Rokiškis Rabinovičius

Ko gero daugiausiai apie gyvenimą sako ne prekės, kurias gali nusipirkti, ne maistas, kurį gali suvalgyti, o būstas, kuriame gyveni. Nuo būsto priklauso viskas. Nuo to, kaip tą būstą gali gauti ar prarasti – priklauso gyvenimas. Juk mes prisirišame prie vietos, kur gyvenam.

Būstas: butai, sodo nameliai, garažai

Būstas buvo išvis įdomus reiškinys. Įprasčiausias dalykas, atėjęs dar iš Stalino laikų, buvo bendrabučiai, liaudiškai – tiesiog barakai. Norintys gauti vietą bendrabutyje, neretai turėdavo atstovėti šiokią tokią eilę, iki tol gyvendami neaišku, kur. Bet tai visgi nebuvo didelė bėda. Reali bėda buvo gauti butą. Esą nemokamą. Taip vadinamą komunalinį.

Šiaip jau reikia pastebėti, kad Stalino laikais komunalinis butas reiškė išvis savotišką dalyką – tai būdavo tiesiog butas, kuriame gyvena kelios šeimos kartu, besidalindamos ir virtuvę, ir tualetą, ir vonią, ir prieškambarį. Vėlesniais laikais tokie butai po truputį nyko, tačiau jų vis dar buvo iki pat vėliausių sovietmečio laikų, ypač senesniuose miestų rajonuose. Labai klaiku būdavo tokiuose gyventi. Neretai gaudavosi taip, kad viename senoviniame bute, turinčiame 5 kambarius, gyvendavo 5 šeimos, kiekviena iš kokių 5 žmonių. Įsivaizduokite dabar eiles prie tualeto ar viryklės virtuvėje, kurios tokiame bute gaunasi.

Tačiau nuo Chruščiovo atsirado kiek kitas komunalinio buto variantas – tai buvo kaip ir nuosavas butas, gaunamas maždaug 15-25 metus išstovėjus eilėje butui (buvo tokia sąvoka – eilė butui, panašiai, kaip ir eilė mašinai, eilė televizoriui, eilė šaldytuvui, etc. – visi brangesni daiktai būdavo tik po eilės, trunkančios nuo kelių mėnesių iki dešimčių metų). Komunalinio buto ypatybė buvo ta, kad jis buvo nenuosavas. Žmogus negalėdavo jo pirkti, parduoti, netgi normaliais būdais išsikeisti ar perduoti kam nors palikimu. Pvz., vienintelis būdas perduoti kažkam palikimu būdavo toks: užregistruoti žmogų tame bute ir po to, kai jis metus ar tai du pragyvena, jis jau gauna teisę pretenduoti į tą butą. Bet čia visvien likdavo dar vienas bet: pvz., paveldėjai dviejų kambarių butą, o į jį tau iš principo gali imti ir atkelti dar kažką gyvent. Arba tave perkelt į vieno kambario butą. Tai būdavo gal ir nedažnas atvejis, bet po ispalkomus su kyšiais tekdavo žmonėms palakstyt.

Visai kitas reiškinys buvo kooperatiniai butai – susikuria tipo kooperatyvas ir pagal tipinį projektą žmonės patys sau statosi daugiabutį namą. Statymasis patiems dar buvo nelabai didelė bėda (realiai visvien didele dalim statydavo paprasti statybininkai), tačiau už tokį butą reikdavo mokėti pinigus. Brangiau, nei už mašiną, berods apie 10-20 tūkstančių rublių. Iš kur tokie pinigai, jei per mėnesį uždirbi tik 100? A, žinoma, kad eilės buvo ir tokiems butams, tiktai trumpesnės, kokių 5-10 metų.

Kolektyviniai sodai ir jų nameliai

Nenuostabu, kad vėlyvuoju sovietmečiu atsirado labai keistas fenomenas – sodų nameliai, kur žmonės kolektyviniame sode bandydavo pasistatyt pilnavertį namą. Valdžia kažkaip suprato, kad kai kiekvienas statosi kaip nori, tai atsiranda galimybės pasistatyti kaip reikiant gerai, o tuo pačiu pademonstruoti socialistinę nelygybę (o ji buvo, ir buvo ne mažesnė už dabartinę). Todėl buvo įvesti ribojimai. Pirmiausiai – namelio aukščiui ir vidaus plotui. Berods pradžioj tas plotas buvo apribotas juokingais 8 kvadratiniais metrais – tiesiog būdelė (beje, dar ir dabar tokių galima pamatyti išlikusių). Paskui tą leidžiamą plotą kas kelis metus didindavo – iki keliolikos metrų, dar vėliau – iki poros dešimčių, galų gale buvo leista ir antrą aukštą padaryti.

Dėl ribojimų žmonės sukdavosi įvairiais būdais. Pavyzdžiui, kadangi ribojamas buvo plotas, tai statydavo labai aukštą statų stogą ir įrengdavo palėpę. Palėpė esą ne patalpos, o tiktai lubos virš namelio ploto. Arba po nameliais įsirengdavo rūsius, kur irgi galima gyventi. Rūsio apmtis kartais būdavo 2-3 kartus didesnė už plotą, kurį užima sodo namelis. Rūsius soduose valdžia greitai uždraudė išvis, tad šiuos liaudis ėmė maskuoti – užkasdavo taip, kad nesimatytų. Taip soduose atsirasdavo betonuotos „aikštelės“ šalia sodo namelių. Galų gale, kadangi žmonės ėmė gyventi tuose sodų nameliuose, valdžia net sugalvojo uždrausti turėti nameliuose krosnis, o vienas iš durniausių bajerių buvo, kai sugalvojo uždrausti langus. Tiksliau, nutarė apriboti bendrą langų plotą iki kažkio mikroskopinio dydžio, nes sodo namelis – ne gyvenimui, o tik žemės ūkio įrankių saugojimui.

Taip ar anaip, žmonės vis sugalvodavo naujų išeičių su tais sodo nameliais, tad galų gale valdžios kova buvo pralaimėta. Valdžia leido turėti žemės, tad namų uždrausti – neįstengė.

Gyvenamieji garažai

Visgi didžiausiu būsto fenomenu tapo garažai. Tie patys skardiniai nesąmoningi garažai, kurių dar yra išlikę. Neturėdami normalių namų, kai kurie žmonės įsigudrindavo nusipirkti garažą, net neturėdami ir mašinų (be mašinos negalėdavai įsigyti garažo, bet būdavo būdas apeiti ribojimą – laikinai įsigyti mašiną pagal popierius, atstovėti eilėje garažui, o tada grąžinti mašiną tikram savininkui). Po garažu žmonės išsikasdavo pilnavertį rūsį, patį garažą apšiltindavo putplasčiu, apkaldavo iš vidaus lentomis, įsitaisydavo krosnį su užmaskuotu kaminu, kartais – net ir sugebėdavo atvesti iki garažo vandentiekį bei kanalizaciją, o tada – pasistatyti net ir nedidelę požeminę pirtelę su baseinu. Suprantu, kad šiais laikais tai skamba tiesiog neįtikėtinai, bet čia jau viską paaiškina rusiškas posakis – „gol na vydumki chytra“ (gudrumas iš skurdo). Žinoma, kad mašinai vietos garaže nelikdavo, bet atsirasdavo vieta gyvenimui.

Satyrinis žurnalas „Šluota“, įnirtingai kovojęs prieš nesocialistinius nuokrypius, rašė apie atvejus, kai „teisėsauga“ (tos sovietinės esą teisėsaugos negaliu rašyti kitaip, kaip tik kabutėse) aptikdavo netgi dviejų aukštų rūsius po garažais. Nes netarybiškai nusiteikę elementai po garažais įsirengdavo prabangius butus. Baisu, ar ne?

Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui

Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Mano pagrindinis blogas - Rokiškis Rabinovičius. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.

• Web
|
• Twitter
|
• Facebook
|
• Google+
|
• More Posts (1489)