsti iliuzijose ir klaidinti žmonių, o reikia sakyti jiems tiesą, nors ji ir nepatinka. Nepatempia mūsų biudžetas tiek, kiek visi norėtų 😀

      Reply
      1. Rokiškis Post author

        Našumas didesnis gaunasi ne tiek iš šiaip kainos, kiek iš verslo praktikų. Elementarūs darbo organizavimo įpročiai, netgi be valdymo metodologijų našumą neretai padidina porą-trejetą kartų. Lietuvoje tie įpročiai dar tik ima rastis, ir rastis ima kaip stebuklingos naujovės.

        Vat čia kaip pavyzdys tokių įpročių, nuo kurių našumas priklauso kardinaliai.

        http://www.laukineszasys.lt/interviu-ir-straipsniai/restoranu-vadyba-i-dalis-karmelavos-legenda/

        O dėl biurokratų, kurie stengiasi -- tai žinoma, kad jie stengiasi. Bėda tiktai ta, kad galutinis stengimosi rezultatas dažnai bendrą situaciją tiktai dar labiau pablogina. Ir ten, kur biurokratų veiklos rezultatai pagerėja realiai -- ten jau galim kalbėti apie tai, kad įvyko tikras stebuklas.

        O konservatoriai melavimais ir klaidinimais nelabai užsiimdinėjo. Jie buvo ir yra tais, kurie linkę sakyti tiesą (bent jau lyginant su dabartinėmis opozicijos partijomis), tik kad ta konserviška komunikacija žemiau plintuso. Jie netgi lengviausiai parodomų dalykų iškomunikuoti neįstengdavo. Nes tipo „kam to reikia, reikia ne piarais užsiimdinėt, o darbą dirbt“.

        Reply
      2. Gruodis

        „Beje, konservatorius labai gerbiu ir vertinu. Manau, kad jie gavo išmokti labai skaudžią bet reikalingą pamoką — negalima skęsti iliuzijose ir klaidinti žmonių, o reikia sakyti jiems tiesą, nors ji ir nepatinka. Nepatempia mūsų biudžetas tiek, kiek visi norėtų“

        už politinių sluoksnių stovintiems žmonėms tai ką Jūs sakote -- nė motais. Nepatenkinti rezultatais (o tokių visad yra, ir jų veiksmai ypač skaudžiai atsiliepia nebrandžiose demokratijose) jie aktyvuoja švytuoklės principą ir patys nesąmoningai prikaišo pagalių į valstybės vystymąsi. Gryna psichologija….čia vėlgi galime prisiminti, kaip būtina yra turėti stiprią opoziciją. Lietuvoje tokios nėra -- per skysti grybai…

        Reply
    1. Candy

      Taip taip. Garsiai rekiantys blogosios dienos (zlugimo) pranasautojai.

      Visi iki vieno raso tiesa.

      Reply
  3. Marius

    Gerb Lijana,
    Sovietmetis iš esmės yra blogis, kuris nieko kito negalejo sukurti, kaip tik stagnaciją ir visišką vertybių iškreipimą. Škiasi blogis gerio sukurti negeba, o tik progresyviai dauginasi apkresdamas neapsaugotas smegenines, kurios poto pradeda gėrį vadinti blogiu.

    Reply
    1. Vygandas

      Mariau, dėl to, kad blogis gėrio sukurti nesugeba, tai paprieštarausiu -- turbūt turite omenyje, kad bloga aplinka nieko gero žmonėse nepagimdo? Bet juk kartais ypač tai ir paskatina žmonėse ieškoti savyje gėrio, ir priešintis aplinkai. O šis ieškojimas, ugdo gėrį. Taigi blogis sukuria gėrį.
      Ar nesutinkate?

      Reply
      1. Candy

        wtf?

        Čiūvas, sovietmetis išugdė suktumą stengimasį viską nuslėpti ir apgauti kad tik tau būtų kuo geriau (nes visko trūko).

        Tai papraščiausias košmaras kai ties skurdo riba žmogus pamina visus moralės principus. Kokie dar gimdymai.

        Reply
        1. Rokiškis Post author

          Ponas Candy, ponas Vygandas čia labai grakščiai trolina, o tamsta vat užsikabinote. Kaip kokis vaikas ant saldainio.

          Reply
  4. lijanaesmi

    Dekui gerb.Mariau, uz vertinga informacija.:) I diskusijas nesileisiu, nes Rabinovicius tikrai istoleruos mane lauk, uz nuvedima nuo jo temos.

    Reply
  5. vajetaus

    Kiekvienos sistemos paskirtis ~ valdymas ir kontrole. Jeigu kazkam reikia kazka valdyti ir turi tam poreikiui pakankamai resursu, jis kuria sistema. Bet idomu tai, kad po kurio laiko sistema pradeda valdyti kureja, nes kurejas yra isitikines savo sistemos tobulumu…
    Ponas Rokiski, izvalga gera, bet kaip visada noretusi pasiulymu, kaip isgyvvendinti si blogi. Maza uzuomina: ar imanoma padaryti pokyti isoreje, is pradziu neivykdzius jo viduje?

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Ta stadija, kur kūrėjas įsitikinęs sistemos tobulumu -- tai tik pradinė. Kai sistema ima valdyti tą kūrėją, prasideda kita stadija, kai pati sistema ima kurti save pačią. Tam tikru atžvilgiu galima būtų sakyti, kad jinai, būdama savęs pačios kūrėja, irgi jaučiasi tobula, bet tai jau sudėtingesnis reikalas.

      Kitas dalykas, kuris yra esminis -- tai tas, kad tas degradacijos procesas yra stagnacinis savo esme. Tas procesas nukreiptas ne tam, kad sistema geriau atliktų savo funkcijas, o tam, kad sistema save išsaugotų ir augtų.

      Čia turim pastebėti, kad kadangi sistema veikia iracionaliai savo esme, t.y., jos tikslas neatitinka jai iš išorės keliamų tikslų, tai atitinkami racionalūs išoriniai metodai tampa neefektyviais arba netgi priešingą efektą duodančiais. Sistema užsisuka užburtame rate, kuris suėda visus resursus savo paties auginimui.

      Kuo aktyviau su sistema kovojama, tuo ji labiau mobilizuojasi savo išsaugojimui. Ir kuo ji labiau efektyvinama, tuo ji efektyviau mobilizuojasi savo išsaugojimui.

      Kitaip tariant, dėl to iracionalumo čia gali imti veikti kai kurie iracionalūs metodai. Kaip pvz., panaikinus Valstybės žinias, visuomenės informavimas (pirminė to leidinio paskirtis) pagerėtų.

      Vat čia jums tebūnie atsakymu apie tamstos užuominas, paremtas racionaliomis prielaidomis.

      Reply
    2. tiesiaisviesiai

      „Kiekvienos sistemos paskirtis ~ valdymas ir kontrole“- kol neišsigimsta iki pačios savęs kūrimo ir palaikymo. Paskui tiesiog sistema, žmogus ne tik kad savo likimo nevaldo, bet ir pačio pagimdytos sistemos.
      Rokiški, kaip tai neteisingai iš straipsnio supratau, kad „svajonių“ vakaruose biurokratija ne (tokia didelė) problema. Kaip tai abejoju, nors iš pletkų (o gal projekcinių kliedesių) gali būti kad ten daug lengviau verslą pakurti tiems patiems lietuviams.

      Reply
      1. Rokiškis Post author

        Biurokratija visur problema. Bet dėl visiškos dezorientacijos, kuri išlikusi iš sovietmečio, postsovietinėse šalyse biurokratija yra išties baisesnė. Ypač tose srityse, kur bent kažkaip susijusios su verslu.

        Kiek atsimenu iš kažkurių reitingų, tai kaip pvz., mokestinė apkrova Lietuvoje gaunasi panašiai, kaip Norvegijoje, bet ne todėl, kad mokesčių sumos būtų didesnės, o dėl išlaidų mokesčių administravimui.

        Reply
  6. Marcipanas

    Čia taip paskaičius straipsnį iškilo visokios aliuzijos į tuos fantastinius filmus „kosminė odisėja 2001“ „Terminatorius“ „Matrica“ ir t.t. kuriuose rodomoma kaip vienaip ar kitaip kūriniai valgo kūrėją. Tik ten tuose reikaluose iš pat pradžių yra galimybė nieko nekūrti idant įšvengti pasekmių, o realybėje biurokaratijos nekurti negali, manau tai esminis bet kokios santvarkos stuburas. Tik bėda, kad tas stuburas greitai peraugą į savarankišką organizmą (kaip koks vežys) nuolat reik „daužyt“ jam per snapą kad neišbujotų.

    Reply
  7. jautis

    Ką gi, problema įvardinta aiškiai ir tiksliai. Galima diskutuoti, ar ši Vyriausybė TIKRAI bandė kovoti su biurokratija. Aš asmeniškai tos kovos kaip ir nepastebėjau, bet gal tiesiog esu nepastabus… Deja, panašu, kad civilizuotomis primonėmis (reformomis) su tokia sistema kovoti nelabai išeina -- ji itin gerai sugeba prisitaikyti. Štai kinų biurokratai per paskutinius porą tūkstanmečių sugebėdavo „suvalgyti“ užkariautojus hunus, mongolus ar mančžiūrus, kurie buvo narsūs kariai ir sumaitodavo kinų armiją, bet taikos metu kinų biurokratai juos kažkaip po truputėlį…
    Galiausiai biurokratinė sistema sunaikina save savo pačio neefektyvumu ir tada grįžtama prie mažų natūrinių ūkių. Prieš pusantro tūkstančio metų taip žlugo Romos imperija, ir netrukus Galija apaugo neįžengiamais mišakis, pro miestų grindinius prasimušė žolė ir ten ganėsi ožkos. Kažkas panašaus laukia ir mūsų tik dėl terminų spėlioti nesiryžčiau…

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Kai kurie su biurokratija sieja tolerantinę krizę, prasidedančią ES.

      Visuomenėje būna smurto protrūkių, neadekvačios diskriminacijos ir pan., o biurokratija bando juos eliminuoti efektyviai kovodama su priežastimis. Toks bandymas kovot su priežastim kadaise sukėlė preventyvinių biurokratinių procesų augimą.

      O tie preventyviniai procesai jau išvirto į tas absurdiškas valdiškas tolerancijas ir politkorekcijas, kurias ir turim.

      Reply
  8. Albis

    Kažkaip dar norėtųsi paminėti ir totalinę pačių žmonių encefalopatiją, kurių dalis ir yra tie patys biurokratai. Jie išėję iš savo kabinetų, savo gyvenimą tvarkosi tais pačiais principais, kaip ir darbe. Ta prasme, kad tos biurokratinės mašinos dedamoji dar būtų ir mentalitetas, požiūris, saugumo jausmas, kaltų paieškos, seni nusistovėję ir gal sovietiniai stereotipai ir kiti panašūs dalykėliai. Sistemos neatsiejama dalis yra jos elementas, ne tik procesas. Tačiau džiugu dėl pastebimų pokyčių.

    Reply
  9. egisb

    biurokratinis aparatas ne tik save augina, bet ir apsaugo susigalvodamas begalę „reikšmingų“ (popieriuje) darbų, kurie „įrodo“ kiekvieno valdininko reikalingumą, atliktų darbų svarbą ir, svarbiausia, tai kad jis už tą atliktą darbą gali gauti premiją. nors kaip galima gerai ar dar geriau atlikti pareigas, jeigu viskas reguliuojama instrukcijomis? (nesenas to pavyzdys -- lietuvos pasieniečiai, kurie negalėdami streikuoti, vykdė akciją atkreipti valdžios demesį -- tipo kelias valandas jie nusprendė viską tikrinti kaip liepia instrukcijos, maždaug „pamatysite kaip viskas sulėtės pasienyje“. tai reikštų kad jie nesivadovauja instrukcijomis nuolat ?!)
    visą lietuvos nepriklausomybės laikotartpį vyko padalinių smulkinimas valstybės tarnyboje. kur ankščiau skyrius buvo apie 30 žmonių, dabar tapo skyrius tarkime 10. tuo pačiu atsiranda vietoje vieno skyriaus viršininko trys, jie kievienas turi savo pavaduotojus po vieną ar du -- ir iš to gaunasi, kad tam pačiam žmonių kiekiui su tais pačiais darbais išauga valdžios aparatas. tai yra biurokratija pačioje biurokratijoje. ir taip visuose lygmenyse. tada vienu įstatymo pakeitimu nustatoma, kad pvz. skyriaus vadovas gali turėti max 18 pareiginį koeficientą -- ir įsivaizduokite kas atsitinka su tokio padalinio atlyginimų biudžetu? ogi jis išauga kelis kartus. ir taip per visą valstybės aparatą.
    toks padalinių smulkinimas vyko visais geriausiais ekonomikos augimo laikais -- kaip kitaip įsisavinti skiriamas biudžeto lėšas?
    kita gera biurokratizmo tema -- strateginis planavimas. kaip gali biudžetinė įstaiga, kurios tikslas spręsti tarkime kažkurios vienos visuomenės gyvenimo srities klausimus kurtis pati sau strateginius planus, pvz. kitiems metams? tai yra visiskas marazmas, „popierius dėl popieriaus“, planuojama dėl ataskaitų, kurių vistiek niekas neskaito. o tam darbui sugaištama tikrai nemažai laiko, ir dažnas atvejis -- tam paskiriamas netgi atskiras žmogus (-ės) padalinyje.
    ir viskas tik tam kad įsisavinti daugiau biudžeto lėšų, gauti kuo didesnę įmanomą toje pozicijoje algą su priedais (kurie kartais sudaro antrą algą) ir apsimesti kad labai svarbius darbus dirba.
    reziumuojant iš patirties galiu pasakyti, kad praktiškai bet kurį padalinį valstybės tarnyboje galima iš karto mažinti 30 proc. -- ir jų atliekamo darbo kokybė nenukentės.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Ingrida Šimonytė tą 30 procentų etatų nukirpimą padarė su VMI. Tai ne tik nenukentėjo, bet atrodo, dar ir pagerėjo.

      Dėl vadovų -- optimali grupė, kuriai gali tiesiogiai vadovauti koks nors vadovas, yra apie 5-7 žmonės. Čia kitur bėda, man rodosi -- tos vadovaujančios pareigos yra visai ne vadovams skirstomos, o tiesiog panaudojamos, kai norom nenorom reikia didinti atlyginimą kokiems nors specialistams.

      O dėl metinių planų -- planuotis tai jie ir turėtų, čia su tuo planavimu ok, bet problema yra ta, kad vietoje realaus planavimo pas juos yra kažkokie fufeliai, skirti pinigų įsisavinimui, o ne kažkokiems rezultatams pasiekti.

      Reply
      1. ezengas

        Negirčiau aš to etatų nukirpimo, na, nebent Vilniuje jis vyko kitaip. Mano mama tuo metu dirbo specialiste VMI, Kaune. Atleido porą nekonservuotų vadukų ir į jų vietas pastatė savus, o visas etatų mažinimas vyko žemiausioj grandy. Sumažino specialistų(kurie ir taip daxuja darbo turi), apdorojančių visą pirminį dokumentų srautą, skaičių, o krūvius perskirstė likusiem. Mama grįždavo iš darbo nepavilkdama kojų, o dar po kurio laiko tokių krūvių sunkiai susirgo. Taigi, bitch please…

        Reply
        1. Rokiškis Post author

          Užduokite klausimą, iš kur tie krūviai atsiranda ir ar iš jų gaunama bent kokia nors nauda.

          Ten ir slepiasi vienas iš pagrindinių biurokratijos augimo mechanizmų -- prikurti begales darbo, kad reikėtų dar daugiau žmonių. Ir kai tik atsiranda daugiau žmonių, prikurti dar daugiau darbo.

          Reply
          1. bst

            Cia esmine zmonijos kaipo tokios beda(ar tendencija). Anksciau ar veliau veiksmai/operacijos yra ritualizuojami ir ritualas pasidaro svarbesniu uz rezultata (Mazi pavyzdeliai: klounai teisme su perukais,sutanos per universitetu baigimo iskilmes, spynu kabinimas ant tiltu per vestuves -- pertekliniai ir jokios apciuopiamos vertes/prasmes nesuteikiantys ritualai). Tada ritualo ekspertu rietenos ir intrigos pasidara svarbesnes nei reali veikla.Ir kaip taisykle uzdominuoja ortodoksai (USSR -- arsus komunistai isstume mensevikus; progresyvia islamo minti (kai arabai pastumejo matematika,navigacija, etc) isstume vahabitai ir t.t
            T.y zemelapis pasidaro svarbesniu uz vietove, o „sutartine“ realybe (religija,ideologija ir pan.) uz objektyvia.
            P.S (angliskai: the map is not the terrain; agreed-upon reality.)

            Reply
            1. Gruodis(M3)

              „Cia esmine zmonijos kaipo tokios beda(ar tendencija).“

              o čia įdomus pastebėjimas: tarkime, ar tikrai žmonija gyventų geriau (kokybiškiau), turtingiau, jei viskas būtų optimizuota? Tokiu atveju pavirstumėm robotais..

              Reply
              1. bst

                Nezinau, ar kritine mase parazituojanciu individu, kuriu vienintele veiklos isdava yra nesibaigiancios ritualu sekos yra jau toks geris (ar tai butu Liudviko 14/15 dvaras, ar kataliku baznycia kaipo hierarchine struktura, ar kokia nors valstybine kontora, kurios vienintele funkcija yra popieriaus srautu prieziura tarp A ir B.).
                P.S. neprisimenu saltinio, bet Lietuvoj yra netoli keliu simtu su sveikatos prieziura susijusiu istaigu ir kontoru.
                Ka jos priziuri, kokia ju veiklos isdava ir panasiai -- uz mano suvokimo ribu.

                Reply
                1. Gruodis(M3)

                  esu tikras, kad nėra blogų žmonių, tik blogi veiksmai. T.y. tas pats biurokratas ir vaikų derlių užaugina. Ir net kartais kokybiškų..taip, kad nereikia suabsoliutinti. Tiesa, dar būna blogi mokytojai 🙂 O subjektyvi realybė -- tai antras kaifas..tai, kas daro mumis gyvais 🙂

                  Reply
            2. Rokiškis Post author

              Šiaip tai labai jau giliai čia užkabinote tą temą. Nors ritualizacinis biurokratijos sluoksnis yra labai paviršinis, o po juo slepiasi krūva visokios specifinės, bet labai racionalios logikos, bet dar giliau pažvelgus, vėl atsidengia ritualiniai dalykai -- tipiškai iracionalūs.

              Bet čia, žinote, bijau, kad čia tokia gili diskusija gautųsi, kad ajajaj. Nes tai būtų bendrai apie valstybės prasmę ir kitas filosofijas.

              Nes grynai ritualais, kaip simptomais, čia apsieiti nagrinėjime neina -- reikia tada jau kabinti ir visą valstybės konstruktą, kaip tam tikrą bendrą, daugybę žmonių apimantį diskursą, kuris gilumine esme yra paremtas tam tikrais bendrais tikėjimais.

              Čia, žinote, labai gilu bus.

              Reply
              1. bst

                Biurokratija ar kokia nors kita hierarchija (ar tai butu taekwondo federacija su savo hierarchija ir ritualais -- ala spardymas lempuciu palubemis
                -- reliktas is tu laiku, kai kaimieciui vienintelis budas islikt gyvam buvo isspirt profesionalu kari is balno -- dabar kruvos tokiu aukstu spyriu
                is principo nebereik, nes nebeliko problemos -- bet ritualai liko) tera simptomatika kiek platesnnio fenomeno
                -- tam tikro ritualizuoto/automatizuoto elgesio/mastymo budo. Kelios simptomatikos:
                Automatines Emocijos („tu durnas“ -- zaibiskas atsakymas „pats tu durnas“ ir pan.)
                Stimulas-reakcija tipo mastymas, komunikacija ir elgesys
                Ciklinis mastymas, komunikacija ir elgesys
                Strukturos, Hierarchijos, Ritualai, paklusnumas, ir iprociai
                Impulsyvus atmetimas/priemimas
                Fiksuotos idejos (neisvengiamumas,“nera sprendimo“ ir pan.)
                Logiskai nevalidi argumentacija
                Identifikacija arba susitapatinimas su realiais ir isgalvotais personazais(stabai,zvaigzdes,batmanai)
                Konformizmas (su kulturiniais,etc) paprociais
                Bejegiskumas ir/arba aukos mentalitetas
                Gyvenimo skriptai („alkoholikas“, „as tau parodysiu“ ir pan. zaidimai is Tranzakcines Analizes)
                Psichologine inercija
                Neigimas ir/ar selektyvus aklumas
                Spendimu nematymas
                Simbolines realybes iskelimas virs fizines (ideologija, religija, ir t.t)
                Bukas kalimas per atminti ir kartojimus
                Ir t.t
                Is esmes nera skirtumo kurioje srityje panasaus tipazo individai uzima daugumos/vyraujancia pozicija. Pasekme visad ta pati -- stagnacija ir
                tuscios apsukos.

                Reply
  10. tomukas

    Ar tikrai pagrįstai autorius kabina medalius valdžiai už nuopelnus kovoje su biurokratija? Jokių skaičių, jokių konkrečių reformų įvardijimo -- tik tai, kad jie labai stengėsi.

    Aš kiek pamenu, buvo jų valdymo pradžioje tokia saulėlydžio komisija, Milaknio vadovaujama. Ji teikė pasiūlymus dėl biurokratinio aparato mažinimo ir procedūrų supaprastinimo -- tai sumažėjo biurokratų tik tiek, kiek buvo toje komisijoje narių, t.y. jos nebeliko 🙂

    Aš matuot biurokratinių kliūčių stiprumo nemoku, bet įsivaizduoju, kad kuo daugiau biurokratų, tuo sudėtingesnės procedūros ir sprendimai priimami lėčiau.

    Skaičių neturiu. Bet kai pats prieš dešimtmetį buvau biurokratas -- mano institucija tilpdavo į vieną pastatėlį. Dabar žiūriu ji jau okupavo visą gatvę (+2 papildomi pastatai 🙂

    Dar pamenu -- mano biurokratizmo laikais, visi buvo valstybės tarnautojai ir gaudavo tarnybą bent po formalaus konkurso. Dabar maždaug pusė biurokratų jau nebe valstybės tarnautojai, o „paslaugiečiai“, t.y. pagal darbo sutartis dirbantys. Jie priimami be jokių konkursų, tiesiog vadovui nusprendus, kad geras žmogus.

    Tai vat -- gyventojų mažėja, biurokratų daugėja. Nežinau tiksliai ką dabartinė valdžia darė, kad sumažintų jų skaičių, bet jiems tai nepavyko. O jei nepavyko, tai nėra už ką juos girt.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Ponas Tomuk, tamsta pirmiausiai neužsiimkit projektyviniais kliedesiais apie medalius, kuriuos susifantazuojate. Nes medalių čia nėra. O jei fantazuosite, tai netoleruosiu, nes aš čia tiktai ponią Lijaną toleruoju su tomis fantazijomis.

      Biurokratinio aparato augimas sparčiausiai vyko kaip tik po to, kai tamsta sakotės, kad buvote biurokratu. Kaip tik maždaug periode prieš 5-10 metų. Atėjus dabartinei daugumai, augimas sustojo.

      Dėl tos saulėlydžio komisijos -- aš nematau nieko, ką ji būtų padariusi. Bet jei tamsta dar kartą paskaitysite, tai apie ją nebuvo nei žodžio. Kas buvo padaryta -- tai buvo padaryta kitur. Realiai pradėjo veikti kad ir kreivoki, bet visgi konsultavimo procesai, vienas langelis, klausimynai, bent kažkoks planavimas ilgiems periodams, prasidėjo pirkimų centralizacija.

      Internete esantys valdiškų įstaigų puslapiai -- jau realiai naudojami, o ne tik dėl vaizdo, kaip būdavo įprasta prieš 5 metus, kai užeini į SAM internetą, o paskutinis apdeitas -- 4 metų senumo.

      Kai kurios valdininkiškos kontorėlės nukapotos buvo gan griežtai -- po kelias dešimtis procentų etatų. Kaip gandai sklando, kai kurios ministerijos dabar turi fantastinį perteklių tuščių kabinetų -- tiek atleista, kad atrodo lyg maras būtų praėjęs.

      Problema yra ta, kad visos krūvos veiksmų, kurie buvo daryti, visam aparatui beveik nesijaučia. Netgi ten, kur buvo masiniai atleidimai, pokytis pakankamai saikingas. Sistema atspari.

      BTW, Valstybės žinios čia labai geras pavyzdys: patsai beprasmės biurokratijos bastionas, kuris galų gale nuspręstas naikinti. Bet atrodo, kad iki šiol dauguma taip ir netiki, kad pavyks tai padaryti. Ir aš irgi netikiu, kad pavyks iki galo, nors Remigijus Šimašius labai dėl to stengiasi.

      Reply
    2. kestutis d

      Beje, Saulėlydžio komisijos veiklos vaisius galiu liudyti asmeniškai -- pats mačiau, kaip buvo keturios įstaigos sujungtos į dvi, vyko etatų mažinimas, buvo nukarpytos funkcijos, kurios buvo neesminės šioms įstaigoms. Taigi, pokyčių tikrai buvo. Kitas dalykas -- paslaugų teikėjų atskyrimas nuo valstybės tarnautojų (biurokratų) -- tikrai sveikas dalykas. Juk nei mokytojas, nei gydytojas nėra biurokratai, o jų paslaugas mes galime pirkti. Todėl ir reikalavimai konkursams kitokie.

      Reply
  11. Lukas Mikelionis

    Biurokratija yra būtina sistemai išlaikyti. Nereik būt svajotoju libertaru ir manyt, kad panaikinus valstybinį aparatą bus laimė visiems kapitalizme. Taip, biurokratija stagnuoja, bet ji taip pat išlaiko visą sistemą.

    Ir šiaip, biurokratija yra labai naudinga didelėm korporacijom. Jos gali tas pažymas greit susirinkt, nes turiu daug resursu -- mažieji ir vidutiniai verslai čia kenčia, bet teisybės daliai, vidutiniam ir smulkiajam verslams yra taikomos kiek lengvesnės taisyklės.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Taip, stagnaciniai procesai rinkos monstrams sukuria išskirtines sąlygas. O dėl tų lengvesnių taisyklių smulkiesiems -- čia gan komplikuotas klausimas.

      Paprastai remiamasi tam tikru patikrinių periodiškumu per tikrinamą objektą, o tai reiškia, kad ir didelis ir mažas objektai bus tikrinami vienodu dažnumu. Patikrinimų kriterijai ir resursai paprastai yra vienodi. Tai reiškia, kad didesnis objektas bus tikrinamas menkiau.

      Yra vat kitas dalykas -- pirmųjų metų deklaracija, kur jau pradeda po truputį veikti, nors ir ne visose valdiškose kontorose vienodai aiškiai: čia pirmamečiams versliukams išties bandoma taikyti švelnesnes sąlygas ir nebaudimą. Bet tai tik įsivažiuoja, o ar numirs tokia praktika, vos prasidėjusi, ar tęsis -- aiškiau pamatysim tiktai po kelerių metų.

      Reply
  12. ogi

    O paaiškėjo, kad dėl visų bėdų kalti biurokratai. Nors valdantieji politikai baisiai priešinosi, tačiau biurokratai privertė padaryti naktinį mokesčių perversmą, biurokratai neleido išvysti ūkio skatinimo plano, biurokratai sukūrė visas kitas reformas ir permainas, kurios vėliau pripažintos antikonstitucinėmis.
    Mūsų verslininkai patys geriausi pasaulyje -- jų nereikia nei kontroliuoti, nei tikrinti, nebūna jokių pažeidimų, skundų, nusikaltimų, kartelinių susitarimų ir nieko panašaus. Verslas nori mokėti padidintus mokesčius, tačiau biurokratai neleidžia -- sugalvoja taisykles ir liepia mokėti tik tokį procentą, kokį nustato. Tiesiog baisu ką dar biurokratai…

    Reply
  13. sim

    jus ivardinate biurokratine sistema kaip kazka super galingo, o mano galva lauzytojai skystakiausiai vidutiniokai. kubilius uzsistagnaves politikierius; simonyte biurokratine ziurkike; kreivys smulkus verslininkelis su aferisto bruozais; zylius nesuprasi kas, issilavinimas psichologo, siap IT imoniu ex darbuotojas.

    kai is verslo ateis auksciausio lygio vadybininkai, valde simtinius ar tukstantinius kolektyvus, kai jie prades formuoti savo komandas, tada ir prasides luziais. o dabar pvz. draugeliai uzstumia koki nors vapanti zurnalisteli LRT vadovu neturinti jokios vadovavimo patirties, o ten 600 zmoniu kolektyvas. kai nezinai ir bijai pjauti gangrenuojancia galune, palieki ja puti. kam tos problemos. tik ar kas tiki, kad tokio kalibro zmones kada nors ateis i sita kloaka daryti tvarkos? nebent kai isdves visokie svarscikai, abonentai, lakunai ir visas kitas sbrodas.

    Reply
    1. Vytax

      O ką gero galima būtų pasakyti apie Kirkilą, Butkevičių, Blinkevičiūtę, Prunskienę, Balčytį, Šadžių iš praėjusių vyriausybių? Ogi išvis nieko. Ko gero visų karjera prasidėjo ir tikriausiai baigsis toje pačioje valstybinėje biurokratinėje sistemoje.

      Reply
    2. Rokiškis Post author

      Ponas/ponia Sim, čia niekas nereikalauja iš tamstos kokių nors intelektinių gebėjimų suprasti, kas rašoma apie sistemas. Nes visai natūralu, kad didesnei daugumai žmonių tai tiesiog pernelyg sudėtinga.

      Kita vertus, kaip itin ištikimai/ištikimam manęs gerbėjui, aš tamstai paaiškinsiu tamstos problemą.

      Čia tik šiaip pas mane patartina nesuprantantiems neiti ir neskaityti, nes tie, kam neužtenka smegenų suprast, apie ką kalba, man yra nafig nereikalingi, nes su tokiais žmonėmis tiesiog šiaip nėra apie ką diskutuot. Kita vertus, šiaip už nesigaudymą aš toleruoju. Bet netoleruoju už kitką.

      Netgi legendinė ponia Lijana Esmi (kurią aš labai gerbiu už gebėjimą į save pažvelgti iš šalies) kažkaip nuvokia, kas yra biurokratinė sistema, kokios jos galios ir kaip tai veikia. Bet kristi savo šnekose žemiau už legendinę ponią Lijaną -- tai įspūdingas aktas.

      Taigi, ponas/ponia Sim, malonėkite dabar pyzdinti naxui greitai ir savanoriškai.

      Reply
      1. sim

        o jus ponas rokiski, kadangi viska labai gerai suvokiate ir nuvokiate vis dar esate sudo gabaliukas. pyzdelintojas. tiktu jums darbelis kokiam biurokratui subine laizyti.

        Reply
    3. Gruodis(M3)

      „kai is verslo ateis auksciausio lygio vadybininkai, valde simtinius ar tukstantinius kolektyvus, kai jie prades formuoti savo komandas, tada ir prasides luziais. “

      che che…..ironiška, bet pailiustruosime konkrečiu pvz: buvo vienas toks AUKSCIAUSIO LYGIO vadybininkas…..ir vadinosi jis AMB…. taip, daug lūžių Lietuva perėjo per 20 metų :))

      Reply
      1. Rokiškis Post author

        Tarp kitko, valdymą išmanančių žmonių esamoje valdžioje yra. Gal būt nelabai daug, bet drįstu teigti, kad daugiau, nei būdavo ankstesniais laikais.

        Kita vertus, Sim tamstos ironijos, ponas Gruodi, neperskaitys, nes yra labai toli ir čia ateiti negali.

        Reply
        1. Gruodis(M3)

          Grįžtant prie pagrindinės minties -- tikrai pamažėl randasi daugiau, nei ankstesniais laikais. Tik kad problema gilesnė. Tiesiog smagu žengti žingsnelį atgal ir prisiminti truputį istorijos:

          -- dabar jau legendine tapusią ūkiško vyro ir muziko dvikovą;
          -- visas tas ūkio programas/programėles per paskutinius 20 metų;
          -- visas tas lėšas, skirtas ūkio vystymui/gaivinimui (priklausomai nuo to, kieno paklausi :))

          ir stebėti, kurlink jos nuvedė (būkim realistais -- „zhopa“, vid. atlygis praktiškai paskutinis ES), with more to come… (beje, dabartinė valdžia čia niekuo dėta -- tik čia ne kiekvienam lemta suprasti)

          O dabar susimąsčius truputį giliau -- jeigu bent dalis tų 20 metų lėšų būtų ėję kultūrai palaikyti (realiai kultūrai ir bendruomeniniams santykiams, identitetui kurti, o ne pasilėbavimams), koordinuojamai be jokių rimtų vadovų ir garsiai skambančių titulų (jau girdžiu „koks gi ten muzikas, ar etnologas vadovas..haha…“)….per 20 metų jau būtų galima buvę pjauti pirmąjį derlių. Dabar gi etnologai su muzikais nesakysiu kokiais vadybybininkais ir kur dirba. Vat Jums ir peliukai su ežiukais, p. Rokiški Rabinovičiau 🙂

          Dabar vyksta kažkas panašaus į bandymą Nr2: turbūt nesuklysiu pasakęs, kad kultūros Ministerijos biudžetas vėl mažiausias iš visų (kas žino tiksliai -- papostinkit). Ir smalsu pažiūrėti, kokia gi tų projektų kokybė…

          Iliustracijai toks labai kasdieniškas ir banalus pvz.: siūlau pasidomėti, kiek kainuoja kokiam nors rimtam magistrantui šiandien prieiga prie nacionalinių archyvų medžiagos (elementarus švietimas). Šimtai, jeigu ne tūkstančiai, litų rimtai ieškančiam duomenų, bo „Fatagrafoti…buuu…NYGALYMA….“

          YKANOMYKA ir biurokratija, tsakant 🙂

          Reply
          1. Rokiškis Post author

            Iš principo, giliau pamąsčius, tai taip. Diduma lėšų, kurios buvo skiriamos ūkiui, buvo tiesiog iššvaistytos.

            Bet vat problema, kad mokslui, švietimui ir kultūrai skriamos lėšos iššvaistomos gal netgi įspūdingiau. Ir rezultatas, kai pažiūri, tai išvis tragiškas -- nulinis paprasčiausiai.

            T.y., čia ir gaunasi bėda: teoretizuoti galima, bet praktikoje ir vienos, ir kitos lėšos nueina neaišku, į kur. Tiesiog be naudos kažkur dingsta.

            O vat dėl tų visokių prieigų prie archyvų -- tai didesnė problema, sistemiškesnė: valdiškos įstaigos, išlaikomos už mūsų pinigus, kažkodėl galvoja, kad jos dar ir pelną gali papildomai darytis. Registrų centras, Statistikos departamentas -- analogiškai, kaip ir archyvai.

            Vat šitas reikalas tai išties yra neadekvatus. Bet vėlgi, tai atsitiko kadaise ne be priežasčių: finansavimas toms kontoroms buvo nurėžtas ir kilo klausimas, kaip joms išvis išsilaikyt. Tik kad deja, iš visų gal tik vienintelis Registrų centras ir įstengė bent jau paslaugų lygį pakelt iki gero.

            Na, ilga tema, žodžiu. Šiaip jau, sovietmečio reliktų transformacija, jei giliau pažiūrėsim į tą biurokratijos ir verslo hibridizaciją.

            Reply
            1. bst

              Kultura klesti tik ten kur klesti civilizacija. Kol zemesni poreikiai (Maslow) nepatenkinti, apie aukstasiais materijas kalbos nera.Nemanau, kad is gero gyvenimo ala Teleloto vedeju tampama.
              Beje del kulturos ministerijos ir lesu: kai tik toki veikeja kaip Operos ir baleto teatro vadova prisimenu -- tik juokas suima.

              Reply
              1. Gruodis(M3)

                Lietuva turėjo galimybę patenkinti tuos poreikius, bet anie su laiku tik labiau augo….kaip ir paradoksas? 🙂

                O manęs juokas neima. Nes vėl nejučiom prakalbom tik apie $$$$ (kaip pelės rate) 🙂

                Reply
  14. MMT

    Biurokratija, tai biurokratija, bet ar kas nors atkreipia dėmesį į galią, kurią turi diužiulės korporacijos?

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Taip, atkreipia dėmesį. Ir viena iš priežasčių, dėl kurių tos megakorporacijos turi tokią galią -- tai ta pati biurokratija, kuri dezorientuota ir gina ne visuomenės interesus, o savo pačių interesus.

      Konfliktai su megakorporacijomis biurokratinei sistemai sukelia pavojų, todėl tokia sistema linkusi tų konfliktų vengti.

      Reply
  15. kestutis d

    Et Rokiški, kažkaip labai jau naiviai ieškai visų blogybės priežasčių būtent biurokratuose. Biurokratai -- visur vienodi, jie pasižymi panašiomis savybėmis, iš jų visur ir visada vienodai šaipomasi -- pradedant nuo Kafkos (ir net anksčiau už jį), peršokant prie Voneguto aprašymo ir baigiant Futuramos 38-ojo laipsnio biurokratu Hermiu. Bet tai tik parodo, kad biurokrato darbas tokio pobūdžio, kad jį lengva sukarikatūrinti. Tad biurokratai visur ir visada labai panašūs, bet jie netrukdo išsivysčiusioms šalims pasiekti savo ekonominį išsivystymo lygį, tad vargu ar jie yra ta vienintelė tikroji ir pagrindinė priežastis, kuri trukdo tai pasiekti ir mums. Ne biurokratuose čia esmė. Ir ieškant Lietuvos blogybių priežasčių lygiai taip pat galima būtų kaltinti Lietuvos verslininkus -- nes šie nesugeba kurti aukštos pridėtinės vertės, arba galima kaltinti dirbančiuosius -- nes jų darbo našumas menkas. Bet puikiai suprantama, kad taip atsitinka ne todėl, kad būtent jie yra kažkokie blogi -- o būtent dėl to, kad mūsų ekonominio išsivystymo lygis nėra didelis (taigi, atitinkamai -- visa aplinka, mentalitetas, resursai, galimybės ir tt). Lygiai taip pat ir biurokratai, kurie gyvena toje pačioje menko išsivystymo aplinkoje. Ir tuo mes niekuo nesiskiriame nuo kitų panašaus išsivystymo šalių -- Latvijos ar Estijos (netgi nuo Lenkijos ir Vengrijos).
    Žinoma, nenoriu pasakyti, kad mūsų valstybės tarnautojams nereikia tobulėti ir nėra kur vystytis. Jie turi įgyti daugiau patirties (kaip ir verslininkai, samdomi darbuotojai ir visi kiti). Tačiau esu prieš bandymus demonizuoti vieną kurią nors visuomenės grupę juodinant ją kaip visą nelaimių vienintelę ir pirmapradę priežastį.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Biurokratai yra panašūs visur. Ir visur jie laimi. Ir kur jie laimi, prasideda stagnacija. Bet kur tiktai biurokratus pavyksta apdoroti, prasideda ekonomikos kilimas.

      Ir ne verslininkai čia kažkuo dėti -- šie visada bando uždirbti maksimaliai. Problema yra įvairūs kiti faktoriai.

      Jei pažiūrėsit tamsta į šalis, kurios patyrė greitus pakilimus, visas jas vienija vienas dalykas -- bent kažkuriam laikui sutramdyta biurokratija. Ir netoli esanti Estija, ir vos ne iš griuvėsių viršun šaunanti Gruzija, ir jau imtas užmiršti Korėjos ekonominis stebuklas, ir belenkiek kitų pavyzdžių -- tai tiesiog biurokratinės sistemos sutramdymas.

      O kad tamsta kalbat apie demonizavimus ir visuomenės grupes -- tai tamsta tiesiog dar kartą perskaitykit, ką aš parašiau. Nes tai yra ne apie visuomenės grupes, o apie biurokratinę sistemą.

      Nes su neatidžiais skaitytojais, kurie pusę paskaito, o kitą pusę susifantazuoja, vargu ar verta čia labai diskutuot.

      Reply
  16. kestutis d

    Labai gerai pastebėta -- ‘verslininkai visada bando uždirbti maksimaliai’. Bet jų uždarbis labai priklauso nuo šalies išsivystymo lygio. Ir todėl Nokia bei Volvo yra ne pas mus (ir ne Estijoje 🙂 ). O koks verslininkas norvegas uždirba gerokai daugiau nei koks švedas ar suomis. Ir todėl mūsų verslininkas Jonis turi daug daugiau šansų uždirbti daugiau Londone, o ne čia.
    Taigi, tiek biurokratų, tiek verslininkų efektyvumas -- priklauso nuo krūvos kitų faktorių.
    O kas dėl tų ‘greitų pakilimų’ -- tai Estija nuo mūsų vos per porą metų priekyje (kai Vokietija, Švedija, Suomija -- per dvidešimt), o Gruzijai -- mus dar vytis ir vytis 😀

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Pabandykite dekonstruoti savo pasisakymą. Jis labai įdomus, kažkur jo gilumoje slepiasi gan reta diskusijoms klaida -- Achilo ir vėžlio paradoksas. Tamsta pats nustebsite, jei tą savo prielaidą išgryninsit iki aiškios formuluotės.

      O bendrai -- biurokratija yra bendra veiklos reguliavimo sistema. Nuo jos verslas priklauso kardinaliai. Kiti dalykai -- arba resursiniai (pvz., žaliavos), arba kaupiamieji (kuriuos nagrinėti išvis neadekvatu, plg: „jis turi daugiau surinkęs grybų, todėl jis daugiau grybų surenka“), arba antraeiliai.

      Reply
    2. nepolitikas

      Sakyčiau tikroji teisybė yra kažkur tarp Rokiškis ir kestutis d pasisakymų..!

      Reply
        1. nepolitikas

          Paprastas eilinis mirtingasis..
          Atsiprašau gerbiamas Rokiški, jog nesusiprotėjau ar kažkur neperskaičiau taisyklių, kad čia tokiems ne vieta diskutuoti ir tuo labiau pareikšti tik iš dalies Jums pritariančią nuomuonę.. 😉

          Reply
          1. Rokiškis Post author

            Jūs esate ne paprastas eilinis mirtingasis, o tiesiog fufelių rašinėtojas, nes parašote teiginį iš serijos „teisybė yra kažkur tarp to ir to“.

            O paskui nusprendžiate, kad čia ne tamsta fufelius rašinėjat, o esate puolamas už nepritariančią nuomonę.

            Čia yra vieta nepritariančioms nuomonėms. Bet nėra vietos fufeliams. Dar vienas fufelis iš jūsų -- ir čiuošit iš čia be įspėjimo prievartiniu būdu.

            Reply
            1. nepolitikas

              Na, kad jūs čia daugiausiai fufelių prirašote tiems, kas bent kiek jums paprieštarauja, tai turbūt pastebejau ne aš vienas.

              Tagi matau, jog esu čia nepageidaujamas, nes turiu ir savo nuomonę -- čiožiu iš čia. Tik prieš čiuoždamas, dar paaiškinsiu jums savo teiginį, nes matau nemokate skaityti tarp eilučių, tai gal bent tiek naudos bus iš čia sugaišto laiko.

              Sakydamas, kad teysybė yra kažkur tarp abiejų pasisakymų: aš pritariu jums, kad dabartinė valdžia iš ties geriausia iki šiol buvusių (nors ir ne tokia gera, kokia galėtų ar mes norėtume, kad būtų), kad dėjo teisingas ir kriptingas pastangas į įvairias sritis (nors ne viskas pasisekė taip gerai, kaip norėtųsi), kad reikia kažkaip pažaboti biurokratiją, kad ji yra pasiekusi ryškiai per didelį mąstą (netgi ir su jokiom kitom šalim nelyginant). Bet taip pat pritariu ir kestutis d pasisakymui, kad nereikėtų dėl to kaltinti vien tik biurokratijos. Ji yra viena iš pagrindinių problemų, bet tikrai ne vienintelė. Visuomenės mentalitetas (su sovietmečio prieskoniu), abejingumas, verslo požiūris į tam tikras vertybes…. Ir kita yra lygiai taip pat svarbu.

              Sėmės fufeliuojantis!

              Reply
              1. Rokiškis Post author

                Ačiū, kad paaiškinote, ką turėjote omeny už nerišlių fufelių. Turėjote omeny rišlią nuomonę. Bet kadangi visvien parašėte pramaišiui su fufeliais, tai tamsta jau esate labai konkrečioje Peru vietovėje.

                Reply
    1. Rokiškis Post author

      Ne viską ta brošiūra sudėlioja, bet kabina teisingai. Paradoksas tas, kad baigiasi toji brošiūra planais kurti kažkokius biurokratinius organus, kurie kurs biurokratines procedūras ir planus biurokratinių organų kūrimui ir pertvarkymui.

      Reply
  17. Vytautas

    Straipsnelis gražus ir kokybiškas. trukdo tik viena mintis -- biurokratija yra valstybės sandaros pagrindinis elementas. Galima jį pašalinti ir kas tuomet liks?
    Yra maisto,sveikatos, švietimo ir panašių dalykų prižiūrėtojai. Yra karo pajėgos ir gyventojų saugumo institucijos -- ar jos gali apsieiti be taisyklių?
    Kaip organizuoti valstybę be biurokratijos?
    Jeigu autorius padėtų man atsakyti į šį klausimą -- būčiau baisiai dėkingas
    Pagarbiai
    Vytautas V.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Vat būtent čia ir slepiasi didžioji problema: be biurokratinės sistemos išgyventi neįmanoma. Kad ir kokia būtų visuomenė, organizacija, verslas ar dar kažkas, visur yra būtinos valdymo sistemos. Ir visur jose atsiranda stagnaciniai procesai -- ir valstybėje, ir versle.

      Giliai kabinant, biurokratinė valstybės valdymo sistema yra mūsų visų gerovės pagrindas. Bet kai tik ji sukuriama, ji ima augti pati iš savęs, ilgainiui suėsdama savo poreikiams tiek resursų, kiek tik įmanoma.

      Aš nematau efektyvių ir patikimų racionalios vadybos metodų šioje srityje. Įprastiniai racionalios vadybos metodai, pvz., TQM, ToC, etc., paprastai duoda juntamos naudos, bet ilgainiui suveikia du kiti mechanizmai: viena vertus, biurokratinė sistema visą gerinimą paverčia dar vienu biurokratiniu procesu, kuris ima auginti sistemą, o antra vertus, jei visgi gerinimas suveikia, tai biurokratinė mašina įgauna naujus augimo pajėgumus, kuriuos greitai panaudoja sistemos auginimui.

      Tuo tarpu iracionalūs metodai, nors ir gali būti efektyvūs, yra rizikingi ir sunkiai prognozuojami.

      Reply
      1. Viešptas

        Aš gyvenimą be biurokratijos įsivaizduoju kaip valstybės gyventojų pasidalinimą į autonomines mikro bendruomenes (kaimų, didmiesčių rajonų dydžių), kurios rūpinasi savo immediate aplinka ir reikalais.

        Gatvė duobėta? Susibėgo FB ar G+, nusprendę ką daryt -- sumetė pinigus ir užsisakė remontą. Apsišikeliai sienas terlioja? Vėl internetuose pasitarė, susimetė ir pasirašė kontraktą su saugos tarnyba, kad šie patruliuotų ir ašarinėm dujom vaišintų terliotojus.

        Negaliu pasakyt, ar labai teisingas gyvenimo būdas, bet manau juo bus apeinami visuomenės priešinimai dviemis pagrindinėmis ideologijomis, kurios iš esmės yra top-down kontrolės monetos skirtingos pusės.

        Kairieji ir dešinieji iš esmės sako, kad yra tokios vertybės, kurios yra dievo duota dangiškoji mana ir pagal jas privalo gyventi visi, o štai oponentų vertybės yra gavno. Ateina vieni, pradeda įvedinėti savas tvarkas, juo pakeičia kit, kurie diegia savo sistemas. Bet tuo pačiu, senų dalykų išgyvendinimas einasi ypač sunkiai. Per daugelį metų bandant maišyti alyvą ir vandenį ir gaunasi išsikraipiusi sistema kuri neįtinka nei kairiau nei dešiniau mąstantiems.

        Toks savotiškas mikro federalizmas leistų ir vilką pasotinti ir avį išsaugot. Religiniai fanatikai galėtų gyventi vienoje apskrityje, akademikai -- kitoje, rastamanai -- trečioje ir t.t. Visi verda savuose katiliukuose ir visi patenkinti. O tokiais dalykais kaip krašto apsauga, medicina, mokyklos, gaisrinės, energetika ir pan. tikrai galima apsirūpinti mikro lygyje.

        Žinau, kad tokia santvarka mūsuose mažai tikėtina (o gal ir klystu dėl reality bias), bet reiktų centralizaciją laikyti mikro lygyje, nelendant į makro.

        Reply
        1. Rokiškis Post author

          Įvairūs teoriniai modeliai veikia teorijoje, bet praktikoje būna daug kebliau. Kai kuriais atvejais, norint susimažint biurokratijų, mikrobendruomenė gautųsi pavienio žmogaus dydžio.

          BTW, realiai taip ir yra kažkuriais atžvigiais, ir ten kur yra prasmės spręsti pavieniams individams, kyla klausimas, ar išvis koks nors biurokratinis reguliavimas gali būti reikalingas.

          Bet bendrai imant, taip, vienas iš metodų, per kuriuos biurokratijos lygis smarkiai sumažinamas, o efektyvumas smarkiai padidinamas -- tai kuo smulkesnė savivalda. Kai kokia nors sodų bendrija gali spręsti apie tai, kur jai kelią asfaltuotis ir kokia įmonė tai darys -- tai lėšų panaudojimo efektyvumas smarkiai didėja.

          Tik deja, tai tinka tiktai ganėtinai siauram veiklų segmentui, t.y., gaunasi labai dalinis sprendimas.

          Reply
      2. vytautas

        Atsakymas priimtas. Šiaip yra keletas pavyzdių. Vienas iš jų -- Margaret Techer. ji bandė tai daryti ir gana sėkmingai.

        Reply
        1. Gruodis(M3)

          Nieko panašaus. Britai atrado naftos Thacher laikais, and „the rest is history“…

          Reply
    2. Gruodis(M3)

      Problema savo esme yra gana paprasta. Ji išspręsta dar senais ir neatmenamais laikais. Iš esmės visi santykiai yra grindžiami tarpusavio pasitikėjimu. Arba Tu gerbi kitą sutarties pusę, arba ne. Taip buvo per amžių amžius. Dar kitaip galima tai vadinti kultūra. Na, o teisė -- sutartys, biurokratija, ir visa kita -- yra reikalingos tik nesusipratėliams/neklaužadoms, kurie nelabai susigaudo, kokia čia pagarba turi būti, kam ji apskritai reikalinga (jeigu apgauti galiu, tai kodėl nepasinaudojus?) ir kiek jos nebuvimas _visiems_ kainuoja. Tai, kad bylinėjimųsi nemažėja rodo, kad antrinis paviršutiniškas sluoksnis (teisė) tarpsta, tačiau esminis sluoksnis (kultūra ir pagarba) vis dar labai žemam lygyje… Kitaip tariant -- jeigu Tave kas norės nunuodyt restorane, tai nunuodys, ir joks higienos popieriukas popieriukas neapsaugos. Taigi -- nunuodyjimo (jeigu norit įsipaišykit čia -- valstybės statymo, ar pan.) sėkmė priklauso ne tiek nuo formalizuotų dogmų, kiek nuo pačios visuomenės suvokimo. Tad sutinku su Viešpats pastebėjimu dėl lokalių -- savivaldos -- sprendimų. „Jei ne aš, tai kas gi kitas?“

      Reply
        1. Gruodis(M3)

          na, viena vertus, sprendimo kelias aiškus („daryki taip va“), pritaikymas šiems laikams -- sudėtingesnis (masinis „nenoriu!“).

          O kas link „peliukai, būkite ežiukais“ -- tai, manau, gana adekvati reakcija (frustracija) į mus supančią realybę….:)

          Reply
          1. Rokiškis Post author

            Nesu tikras, bet man rodos, tamsta nepagavote. Yra toksai anekdotas konsultantų tarpe:

            Ateina pas Pelėdą du peliukai skųstis:
            -- Pelėda, tu viską išmanai, patark mums. Mus visokie plėšrūnai ėda, medžioja, o mes bejėgiai, niekaip apsigint negalim.
            Pelėda ir sako:
            -- Taigi labai paprasta: jus ėda todėl, kad jūs bejėgiai ir lengvai pagaunami. Tapkite ežiukais ir niekas jūsų nepuls.
            Peliukai labai padėkoja ir eina namo džiaugsmingi. Tik staiga vienas ir sako:
            -- Klausyk, o kaip mes tapsime ežiukais?

            Reply
            1. Gruodis(M3)

              Pagavau, Rokiški, tik norėjau pasakyti, kad greito sprendimo nėra, tad manau, taikliai nuspėjau, kad Jūs, daug laiko praleidęs su optimizatoriais, būsite frustruotas. Ir tai natūralu.

              Taip jau suklostyta gamtoj, kad anoniminės organizacijos nelabai naudos neša. O kad judėtumėm link anonimiškumo naikinimo (kiek tai įmanoma XXI a.) reikia laiko, reikia normalios kultūros, reikia pagarbos. O su visais šiais trim išvardintais dalykais LTU labai sunku, praktiškai tragiškas reikalas, per 20 metų degradavom o ne pasistūmėjom…

              Ir to siekiant būtina įtraukti visą visuomenę (net ir nenorinčią), nes demokratijos bendras lygis yra vertas lygiai tiek pat, kiek yra verta žemiausia ir tamsiausia jos dedamoji (kažkur jau minėjau, berods). O kad mes, tuo besidomintys (kad ir laisvalaikiu), nesugebam tai -- jau akmuo į mūsų daržą.

              Baisiausia, kad niekam tai nerūpi: nei grandams kultūros-švietimo ministerijose (Jūsų teisingai minėtas lėšų švaistymas), nei paprastiems žmonėms (kainos Europinės, o atlygis -- šuns). Ir prie to prieita nuosekliai per paskutinius 20 metų. Garantuoju, kad padarius apklausą šiandien su vienu klausimu: „ko norėtųsi?“ dauguma lietuvių atsakytų, kad labiausiai jiems norėtųsi geresnės algos. T.y. gauname užburtą ratą paprasto žmogelio galvoje: nėra pinigų -- nėra laiko/jėgų kultūrai. Nėra kultūros -- nėra pinigų. Šios sistemos susijusios.

              Ir netgi antras ratas yra: ministerijose _atsakingose_pareigose_ dirba biurokratai, nesuprantantys problemos esmės (be abejonės, jie papasakos kitaip). O suprantantys neina, nes kitur jie uždirba geriau. Ir taip sukasi ratukas….

              Reply
  18. Pingback: Rabinovičiaus baimės ir biurokratiniai dumblynai. I | Tamsioji filosofijos marginalo pusė

  19. Viešpats

    That’s the point, Rabinovičiau. Nėra vieno vienintelio vadybos modelio, kuris galėtų būti pritaikytas didesnei grupei žmonių su vienodais tik teigiamais rezultatais. Tame ir grožis tokios lyg ir libertarinės santvarkos -- kiekvienas turi teisę pasirinkti, kaip gyventi.

    Bet kuriuo atveju Kontinentinėje Europoje, išskyrus keletą išimčių tokie dalykai yra nepritaikomi. Tarpukario revoliuciniai biezpridelai sąlygojo tai, kad Europos vadai, viduriniosios klasės sąskaita sukūrė gerovės valstybę -- savotišką apsaugą nuo revoliucijų. Dėl to susiformavo rinkimuose turintis reikšmingą svorį elektoratas, kuris savo socialinių garantijų niekada nepaleis. Jei reikės -- nuvers valdžią ir kolaboruos su kuo tik nori, svarbu -- kad niekas chaliavos neliestų. Taip ir sėkmingai biurokratija bujoja.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Truputį sudėtingiau: modelis, kuris leidžia laisvai bujoti chaliavščikams -- tai tas, kuris paremtas visokiomis pašalpomis. Itin geras pavyzdys -- Graikija.

      Kur vietoje pašalpų taikomos progresinės sistemos kartu su visokiais finansavimais veiklų, kuriose gali būti įdarbinami visai niekur netikę tipažai, pašalpininkų dalis krenta ir modelis gaunasi kiek normalesnis.

      Bet tas tiesa, čia turime tokią problemą: arba revoliucijos, arba visokių bedarbių maitinimas.

      BTW, čia labai į temą prisiminti Darbo Biržą: pažvelgus sistemiškai, ji yra tuo reikalingesnė ir tuo geriau finansuojama, kuo daugiau yra bedarbių. Tai reiškia, kad Darbo Biržos giluminis interesas yra ne žmonių įdarbinimas, o priešingai -- bedarbystės užtikrinimas.

      Kai sakant, dar vienas biurokratinio vėžio pavyzdys.

      Reply
      1. Viešpats

        Aš taip pat norėčiau įdarbinti visus kandžiulninkus, bet vėl čia formuojasi užburtas ratas: įdarbinam liumpenus, susiformuoja biurokratija, kuri bus suinteresuota, kad jie būtų nedarbinami ir kad liumpenų būtų daugiau.

        Toliau pats darbinimas nėra padoriai įvykdoma užduotis. Reiks arba incentivuoti, kas buvo Graikijoj (pvz išmokant premijams ateinantiems laiku į darbą) ir kas yra beprotiškai brangu, arba varom visus per prievartą į subotnikus, kas yra ta pati baudžiava ir ilgainiui sukels revoliuciją, kurios norima išvengti.

        Visokie skriaudžiamųjų ginimai yra nepadoriai brangios aferos, kurios labiausiai ir augina biurokratijos. Iš vieno individo yra įmanoma „padaryti žmogu“ ir gana paprastai. Kai mėginsim tą formulę pritaikyti individų grupei, viskas byrės, bus daugiau žalos nei naudos, dėl ko mes prisigalvosim dar naujų finansavimų, taisyklių, paramų, komisijų ir dar kitokio briedo, kas biurokratiją tik pūs.

        Reply
        1. Rokiškis Post author

          Su tais kandžiulnikais ir jų įdarbinimu -- tereikia, kad būtų progresijos. Tai didžiąją dalį bėdų išsprendžia.

          Kol nėra progresijų, tol iš principo visa sistema linkusi mutuot. O dar jei pridėsim tai, kad minimalus darbo užmokestis nustatomas porą kartų aukštesniu, nei pigios darbo vietos reali kaina skurdesniuose rajonuose, tai turime suvisam vambzdecą.

          Tą dalyką su darbinimais aš pateikiu, kaip mechanizmą, bet kad jis veiktų bent kiek prasmingai, turi būti pirmiausiai išspręstos šiaip pašalpininkų problemos.

          Reply
  20. Brauninkas

    Beje, kiek pamenu, valdančiajai daugumai steigiant Energetikos ministeriją, buvo žadama, kad valdininkų kiekis nepadidės, nes atseit pereis žmonės iš Ūkio ministerijos. Deja, vietoj planuotų 47 etatų, nei iš šio, nei iš to pasidarė 72, o Ūkio ministerijoj kiek suprantu ne tik nesumažėjo, bet irgi padidejo.

    Reply
      1. Brauninkas

        Neradau oficialių duomenų. Paguglinus susidarė keistokas įspudis. Pvz 15min dar 2009 metais raše kad darbuotojų mažės nuo 204 iki 181 etato, tačiau nuėjus į ukmin.lt kontaktų sąrašą, randu bemaž 219 pavardžių su telefonais ir emailu. O štai čia net grafikas yra, gan iliustratyvus: http://www.rekvizitai.lt/imone/lietuvos_respublikos_ukio_ministerija/darbuotoju-skaicius/
        Kur tiesa -- nežinau…

        Beje kažkada teko skaityti neblogai biurokratų dauginimosi dėsnius aprašančią knygutę „Parkinsono ir Merfio dėsniai“ http://www.zmoniuknygos.lt/lt/catalog/product/14349 ten gan neblogai nušviečiamas vidinis mechanizmas, kodėl ta biurokratija taip išsibujoja

        Reply
        1. Rokiškis Post author

          Vat čia įdomumą tamsta užkabinot: kai skaičiais pabandai suskaičiuoti, tai ir gaunasi didžioji problema -- valstybė, atrodytų, turėtų viską mokėti susiskaičiuoti, nes biurokratija gi viską registruoja. Bet kažkodėl tie skaičiai dažnai rodo visiškai neaišku, ką.

          Pvz., prisijungė kokia nors lyg ir nepriklausomai ligtol veikusi 20 žmonių kontora prie ministerijos, kartu sumažinant etatų skaičų ant 10 -- vat ir padaugėjo ministerijoje darbuotojų ant 10, nors ta pati kontora ir buvo tose pat patalpose, ir liko ten pat, ir niekas nepasikeitė, tik formali priklausomybė. Arba sumažėjo kokių nors samdomų iš šalies darbuotojų, bet tie patys samdomi pradėti skaičiuoti ir skelbti taip pat, kaip normalūs darbuotojai -- vat ir vėl atrodo, kad padaugėjo, net jei realiai ir sumažėjo.

          Aišku, galimas ir atvirkščias procesas -- vaizduoti, kad visko tik mažėja, nors realiai ir daugėtų. Ta makalynė su skaičiais yra tokia, kad sunku suvokti tarpais, kas ir kaip.

          Man labiausiai įstrigo prieš keletą metų Sodros kai kurie skaičiai: pagal juos kažkaip gavosi, kad berods gal tik kokį procentą ar kelis tesunaudoja lėšų administravimui, bet kai pabandžiau primesti per kitą galą, kur išlaidos buvo, tai skaičius kažkodėl gavosi keletą kartų didesnis. O kai per tą galą, kur išmokėjimai -- tai gavosi, kad dar keletą kartų didesnis administravimas, nors tuo metu jau pas juos balanse buvo minusas, t.y., į buferį nėjo.

          Vat ir tikėk po to skaičiais.

          Gamyboje panašiais atvejais neretai naudojamas vizualinis įvertinimas: pvz., kur kaupiasi atsargos -- ten siaura vieta. O kur kaupiasi dulkės -- ten nenaudojami resursai. Ir t.t..

          Tai vat, šitaip paprastai žiūrint ir gaunasi įvertinimas: jei kabinetai stovi tušti, reiškia, kad resursų sutaupė.

          O ką ten skaičiai rodo -- tai kartais ir nesuprasi su tom valdžios įstaigom.

          Reply
  21. Gruodis(M3)

    Labai, beje, įdomus temos pavadinimas. Sakyčiau, netgi slepiasi dalis bėdos ir tuo pačiu sprendimo jame. Bent jau Lietuvos atveju.

    Reply
  22. Pingback: Andrius Kubilius važiuoja į Davos konferenciją « Rokiškis

  23. Pingback: Mokykla privaloma!

  24. Pavelavęs

    Kaip tikras biurokratas kuriam tenka dirbti su efektyvumo didinimu, pritariu pagrindinėms straipsnio mintim dėl darytų reformų teigiamo poveikio, kurios kažkiek palietė skaičius ir bandyta keisti mentalitetą. Tai max iki 5-10% pagerino valstybės valdymo kokybę. Dar 30 % būtų galima paveikti „masažuojant“ gerosiomis praktikomis, tuos kurie linkę keistis. Likęs 60% rudimentinis darinys yra beviltiškas… Bet ar mūsų socialistinė visuomenė priimtų drąstiškus sprendimus abejoju (pvz. Reakcija dėl Mokslo ir studijų reformos ir pan.)

    Reply
  25. Pingback: FAQ apie susitikimą su Birute Vėsaite « Rokiškis

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *