Čia jums prezentas, bet tik išrinktiesiems

Gerbiami ponai ir ponios. Kadangi aš esu dosnus, gailestingas, mielaširdingas ir jūs mane garbinate, tai jūs nusipelnote geros žinios. Kadangi jūs esate labai mano gerieji ir nuostabieji, besirūpinantys, kaip mane visaip pakelti į aukštybes, tai aš jums pranešu, kad jau manęs garbintojai į manęs bažnyčią prinešė tūkstančius eurų aukų. Manęs bažnyčia yra registruota Kaimanų salose, kaip ir vienas pagarsėjęs bankas – ten yra labai patikimos finansinės įstaigos, nes iš jų jokia valdžia negali nusavinti pinigų. Taip kad viskas legalu, patikima ir saugu. Jūsų aukojami pinigai niekur nedings, o aš juos sunaudosiu savęs patenkinimui tokiais būdais, kokius tik sugalvosiu.

Žiurkėnas Rokiškis Rabinovičius atostogauja Havajuose

Štai čia aš atostogauju Havajuose. Jūsų sunešami pinigai nenueina veltui, nes jie pakliūna į mano sąskaitą Kaimanų salose, iš kurios pinigus aš imu ir eikvoju taip, kaip pats susigalvoju.

Kaip matote, aš esu patenkintas, puikiai leidžiu laiką (čia mane nufotografavo ponas Grumlinas) ir jūs man dabar galite dar labiau melstis. Bet kodėl gi aš tai rašau? Ogi dėl vienos priežasties: manęs garbintojų bažnyčia nutarė plėstis. Ir jai dabar reikia naujų manęs šventikų, kitaip tariant – veikėjų, kurie neštų manęs tyrą žodį į minias ir įmones, kad dar daugiau pinigų būtų uždirbta. Apsimokę šventikai ir patys galės uždirbti daug daugiau ir viskas tada bus daug geriau.

Taip kad deliberatiškai ir ekskliuzyviškai čia jums skelbiu mano investiciją į jus – tai cieli geri 2 tūkstančiai eurų, ponai ir ponios manęs gerbėjos. Cieli 9 išrinktieji gaus puikius dienos trukmės mokymus, po kurių pajus pakylėjimą. Ir kiekvieni mokymai yra verti krūvos pinigų – ištisų 800 litų, nes tai yra mano sunkiu darbu uždirbti pinigai, kadangi jie išleisti jūsų dvasiniam tobulėjimui.

Šitie aukšto vertingumo mokymai – tai kursas, kurį jums teikia ponai komonsensavičiai, kurie yra aukštieji manęs bažnyčios kunigai. Vadinasi tie mokymai „Nuo amato prie verslo“ ir ten bus 9 seminarai jums, kurie vyks įvairiuose miestuose. Tam, kad įvairūs žmonės galėtų geriau juos patirti. Ir 9 išrinktieji gaus po tokį seminarą už dyką, kad pasidarytų protingesniais ir gudresniais. Ir kad pinigų daugiau uždirbtų.

Taip kad reikalas čia dabar paprastas ir atranka elementari: apie tai, ką siųsti, sprendžiu aš, o sprendžiu pagal du kriterijus, taip kad jums gaunasi konkursas, per kurį tapsite išrinktaisiais:

  1. Kiekvienas norintis turi parašyti man į komentarus čia po kokią nors blogiausios praktikos (worst practice) istoriją – kokią nors įsigalėjusią tvarką, dėl kurios viskas blogai. Tokią istoriją, kurioje būtų galima sužinoti kokių nesąmonių daro įvairios įmonės ir verslai (pasakojimai iš serijos „ta parduotuvė neturi ekologiškų prekių, todėl aš negaliu jų nusipirkti ir parduotuvė gauna nuostolius“ nepraeis, nes kaip tik todėl, kad neužsiima niekais, ta parduotuvė ir gyvuoja). Istorijoje galit ir neminėti konkrečių pavadinimų, bet tai turi būti tikra istorija. Tokia, iš kurios daugelis galėtų pasimokyti. Todėl ir šiokių tokių paaiškinimų būtų gerai prie kiekvienos – pvz., kad būtų galima suprasti, kokio dydžio įmonė, kokia jos veiklos sritis ir pan..
  2. Rašydami apie blogiausias praktikas, nepamirškite nurodyti, į kurį seminarą norėtumėte gauti dovanų bilietuką. Visuose juose jums plaus smegenis su procesais, Lean ir ToC fokusais ir t.t., bet žiūrėkite, kas jums labiausiai skauda. Jei amžinai vėluojate įvykdyti projektus, pridarote klaidų ir šimtą kartų perdarinėjate ir užknisate klientus, o šie jums po to nemoka, tai rekomenduoju „Projektų valdymą„. Jei jūsų konkurentai sugeba pardavinėti tą patį produktą už pigiau, o jūs kiek beskaičiuotumėte, vis tiek gaunasi perpus brangesnė savikaina, vadinasi, jums reikia bilietuko į „Finansų valdymą„. Jei jūsų pardavėjai sėdi ofise, o per mėnesinius meetingus vis peza ir peza tą patį, kaip jie eitų ir darytų, bet gi klientai durni neperka, tuomet jums reikia bilietuko į „Pardavimų valdymą„. Ir t.t.
  3. Jei kuri iš tokių istorijų atrodo įdomiai, bet konkuruoja su kitomis panašaus įdomumo, tai turėkit omeny, kad čia aš apsisprendžiu paprastuoju būdu – kas pirmesnis, tas ir gauna. Sunkiais atvejais mėtau monetą. Viskas sąžiningai.

Taigi, taisyklės čia aiškios ir labai paprastos. Dalyvavimui nėra jokių apribojimų – jei patys negalėsite dalyvauti, tai galėsite duoti bilietą savo draugams, kolegoms ar viršininkams, kad tie išmoktų teisingai dirbti. Beje, jei esate koks tai samdomas žmogus, kažkur korporacinės struktūros vidury, iš kur labai gerai matosi viršūnėlių nedadėlkos beigi amžinai nusikalęs bosas (šiaip jau geras žmogus, bet baisiai nuvargęs, net Havajuose nebuvęs), tai bilietuką galite padovanoti jam. Tik prieš tai jį laimėkite aprašęs realią blogą praktiką. Taip, real worst practice, kad būtų visiems aišku, kaip galima blogai daryti. Nes tik tada pasidaro aišku, kas yra geriausios praktikos ir kodėl reikia daryti gerai.

Atsakymų laukiu iki šio penktadienio, 2013-02-01, nes jau šeštadienį bus pirmas seminaras.

Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui

Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.

Dalinkitės visur: Share on Facebook30Share on Google+23Share on LinkedIn0Tweet about this on Twitter

67 thoughts on “Čia jums prezentas, bet tik išrinktiesiems

  1. Gediminas

    Prancūzų investicinis bankas.
    IT pirkimų departamentas.

    Pirkimų procesas (CSR apruvinimo sistema -- nepamenu kaip išsišifruoja):

    1. CSR: End useris sukuria pirkimo užlausą CSR sistemoje. Sako noriu serverio HP DL360p.
    2. CSR: End userio Line Manager’is toje pačioje sistemoje apruvina pageidavimą/idėją.
    3. CSR: Pirkėjas gauna porą pasiūlymų iš skirtingų tiekėjų. Prikabina geriausią pasiūlymą prie užklausos ir išsiunčia užklausą HW standartų komitetui (realiai dviem tech guru). Paraleliai pirkėjas užklausą nusiunčia Pirkimų vadovui, kad apruvintų, kadangi serverio kaina viršija nustatytą 1000 eurų ribą.
    4a. CSR: Tech guru nusprendžia, kad serveris atitinka banko standartus ir apruvina pirkimą.
    4b. CSR: Pirkimų vadovas apruvina pirkimą.
    5. CSR: Pirkėjas vėl gauna atgal tą pačią užklausą kad galėtų padaryti kažkokius pakeitimus jei reikia. Ir apruvina pirkimą.
    6. CSR: End userio Line Manager’is apruvina kainą ir pirkimą.
    7. CSR: End userio Cost Cetre’o Manageris apruvina kainą ir pirkimą.
    8. CSR: Kadangi pirkinio kaina viršija nustatytą 5000 eurų ribą, pirkimų departamento direktorius (čia ne tas, kur vadovas paminėtas aukščiau) apruvina pirkinį.
    9. CSR: Patvirtinimas, kad visi pirkimą apruvino nusiunčiamas helpdesk’ui ir end useriui.

    10. HPSC: Helpdeskas sukuria Service Request bilietą su keliais task’ais:
    a) Taskas HW Asset Manager’iui patikrinti ar neturi prašomos įrangos sandėlyje. Neturi. Palieka komentarą, kad neturi ir uždaro savo task’ą.
    b) Tada taską gauna Pirkėjas, kad sugeneruotų PO (Purchase Order).
    b1) PO sistema: Pirkėjas sugeneruoja PO
    b2) PO sistema: Pirkimų departamento direktorius apruvina sugeneruotą PO
    b3) Pirkėjas kartą per savaitę -- ketvirtadienį išsiunčia visų numatomų savaitės pirkimų ataskaitą žmogui turinčiam pareigas „Head of International Information Technology“.
    b4) Head Quarteriuose kartą per savaitę -- penktadieniais susirenka pirkimų komitetas ir nusprendžia ar patvirtinti pirkimus ar ne.
    b5) Head of International Information Technology patvirtina pirkimą. Savaime aišku kartais kažko ir nepatvirtina.
    b6) Pirkėjas išsiunčia PO tiekėjui. Uždaro taską HPSC sistemoj.
    c) Taską gauna HW Asset Manager’is, kad priimtų įrangos pristatymą, užtagintų įrangą ir įtrauktų ją į inventoriaus sistemą. Sulaukęs įrangos, užtaginęs ir įtraukęs ją į inventoriaus sistema uždaro taską.
    d) Taską gauna inžinierius, kad sukonfiguruotų/instaliuotų/žodžių priverstų įrangą veikti. Uždaro taską.
    11. PO sistema: Pirkėjas priima sąskaitą už įrangą. Sąskaitą sukoduoja ir perduoda pirkimų departamento direktoriui.
    12. Pirkimų departamento direktorius apruvina sąskaitą ir perduoda ją buhalterijai.
    13. Buhalterija apmoka sąskaitą ir praneša pirkėjui.
    14. PO sistema: Pirkėjas pakeičia PO statusą į „Apmokėta“.

    Procesas pernelyg grėmėzdiškas, kartais net neaišku, kam kai kurie žingsniai reikalingi. Akivaizdu, kad turint tiek daug skirtingų veikėjų procese, jis dažnai kur nors užstringa. Kita didelė problema ta, kad CSR sistema naudojama visų apruvų surinkimui, ir juos surinkus end useriui pranešama, kad pirkimas buvo apruvintas. Sveikinam!!! Tačiau vėliau pirkimą dar gali atmesti Head of International Information Technology, o end useris vis dar laukia atvykstančios įrangos.

    Noriu Marketingo valdymo 🙂

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Šiaip tai šitos didelės sekos su grąžinimais ir aprūvinimais, vėl grąžinimais, vėl aprūvinimais ir t.t., turi visus požymius to, kad diegiant visą tą pirkimų sistemą labai neretai būdavo aptinkama daug savivalės iš visokių darbuotojų, kurie aplinkiniais keliais ką nors užsakydavo arba atėjus užsakymui, sakydavo, kad jiems reikėjo visai ne to, etc..

      Aprūvinimai, patikrinimai ir pan. -- tai aiškus požymis, kad tuose taškuose būdavo (arba yra) variacijos, t.y., nenumatytos, nesuprognozuotos, netinkamos veiklos.

      Taigi, išties čia ne šiaip sau gremėzdiškumas. Gal būt jo dabar nereikia, bet savo laiku jis neabejotinai atsirado dėl kai kurių gilesnių priežasčių.

      Reply
  2. Fast food guy

    Viena įmonė savo maitimo taške, dirbančiam fast food principu, sugalvojo prekiaut ledais ir ledų kokteiliais. Atrodytų labai graži idėja, kas gali būti blogai? Pasirodo gali. Macdonaldinis ledų kokteilių aparatas kainuoja labai daug -- tad nuspręsta pataupyt. Gaminimo technologija pasirinkta ūkiška -- statomas didelis ledų šaldytuvas, iš kurio kasininkė semia kaušeliais ledus po to pila piena ir plaka ledų kokteilį. Daug kas sakytų kame problema? Viena, kad kokteilių plaktuvas vėlgi pigiausias -- kol plakamas kokteilis kasininkė-barmenė negali atsitraukti nuo kokteilio aparato. Ji fiziškai turi laikyti indą kuriame plakamas kokteilis. Skaičiavau, kad vieno kokteilio padarymas užtrukdavo virš dviejų minučių. Kita bėda, kadangi ledų šaldytuvo prie kasų nebuvo kur statyti -- nuspręsta daryti atskirą ledų kokteilių prekybos taška su atskira kasa. Kadangi atsidaro naujas prekybos taškas, tam dosniai išskirtas papildomas etatas. Atrodytų labai šaunu -- tik bėda tame, kad prekybos taškas per mėnesį vidutiniškai dirba 360 val. Etatas -- 160 val. Kas naujoj kasoj dirbs likusias 200 val.? Teisingai -- kažkas iš senų kasininkių (jų iki naujo prekybos taško atidarymo buvo 4). O dabar paskaičiuokim. Valdžios reikalavimas -- naujas ledų kokteilių prekybos taškas turi dirbti nuolat, tad faktiškai iš penkių kasininkių bent dvi pririštos prie ledų kokteilių -- o tai 40% darbo jėgos. Naujos prekių grupės dalis niekad nesiekė 2% bendroje apyvartoje -- 40% darbo jėgos mesti ant dviejų procentų, švelniai tariant absurdas, net jei tie du procentai išaugtų penkis kartus iki dešimties. Long story short -- po daug proto p--imo, atviro ir užslėpto valdžios nurodymų nepaisymo, užlenkiau aš tą projektą.

    Happy endas: atsidarius naujam prekybos taškui, po kelių mėnesių bendra apyvarta lėtai bet užtikrintai ėmė kilti. Ledų pardavimai buvo vis dar šiknutėj, bet visos kitos prekių grupės augo. Mistika? Ne. Suteiktą papildomą etatą panaudojau ten kur jo trūko -- pagrindinėse kasose. Kur žymiai sutrumpėjo eilės, pagreitėjo aptarnavimas, taigi ir daugiau buvo parduodama prekių. Viso per pusmetį apyvarta išaugo virš 20%.

    Tokia štai istorija. Jei pasirodys įdomi, tai norėčiau į projektų valdymo seminarą.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Tamstos istorija labai įdomi. Čia kiek suprantu, kombinacija blogumų pasireiškė: pirma nepaskaičiuota, kad produkto gamyba interferuoja su kasa, o paskui resursų paskirstymas pagal formalius (kasa), o ne realistinius (srautas) kriterijus.

      Reply
  3. Fast food guy

    Na visos problemos užprogramuotos technologijos pasirinkime. Jei stovėtų įpyliau/padaviau aparatas, toliau problemų kaip ir nelieka. Bet pasirinkus pigiausią, bet technologiškai beviltiškai atsilikusį variantą, toliau jau visa vienas už kitą blogesnių spendimų grandinė. Stovi ledų šaldytuvas, jam reikia vietos, vieta prasta -- užkampis, ten nėra kam prekiaut, o jei ir yra, tai viskas vyksta per lėtai.

    O kada pradeda aiškėt, kad padarytas didelis š, prasideda linksmoji dalis -- kaltininkų paieškos 🙂

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Na, tas netinkamos technologijos pasirinkimas kyla iš to, kad buvo nežiūrima, kaip interferuos gamyba su kasa, t.y., nevertinamos priežastys ir pasekmės. Tas galimų pasekmių vertinimas nėra trivialu šiaip jau, klaidos ten įsivelia kartais net ir prie gerų norų. Bet kaip suprantu iš tamstos pasakojimo, čia matyt išvis tokio vertinimo galimai nebuvo.

      Reply
      1. Fast food guy

        Na taip, pasekmių vertinimo tikrai nebuvo. Galime tai laikyti klaida iš gerų norų. Nes noras tikrai buvo geras ir netgi logiškas. Bet toje vietoje kai pradeda aiškėti, kad kažkur klaida buvo padaryta -- bandymas blogą modelį priversti veikti bet kokia kaina, jau virsta bloga praktika. Ir ši bloga praktika virš metų tęsės. Pirmas pusmetis buvo žiauriausias. Atvažiuoja „valdžia“. Kokteliai nedirba. Kodėl nedirba? Aiškini -- nėra kam dirbti, reikia dar vieno etato. Iškart kontrargumentas -- jei tau reikia, tai pats ir prekiauk, nes dar vieno etato tam reikalui niekas neduos, apyvarta kokteilių maža, o tu čia dar naglai etato prašai . Ir t.t. ir pan.

        Reply
  4. pow

    Manymas, kad galima sutaupyti laiko ir nereikia fiksuoti kaip buvo išspręsta problema, nes tai vienetinė. Fiksuoti tai ne telefonu kažkam kažkada pasakoti, bet užrašyti į visiems konsultantams ir susijusiems asmenims prieinamą dokumentą/sistemą. Pasirodo, kad tie vienetiniai atvejai dažniausiai būna ne tokie vienetiniai, nors pasitaiko retai. O gi kuo rečiau pasitaiko, tuo sunkiau prisiminti kaip ji buvo išspręsta. Bent aš tai dažniausiai prisimenu tik klausimą, o ne atsakymą. :)) Šis punktas galioja ne tik konsultavime, bet ir testavime. Kai galvojama, kad testuoti nereikia, nes nėra nei pinigų, nei noro, nei laiko.

    Jei parašiau į temą, tai apie laiko valdymą norėčiau.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Taip, tai klasika -- atsekamumas ir duomenų kaupimas. Itin svarbu paslaugų teikime, nes ten tikslingai nekaupiant duomenų, išvis sunku kažką suvaldyti. Kalbant konkrečiau, tamstai čia tiesiogaii kabo ITIL Incident mgmt. (sprendimo greitis), ir Problem mgmt. (known error/work around db ir probleminių CI statistika).

      Reply
      1. pow

        Blogiausia, kad kai kurie nenori nieko valdyti ir būti Key person. :)))) O tie, kas turėtų tai sutvarkyti sako, kad neįmanoma priversti… Aš tai paduočiau atleidimo lapuką. 🙂

        Reply
  5. Dovydas Gecas

    Dzentelmenai, damos, laba vakara.
    Pirmiausiai atsiprasysiu uz svepla rasyma (nesugebu motoroloje ijungt lietuvisku raidziu), taciau pazadu, kad istorija kompensuos lietuvybes deficita. Maza to, jau dabar esu more or less isitikines, kad pakvietimas jau mano kiseneje 🙂
    Taigi, situacija kasdienine, elementoriska netgi. Parkavimas centre ofisinei faunai ir florai yra nemenkas makaules skausmas, jei neturi uzdaro kiemelio ar slakbauminio pultelio. Kasdienine konkurencija del keliu legaliu, keliolikos pusiau legaliu nemokamu vietu varo is proto. As zmogus tinginys tais klausimais, todel numesdavau masina (tebunie tai Jaguar. Tikroji marke redakcijai zinoma) bele kur, kad stipriai nebadytu akiu ir baigtas kriukis. Laikas bego, o as nesukdamas plauciu statydavau savo Jaguar nedideje Jogailos ir
    Smetonos g. sankryzeleje nesilaikydamas tu nelemtu 5 m. Taisykles. Ir ka Jus manot? Viena palaiminga ziemos vakar iseinu is darbo prieinu prie sankryzos ir… Tuscia. Gone. Persijojau pilkaja mase, na tikrai cia palikau. Nutempe. Nutempe, velniai juos griebtu. Skambutis 911, issklaide abejones.
    Taigi priesistore aiski. Dabar procesas kaip atsiimti nutempta automobili. Realiai, jei turi zmogu su automobiliu (zmona, meiluze, pavaldini, kolega, taxi) tai sugaisi puse dienos, jei neturi tai pasiruosk sugaist visa diena ir vargu ar suspesi.
    1. Skambinu policijai (paconfirmina, kad nutempta ir siulo atvykt su dokumentais). Nesuprantu apskritai kam reikalingi auto dokumentai, US nera ir neprireikia.
    2. Dokumentus laikau Jaguar. Tik neaiskinkit man kaip nereikia daryt. Nesiruosiu nesioti pundo dokumentu, pluosto korteliu. Realiai man uztenka suspaustos kreditines, id, vairuotojo pazymejimo ir Daukanto. Taigi, vykstu I kita miesto gala I nutemptu auto aikstele, imu dokus ir vaziuoju I Giraite.
    3. Giraiteje atlaukiu nedidele eilute ir gaunu bauda, kuria reikia sumoketi ir atnesti banko pazyma apie pervedima.
    4. Artimiausias bankas, pavedimas, atspaudas.
    5. Vel Giraite, pavedimas patikrinamas usuoto pareiguno. Isduodamas leidimas atsiimti automobili.
    6. Kitas miesto galas, sargo budele. Budeleje leidimo patikra, nutempimo ir saugojimo dokumentu ruosimas. Mokejimas grynais!
    7. Galu gale Jaguar ir vel patikimose rankose.
    Taigi, nucharge’ina atsakanciai (bauda, uz tempima, uz saugojima), taciau labiausiai gaila savo laiko lakstant po miesta.
    Jei butu sureguliuoti procesai, tai ir pykt nelabai galetum -- kaip Austrijoje, pvz.: vaziuoji, na greitai vaziuoji. Sustabdo. 300 EUR. Kortele smaukst. Viskas. Aufwiedersehen. 5 min. ne pykt negali.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      O ar negali būti taip, kad išskirtinai komplikuota tvarka yra tyčia? Nes jei gali susimokėti baudą greitai, o ji tokio didumo, kad pigesnė už laiką, tai neveikia. O vat jeigu reikia užsikankint, tai baudos veikia visus?

      Neužmirškim, kad optimizacijų kartais būna labai įdomių, nebūtinai iš šalies atrodančių natūraliai.

      Čia vertėtų pagalvoti apie tai, koksai yra proceso tikslas? Ar paimti pinigus, ar perauklėti kažką, ar suteikti patogumus kažkam?

      Aišku, aš žinau, kad to tikslo valdiškos įstaigos kartais tiesiog nesugeba suformuluoti ir dažniausiai tai būna savaiminis nesąmoningas organizavimas.

      Reply
      1. pow

        Aš tai šio proceso neoptimizuočiau. Pažeidei kelių eismo taisykles -- tai ir p***, kol suprasi, kad arba važiuoji su taksi, arba su viešuoju, arba pėsčiomis palikęs kur prie centro automobilį.

        Reply
        1. Kazanova

          Nebūtinai iš karto visi pažeidėjai. Mano atvejis buvo kai pi$o protą, sugaišau Giraitės g. 3x po pusdienį (tenykštės apsukos ir visokie „eik į 315 kab., tada į 236, tada 110, tada…“ verti atskiros analizės), kol galų gale buvau paleistas kaip nekaltas, bet jaučiausi sumokėjęs maksimalią baudą ir su kaupu. Kabinetinės policijos optimizacijai dirvonai nearti.

          Reply
    2. TiesiaiSviesiai

      Dovydai, kodėl nepaminėjot, kad nutempimo, saugojimo kainos, jei naudojiesi visgi ne USA, o Vilniaus m. viešosiomis „paslaugomis“ ~2-3 kartus didesnės nei rinkos kaina?
      Juk reikia kažkaip pateisinti nutempimo, saugojimo dideles sąnaudas, o jūs čia norite brūkšt kreditke ir sutvarkyta.

      Reply
  6. Asta

    Aš tai norėčiau sesėjus į Pomodoro nusiųsti tvarkos daryt. Ar dienos pietus valgyčiau, ar patiekalus iš meniu, vistiek ten sugaištu 1.5 val. ir daugiau. Ten reikia laiką pavaldyt. O noriu į pardavimus. Ir kadangi esu žiurkėno gerbėjų gerbėja ir bažnyčioje gausiu aukščiausią poziciją, tai tikiuos ir į seminarą patekt.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Čia vienareikšmis atvejis: įmonė matyt neidentifikuoja, kad jos pinigų srautas yra tiesiogiai priklausantis nuo klientų apsisukimo greičio. Bet tas gan paplitę ir kitose viešojo maitinimo įstaigose.

      Reply
      1. Rokiškis Post author

        Ponia Pow, šita technika yra puiki. Ji labai gerai yra užsimultitaskinusiems. Ir negana to, tai yra 100% pure TB.

        Reply
    2. Aleksej Kovaliov

      Mano blogosios praktikos istorija papuolė į commonsense.lt: http://www.commonsense.lt/2012/11/28/prezidentes-greitukas/.
      Kalbu ne apie Prezidentę, o apie galimą uždavinuką kandidatams -- invalidumo (oops, specialiųjų poreikių) pripažinimo ir socialinių išmokų skirimo proceso efektyvinimas. Uždavinukas paremtas realiais įvykiais su manimi ir mano mama.

      Jeigu uždavinuko ir jo sprendimų aprašymas patiks morėčiau patekti į Marketingo valdymo seminarą.

      Reply
      1. Rokiškis Post author

        Dėl šito -- formalus kriterijus yra griežtas: istorija turi būti čia. Nuoroda nepakankama, todėl tamstai reikia ją čia parašyti. Tokia yra tvarka, nes tokia jau yra ta tvarka.

        Reply
  7. Rimbas

    Trumpa įžangėlė prieš srautą, kurį dar abejoju, ar paskelbsiu.
    Įgyta patirtis (ex „išmoktos pamokos“). Procesas reikalingas išvengti klaidų pasikartojimo irba padidinti pajėgumus. Be duomenų kaupimo (duomenų bazių?) būtų beprasmis reikalas.
    Valstybiniame sektoriuje, procesas itin „užspaustas“ ir visokeriopai vengiamas. Nes viena iš būtinų sąlygų jam suktis -- sklaida. Taip sakant „patirtis nėra įgyta, kol ja nėra pasidalinta“. O dalintis nelabai skubama ir norima. Vis dar gajus sovietžmogiškas (nors gal ir šiaip bendražmogiškas, čia priklauso kokia spalva vienas ar kitas autorius nudažytas) supratimas, kad jei kažką paskelbsi apie savo feilus / taisytiną praktiką, tai būsi išdulkintas / išjuoktas / palaikytas silpnu ir t.t. Analogiškai ir su gerąja patirtimi -- niekas nesidalina, nes (1) tokios nėra, nes niekas nesistengia kad ji būtų (čia prisimenu Tamstos įrašą su dideliu mechaniniu uodu), (2) niekam nereikia, kad procesai keistųsi, nes to pasekoje gali tekti keistis ir patiems, arba (3) bando dalintis, bet kažkurioje grandinės dfalyje susiduria su (1) irba (2).

    Tai taip va. Nesu tikras, dėl naujumo, įdomumo ir prasmės, bet ką matau, tuo dalinuosi. Jei netyčiom patapčiau pateptuoju, domintų asmeninio laiko valdymas ir procesų valdymas.

    Reply
  8. Dwight Schrute

    Žmonės patys save audituoja, nors yra atskiras vidaus audito padalinys. Ir negana to turi broko valdymo atskirą struktūrą.

    Nežiūrint tokios blogybės kai kurie procesai veikia. O veikia paprastai todėl, kad vadovaujamasi „cut the shit off“ principu. Dažniausiai reikia skambinti tam, ką pažįsti į ten kur reikia ko nors ir viskas išsisprendžia greitai.

    Struktūra taip pat labai sudėtinga ir keliaaukštė (vidutiniškai ~7 lygiai nuo žemiausios grandies iki generalinio direktoriaus).

    Kompanija teikia paslaugas ir sekasi neblogai jai. Mano nuomone dėl to, kad front-office nesilaiko formalių procedūrų.

    Yra ir atskira procesams dedikuota struktūra, kuri derina procesus ir juos formalizuoja -- labai nemėgiami žmonės visuose front-ofisuose, nes nervina visus.

    Reply
  9. sodomo beždžionė

    Ech, paporinčiau ir ne vieną atvejį, bet Lietuvos rinka maža, ir galai būtų suvesti 🙂 Tad į nieką nepretenduodamas -- iš asmeninės patirties.

    Prisireikė įkloto į parketniko bagažinę. Anoji bendra su salonu, plastmasiniu dugnu, ir beslidinėjančių krovinių garsai, nors skambesys ir geresnis nei dažnos radijos repertuaras, tačiau trikdo.

    Po nesėkmingų bandymų sukontaktuoti su neoficialiais originalių prekių į Lietuvą vežėjais užsukau į oficialaus dylerio puslapį. Mane lydėjo sėkmė -- kaip tyčia paskutinė akcijos būtent tam ko ieškojau savaitė.

    Tad ilgai nesvarstęs paskambinau į saloną.

    Atsiliepė moteriška. Nuodugniai išdėsčiau situaciją, paminėjau markę, modelį, metus, pageidaujamą prekę, ir paklausiau ar turi vietoje ir galima būtų apžiūrėti fiziškai, nes tie gamykliniai įklotai yra kelių rūšių. mane pažadėjo sujungti su nepamenu kuo. Sujungė.

    Antra moteriška. Vėl viską papasakojau kaip ir pirmai, užklausiau ar galima būtų prekę apžiūrėti. Į ką sulaukiau klausimo -- ar aš noriu apžiūrėti automobilį. Na, paaiškinau kad tokį kaip pas juos stovi jau turiu, ir antras identiškas nėra numatytas artimiausioje ateityje. „Palaukite, sujungsiu su detalėm“ išgirdau kitame laido gale.

    Na, sujungė su detalėm. Vėl visa litanija, šįkart žmogus suprato apie ką eina kalba:
    -- ok, kuris įklotas konkrečiai domina
    -- tas, kuriam šiuo metu taikoma nuolaida
    -- kur nuolaida?
    -- jūsų tinklalapyje
    -- MŪSŲ?

    Pats dirbdamas nemažoje įmonėje suprantu, kad komunikacija tarp skyrių gali būti sudėtingas reikalas, tad pasuportinau kur ir kaip reikia naviguotis jų internete kad išvysti tą akciją, ir kartu priėjome išvados, kad nuolaida taikoma yra.

    Vietoje prekės neturėjo, ir norėdamas ją užsakyti buvau informuotas atvykti ir palikti užstatą, nes tai nėra einama prekė. Logiška pagalvojau, ne X5 vairuoju, didelės paklausos nėra tokiam ekskliuzyvui.

    Atvykau į vietą po valandos kitos, na ir užtaikiau jau ant 4 salono darbuotojo. Trumpai papasakojau ko atvykęs, prekė kataloge buvo rasta, bet kaina -- ne akcijinė. Ir vėl:

    -- jūsų internete rašo, kad šiuo metu vyksta akcija
    -- kur čia taip rašo?

    Vėl pabrowsinom, nustatėm kad akcija yra, buvau supažindintas su terminais „pardavimo kaina“ ir „akcijinė kaina“, sutarėm kad akcijinė kaina turi galioti prekes užsakant, o ne atsiimant.

    Na, galvoju, pagaliau. Pagaliau palieku užstatą ir bus rami galva. Pamatęs rankose piniginę detalių vadybininkas pasakė kad atsiskaityti reiks atsiimant, o užstato nereikia. Ehem. Tai kokio velnio aš ten važiavau?

    Tai tiek. Po poros sav. paskambino, ir jau be fokusų atsiėmiau ką užsisakęs.

    Moralas kame -- moralo nėra. Tikiuosi kad šypseną vienas kitas perskaitęs išspaus, ir tiek 🙂

    Reply
    1. Dwight Schrute

      Svarbiausia, kai atsiliepia, reikia įsitikinti ar tas su kuo kalbi spręs tavo problemą. Aš jau patyręs toje srityje: dariau vieną kitą apklausą.

      Paskambini ir sakai: problema tokia, daiktų reikia tokių -- su kuo kalbėt reikia? Tai va…

      Gerai kad pasitaikė neišdidus klientas ir parodė įmonės darbuotojams kur nuolaida 🙂

      Reply
      1. Vygandas

        P. Dwight, man atrodo autorius lygiai taip ir elgėsi kaip Jūs patariate -- gi išpasakojo savo problemą, ir jį sujungė su tuo, su kuo anam laido gale kabanti bobelė išmąstė, jog reikia sujungti. Problema juk tame, kad toje organizacijoje kairė nežino ką daro dešinė.

        Reply
      2. Dwight Schrute

        Problemos nekvestionuoju. Tiesiog, skaitant, susidarė įspūdis, jog reikėjo kartoti gan ilgą litaniją kiekvienai grandžiai.

        Tai su tuo esu susidūręs. Todėl reikalus tvarkant niekada neišpasakoju visus problemos iš karto, o bandau identifikuoti problemų sprendėją iš karto.

        Gal ir negerai darau. Tas turi ir savų minusų, žinoma.

        Reply
  10. agne ma

    man tai labai neoptimalu atrodo, kai paspaudi komentare ant linko -- pvz., su pomodoro technika panorus susipažinti -- nukeliauji į ten, kur pasiuntė, susipažįsti, uždarai ramia sąžine ir žiūri -- nebe bloge. Ar negalima taip padaryti, kad linkai atskiram lange atsidarinėtų? jei kada nors ko nors užsitarnaučiau, tai norėčiau į projektų valdymą, bet šiam šeštadieniui atskrist nesuspėsiu, o iki kito karto mano bezobrazna tarptautinė organizacija gali subyrėti, brexitiškais irklais daužoma, tai gal bus vėlu. ar kaip tik laiku gyvenimą keisti.

    Reply
    1. Dominykas

      _Negalima_ padaryti taip, kad linkai naujam atskiram lange atsidarinėtų. Tai trikdo dideles vartotojų grupes: pradedantieji, pabaigiantieji, nepažangūs vidutiniokai. Taipogi tai užknisa ir tuos, kurie _nenori_, kad linkai atskiram lange atsidarinėtų.

      Advanced jūzeriai patys žino, kada nori atsidaryti naujam lange, kada ne. Tai va darau jus advanced jūzere:
      praktiškai visose naršyklės arba shift+click arba ctrl/cmd+click atidarys naujam tabe. Ant Operos berods ir middle click (ratuku paspaudus) atidaro. Taipogi visada pasiekiama per right click meniu -- tiesa, reikia daugiau energijos įdėti.

      Bonus tipsas: naudojant ne internet explorer, ctrl/cmd+shift+t atidarys paskutinį uždarytą tabą.

      Reply
        1. agne ma

          o kas yra middle clickas? ant touchpado ta prasme?
          ir jeigu nori sekti, ar kas atsakė į tavo sielos riksmą komentare, tai turi eiti ir tikrinti, ar ne, nėr jokių čia tau notificationų?

          Reply
      1. agne ma

        aš noriu, kad man atskiram tabe atsidarinėtų, ne lange, o bonus tipsui man pirštų neužtenla.

        Reply
        1. Rimas Kudelis

          Middle clickas – tai spustelėjimas ant pelės ratuko. Touchpado atveju kartais suveikia paspaudimas abiejų mygtukų vienu metu, nors bent jau man tas „vienu metu“ dažnai nepavyksta. Tad touchpado atveju paprasčiau spausti kairį mygtuką, laikant jau nuspaustą Ctrl (jei ne Mac’as) arba Cmd (jei Mac’as) klavišą.

          Reply
          1. agne ma

            ačiū. veiia, bet turbūt pamiršiu. išėjo tokia tikra istorija apie optimizavimą: sakiau, kad noriu jog be vargo kitam lange atsidarinėtų, o gavau a) pamokslą, kad mano norai yra durni, b)krūva neįgyvendinamų patarimų -- kad ir tą, kuriam pirštų neužtenka,c) porą patarimų kurie praplečia mano kompiuterinio raštingumo ribas, bet juos tikriausiai pamiršiu. Kaip ir tamstos žavingą blogą apie keturių lygių klaviatūras, į kurį nuėjau bandydama touchpadinį middle clicką -- tikrai labai įdomu ir pamokoma, alt gr gal net nepamiršiu, visada man labai mįslingas buvo ir asocijavosi tik su prancūzu bendradarbiu, man rodos jie net @ be alt gr surinkt negali.

            Reply
  11. Vygandas

    Pasidalinsiu asmenine patirtimi, kuri man kainavo du metus gyvenimo ir nemenką sumą pasiskolintų pinigų, tačiau suteikė labai vertingos patirties ko NEgalima daryti naujame versle -- to universitetuose turbūt niekaip nebūčiau išmokęs.

    O buvo taip, kad trys žali jaunuoliai, kurių vienas buvau aš pats, užsimanė daryti verslą. Įsigijom ant pačios krizės bangos IT įmonę, kuriančią tinklapius. Sumokėję neracionaliai užprašytą sumą (FAIL 1), kibom į darbus… ir supratom, kad šioje įmonėje be klientų sąrašo ir serverio praktiškai nieko vertingo ir nėra (FAIL 2)! Na bet mes dar jauni, optimizmas byra per kraštus, viskas priešaky! Taigi prisamdėm pusžalių programuotojų, kuriem iškart paskyrėm neracionaliai solidžias algas (FAIL 3), nes buvom prisiskaitę visokių braziliškų knygų apie socialiai atsakingą verslą ir kaip reikia mylėti darbuotojus. Turėjom du vadybininkus, viena jų -- buvusi įmonės savininkė (FAIL 4) -- buvo sutarta sąlyga, kad po pardavimo dirbs toliau įmonėje, tačiau dirbti buvo absoliučiai neįmanoma, nes ji galėdavo tiesiog sėdėti ir monologu varyti valandų valandas, rašyti kilometro ilgumo laiškus ir visaip kaip kitaip savo senatviniu marazmu trukdyti visiems darbus. Todėl elementariai buvo paliuosuota. Tačiau prieš tai nebuvo pasamdyta ją pakeisiančio vadybininko, plius ji išsinešė gerą kiekį kontaktų (FAIL 5). Likęs krūvis teko vieninteliam vadybininkui, kuris ir klientų paieška turėjo užsiimti ir projektus suvaldyti. Žmogui nuo streso ir nemotyvuojančio atlygio, perkrovų metu pradėjo įsijunginėti „dalampočki“ režimas, dėl ko mano kolegos -- jam padarė „šaltą dušą“ (FAIL 6). Deja tai nepadėjo pagerinti jo darbo rezultatų (kaip gi taip?!). Ilgai netrukus nusprendė jį atleisti (FAIL 7). Paklausit ar buvo prieš tai pasamdytas kitas vadybininkas? Ogi tikrai nebuvo! (FAIL 8). Taigi įmonė liko su 5 programuotojais ir 0 vadybininkų. Galit įsivaizduoti bardaką kuris dėjosi ir vadovų frustraciją kodėl trūksta užsakymų. O algas reikėjo mokėti. Kadangi jie varnas gaudė, direktorius sumanė, jog juos reikia apkrauti darbais už barterį -- barteriu už reklamos paslaugas iš vienos PR įmonėlės, direktoriaus pažįstami kur dirbo. To barterio taip ir nepanaudojome (apie keliolika tūkstančių pinigų!), beje ir ta reklama pas juos buvo neracionaliai įkainota (FAIL 9). Programuotojams atlyginimai buvo sumažinti iki rinką atitinkančios sumos, tačiau kai žmogui pirma davėm, po to atėmėm (FAIL 10), tai dėl to pusė jų išėjo iš darbo. Taip įmonės finansiniai rodikliai, kurie ir taip niekada nebuvo teigiami, kas mėnesį darėsi vis baisesni, skolos vis augo. Buvo aišku pasamdyti keli berniukai vadybai, tačiau jie buvo pernelyg žali ir visa sistema pernelyg padrika, kad tai būtų išgelbėję įmonę. Tada mano verslieji kolegos, prisiskaitę gudrių knygų, sumanė, jog reikia kurti naujus IT produktus, juos finansuojant iš įmonės minusinio biudžeto (FAIL 10), net nepadarius realios analizės ar tie produktai atsipirks ir ar bus poreikis (FAIL 11). Taigi smukom į duobę dvigubai greičiau nei prieš tai. Kadangi visai nebeturėjom lėšų, atsisakėm reklamos, kurios ir taip beveik neturėjom (FAIL 12). Ir apskritai įmonės marketingo strategija buvo… kaip prancūzai pasakytų -- inexistant (FAIL 13). Dar direktorius sugalvojo papildomą gėrį -- siūlyti klientams nuolaidas po 15% nuo užsakymo, jei tik klientas apmokės visą sumą iš anksto (FAIL 14) -- net banko paskolos palūkanos būtų 10 kart mažesnės. Nuo tokių mūsų trijulės nuoširdžių ir nuosaikių dvejus metus dėtų pastangų, su įmone teko atsisveikinti ir susitaikyti su tuo, kad du metus nemokėjome sau algų ir dar papildomai sukišome krūvą savo (pasiskolintų) pinigų.

    O jeigu ši istorija bus verta paminėti Rokiškio Bažnyčios raštuose, prašyčiau pakvietimo į pardavimų valdymą (labiausiai skauda) arba į finansų valdymą.

    Reply
  12. Egle

    Organizacijoje diegiam informacinę sistemą. Už šio projekto vykdymą organizacijos viduje atsakingi keli departamentai -- vienas iš veiklos pusės, kitas, žinoma, IT. Sistemos problemų sprendimo ar vystymo atvejais neretai pasitaiko „numetinėjimo“ vienos pusės kitai ar kaltų ieškojimo atvejų, kada žiūrima tik į savo (atskiro darbuotojo ar departamento) atsakomybių ir funkcijų ribas, bet ne siekiama efektyvumo ir rezultato projekto mastu ar iš Sistemos vartotojo pusės.

    Projektų valdymo būtų gerai pasimokyt 🙂

    Reply
  13. Karolis

    Aš norėčiau papasakoti tamsta Chameke Jums istorija apie isigalėjusia nenormalia tvarka. As siaip nesu verslininkas tiesiog vadybinkas bet apie savo versla pasvajoju ir ji kartais savo galvoje pamodeliuoju.
    Mano pastebejimai apie viena imone kuri mano manimu serga. Trumpai apie ja -- turizmo agentura (visu tipu kelioniniu bilietu pardavimu, plius polsines keliones, viesieji pirkimai, vizos, studentai ir tt) imoneje dirba apie 14 zmoniu.
    Kaip suprantu tai imonej dabar nelabai sekasi nes jau pradejo is visu pusiu visus spausti. Veluoja bonusai, pinigu grazinimai klientam ir tt. Netgi taupoma ant sildymo. O kazkada tai imonej netgi nelabai blogai sekesi ir ji tikrai turejo pelna.
    Kazkada ta imone laimedavo rimtus viesuosius pirkimus, dideli uzsakymai. Bet kazkodel imones valdzia nesaugo savo geru darbuotoju, tai kai kolektyve pasikeite 50% seno rimto profesionalaus kolektyvo viskas ir prasidejo. Viesieji pirkimai yra nelaimimi beveik visiskai nes nauji darbuotojai nebesugeba taip paruosti popieriu konkursui. O seni darbuotojai issilkste nes nenori moket didesnio atlyginimo ( ne kiek nenori o net nepasiulo), nes zmogus darbo kruvi visada patemps bet jam uztai turi but sumoketa. O ten biski politika kita. kad nepakeiciamu nera.
    Plius kolektyve 80% moterys, jaunos moterys, kuriuos dazniausiai iseina i dekreta. Kodel neprimineja viru tai as negaliu to pasakyti. Tai vat dabar imone priejus stadija kai vidutiniskai vienas darbuotojas pasikeicia kas 2-3men. (darbuotoju tik 14)
    Valdzia kaip suprantu jau nebelabai zino ka daro, pradejo priimeti dar besimokancius studentus (nes taupo pinigus), neleidzia i jokius apmokymus ( butina ismokti dirbti su bilietu pardavimu platformom), moka minimuma, tikisi kad per pora savaiciu seni darbuotojai perduos savo 3 metu darbo patirti.
    Niekas imoneje neuzsema aktyviais pardavimais ir nauju klientu paieska, nors sitai imonej butina nes ji yra per maza kad ji judetu i prieki is inercijos. Visi klientai is gatves arba marketingo, neskaitant pastoviu.
    Yra netgi sukurtas etatas marketingo specialisto, bet ji nei ideju nauju generuoja, nei puslapio internetinio neredaguoja.
    Direktore (ne savininke) supranta darba taip kad visi darbuotojai turi moketi viska (cia dabar taip pradejo metiti darbus kai imoneje prasidejo didele zmoniu kaita), vienu zodziu ir su polsinem kelionem, ir su skrydziu bilietais, ir puslapi tvarkyti, ir ruosti popierius viesiems pirkimams. Pradejo metit visiems darbus taip. Ko pasekoje zmones nebegali atlikti savo darbu.
    Savininkas nelabai gali užsiimti ir sutvarkyti viska, nes gan daug keliauja po pasauli, viska patikejas savo direktorei, bet direktore nelabai supranta ka daro. Daejo iki tokios stadijos kad darbuotojai su ja pradejo nesiskaityt del jos nesamonigu veiksmu. Bet kazkaip viso sito papasakoti direktoriui niekas nedrista. O pats savinkas nelabai turi laiko isigilinti i problemas.

    Sorry uz svepla rasta. O jeigu si istorija sudomins tamsta tai noreciau pasitobulinti as dar labiau pardavimu valdyma.

    Reply
  14. Paulius

    Na manau aprašysiu labai aktualią visiems situaciją sveikatos apsaugos sistemoje.
    Turėjau situaciją kai prireikė man gydytojo specialisto paslaugų… Kaip viskas buvo – tai didelis absurdas ir, manau, didelis darbingo amžiaus žmonių laiko švaistymas (tuo pačiu ir sveikatos apsaugai skiriamų pinigų mažinimas).
    1. Užsiregistruoju ir nuvykstu pas šeimos gydytoją.
    2. Gydytojas išrašo siuntimą pas specialistą.
    3. Bandau prisiskambinti į registratūrą, o po 35 min. klausymosi įkyrios melodijos ir pasakymų, kad linija užimta, nusprendžiu visgi registruotis internetu.
    4. Užsiregistruoju po 3 sav. 9 val. ryto.
    5. Nuvykstu numatytą datą 8:50 į informaciją ir klausiu kur galiu rasti kabinetą. Dar paminėjau, kad internetu užsiregistravęs. O ji mane vėl siunčia į registratūros eilę, kad galėtų išimti kortelę, įsegti lapus ir nunešti gydytojui.
    6. Laukiu pora minučių eilėje prie eilės bilietėlių aparato (ten stovi pagalbininkė senutėms, kurios nemoka spausti mygtuko ir nesupranta ką ten daryti ir kiekvienam aiškina, kad kitą kartą žinotų). Gaunu numerių ir paskaičiuoju, kad dar reikės laukti 15 žmonių eilės. FAK
    7. Belaukiant matau kaip registruojančios seselės nieko neveikia prie kitų rajonų registracijos langelių, o prie kauno miesto langelių laukiančių, kaip suprantu, minios.
    8. Po maždaug valandos prieinu prie langelio, paprašo paso, paklausia ar teisingi duomenys informacinėje sistemoje (kadangi ne pirmą kartą) ir užpildo gydytojui lapą ir siunčia prie kabineto su kortele.
    9. Einu prie gydytojo ir pamatau maždaug 10 žmonių eilę.
    10. Išeina gydytojas pasikviesti paciento, rodau kortelę ir sakau, kad norėsiu apsilankyti. Jis atsiverčią, pažiūri į išrašytą lapą ir subaubia, kad 9 val. turėjau būt, o ne pusė 11. Aš sakau, kad buvau jau prieš 9 val. bet man liepė pusantros val., eilėj stovėti, kad kortelę gauti. Paima kortelę ir palinki „tai lauksi kol eilės nebebus“.
    11. Atsižvelgiant į tai, kad neėmiau atostogų darbe, man tai nepatiko, bet matyt gydytojui širdis atsileido ir priėmė už dar 30 min.
    Tai va 2 problemos:
    1. laisvi kitų rajonų langeliai, kol vieno miesto langelis yra sausakimšas ir dėl to nėra paskirstymo žmonių srautų.
    2. Užsiregistravus internetu vėl reikia atstovėti neribotą laiką eilėje, kad būtų įsegta info su šeim. Gyd. Užrašais ir specialistui skirtu lapu. Kodėl to negali padaryti registruojantis internetu ir numatytą dieną kortelę pateikti specialistui, o pacientas eina tiesiai pas jį su siuntimu?
    Dėl visų šių dalykų yra gaištamas mano kaip darbuotojo laikas ir mažinamos mano asmeninės pajamos, pajamos mano darbdaviui, ko pasėkoje sumokame ir mažiau mokesčių ir mažiau priginiruojam ikonomikos.
    Na o situacija šita yra kauno klinikose .
    jei kartais būtų -- norėčiau į pardavimų valdymą 🙂

    Reply
    1. Vygandas

      Su klinikom tai nieko nuostabaus, kiek pamenu dar prieš kokius 8 metus tokia pati situacija su eilėm buvo.
      Ten kasdien kas nors įdomaus nutinka. Pvz.:
      1) norėjo mūsų naujagimį paskiepyt antrą kartą! Gerai, kad žmona laiku susivokė ir sustabdė, nes tos kvaišos net neseka turbūt tokios svarbios informacijos ką praėjusi pamaina darė ir ko nedarė, o juk kalbama apie žmogaus gyvybę.
      2) Dar bajeris yra pas juos kad savaitgaliais gydytojai išvis nedirba ir jeigu tarkim pasveikai šeštadienio rytą, tai būsi išleistas iš klinikų tik pirmadienį!
      Dar galėčiau paporinti visokių jų liapsusų, kurie kėlė grėsmę gyvybei, bet labai asmeniški faktai, tai susilaikysiu…

      Reply
  15. Gedas

    Žiurkėnas mane ko gero yra užbaninęs, nes bandau antrą kartą papostint istoriją.

    Prancūzų investicinis bankas.
    IT pirkimų departamentas.

    Pirkimų procesas (CSR yra apruvinimo sistema -- nepamenu kaip išsišifruoja):

    1. CSR: End useris sukuria pirkimo užlausą CSR sistemoje. Sako noriu serverio HP DL360p.
    2. CSR: End userio Line Manager’is toje pačioje sistemoje apruvina pageidavimą/idėją.
    3. CSR: Pirkėjas gauna porą pasiūlymų iš skirtingų tiekėjų. Prikabina geriausią pasiūlymą prie užklausos ir išsiunčia užklausą HW standartų komitetui (realiai dviem tech guru). Paraleliai pirkėjas užklausą nusiunčia Pirkimų vadovui, kad apruvintų, kadangi serverio kaina viršija nustatytą 1000 eurų ribą.
    4a. CSR: Tech guru nusprendžia, kad serveris atitinka banko standartus ir apruvina pirkimą.
    4b. CSR: Pirkimų vadovas apruvina pirkimą.
    5. CSR: Pirkėjas vėl gauna atgal tą pačią užklausą kad galėtų padaryti kažkokius pakeitimus jei reikia. Ir apruvina pirkimą.
    6. CSR: End userio Line Manager’is apruvina kainą ir pirkimą.
    7. CSR: End userio Cost Cetre’o Manageris apruvina kainą ir pirkimą.
    8. CSR: Kadangi pirkinio kaina viršija nustatytą 5000 eurų ribą, pirkimų departamento direktorius (čia ne tas, kur vadovas paminėtas aukščiau) apruvina pirkinį.
    9. CSR: Patvirtinimas, kad visi pirkimą apruvino nusiunčiamas helpdesk’ui ir end useriui.

    10. HPSC: Helpdeskas sukuria Service Request bilietą su keliais task’ais:
    a) Taskas HW Asset Manager’iui patikrinti ar neturi prašomos įrangos sandėlyje. Neturi. Palieka komentarą, kad neturi ir uždaro savo task’ą.
    b) Tada taską gauna Pirkėjas, kad sugeneruotų PO (Purchase Order).
    b1) PO sistema: Pirkėjas sugeneruoja PO
    b2) PO sistema: Pirkimų departamento direktorius apruvina sugeneruotą PO
    b3) Pirkėjas kartą per savaitę -- ketvirtadienį išsiunčia visų numatomų savaitės pirkimų ataskaitą žmogui turinčiam pareigas „Head of International Information Technology“.
    b4) Head Quarteriuose kartą per savaitę -- penktadieniais susirenka pirkimų komitetas ir nusprendžia ar patvirtinti pirkimus ar ne.
    b5) Head of International Information Technology patvirtina pirkimą. Savaime aišku kartais kažko ir nepatvirtina.
    b6) Pirkėjas išsiunčia PO tiekėjui. Uždaro taską HPSC sistemoj.
    c) Taską gauna HW Asset Manager’is, kad priimtų įrangos pristatymą, užtagintų įrangą ir įtrauktų ją į inventoriaus sistemą. Sulaukęs įrangos, užtaginęs ir įtraukęs ją į inventoriaus sistema uždaro taską.
    d) Taską gauna inžinierius, kad sukonfiguruotų/instaliuotų/žodžių priverstų įrangą veikti. Uždaro taską.
    11. PO sistema: Pirkėjas priima sąskaitą už įrangą. Sąskaitą sukoduoja ir perduoda pirkimų departamento direktoriui.
    12. Pirkimų departamento direktorius apruvina sąskaitą ir perduoda ją buhalterijai.
    13. Buhalterija apmoka sąskaitą ir praneša pirkėjui.
    14. PO sistema: Pirkėjas pakeičia PO statusą į „Apmokėta“.

    Proceso grėmėzdiškumas tiesiog suvalgo resursus, ir neturėtų stebinti tai, kad projektai nuolat vėluoja ar šiaip kyla daug nesusikalbėjimų. Akivaizdu, kad turint tiek daug skirtingų veikėjų procese, jis dažnai kur nors užstringa. Kita didelė problema ta, kad CSR sistema naudojama visų apruvų surinkimui, ir juos surinkus end useriui pranešama, kad pirkimas buvo apruvintas. Sveikinam!!! Tačiau vėliau pirkimą dar gali atmesti Head of International Information Technology, o end useris vis dar laukia atvykstančios įrangos.

    Jei atrinktas -- prašyčiau į marketingo valdymą.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Neišbaninęs aš tamstos, bet kažkaip sarginiai robodrakonai, kovojantys su spamu, nusprendė, kad tamsta esate koks tai įtartinas tipas iš Nigerijos ir nusiuntė tamstos komentarą į šiukšlinę. Bet kadangi aš turiu nuojautą, tai pažiūrėjau, atradau ir dabar jau viskas turėtų gal gerai veikti.

      Reply
  16. Ričardas

    Kadangi iš commonsenso ( http://www.commonsense.lt/2013/01/29/nuimkite-grandines-nuo-vienos-vietos/ ) buvau pasiųstas čia, kopijuoju savo paprastą istoriją, kaip prekės neparduodamos (originaliai komentuota po straipsniu apie prirakinamus vežimėlius):

    Galiu papasakoti kas būna atkakliausiems, negavusiems vežimėlio ir bandantiems išleisti daugiau pinigų. Apsipirkinėju prieš kalėdas, aišku lito vežimui neturiu, na bet daug maž esminiai dalykai telpa į krepšį. Iš mėsos skyriaus (veiksmas Maximoje) paimu Ispanišką vytintą kumpį (visą koją), šiaip taip ant peties nutempiu iki kasos. Visos prekės nusiskanuoja, kumpio barkodo neatpažįsta. Tikrai maloni, smulkutė, kasininkė čiumpa tą 6 kg. prekię ir bėga į mėsos skyrių. Dingsta gal dešimčiai minučių. Grįžta jau be kumpio, labai atsiprašo ir sako, kad vienintelis barkodas, kurį gal ir pavyktų pritaikyti siūlo trigubai didesnę kainą nei užrašyta mėsos skyriuje, ir, matyt, ponas pirkti nenorės, o kadangi jau vakaras tai visa valdžia išėjusi ir niekas nieko padaryti negali. Išties ponas pirkti nenorėjo ir daugiau tokių avantiūrų net nebando.

    Jei už negautą kumpį gaučiau seminarą, mielai paklausyčiau apie projektų valdymą.

    Reply
  17. Paulius Žuvyčius

    Mano įmonės klientas užsakė iš mūsų produktą. Produktas yra skirtas marketingo tikslams ir traukia klientus. Panašiu principu remiasi Mega su savo akvariumu. Taigi kadangi objektas brangus (apie 10milijonųUSD) tai reikalinga ir tinkama priežiūra. Normaliai organizacija turi metinį biudžetą susidedantį iš atskirų eilučių. Kiekviena biudžeto dalis yra valdoma atsakingo žmogaus. Paprastai pirkimai vykdomi tokiu principu: darbuotojas ateina pas atsakingą asmenį ir sako reiki šito, nes…, o atsakingas asmuo įsitikina, kad reikia ir suradęs reikiamą prekę eina pas direktorių kuris palaimina. Tada su palaiminimu eina pas buhalterius kurie sumoka nesigilindami. Pas mano klientą yra sudėtingiau: pasakai reikia šito, atsakingas asmuo nueina pas direktorių, jis patvirtina ir galų gale nueina į finansų skyrių kuris pasako ne dabar, šitas gali palaukti, už dviejų mėnesių ir t.t. Mano atveju jei mūsų valdomas objektas neveikia tai nuostoliai būtų tiesioginiai, nes iš naujo paleisti sistemą kainuotų apie objekto 5-10proc kainos ir nestiesioginiai, susigadintas vardas ir t.t. Galų gale ir mūsų įmonė savo vardo nepasigerintų būsimų klientų akyse. Kliento problema prioritetų nebuvimas, nepakankamai skirta pinigų objekto valdymui ir priežiūrai, vidiniai procesai dubliuojami, o kartais ir dar blogiau, darbuotojų efektyvumas labai žemas, bei jų nekompetencija (bet čia kultūra šalies tokia), nesiklausymas specialistų. Mes problemas su jais sprendėme labai paprastai: neklauso -- pakišam raštą, kad garantijos nebegalios tuo atveju (pradeda klausyti), vėluoja mokėjimai -- duodi savaitę ir po to tiesiog neini į objektą, nenori pirkti -- prigąsdini labai dideliais nuostoliais, pakiši raštą dėl atsakomybės prisiėmimo, tada nuperka.

    Reply
  18. Vilius

    Labai dažna situacija lietuviškuose tinkliniuose restoranuose pietų metu:

    Nemažai staliukų po valgio laukia, kol nuneš indus/atneš sąskaitą/atneš gražą. O tuo metu eilutė prie įėjimo vis didėja. Padavėjos vietoj to, kad greičiau aptarnautų, pastato vieną iš jų prie įėjimo tik tam, kad tuščiai pasakytų „Laisvų vietų nėra, reikės palaukti 20 minučių“.
    Kodėl negali padavėjos klientui baigiant valgyti iškart atnešti sąskaitos ir turėti gražą prie savęs?

    Domina laiko valdymas.

    Reply
  19. Daivule

    Trumpai apie Lietuvą, kaip interneto lyderę. Dvi situacijos.
    Pirmoji. Paštas. Mažoji bendrija gavo registruotą laišką. MB vienintelė narė ir vadovė esu aš. Einu su pasu į paštą, manęs reikalauja darbuotojo pažymėjimo, jo neturiu, nes nesu ir negaliu pgl įstatymą būti darbuotoja. Pašto darbuotoja siūlo nusipaišyti jį pačiai ir vėl ateiti. Negi sunku pasitikrinti registre, kas yra įmonės vadovas?
    Antra situacija. Žinoma mobiliojo ryšio kompanija. Reikia telefono ir numerio. Numerio neduoda (net be sutarties), nes neturiu su savimi įmonės registracijos pažymėjimo, kurio kopiją jie prisisegtų prie kažko ir išsiųstų į archyvą. Registrų centro duombazėje pasitikrinti tiesiog negali, nes gi „reikia popierio“.

    Įmonę užregistruoji internetu per kelioliką minučių, bet toliau -- viskas tik su popieriais.

    Reply
    1. Andrius

      o kokia čia mobiliojo ryšio kompanija? Jų 3 ant Lt, visos žinomos 🙂 tobulėjimo tikslais domiuosi.

      Reply
  20. pranciskus

    sveiki,
    taipogi ir as jungiuosi i si buri. Istorija tokia: Norvegijoje turiu savo statybu imone. Tai stai kaip norvegai kartais sugeba sugrybauti. Nusisamdziau subrangovus norvegus, su daugybe metu patirties betonavime,sutarem darbu atlikimo laika, ikainius, viska patvirtinom. Vyrukai pradejo darbus.Objektas buvo 1000 kvadratiniu metru sandelys. Norvegai bedirbdami sugebejo du kartus virsyti sutarta laiko limita, plius dar uzsiprase papildomai primoketi 200 000 kronu. Baigesi tuo, kad atlike darbus jie kreipesi i teisma, nes as nesutikau padengti to, nes pasakiau tiesiai sviesiai, jog jei ju samatininkas ir jie patys is pat pradziu sutiko su viskuo tai jau nebe mano problemos, kad jus dabar cia verkiate. Finale po pusmecio teismu, pagaliau sugebejau teisiskai atsikirsti jiems. Verdiktas toks, daryk viska legaliai, sudarinek saskaitas ir jei matai begalvius, isdurk juos, ypac norvegus.

    Reply
  21. Martynas

    „Protinguoliai“ optimizuotojai eilinį kartą sugalvojo ką nors paoptimizuoti. Jau atrodo,kad nėra kur taupyti. Ir štai idėja! davai padarom ką nors tipo „self-service“. Vuolia! Pirmas taikinys -- prekybos centro vežimėliai. Kam samdyti žmogų, kuris tampys juos iš parkavimo ir kitų vietų, į ten, kur jiems ir vieta, kai tai galėtų padaryti pirkėjai! Ir štai sistemėlė kaip tai įgyvendinti – ateina pirkėjas, įstato 0,5, 1 ar 2 LTL, tada atsega grandines, o norėdamas susigrąžinti kapeikas privalo atvežti vežimėlį atgal į vietą.

    …Jei bandai optimizuoti atskirus taškus, neatsižvelgdamas į visą sistemą -- turėsi bėdos. Taip ir čia. Nes dažnam buvo, kad nu neturiu aš tų 0,5, 1 ar 2 LTL. Ir ką daryt, eini ir kaip eilį kartą nusiperki alaus, koldūnų ir gana, neimi net krepšio, nes KAM, rytoj gi nuvažiuosiu ir apsipirksiu normaliai (tik nežinia, į kurią parduotuvę).

    P.s. Būna ir taip, kad palieki tą vežimėlį su tom kapeikom, nes tiesiog tingyt jį tįst atgal. O kas jį paiims? Reikia etato!!!

    Jei nėra Supply chain, tai sueis ir KONKURENCINIO PRANAŠUMO SUKŪRIMAS

    Reply
  22. Safyras

    Gerb. žiurkėne,

    Mano istorija tokia. Kadangi Lietuva maža šalis tai konkrečių įmonių neįvardinsiu, kas gudrūs susigaudysite patys. Taigi yra įmonė A ir įmonė B, veikiančios grupinių pardavimų rinkoje ir tarpusavyje konkuruojančios.

    Istorija:
    Vadybininkė iš įmonės A prieš Kalėdas iš partnerio sulaukė prekių siuntos. Prekės buvo atsiųstos per Lietuvos paštą. Siunta buvo iš dviejų dėžių, bet vadybininkė to nežinojo. Paštas atvežė, pareikalavo greitai pasirašyti nes labai jau skuba, nei sutikrino ar tiek dėžių atvežė kiek yra pagal dokumentus nei ką. Po kiek laiko įmonė A sulaukia skambučio iš partnerio, kodėl Jūs sakote žmonėms, kad nėra tų prekių, taigi aš Jums viską atsiunčiau. Įmonėje A imami tikrinti popieriai, sandėlys, purtomas Lietuvos paštas, skalpuojama vadybininkė pasirašiusi už siuntą ir randama, kad už prekes ant pašto blanko tikrai pasirašyta, bet jų tikrai nėra gauta. Daug streso, nervų, bet na ką dabar darysi – įmonė A tai nurašo į nuostolius. Partneris atveža naują trūkstamų prekių siuntą.
    Bet tuo istorija nesibaigia. Po beveik 1,5 mėnesio, kai jau susitaikyta su prekių praradimu ir nuostoliais ir jau ruošiamasi atsiskaityti su partneriu dėl tų nuostolių ateina vyrukas iš įmonės B ir atneša tą pražuvusią siuntą. Paaiškinimas iš to vyruko: „Aj čia mums dar prieš Kalėdas pristatė, bet tik dabar pamatėme kad ne mūsų…(siunta tai tokia nemenka dėžė, kurios nepastebėti pusantro mėnesio tikrai neįmanoma)“. Įmonė A apstulbusi, bet džiaugiasi kad prekės atsirado ir skambina partneriui apie tai pranešti.

    Išvados iš šios istorijos: Pirma, įmonėje B sandėliavimo sistemos matyt visai nėra, jei galima 1,5 mėn. nepastebėti ne savo siuntos. Taip pat keista, kaip galima priimti ne savo siuntą ir šiaip labai negražu gavus ne savo siuntą ir pamačius, kad ne tavo neinformuoti ar tai Lietuvos pašto, ar tai partnerio (nes jis tiekia prekes ir įmonei B).
    Antra, paštas šioje istorijoje taip pat parodė, kad neturi jokios elementarios siuntų valdymo sistemos, jei sugeba dvi vienos siuntos dėžes pristatyti skirtingiems adresatams ir neįsitikina, kad tikrai pristatė viską ir kad tam asmeniui ar įmonei.
    Trečia, įmonė A iš šios istorijos pasimokė ir dabar jau griežtai rekomenduoja savo partneriams prekes siųsti tik per patikimus kurjerius, o ne Lietuvos paštą. Ir taip pat siuntos gaunamos iš Lietuvos pašto yra tikrinamos ir pasirašoma ant pašto popierių, tik įsitikinusi, kad atvyko visa siunta.

    O aš pats tai labai norėčiau į marketingo seminarą.

    Reply
    1. pow

      Du kartus teko gauti siuntą, susidedančią iš dviejų paketų. Ant jų aiškiai buvo užrašyta 1/2 ir 2/2. Manau, kad tai siuntėjas pats turėjo aiškiai užrašyti…

      Reply
  23. Sraigtelis

    Papasakosiu ir aš apie vienos įmonės blogasias praktikas.

    Ta įmonė gamina ir palaiko sistemą keliems klientams ir kadangi jų ne vienas, tai žinoma nespėja.
    Dažniausiai procesas prasideda nuo to, kad su klientu X sutariama, kada ir kokie produktai bus pagaminti, nustatomas terminas. Darbuotojams suformuluojamos užduotys, kas turi būti padaryta. Tada dirbama, kol padaromi visi darbai ir perduodama į kokybės kontrolės skyrių. Dėl proceso „specifikos“ (o tiksliau tai dėl kreivumo) atliktos užduotys nepakliūna į testavimą tol, kol neatliekamos visos, ir lavina užgriūna kokybės kontrolę. Tada brokas keliauja pirmyn atgal tarp gamybos ir kokybės kontrolės skyrių kol viskas pataisoma. Dėl napakankamai detalaus formulavimo kyla ginčai -- ar brokas tai, ar ne brokas. Krūva visokių darbų daroma rankomis per kokias tris vietas ir kelias aplinkas, tada žinoma kažkas kažkur užmirštama, nepadaroma ir galai jau nebesueina.

    Viskas čia gal ir būtų nieko tokio, jeigu nepaskambintų klientas Y ir nepradėtų skųstis, kad pas juos kažkas neveikia ir reikia skubiai pataisyti. Tada gamybininkai meta visus darbus ir puola gesint gaisro pas klientą Y. Kokybės kontrolė tuo tarpu laukia, kol bus pataisytas visas kliento X užsakyme esantis brokas.
    Kadangi vadovo šiame padalinyje kaip ir nėra, tai čia dar pripuola pardavėjai ir džiugiai praneša, kad pardavė sistemą klientui Z, bet, kad viskas būtų čiki dar reikės padaryti kelis nedidelius patobulinimus. Gamyba sako, kad padarys po trijų savaičių, nes turi krūvą darbo su X užsakymu, o dar ir gaisras pas Y.
    „…o mes jau su klientu Z sukirtom rankom, kad produktą pristatysim po savaitės“, atsako pardavėjai. Gamybininkai siunčia visus į Peru.

    Paskambina klientas X ir praneša, kad rado broką prieš pora savaičių pristatytame produkte ir dėl to labai skauda jo klientams.
    Gamyba puola ieškot, kame bėdos pas X numetę į šalį Y problemas ir naują X užsakymą.
    Pardavėjai pradeda spaust nes jau artėja laikas klientui Z atiduoti užsakymą, bet kokybės kontrolė sako, kad iš gamybos dar nieko negavo ir negali pristatyt klientui.
    Skambina klientas Y ir rėkia, kad viskas yra šūdas ir niekas neveikia ir iš sistemos apskritai jokios naudos. Kokybės skyrius kaltina gamybą, kad pridirbo. Gamybos skyrius sako jog kalti kokybės kontrolės žmonės, kad šūdas nukeliavo iki kliento.
    Klientas X pradeda teirautis, kur jo užsakymas, kuris turėjo būti pristatytas praėjusią savaitę ir kaip ten reikalai su problemomis dėl prieš tai buvusio usakymo.
    Gamybininkai pagaliau užgesina gaisrą pas klientą X ir grįžta prie Y problemos. Pardavėjai pradeda prakaituot, nes klientui Z jau tuoj tuoj reiks pristatyt sistemą. Gamyba vėl meta gaisrą pas Y ir puola ruošt užsakymą Z.
    Z užsakyti produktai pagaminami ir kokybės kontrolės skyrius gauna laviną darbo. Kadangi Z turi gauti viską jau po dviejų dienų, tai visi sėdi viršvalandžius. Z produktai keliauja pirmyn atgal tarp kokybės kontrolės ir gamybos skyrių. Pastarasis vis grįžta prie gaisro gesinimo pas Y, kai nėra darbų reikalingų Z.
    Skambina X ir sako, kad juos jau užkniso laukt vėluojančio užsakymo. Kokybės kontrolė atsikerta, jog jie užsivertę Z darbais, todėl nespėja su X.
    Klientas Z atideda sistemos diegimą porai savaičių, nes dar rado klaidų, kurias būtinai reikia pataisyti.
    Užgesinamas gaisras pas Y ir visos pajėgos metamos vėluojančiam kliento X užsakymui pabaigti.
    Pagaliau paskutiniai X darbai praeina kokybės kontrolę ir klientas gauna savo „tik“ pusantro mėnesio pavėlavusį užsakymą.
    Žinoma klientui pradėjus naudoti naujus sistemos patobulinimus, vėl išlenda kokios nors nesąmonės ir įsiterpia į kito užsakymo darbams skirtą laiką.

    …o tada viskas prasideda nuo pradžių.

    Nors esu tik gamybos sraigtelis, bet labai norėčiau sužinoti daugiau apie projektų valdymą.

    Reply
    1. pow

      Tai yra tokie dalykai kaip TDD (Test Driven Development), CI (Continuous Integration). Jums reikia apie Agile pasiskaityti. 😀

      Reply
      1. Sraigtelis

        pow, tai patikėkite, apie tai esu prisiskaitęs iki negalėjimo, bet yra pakankamai nelengva viską stumti iš apačios. Ypač, kai šūdų traukinys gerai įsibėgėjęs. 🙂

        Reply
        1. Vygandas

          šūdų traukinys :D. Labai taikliai. Teko senais laikais dirbti labai panašioje įmonėje, irgi gamybos sraigteliu, tai iš pradžių net pagalvojau, jog apie tą pačią įmonę kalbate, ant tiek viskas panašu. Keli įdomūs pastebėjimai:
          1) mano įmonėje gamyba direktorių matydavo tik kartą per metus (per naujametinės kalbos sakymą). Nors tiesa meistrė su brigadininke ten buvo.
          2) buvo eilė metų sveikos praktikos gaminti gaminius paraleliai -- 12 specialistų, kurie turėjo atlikti savo darbą iš 4 nesudėtingų žingsnių, dirbdavo kuo sparčiau (alga priklausė nuo kiekio), tačiau kiekvienas savitu tempu, nes žmonės ne robotai juk, vienas turi 20 metų patirties, kitas kelis mėnesius tik. Tada kažkas iš valdžios, kurios akyse nematydavom, sugalvojo, jog reikia daryti KONVEJERĮ, nes tai afigienai paspartins procesą. Ir gavome tokią nesąmonę, kad paskirstė specialistus į 3 komandas po 4 žmones -- trys konvejeriai. Ir taip durnai gaunas, kad jei pirmas nespėja daryti, tai kitas laukia ir t.t. Nebežinau kuo visa tai baigės, nes išėjau iš to durdomo, bet aiškiai prisimenu tada besikeikiančius darbuotojus ir verkiančią nuo streso meistrę…

          Reply
          1. Rokiškis Post author

            Tos pono Sraigtelio aprašytos praktikos yra labai paplitę. Čia toksai panašumas dėl to ir atsiranda, kad aprašyta pati toji blogoji praktika (nusistovėję, bet problemas keliantys procesai) savo esencialinėje formoje.

            O vat dėl konvejerio, kurį tamsta aprašėte -- yra tame labai įdomių variantų, jei darbus išeina išskirstyti į vienatipius (kokius kiekviena grupelė išmoks daryti žymiai greičiau), o darbai ir pirminiame variante visvien būna nuosekliai atliekami. Tada galima padidinti našumą kiekvienai grandžiai.

            Bet sureguliuoti tokį dalyką būna išties sunku, tai streso neabejotinai turi būti daug. Laukimas pradžioje kelia žmonėms stresą, net jei būna nevėluojama -- paprastai visi linkę galvoti, kad jei nedirbi, tai laikas eina ir vėlavimas vyksta, nors to vėlavimo gali ir nebūti.

            Tiesa, reikia turėti omeny, kad dingus paralelizmui, atsiranda dar viena rūšis uždelsimų -- tai tie, kurie būna dėl to, kad kol vieno darbo nepadaro kažkas, tol antro darbo nedaro, t.y., kitas darbas stovi eilėje. Esant paralelizavimui, reakcijos laikai būna mažesni.

            Todėl, skaičiuojant našumą, reikia skaičiuoti ne pavienių grupelių našumą, o bendrą sistemos našumą, esant trims režimams -- tuščiam (atėjo darbas, visi laisvi ir pasiruošę dirbti), perpildytam (visi dirba, stovi maksimaliai įmanomo dydžio eilė) ir vidutiniam statistiniam (pagal tai, kokiais dažnumais ir kokiais kiekiais praktikoje darbai eina 80 procentų atvejų). Tada galima primesti orientacinius skaičius ir pažiūrėti, ar reikalavimai vykdymo laikui sutelpa į visas tas tris galimas trukmes ir ką su tuo daryti.

            Reply
  24. Violeta

    Trumputė istorija iš santykių su Klaipėdos m.savivaldybe bandant gauti leidimą statyti auto senamiesty. Laiškas licencijų ir visokių leidimų išdavimo skyriaus viršininkei, ir josios atsakymas:

    Labas rytas,

    gerb.vedėja, situaciją turime tokią:
    fizinis asmuo (savininkas) turi butą Rumpiškės g., deklaruota gyv.vieta, ten ir gyvena. Gali gauti leidimą automobiliui.
    Tas pats fizinis asmuo (savininkas) turi butą Galinio pylimo g., ten.jis dirba (patalpų paskirtis gyvenamoji, tad juridinis asmuo leidimo automobiliui gauti negali).
    Kiek pavyko išsiaiškinti leidimų išdavimo skyriuje, būdai yra du:
    1. pačiam savininkui su savim kaip fiziniam asmeniui (nes patalpų paskirtis gyvenamoji) susirašyt panaudos sutartį , kas yra visiškas apsurdas, tuomet būtų pagrindas išduot leidimą Galinio pylimo g.automobiliui;
    2. gauti leidimą Rumpiškės g., tada deklaruoti gyvenamą vietą Galinio pylimo g. ir taip gauti leidimą automobiliui. Po metų procedūrą vėl kartot. Bet tai juk irgi sveiku protu nesuvokiama.
    Yra dar trečias būdas-pakeisti patalpų paskirtį, bet vykdomai veiklai to visiškai nereikia ir bankas kaip kreditorius su tuo nesutiks.

    Prašau padėkite išspręsti paprastą bet kartu ir apsurdišką problemą.

    Dėkui

    Labai greitas atsakymas:
    Laba diena, gerb. Violeta
    Ši problema žinoma. Pagal šiuo metu galiojančią tvarką leidimo išduoti negalime, tačiau siūlysime tvarkos pakeitimus, kurie bus svarstomi tarybos posėdyje š.m. I ketv. Jeigu savivaldybės taryba pritars, šią problemą išspręsime Jums palankiai.
    Pagarbiai
    Z.Žižytė

    Bet man juk leidimo reikia, tad darsyk klausiu p.vedėjos patarimo, juk turi man kasnors padėt
    Dėkui už atsakymą,
    bet kaip suprantu sprendimai lieka tokie: arba už stovėjimo val.kieme prie savo buto darbo valandom mokėti po 3 lt./val.ir tikėtis kad tarybos posėdyje bus priimtas palankus sprendimas, arba atlikti žemiau mano išvardintus kai kuriuos sveiku protu nesuvokiamus veiksmus.

    Atsakymo į šį laišką negavau, manau ir negausiu.

    Reply
  25. K

    1. Pasamdo verslo vystymo derektorių -- matyt generalinio giminietį.
    2. Naujasis pasiima vėliavą su šūkiais „pasaulį seną mes sugriausim…“ IT skyriui sustato planą perkodinti didelę pusėtinai veikiančią sistemą.
    3. Kadangi specifikacijos ir dokumentacija skirta bailiams, ji prieš pradedant darbus neparengiama, taip taupant brangų visų laiką.
    4. Prieš pradedant darbus nėra analizės, kokiu sistemos funkcionalumu vartotojai naudojasi, o kokiu ne, taip sumažinant darbų scope’ą.
    5. Nusiperkama įdomių/potencialių produktų/projektų, kuriuos integravus su pagrindine sistema tikimasi gauti puikią sinergiją ir pajamų augimą.
    6. Naujai pirktų dalykų vystymas stabdomas, visus developerius visam laikui perkeliant pagrindinės sistemos perdarymui.
    7. Kadangi specifikacijų nėra, verslo vystymo/marketingo skyrius kasdien užsimojo vis naujesnio ir kitokio funkcionalumo. IT skyriaus vadovas sukasi kaip išmanydamas.
    8. Kišami milžiniški pinigai į būsimo naujo daikto reklamą.
    9. Dėl streso, nepamatuotų lūkesčių ir kasdien besikeičiančių reikalavimų pradeda byrėti iki tol darniai veikusi komanda.
    10. Dėl veiklos specifika naujai priimti žmonės nespėja arba nenori įsikirsti į įmonės veiklos specifiką, todėl IT skyrius pusę laiko pereina ant gaisrų gęsinimo.
    11. Pradininiai naujos sistemos bandymai pilnai netenkina lūkesčių.
    12. Prisigalvojama „šita nereali idėja viską išgelbės“ tipo projektų. Vietoj normalaus naujos sistemos įšdirbimo resursai nudrenuojami naujoms fantazijoms.
    13. pristatant valdybai pradedama rodyti specialiai pritemptą ar falsifikuotą statistiką. Pagrindinė mintis -- viskas bus ok, tik reikia daugiau reklamuot.
    14. Naujos idėjos fix feilina -- pasirodo klientams visai neaktualios naujos paslaugos. Tiesiog nėra realaus poreikio (paslauga: ypatinga draudimo rūšis)
    15. Prasideda raganų medžioklė. Išeina nemažai kolektyvo kūrusio sistemą, įskaitant daugumą iš IT skyriaus ir IT vadovą
    16. Toliau kišami dideli pinigai TV ir kitoms reklamoms.
    17. Naujų „reklaminių“ klientų srautas -- tuščias -- t.y. Labai ne pelningas. Atsipirkimo laiko vidurkis užsisakius paslaugą virš 3 metų (jei neatsisakys paslaugos anksčiau)
    18. Stiprūs rinkos žaidėjai paleidžia konkurencingus produktus.
    19. Pardavimų rodikliai eina žemyn.
    20. Kišama dar daugiau pinigų į reklamą.

    Reziumė: senąjį IT vadą bandė parsiviliot siūlydami 2x buvusios algos.

    Projektų valdymas

    Reply
  26. Pingback: Konkurso laureatai. « Rokiškis

  27. Pingback: Valdyk savo laiką pomidorų pagalba « Perkam. Taupom. Neperkam.

  28. Paulius

    Bliamba jaučiu jau būsiu pavėlavęs, na bet, kadangi sirgau tai gal tamsta Rokiškis dar įtrauks mane į konkursą.
    Kadangi visą laiką dirbu pardavimuose tai jaučiu didelį malonumą šlovinti šį darbą. Realiai juk pardavėjai bene vieninteliai žmonės firmoje tiesiogiai atnešantys babkes:)
    Na ir galiu pasidalinti savo jau šiokia tokia sukaupta patirtimi apie pardavimų, o tiksliau pardavėjų valdymą.
    Įrašas kaip ir skirtas pardavimų vadovams, savininkams, direktoriams ir visiems kitiems, kurie kaip ir yra vadovai pardavėjams. Įrašo tema -- „palikite pardavėjus ramybėje!“. Įrašas paremtas tikrais faktais:)
    Taigi, pabandysiu išvardinti worst practice situacijas pardavimuose:
    1. Įmonėje visos grandys yra profesionalios ir pakankamai gerai dirbančios, tačiau kažkam iš vadų atrodo kad to užtenka ir tai turėtų savaime garantuoti gerus pardavimus. Ir apie pardavimus menkai nuotuokianti vadovybė nusamdo grybą pardavėją (nesvarbu ar pigiai, ar brangiai). Grybas pardavėjas daro grybiškus rezultatus, bet visiems atrodo, kad tai yra OK ir taip turi būti. Ir puikiai veikiančioje įmonėje vienas ar keli pardavimo žmonės tampa butelio kakleliais ribojančiais didelės įmonės rezultatus. Kas kaltas? Aišku, vadovybė.
    2. Problema apversta 180 laipsnių. Pardavėjai kaip ir dirba savo darbą ir netgi visai gerai, bet vadovybė visas savo neefektyvaus vadovavimo pasekmes perkelia ant pardavėjų ir be jokių logiškų paaiškinimų liepia „didinti pardavimus“. Na, aišku tam yra prikuriama krūvos xls toolsų, įmontuojami gps į automobilius, reikalaujama pateikti detaliausias ataskaitas, kontruoliuojami skambučiai ir visoks kitoks bullshitas. Rezultatas -- pardavimai tik sumažėjo, o geriausi pardavėjai išėjo iš darbo. Kas kaltas? Aišku, vadovybė.
    3. Viskas kaip ir eina gerai, įmonės rezultatai geri, tačiau kas nors iš aukštas pozicijas užimančių personų turi per daug laiko ir visiškai nieko nesuprasdamas apie pardavimus ima mokinti pardavėjus dirbti. Rezultatas -- sugaišta daug laiko del nieko, realiai rezultatas minusinis, nes tą laiką buvo galima panaudoti daug produktyviau. Panašus rezultatas gaunamas kai per daug laiko turinti persona bando pati dalyvauti pardavimuose.
    4. Bandymas pardavimo procesą visiškai suunifikuoti. taip aš pilnai suprantu, kad taisyklės reikalingos, bet kai bandoma viską 100 proc. padengti taisyklėmis rezultate dažniausiai nieko gero nesigauna. Nafik tada tas pardavėjas reikalingas -- klientas juk gali prekę ir internetu užsakyti. Šis bandymas praeina tris fazes -- euforija apimanti atsitiktinai padidėjus pardavimams po tokio unifikavimo; atkaklus bandymas ginti taisykles krentant pardavimams (ši fazė gali tęstis labai ilgai); pripažinimas, kad unifikavimas buvo klaida ir visko grąžinimas į pradinę padėtį.
    5. Desperatiška naujų B2B klientų paieška, didelės išlaidos ryšių su jais užmezgimui ir palaikymui, nors 80% pirkimų kaip ir darė taip ir daro seni klientai. Na realiai čia nepakankamas dėmesys esamiems klientams.
    6. Per maža manevro laisvė pardavėjui (nepasitikėjimas juo), kai pardavėjas tampa tik įmonės politikos nuleidėjas klientui nieko gero nebus…
    7. Na o čia kaip ir esmių esmė. Vienintelis dalykas, kuriuo galima išmatuoti pardavėjo darbą yra jo pardavimai vs planas. Planas gali būti koks tik nori -- mėnesinis, ketvirtinis, metinis; kiekis, pinigai, pasirašytos sutartys ir pan. Pardavėjas turi aiškiai akceptuoti planą laikotarpio pradžioje ir tik pagal tai galima matuoti jo efektyvumą. Jei jis planą įvykdė 500% ir pagal galiojančią tvarką jūs jam turite išmokėti astronominius bonusus tai čia jūsų problema, o ne pardavėjo. O jei pardavėjas plano 3 metus iš eilės neįgyvendina, tai galbūt jums reikia ieškoti naujo pardavėjo, tačiau jei ir kiti du neįgyvendins tuomet jums reikia mokytis planuoti. Dar būna, kad pardavėjas planą vykdo 100%, o vadas slapčia graužiasi ir galvoja -- „bučiau suplanavęs daugiau, tai ir daugiau vykdytų 100%“. Toks mastymas irgi niekur neveda.
    Planuoti yra sunkus ir atsakingas darbas -- dažnai turbūt nuvertinama jo reikšmė. Tai va, o jei suplanavote atsakingai, ir pardavėjas planą vykdo, tai palikite pardavėją ramybėje. Visokie proto krušimai apie netvarkingą darbo stalą, neatskambintą nesvarbiam klientui skambutį ar neatvykimą laiku į darbą čia bus tikrai ne į temą -- juos galima pasilikti tuomet kai planas nevykdomas.
    tai tiek turbūt:)

    Reply
  29. Paulius

    Dar pamiršau parašyti apie pardavėjų apkrovimą nesusijusiais su pardavimu darbais -- ypač kai kažkas iš kito skyriaus išeina iš darbo, o pardavėjas juk ir taip nieko neveikia tai gali užssimti ir papildomais darbais.
    Bet ši situacija jau buvo kaip ir aprašyta Fast Food Guy.

    Reply

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *