Truputis iš vadybos temų, kaip jau įprasta – visai kitame bloge. Kodėl auditorius, revizorius ar inventorizuotojas teisus netgi tada, kai jis neteisus. Atrodo keistai? Pasigilinkim ir pamatysim, kad tai besąlygiškas reikalavimas, be kurio tikrinimai praranda prasmę – http://www.itsm.lt/index.php/Main/Kai_tikrintojai_neteis%C5%ABs
Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui
Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Mano pagrindinis blogas - Rokiškis Rabinovičius. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.
- Web |
- Google+ |
- More Posts (1489)
Esu dirbęs įmonėj, kur apie 10 metų inventorizacijos buvo atliekamos beveik virtualiai, nelabai žiūrint į realius kiekius. Kai man sumąstė užkraut materialinę atsakomybę už poros milijonų vertės sandėlį, pabandėm bent suskaičiuot visą tą reikalą. Iki šiol nežinau, ar bendroj sumoj ten buvo trūkumas, ar perteklius -- neatitikimai buvo tokio masto, kad sunkiai tilpo galvoj. Kai ko trūko už kelis tūkstančius. Kai ko buvo per daug už keliasdešimt. Žodžiu absoliutus jovalas. Ir kas iš to? Buhalterija nesugebėjo nieko sugalvot, išskyrus mėgint išlygint trūkumus/perteklių parduodant vienas prekes, išrašant kitas. Kitaip jiems tiesiog nesusidėliojo apskaita. V itoge, žinoma, viskas ir liko maždaug taip kaip buvo, tobiš jovalas, kuriame bet kuris krovikas galėjo labai sėkmingai žvejot.
Tarp kitko, sandėlio perėmimas -- dar vienas pavyzdys, kodėl tikrintojas visad teisus. Šiuo atveju tikrina tas, kas perima, o priduoda tikrinamasis. Jei tikrintojas gali būti neteisus -- viskas virsta absurdo teatru.
tvarkoj, tik tai ir lieka teorija, kaip ir dauguma tokių teiginių ir idėjų. Praktikoj gi, šiuo atveju aš tiesiog atsisakiau pasirašyt atsakomybės prisiėmimą, kadangi buhalterija atsisakė įformint realią padėtį, o ji nelabai galėjo tą padaryt dėl įstatyminės apskaitos tvarkos. Ir jovalas tęsiasi toliau, ir koks skirtumas kas teisus, o kas ne. Visos tos tavo mintys gal ir pusė bėdos, kuriant naują įmonę nuo švaraus lapo. Nors ir tai, žmogiškasis faktorius nugalės ir tokiu atveju 🙂
O čia troleibusų kontrolieriams irgi galioja? 🙂
kas galioja troleibusų kontrolieriams?
teisumo visais atvejais aura
a tai čia rokiškio mintis, ne mano. Bet realiai tai šiaip jo, kaip tik jiems tai tikrai galioja. Vien dėl to, kad jie yra pakankamai buki ir agresyvūs, o taip pat turi teisę skirt baudą. Iš esmės paskui jau pats ir įrodinėk, kad buvo ne taip ir ne visai taip. Aš gilioj jaunystėj net buvau apskundęs teismui vieną baudą, aiškinau, kad fiziškai neįmanoma spėt nusipirkt bilieto tarp konkrečių dviejų stotelių. Dariau eksperimentą, filmavau kelias keliones tarp tų stotelių ir matavau laiką, kad įrodyčiau, jog tikrai neįmanoma. Kai šitą filmuotą medžiagą pristačiau, tai Susisiekimo paslaugos pasiūlė taikytis, nutraukėm bylą abipusiu susitarimu -- aš atsiimu skundą, jie nebeprašo iš manęs 20 litų. Bet tai kiek atsiras tokių bezdarių, kurie turės laiko dėl 20 litų užsiiminėt tokiom kvailystėm? Vat ir teisūs kontrolieriai visada.
Kažkada ir man teko mokėti baudą dėl to, kad įlipusi vienoje stotelėje, kitoje dar neturėjau bilietėlio. Dar papurkštavo, kad pirkau jį tik todėl, jog pamačiau kontrolę. Ir nesvarbu, kad visas autobusas aiškino realią situaciją, vis tiek teko pakratyti piniginę.
tai va, gerai dar kad baudos nedidelės buvo. Nes įrodinėt kažką realiai turi pats, laiko tas ima nemažai. Man tik įdomu buvo, ką turėtų daryt teismas, jei tiesiog sakyčiau, kad bilietą turėjau, o kontrolierius vistiek prisikabino. Iš esmės patas -- jis kaip liudininką atsitemps savo kolegą, kuris sėdėjo tam autobusiuke ir nieko nematė, aš atsitempsiu kokį nors draugą, kuris paliudys kad aš bilietą turėjau, o tas jo kolega nieko nematė. Ką turėtų daryt teismas, neįsivaizduoju.
Šiaip jau, tai tos mažos baudos juos nuo tokių dalykų saugojo -- nieks tiesiog rankų nenorėjo teptis, ir laiko prarast. Dabar jau pakėlė baudas, jei pasieks, kaip Varšuvoj, pvz., kokius 200-300 litų -- įtariu kad nebesurinks iš baudų nieko, nes didžioji dalis atsipirks 50 litų kontrolieriui į kišenę, o vat tokie pusiau nekaltai pagauti gali ir pasivargint teismui skundą surašyt.
Su tomis baudomis yra nuolatinė problema, kad tikrintojai užmiršta, kad tikrina klientą, o ne gaudo nusikaltėlius. Iš to ir visas debilizmas. Pažeidžiamas esminis ISO-9001 reikalavimas -- orientacija į klientą, dėl to ir visos bėdos.
Troleibuso kontrolierius tikrina ne įmonę, o klientą, todėl situacija gerokai skiriasi. Iš principo -- taip, keleivio pareiga įrodyti, ar jis teisėtai važiuoja. Nes jei keleivis neprivalo to padaryti, kontrolė tampa beprasmiška. Tiesa?
Kita vertus, kadangi tikrinamas klientas, klausimas, kiek tokių klientų paskui ima naudotis išimtinai mikrobusais, taksi ir nuosavu transportu, vietoj to, kad naudotis valstybiniu.
Ne, tai ne teorija, o kaip tik gryniausia praktika. Tiesiog būna įmonės, kur tokie dalykai praeina, kaip sakant, na ir kas, kad nuostoliai iš bardako. Tačiau jei nori tvarkos -- tvarką reikia daryti, o ne sakyti, kad „blogai, ir ką? visvien niekas nepasikeis…“. Tarp kitko, bendriau imant, tai ir kita bėda -- kas kaltas: tas, kuris įvardino problemą, ar tas, kuris tą problemą sukėlė? Žinoma, galim tarti, kad tas, kuris įvardino, tik teoretizuoja, tačiau šitaip tarus, juk problema nedings, tiesa? 🙂
Tada dar vienas, bet jau nebe provokacinis klausimas. O kaip tada su kontroliuojančios valdiškom įstaigom, kai privačios įmonės skundžiasi pirmųjų teroru ir tt.?
Lygiai tas pat, kaip ir su bilietėlių kontrolieriais troleibuse. Jei tikrinamieji nesugeba pateikti reikalingų duomenų -- kalti jie. Tikrintojas a priori laikomas teisiu, nes kitaip bet kokias machinacijas galima būtų suversti tikrintojui ant galvos, o šis nieko negalėtų įrodyti.
Kita vertus, čia irgi ta pati situacija: verslas yra valstybės klientas, nešantis valstybei pinigus. Tad valstybė turėtų remtis sveiku protu.
Sunku nesutikti. Kas liecia tikrinima, tikrintojas visada teisus (bent jau jam suteiktos kompetencijos ribose). Bet, is kitos puses, turi, kaip ir visi kiti, atsakyti uz savo darbo rezultatus (t.y. uz tikrinimo rezultatus). Jei nesugeba pasiekti uzduoto tikslumo, von toki tikrintoja.
Cia pavyzdis kiek nekorektiskas -- neurotiskas imones vadovas, uzuot protingai issprendes kartu su tikrintoju, sukele chaosa imoneje, plius isikiso i pati technini tikrinimo procesa, t.y. ne i savo darza. Bet tai niekaip nepanaikina tikrintojo „galimos klaidos“ (imu i kabutes, nes teko daryti inventorizacijas).
Tokį tikrinimų pavyzdį pateikiau tik dėl to, kad tai realus pavyzdys iš realios įmonės, savo atviru durnumu lenkiantis bet ką, ką tik esu matęs šioje srityje.
O dėl klaidų -- taip, aišku, klaidų gali būti -- jų būna visur. Bet tos klaidos -- jau ne tikrinamųjų ar bendro įmonės proceso reikalas, o vidinio tikrinimo proceso reikalas. Tame vidiniame tikrinimo procese ir turi būti gerinimas, taisymas, etc., tačiau į šitai niekaip negali kištis jokie tikrinamieji.
Iš esmės, bet kuri atrasta tikrinimo klaida, kur patikrinimas yra „neteisingas“, visų pirma reiškia, kad atrastas bardakas, kai tikrinamieji nesugebėjo pateikti teisingų duomenų ir įrodyti fakto buvimo. Todėl bet kuri tikrintojo padaryta klaida -- visų pirma yra tikrinamojo klaida. O tikrintojas jau po to gali ir spręsti, kad gal būt reikia pagerinti savo darbą.
Kad neįsivelti į ilgą tuščią diskusiją, tiesiog parašysiu, kad supratau, ką norėjote pasakyti. Ir pritariu. Nors aiškinčiau tą patį kitaip ;).
nors jei nuo palyginus nekalto pavyzdėlio apie inventorizaciją pereiti prie didesnių dalykų, na kad ir valstybės jėgos struktūrų veiklos, tai tas tikrintojų tikrinimo klausimas visai kitaip suskamba.
Matai, valstybės mastais, tie patys tikrintojai tampa visiškai bejėgiais. Kas, kad patikrino valstybės kontrolė ar Seimo komisija ką nors ir atrado? Visiems dzin. Procesas neveikia. Bet kuris tikrinimas turi duoti pasekmes -- gerinimo veiksmus. Jei atitinkamo proceso nerasta -- viskas eina šuniui po uodega.