Svečio įrašas: Ar tikrai tie klausimai, Žiurkėne?

Po to, kai parašiau neperskaitomai ilgą tekstą apie kai kurias liberalaus nacionalizmo prielaidas, kurio beveik niekas neperskaitė, nes nesugebėjo (dėl to, jei pavyks, aš jį dar išskaidysiu paskirais gabalais), gavau griežtą ir negailestingą išpuolį iš garsios ekonomistės Aušros Maldeikienės. Ji tapo vienu iš tų nedaugelio žmonių, kurie turėjo kantrybės viską perskaityt, o prieš tai spėjo dar ir dėl kitų dalykų pakvestionuot.

Milijardas markių - čia kad būtų gražiau. O minčių tai turi sukelti ne apie tai, kaip baisu būna, kai hiperinfliacija, o apie tai, kas visgi per procesai vyksta valstybėse.

Milijardas markių – čia kad būtų gražiau. O minčių tai turi sukelti ne apie tai, kaip baisu būna, kai hiperinfliacija, o apie tai, kas visgi per procesai vyksta valstybėse.

Turiu pasakyti, kad daugelyje pastebėjimų ponia Aušra teisi ir tą turiu priimti, kaip faktą, nes tai yra faktas. Kita vertus, prieštaravimų jokių nepateikinėsiu, nes žodis šį kartą ne mano, o ponios Aušros, kuri yra žinoma kiekvienam. Todėl čia ji tars žodį, o ne aš.

Visgi, pastebėsiu vieną dalyką, kadangi ponia Aušra perklausia gan atskirai – dėl Adam Smith: jis daug kartų kartojo apie tai, kad vergovė neefektyvi, lyginant su laisva sistema ir lygino tai pakankamai paprastais pavyzdžiais – vienais atvejais švelniau, kitais – šiurkščiau, bet laikydamasis pakankamai aiškių bendrų vertinimų. Kaip pvz.:

But if great improvements are seldom to be expected from great proprietors, they are least of all to be expected when they employ slaves for their workmen. The experience of all ages and nations, I believe, demonstrates that the work done by slaves, though it appears to cost only their maintenance, is in the end the dearest of any. A person who can acquire no property, can have no other interest but to eat as much, and to labour as little as possible. Whatever work he does beyond what is sufficient to purchase his own maintenance can be squeezed out of him by violence only, and not by any interest of his own. In ancient Italy, how much the cultivation of corn degenerated, how unprofitable it became to the master when it fell under the management of slaves, is remarked by both Pliny and Columella. (Adam Smith, An Inquiry into the Nature and Causes of the Wealth of Nations, Of the different Progress of Opulence in Different Nations, Book III, Chapter I Of the Natural Progress of Opulence, III.2.9)

Taip ar anaip, kalba yra ne apie tai, kas ten ką ir kaip, o apie tai, kad ponia Aušra Maldeikienė kritikuoja čia mane savo straipsniu, o būtent kritika – tai yra geriausias dalykas, kokį tiktai įmanoma gauti, kai bandai sustatyti kai kuriuos dalykus į kažkokį sistemiškesnį tam tikros rūšies modelį. Taip kad duokime žodį poniai Aušrai ir tegul ji prasineša visaip, kaip tik galima įskaitant ir netgi kokias tai užuominas, kad LLRI skleidžia manęs idėjas.

Tekstą paredagavau tikrai labai minimaliai, taip kad iškraipymų neatsirastų, o tik truputį skaitomumas pagerėtų. Skaitykit ir galvokit. Nes galvojimas yra dorybė, o negalvojimas – tai bukumas.

Ar tikrai tie klausimai, Žiurkėne?

Aušra Maldeikienė

Įdomiausi klausimai, kuriuos sau keli, yra šie:

  • Kas gi galėtų būti naudinga visai Lietuvai ir jos gyventojams ? (beje, kodėl Lietuva ir gyventojai vieni nuo kitų atskirti, liko neaišku)
  • Kokios yra bendros sisteminės problemos?
  • Kokių sprendimų reiktų?

(visa kas italiku pajuodinta – citatos)

Tavo atsakas apie kažkokį liberalnacionalizmą ar nacionalliberalizmą man nieko nesako, nes arba liberalizmas (A.Smithas, kurį taip noriai primeni, kai tau reikia, ir pamiršti, kai jo idėjos nepatinka) arba nacionalizmas (ekonomikoje turintis labai aiškų merkantilizmo pavadinimą). Istoriškai viskas kartu įmanoma, bet tada aukštasis valdymo pilotažas (taikė, pvz, Japonija, Singapūras, Taivanis, P. Korėja, etc.), kurį istoriškai pražiopsojome apie 1990 metus dėl vadinamojo Vašingtono konsensuso (labai aršaus liberalizmo) idėjų. Dabar sugrąžinti to negalima, kaip ir pvz,. jaunystės. Kodėl – kalba atskira ir ilga…

Vis dėl to, jei jau kalbėti Tavo terminais, apie valstybės valdymą, kuris esą turi būti orientuotas ne į kokias nors abstrakčias gėrio-blogio idėjas, o į labai pragmatišką valstybės ekonominių pranašumų auginimą tiesiog apie laisvarinkišką (beveik ultradešinįjį) ekonominį nacionalizmą, tai vėl arba pragmatika, arba būtinumas įdiegti kažkokį konkretų ideologinį modelį.

Šiaip, ideologija – neišvengiamas dalykas, nes nėra ekonomikos be politikos (ekonomika visad pasirodo, kaip politinis veiksmas, ir visos tos kalbos apie Dievo duotą rinką baigėsi labai tiksliai kartu su tomis gentimis, kurios grybus mainė į uogas. Visos rinkos ir visada buvo politiškai sukurtos. Tai ne Dievo kūrinys, o žmonių veiksmas.

Kita vertus, pati ta gėrio/blogio skirtis irgi neišvengiama, nes sistemos turi turėti stabilumą ir tam tikrus bendrus moralinius orientyrus. Lietuvos atveju problema (ir labai didelė problema) yra įsitikinimas, kad yra prigimtinai geros ideologijos ir prigimtinai blogos, ir toks įsitikinimas duoda labai aiškius signalus, kad oponentus reikia žudyti, ar bent iš jų tyčiotis. Nemanau, kad tai katalikybės pasekmė (nors Lietuvos Bažnyčia ne be nuodėmės šiuo atveju), ir nemanau, kad tai sovietinių laikų pasekmė (nors moralinius pamatus gerokai paplovė). Manau, tai yra savotiško lietuviško noro būti gudriausiu visame pasaulyje, neskaičius nė vienos knygutės, pasekmė. Bet tai ir vėl kita įdomi tema.

Svarbiausia klausimas yra kitas – kur vis dėlto turėtų būti pjūvis?

Tavo atsakymas siejasi su individo/valstybės skirtimi. Rašai: „dar toksai senovinis Adam Smith įvardino, kodėl žlugo vergovinės valstybės: ogi todėl, kad darbas jose klaikiai neefektyvus – ekonomika nekonkurencinga, o tai buvo dėl vergovės – valstybės prievartos prieš žmogų“. Kalbant atvirai, A.Smithas buvo nemažas valstybės šalininkas ir jo knygose efektyviam valstybės veikimui skirta nemažai vietos. Jo indėlis į ekonomikos teoriją ne tame, kad jis siaurino valstybės vaidmenį (taip, jis kovojo su merkantilistais, kurie manė, valstybės turtas gimsta užsienio prekyboje ir turtingesni tie, kurie daug eksportuoja ir mažai importuoja, pastaroji idėja įdomi Lietuvos kontekste ir čia Smithas gali padėti atsakyti, kodėl eksportui augant didžioji dalis šalies gyventojų skursta ir jų realios pajamos ne auga o mažėja, o šeimų išlaidos jau 4 metai nekinta (pasukiniai realūs duomenys), o kainos auga, taigi vartojama tikėtina mažiau).

A.Smithas pasakė kitą dalyką – turtingesni tie, kurie suvokia, kad turtas gimsta tada kai sąžiningai įvertinami visi ištekliai – žemė, darbas ir kapitalas (jokio verslumo ten dar nėra ir būti negali, tai XX amžiaus antros pusės išradimas) ir svarbu jie visi turi būti laisvi save parduoti.

Lietuvos atveju verslas labai dažnai samdo darbuotojus žemiau jų realios atgaminimo ir plėtros kainos, nes permeta samdomo darbuotojo išlaidas valstybės biudžetams. Kaip? Labai paprastai – moka tiek, kad norėdamas išgyventi darbuotojas dar ir kompensacijas šildymui gauna, vaikų nemokamą maistą, etc. Savo darbuotojų išlaikymo krizės metai verslas irgi nenori prisiimti – na, bet jei žiemą arklio nešeri, tai pavasarį turi prašytis naujo (imigracija… :-))

Jei jau kur A.Smithas gali padėti, tai aiškiai pademonstruodamas, kad valstybė būtina ne tam, kad palaikyti tuos darbus (ar verslus), kurie neproduktyvūs – feodalizmas (nepamenu, kad jis būtų kalbėjęs apie vergovę, čia knygos neturiu po ranka) ar ten verslas, kuris nesugeba susimokėti už išteklius, o tai, kad nebūtų sudarytos sąlygos tokiam feodalizmui ir tokiam verslui.

Rašai: valstybės sėkmė priklauso nuo to, kiek laisvių turi visi piliečiai.“. Vėlgi, kokių laisvių? Kas tau yra valstybės sėkmė… ? Užkalnis va šiandien rauda kokia laimė gyveni Lietuvoje… Ir aš galiu pasakyti – sėdžiu ir galvoju, kaip su savo labai sąžiningu dėstytojos darbu už net 1916 litų per mėnesį susimokėsiu šią žiemą už šildymą… Jam atrodo, kad valstybėje sėkmė, man taip ne … Žinoma, visada galima pasakyti, kad protingi uždirba daugiau, nors faktai rodo, kad daugiausia uždirba apsukrūs ir pataikūnai ir ypač politiniai pataikūnai demagogai kaip sovietiniai politrukai ar koks nibitai LLRI veikėjas, kurio visa gyvenimo svajonė sėdėti valdžioje… Pažįsti, matyt, ne vieną? 🙂

Rašai: beveik visada veikiantis ekonominis dėsnis yra toks: laisva rinka yra kardinaliai (t.y., daug kartų, matuojant santykį tarp išleistų pinigų ir rezultato) efektyvesnė už valdžios veiksmus

Neįrodoma tikėjimo struktūra, neturinti jokio moksliškai pagrįsto empirinio pamato. Tiesiog priimi tezę… Ji savaime tuščia… Daugybė istorinių faktų paneigia. Tos šalys, kur ekonomika buvo laisviausia, sėdi dabar disbalansuose ir santykiniame skurde (pvz. Pietų Azija, perėmusi iš buvusių kolonizatorių anglosaksonišką modelį) Tos kurios vadovavosi kitais principais – Singapūras, Taivanis, Pietų Korėja, Japonija, dabar Kinija (čia mažiau kol kas aišku) jau seniai klesti arba ima klestėti … ir net su jų problemomis – klesti.. 🙂 Už Taivanį liudiju labai asmeniškai – duok mums Dieve tokį BENDRĄ gyvenimą lygį.

Rašai : Galima sakyti, kad tinkami sprendimai didina Lietuvos, kaip valstybės, konkurencingumą: šalis daugiau uždirba, gyventojai irgi daugiau uždirba, ir Lietuva auga sparčiau, nei kitos šalys, t.y., laimi konkurencinėje kovoje. O jei taip, tai šitai yra gerai Lietuvos gyventojams. Taigi, kiekvieną valstybės sprendimą galime analizuoti visai paprastais klausimais

Labai daug kas didina konkurencingumą dabar ateityje tą šalį eliminuos iš pasaulio arenos. Niekada niekur ekonomika taip efektyviai neaugo, kaip SSSR ketvirtą dešimtmetį (kainą ir pabaigą žinome. Beje, tada buvo pripažįstama labai plačiai, kad jie konkurencingi. Ir jei tokie buvo, nes pritraukė daug pasekėjų. Trumpam.

Kaip spręsti problemas? Na jei jau rinka ir dar laisva rinka, tai A.Smitho atsakymas elementarus – nesugebi sumokėjęs už išteklius rasti būdu gauti pelno – BANKRUTUOJI. Bankrotai yra tai, kas geriausia parodo laisvės laipsnį. Lietuvoje bankrotų labai mažai. 🙂 O jei nėra bankrotų, tai reikšia neproduktyvus verslas sugeba permesti savo išteklius visuomenei ir išsilaikyti, yai UŽKIRSDAMAS duris produktyviam verslui.

Būtent. Esu radikali liberalė, ir todėl manau, kad vienintelis bet kurios sistemos išgyvenimo ir pažangos kelias yra bankrotas. Kai Lietuvoje bankrutuos daugybė verslų, nes neturės prieigos prie viešų išteklių, bus gero kalio pradžia. Visokie laisvi ir demokratiniai institutai yra elemnatrios pinigų siurbimo mašinikės tam verslui ir tai politikai, kuri kovoja su realia laisve ir adekvačia rinka. 🙂

Ką siūlai Tu? jeigu yra problemos dėl to, kad tuntai įmonių negeba normaliai gerinti savo veiklos, tai tas problemas galima išspręsti, tiesiog mokant įmonių vadovus ir darbuotojus geresnio darbo organizavimo. O jei problemos yra dėl to, kad IT darbuotojų trūksta, galim išspręsti problemas, sumažinę mokesčius IT prekėms ir taip paskatinę įmones, kad jos pačios specialistus augintųsi

Normalus tvarkingas atsakymas yra vienas – jei negeba užsidirbti, turi bankrutuoti. Kas čia per palbavikų valstybė, kur sukčius ir kvailius gelbėja? Kodėl turėčiau savo pinigais (kas tie, kas mokys?) mokyti tuos, kurie nesugeba ir kieno sąskaita leiskite paklausti, tų, kurie dorai dirbas, dorai moka mokesčius ir tada jau iš jų paima ir jų pinigais moko durnelius?

O sumažinę mokesčius IT prekėms (nes Tau taip noris) padidinsim muzikos instrumentams (nes jie gi nekuria BVP). Juokinga… 🙂

Kalbant bendrai, ekonomikos problemas galėsime pradėti rimčiau spręsti, kai žinosime, ko norime? Mes nežinome.

Lietuvos ekonomikos modelis nemokus, nes jis negamina stabilaus vidaus pajamų ir santaupų srauto, kurie galėtų palaikyti vartojimą ir investicijas. Absoliučios daugumos pajamos yra tokios, kad jie vos suduria galus su galais ir apie jokį rimtesnį taupymą kalbos nėra Kalbėdami viešumoje valdžios žmonės anų nuvertinto darbo, taigi ir viso Lietuvos ekonomikos modelio, bėdų nemato ir nelygu situacija kalba apie du dalykus, kurie šalį esą pavers mokia ir klestinčia. Pasak jų, gyvensime geriau, kai geriau dirbsime, arba geriau gyvensime, kai daugiau eksportuosime. Abi tezes be abejonių gali priimti tik tiek, kurie veikia vadovaudamiesi principu, „kaip visi žino“. Tie, kurie mąsto, taip lengvai ant tokių pigių kabliukų nekimba.

Pradėsime nuo eksporto. Šiaip mintis, kad šalies turtą sukuria tinkamas užsienio prekybos balansas buvo įsigalėjusi nuo apytikriai XVI amžiaus pradžios iki tol, kol aštuonioliktojo amžiaus viduryje Adamas Smithas parašė „Tautų turtą“. Nuo tada ekonomistai žino, kad merkantilistų išgirtoji užsienio prekyba geriausiu atveju tik viena iš tokios sėkmės dalių, o tautų turtus sukuria visų adekvačiai įvertintų ir apmokėtų išteklių darna. Beje, pats A.Smithas, lygindamas užsienio ir vidaus prekybą, pirmenybę teikė pastarajai, nes, pasak jo, ji palaiko didesnį šalies darbo kiekį.

Grįžtant į Lietuvą čia ir dabar galime pasakyti tiek viena. Kad užsienio prekyba duotų naudos visai šaliai, reikia dar labai ir labai daug visokių jeigu… Lietuvos atveju sėkmės galimybę panaikina jau vien tai, kad tas mūsų eksportas labai jau dažnai remiasi vienu vieninteliu dalyku – pigiai apmokama darbo jėga, kuriai sukurti ir palaikyti valstybė priversta skirti milijardus. Galutinis rezultatas labai keistas: eksportuojanti pramonė pasiima pelnus, o va jos darbuotojų išteklius neretai apmoka mokesčių mokėtojai per socialinės paramos sistemą ir jau daugiau kaip dvidešimt metų neadekvačiai apmokamas viešąsias pasaugas, visų pirma švietimą bei sveikatos apsaugą.

Trumpai sakant, neužmokame mokytojui ar dėstytojui už gerą darbą tiek kiek, tas geras darbas vertas, remdamiesi tikrai ne A. Smitho, kurį tik žodžiais, bet ne darbais mylime, principu – dabar neturime… ir ekonomika viską sustato į vietas. Geras darbas tose sektoriuose mažėja, o jo vietą užima darbas pagal principą: turite tai ir tiek, už kiek mokate.

Kai eksportuojantis verslas rauda, kokie ateina nevykę darbuotojai, jis tiesiog nenori prisiminti ekonomikos dėsnio: turi tai, už ką sugebi sumokėti. Beje, jokia imigracija proceso nepanaikins. Jei atlyginimai nebus adekvatūs (imigrantų atveju dar aukštesni, nes jie bent kurį laiką neturės prieigos prie susiformavusios šešėlinės sistemos), imigrantai geriau nedirbs. Ir migruos toliau.

Antroji tezė – gyvensime geriau, kai geriau dirbsime, irgi neišlaiko jokios rimtesnės kritikos. Reaguodamas į tokią prezidentės banalybę, vienas gydytojas Delfio komentaruose tiksliai ironizavo, parodydamas visokių tokių kalbų ekonominę beprasmybę: „Vietoje 12-os pacientų per pamainą atleidžiu 25-30 ir be ,,palauk“. Atlyginimas nuo 2400 litų sumažėjo iki 2100 litų. Atostogas sutrumpino, o kad mažai nepasirodytų dar rugpjūtį eisiu ir ,,nemokamų“. Tai gal gerb. Prezidentė patikslintų, kaip dirbti daugiau ir greičiau?“

Lietuvos ekonomika pagrįsta naiviomis iliuzijomis ir melu. Išskirčiau septynis didžiuosius.

Lietuvoje bet kuris sumanęs įsteigti įmonę ir tapęs jos savininku, staiga savaime tampa verslininku, ir – tai bene juokingiausia – pradeda reikalauti sau paramos.. Verslininkas yra tas ir tik tas, kuris sugeba išsiversti, nepermesdamas savo sąnaudų kitiems. Jei investuoji iš ES lėšų (taigi, Vokietijos ir Prancūzijos mokesčių mokėtojų kišenės), o savo darbuotojų išlaikymą permeti Lietuvos biudžetui (kokios šildymo kompensacijos ar nemokamas jų vaikų maistas mokykloje), tai joks tu ne verslininkas, o tiesiog biudžetų išlaikytinis.

Lietuvoje tikima (norima tikėti), kad viską kuria privatus verslas. Logika panašiai tokia: jei privačioje klinikoje chirurgas gražina kokios poniutės krūtinę, tai čia jau kuriama pridedamoji vertė, bet kai valstybinėje ligoninėje operuojama širdis, tai visa ana medikų brigada laiką stumia, nieko neveikdami. Rezultatas – neapmokėtas darbas viešajame sektoriuje ir menkstanti kokybė. Toliau bus blogiau.

Netiesa, kad mažas algas lemia menkas ūkio produktyvumas. Priešingai, menką produktyvumą lemia daugelio godumas, nemokėjimas skaičiuoti ir neproduktyvių nuolat biudžetui sąnaudas permetančių įmonių (ta ne verslas, beje, pažiūrėk pirmą punktą) įsigalėjimas.

Nemeluok sau, kad maži mokesčiai didina šalies patrauklumą ir efektyvumą. Priešingai, didesni mokesčiai reiškia didesnes mokestines pajamas, stipresnę teisinę aplinką ir mažesnės apimties šešėlinę veiklą. Lietuvoje sukūrėme sąžiningą verslą išnaudojančią sistemą, kuri pakertama ir tuo, kad tenka mokėti neoficialius mokesčius, ir tuo, kad jei rinkoje daug žaidėjų, kurie mokesčių nemoka, našta visiems kitiems išauga. Bendra maža mokesčių našta yra labai didelė sąžiningo verslo našta, ir tai įrodo šimtai tyrimų visame pasaulyje.

Nemeluokime bent jau sau, kad suvaldėme ekonomikos krizę. Mes tik pagilinome savo sistemines problemas. Lietuva taupė keistokai: nematydama pačio modelio problemų (kaip anie sovietai): dar labiau sustiprino tas pačias neigiamas tendencijas ir dar labiau sumažino jau ir taip nuvertinto darbo kainą. Rezultatas: tragiška emigracija, smukęs daugumos gyvenimo lygis. Šalies ūkio konkurencingumas dėl tokių žaidimų pastaruoju metu augo ir dar augs, tačiau akivaizdu, kad po to staigiai ir tragiškai smuks žemyn.

Pabaigai. Labai pervertini biurokratijos suvaldymo pasekmes. 🙂 Ilga kalba ir matyt kitą kartą. Nes svarbiausia – Lietuvos modelis yra neveikiantis. 🙂 Truputį rinkos, daug paramos verslui, samdomi darbuotojai savo mokesčiais turi kitus samdomus išlaikyti, kad esą verslininkai turėtų paramos. ETC. ETC. Labai juokingas, sakyčiau, modelis. Mokslininkui – stebuklingai įdomus. Bet va ar jame galima gyventi, jau kitas klausimas. Ypač jei nenori žaisti korupcijų, kontrabandos ir vokelių. 🙂

Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui

Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.

Dalinkitės visur: Share on Facebook0Share on Google+14Share on LinkedIn0Tweet about this on Twitter

76 thoughts on “Svečio įrašas: Ar tikrai tie klausimai, Žiurkėne?

  1. aušra maldeikienė

    iš karto visus įspėju, kad mažiausiai dvi paras keliausiu namo, taigi diskusijose (jei tokios bus) dalyvausiu tik nuo ketvirtadienio popietės… 🙂

    Reply
  2. Linas

    Ačiū Aušrai.
    Tik pradėjęs skaityti“epochalinį“RR tekstą,norėjau imti komentuoti.Bet jau po kelių pastraipų supratau,kad komentarų būtų keleriopai daugiau,nei originalo.Mečiau tą reikalą.
    AM nepatingėjo(kaip aš)bent paviršutiniškai pakomentuoti.
    Tariant trumpai ir metodiškai,šiame RR rašinyje daug tų pačių požymių kaip ir kituose jo tekstuose,o ir bendrai dabartinėje visuomeninėje kalbėsenoje.
    Imamas kažkoks“svaime suprantams“arba“akivaizdu,kad“teiginys ir jo pagrindu konstruojams tolimesnis dėstymas.Tik tie,kas pastebi,kad pirminė tezė kelia abejonių,gali toliau polemizuoti.
    Bendrai tokie RR rašiniai sveikintini,nes bendras problemas bando aprašyti ne srities specialistas.Tai leidžia platesniai auditorijai susipažinti su jomis.
    Dar sykį dėkui Aušrai,kuri atidirbo už tuos,kurie ir vėl patingėjo.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Ponas Linai, tokiu atveju viskas turėtų būti paprasta: tereiktų paneigti pirminę tezę ir išsyk viskas būtų tvarkoje, tiesa? 🙂

      Reply
      1. Linas

        Taip.Tereikia pastebėti,kur vyksta antpirščių pakeitimas.
        Pvz…..beveik visada veikiantis ekonominis dėsnis yra toks: laisva rinka yra kardinaliai (t.y., daug kartų, matuojant santykį tarp išleistų pinigų ir rezultato) efektyvesnė už valdžios veiksmus…
        Čia apsidraudžiant parašyta“beveik“,o toliau dėstoma“visada ir be išimčių“(ne pažodžiui,o paprasmiui).

        Reply
        1. Rokiškis Post author

          Taigi, jūs sakote, kad kažkas ne taip, nes nagrinėjami dėsnio veikimo efektai, remiantis būtent dėsniu, o ne išimtimis iš to dėsnio?

          Pasitikrinkit savo teiginį, nes jis sistemiškai klaidingas.

          Reply
  3. Eve

    „Kalbant bendrai, ekonomikos problemas galėsime pradėti rimčiau spręsti, kai žinosime, ko norime? Mes nežinome“ -- šitai, manau, ir yra didžiausia Lietuvos problema.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Taip. Beje, čia yra ne tik Lietuvos, bet ir išvis amžina visų problema. Jei nežinome, ko norime, neaišku, ką ir kaip reikia keisti.

      Reply
    2. Rasa

      matyt, reikalas yra dar prastesnis -- yra aiškiai žinančių, ko nori ir tikslingai to siekiančių -- tik todėl samdomi darbininkai turi finansuoti kitus samdomus, kad augtų pelnai bet kokia kaina.
      Taigi, gal vis tik galima interpretacija: „Kalbant bendrai, ekonomikos problemas galėsime pradėti rimčiau spręsti, kai žinosime, KAS ir KO nori? Dabar gi kol kas vienų nežinojimu dangstomi kitų norai..

      Reply
      1. Rokiškis Post author

        Tikrai taip. Yra įmonių, pakankamai smarkiai susijusių su valstybe ir iš esmės tapusių parazitinėmis. Ponas Rytas Staselis tą reikalą kažkada pavadino biurslu -- tame galim atrasti tą tikrą ekonominį vėžį, kaltą dėl didžiulės dalies Lietuvoje esančių problemų.

        Reply
  4. Mindaugas

    Ponios A.Maldeikienės mintis girdime pastoviai, bet daugumą jų susiveda į pasikartojančius dalykus.
    Ir labiausiai liūdina pasyvus, neigiantis stilius -- tiesa yra kažkur anapus, bet kaip ji turi būti įgyvendinta neaišku. Tiesiog taip yra ir dėl to kaltas liberalizmas.

    Apie teiginius:
    Socialinė atskirtis nėra sveikintinas dalykas. Bet reikia pripažinti, kad ji atsiranda ir dėl senojo-naujojo mentaliteto/mąstymo žmonių, sugebėjimo mokytis, įgauti naujas žinias ir bendro nusiteikimo -- ar man privalo mokėti ar aš pats turiu tobulėti ir ieškoti galimybių užsidirbti.
    Šiuo atveji girdint ponios Maldeikienės priekaištus dėl universiteto mokomos algos belieka pasiūlyti pasinaudoti jos pačios metodu ir bankrutuoti (t.y. susirasti kitą darbą -- kitam universitete arba privačioje įmonėje).
    Tokia alga yra ne universiteto, o greičiau pačios asmenybės bėda. Pačiam tenka dėstyti VU. Ne paslaptis, kad tokie atlyginimai yra žmonių universitete praleidžiančių nedidelę laiko dalį, turinčių tik kelias paskaitas ir nebandančių pasiimti pinigų dirbant mokslo projektuose.

    Antra dėl eksporto. Parašyta tiesiog nesąmonė dėl kurios vertėtų dar labiau sumažinti autorei atlyginimą. Jeigu pvz. Lietuvos IT paslaugų darbuotojas vidaus rinkoje yra „parduodamas“ už 100Lt/val, o JAV rinkoje už 100 USD/val., tai kaip galima sakyti, kad eksportas nėra išeitis? (pateikti skaičiai yra realūs).
    Įmonė gauna daug didesnes pajamas, sumoka daug didesnius mokesčius (išlošia valstybė), gali atimti darbuotojus iš kitų įmonių plėsdamasi (nes nori didinti savo pelną ir kartu mokesčius) ir tai daro išmokėdama jiems didesnius atlyginimus (išlošia darbuotojai).
    Įmonė sau didinti pelną ir nedidinti atlyginimų darbuotojams gali tik kitų įmonių vadovų kvailumo dėka -- jeigu nėra konkurencijos pelningoje srityje. Jeigu konkurencija atsiranda -- prasideda kova dėl darbuotojų, kyla atlyginimas. Kas dabar atsitiko visame IT sektoriuje.

    Galima sutikti, kad radikalus liberalizmas, nėra išeitis. Įmonės tikrai neprisiims darbuotojų išlaikymo kaštų krizės metu, neties kelių, infrastruktūros ir t.t..
    O jeigu bandyti siūlyti realius sprendimus, tai galėtų būti nekilnojamo turto mokestis esantis visose šalyse. Jis Lietuvai siūlomas ir pasaulio banko vadovų (C.Lagarde), kurie tikrai nėra socializmo šalininkai.
    Jo sunku išvengti veikiant šešėlinėje arba nusikalstamoje ekonomikos pusėje (namo kojinėje nepaslėpsi).
    Bet šis mokestis neatsiras, nes tai nėra naudinga buvusiai nomenklatūrai dabar esančiai valdžioje (kurios labai maža yra susijusi su socialdemokratinėm įdėjom).

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Su eksportu yra kiek sudėtingiau. Kaip suprantu, ponia Aušra pasakyti, kad yra du faktoriai, o ne vienas: eksportas savaime nėra garantija, kad kažkam bus geriau. Kad būtų geriau -- reikalinga dar ir per eksportą uždirbtų pinigų panaudojimas viduje. Negana to, tas panaudojimas dar ir pakankamai prasmingas turi būti.

      Kita vertus, ponia Aušra nepaakcentuoja vieno labai kritinio faktoriaus -- to, kad tarp eksporto ir realizacijos yra sąlygos ryšys, o ne šiaip dviejų faktorių buvimas:
      * Uždirbtų pinigų realizacija šalies viduje įmanoma tik su sąlyga, kad yra eksportas, per kurį tie pinigai gauti.
      * Jeigu eksporto nėra, tai nėra ką ir realizuoti.

      Todėl reikia žiūrėti vieną esminį momentą: prekybos balanso suvaldymas negali būti grynai savitiksliu, nes tai beprasmybė. Kita vertus, prekybos balansas turi būti suvaldytas, jei norime kilti.

      Reply
      1. Šimonis :)

        3. Jeigu eksporto nėra (arba jis tendencingai mažėjantis) realizuoti galima biurslą, kas „sėkmingai“ vyksta Europoje, kur 1/3+ vienaip ar kitaip dirba viešąjame sektoriuje, o biudžeto deficitai palaistomi šviežiai spaustomis euro sultimis. 🙂

        Singapūras atkrenta, kadangi jo „stebuklo“ pamatas buvo -- grynai „merkantilistiškas“ -- prekybos balanso proficitas. Dėl strateginio uosto.

        Šiaip jau, HK turėtų būti analizės ašis, t.y. kaip „dykvietė“ gali virsti ekonominiu garvežiu?

        Reply
      2. Sarunas Skyrius

        Su eksportu reikia kantrybės, ir Balassa-Samuelsono efektas padarys visą darbą, jei jam leisi.

        Reply
        1. Rokiškis Post author

          Na, čia yra gana drąsi prielaida dėl to efekto, esant eksporto proficitui. Kad dalimi atvejų jis neveikia -- čia faktas kaip blynas, nes pakanka prisiminti visokių iškasenų prakeikimus.

          Turi atsirasti vienas ar kitas variantas, susijęs su gauto proficito nusodinimu valstybės viduje, nes jei tai neįvyksta, gali gautis tiesiog banalus valstybės drožimas.

          O vat kiek pinigų nusės ir kaip tą paskatinti -- čia jau yra bendro intereso klausimas, t.y., tam tikra dalimi valstybės kišimosi reikalaujantis reikalas.

          Aušros Maldeikienės argumentas, kiek suprantu, remiasi prielaida, kad aukštas perskirstymo lygis (t.y., dideli mokesčiai) tampa tuo mechanizmu, kuris uždirbtus pinigus nusodina vietinėje ekonomikoje žymiai efektyviau, nei kitos priemonės, t.y., tampa kardinaliai efektyvesniu mechanizmu, nei pvz., ribojimai finansų nuotėkiui ar koks nors protekcionizmas.

          BTW, truputį toliau krypstant, čia yra labai įdomus klausimas dėl tokių projektų, kaip pvz., atominė elektrinė -- ir pakankamai neutralus (rinkos stipriau neiškreipiantis) išlaidų kanalas, su galimybe perskirstyti per vietinę rinką, ir kartu importo-eksporto gerinimas konkrečiame sektoriuje, ir kartu infrastruktūrinio (itin ilgalaikio) tipo investicija.

          Žodžiu, kaip tik čia ir prasideda įdomumai.

          Reply
      3. gied

        Eksportas nėra savaime išsigelbėjimas šaliai (bet galbūt konkrečiam žmogui labai gerai), nes viskas priklauso kiek lėšų toliau dirba Lietuvoje, kiek iškeliauja.
        Tarkim užsienio kapitalo įmonė įdarbina daug darbuotojų už minimumą Lietuvoje, gauna pelną, jį išveža į užsienį. Lietuva vis dar turi remti tos įmonės darbuotojus per pašalpas (beje, čia nevisai sutinku su Maldeikiene, nes tai visviena geriau, nes bedarbystės atveju tos pašalpos yra didesnės). Tokios įmonės įdarbina daugiau žmonių nei į eksportą orientuotas IT sektorius.

        Reply
      4. Mindaugas

        Galima tiesiog apibendrinti, kad eksportas neturi neigiamų savybių.

        Netgi tai atvejais, kai iš eksporto gautas pelnas išeina iš šalies arba naudojamasi pigia darbo jėga. Darbuotojams išmokėti atlyginimai lieka viduje (jie išmokami kitų šalių sąskaita). Eksportuojančios įmonės konkuruoja dėl darbuotojų -- kyla atlyginimai kitose įmonėse. O „socialinis teisingumas“ vyksta savaime, būtent imant kitų šalių pinigus.
        Papildomas pliusas -- nekišami nagai prie valstybinių pinigų.

        Bendra sėkmės formulė irgi yra visiems žinoma, kartojama, jau pabodusi ir yra elementari -- mokslas(bendrąja prasme, pradedant nuo mokyklų) -> aukštosios technologijos -> eksportas.
        O šiame modelyje eksportas yra vienas iš pagrindinių veiksnių, kurių nevertėtų nurašyti prie aj.. nieko tai nereiškia.

        Reply
        1. Rokiškis Post author

          Apibendrinimas, kad nėra neigiamų savybių -- iš esmės indiferentiškas, nes aktualus yra savybių buvimas. BTW, eksportas gali turėti ir neigiamų savybių, dar ir labai nemalonių. Priklauso nuo visokių faktorių.

          Reply
              1. Ernestas

                Čia Jūs turbūt turite galvoje mintį, kad didelis iš eksporto gaunamas pinigų srautas nesvietiškai išaugina apetitą išlaidoms, ir, bent kiek labiau sumažėjus pajamoms, išlaidos taip greit nemąžta ir veda į didelius deficitus ir galiausiai bankrotą?
                Mano nuomone, pats eksportas savaime nėra nei geras nei blogas, sisteminiu požiūriu vertinant, tai pinigų srauto šlanga, kurią paskirsčius galima ir visus pagirdyti, arba ką nors nušluoti. Tai Lietuvoje panašu pinigai iš eksporto keliauja į oligarchų kišenes, iš kurių eina ne darbuotojams, bet a) lexusams ir kt. prabangos prekėms ir b) investicijoms, dažniausiai užsienyje. Problema čia tame, kad gautas eksporto pinigų srautas nenaudojamas visos visuomenės gerovei kelti, o jai smukdyti. Taip, eksportas sukuria darbo vietų, bet kaip buvo minėta, jos yra subsidijuojamos valstybės, nes remiamasi pigia darbo jėga. Tai dar ne viskas. eksportas sukuria didesnę nei būtų rinkoje įprasta prekių, būsto paklausą, tai veda į didesnę infliaciją, ir dirbančiųjų realių pajamų mažėjimą, tai dar vienas savotiškas peilis, kuris dvigubai aštresnis dar ir dėl ES pompuojamų milijardų, nusėdančių į ribotą kišenių skaičių ir vėliau grįžtančių atgal į tą pačią europą. Atskirtis nuo to tik didėja. Ponia Maldeikienė yra teisi sakydama, kad kapitalas turi būti įvertintas tinkamai. Jei valstybė verslą subsidijuoja per darbo kapitalą, prisiimdama didelius kaštus, pradeda veikti uždaras pinigų apytakos ratas, nepasiekiantis galutinių vertės kūrėjų, tai yra darbuotojų, ir galiausiai neprisidedantis prie dar didesnės vertės kūrimo iš didesnio efektyvumo, kaip sako ponas Žiurkėnas. Mat darbuotojai tada mato neteisybę, nesistengia dirbti efektyviau, nes tai pavirs jų darbo vietų mažinimu. Jie reikalauja ne iš verslo, arba tiesioginio darbdavio, jie reikalauja iš valstybės.
                Koks problemos sprendimas?Problema tikrai yra kompleksinė ir sprendimas nėra aiškus. Didesni mokesčiai verslui ir tolesnis perskirstymas iš dalies reikštų verslo pasitraukimą, tačiau ar reikia valstybei to verslo, kuris tol gyvas, kol yra išlaikomas. Siekiant plačios visuomenės gerovės valstybės vaidmuo turėtų būti toks, kad daug atimama iš visų, o daugiausiai iš viršpelnius gaunančių, o investuojama į tinkamas paskatas dirbti ir užsidirbti, užtikrinant teisingas socialines garantijas. Geriau mėtyti pinigus iš malūnsparnio, nei sudaryti sąlygas pinigus gauti apsukriesiems vertelgoms, juos skirstant biurokratams.
                Ką aš norėjau pasakyti, tai kad pats eksportas savaime yra tik maža visos sistemos dalis, kurios toli gražu negalima tiesmukai įvertinti kaip teigiamo ar neigiamo. Siekiant ilgalaikių tikslų valstybė, kaip vienetas, turi elgtis labai protingai, kad jos viduje būtų išlaikoma pusiausvyra ir būtų sudarytos prielaidos visiems prisidėti prie vertės kūrimo. Tokiu atveju eksportas duos naudą.

                Reply
                1. Rokiškis Post author

                  Tamsta pasakojate visai kitos serijos dalykus, kur labai jau viską suveliate, užtat ir gaunasi neapibrėžtinė išvada apie kokį tai valstybės protingumą.

                  Dėl iškasenų eksporto yra labai paprasta situacija: iškasenų gavyba staigiai užkelia darbo vietų kainas ir išstumia aukštesnės pridėtinės vertės verslą.

                  Olandiška liga (iškasenų prakeiksmas aukšto išsivysymo valstybėje) buvo labai detaliai stebima: apie kokius 1950 ėmus eksploatuoti dujų telkinius ir eksportuoti dujas, prasidėjo olandiškų prekių brangimas ir olandiškų įmonių bankrotai, nors buvo tikimasi, kad bus atvirkščiai, kadangi šalies viduje energetiniai resursai atpigo ir dar pinigų srautas parėjo į šalį.

                  Priežastis -- iškasenų gavyboje pelningumas didesnis, esant labai žemam technologijų lygiui, o to rezultatas -- kainų (ir prekių, ir darbuotojų, ir išvis visko) augimas ir dėl to prarandamas aukšto technologinio lygio įmonių konkurencingumas.

                  Reply
                  1. Ernestas

                    Ačiū už išsamų paaiškinimą, pasiskaitysiu plačiau apie Olandišką ligą.

                    Reply
  5. gied

    Pirmiausiai, atmeskime nuoskaudos dalį: liberalizmas sako, kad esi laisvas priimti sprendimus, todėl tai, kiek uždirbi valstybinėje įstaigoje yra tiesiog pasirinkimas dirbti ten vs dirbti kur gali uždirbti daugiau. Atvejai, kai gali dirbti kitam, pilnai uždirbti kiek nori ir būti svajoniu darbe nėra labai dažni (bet egzistuoja).

    Be to, pagal šio straipsnio logiką, jei valstybė nesugeba mokėti orios algos universiteto dėstytojams, tai šie turėtų bankrutuoti. Ir tai nebūtų tragedija -- mes turime apie 19 universitetų, dauguma specialybių dubliuojamos, o dabartinio universitetinio išsilavinimo sukuriama pridėtinė vertė nėra aukšta ( daugeliu atveju specialistus ruošiasi sau verslas, nors yra išimčių -- medicina, dalis, bet ne visa, technologinių mokslų). Skirtumas yra tame, kad tuose išimtiniuose dalykuose teorija derinama su praktika dėka praktikoje dirbančių dėstytojų.

    Sekantis dalykas. 100% pritariu, kad visa Lietuvos struktūra yra orientuota į veiklą samdant pigius darbuotojus. Yra išimčių, bet dauguma yra tokia. Tačiau vat priežastinis ratas yra taip užsuktas, kad sulaužyti jį nelengva. Tai ne tik mokestiniai dalykai. Prie to dirbta ištisus 20 metų ir dabar iš inercijos suksis toliau. Tai yra ir nekokybiška švietimo sistema, pašalpos, statybų burbulas (kuris skatino žemos kvalifikacijos darbus), galimybės saviems laimėti konkursus didelėms sumoms (o tai vėl dažnai statybos darbai, kartais nelabai kokybiški).

    Kai kur problemų ratą sulaužyti galima nesunkiai. Keliam MMA, stabdom pašalpas. Tik vat pasekmės srėbti reikės ilgai, o greitas jų fixas yra dabartinė situacija : žemos pridėtinės vertės darbai nekvalifikuotiems darbuotojams (specialistų ir taip trūksta).

    O svarbiausia -- tai pagrindinėm politinėm jėgom nėra naudinga. Šita mase dirbančių „už minimumą“ ir gaunančių pašalpas yra paprasčiau manipuliuoti. Sukurti tai pačiai aibei žmonių kitą bendrą vardiklį yra daug sunkiau.

    Galima kalbėti žinoma apie mokesčių pakeitimus. Pvz turto mokestį, nuo 1 kvm (tam, kad išvengti skylių ir bobučių su butais Senamiestyje, išlaikančių „iš pensijos“). Aš irgi už. Galime kalbėti apie tai, kad netolygiai apmokesdinamos įvairios pajamos ( dirbantys indvidualiai, kurių, berods, nuo praitų metų sumažėjo 25% ir dabar yra apie 2000) bei kapitalas ( beje, VP išsikėlė į Nyderlandus).

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Čia, beje, pastebėsiu vieną dalyką: iš vienos pusės Lietuva 20 metų imasi MMA didinimo ir panašių priemonių, vis kalbėdama, kad reikia kurti aukštesnės pridėtinės vertės ekonomiką, bet iš kitos pusės įveda pašalpas, dėl kurių dalinai pasidengia pigios darbo vietos, o paskui netgi ima kalbėti, kad reikia importuotis pigius darbuotojus iš užsienio, nes vietinė darbo jėga per brangi (dažniausia formuluotė būna vienas iš variantų pasakymo „nerandam darbuotojų už tokį atlyginimą, kokį norim mokėt“).

      Kaip sakant, dvi priešingos veiksmų kryptys, kurios abidvi per kažkur blogina situaciją, bet per kažkur turėtų ir gerinti. Tačiau kai jos abi susideda -- gerinimai nepasiekiami, tačiau visi pabloginimai išlieka.

      Tai yra labai blogai.

      Reply
      1. gied

        Būtent. Todėl ir užsiemama skylių kamšymu, tikintis, kad ateis laikas ir problemos sprendimas atsiras savaime, bet tiesiog giliname problemą bandydami užsėsti dvi skirtingas specializacijas.

        Tiesa, kartais galima kirsti per tam tikras, izuoliuotas sritis, kur galima padaryti šį tą ir dabar.

        Ir dar -- reikia atkreipti dėmesį, kurios darbo vietos yra mobilios ir kurios ne. Realybė tokia: jei darbo vietos kaina high end job’e sudaro didelę kainos dalį, tai geriau tegu arba būna lengva surasti DAUG gerų specialistų vienoje vietoje, arba turi būti pigiau.
        O tai išsiskaido į:
        a) gerų specialistų kiekį aka švietimo sistemą (arba verslo sugebėjimą pasiruošti specialistus).
        b) darbo vietos kainą tokio lygio specialistams

        Ir tai liečia netik paslaugų eksportą.

        Reply
        1. Rokiškis Post author

          Darbo vietų mobilumas yra labai jautrus ir labai menkai kapstytas klausimas, kur praktinių fenomenų matosi daug, o analizės -- dažniausiai tokiame priešistoriniame lygyje, kad galima sakyti, jog jų išvis nėra.

          Pakankamai naujas procesas, nuo kurio kraustosi iš proto viso pasaulio mokesčių inspekcijos (įskaitant ir mūsiškę) -- tai totalinė verslo virtualizacija ir mobilumas netgi tokiuose segmentuose, kurie tradiciškai buvo laikomi vietiniais ir nejudriais, kaip pvz., prekyba, statybų sektorius ir pan..

          Suprantat, kai kokią pusę namo statybos kaštų galima perkelti į kitą šalį -- galimybės suvaldyti mokesčių surinkimą darosi komplikuotos.

          Aš jau nekalbu apie elektronines parduotuves, kur savininkas gali būti vienoje šalyje, sandėlys -- kitoje, įmonė -- trečioje, sąskaitos -- ketvirtoje, darbuotojai bus įdarbinti penktoje, gyvens šeštoje, o klientai -- pirks septintoje šalyje. Ir visi mokesčiai bus mokami ten, kur bus pigiau ir paprasčiau.

          Ir visa tai -- visiškai legaliai ir negana to, taip, kad mokesčių inspekcijos net ir susigaudyt nesugebės, kas ir kaip, taip kad netgi norėdamos, neišmatuos praradimų dėl mokesčių perkėlimo į kitur.

          Paprastas ir klasikiniu jau tapęs visiškos virtualizacijos atvejis, dar prieš kokį dešimtmetį sukęsis -- baltarusių programuotojai, kurie iš savo namų dirbdavo lietuvių firmoms, registruotoms kokiame nors Londone.

          Ir kai valdžia į tą mokesčių surinkimą vis dar žiūri, kaip į reikalą, kuris įgyvendinamas baudžiamosiomis priemonėmis -- situacija po truputį vis blogėja. Ir per tą patį darbo vietų bei verslo mobilumą, kuris vis didėja.

          Reply
          1. gied

            Beje, taip vyksta ne tik dėl mokesčių. Taip vyksta ir dėl kvalifikacijos elementariems darbams atlikti. Pats taip su vertėjais darau (gimtakalbis visuomet geriau), ir kurti įmonę kiekvienoje šalyje nereikia kai yra elance.com ir odesk, o moki tiesiog per portalą, todėl mokesčių sumokėjimas yra darbuotojų reikalas.

            Visiškai į šalį pastebėjimas -- užsienio kalbų filologijų studijos yra nemažesnis burbulas Lietuvoje negu su vadyba. Ar IT.

            Tai viena iš didesnių „pigios darbo jėgos“, kuria žavėtasi , tragedijų paslaugų/iškeliamos „gamybos“ aka it sektoriuje: vieta žemėlapyje nesvarbu. Ypač jei atsiras sutinkančių dirbti nakties metu iš Azijos.

            Reply
  6. Siaubas

    P. Maldeikienės nuomonę yra visada malonu pasiskaityti. Bet nuomonė yra nuomonė – jų daug, jos visokios ir daugmaž vienodos (net kai kalbama apie visiškai priešingus dalykus).
    Teisingas problemos įvardinimas yra geras dalykas. Bet krizė nesibaigia (o nekurių apokaliptinėmis spekuliacijomis – dar nė neįsibegėjo) ir pagrinde dėl to, kad yra daug kas, kas žino kur yra problemos, bet trūksta aiškių sprendimų. Pilnai suvokiu, kad ekonomika yra kažkokiom ezoterinėm savybėm pasižyminti disciplina, kai du vienas kitam prieštaraujantys mokslininkai gali gauti Nobelio premiją (kas nėra pasiekimų aukso standartas, bet visgi). Taip pat suvokiu, kad realioje, gyvenimiškoje ekonomikoje nėra aksiomų ir kas pasiteisina vienur, patiria tragišką fiasko kitur. Bet visgi norisi išgirsti p. Maldeikienės B – pasiūlymų, kaip galima taisyti padėtį.
    Su bankrotais viskas aišku – degint su napalmu pašalpų sistemą. Kas toliau? Kokius pagrindinius žingsnius reikia žengti, kad bent atsidurti ant reikiamos vagos?

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Ponia Maldeikienė siūlo didint mokesčius. Per kai kur tame labai paradoksaliu būdu yra racijos -- tik poveikis būtų ne tiesiogiai, o per vieną grįžtamąjį efektą ir su keliom labai konkrečiom ir griežtom sąlygom, kurias ganėtinai sudėtinga užtikrinti.

      Reply
  7. Paulius Žuvyčius

    Visgi pritarsiu ponios Maldeikienės žodžiams, kad tiems kurie mus moko ar mokė mes mokame per mažai. Taip pat yra klausimas kiek mus mokantys tam tinkami. Aišku įgimtas talentas matysis visokiomis sąlygomis, bet pagrindinė masė reikalauja kokybės. Jei jos nėra rezultatas būna prastas. Prasti mokytojai=prasti mokiniai, prasti mokiniai=prasti darbuotojai, prasti darbuotojai=prasti verslo rezultatai, prasti verslo rezultatai=mažai mokesčių, mažai mokesčių=mažos algos mokytojams, mažos algos mokytojams=?prasti mokytojai ir nuo čia ratas sukasi iš naujo.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Taip, dėl dėstytojų ir mokytojų atlyginimų -- yra tiesos tame. Tiktai klausimas yra ne tik atlyginimuose.

      Yra ir klausimas tame, kaip išvis tos lėšos kartais naudojamos, ir tame, kokios mokymo programos, ir išvis kokia bendrai mokymo sistema.

      Su švietimu yra tokia įsisenėjusi sisteminė kebeknė, kad ten tikrai paprastos schemos nėra.

      Reply
      1. gied

        Manau, kad reikalas prioritetuose. Nuo nepriklausomybės buvo bandoma išlaikyti visą sistemą veikiančią, nes švietimas „buvo gerai“.
        a) Itvirtinta ilgiems metams tai, kad mokslas turi būti pigus/nemokamas
        b) Nebuvo padaryta jokia revizija kas bus įdarbintas Lietuvos teritorijoje.
        c) Buvo leidžiama pūstis universitetams nežiūrint į tai, kad nebuvo logiško plano kaip pagerinti dėstytojų pragyvenimo lygi. Pūtimosi rezultatas -- aukštajame studijuoja dauguma, srautai dideli, kokybės nėra, algos vis dar mažos.

        Dabar jau kalbame apie prieinamą mokslą bei paskolas (nes realybė jau pasivijo). Atsirado krepšeliai (bet pats krepšelių grįžtamas ryšys yra kreivas). Vat su dėstytojų algomis nieko gero, tik šansas vėl užsidirbinėti vykdant ES „projektus“.

        Galima teigti, kad bus pritraukta daugiau specialistų jei algos universitetuose pagerės ir mokslo kokybė pagerės. Tai -- tik viena dedamoji (Tie patys dėstytojai geriau nedėstys, nes algos motyvuoja tik iki t.t lygio, nebent tai leis jiems nedirbti papildomuose darbuose). Būtent grįžtamasis ryšys yra daug svarbesnis išnaudojant jau turimus resursus.

        Reply
        1. Rokiškis Post author

          a) Šiaip tai mokslo gavėjams (jei turim mokymą) mokslas gali, ir turi būti ir pigus, ir nemokamas. Jei viskas gerai organizuota. Ir bendrai imant, valstybei tai turėtų būti kraštutinai pelninga.

          b) Ten ne reviziją reikėjo daryt, o išvis nuo naujo kurt, išmetus iš kūrėjų tarpo visus, kas tik susiję su sovietine pedagogika bent kokiais nors ryšiais. Ir paskui jų ir toliau neprileist.

          c) Tai net ne pūtimasis, o kažkokia visai beliberda -- grynai stagnacinis procesas, kur nėra jokios prasmės. Uždarytų tuos universitetus, atiduotų jų pavadinimus kad ir kokioms nors šaraškinėms kontoroms -- ir tai geriau viskas susiorganizuotų.

          Dėl krepšelių -- pusė žingsnio nužengta, o jau matosi, kad ruošiasi žengti atgal. Nors pagal savo idėją krepšeliai yra labai gera schema. Ne veltui nekurie dėl jų cypė nesavais balsais, ypač apie kokius nors konkurentus -- esą krepšelius kažkas vagia ir kokia tai esą nesveika konkurencija.

          Dėstytojų algos nesveikai mažos dėl vieno negero mechanizmo -- pinigus leidžia visokiems projektams ir pirkimams, o dėstytojams -- ne. Nes per dėstytojus visokių ten projektų su pirkimais nepasidarysi.

          Dėl algų pagerėjimo ir specialistų pritraukimo -- deja, ne. Mechanizmas yra toks: kuo didesnės algos, tuo labiau savi į tas vietas pakliūna. Praktikoje labiausiai ieškoma protingų variantų ten, kur algos yra mažos ir projektų visokių mažai, todėl žmonės susipranta, kad pinigų visvien neuždirbs, tai reikia užsiimti ne fufeliais, o kažkuo prasmingu. Deja, tokia jau ta realybė.

          Greita ir žostka reforma būtų paprasta -- kokiam nors ISM pasiūlyt perimt VU vardą ir turtą kartu su kokiais 20% VU finansavimo, o visą buvusį VU tiesiog šiaip uždaryt. O visa kita labai didele dalimi savaime paskui susireguliuotų po tokio riebaus lūžio.

          Tiesiog reikia negailėt puvėsių, nes tai, kas su aukštuoju mokslu yra dabar -- tai yra kompleksinis ir kraštutinai ryškus sunken costs sindromo atvejis.

          Reply
          1. gied

            Krepšeliai yra žiauriai gerai, bet vat grįžtamą ryši organizuoti reikia kažkaip kitaip : kad jis priklausytų nuo studento paruošimo (ir kalbu ne apie diplomą), o ne tik dėl išstudijavimo tt. dalykų. Ir šitoje vietoje galima sugalvoti kažkokias geriau veikiančias schemas tiksliau įvertinti kas gerai, o kas ne. Visų pirma skaičiuojant ir pateikiant realius signalus. Pirmiausiai įgyvendinant žinių, o ne diplomų patikrą priimant į valstybinį darbą, deklaruojant elementarią statistiką kiek uždirba (arba mokesčių sumoka) pagal VMI t.t. fakulteto absolventai (valstybė, teoriškai, šiuos duomenis turi ir JAV pvz tai skelbiama), koks bedarbystės lygis tarp absolventų -- viskas vienoje vietoje, kurių fakultetų studentai gauna verslo stipendijas (signalas, kad čia kažkas gerai daroma). Rodiklius galima ir labiau išgryninti. Šią akimirką jų universitetai neturi, negali rinkti ir tai yra Švietimo ministerijos problema.

            Reply
            1. Rokiškis Post author

              Priimant į valstybinį darbą jokiu būdu nereikia žinių patikros -- šitą idėją labai bando stumti tokia vėžinio pobūdžio kontora, kartais vadinama NEC, nes jie taip išsipūtė, kad jau lovys per mažas.

              Dar ryškesnė anų idėja -- kad ir verslas, priimdamas darbuotojus, turėtų egzaminus daryt, bandė dar šitą mintį ir su buhalteriais prakišinėt kai kurie, kad buhalteriais galėtų dirbti tik žmonės po specialių egzaminų gavę tam tikrus sertifikatus. Ir t.t., ir t.t. -- žodžiu, valdiškų degeneratų kliedesiai, kuriuos bando įteisinti tiesiog dėl savo godumo.

              O šiaip, išvis reikia šalint reikalavimus diplomams su tuo priėmimu į valdišką darbą, nes tai jau seniai tapo metodu saviems į konkrečias vietas sodint.

              Arba, alternatyviai sprendžiant, vietoj to duot nusipirkt diplomus visiems be apribojimų ir už įperkamą sumą ir be jokių ten papildomų kriterijų -- pvz., kad kiekvienas durnius už 20 litų galėtų gauti kokį nors vadybininko magistrinį diplomą pirmame pasitaikiusiame spaudos kioske. Šios rūšies magistrų bendras žinių lygis nuo tokios diplomų prekybos išvis nepasikeistų, o kitose srityse -- verslas atsirinktų, o valdžios įstaigoms bus sunkiau specialius konkursėlius rengt.

              O vat dėl aukštųjų mokyklų kokybės pamatavimo -- tinkamais rodikliais būtų absolventų įsidarbinimas atitinkamoje srityje ir jų atlyginimo lygis, praėjus pvz., 5 metam po baigimo.

              Reply
              1. gied

                Vat tame esme, kad kai tikrina viena kontorkė (pvz NEC ) ir išdavinėja sertifikatus, yra totalus bulshitas. Reikia elementaraus žinių patikrinimo vietoje, pokalbio metu. Jei nėra specialistų vietoje -- tai būtų laisvoje rinkoje elementariai perkama paslauga. NEC niekam nereikia. Kaip ir diplomų.

                Reply
          2. Alvidon

            Na gal reiktų palikti VU medikus ir fizikus ? 🙂 Nors nežinau kaip jie dabar.

            Reply
          3. Paulius Žuvyčius

            Realiai krepšelius reikia didinti, o finansuojamų vietų skaičių mažinti. Ypač tai reikalinga gamtos moksluose (nors jie ir taip nepopuliarūs). Reikalas toks, kad dėstytojas dirba su studentais, taiso jų darbus ir dar turi kurti projektus, kad papildomai pinigų gauti. Taip yra todėl, kad alga tavo yra praktiškai fiksuota. Ji kinta tik, jei tavo kategorijai kelia koficientą. Dar yra kvailas ribojimas keliuose projektuose tu gali dirbti. Dažnai tie projektai užima tarkim pusdienį (kokie eksperimentai) ir paskui kasdien per savaitę tik 10 min. Man rodos pagal dabartinius įstatus negalima dirbti daugiau nei pusantro etato. Realiai kartais žmogs kaip ir turėtų laisvo laiko ir galėtų dirbti, bet jam neleidžiama, nes matai teoriškai jis dirbs perdaug valandų. Dėl pinigų pačiam universiteti tai prieinama iki tokio lygio, kai reagentai pradedami pirkti iš projektų pinigų, nes tarkim visam fakultetui tam skiriama koks 1000. Už tiek nieko neįsigysi ir nesukursi. Tokių pinigų gal ir užtenka mokykloje, bet ne universitete. Kita bėda yra susiskaldymas universiteto viduje ir nepasidalinimas informacija. Tai tiesiog žlugdo.

            p.s. ir dar gerai būtų, kad universitetai mėtytų lauk nusirašančius ir blogai besimokančius, nes durniai baigia.

            Reply
            1. Rokiškis Post author

              Ponas Pauliau, jei tie kai kieno finansavimo skaičiai, kuriuos esu matęs, yra teisingi, tai jokių krepšelių jiems nereikia, jie su tomis sumomis viską gali nusipirkt ir studentų nemokamai paruošt 5 kartus daugiau negu paruošia, ir dėstytojams atlyginimus 10 kartų padidint, ir dar liks lėšų tam, kad visi darbuotojai subines galėtų pinigais šluostytis. Čia neperdedant.

              Bėdos yra ne finansavime, o visiškai kitur. Tik su tokiu hiperfinansavimu jie niekada to nepripažins.

              Reply
              1. Paulius Žuvyčius

                prisipažinsiu, kad mačiau tik fakulteto finansavimą. Realiai mačiau tai kas buvo susiję su konkrečiu mano darbu. Sutinku, kad universiteto struktūroje yra bardakas ir daug pinigų paleidžiama ir nuleidžiama. Visgi sutikime,kad bent jau pusei absolventų užtektų kolegijos ir profkės, nes jie taip ir neišmoksta mąstyti, kas mano nuomone pagrindinis universiteto uždavinys. Dabar vadovaujasi masės ekonomika ir žiūri, kad kuo daugiau ateitų. Daugiau ateina -- daugiau dėstytojų reikia, daugiau auditorijų ir t.t. Kažkur mačiau VU biudžetas yra apie 150mljn. Mano galva jiems turi to užtekti, jei ne tai tada tikrai tą finansavimą reikia kirsti 10procentų kasmet ir palikti juos kapanotis, bet aišku tada priverstinai sumažinti valstybės finansuojamų vietų skaičių. Geriau kokybė nei kiekybė kai neskiria biologai mililitrų nuo mikrolitrų.
                Beje kiek pamenu savo srityje, visos patalpos sutvarkytos, įrenginiai nauji, kompai ir visa kita pirkta už ES pinigus. Dėstytojai, mokslininkai realiai savo darbo vietą susikuria rasydami projektėlius. Rašo taip, kad lengva būtų gauti pinigų (kaip per rinkimus DB su MMA 1500, kad juos laimėtų). Nesvarbu, kad tas projektas nulinės reikšmės svarbu, kad tema populiari.

                p.s. nebedirbu universitete ir tuo džiaugiuosi. Ne man ten su ta biurokratija kapanotis.

                Reply
                1. gied

                  Tiesiog mažinant/didinant finansavimą ir nekeičiant kitų parametrų problemos neišsispręs. Biurokratinis aparatas ir struktūros išlieka, nėra jokio poreikio joms keistis. ŠM turi skatinti teigiamus poslinkius universitetuose ir „bausti“ už blogus, grubiai tariant, bei suteikti informaciją universitetui apie tai, kas gerai, kas blogai. Apie tai kitame kontekste rašė commonsense (
                  http://www.commonsense.lt/2012/11/10/letas-teisingumas-blogas-teisingumas-kas-ji-pagreitins/ ) -- įdiegti pagerinimus gali tik sistemos šeimininkas. Bet, kadangi universitetai deklaruoja „autonomija“, ŠM gali įdiegti reikalavimus tik per pinigus ir įstatyminę bazę.
                  Pinigų srautas per daug informacijos nesuteikia savaime, ypač pririštas prie krepšelių kiekio.

                  Reply
                  1. Rokiškis Post author

                    Ponas Gied, ŠMM jau 20 metų bando taip skatinti ir bausti -- rezultatą matom. Žinot, kai vis darai kažką ir nesigauna, tai gal jau laikas pagalvot, kad kažką neteisingai darai, o ne tą patį kartoti ir kartoti?

                    Yra vienas tik nestandartinis liaudies medicinos metodas, kuris, kiek teko girdėt iš onkologų, padeda nuo vėžio. Retais atvejais netgi pats pavieniui padeda. O kai kartu su vaistais -- tai visai gerai.

                    Tas metodas yra tiesiog badavimas iki visiško išsekimo, kol organizmas ima ėsti pats save. Vėžinės ląstelės, kadangi itin greitai visas medžiagas įsisavinančios ir kraštutinai godžios, badą pajunta ypač staigiai. Ir pradeda dvėsti ir užsiimdinėti kanibalizmu. O kadangi sveikų ląstelių medžiagų apykaita lėta, tai jos miršta lėčiau, tad kanibališkos vėžinės ėda kitas vėžines. Ir vat tada, jei jau kartu dar ir naudojami tinkami vaistai, tai ir pasigydo organizmas.

                    O tas metodas, kuris dabar -- tai tipo lyg ir kokių vaistukų duot blogiems, bet kartu ir kokių nors vitaminų kitiems, bet išties -- visiems kartu. Tai baigiasi tuo, kad vitaminus įsisavina vėžinės ląstelės, o tais pačiais priešvėžiniais citotoksikais numarinamos sveikos.

                    Suprantat, vėžys yra ne ta liga, kur natūraliai organizmas galėtų pasveikti. O švietimo sistemoje yra būtent tokia vėžinė stadija, kur normali vadyba dideliuose segmentuose jau elementariai neveikia. Nes jiems nusispjaut į viską.

                    Kokie dar rodikliai, kokia dar vadyba? Pinigus įsisavint reikia, duokit daugiau jų, nes trūksta, suprantate. ŠMM aukštąjį mokslą marina, o NEC -- valstybinės svarbos objektas, kurio veikla ir produktas -- valstybės paslaptis. Vat jums ir prašom.

                    Reply
                    1. gied

                      Kalbu apie tai, kad per 20m ŠMM privedė iki to, kad universitetų „naudos“ maksimizavimas priklauso nuo mokių studentų ir krepšelių kiekio bei laiko, kiek šie yra sistemoje (MAX 10 metų). Kadangi daugumos studentų poreikis irgi yra diplomai = tas pats laikas sistemoje, tikrai ši sistema yra vėžinė. Tik vėžys yra jau ir aukščiau.

                      Badavimas yra priemonė. Ji yra gera (naudojama ir dabar, sustabdant kraujotaką į auglius), bet ji nevisada suveikia jei organizmas nebesupranta, ką daro blogai. O universitetai jau yra šioje stadijoje ir tai yra ŠMM kaltė. Ir tai yra tiek dėl tariamos universitetų autonomijos, ir to fakto, kad visą tą laiką jie yra ant ŠMM life supporto.

                    2. Rokiškis Post author

                      Na, va -- čia jau ir matom visą besišviečiančią gydymo strategiją:
                      -- Įvesti griežto bado dietą (finansavimą aukštąjam mokslui nukirsti vienu kartu bent keturgubai)
                      -- Keletą didelių auglių panaikinti chirurgiškai (NEC, gal dar ką nors)
                      -- Dėl bendro poveikio -- užvaryt citotoksikais (kad bet kas galėtų prekiaut aukštojo, vidurinio, profesinio ir t.t. mokslo diplomais ir be apribojimų)
                      -- Pašalinti kancarogeninius faktorius (bet kokius diplomų reikalavimus valdiškuose darbuose)

                      Šitaip kompleksiškai kirtus, gal taip per kažkiek laiko gal ir pasitvarkys. Svarbu, kad ne pavienis faktorius būtų ir kad nebūtų kompromisų.

                    3. gied

                      Ir monitoringas -- viešas skelbimas fakulteto absolventų srauto vidutinių pajamų per metus vidurkio, medianos, min/max po maždaug 3-5 metų nuo baigimo. ir kiekį/santyki pasilikusių Lietuvoje.

                    4. Rokiškis Post author

                      Tikrai taip. Nes tie duomenys -- tai diagnostika.

                      Ir jei duomenys prasti arba prastėja -- tai reiškia, kad pacientui blogai, vėžys vystosi toliau, taigi, reikia dar daugiau citotoksikų, dar daugiau badavimo ir dar ką nors nupjauti -- irgi.

      2. blake

        Intellectuals are the sort of people who believe that, in the free market, they are getting paid far less than their wisdom requires.

        Reply
  8. Saulius

    Lietuvoje specialistų nereikia -- juk yra pigios darbo jėgos. Vadai nesuvokia, kad mokant geram darbininkui, išmanančiam savo darbą, vidutinišku ar dideliu tempu dirbančiam, o taip pat mokant žemesnio rango vadovui, tam kuris dar ant žemės vaikšto, realiai įgyvendina projektus, yra daug pigiau galutiniame rezultate, tegu ir padidinus atlyginimų biudžetą 15000lt/mėn. (visai brigadai, ne vienam) yra daug pigiau, nei samdyti pigią darbo jėgą (ant tokios dar reikia po vadovaujantį, kad subinę ištisai spardytų, kitaip nedirba), ir mokėti 5-6 skaitmenų baudas.
    Man, kaip žemesnio rango vadovui, tereikėjo vieno -- valdžios ir pinigų. Negavau nei vieno. Valdžios negavau, nes vadovai nepasitiki žmonėmis, kišasi visur, kur normaliai neturėtų rūpintis, kai siūlau sprendimus, sako eik naxui. Pinigų nedavė, nes tipo nėra iš ko. Ir nesuvokia, kad gerai dirbantys žmonės padarytų bent jau su nuliniu pelnu -- o tai jau žingsnis iš minuso link pliuso.
    Susidirbus su žmonėmis, tempas išauga, natūraliai taip gaunasi, ateityje išlaikant normaliai apmokamus ir motyvuotus žmones, rezultatas pliusinis.
    Siauras vadovų mąstymas- mato tik išlaidas tuo momentu, nors įmonės (tie patys dėsniai ne vienoje) skęsta, bet gelbėja tik gilindami problemas- pigia darbo jėga ir dar tai pačiai trukdo dirbti su savo kišimusi.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Taip, labai daug kur požiūris yra bukas -- tikimasi už pigiau gauti tą patį našumą ir taupoma tada, kai reikia žiūrėti ne taupymo, o pelningumo didinimo, o šitai įmanoma tik per aukštesnį našumą, o jau šis -- per kvalifikuotesnę ir tuo pačiu brangesnę darbo jėgą.

      Kita sudedamoji čia yra irgi kraštutinai svarbi, tačiau lygiai taip pat nuolat užmirštama -- tai efektyvus darbo organizavimas, t.y., procesinis valdymas.

      O dėl kišimosi į darbą -- tai natūrali pigios darbo jėgos ir prasto organizavimo pasekmė: viskas vyksta prastai, todėl tenka labiau kištis, atimant įgaliojimus iš žemesnių vadovų, o perteklinės ir neadekvačios interferencijos pasekmė -- dar blogesnis darbo organizavimas.

      BTW, būtent dėl to Lietuvai yra kraupi rizika, jei prasidės aktyvus pigių darbuotojų įvežimas iš užsienio -- šūdkontorės dar ilgiau vegetuos, dar labiau pereidamos į taupymą, o bendra bloga situacija tiktai dar labiau gilės. Gausim dar šūdinesnę padėti, tik dar papildytą imigrantų problemomis.

      Reply
  9. SD

    Vienas mano draugas prasitarė man kartą: „aš nekviečiu svečių, kurie bando mane įtikinti savo kategoriška tiesa“… O Lietuvoje yra trys labai žavios moterys- ekonomistės, tai ponios R. Vainienė, K. Leontjeva ir A. Maldeikienė. Jos ne tik žavios, jos yra labai protingos ir labai kategoriškos. Jos aršiai kritikuoja viską ką bedarytų Lietuvos valdžia, ekonomistai, jos kritkuoja viena kitą, o dažnai ir pačios save. Jos viską žino kaip turi būti, o kvaila valdžia viską daro specialiai priešingai, kad tik būtų blogiau mums visiems. Štai ponia AM siūlo bankrutuoti, bet pati bankrutuoti nenori. Ji skelbiasi esanti liberalė, tačiau išvertusi dedikuoja Lietuvos žmonėms P.Krugmana (ir Keinso teorijas), beje šios knygo kredo yra kritika valstybiu taupymui krizės metu, tačiau savo straipsnyje „Kol jauni, arba maukit iš čia, arba imkitės ką nors keisti“ ponia A.Maldeikienė kritikuoja mūsų valstybės skolinimąsi. Dar nesu nei vienos iš aukščiau paminėtų ponių girdėjęs pagiriant ar pateisinant nors kokį valdžios veiksmą, o kai visada girdi tik kritiką, tai supranti, kad toks yra jų darbas: kritikuoti ir įtikinti visus savo kategoriška tiesa. Tai aš tik noriu atsiprašyti p. A Maldeikienės, bet negalėsiu Jūsų pakviesti į svečius.

    Reply
    1. Šimonis :)

      Na, Kaetaną, bent jau aš, tai tikrai pasikviesčiau, netgi jei ji būtų komunistė. Gyvenima esti dalykų, prieš kuriuos nublanksta ideologijos ir pranyksta visokie kategoriškumai.

      Rokiški, norėjau paklaust, ar pačiam neatrodo, kad SD čia bus pasakęs esmę. Aš kiek pamenu, p. Maleidkienė visada taip kalbėjo, Vainienė irgi… Premjerai prieš rinkimus irgi… kai kurie ir po rinkimų tą patį kalba. Seimo nariai taip pat… Tai kodėl mes norim, kad būtų kažkaip kitaip, jeigu viskas vyksta taip pat kaip prieš 10 metų?

      Reply
      1. Rokiškis Post author

        Ponas Šimoni ir ponas SD, aš jums pažadu, kad aš dar parašysiu kai ką apie tai, kaip vis gaunasi tai vienaip, tai kitaip ir viskas blogai. Ir aš jau pusę to parašiau, tiksliau nupaišiau kaip kokiomis schemelėmis. Tik aš noriu sulaukti, pakol ponia Aušra čionai prasineš ir išdės dar komentaruose šį bei tą.

        Reply
        1. Vytax

          Mano nuomone, didžiausia problema yra ta, kad mūsų esami verslai savo veiklą optimizuoja ženkliai greičiau, nei kad kuriasi nauji verslai ir naujos darbo vietos. Todėl ir turime didelę bedarbystę, emigraciją ir menką atlyginimų augimą.
          Pavyzdžiui iki šiol pati mūsų neefektyviausia grandis buvo žemės ūkis, su mažiausiais atlyginimais, vergiškom darbo sąlygom, minimaliais mokesčiais ir panašiais atributais. Taigi per paskutinius metus žemės ūkis labai stipriai plėtėsi, modernizavosi ir didino efektyvumą. Rezultatas? Augantys sektoriaus atlyginimai ir gerėjančios darbo sąlygos, bet tuo pačiu ir labai smarkiai susitraukęs darbo vietų skaičius šiame sektoriuje. Žemės ūkį kasmet(!) palieka kelios dešimtys tūkstančių darbuotojų! O optimizuojasi ne tik žemės ūkis. Tokia situacija lemia didelį darbo jėgos perteklių ir kuria pigią darbo jėgą.

          Reply
          1. Rokiškis Post author

            Aš nevadinčiau optimizavimu tokio proceso, kur reikia atleidinėti darbuotojus -- tai yra ne optimizavimas, o švaistymas, nes darbuotojai -- tai didžiulis turtas ir potencialas, jų atleidimas -- tai tas pat, kas pjauti aukso kiaušinius dedančią vištą, nes ji grūdus pernelyg lesa.

            Darbuotojų atleidimas optimizavimu vadinamas tik specifiniame vadybiniame juodąjame humore. Nes realybėje -- tai yra visiška optimizacijos priešingybė, t.y., švaistymas. Ir jei verslas nesugeba panaudoti darbuotojo -- tai yra labai didelė problema.

            Žr. http://rokiskis.popo.lt/2012/03/19/tim-wood-septynios-svaistymo-rusys-ir-muda/

            Reply
            1. Vytax

              Žemės ūkyje nėra to tiesioginių darbuotojų atleidimų. Tiesiog smulkūs ūkininkai, jais tapę po kolūkių griūties masiškai išeina į pensiją. O jų vaikai kurie potencialiai galėtų perimti jų ūkius, jau būna baigę mokslus ir įsitvirtinę miestuose ar užsienyje, tad į kaimus negrįžta. O žemes masiškai perima stambūs ūkininkai kurie plečiasi, samdo naujus darbuotojus ir t.t. Jie moka ženkliai geresnius atlyginimus. Tik naujų darbo vietų sukuria daug kartų mažiau, nei apskritai pasitraukia žmonių iš Ž.Ū. veiklos.

              Reply
              1. Alvidon

                Tai tėra bendros mūsų vakarietiškos civilizacijos problemos atskiras atvejis. Menkai kvalifikuotų darbuotojų masių tiesiog niekam nebereikia. Mechanizmai pigiau ir efektyviau. Žemės ūkyje kokie 5% gyventojų pilnai aprūpina maistu, pramonėj kokie 15% pilnai aprūpina drabužiais, technika, būstais. Kur panaudot likusius -- niekas dar nesugalvojo. Ūkiui jų tiesiog nereikia. Tai socialinė problema, ne ekonominė.
                Jei bandyt pritraukti kaiman „smetoniškus/sovietinius“ kiekius žmonių -- tiesiog nusirisim ekonomiškai kokiu šimtmečiu atgal, tik tiek.

                Reply
                1. Rokiškis Post author

                  Neniveliuokit sudėtingų procesų ir neatskirdinėkit socialinių problemų nuo ekonominių, nes tai yra visiškai dirbtinė distinkcija.

                  Žmonės yra labai didelis ekonominis turtas, kurio švaistymas yra klaikus nuostolis. Ir jei situacija yra tokia, kad tasai turtas švaistomas -- tai reiškia, kad yra labai didelių valdymo bėdų.

                  Reply
                  1. Vytax

                    Tai visiems žinomas faktas. Bet žmogus ne kokia mašina. Žmogui reikia patenkinti jo lūkesčius. Tai va klausimas būtų toks: Kaip atrasti tokias veiklas, kad jose įtraukti dirbantieji ir patys liktų patenkinti, ir valstybei būtų atseikėta, ir dar darbdaviui bent truputėlis liktų?

                    Reply
          2. gied

            ŽŪ yra kita problema. Ūkininkas yra tas, kuris turi /valdo bent ~80-100 HA žemės. Pageidautina -- daugiau. Tada turi galimybes dirbti ir uždirbti.
            Šitame kontekste 3HA dalinimas atrodo įdomiai. Žinoma, tokie sklypai gal leidžia užsiimti tam tikra „egzotine“ veikla sėkmingai, bet kažin ar tradicinėmis.
            Kai įvyko ūkių didėjimas, viskas pradėjo keistis į gerą. Todėl abejoju, ar kada tiek žmonių dirbs kaime kiek „prie Smetonos“.
            Žinoma, yra ir modernizacijos klausimas.

            Reply
            1. Vytax

              Tą ir norėjau pasakyti. Žemės ūkio mažėjimo sektoriaus niekaip neišvengsime, nes tokios pasaulinės tendencijos.

              Todėl ir turime amžiną darbo jėgos perteklių pramonėje ir paslaugų sektoriuje. Nes daug darbo jėgos persikelia iš žemės ūkio sektoriaus (netiesiogiai aišku), dalis iš miškų sektoriaus, dalis iš žuvininkystės, karjerų ir pan. Dar negana to visai neseniai į darbo rinką įsiliejo gimstamumo bumo karta ir buvo padidintas pensinis amžius. O naujų darbo vietų atsiranda mažai. Todėl ir turime didelį nedarbą ir emigraciją.
              Kai tuo tarpu vakaruose, migracijos tarp sektorių nėra, demografinė situacija stabilesnė, iš darbo išėjusius pensininkus keičia jaunimas ir nėra tokios įtampos. O kiekviena ten įkurta darbo vieta, išstumia iš rinkos blogesnę darbo vietą, tad ten yra ir natūralus atlyginimų augimas.
              Esminis klausimas, kai efektyviai pas mus sukurti ženkliai daugiau darbo vietų? Ir būtent tiek, kad darbdaviai dėl darbuotojų pradėtų konkuruoti?

              Reply
  10. Lijana

    Norėčiau paklausti. 🙂 Perskaičiau, net nežinau kieno parašytą straipsnį, apie TVF ir dempingą. Ar rimti ekonomistai pripažįsta, kad TVF Nepriklausomybės pradžioje tikrai dempingavo išsivadavusias respublikas ar kategoriškai su tuo teiginiu nesutinka. Ir jei taip, tai kodėl ? Įdedu straipsnio ištrauką :
    „Maždaug prieš penkiolika metų visi kas važinėjo į Vokietiją parvažiavę visada sakydavo, kad tos pačios prekės Vokietijoje markėmis kainuoja tiek pat kaip pas mus litais. O viena markė tuomet kainavo beveik tris litus.

    Kodėl taip pigiai, beveik tris kartus pigiau negu pas save, vakariečiai savo prekes pas mus pardavinėjo?

    Iš kur toks kapitalistų dosnumas?

    Taip buvo daroma, kad mūsų gamintojai negalėtų parduoti savo prekių ir bankrutuotų, nes vakarietiškos tokios pačios prekės buvo pardavinėjamos pigiau negu lietuviškų prekių savikaina (pavyzdžiui „Akmenės cementas“ negalėjo savo produkcijos parduoti nes cementą žymiai pigiau ir netgi pigiau nei Akmenės savikaina pardavinėjo „Skansen“). Tuomet mūsų politikai, visi be išimties, kalbėjo, kad lietuviai nemoka gaminti, nemoka dirbti, todėl ir prekės mūsų brangesnės už vakarietiškas. Bet juk prekės gaminamos iš tų pačių žaliavų ir pas mus ir Vakaruose.
    Mūsų darbininkai už tokį patį darbą gaudavo dešimtis kartų mažesnius atlyginimus, o vakariečių prekės vis tiek tris kartus pigesnės.

    O kaip yra dabar?

    Dabar jau seniai visos gamyklos bankrutavusios, visa jų įranga parduota į metalo laužą, o patalpos paverstos vakarietiško šlamšto sandėliais ir parduotuvėmis. Tai dabar tos pačios vakarietiškos prekės pas mus kainuoja porą kartų brangiau negu Vakaruose.

    Kodėl taip yra?

    Todėl, kad pas mus nieko negamina ir mes dabar esame priversti viską pirkti iš vakariečių.

    Mes tapome vakariečių eksporto rinka.

    Reformos pasiekė tą, ką ir turėjo pasiekti. Akivaizdu, kad tada vakariečiai masiškai dempingavo.“

    Reply
    1. Saulius

      Sąmokslo teorija. Paėmė ir sugėrę pirtyje vakariečių įmonių vadai sutarė dempinguoti, kol lietuviai susipras, kad reikia bankrutuoti.
      Dabar tas pats- lietuviškos prekės brangesnės. Viena, gal valstybė taip sureguliavus (išorinės problemos), bet ir į darbo efektyvumą reikia pasižiūrėti (vidinės įmonių problemos, kurios sakyčiau yra daug blogesnės, nei išorinės).
      Vogti mažiau reikėjo, dirbti, o ne kioskeliuose prekiauti.
      Praeitam ilgajame straipsnyje atsakymas. Trumpesnė versija:
      „Beje, atkreipkite dėmesį, kad jau randasi visokių ispaniškų dešrų, kurių kokybė – geresnė nei bet kokių lietuviškų, o kaina – juntamai pigesnė. Jei nenagrinėsim visokių fufelių, kuriuos kai kurie gamintojai pasakoja apie dvasingas lietuviškas dešras (kurių sudėtį galim paskaityti etiketėse), tai problema matyt elementari: ispanai žiūri kokybės, neprideda į dešras visokio mėšlo, o darbo efektyvumas pas juos žymiai geresnis.“

      Reply
    2. Siaubas

      Visi nuolat ieško sąmokslų, plaukuotų kapitalisto rankų, kurios griovė dorą ir perspektyvią SSRS.
      Pirmą klaidą padarėte galvodama, kad prekės Vokietijoje buvo tos pačios, kokios ir pas mus ant lentynų. 1990-1995 metais iki 50 proc. vakarietiškos produkcijos pas mus buvo falsifikuota. Prisigaminai Ariel pakuočių sufasavai kapeikinių Ringovos skalbimo miltelių ir gali pardavinėt, kad ir trigubai pigiau ir pelną vis tiek kosminį turėsi.
      Dar nepamirškime, kad jau 1990 –ųjų pradžioje visi didieji gamintojai Lenkijoje suvežė visą savo nudrožtą įrangą ir ten pradėjo štabeliuoti pigesnius savo produkcijos variantus. Žemesni gamybos standartai + itin pigi darbo jėga + pigūs energetiniai ištekliai tą produktą galėjo atpiginti iki 1,5 – 2 kartų.
      Po šiai dienai, dėl mūsų menkesnės perkamosios galios, gauname prastesnės kokybės produkciją, nei Vakarų rinkos.
      Antra klaida – manote, kad produkto kaina lentynoje yra daugmaž lygi savikainai. Kad produktas atsirastų supermarkete reikia jį nuvežti, sukrauti į sandėlį, vėliau į lentyną, už ją susimokėti, tada samdyti kažką, kas tą lentyną prižiūrėtų, pirkti reklamą ir t.t. Jeigu šie dalykai pakėlė kainą 20 proc., tai labai jau pigiai išsisukot. O Lietuvoje tuo metu pakakdavo su nuosavu kabluku nuvažiuoti į pogrindinį švogerio fabrikėlį, pasikrauti ir nutrenkti ant baracholkės prekystalio.
      Trečią klaidą darote manydama, kad Vakarams reikėjo lietuviškų prekių. Išsilaisvinę mes nemokėjome kalbų, buvome nepatikimi ir turėjome broką, kuris atskirais atvejais siekė 40 proc. ir niekada nebuvo mažesnis nei 5 proc.
      Priminsiu, kad jei įmonė turi broką nors 1 proc. (primeskit – iš 100 dešrų 1 pašvinkusi) ji po metų -- kitų užsidaro. Masinė mūsų fabrikų griūtis buvo labai logiškas dalykas.
      Vat ir prašom iš kur skirtumas – prastesnės kokybės/falsifikuotas produktas + beveik nulinės pridėtinės išlaidos + nemokami mokesčiai + kartais pigesni energetiniai ištekliai = 2-3 kartus pigesnis produktas, natūraliai ir be jokių Bilderbegų sąmokslo.
      Toliau dėl kažkokių tyčinių smukdymų – sugriuvus SSRS tarptautinės organizavos iškušusios liežuvius mėtė maišus negrąžintinų pinigų į buvusias Rytų bloko šalis. Tai nebuvo iš geros ar piktos valios, tiesiog Vakarai paniškai bijojo, kad Rytuose prasidėjus vis gilėjančiam chaosui, prasidės masiniai ginkluotės išpardavimai (kas vienu metu ir vyko, kai kas antras Berlyno mafijozas nešiojosi po rusišką granatą).
      Žodžiu kliedite kaip visi tipiniai doktrinų fanatikai: visi kalti (ypač tie, kurie ne su mumis), tik ne mes.

      Reply
    3. Rokiškis Post author

      Ponia Lijana, tai yra kraštutinai ryškus finansinių reikalų nesupratimas, atskiestas dar ir iš lempos priburtais trijų kartų skirtumais bei įsivaizdavimu, kad ne iš Kinijos, o iš Vokietijos buvo didžiausi prekių srautai.

      Eksportinėse rinkose kai kurios prekės gali būti kelis kartus pigesnės. Pvz., šveicariški laikrodžiai Lietuvoje yra tiek pigesni, kad šveicarai, atvykę į Lietuvą, kartais pagalvoja, kad čia negali taip būti. Taip būna tais atvejais, kai pastovūs kaštai ir investicijos sudaro didžiąją dalį produktui tenkančios vertės, o gamyklos utilizacijos padidinimas per eksportą leidžia tiesiog išplėsti sau pelno srautą, kad ir parduodant kelis kartus pigiau.

      Lietuvoje tuo metu apie šitokius dalykus niekas negalvodavo: kokybės kaštai būdavo neadekvatūs, savikainų skaičiavimas -- paremtas kokiais tai išvis neaiškiais metodais -- gaudavosi paskui visiški vėjai.

      BTW, labai ryškus pavyzdys čia galėtų būti tokia Kuro aparatūros gamykla, kuri sugebėdavo gaminti praktinį 100% broko (vertinant dabartiniais kriterijais), kad gautųsi nebrokas nustatydavo neadekvačiai trumpus garantinius laikus ir kai paskaičiuodavo, kiek tas nebrokas kainuos (per nebroko atrinkimą nuo broko), tai gaudavosi, kad lietuviškas kuro siurblys kelis kartus brangesnis už vokišką Bosch. Ir tada verkdavo, kad vokiečiai esą dempinguoja ir todėl Minsko traktorių gamykla nusprendė iš vokiečių pirkt, nes taip pigiai ir gerai negali būt. Nors ir durniui aišku, kad kai tau tenka 90% produkcijos išmest ar perdirbt, tai turėk tu kiek nori pigią darbo jėgą -- savikainos bus visiškai neadekvačios.

      O kalbant apie grynai lietuvišką importą iš Vokietijos -- nereikia užmiršti ir to, kad tuo metu į lietviškas parduotuves iš Vokietijos ėjo dar du specifiniai prekių srautai: vienas -- prekės su besibaigiančiu galiojimo terminu (pvz., sausainiai, kuriems teliko galiot koks mėnuo, nes tie kokius 20 metų pragulėjo kažkokiuose sandėliuose), o kitas -- išvis visokios vogtos prekės. Ir šitų visokių prekių importas -- tai tų pačių lietuvių, o ne jokių ne vokiečių darbas.

      Žodžiu, užtaikėt ant labai geros paranoidinės teorijos, ponia Lijana.

      Reply
  11. aušra maldeikienė

    Keli punktai. .Labiausiai nustebino SD. Kodėl kažkas įsivaizduoja, kad aš pas jį į svečius noriu? Kas jis toks apskritai? net jei kviestumėte į svečius ant kelių priklaupęs, neičiau. Net geri draugai žino, kad aš į svečius vaikštau itin retai ir mane pakvieti nėra lengva. Tai čia tiems, kuriuos myliu. O jūs kas? Niekas. Kita vertus, kad norėtųsi į svečius, tai šeimininkas turi turėti nors kruopelę proto, nes tik absoliutus GLUŠIUS gali įsivaizduoti, kad knygas verčiu todėl, kad tamstai ką nors įrodyčiau. Aš jas verčiu, nes tai labai geras būdas užsidirbti iš man įdomaus darbo,. Pasiūlys versti Krugmano oponentą už gerus pinigus ir versiu ramiu veidu. O jau kas ten jums patinka, tai savo bobutei paverkite. Aš gyvenu iš vertimų . Taigi SD bukas, nes mano kad kažkam įdomu pas jį svečiuose, kita vertus, nesuvokia, kad knygos verčiamos ne jam pamaloninti. Gal leidėjas taip galvoja, o man dzin.
    Dabar rimtesni dalykai. Žiurkėne, NIEKUR nesakiau, kad mokesčius reikia didinti. Nesuprantu tik kliedesių apie „flatą“, kurio niekur nėra ir būti negali. Ir dar nesuprantu, kodėl apmokestinamos ne pajamos, o darbo vieta ir veikla (kai verčiu, pvz,. tai mokesčiai mažesni, nei kai dėstau… ). Absurdas.
    Dėl švietimo. Mokytojų algų suma per didelė, nes prikurta visokių niekam nereikalingų „mokslų“ ir sistema žlunga. Jokių ekonomikų mokyklose mokyti nereikia.
    Dėl dėstytojų algų. Čia tiems dar kartą durneliams, kurie įsivaizduoja, kad aš negaliu užsidirbti. Aš užsidirbu tiek, kiek man reikia, net labai daug, jei noriu. Bet aš jums sakau, kad VU dėstytojai gauna pinigus ne už dėstymą, o už tai, kad NEDĖSTO. Nes moka tik už nedarbą, už projektų niekam nereikalingų rašymą. Dėl manęs neverkite. Verkite dėl savo gebėjimo suvokti tekstus.
    Dėl eksporto. Labai sudėtingas fenomenas. Daugybę šalių parklupdė amžiams (Lietuva jų tarpe manau yra). Kitas padarė labai turtingas (bet tada išties aukštos technologijos ir mokama ne už bankrutavusias Lelijas ir labai aiškus švietimo prioritetas realus (ne projektų rašymas finansuojamas ir pseudo mokslo darbai, o rimtas dėstytojo darbas). Pažiūrėkite Lietuvos aukštųjų mokyklų bibliotekas. Jos pustuštės net per sesiją. Ir knygos pradėjo rasti tik pastaraisiais metais. Normaliose aukštosiose reikia ateiti prieš 8 ryte, kad vietukę gautum., . Liudiju ir Oksforde, ir Taibėjuje, kur teko daug bibliotekose sėdėti… 
    Įdomus vienintelis klausimas dėl eksporto — kaip vis dėlto padaryti tą trickle down naudą iš eksporto?
    Nors ir šiaip esu liberalių (ekonomine prasme) pažiūrų žmogus, o ne merkantilistė. Tai man A.Smithas labiau įdomus, nei merkantilistai. Bet pastebiu, kad absoliuti dauguma čia komentavusių nei sąvokų skiriate, nei suvokiate, kad eksporto žaidimai yra tai, prieš ką ir sukilo ir su kuo kovėsi anglų liberalizmas ir A.Smithas. 
    Bendra išvada, Žiurkėne, diskusija neįdomi, nes nėra susivokimo, kad prieš diskutuojant vis dėlto reikia nusistatyti sąvokas.  Lietuviai žino prigimtinai, neskaitę… Ir todėl čia labai neįdomios diskusijos. Na nėra bazės diskusijoms. Žinoma, galima maldeikienę paskelbti ekonomine sąvoka ir jau tada diskutuoti apie jos vietą sistemoje, bet tai proto neįgalumo požymis, nes akivaizdu, kad platesniam kontekstui ir žinių, ir išsilavinimo, ir gebėjimo žaisti sąvokomis gebėjimų nerasta. Laukiu Tavo didžiojo teksto. Tave skaitysiu, bet bijau, kad komentarams laiko vėliau nebeturėsiu. Labai buvo sunku ir neįdomu… O aš tikrai turiu ką veikti. 🙂

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Dėl mokesčių -- tamsta ne kartą kartojote, kad mokesčiai Lietuvoje esantys per maži. Aš tą atsimenu. Kita vertus, pagrindinė mintis, kuri čia įdomi -- būtent tai, kad mokesčiai yra perskirstymas, kuris, jei yra pakankamai optimalus, gali skatinti ekonomiką ir bendrai gerovę.

      Dėl flato -- tie, kas pasakoja apie jį, sugeba užmiršti, kad praktikoje Lietuvoje veikia gan baisi regresija.

      Dėl VU -- taip, galima pasakyti ir taip -- kad dėstytojai gauna už nedėstymą. Tai išties yra tas pat, kaip ir tai, kad negauna už dėstymą, tik kitaip pasakyta.

      Dėl eksporto nusodinimo -- LLRI teigia, kad mažas akcininkų pelno apmokestinimas turėtų padėti. Aš manau, kad klausimas netiesinis, t.y., bendro atsakymo nėra, tačiau konkrečiais atvejais visada galima rasti sprendimus, netgi nepaisant vis didėjančios verslo virtualizacijos.

      O vat dėl komentarų neįdomumo -- nenuvertinkit. Čia pas mane nesirenka triviali publika. Kai kurie iš jų gal ir nežino, kodėl keineziastus kažkokie nemylėtojai vadina socialistais, bet sveiko proto ir noro klausti klausimus ir ieškoti atsakymų irba kurti alternatyvias sistemas turi visi. Nes durnius aš išbaninu.

      Reply
  12. aušra maldeikienė

    Žiurkėne, aš tai labiausiai laukiu TAVO (o ne neišsilavinusių veikėjų) teksto Maldeikienės problema, kur žadėjai man parašyti mano Sienoje. Nepamiršk…

    Reply
  13. OT

    Labas trečiadienis!
    Aš irgi norėčiau „svečių straipsnį“ dovanot Rokiškiui. Tokį, kurio jokia Maldeikienė neperrėks. Bet nei Contacts, nei juo labiau Upload neįžiūrau niekaip… O komento apimties, bijau, gali neužtekt…
    Ką daryt?
    Ačiū!

    Reply
  14. OT o gal tilps

    GERIAUSIA ŽUVIS

    Lietuvių liaudies išmintis byloja: geriausia žuvis yra dešra! O geriausia dešra – tai pinigai moteriškoje kojinėje. O kodėl moteriškoje? O todėl, kad ilgesnė, tai į ją daugiau telpa!
    Pinigų į banką, be abejo, galima sukimšti kur kas daugiau negu į pačią ilgiausią kojinę. Užtat iš kojinės pasiimsi kada panorėjęs ir dykai, o iš banko tai nelabai… Kojinėje tavo pinigėlių neapgrauš niekas, nebent peles namie laikytum. Na, gal tik infliacija, bet nuo tos bankai irgi neapsaugo.
    Matai, žmogeli, ką uždirbai priklauso tau tik tol, kol sunkiai pelnytus grynuosius saujoj gniauži. Pervesta į banką – jau nebe tavo nuosavybė. Privalai mokėti ne tik už naudingas ar bent patogias paslaugas (tiesioginį debetą, atsiskaitymus internetu ir panašiai), bet ir už tai, kad pasiimi pinigus, ir už tai, kad nepasiimi pinigų, ir dar bala žino už kokias nuodėmes. Sąskaitos aptarnavimo mokestis imamas nepriklausomai nuo to, ar naudojaisi kokiomis nors paslaugomis, ar ne. Beje, jei sugalvoji papildyti sąskaitą grynais – irgi privalai mokėti. O jei nedieveduok užsimanei išsigryninti pinigus ne bankomate… taip irgi pasitaiko, ypač kai prireikia didesnės sumos, kad ir kur nors nuošaliau atostogauti susiruošus… bankomatas taigi vienu ypu tik tam tikrą ribotą sumą išduoda, už kiekvieną naują banknotų pluoštelį vėl mokestis… na ir ilgai kiurksoti prie bankomato nei smagu, nei saugu… tataigi jei užsimanei gauti grynuosius pačiame banke, tai tikriausiai net žagtelsi, komisinių dydį išvydęs. Komisiniai už išgryninimą jau arteja prie dešimties procentų, ir nieks neužtikrins, kad nesipūs toliau. Apie palūkanas už indėlį gali užmiršti: net terminuotų indėlių palūkanos nūnai primena katino ašaras, be to, kai kur jau ir terminuoto neatsiimsi komisinių nepaklojęs, nebent „atsiimtum“ į sąskaitą, už kurią vėlgi turėsi mokėti. Tai kieno tie pinigėliai, tavo? Kurgi ne! Tavo vien tai, kas kojinėj. Na ir kodų generatorių pirkinėti kojinė turbūt nepareikalaus.
    Et, ką bepridursi: jei jau degalinėms bankų paslaugos pernelyg brangios, tai paprastam darbininkėliui tarnautojėliui pensininkėliui nors verk…
    Atskira kalba apie investicinį gyvybės/sveikatos draudimą. Jei spėjai laiku sprandą nusisukt, tau, gali sakyt, pasisekė: draudimo suma tikriausiai bus išmokėta. Bet jei ne, tai oi kaip dar neaišku, kiek gausi ir ar iš viso ką nors gausi sutarties galiojimo laikui pasibaigus. Pasirašydamas sutartį pinigus patiki bankui, bet investavimo riziką prisiimi sau. Kitaip tariant, už „aptarnavimą, paslaugas ir riziką“ privalai sumokėti nepriklausomai nuo to, ar bankas tau ką nors uždirbo, ar – kaip dažniausiai pasitaiko – pradirbo.
    Nebeilgai trukus Lietuvoje turėtų kilti didis klyksmas ir dantų griežimas. Artėja laikas, kai baigsis prieš dešimt ir daugiau metų sudarytų investicinio gyvybės draudimo sutarčių terminai. Kai tie, kam nepasisekė laiku galų atiduot, pamatys, kad sukaupta suma gerokai mažesnė už įmokėtą sumą… patys turbūt įsivaizduojat, kas bus. Kai kuriuos vietoj infarktas trenks, bet, deja, ne visus. Likusieji pradės rėkti, ir rėks garsiai. Belieka tikėtis, kad valstybė nesutiks kompensuoti apsidraudusiųjų ir nukentėjusiųjų nuostolių visų mokesčių mokėtojų sąskaita. Nes bankai tikrai nieko apie tai girdėti nenorės: investavimo riziką apsidraudusieji prisiėmė sau. Ir sutartis tokias pasirašė. Prieš pasirašant nieks neperspėjo? O nieks ir neprivalėjo perspėti! Žiūrėt reikia, ką pasirašinėji. Ypač tai, kas mikroskopiniu šriftu surašyta. Juoba klerkai arba draudimo agentai tau čiulba viena, o ant popieriaus visai kas kita.
    Apie pensinį draudimą kalbėti dar ankstoka, bet kai to terminai sukaks – tikriausiai pamatysim pasaulio galą. O gal ir ne. Gal kaupiantieji papildomai pensijai tiek nepratemps, tai ir nebeliks kas pasaulio galą daro. Šiaip ar taip, dėl dingusių pensijų valdžiai teks pakratyti tuometinius mokesčių mokėtojus, nes bankai, kaip jau įprasta, sausi iš balos išlips, o pensininkus reikės pamaloninti, juk paprastai būtent jie sąžiningiausiai į rinkimus vaikšto. Belieka tikėtis, kad nors privačiam pensiniam kaupimui valstybė bent šiokius tokius saugiklius numatė ir bent šioje srityje bankų apetitus apribojo. Nors vargu. Kur jūs matę, kad šventą karvę kas bandytų pažaboti…
    Kaip besisuktum, vienintelė patikima išeitis – kojinė. Tiesa, ir į tą vagys ar plėšikai gali pasikėsinti. Turint tai omenyje, pravartu turėti dar ir vyrišką puskojinę, prigrūstą smulkių monetų, kurios, beje, jau kaip ir nebe pinigai visai, centų beveik niekas priimti nebenori, net ubagas gali iškeikt, jei jam išmaldą baltais pasiūlysi. Tai va: imam puskojinę, prikraunam smulkių maždaug iki kulnies, geru mazgu užrišam, o kai visas įmanomas teises turintis kriminalinis jaunimėlis užsuka dešros, tai yra moteriškos kojinės su visais banknotais aproprijuoti – puskojinę kapt, jaunimėliui per momenėlį kaukšt, ir tvarkelė. Štai dar vienas skirtumas tarp kojinės ir banko: kai kėsinamasi į tavo kojinę, gali bent bandyti apsiginti, o kai pinigai išgaruoja banke, tai arba viskas legalu, arba virtualaus vagies, ištuštinusio tavo sąskaitą „distanciniu“ būdu, niekas nepagaus ir nuo jo neapgins.
    Tik va bėda: norint kimšti pinigus į kojinę, reikia gauti uždarbį grynais. O gauti grynais kuo toliau, tuo kebliau. Šiuo klausimu visų valdžių ir bankų nuomonė viena: grynųjų privalo nebelikti. Premjeras jau žada drausti ar bent riboti atsiskaitymus grynaisiais, kaipo priežastį pateikdamas „kovą su šešėline ekonomika“. Bet tai veikiau pretekstas. Stambūs rykliai visuomet sugebės išsisukti, nukentės, kaip visada, pilkos vargo pelės. Stambiesiems kad ir barteriu lengviau atsiskaityti. O nustekentai už minimumą pardavėjai arba užuitam pensininkui iš kur tas barteris… Kaip, kaip tamstelė sakot? Tik nuo dešimties tūkstančių grynuosius žada uždrausti? Ė, širdele, tai argi pirmas kartas, kai pradedama nuo kai ko, o vėliau pasirodo, kad taikoma viskam… Užtat kai nebeliks atsiskaitymų grynaisiais, va tada tai bankams nieks nebetrukdys kad ir iki šimto procentų komisinius užsirėkt. Ko, panašu, ir siekiama. Viena tik nauda iš grynųjų panaikinimo: elgetų nebeliks, nes elgetai kortelės gabalo atlaužęs nepaduosi. Liks nebent tie, kurie nepyksta duonos gavę, bet tokių ir dabar mažuma, didžiuma pinigų reikalauja, o pasiūlius maisto įsižeidžia, kitas, žiū, dar ir kriukiu užtvoti taikosi. Tai gal ir nėr to blogo, kad neišeitų į gera? Kita vertus, įdomu, kuo pradės verstis nebesusielgetaujantys… Baisoka? Aha, man irgi baisoka. Bet prieš vėją nepapūsi.
    Galų gale tegu sau uždraudžia mūsų išrinktieji grynuosius, bet su viena sąlyga: iš pradžių tegu išleidžia įstatymą, numatantį, jog nuostolių, patiriamų dėl „bankininkystės paslaugų“, suma minusuojama iš apmokestinamų pajamų ir pripliusuojama prie neapmokestinamo minimumo. Kitaip tariant, jei valstybė pageidauja šelpti bankus, tai tegu šelpia ne iš mokesčių mokėtojų, o iš savo kišenės, kurią, beje, irgi tie patys mokesčių mokėtojai pripildo. Mokamą pervedimu atlyginimą realiai sumažina prievarta brukamų banko paslaugų beigi „paslaugų“ įkainiai. Gaunantiems dešimttūkstantines algas į tokius nuostolius gal ir nusispjauti, bet gaunantys minimumą ir skaičiuojantys kiekvieną litą skirtumą pajunta netgi labai skaudžiai. Deja, nieko panašaus tikėtis neverta, nes tiek biudžetus, tiek bankų pelnus suneša anaiptol ne milijonieriai. Biedniokai po kruopelę suneša ir vidutiniokai. Vidutiniokai baigia išnykti, taigi belieka biedniokai… Nei biudžetas, nei bankai „savo“ neatsisakys, teks ir toliau visą vežimą biedniokams tempti.
    Čia dar vienas klausimėlis įkyriai peršasi. Kaži, kodėl taip skubama įsivesti eurą? Ar kartais ne todėl, kad keičiant litus į eurus tie, kas dar laiko pinigus kojinėse, bus priversti juos iš kojinių ištraukti ir į bankus sunešti?
    Neapginsim savo kojinų, žmogeliai, oi neapginsim… Nebent prieš rinkimus užmirštume visus partinius nesutarimus ir vieningai pareikštume: balsuosime tik už tuos, kurie pažadės grąžinti ir iš tikrųjų grąžins atsiskaitymo už darbą tvarką, pagal kurią norintiems gauti algas pervedimu algos mokamos pervedimu, o pageidaujantiems gauti algas grynais algos mokamos grynais. Bet čia jau nemokslinė fantastika…
    Pradėjom nuo geriausios žuvies, todėl baigti tiktų blogiausia. Blogiausia žuvis, deja, įprastinė – ta, apie kurią jau nebe lietuvių, o rusų folkloras sako: „žuvis genda nuo galvos, bet skutama nuo uodegos“…
    Su kuomi jau ir apsipratome. Nes, vėlgi pasak senosios lietuvių išminties, drumstam vandeny žuvis gaudyt lengviau.

    Reply
  15. OT

    Juokingiausia, kad dienraščiai straipsnelioko apie žuvį baidos kaip velnias kryžiaus. Kaži kodėl?

    Reply

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *